Byla 1A-663-594/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Andriui Brasui, nuteistajam D. B., nuteistojo gynėjui advokatui Vladislovui Milukui, nukentėjusiųjų atstovei advokatei Rasai Malinauskienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. (toliau – D. B.) apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nuosprendžiu D. B. paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nuosprendžiu D. B. paskirtos bausmės, paskiriant jam galutinę subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Į D. B. paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 18 d. 22:10 val. iki 2017 m. kovo 20 d. 11:58 val. (2 paros), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

3Iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios, D. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuriame išbūtas laikas, BK 66 straipsnio pagrindu, įskaitytas į D. B. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką, vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

4Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš D. B. priteisiant nukentėjusiajai 12 (dvylika) eurų turtinės žalos atlyginimo, 2000 (du tūkstančius) eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) eurų proceso išlaidų.

5Nukentėjusiojo J. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš D. B. priteisiant nukentėjusiajam 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) eurų proceso išlaidų.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. D. B. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: 2017 m. kovo 18 d., apie 19 val., ( - ), esančiame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vykusių išgertuvių metu, reikalavo iš A. R. ir jos sugyventinio J. R. pinigų, ir nukentėjusiesiems nevykdžius jo reikalavimo, panaudojo fizinį smurtą – griebė A. R. už galvos pakaušio ir ją stūmė, tuo metu J. R. pradėjus ginti A. R., jis stūmė J. R., dėl ko pastarasis kambaryje parkrito atsitrenkdamas į durų slenkstį ir tada tyčia medine lazda sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių J. R. į nugarą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. R. fizinį skausmą; nukentėjusiajai A. R. padavus jam 7 eurus, juos pagrobė ir reikalaudamas iš nukentėjusiosios A. R. daugiau pinigų, panaudojo fizinį smurtą prieš A. R. - sudavė jai mažiausiai du kartus šluota per nugarą, mažiausiai vieną kartą kėde per nugarą, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, rankomis suėmė nukentėjusiajai A. R. už kaklo ir rankų - taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, stūmė ją, dėl ko ji krisdama nugara atsitrenkė į radiatorių, tuo padarydamas A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą pasireiškusį kraujosruvomis odoje ir poodyje pakaušio dešinėje pusėje, pasmakrės dešinėje pusėje, kairiajame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose plaštakose, nugaroje ir abiejuose sėdmenyse, odos nubrozdinimus pakaušio dešinėje pusėje, kairiajame dilbyje ir kairėje plaštakoje, kairės pusės V šonkaulio lūžimą, nes dėl kairės pusės V šonkaulio lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, po to nukentėjusiajai A. R. davus jam 5 eurus, jis juos pagrobė ir taip panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius A. R. ir J. R. iš viso pagrobė A. R. priklausančius 12 eurų.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalį dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos J. R. atžvilgiu (smūgių sudavimo mediniu pagaliu ir kėde bei jo pastūmimo), šioje dalyje jį išteisinant; atmesti J. R. civilinį ieškinį; sumažinti paskirtos bausmės dydį ir bausmės vykdymą atidėti.
    1. Nuteistojo teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad jokių smūgių J. R. jis nesudavė, o J. R. ir A. R., duodami priešingus parodymus, t. y. nurodydami, kad D. B. mušė J. R. mediniu pagaliu ir kėde, matomai įsijautę į nukentėjusiųjų vaidmenį, siekė sugraudinti ir įtikinti teismą priešingai, pasipinigauti jo sąskaita pagal principą: daugiau nukentėjusiųjų – daugiau pinigų. D. B. pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. 273/2017(06) jokie sužalojimai J. R. nustatyti nebuvo, nors J. R. apžiūra buvo atlikta praėjus vos trims dienoms po vertinamo įvykio, todėl akivaizdu, kad sužalojimai, padaryti J. R. medine lazda ir kėde, jauno ir stipraus nuteistojo, sugyti per tokį trumpą laiką negalėjo. Nors specialistas paaiškino, kad apžiūrimas nukentėjusysis skundėsi skausmu šone, tačiau jokie sužalojimai nei šioje, nei kitose J. R. kūno vietose specialisto išvada nustatyti nebuvo. Kritiškai vertinami ir specialisto teiginiai, jog sužalojimų ant J. R. kūno galėjo nesimatyti ir dėl įvykio metu jo vilkėtų šiltų žieminių drabužių, tačiau D. B. teigimu, tiek J. R., tiek A. R. patvirtino, jog analizuojamo įvykio metu J. R. buvo apsivilkęs tik ploną švarkelį, nes namuose buvo šilta. Be to, nors specialistas ir nurodė, jog J. R. krisdamas galėjo jausti skausmą, tačiau, nuteistojo įsitikinimu, tai yra tik prielaida, išvesta iš J. R. ir A. R. parodymų visumos.
