Byla 2K-214-976/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalies, kuria T. P., E. V. ir J. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalį

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalies, kuria T. P., E. V. ir J. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalį.

3Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį T. P. laisvės atėmimu ketveriems metams, o E. V. ir J. M. – po trejus metus. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, T. P., E. V. ir J. M. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant juos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nebendrauti su G. S. ir neišeiti iš namų 22.00–6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistųjų T. P., E. V. ir J. M. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. S. solidariai priteista 10 000 Eur neturtinei žalai ir 1000 Eur jo turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms, o Kauno teritorinei ligonių kasai – 525,14 Eur turėtoms nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti. T. P. dėl kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi patikslinta Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, kad 524,14 Eur priteistina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

4Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies patenkinus nukentėjusiojo G. S. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistajam T. P. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, o nuteistiesiems E. V. ir J. M. – po ketverius metus laisvės atėmimo. Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistiesiems T. P. ir J. M.. Kita Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

61. T. P., E. V. ir J. M. nuteisti už tai, kad, būdami iš anksto susitarę ir veikdami kartu, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2015 m. vasario 8 d. dėl savanaudiškų paskatų, siekdami nusikalstamai praturtėti, susibūrė į bendrininkų grupę, skirtą daryti sunkų nusikaltimą – turto prievartavimą, ir 2015 m. vasario 8 d. ( - ) esančio namo rūsio patalpose, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį G. S. perduoti didelės vertės turtą – 1 000 000 Eur:

7tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2015 m. vasario 8 d. bendrininkų grupės nariams būnant ( - ) esančiame name, T. P. nurodė E. V. ir J. M., naudojant fizinę ir psichinę prievartą, anksčiau nurodytu adresu atvežti nukentėjusįjį G. S. iš jo namų. Vykdydami T. P. nurodymus ir realizuodami bendrą nusikalstamą susitarimą, E. V. ir J. M. 2015 m. vasario 8 d. apie 12.00 val. automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. ( - ) atvyko prie nukentėjusiojo G. S. gyvenamojo namo ( - ), susitiko su nukentėjusiuoju ir, panaudodami apgaulę – nurodę nukentėjusiajam, kad T. P. nori su pastaruoju pasikalbėti, pasiūlė jam vykti susitikti su T. P., nenurodydami konkrečios šio buvimo vietos. Nukentėjusysis G. S., pasitikėdamas iš matymo pažįstamais E. V. ir J. M., įsėdo į J. M. vairuojamą automobilį „Opel Astra“ (valst. Nr. ( - ) kuriuo važiuojant iš anksto bendrininkų grupės narių sutartos vietos link, E. V., vykdydamas bendrą susitarimą, ( - ), ties kelio ženklu „( - ) miestelio pabaiga“, panaudojo psichinę prievartą – nukreipė pistoletą į nukentėjusįjį ir nurodė jam sėdėti ramiai bei klausyti E. V. ir J. M. nurodymų. E. V. ir J. M. atvežus nukentėjusįjį iki namo ( - ), ten jo laukė T. P., kuris nurodė nukentėjusiajam G. S. eiti į šio namo rūsį;

8T. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, namo rūsyje necenzūriniais žodžiais šaukė ant nukentėjusiojo, grasino jį nužudyti ir pareikalavo sumokėti 1 000 000 Eur neva iš nusikaltimų darymo uždirbtų pinigų. Nukentėjusiajam G. S. atsakius, kad jis neturi tokios pinigų sumos ir nemokės, T. P. nurodė E. V. ir J. M. surišti nukentėjusiojo rankas plastikiniais tvirtinimo dirželiais. E. V. ir J. M., vykdydami T. P. nurodymus, paėmę iš rūsyje buvusio maišo plastikinius tvirtinimo dirželius, bandė surišti nukentėjusiajam rankų riešus. Nukentėjusiajam G. S. pasipriešinus, T. P., rėkdamas necenzūriniais žodžiais, nurodė E. V. ir J. M. nukentėjusįjį mušti. E. V., J. M. ir T. P., siekdami įveikti nukentėjusiojo pasipriešinimą, sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, kol šis prarado sąmonę, ir užmovė ant jo rankų plastikinius tvirtinimo dirželius, kad nesipriešintų. Nukentėjusiajam G. S. atgavus sąmonę, T. P., demonstruodamas automatinį ginklą, grasino nužudyti nukentėjusįjį, reikalavo sumokėti 1 000 000 Eur, o E. V. ir J. M. medinėmis lazdomis sudavė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas. Palaužus nukentėjusiojo G. S. valią, T. P., laikydamas vaizdo kamerą ir ja filmuodamas, nurodė pastarajam sakyti nukentėjusįjį kompromituojančius realybės neatitinkančius faktus, kuriuos T. P. grasino paviešinti, jeigu G. S. atsisakys sumokėti reikalaujamą pinigų sumą. Taip T. P. kartu su E. V. ir J. M., neteisėtai atimdami nukentėjusiajam G. S. laisvę, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, atvirai savo naudai reikalavo iš jo 1 000 000 Eur, o šiam atsisakius vykdyti neteisėtus bendrininkų grupės narių reikalavimus perduoti pinigus, T. P., E. V. ir J. M. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip 17 smūgių rankomis, kojomis bei medinėmis lazdomis į galvą, rankas, kojas, nugarą ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. S. sveikatą.

92. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. P. dėl kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už neteisėtą dviejų D kategorijai priskiriamų smogiamųjų-triuškinamųjų nešaunamųjų ginklų – teleskopinių lazdų – įgijimą ir laikymą buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

103. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, išnagrinėjęs nuteistųjų T. P., E. V., J. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinęs nuteistųjų asmenybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvą ir tikslą, pasekmes, nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tai, kad nuteistieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme kaltais neprisipažino, dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo ir neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinktos bausmės yra aiškiai per švelnios, neadekvačios (neproporcingos) padarytai nusikalstamai veikai, jos pobūdžiui, pavojingumui, nuteistųjų asmenybei ir yra paskirtos pažeidžiant BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, teisingumo bei proporcingumo principus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, net ir esant formalioms sąlygoms, turėtų būti labiau išimtis nei taisyklė, nurodė, kad bylos aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, jog bausmės tikslai T. P. ir J. M. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nuteistajam T. P. sugriežtinus pirmosios instancijos teismo paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nebelieka ir formalaus pagrindo taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, sugriežtindama visiems nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes vieneriais metais ir panaikindama BK 75 straipsnių nuostatų taikymą T. P. ir J. M..

114. Kasaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo ginamojo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, o nukentėjusiojo G. S. ieškinį jo atžvilgiu atmesti.

124.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo ginamojo baudžiamąją bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 181 straipsnio 3 dalį ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas. Kasatoriaus tvirtinimu, teismai, vertindami įrodymus, iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui palankiais prieštaringais baudžiamosios bylos duomenimis.

134.2. Kasatoriaus teigimu, tam, kad būtų teisingai kvalifikuoti jo ginamojo veiksmai, apkaltinamasis nuosprendis turėjo būti grindžiamas objektyviais ir neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais, kad jo ginamasis su kitais nuteistaisiais neteisėtai, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti jiems turtą – 1 000 000 Eur. Tuo tarpu iš teismų sprendimų matyti, kad nurodyto neteisėto reikalavimo buvimą teismai iš esmės grindžia tik vieninteliu įrodymu – paties nukentėjusiojo parodymais. Kartu kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra vienintelis teismo nuosprendyje minimas tiesioginis įrodymas, kuris neva patvirtina minėto neteisėto reikalavimo buvimą, ir pažymi, kad kitų įrodymų, patvirtinančių šio reikalavimo buvimą, baudžiamojoje byloje nėra.