    2. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad apylinkės teismas tinkamai nevertino ir liudytojos L. T. parodymų, kad atvykus į įvykio vietą J. R. jai aiškino, jog buvo nustumtas ir sumuštas lazda, kas neatitinka nukentėjusiųjų parodymų, jog D. B. J. R. mušė ne tik lazda, bet ir kėde. Neatsižvelgta ir į tai, kad J. R. įvykio metu gėrė alų kartu su nuteistuoju (nors tiek J. R., tiek A. R. tvirtino priešingai), įvykio metu jis atrodė apsvaigęs, o D. B. tik pastūmus jį, kad galėtų praeiti į kambarį, šis pats dėl apsvaigimo nuo alkoholio suklupo ir pritūpė prie durų, kas jam negalėjo sukelti fizinio skausmo ir sužalojimų.
    3. Nuteistojo teigimu, jis atsiprašė tiek A. R., tiek J. R., nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos, pasižada daugiau niekada nebenusikalsti, susirasti darbą ir nustoti vartoti alkoholį, kadangi suprato, kad nedarbas ir alkoholis pastūmėjo jį į nusikalstamos veikos padarymą. D. B. mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Juo labiau, jog būdamas laisvėje jis galės atlyginti A. R. padarytą žalą.
  3. Atsiliepimais į nuteistojo D. B. apeliacinį skundą, nukentėjusieji J. R. ir A. R. prašė nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti ir Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą; iš nuteistojo D. B. J. R. naudai priteisti 200 (dviejų šimtų) eurų bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme; A. R. naudai priteisti 200 (dviejų šimtų) eurų bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
  4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis D. B. ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras bei nukentėjusiųjų atstovė advokatė R. Malinauskienė, teigdami, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, prašė jį atmesti.
  5. Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.
  6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
  7. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
  8. BK 180 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, panaudodamas fizinį smurtą J. R. ir A. R. atžvilgiu, pagrobė svetimą, t. y. A. R., priklausantį turtą – 12 eurų. Sprendžiant iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, savo kaltės dėl neteisėtų veiksmų A. R. atžvilgiu nuteistasis nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniu skundu neneigia, todėl šioje nutartyje šie jo veiksmai išsamiau neanalizuotini. Nesutinkama tik su D. B. pareikštais kaltinimais dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam J. R., teigiant, jog fizinio smurto šio asmens atžvilgiu nuteistasis nenaudojo. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, daroma išvada, kad nuteistojo D. B. argumentai, kuriais šis neigia smurtavęs J. R. atžvilgiu, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą, tame tarpe ir fizinio smurto panaudojimą J. R. atžvilgiu, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.
  9. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad plėšimas, įtvirtintas BK 180 straipsnio 1 dalyje, inkriminuojamas tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, grasinimus ar kitaip atima galimybę nukentėjusiajam priešintis. Plėšimo metu panaudoto fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-696/2016), tačiau šie padariniai nėra būtini (kas aktualu ir nagrinėjamu atveju), esminė aplinkybė, leidžianti padarytą veiką kvalifikuoti kaip plėšimą, yra fizinio smurto panaudojimas siekiant pagrobti turtą. Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2017 m. kovo 21 d. specialisto išvada Nr. G 273/2017 (06), J. R. kūno paviršiuje objektyvių trauminio poveikio žymių nėra, todėl nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmo, padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mąstą, galimybės nėra; bylos medžiagoje esant duomenims, patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam galimybė (b. t. 1, b. l. 57-58). Nors iš šių duomenų seka, kad po D. B. įvykdyto plėšimo nukentėjusiųjų A. R. ir J. R. namuose, J. R. jokie matomi sužalojimai nustatyti nebuvo, dėl ko nebuvo galimybės nustatyti ir jam padarytų sužalojimų mąsto, tačiau tai D. B. kaltės atlikus jam pareikštuose kaltinimuose aprašytus veiksmus, apimančius ir fizinio skausmo sukėlimą J. R., priešingai nei apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, nepaneigia.
    1. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas, pakanka nustatyti, kad dėl neteisėto kaltininko poveikio nukentėjusiojo kūnui, šis pajuto neigiamą organizmo reakciją, kas, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, abejonių nekelia. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad analizuojamo įvykio metu D. B. tyčiniais savo veiksmais pastūmė J. R., dėl ko šis nukrito, atsitrenkdamas į durų slenkstį, o jam nukritus, nuteistasis tyčia medine lazda sudavė nenustatytą skaičių smūgių J. R. į nugarą, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą. Juo labiau, jog ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas S. J. (pateikęs aukščiau aptartą specialisto išvadą) patvirtino, kad apžiūrint J. R., šis akcentavo šono skausmą, dėl ko, buvo apžiūrėta, apčiupinėta jo krūtinės ląsta. Nors pasak specialisto, jokių matomų sužalojimų nebuvo (kas iš esmės, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, jo kaltės sudavus smūgius J. R. ir tokiu būdu sukėlus jam fizinį skausmą, neeliminuoja), tačiau J. R. skundėsi subjektyviu skausmu (kas vėlgi patvirtina, jog vertinamo įvykio metu, dėl neteisėtų D. B. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, fizinį skausmą šis vis tik juto). Esant šiems duomenims, specialistui S. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtinus, kad apžiūrimas D. B. vis tik akcentavo šono skausmą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog specialistui J. R. niekuo nesiskundė, atmestini, kaip neatitinkantys faktinių nagrinėjamos bylos aplinkybių.
  10. Nors aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo J. R., (tuo pačiu ir fizinio smurto panaudojimo), apeliaciniu skundu D. B. kategoriškai neigia, tačiau, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, toks kategoriškas jis nebuvo. Jo teigimu, J. R. jis lietė, susistumdė su juo, ar šis buvo parkritęs, nepamena. Taip pat nepamena ar J. R. sudavė į nugarą lazda, tačiau pažymėjo, jog jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (įskaitant ir jam pareikštus kaltinimus dėl veiksmų J. R. atžvilgiu) jis pripažįsta, o šių aplinkybių galėjo tiesiog neprisiminti, nes vertinamo įvykio metu buvo neblaivus. Esant tokiems nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotiems parodymams, jiems iš esmės nesutampant su nuteistojo apeliaciniu skundu pateikta vertinamo įvykio versija, įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik jis bei nukentėjusieji J. R. ir A. R., jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo, atsižvelgiant ir į vieningą teismų poziciją, jog remtis vien tik kaltinamojo/nuteistojo parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra tikslinga, nes, siekdamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, jis gali nuslėpti esmines analizuojamo įvykio aplinkybes (juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos), aptartinos nukentėjusiaisiais pripažintų J. R. ir A. R. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Juo labiau, kad ir apeliaciniu skundu savo nekaltumą D. B. iš esmės grindžia analizuodamas būtent nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visumą.
  11. Nukentėjusiosios A. R. teigimu, 2017 m. kovo 18 d., apie 19.00 val. į jos ir J. R. namus atėjo D. B., kuris atsinešė pusę butelio alaus ir norėjo, kad J. R. su juo išgertų, tačiau šis negėrė. D. B. pradėjo reikalauti pinigų, tačiau jų negavęs griebė jai už kairio šono, smakro ir galvos, su ranka lyg kirto į pečius, pradėjo stumdyti ją ir mušti. K. R. puolė ją ginti, tačiau D. B. jį stūmė, J. R. trenkėsi į slenkstį ir nukrito. Parkritusį J. R., D. B. mušė lazda/pagaliu, naudojamu prakūroms. Įvykio metu D. B. sulaužė kėdę, įsiutęs mušė J. R. ir ja. Kiek smūgių sudavė J. R. lazda, nežino.
    1. Nukentėjusysis J. R., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad su D. B. vertinamo įvykio dieną alkoholio nevartojo. Jam (J. R.) būnant tvarte, atėjo D. B. ir paprašė pinigų. Jų negavęs, nuėjo pas A. R. (sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, tuo metu buvusią namuose) ir ją apstumdė. Jam (J. R.) parėjus namo, D. B. šį pastūmė, nuo ko, jis nukrito ir į slenkstį susimušė šoną. Jam nukritus, galvoje pasirodė žiežirbos, D. B. dar spyrė jam koja į dešinį šoną. Kiek kartų, nežino.