144.3. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis apie neteisėtą reikalavimą ir fizinio smurto pavartojimo faktą nepasakė nei savo draugui G. V., kuris įvykio vakarą atvyko jo pasiimti ir parvežė namo, nei gydymo įstaigos, kurioje jis buvo apžiūrėtas ir vėliau operuotas, gydytojams. Taigi, kasatoriaus teigimu, kyla klausimas, kodėl nukentėjusysis iš pradžių nutylėjo šias itin reikšmingas aplinkybes, jei prieš jį neva buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas. Pasak kasatoriaus, abejoti nukentėjusiojo pateikta įvykių versija verčia ir tai, kad nukentėjusysis nepateikė suprantamo ir logiško paaiškinimo, kodėl jo draugas – nuteistasis T. P., su kuriuo daugiau nei dešimtmetį palaikė draugiškus santykius, bendravo šeimomis, staiga iš jo neteisėtai pradėjo reikalauti itin didelės pinigų sumos – 1 000 000 Eur.

154.4. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismai visiškai nevertino nukentėjusiojo prieštaringos asmenybės ir jo teistumo už kontrabandą. Kartu kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis savo pirmuosiuose parodymuose pasakojo apie jo ginamojo neva padarytas kitas nusikalstamas veikas, minėjo jo ryšius su Kauno policija, Policijos departamentu. Anot kasatoriaus, ši nukentėjusiojo informacija buvo tikrinama, tačiau nepasitvirtino. Tai, kasatoriaus nuomone, leidžia pagrįstai įtarti nukentėjusįjį turint polinkį ir tikslą meluoti bei apkalbėti jo ginamąjį.

164.5. Kasatoriaus teigimu, esant tokioms aplinkybėms teismai turėjo objektyvų pagrindą suabejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu ir patikimumu, nes jų nepatvirtina jokie kiti baudžiamosios bylos duomenys, jų nepakanka išvadoms apie jo ginamojo kaltumą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Pasak kasatoriaus, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra konstatavęs, kad remtis vien tokiais duomenimis, kurie yra pateikiami akivaizdžiai suinteresuoto jam teigiamu sprendimu asmens, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

174.6. Kasatoriaus nuomone, yra svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis jo ginamajam grindžiamas ne tik nukentėjusiojo, bet ir netiesioginiais jo sutuoktinės, apklaustos byloje kaip liudytoja ir apie įvykį sužinojusios iš nukentėjusiojo žodžių, parodymais. Kasatoriaus teigimu, nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine; loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Tuo tarpu kaip liudytojos apklaustos nukentėjusiojo sutuoktinės parodymai neturi įrodomosios reikšmės, nes jų „turinys nenustato nei neginčijamų faktų, nei išvadų“.

184.7. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo teiginius dėl neteisėto pinigų reikalavimo patvirtina tik vienintelis liudytojas – jo sutuoktinė, kurios parodymus teismai turėjo vertinti kritiškai, kadangi ji, būdama nukentėjusiojo sutuoktinė, yra subjektyvi. Be to, kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo sutuoktinė pirmą kartą buvo apklausiama tik 2015 m. vasario 17 d., t. y. praėjus devynioms dienoms po įvykio ir septynioms dienoms po nukentėjusiojo kreipimosi į policiją su pareiškimu. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, sutuoktiniai turėjo pakankamai laiko suderinti savo parodymus ir laikytis bendros pozicijos. Kasatoriaus teigimu, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, suponuoja kritišką šių asmenų parodymų vertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33/2014).

194.8. Kasatorius taip pat teigia, kad baudžiamojoje byloje nebuvo paimti nukentėjusiojo namų vaizdo kamerų įrašai, iš kurių buvo galima tiksliai nustatyti, kada, kaip ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis grįžo į namus po neva prieš jį padarytos nusikalstamos veikos. Anot kasatoriaus, šie objektyvūs duomenys būtų leidę patvirtinti reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, nes nukentėjusiojo sutuoktinės pateiktų vaizdo įrašų fragmentai, kuriuose užfiksuotas tik nuteistojo E. V. apsilankymo prie nukentėjusiojo namų faktas, nepatvirtina ar nepaneigia jokių objektyvių baudžiamosios bylos duomenų.

204.9. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje pripažinęs, kad nuteistieji bylą nagrinėjant teisme davė iš esmės vienodus parodymus, nepateikė objektyvios argumentacijos, kodėl atmeta jo ginamojo ir kitų nuteistųjų nuoseklius paaiškinimus apie tai, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir jo ginamojo įvyko pirtyje, kur jie susimušė ir apsistumdė, ir savo išvadas grindė tik specialisto išvada Nr. ( - ). Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyta specialisto išvada tik patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, tačiau nepatvirtina to, kad jie buvo padaryti darant būtent BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą. Anot kasatoriaus, priešingai, liko nepaneigta gynybos versija apie tai, kad pirtyje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir jo ginamojo, kur jie susimušė ir apsistumdė.

214.10. Be to, kasatorius teigia, kad teismai išvadas grindžia netiesioginiais įrodymais – daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų, specialisto išvadų Nr. ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), 2015 m. kovo 12 d. kratos protokolo duomenimis, kurie, kasatoriaus nuomone, neatskleidžia turto prievartavimo esmės, t. y. nepatvirtina neteisėto reikalavimo perduoti 1 000 000 Eur buvimo fakto, todėl yra niekiniai jo ginamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kontekste.

224.11. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavusi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra turėjo visas galimybes inicijuoti nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, nes operatyvinė veikla, remiantis neva įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, yra viena iš specifinių teisinių valstybės kovos su nusikalstamumu priemonių. Realizuojant šią operatyvinės veiklos formą, anot kasatoriaus, ikiteisminį tyrimą atlikusiam „Lietuvos policijos departamentui būtų buvę sudarytos palankios sąlygos atskleisti ir ištirti BK 181 straipsnio 3 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos esmę ir patvirtinti arba paneigti neginčijamą subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius atskleidžiančią aplinkybę – nukentėjusiojo G. S. kontaktavimą, mėginimą tartis ir (ar) reikalaujamos didelės pinigų sumos perdavimą nuteistajam T. P.“. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės būtų vienareikšmiškai patvirtinusios jo ginamojo neteisėtą reikalavimą, „kas būtų galėję padėti nustatyti objektyvią tiesą ir būti vertinamos kaip aiškus ir neginčijamas įrodymas baudžiamojoje byloje“.

234.12. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, yra reikšminga tai, kad nors jo ginamojo baudžiamojoje byloje ir buvo imtasi priemonių pasiklausyti nuteistųjų pokalbių telefonu, sankcionuoti slapto sekimo veiksmai, elektroninių ryšio priemonių sekimas, tačiau tyrimui reikšmingos informacijos, patvirtinančios nusikalstamos veikos faktą, nebuvo surinkta. Taigi, kasatoriaus nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad „baudžiamosios bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtino nukentėjusiajam neva pareikštos neteisėtos turtinės pretenzijos fakto nebuvimą“.