  12. Vertinant šių asmenų parodymus, jų pagrįstumą ir objektyvumą, visų pirma pažymėtina, kad tiek A. R., tiek J. R. yra senyvo amžiaus, todėl akivaizdu, jog dėl neteisėtų D. B. veiksmų jie išsigando, buvo šoko būsenoje ir neabejotina, jog tokiais atvejais tam tikri skirtumai nukentėjusiųjų parodymuose yra pateisinami bei nesudaro pakankamo pagrindo jų atmetimui. Priešingai, nepaisant aptartuose nukentėjusiųjų parodymuose esančių prieštaravimų (A. R. nurodė, jog J. R. buvo mušamas lazda ir kėde, šis aiškina, jog D. B. jį spardė kojomis), esminėse D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos detalėse (dėl nuteistojo fizinio smurto panaudojimo J. R. atžvilgiu, dėl J. R. jausto fizinio skausmo) tiek A. R., tiek J. R. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės vis tik sutapo iš esmės, todėl nesivadovauti jais sprendžiant D. B. kaltės klausimą, o būtent, kad vertinamo įvykio metu D. B. J. R. atžvilgiu atlikus tam tikrus smurtinius veiksmus, šis jautė fizinį skausmą, teisinio pagrindo nėra. Aplinkybė ar J. R. vartojo D. B. atsineštą alkoholį, ar ne, atsižvelgiant ir į liudytojos L. T. išdėstytas aplinkybes, remiantis kuriomis, jai atvykus į įvykio vietą netrukus po to, kai iš jos pasišalino D. B., J. R. apsvaigęs nuo alkoholio jai nepasirodė, esminės reikšmės sprendžiant J. R. parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, vis tik neturi. Ši aplinkybė jokiais objektyviais duomenimis, išskyrus paties D. B. parodymus, nepasitvirtino. Be to, netgi pripažinus, kad J. R. būtų vartojęs D. B. atsineštą alų, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, sprendžiant klausimą D. B. vėliau atliktų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
    1. Nukentėjusiųjų parodymų apeliaciniu skundu iš esmės nepaneigė ir pats nuteistasis, lakoniškai konstatuodamas, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių J. R. ir A. R. išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kas iš esmės nesudaro pakankamo pagrindo J. R. ir A. R., įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių atmetimui. Juo labiau, kad J. R., pateikdamas atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, pabrėžė, kad, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, visų vertinamo įvykio dieną vykusių aplinkybių jis prisiminti negalėjo. Nei J. R., nei A. R. siekis apkalbėti nuteistąjį pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nustatytas nebuvo, jo neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Tuo tarpu vien tik paties D. B. samprotavimai apie nukentėjusiųjų įsijautimą į aukos vaidmenį siekiant sugraudinti aplinkinius, nelaikytini pakankamu pagrindu jų parodymus atmesti kaip nepagrįstus ar prieštaraujančius nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tokie nuteistojo samprotavimai, įvertinus jo paties pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriais jis iš esmės neneigė jam pareikštuose kaltinimuose išdėstytų aplinkybių, tame tarpe ir fizinio smurto panaudojimo J. R. atžvilgiu, teigdamas, kad jų tiesiog nepamena, teisėjų kolegijos vertinimu, tik atskleidžia jo cinišką požiūrį į savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą nukentėjusiesiems ir leidžia pagrįstai abejoti jo nuoširdumu.
    2. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors A. R. ir nurodė, jog J. R. buvo mušamas ne tik lazda, bet ir kėde, su kuo apeliaciniu skundu kategoriškai nesutinka nuteistasis, tačiau, įvertinus tai, kad D. B. kaltinimai dėl J. R. kėde suduotų smūgių pareikšti nebuvo, tokia aplinkybė (dėl J. R. mušimo kėde) nėra nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo teiginiai dėl šios aplinkybės jokios reikšmės sprendžiant jo kaltės klausimą neturi. Tokiu būdu, D. B. apeliacinio skundo teiginiai dėl nukentėjusiosios A. R. ir liudytojos V. T. parodymuose esančių prieštaravimų (A. R. teigė, jog J. R. buvo mušamas lazda ir kėde, o liudytoja nurodė, jog, jos žiniomis, jis buvo mušamas tik lazda), atmestini, kaip neturintys esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, paskirtos bausmės ar priteistos žalos atlyginimo dydžiui.