244.13. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo ginamojo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ne tik nepašalino byloje kilusių abejonių ir prieštaravimų, neatliko įrodymų tyrimo, bet ir nesurinko naujų ir (ar) neginčijamų naujų įrodymų, patvirtinančių jo ginamojo dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

254.14. Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jam yra neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas išskyrė nuteistųjų E. V. ir J. M. vaidmenis ir nuteistajam E. V. atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis E. V. palaiko itin draugiškus santykius su nukentėjusiuoju. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės leidžia įtarti galbūt esant subjektyvią teismo poziciją dėl jo ginamojo, „kuriam tik už vienintelio nukentėjusiojo liudijimu besiremiančių įrodymų pagrindu inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, skiriama reali laisvės atėmimo bausmė“.

265. Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

275.1. Kasatorius nurodo, kad jo veika kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės – 1 000 000 Eur – turto prievartavimas, nors iš veikos objekto (dalyko) ir objektyviųjų požymių matyti, kad kaltinimo versija, kurią patvirtino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo veiksmuose neteisingai nustatė būtinuosius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – didelės vertės turto prievartavimo – sudėties požymius.

285.2. Anot kasatoriaus, byloje teisingai įvertintas tik faktas, su kuriuo kasatorius sutinka, kad 2015 m. vasario 8 d. ( - ), tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo T. P. įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (BK 138 straipsnio 1 dalis), o nuteistajam T. P. sužalota nosis. Kasatoriaus teigimu, nustatant turto prievartavimo sudėtį buvo būtina įrodyti, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais pareiškė neteisėtas turtines pretenzijas nukentėjusiajam. Tuo tarpu, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, vienintelis įrodymų šaltinis joje yra prieštaringi ir neobjektyvūs nukentėjusiojo parodymai. Kartu kasatorius, nurodęs, kad baudžiamojoje byloje nurodyta pinigų suma – 1 000 000 Eur – niekur neminima, pažymi, jog „kaltinimas dėl prievartaujamo turto vertės turi būti konkretus bei aiškus ir teismas negali remtis vien nukentėjusiojo ar liudytojų vizijomis“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-462/2006, 2K-562/2011). Kasatoriaus tvirtinimu, šioje baudžiamojoje byloje, vadovaujantis tik nukentėjusiojo parodymais apie turtinio reikalavimo dydį, kurių nepagrindžia kiti įrodymai, nebuvo galima daryti neginčijamos išvados dėl didelės vertės turto prievartavimo.

295.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, nes savo sprendimus grindė prielaidomis. Kasatoriaus tvirtinimu, žemesniųjų instancijų teismai „taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems kaltinamuosius duomenų šaltiniams, būdami nemotyvuotai ir nepagrįstai kritiški tik teisinantiems duomenims, tačiau nepagrįstai nuolankūs kaltinamiesiems duomenims (nukentėjusiojo parodymams)“. Anot kasatoriaus, teismai savo sprendimus iš esmės pagrindė tik nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymais, laikydami juos nuosekliais bei teisingais ir dėl to teikdami jiems prioritetą, nors jų statusas byloje nėra neutralus, ir taip nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir asmenų, kurie nėra procesiškai neutralūs, parodymų vertinimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 24 d. sprendimas Romanovas prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Šiuo aspektu, pasak kasatoriaus, teismai netyrė, nesiaiškino ir tinkamai neįvertino apklausiamų asmenų paaiškinimų, dėl kokių priežasčių asmenų parodymai tik iš dalies atitinka arba neatitinka parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Be to, teismai, kasatoriaus nuomone, išsamiai ir nešališkai nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nepatikrino jų liečiamumo, leistinumo, pakankamumo aspektais, nevertino jų tarpusavio sąsajos ir rėmėsi tik selektyviai atrinktų jam ir kitiems nuteistiesiems nepalankių įrodymų dalimi.

305.4. Kasatoriaus teigimu, priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors nukentėjusiuoju pripažintas asmuo privalo duoti teisingus parodymus ir atsako už melagingų parodymų davimą, nukentėjusiajam G. S. atsakomybė už melagingų parodymų davimą nebuvo taikyta. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo G. V. parodymus, neigiančius turto prievartavimo faktą, vertino kaip patvirtinančius nukentėjusiojo parodymus.

315.5. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo pateiktu nukentėjusiojo sutuoktinės, kaip liudytojos, parodymų vertinimu. Anot kasatoriaus, šios liudytojos parodymai negalėjo būti įvertinti kaip patikimas įrodymų šaltinis, nes ji, kaip nukentėjusiojo sutuoktinė, yra suinteresuota, įvykio vietoje nebuvo ir tik pakartojo nukentėjusiojo parodymus.

325.6. Pasak kasatoriaus, taip pat yra neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad jo ir kitų nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai tarpusavyje sutampa, juos įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

335.7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, nes jo apeliaciniame skunde ginčytas faktines bylos aplinkybes buvo galima patikrinti tik atlikus įrodymų tyrimą, taip pat nesiaiškino, kodėl pakito asmenų parodymai byloje.

345.8. Kasatorius skunde nesutinka ir su jam apeliacinės instancijos teismo paskirta bausme. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, sugriežtindamas jam paskirtą bausmę, pervertino jo asmenybės pavojingumą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors jo asmenybę neigiamai apibūdina tai, kad jis anksčiau už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų bei viešosios tvarkos pažeidimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla jam nutraukta, tačiau baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą padarė pirmą kartą ir būdamas jauno amžiaus, šiuo metu dirba. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistasis pripažintas kaltu, būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, konstatavo, kad tai „rodo kritišką savo veiksmų vertinimą bei leidžia daryti pagristą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė E. V. teigiamą poveikį“. Taigi, kasatoriaus nuomone, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokiais kriterijais remdamasis teismas sugriežtino jam paskirtą bausmę.

355.9. Be to, kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Anot kasatoriaus, teismai, iš jo ir kitų nuteistųjų solidariai priteisdami nukentėjusiajam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos. Kasatorius teigia, kad neturtinės žalos dydis turto prievartavimo bylose svyruoja nuo 1448,10 iki 4344,30 Eur, ir pažymi, kad dažniausiai yra priteisiama 2027 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4344,30 Eur neturtinei žalai atlyginti priteisiama tik išskirtiniais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2007, 2K-53/2014, 2K-379-489/2015). Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog „teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalis)“, tačiau vertindamas šias aplinkybes akivaizdžiai suklydo, nes dėl turtinės žalos civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, nusikalstama veika baigta neperdavus pinigų ir 1 000 000 Eur nebuvo prarasti, nusikaltimo padariniai nesunkūs (nukentėjusiajam sveikata sutrikdyta nesunkiai), jo (kasatoriaus) materialinė padėtis sunki (nekilnojamojo turto neturi, dirba tik ketvirčiu etato).

366. Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

376.1. Pažymėtina, kad nuteistojo J. M. kasaciniame skunde iš esmės dėstomi tokie pat argumentai, kaip ir nuteistojo E. V. kasaciniame skunde, išskyrus tai, kad jame neginčijamas civilinio ieškinio priteisimas ir, nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo nuteistajam J. M. paskirta bausme, papildomai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas jo asmenybės pavojingumą vertino vadovaudamasis kitais kriterijais nei nuteistojo E. V. asmenybės pavojingumą, nors jie abu neteisti, nusikalstamas veikas padarė būdami nepilnamečiai, J. M. yra įsidarbinęs ir dirba UAB „D“ vairuotoju, mokosi ( - ) mokymo centre statybos ir verslo vadybos specialybės, padeda išlaikyti keturis neįgalius šeimos narius: tėvus L. ir A. M. (abiem nustatytas 55 proc. darbingumas), mažametę seserį A. M., brolį D. D., kuriam nustatyti specialieji poreikiai.

387. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinius skundus atmesti.

397.1. Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl nuostatų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažeidimo, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad tokiais savo teiginiais kasatoriai iš esmės neigia žemesnės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo, nors kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina jų pakankamumo ar patikimumo aspektais, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas, kitaip vertino ištirtus įrodymus nei nuteistieji ir priėmė kitokį sprendimą, nei jie tikėjosi, savaime nereiškia ir negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pasak prokuroro, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis: buvo apklausti kaltinamieji, nukentėjusysis, liudytojai, perskaityti jų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, taip pat dokumentai, turintys reikšmės bylai nagrinėti. Teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – juos vertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje ir susiejo į visumą, tyrė ir analizavo ir nuteistuosius kaltinančius, ir juos teisinančius įrodymus, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė nuteistųjų parodymus. Prokuroras taip pat pažymi, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog bylą nagrinėjant teisme buvo atliktas išsamus, įvairiapusis, nešališkas įrodymų tyrimas ir vertinimas. Teismas, pripažindamas ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis įrodymais, „vadovavosi tų procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusio įstatymo reikalavimais ir jokių pažeidimų nenustatė, o surinktus duomenis išsamiai išanalizavo, vertino kaip visumą ir pagrįstai pripažino įrodymais“.

407.2. Prokuroro teigimu, teismai nuosprendžiuose išdėstė esmines bylos aplinkybes, kurios buvo nustatytos apklausiant liudytojus, kaltinamuosius ir įvertinus procesinių veiksmų metu užfiksuotus duomenis, ir nuteistųjų kaltę grindė ne tik liudytojų G. S., G. V., N. S. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais: ekspertų išvadomis, procesinių veiksmų atlikimo protokolais ir t. t. Prokuroro tvirtinimu, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių kasatorių teiginius, kad teismai liudytojų parodymams būtų taikę kitokias vertinimo taisykles nei kitiems byloje esantiems įrodymams. Anot prokuroro, liudytojų parodymai buvo patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais ir tinkamai įvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles; nė vienam proceso dalyviui nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Pasak prokuroro, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta remiantis visa baudžiamosios bylos medžiaga – teismai išvardijo ir pateikė įrodymų visumą, kuria rėmėsi, pateikdami motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų padarytų tyčinių nusikaltimų.

417.3. Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK 181 straipsnio 3 dalies taikymo, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės tapačius apeliacinių skundų argumentus, ne tik išsamiai aptarė nuteistojo E. V. ginčijamus nukentėjusiojo G. S. parodymus, bet ir juos susiejo su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, juos vertino kaip visumą ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendį pagrindė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų taisyklių laikantis įvertintais įrodymais, ir jį išsamiai motyvavo. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių, kad nukentėjusiajam būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti melagingus parodymus. Anot prokuroro, priešingai, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis G. S. ir nuteistasis T. P. buvo draugai, nepaisant jų sutuoktinių nesutarimų, bendravo draugiškai, nukentėjusysis nesitikėjo, kad nuteistasis T. P. gali jam padaryti kažką blogo. Be to, prokuroro teigimu, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad skolinių įsipareigojimų nei nukentėjusysis nuteistiesiems, nei nuteistieji nukentėjusiajam neturėjo; iniciatyvą susitikti su nukentėjusiuoju parodė nuteistasis T. P.. Kartu prokuroras pažymi, kad nukentėjusiojo G. S. parodymus dėl fizinio smurto pavartojimo patvirtina ir liudytojo G. V. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada, o pinigų reikalavimo faktą teismas įrodytu pripažino remdamasis liudytojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais.

427.4. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinių skundų argumentais dėl jiems paskirtų bausmių, pažymi, kad bausmės skyrimas yra sietinas su aplinkybių, apibūdinančių veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu ir išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės yra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti bei teisingai bausmei paskirti ir nėra pagrindų taikyti specialiąsias bausmių skyrimo taisykles, o paskirta bausmė užtikrins, kad bus pasiekti BK 40 (turėtų būti – 41) straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Atsižvelgiant į tai, taip pat į konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, anot prokuroro, teisinga apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nuteistieji J. M. ir E. V. dėl savanaudiškų paskatų, veikdami bendrininkų grupe, padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, pavartodami prieš nukentėjusįjį, „kurio rankos buvo surištos, t. y. iš esmės nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, negalėjo priešintis, ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. J. M. ir E. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu kaltais neprisipažino, dėl padarytos veikos nesigailėjo, neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, buvo bausti administracine tvarka, o ši nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, bei atsižvelgiant ir į pačios nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos realizavimo būdą, manytina, kad tik sugriežtinus nuteistiesiems paskirtas bausmes buvo įgyvendinti BK 40 (turėtų būti – 41) straipsnyje numatyti tikslai“.

437.5. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo T. P. gynėjo ir nuteistojo E. V. kasacinių skundų argumentais dėl civilinio ieškinio, nurodo, kad, kaip teisingai nurodė teismas, kriterijų, kurių pagrindu įvertinamas neturtinės žalos dydis, sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių visumą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros; neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą, todėl manytina, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Pasak prokuroro, iš baudžiamosios bylos matyti, kad prieš nukentėjusįjį G. S. visi trys nuteistieji kelias valandas vartojo ne tik psichologinį, bet ir intensyvų fizinį smurtą ir dėl to jam buvo padaryta daug įvairių, pakankamai rimtų, skausmingų sužalojimų skirtingose kūno vietose, tarp jų ir galvoje – gyvybei svarbioje ir pažeidžiamiausioje žmogaus kūno dalyje. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusysis teisme parodė, jog jam buvo atliktos kelios operacijos, jis du mėnesius vaikščiojo su ramentais, po nusikaltimo patyrė didelį stresą, jautė nerimą dėl savo gyvybės, jam buvo grasinama, kad nesikreiptų į teisėsaugos institucijas, jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl to jaučia nuolatinį diskomfortą ir nerimą, baiminasi dėl savo saugumo, jaučia įtampą ir bijo, kad panašūs įvykiai vėl nepasikartotų. Taigi, prokuroro nuomone, atsižvelgus į prieš nukentėjusįjį padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumą, padarinius, baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, darytina išvada, kad „pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo iš nuteistųjų solidariai priteista 10 000 Eur neturtinė žala nukentėjusiajam G. S. atitinka bylos aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus“.

448. Nukentėjusysis G. S. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų E. V., J. M. kasacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytais pakeitimais.

458.1. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad abiejų instancijų teismai tinkamai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus vertino išsamiai ir padarė pagrįstas išvadas apie nuteistųjų kaltę, o vien tai, kad nuteistųjų tokios teismo išvados netenkina, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles. Kasatoriai iš esmės ginčija ne teisės, bet fakto klausimus, teismų nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, tačiau tai nėra kasacijos dalykas. Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl jo parodymų vertinimo, bandant sumenkinti jų patikimumą, teigia, kad tokie argumentai yra deklaratyvūs, neatitinka bylos medžiagos; kasatoriai E. V. ir J. M. tariamą jo parodymų nenuoseklumą grindžia pateikdami nuo konteksto atskirtus to paties teisiamojo posėdžio metu jo duotus parodymus apie santykius su nuteistaisiais. Pasak nukentėjusiojo, jo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu tiek apie santykius su nuteistaisiais, tiek apie nusikalstamos veikos aplinkybes (vartojamo smurto mastą ir pobūdį, neteisėto reikalavimo turinį, kitus nuteistųjų veiksmus). Be to, jo duotus parodymus patvirtino vaizdo kamerų įrašo duomenys, liudytojų N. S., G. V. parodymai, specialisto išvada, G. V. ir V. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tai, kaip nurodo kasatorius nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas, kad jis (nukentėjusysis) jį apžiūrėjusiam gydytojui teigė nukritęs nuo kopėčių, kad iš karto po įvykio jį atvykusiam pasiimti G. V. nepasakojo apie sumušimą bei pinigų reikalavimą, nepaneigia jo parodymų nuoseklumo ir patikimumo; jis norėjo, kad apie jo kreipimąsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas nesužinotų nuteistieji, todėl dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo jis kreipėsi ne į nusikalstamos veikos padarymo vietoje esančią ikiteisminio tyrimo įstaigą, bet į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, siekdamas, kad ikiteisminį tyrimą atliktų nešališki pareigūnai, kad T. P. negalėtų daryti įtakos tyrimui ir įgyvendinti jam išreikštų grasinimų. Jo (nukentėjusiojo) ankstesnis teistumas, priešingai, nei nurodo nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas, nėra susijęs su nagrinėjama byla ir neaišku, kaip ši aplinkybė paneigia jo parodymų dėl įvykdytos veikos teisingumą. Nukentėjusiojo teigimu, klausimą, ar asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), vien asmens procesinis statutas, šiuo atveju jo, kaip nukentėjusiojo, nėra pagrindas atsisakyti pripažinti asmens parodymus įrodymais. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu ar juos paneigtų.

468.2. Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasacinių skundų argumentais dėl liudytojos N. S., kuri yra ir jo sutuoktinė, parodymų vertinimo, pažymi, kad kasatorius nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas, cituodamas kasacinio teismo praktiką dėl artimų giminaičių parodymų vertinimo, ją iškreipia, nes, kaip nurodoma ir cituojamoje nutartyje Nr. 2K-33/2014: „vien aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, liudytojų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 44/2007)“. Pasak nukentėjusiojo, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino šios liudytojos parodymus ir pagrįstai konstatavo byloje nesant duomenų, kad liudytoja N. S. būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš nuteistuosius, norėtų juos apkalbėti, melagingai apkaltinti, taip pat nėra pagrindo abejoti ir šios liudytojos iš dalies išvestinių parodymų patikimumu, todėl jie laikytini patikimu įrodymų šaltiniu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Jo nuomone, N. S. parodymai tiek apie jo jai nurodytas aplinkybes, tiek apie aplinkybes, tiesiogiai jos matytas jam grįžus namo, tiek apie nuteistųjų elgesį (jo ieškojimą namuose) iki veikos kartu su kita byloje esančia įrodomąja medžiaga sudaro logišką grandinę sprendžiant dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir kaltinamųjų kaltės ir atitinka įrodymams keliamus leistinumo bei sąsajumo reikalavimus. Taip pat nukentėjusysis teigia, kad kasatoriai nuteistieji E. V. ir J. M. neteisingai vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl bendrakaltinamųjų parodymų vertinimo, nes jo, kaip nukentėjusiojo, ir liudytojos N. S. statusas skiriasi nuo bendrakaltinamųjų, t. y. neprisiekusių asmenų, teisinio statuso ir jų apklausos ypatumų; V. P., nors iš pradžių jam ir buvo pareikšti įtarimai, taip pat šiuo atveju nėra laikytinas bendrakaltinamuoju.

478.3. Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su liudytojo G. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, nesutapimu, nukentėjusysis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šio liudytojo parodymų vertinimo ir pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Atsiliepime pažymima, kad liudytojo G. V. apklausas skiria septyni mėnesiai, veika nebuvo tiesiogiai su juo susijusi, todėl normalu, kad praėjus daugiau laiko nuo nusikalstamos veikos jo parodymai buvo mažiau tikslūs, be to, G. V. teisme parodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi. Nukentėjusiojo nuomone, kasatorių argumentai, susiję su nuteistųjų parodymų vertinimu, yra deklaratyvūs, teismai išsamiai išnagrinėjo ir pasisakė dėl nuteistųjų parodymų turinio, jų patikimumo, atitikties kitiems byloje esantiems įrodymams ir motyvuotai juos atmetė. Anot nukentėjusiojo, nuteistieji J. M. ir E. V. kasaciniuose skunduose selektyviai cituoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį dėl jų parodymų vertinimo, nutyli esminius nuosprendžio argumentus, kuriais teismas motyvuotai atsakė į apeliacinių skundų argumentus dėl šių asmenų parodymų. Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasatoriaus nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko argumentais dėl vaizdo kamerų įrašų iš jo namų panaudojimo, teigia, kad teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojo apklausto ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno D. R. parodymai patvirtina, jog prie baudžiamosios bylos buvo atrinkta ir pridėta ta vaizdo įrašų dalis, kuri susijusi su tiriama veika. Perteklinis, su byla nesusijusių vaizdo įrašų pridėjimas prie baudžiamosios bylos ir jų tyrimas teisme, nukentėjusiojo įsitikinimu, būtų nepagrįstas ir nesuderinamas su proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principais. Nukentėjusiojo tvirtinimu, šio kasatoriaus argumentai, susiję su pinigų perdavimo fakto nebuvimu ir nusikalstamą veiką imituojančio modelio netaikymu, nelogiški, nes BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali (pinigų perdavimas neturi įtakos veikos baigtumui), be to, toks veiksmas būtų perteklinis ir turėtų provokavimo požymių. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

488.4. Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK 181 straipsnio 3 dalies taikymo, atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės šie argumentai siejami su žemesniųjų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu, nesutinkant su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateikiant savo versiją dėl padarytų veiksmų. Dėl kasatorių argumentų, susijusių su išreikštų neteisėtų turtinių pretenzijų didele verte, kuri yra ir kvalifikuojantis šios veikos požymis, nukentėjusysis teigia, kad pagal byloje nustatytus duomenis, tarp jų ir jo bei liudytojos N. S. parodymus, T. P., žinodamas jo turtinę padėtį (ir skolinęsis iš jo pinigų), veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais, išreiškė 1 000 000 Eur reikalavimą. Nesant jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų abejoti jų parodymų patikimumu, esant papildomoms aplinkybėms, kurias taip pat įvertino teismai (jie buvo pažįstami daugiau nei dešimt metų, paskutinius metus draugavo šeimomis, T. P. žinojo, kad nukentėjusysis gyvena pasiturimai), teismai tinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, inkriminuodami didelės vertės turto požymį.