    3. Šių duomenų kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir D. B. apeliacinio skundo argumentai dėl J. R. drabužių, vilkėtų analizuojamo įvykio dieną. Nors nuteistojo teigimu, tiek A. R., tiek J. R. iš esmės patvirtino, jog įvykio metu J. R. vilkėjo ploną švarkelį, nes namuose buvo šilta, tačiau, įvertinus tiek A. R., tiek J. R. apylinkės teisme duotų parodymų visumą, akivaizdu, jog šie nuteistojo teiginiai nukentėjusiųjų parodymų neatitinka. J. R. parodė, kad J. R. buvo apsirengęs vidutiniškai storai, lyg ir vilkėjo ploną „striukutę“ (tiksliai įvardinti, ką įvykio dieną vilkėjo J. R., ji negalėjo). Pats J. R. paaiškino, kad tądien vilkėjo kelnes (treningą), švarkelį/vatinį, su kuriuo eina į tvartą (kas įvertinus nusikaltimo padarymo laiką – 2017 m. kovo 18 d., leidžia pagrįstai manyti, jog iš esmės nukentėjusiojo viršutinis drabužis, su kuriuo, jis paprastai eidavo į tvartą, turėjo būti šiltas), pažymėdamas, kad nei apsaugų, nei storų drabužių apsivilkęs jis nebuvo. Esant šiems duomenims, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, atmesti specialisto T. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pateiktą versiją, jog sužalojimai J. R. galėjo būti nenustatyti ir dėl storo jo vilkėtų drabužių sluoksnio, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  13. Sprendžiant D. B. kaltės klausimą, pastebėtina ir tai, kad nukentėjusiųjų parodymus apie nuteistojo panaudotą fizinį smurtą ne tik A. R., bet ir J. R. atžvilgiu patvirtino ir liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta V. T., į įvykio vietą atvykusi netrukus po to, kai nuteistasis pasišalino iš A. R. ir J. R. namų. Nors tiesiogiai analizuojamo įvykio ji ir nematė, tačiau, sprendžiant iš jos duotų parodymų visumos, akivaizdu, kad atvykusi į nukentėjusiųjų namus ji bendravo tiek su A. R., tiek su J. R., išklausė jų nusiskundimų, todėl patvirtinti tam tikras tinkamam ir objektyviam nagrinėjamos baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes ji neabejotinai galėjo. Jos teigimu, 2017 m. kovo 18 d., apie 19 val. jai paskambino A. R. ir pasakė, kad pas ją atėjęs D. B. juos (A. R. ir J. R.) sumušė. Atvykusi į nukentėjusiųjų namus, ji pamatė apverstą stalą, sulūžusią kėdę bei sulaužytą lazdą. A. R. jai paaiškino, kad D. B. juos mušė lazda, J. R. sakė, kad jam sumuštas šonas, kad buvo nustumtas nuo slenksčio ir sumuštas lazda, jam skaudą šoną, sunku kvėpuoti. Vertinant šiuos liudytojos, tiesiogiai bendravusios su nukentėjusiaisiais iš karto po vertinamo įvykio, parodymus, akivaizdu, kad jie atitinka A. R. išdėstytas įvykio aplinkybes, susijusias su J. R. sumušimo pobūdžiu ir mechanizmu (J. R. pastumtas parkrito, o D. B. lazda mušė jo nugarą) bei J. R. parodymus dėl jo jausto fizinio skausmo šone.
  14. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl D. B. kaltės naudojus fizinį smurtą J. R. atžvilgiu ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad D. B. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Juo labiau, jog apeliaciniu skundu D. B. neneigia stumtelėjęs J. R., dėl ko šis pritūpė prie durų ir vien šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pakaktų pagrįstai spręsti, jog J. R. atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, kuris be kita ko galėjo sukelti ir fizinį skausmą nukentėjusiajam.
  15. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. B. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.
    1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.