498.5. Nukentėjusysis, nesutikdamas su nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinių skundų argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo jiems pakeistų (sugriežtintų) bausmių, pažymi, kad šis teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidas skiriant bausmes. Priešingai, nei teigia nuteistieji, nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismas ne tik galėjo iš naujo paskirti bausmes, bet ir turėjo pareigą paskirti teisingą bausmę (BK 54 straipsnis). Teismas, iš naujo paskirdamas bausmes, tinkamai įvertino aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti skiriant bausmę. Anot nukentėjusiojo, nuteistasis E. V. kasaciniame skunde klaidingai interpretuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimą sugriežtinti jam bausmę, tačiau palikti bausmės vykdymo atidėjimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad dėl to, jog, teismo vertinimu, ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė E. V. teigiamą poveikį, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas aplinkybes, ne sugriežtino bausmę, bet paliko nepakeistą nuteistajam taikytiną bausmės realizavimo formą – bausmės vykdymo atidėjimą. Nukentėjusysis dėl gynėjo advokato G. Černiausko kasaciniame skunde nurodomos tariamai subjektyvios teismo pozicijos, skiriant T. P. realią laisvės atėmimo bausmę, teigia, kad jo ir E. V. nei iki nusikalstamos veikos padarymo, nei po jos nesiejo draugiški santykiai, ir nei teisminio nagrinėjimo metu, nei teikdamas apeliacinį skundą jis neišreiškė jokios pozicijos, kuri leistų apeliacinės instancijos teismui spręsti apie jo ir E. V. ryšius ir šiuo pagrindu neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.

508.6. Atsiliepime dėl nuteistojo E. V. argumentų, susijusių su neturtinės žalos dydžiu, nurodoma, kad kasatoriaus cituojamos teismų praktikos aplinkybės iš esmės yra skirtingos nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, todėl teismai neturėjo pagrindo jomis remtis. Nukentėjusiojo tvirtinimu, teismai, atsižvelgdami į bylos aplinkybes, susijusias tiek su veikos pavojingumu ir jos padarymo būdu, tiek su nuteistųjų asmenybėmis, tiek su jų elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo (nė vienas iš nuteistųjų neprisipažino kaltu, neatlygino padarytos žalos), taip pat kilusius padarinius, tinkamai nustatė neturtinės žalos dydį ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

519. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J. M. kasaciniai skundai atmestini.

52Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5310. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5410.1. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J. M. kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos jų vertinimo versijos; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų argumentuojami nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistųjų kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

5510.2. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

56Dėl BPK 20, 324 straipsnių

5711. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai T. P., E. V., J. M. nuteisė nepagrįstai, nes netinkamai įvertino įrodymus, nevertino jų visumos, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus nepagrįstai ir neargumentuotai atmetė arba iš viso nevertino, nepašalino prieštaravimų proceso dalyvių parodymuose, neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, ir taip pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas.

5811.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

5911.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

6011.3. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

6111.4. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius T. P., E. V., J. M., nukentėjusįjį G. S., liudytojus N. S., N. P., G. V., A. V., V. K., V. P., T. S., K. B., D. B., A. M., I. P., D. R., G. K., specialistą O. D. (O. D.), peržiūrėjo vaizdo įrašus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek T. P., E. V., J. M. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamųjų, nukentėjusiojo G. S., liudytojų N. S., G. V., V. P. parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia T. P., E. V., J. M. kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versijas dėl nukentėjusiojo sužalojimų ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (dėl piniginio reikalavimo, reikalavimo sumos ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.

6211.5. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

6311.6. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatoriai, nuosprendyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinių skundų argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų.

6411.7. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistųjų kaltės, padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, ir, priešingai nei teigia kasatoriai, motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiojo G. S. ir liudytojos, jo sutuoktinės N. S. parodymus, liudytojo G. V. parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, nuteistųjų parodymus, nors ir sutampančius tarpusavyje, atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams, o liudytojo V. P. parodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

6511.8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir motyvuotai įvertino nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės liudytojos parodymus, paneigdamas nuteistųjų abejones dėl netinkamo jų parodymų vertinimo, pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai; taigi, apkaltinamasis nuosprendis buvo grįstas ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie šio parodymus patvirtino. Teismas nenustatė pagrindo, kodėl nukentėjusiajam ir jo sutuoktinei būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti prieš juos melagingus parodymus, nenustatė, kad nukentėjusįjį ir nuteistuosius būtų sieję teisėti turtiniai santykiai. Taip pat šis teismas argumentuotai paneigė nuteistųjų keliamas versijas dėl nukentėjusiojo elgesio iškart po įvykio – nesikreipimo į policijos pareigūnus ir įvykio neatskleidimo jį gydantiems gydytojams bei dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

6611.9. Nors kasatoriai skunduose cituoja ir itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadų, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų, vaizdo įrašų duomenis), teigdami, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu.

6711.10. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais. Taigi, kasatorių argumentas, jog nukentėjusiojo sutuoktinės parodymai yra netiesioginiai įrodymai ir niekaip neįrodo nuteistųjų kaltės, yra nepagrįstas, nes apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Atsakant į kasatorių argumentą, kad nuteistųjų kaltė negali būti grindžiama vien nukentėjusiojo ir liudytojos, kuri yra jo šeimos narys, parodymais, pažymėtina ir tai, kad tokių reikalavimų įstatymas nenumato, teismas tokių proceso dalyvių parodymus vertina visų kitų bylos įrodymų kontekste. Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodyta, kad vien aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, liudytojų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-33/2014). Be kita ko, kaip minėta pirmiau, teismas, pripažindamas T. P., E. V., J. M. kaltais dėl didelės vertės turto prievartavimo, rėmėsi ne vien nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymais.

6812. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą, rinkti naujus įrodymus ir detaliai išsiaiškinti su byloje nagrinėjamu įvykiu susijusias visas faktines aplinkybes, nes, kasatorių nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistųjų kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. nepatvirtina neteisėto reikalavimo perduoti 1 000 000 Eur buvimo fakto.

6912.1. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2012, 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014).

7012.2. Vien tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę įrodymus kaip visumą ir konstatavę T. P., E. V., J. M. kaltę dėl BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip padarė kasatorius netenkinančias išvadas, neduoda pagrindo spręsti dėl būtinumo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą.

7112.3. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistųjų gynėjai, neprašė atlikti įrodymų tyrimo, nurodė jį esant netikslinga ir prašė vertinti byloje surinktus įrodymus; teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis. Taigi, nagrinėjamoje byloje būtinybės atlikti įrodymų tyrimo, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, nebuvo, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę išnagrinėti apeliacinius skundus, analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7212.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepažeidė BPK 324 straipsnio reikalavimų.

7313. Pažymėtina, kad kasatorių nurodomas argumentas dėl netinkamo BK 181 straipsnio 3 dalies taikymo yra deklaratyvus, iš esmės siejamas su, kasatorių nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, teigiant, kad byloje nepakanka įrodymų patvirtinti buvus didelės vertės turto prievartavimo faktą, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, šie nusikalstamos veikos sudėties požymiai teismų nustatyti ir aptarti. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorių argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai T. P., E. V., J. M. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 181 straipsnio 3 dalį.

7414. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė, baudžiamasis įstatymas – BK 181 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.

75Dėl BK 41, 75 straipsnio taikymo

7615. Kasatoriai E. V. ir J. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jiems sugriežtino laisvės atėmimo bausmes dėl netinkamai įvertintų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių.

7715.1. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to šiuo atveju kasacinių skundų argumentai dėl bausmės dydžio nagrinėjami, siekiant nustatyti, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

7815.2. Pirmosios instancijos teismas E. V. ir J. M. už BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus, kaltinamųjų asmenybes, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bausmės paskirtį ir teisingumo principo įgyvendinimą, paskyrė po trejus metus laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams ir skiriant įpareigojimus. Darydamas išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas, teismas akcentavo, kad nors jų padaryta nusikalstama veika priklauso sunkių nusikaltimų kategorijai, baigta, tyčinė, E. V. ir J. M. praeityje teisti, tačiau teistumas jiems išnykęs, kaltinamieji yra jauno amžiaus, jų nusikalstama veika labai sunkių pasekmių nesukėlė, po nusikalstamos veikos padarymo į teisėsaugos institucijų akiratį jie patekę nebuvo.

7915.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų asmenybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvą ir tikslą, pasekmes, nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tai, kad nuteistieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme kaltais neprisipažino, dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo ir neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinktos bausmės yra aiškiai per švelnios, neadekvačios (neproporcingos) padarytai nusikalstamai veikai, jos pobūdžiui, pavojingumui, nuteistųjų asmenybei ir yra paskirtos pažeidžiant BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, teisingumo bei proporcingumo principus; paskirti laisvės atėmimo bausmių dydžiai nepakankamai motyvuoti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sugriežtino nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes vieneriais metais.

8015.4. Šis teismas, pažymėjęs, kad bylos aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad bausmės tikslai J. M. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (J. M. šią veiką padarė, būdamas anksčiau du kartus teistas už vagystes, plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimą, panaudojant fizinį smurtą, jam jau du kartus buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas; jo daromos nusikalstamos veikos vis sunkėjo, šią nusikalstamą veiką padarė praėjus pakankamai mažam laiko tarpui nuo paskutinės bausmės atlikimo; teisinę padėtį lengvinančio instituto taikymas net du kartus praeityje nepadarė jam pozityvaus poveikio, nepaveikė jo taip, kad jis daugiau nepažeidinėtų įstatymų ir nenusikalstų, jis yra linkęs nusikalsti ir teigiamų išvadų nedaro, draudžiamas elgesys yra jo gyvenimo būdas), taip pat panaikino jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

8115.5. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi teismas, skirdamas bausmę ir siekdamas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, turi vadovautis BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas privalo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus.

8215.6. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, nepakankamai atsižvelgė į padarytą nusikalstamą veiką, jos pobūdį, pavojingumą, nuteistųjų asmenybes, ir savo sprendimą tiek E. V., tiek J. M. sugriežtinti (padidinti vieneriais metais) laisvės atėmimo bausmes pagrindė išsamiais argumentais.

8315.7. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, individualizavo nusikaltimo bendrininkams skirtinas bausmes ir vertino visas byloje nustatytas bausmės paskyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, t. y. atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus, nusikaltimo stadiją, kaltininko asmenybes, jų vaidmenis padarant nusikaltimą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei sunkinančios aplinkybės buvimą. Atsižvelgęs į visa tai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nuteistiesiems negali būti paskirta bausmė, neviršijanti minimalios sankcijos ribos. Taip pat buvo pasisakyta dėl bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, įgyvendinimo.

8415.8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo motyvais, nulėmusiais didesnės bausmės nuteistiesiems E. V. ir J. M. paskyrimą. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose išskirtinai bandoma sureikšminti tik tam tikras bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau pagal kasacinę praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jos individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Be to, dėl nuteistojo E. V. pažymėtina ir tai, kad jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, paskirtas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, buvo paliktas galioti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei teigiama nuteistojo E. V. skunde, tinkamai įvertino bausmės skyrimą lemiančias aplinkybes ir nusprendė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, pritaikant BK 75 straipsnį, atitinka bausmės paskirtį.

8515.9. Taigi, konstatuotina, kad, apeliacinės instancijos teismui nuteistiesiems E. V. ir J. M. paskyrus griežtesnes bausmes, nebuvo pažeistos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo pagrindus, jiems paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatas.

8616. Nuteistojo J. M. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo jam pritaikytą BK 75 straipsnį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

8716.1. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Pagal BK 75 straipsnį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

8816.2. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas turi atkreipti dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko vaidmenį darant tyčinę nusikalstamą veiką ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis. Ne mažiau svarbu įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo: ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo ir atlygina padarytą žalą, stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos pasekmes ir pan.

8916.3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam J. M. buvo taikytas BK 75 straipsnis, tai ir padarė. Iš šio teismo išvadų matyti, kad, priimant tokį sprendimą, buvo atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes (tyčinis, sunkus nusikaltimas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų, bendrininkų grupe, panaudojant psichologinį ir fizinį smurtą nukentėjusiajam, kuris buvo bejėgiškos būklės, jam padaryti sužalojimai skirtingose kūno vietose, taip pat ir gyvybiškai svarbioje žmogaus dalyje – galvoje), tiek į nuteistojo J. M. asmenybę, jo socialinį pavojingumą, polinkį nusikalsti patvirtinančias aplinkybes (tai, kad praeityje jis padarė turtinius, panaudojant fizinį smurtą, nusikaltimus, dukart jam laisvės atėmimo bausmės vykdymas jau buvo atidėtas) ir konstatuota, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę.

9016.4. Kasaciniame skunde J. M. nurodomos jį apibūdinančios aplinkybės (dirba ir mokosi, išlaiko neįgalius šeimos narius) nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės turi būti vertinamos kartu su nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, jo padarymo aplinkybėmis, taip pat kaltininko elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo. Nuteistasis, kaip nurodyta nuosprendyje, viso proceso metu nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, nesigailėjo, neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, todėl iš to galima spręsti, kad savo elgesio kritiškai nevertino.

9116.5. Kasatoriaus J. M. argumentai, kad bausmės neteisingumas pasireiškė ir tuo, jog jo ir nuteistojo E. V. asmenybės yra panašios, nepagrįsti, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad išvada dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo E. V. ir netaikymo J. M. buvo individualizuota, atsižvelgus tiek į BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tiek į kiekvieno iš jų asmenybes.

9216.6. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam J. M. buvo taikytas BK 75 straipsnis, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus ir sąlygas, nepažeidė.

9317. Kasatorius nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo nepagrįstumą sieja su apeliacinės instancijos teismo šališkumu, nurodydamas, kad E. V. bausmės vykdymas buvo atidėtas, nes jis ir nukentėjusysis palaiko draugiškus santykius.

9417.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010).

9517.2. Vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją sudarančių teisėjų asmeninį tendencingumą; iš nuosprendžio turinio matyti, kad sprendimas neatidėti bausmės vykdymo buvo priimtas ne dėl kasatoriaus nurodomo tariamo teismo šališkumo, o nustačius, kad nėra vienos iš būtinų BK 75 straipsnio taikymo sąlygų: nuteistajam T. P. sugriežtinus laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų, jam negalėjo būti taikomas BK 75 straipsnis, nes viena iš bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų yra ta, kad asmuo turi būti nuteistas ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus.

9617.3. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti apeliacinės instancijos teismą buvus šališką, nusprendžiant neatidėti nuteistajam T. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

97Dėl neturtinės žalos priteisimo

9818.

99Kasatorius E. V. nesutinka su teismų sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir teigia, kad teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio turto prievartavimo bylose bei netinkamai įvertino neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes.

10018.1. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

10118.2. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2012, 2K-137-693/2017).