  16. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę D. B., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą (veika padaryta tiesiogine tyčia), atsižvelgė į tai, kad praeityje D. B. buvo teistas net 15 kartų (b. t. 1, b. l. 75-87, 89-170), 32 kartus baustas ir administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 171-194), nedirba (b. t. 1, b. l. 195). Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas D. B. skyrė griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju D. B. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu.
    1. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. B. nusikalstamas elgesys prasidėjo šiam dar nesulaukus pilnametystės. Praeityje, siekiant jo kaip jauno žmogaus elgesį koreguoti tinkama linkme, jam buvo skiriamos švelnesnio pobūdžio bausmės, auklėjamojo poveikio priemonės: elgesio apribojimas, baudos, laisvės apribojimas, areštas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis ir vėl nusikalto, akivaizdu, kad teigiamos įtakos šios priemonės jo elgesiui neturėjo. Atsižvelgiant į D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – nusikaltimai nuosavybei, svarbu paminėti ir tai, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų, nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, D. B. niekur nedirba ir nesimoko, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi (b. t. 1, b. l. 196), nors tam tikrais laikotarpiais jis ir dirbo, tačiau vienoje įmonėje nesugebėdavo išdirbti ilgesnį laikotarpį (b. t. 1, b. l. 195), kas, įvertinus ir buvusius nuteistojo teistumus (tame tarpe ir už analogiško pobūdžio), teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog nusikaltimų darymas yra pagrindinis D. B. pragyvenimo šaltinis, o tai, įvertinus jo amžių bei galimybes, neabejotinai charakterizuoja jį neigiamai. Vertinant nuteistojo asmenybę, pastebėtina ir tai, kad jis neabejotinai turi problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, ką iš esmės apeliaciniu skundu pripažįsta ir pats nuteistasis, tačiau jokių pastangų, siekdamas išspręsti šią problemą, nuteistasis nededa, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog toks gyvenimo būdas – svaiginimasis alkoholiu ir nusikaltimų darymas, yra neatsiejama D. B. gyvenimo dalis, kurios koreguoti tinkama linkme, šis nesiekia. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog šiuo metu D. B. yra pasiryžęs keisti savo gyvenimą tinkama linkme – atsisakyti alkoholio ir susirasti darbą, tačiau įvertinus tai, kad šių veiksmų nuteistasis nesiėmė ankščiau, nors prieš tai buvo net 15 kartų teistas, daug kartų baustas ir už administracinių teisės pažeidimų, tame tarpe ir pažeidimų, susijusių su alkoholio vartojimu, padarymą, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo nuoširdumu.
    2. Kalbant apie nesaikingą D. B. alkoholio vartojimą, atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog vykdydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką A. R. ir J. R. atžvilgiu, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo įvykdymui. Ši aplinkybė, sutinkamai su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, priskiriama asmens atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, kurių įvertinimas, sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra nekvestionuotinas.
    3. Pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nesudaro ir D. B. apeliacinio skundo teiginiai, jog tiek A. R., tiek J. R. jis atsiprašė ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo nusikalstamo elgesio jų atžvilgiu. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog vertinamu atveju D. B. prisipažino tik iš dalies, ką iš esmės patvirtina ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvai – jis iš esmės neigia bet kokių neteisėtų veiksmų atlikimą J. R. atžvilgiu, ir toks jo prisipažinimas nelaikytinas pagrindu pripažinti, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų. Abejoti nuteistojo nuoširdumu leidžia ir kai kurie gan ciniški nukentėjusiųjų atžvilgiu apeliacinio skundo teiginiai, pvz. tai, kad, pasak nuteistojo, nukentėjusieji įsijautė į aukų vaidmenį, savo parodymais siekė sugraudinti aplinkinius ir pasipelnyti iš nuteistojo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir D. B. teiginiai, kad būdamas laisvėje jis galės greičiau atlyginti savo neteisėtais veiksmais A. R. (neįvardinant ir J. R.) padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad net ir būdamas laisvėje nuteistasis nesugebėjo turėto darbo išlaikyti ilgesnį laiką, iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, kas įvertinus jo baustumus administracine tvarka (kai kurie jų ir už smulkias vagystes) bei buvusius teistumus (iš esmės visos praeityje nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo nusikaltimai nuosavybei), leidžia pagrįstai abejoti ir nuoširdžiu nuteistojo siekiu būnant laisvėje atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Be to, pataisos namuose nuteistiesiems taip pat suteikiama galimybė dirbti apmokamą darbą, kuria, D. B., siekdamas atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, galės pasinaudoti atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
    4. Šių duomenų visuma, D. B. charakterizuoja išimtinai neigiamai, rodo, jog asmuo negeba prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių elgesio taisyklių ir leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadai, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, taikant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmę, vertinamu atveju negali būti pasiekti. Juo labiau, kad skundžiamu nuosprendžiu bendrindamas D. B. paskirtą bausmę su bausme, paskirta Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, teismas parinko palankesnį nuteistajam bausmių bendrinimo būdą - dalinį bausmių sudėjimą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, pagrindo nėra.