10218.3. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir atsižvelgdamas į BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimą bylą nagrinėti teisės taikymo aspektu, neturtinės žalos dydžio nenustato, o tik patikrina, ar teismas, BPK 113, 115 straipsniuose nustatyta tvarka byloje išspręsdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės normų nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje, ir ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 408/2008, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012, 2K-473/2013, 2K-7- 49-788/2016, 2K-313-788-2016).

10318.4. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. S. pareiškė civilinį ieškinį byloje dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

10418.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad dėl neteisėtų kaltinamųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė psichinę prievartą, jo sveikata buvo sutrikdyta, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, todėl priteisė visą nukentėjusiojo prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą solidariai iš visų kaltinamųjų.

10518.6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, jis atitinka bylos aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Šis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad prieš nukentėjusįjį visi nuteistieji kelias valandas naudojo ne tik psichologinį, bet ir intensyvų fizinį smurtą, ne tik mušdami rankomis ir spardydami kojomis, bet ir panaudodami medines lazdas; nukentėjusysis negalėjo pasipriešinti ir apsiginti nuo prieš jį naudojamo smurto, nes jam buvo surištos rankos. Nukentėjusiajam buvo padaryta daug įvairių, pakankamai rimtų, skausmingų sužalojimų skirtingose kūno vietose, taip pat ir galvoje – gyvybei svarbioje bei pažeidžiamiausioje žmogaus kūno dalyje, jam buvo atliktos kelios operacijos, po nusikaltimo jis patyrė didelį stresą, jautė nerimą dėl savo gyvybės, jam buvo grasinama, kad nesikreiptų į teisėsaugos institucijas.

10618.7. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nurodydamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2007, 2K-53/2014, 2K-379-489/2015, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nėra iš esmės panašios (analogiškos).

10718.8. Atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, kad jis nustatytas netinkamai aiškinant bei taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas ir vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu.

10819. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti, vadovaujantis kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

109Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

110Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais... 4. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija... 6. 1. T. P., E. V. ir J. M. nuteisti už tai, kad, būdami iš anksto susitarę ir... 7. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2015 m. vasario 8 d.... 8. T. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, namo rūsyje necenzūriniais žodžiais... 9. 2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. P. dėl kaltinimo pagal BK 258... 10. 3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, išnagrinėjęs nuteistųjų... 11. 4. Kasaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo... 12. 4.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai,... 13. 4.2. Kasatoriaus teigimu, tam, kad būtų teisingai kvalifikuoti jo ginamojo... 14. 4.3. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis apie neteisėtą... 15. 4.4. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismai visiškai nevertino nukentėjusiojo... 16. 4.5. Kasatoriaus teigimu, esant tokioms aplinkybėms teismai turėjo objektyvų... 17. 4.6. Kasatoriaus nuomone, yra svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad... 18. 4.7. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo teiginius dėl neteisėto pinigų... 19. 4.8. Kasatorius taip pat teigia, kad baudžiamojoje byloje nebuvo paimti... 20. 4.9. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje... 21. 4.10. Be to, kasatorius teigia, kad teismai išvadas grindžia netiesioginiais... 22. 4.11. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavusi Lietuvos... 23. 4.12. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, yra reikšminga tai, kad nors jo ginamojo... 24. 4.13. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo... 25. 4.14. Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jam yra neaišku, kodėl... 26. 5. Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo pirmosios ir apeliacinės... 27. 5.1. Kasatorius nurodo, kad jo veika kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3... 28. 5.2. Anot kasatoriaus, byloje teisingai įvertintas tik faktas, su kuriuo... 29. 5.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos... 30. 5.4. Kasatoriaus teigimu, priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos... 31. 5.5. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo pateiktu... 32. 5.6. Pasak kasatoriaus, taip pat yra neaišku, kodėl apeliacinės instancijos... 33. 5.7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 34. 5.8. Kasatorius skunde nesutinka ir su jam apeliacinės instancijos teismo... 35. 5.9. Be to, kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai išspręstas civilinio... 36. 6. Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo pirmosios ir apeliacinės... 37. 6.1. Pažymėtina, kad nuteistojo J. M. kasaciniame skunde iš esmės dėstomi... 38. 7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 39. 7.1. Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl nuostatų,... 40. 7.2. Prokuroro teigimu, teismai nuosprendžiuose išdėstė esmines bylos... 41. 7.3. Prokuroras, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK 181... 42. 7.4. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinių skundų... 43. 7.5. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo T. P. gynėjo ir nuteistojo E. V.... 44. 8. Nukentėjusysis G. S. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo T.... 45. 8.1. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad abiejų... 46. 8.2. Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasacinių skundų argumentais dėl... 47. 8.3. Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su liudytojo G. V.... 48. 8.4. Nukentėjusysis, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK... 49. 8.5. Nukentėjusysis, nesutikdamas su nuteistųjų E. V. ir J. M. kasacinių... 50. 8.6. Atsiliepime dėl nuteistojo E. V. argumentų, susijusių su neturtinės... 51. 9. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J.... 52. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų... 53. 10. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas,... 54. 10.1. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistųjų E. V. ir... 55. 10.2. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos... 56. Dėl BPK 20, 324 straipsnių... 57. 11. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų... 58. 11.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų... 59. 11.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų... 60. 11.3. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina,... 61. 11.4. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos... 62. 11.5. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio... 63. 11.6. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs... 64. 11.7. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo... 65. 11.8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo... 66. 11.9. Nors kasatoriai skunduose cituoja ir itin detaliai analizuoja atskirus... 67. 11.10. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai... 68. 12. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas... 69. 12.1. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi... 70. 12.2. Vien tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę... 71. 12.3. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti,... 72. 12.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės... 73. 13. Pažymėtina, kad kasatorių nurodomas argumentas dėl netinkamo BK 181... 74. 14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 75. Dėl BK 41, 75 straipsnio taikymo... 76. 15. Kasatoriai E. V. ir J. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas... 77. 15.1. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir... 78. 15.2. Pirmosios instancijos teismas E. V. ir J. M. už BK 181 straipsnio 3... 79. 15.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų asmenybes,... 80. 15.4. Šis teismas, pažymėjęs, kad bylos aplinkybės neduoda pagrindo... 81. 15.5. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo... 82. 15.6. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad... 83. 15.7. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniuose... 84. 15.8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo... 85. 15.9. Taigi, konstatuotina, kad, apeliacinės instancijos teismui... 86. 16. Nuteistojo J. M. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos... 87. 16.1. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75... 88. 16.2. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės... 89. 16.3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas... 90. 16.4. Kasaciniame skunde J. M. nurodomos jį apibūdinančios aplinkybės... 91. 16.5. Kasatoriaus J. M. argumentai, kad bausmės neteisingumas pasireiškė ir... 92. 16.6. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija... 93. 17. Kasatorius nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas nuteistajam... 94. 17.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia... 95. 17.2. Vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus,... 96. 17.3. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo... 97. Dėl neturtinės žalos priteisimo... 98. 18.... 99. Kasatorius E. V. nesutinka su teismų sprendimu dėl neturtinės žalos... 100. 18.1. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis... 101. 18.2. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo... 102. 18.3. Pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė... 103. 18.4. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. S. pareiškė civilinį... 104. 18.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad dėl... 105. 18.6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos... 106. 18.7. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai nukrypo nuo kasacinės... 107. 18.8. Atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje... 108. 19. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad keisti ar... 109. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 110. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistųjų E. V. ir J....