  17. Aptartų duomenų visumoje neabejotina, kad ir BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tokiu būdu, nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.
    1. Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tiek D. B. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei ciniškumą, jo buvusius teistumus, baustumus administracinėmis nuobaudomis, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau įvertinus tai, kad praeityje D. B. buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės –baudos, laisvės apribojimas, areštas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis ne tik negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį, bet ir koreguoti savo elgesio išimtinai teigiama linkme. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus, o iš aukščiau aptarto nusikalstamo nuteistojo elgesio akivaizdu, kad šio reikalavimo D. B. įvykdyti nesugebės. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad D. B. paskirta bausmė yra tinkama ir teisinga, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, spręsdamas nuteistajam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas nepažeidė.
  18. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nuteistojo apeliacinis skundas dėl jo veiksmų J. R. atžvilgiu atmetamas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, nuteistojo prašymas atmesti J. R. civilinį ieškinį taip pat netenkinamas. Aukščiau aptartų duomenų visumoje, patvirtinančių fizinio smurto panaudojimą prieš J. R., neabejotina, kad dėl aptartų neteisėtų D. B. veiksmų J. R. patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus, baimę, kas iš esmės buvo tinkamai įvertinta skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu iš D. B. nukentėjusiojo naudai priteisiant 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimui (nors buvo prašoma priteisti 1000 eurų). Nesutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus aukščiau išdėstytus nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, teisinio pagrindo nėra, J. R. civilinis ieškinys skundžiamu nuosprendžiu išspręstas tinkamai.
  19. Abejoti apylinkės teismo šališkumu, priešingai nei apie tai užsimenama nuteistojo apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo taip pat nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2017). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats D. B. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl vien nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, D. B. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.
  20. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o D. B. apeliacinis skundas atmetamas.
  21. Kartu su nukentėjusiųjų A. R. ir J. R. atsiliepimais į nuteistojo apeliacinį skundą buvo pateikti ir prašymai priteisti nukentėjusiųjų atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtas pinigų sumas – po 200 eurų už A. R. ir J. R. pateiktų atsiliepimų į D. B. apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
    1. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174/2014)
    2. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla D. B. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esančios 2017 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitos už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitai (b. t. 2, b. l. 152, 153, 158, 159), patvirtina nukentėjusiųjų A. R. ir J. R. 400 (po 200 eurų kiekvienam jų) eurų išlaidas, turėtas dėl advokato Rasos Malinauskienės teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiųjų A. R. ir J. R. atsiliepimus į nuteistojo D. B. apeliacinį skundą bei atstovavimą, todėl atmesti nukentėjusiųjų prašymą dėl jų turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo iš nuteistojo vertinamu atveju teisinio pagrindo nėra. Įvertinus tai, kad ta pati advokatė – R. Malinauskienė atstovavo nukentėjusiųjų interesus ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, papildomas prašymas priteisti advokatės atstovavimo išlaidas teisme gautas nebuvo, nukentėjusiųjų prašomas 400 eurų (po 200 eurų A. R. ir J. R.) proceso išlaidų priteisimas nelaikytinas neproporcingu advokatės R. Malinauskienės suteiktų teisinių paslaugų mastui. Tokiu būdu, A. R. ir J. R. prašoma priteisti po 200 eurų kiekvienam jų suma, turi būti atlyginta visiškai, t. y. iš nuteistojo D. B. priteisiant 200 (du šimtus) eurų A. R. ir 200 (du šimtus) eurų J. R., turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

10Iš nuteistojo D. B. priteisti nukentėjusiajai A. R. 200 (du šimtus) eurų ir nukentėjusiajam J. R. 200 (du šimtus) eurų, išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

11Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Proceso dalyviai
Ryšiai