Byla e2A-306-221/2016
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-18639-214/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei L. G. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 200,84 Eur skolą, 2 809,34 Eur palūkanas, 399,41 Eur delspinigius, 509,24 Eur palūkanų delspinigius, 164,66 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20 procentų sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1 918,95 Eur) pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-004007-GV nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20,9 procento sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (281,89 Eur) pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 09-004175-EG nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

4Nurodė, kad 2009 m. sausio 19 d. AB „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas – AB bankas ,,Hansabankas“) ir atsakovė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-004007-GV ir 2009 m. sausio 23 d. EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 09-004175-EG, kuriomis AB „Swedbank“ atsakovei suteikė minėtose sutartyse nurodyto dydžio kreditą, atsakovė įsipareigojo sutartyse nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyse numatytas sumas. Atsakovė netinkamai vykdė sutartis, todėl AB „Swedbank“ jas nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą, pateikti reikalavimus atsakovei dėl palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2009 m. gegužės 21 d. AB „Swedbank“ ir ieškovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, kuria AB „Swedbank“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu pagal minėtas sutartis. Ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, tačiau atsakovė to nepadarė.

5Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu už akių iš dalies patenkino ieškinį: priteisė iš atsakovės ieškovei 2 200,84 Eur pagrindinę skolą, 1 404,67 Eur palūkanas, 454,32 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 059,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20 procentų sutartines palūkanas pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-004007-GV nuo pagrindinės skolos sumos (1 918,95 Eur) ir 20,9 procento sutartines palūkanas pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 09-004175-EG nuo pagrindinės skolos sumos (281,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 91 Eur žyminį mokestį, atmetė kitą ieškinio dalį. Konstatavo, kad atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus laiku grąžinti paskolą, liko skolinga ieškovei 2 200,84 Eur, byloje nėra duomenų, kad skola apmokėta, todėl šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės. Sprendė, kad pagal sutartis paskaičiuotos bendros 2 809,34 Eur sutartinės palūkanos už pradelstą atsiskaityti laikotarpį yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nustatęs, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d., o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015 m. liepos 7 d., palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė 111,73 Eur sumą bendrai už abi paskolas, ieškovė (teisių perėmėja) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo teisių, padarė išvadą, kad tokie reikalavimo teisę perėmusios ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias palūkanas. Sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovė tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nelaikytina objektyviai svarbia ir suteikiančia pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovės elgesio. Nurodytų argumentų pagrindu ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies ir prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę – iki 1 404,67 Eur, laikydamas, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises ir teisėtus interesus. Konstatavo, kad atsakovė neįvykdė sutarties, todėl, vadovaujantis sutarties sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, ji privalo sumokėti netesybas. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė yra vartotoja, sudariusi standartinę sutartį ir neturėjusi galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, į tai, kad reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas, ieškovės prašomus priteisti delspinigius sumažino nuo 0,1 procento iki 0,05 procento, t. y. nuo 908,65 Eur (delspinigiai + palūkanų delspinigiai) iki 454,32 Eur. Laikė, kad ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos yra tiesiogiai susijusios su ieškovės, užsiimančios skolų išieškojimu ir prevencija, ūkine – komercine veikla, todėl negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme, be to, ieškovė nepateikė išlaidas, patirtas vykdant ikiteisminį skolos išieškojimą, pagrindžiančių įrodymų, todėl šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis). Pripažinęs pagrįstais, patenkino kitus ieškinio reikalavimus.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 1 404,67 Eur palūkanų priteisimo, papildomai iš atsakovės priteisti 1 404,67 Eur palūkanas.

10Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

111. Vartojimo kredito sutartyje Nr. 09-004007-GV numatytos 20 procentų dydžio ir EGO kortelės su kredito limitu sutartyje Nr. 09-004175-EG numatytos 20,9 procento dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymams, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimo dalis, kuria nepriteistos 1 404,67 Eur palūkanos, yra nepagrįsta ir neteisėta. Ginčo vartojimo kredito sutartys šalių pasirašytos 2009 m. sausio 19 d. ir 2009 m. sausio 23 d., jų sudarymo metu galiojo Tarybos 1986 m. gruodžio 22 d. direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį, kurio 3 dalis numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Direktyvoje ir CK 6.887 straipsnyje nėra reglamentuotos metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalios ribos. Taigi vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito įstatymo, įsigaliojusio nuo 2011 m. balandžio 1 d., 21 straipsnyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą, ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, yra teisėtas, minėtame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Visgi šio įstatymo nuostatos gali būti reikšmingos, vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 24,3 procento ir 22,42 procento per metus, o tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų, nereiškė reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų modifikavimo. Aplinkybė, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis, atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas.

122. Nepagrįstai spręsta, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių, taip pat tai nepagrįstai laikyta priežastimi mažinti iš atsakovės priteistinas palūkanas. Kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti ieškovės atlikti skolos išieškojimo veiksmai (neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt.), todėl nėra pagrindo mažinti palūkanas. Tokios pozicijos laikosi ir kiti teismai, nagrinėdami analogiškas bylas (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 905-265/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1325-112/2015 ir kt.).

13Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2009 m. sausio 19 d. AB „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas – AB bankas ,,Hansabankas“) ir atsakovė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-004007-GV ir 2009 m. sausio 23 d. EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 09-004175-EG, kuriomis AB „Swedbank“ atsakovei suteikė minėtose sutartyse nurodyto dydžio kreditą, atsakovė įsipareigojo sutartyse nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyse numatytas sumas. Atsakovė netinkamai vykdė sutartis, todėl AB „Swedbank“ jas nutraukė, o su UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovei buvo perleistas reikalavimas į atsakovę pagal anksčiau minėtas vartojimo kredito ir EGO kortelės su kredito limitu sutartis. Ieškovė dėl negrąžintos kredito sumos, palūkanų, delspinigių kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės paskaičiuotas 2 809,34 Eur palūkanas sumažino iki 1 404,67 Eur, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė, nes reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo AB „Swedbank“ ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d. (palūkanos tuo metu sudarė 111,73 Eur), o ieškinį pareiškė tik 2015 m. liepos 7 d.

17Apeliantė ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas iš atsakovės ieškovės prašomą priteisti 2 809,34 Eur palūkanų sumą sumažino iki 1 404,67 Eur. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sumažino ieškovei priteistinų palūkanų dydį.

18Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

19Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo. Atsakovė, būdama tinkamai informuota apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį. Taigi, teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį.

20Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

21Ginčo vartojimo kredito sutartys šalių pasirašytos 2009 m. sausio 19 d. ir 2009 m. sausio 23 d. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarčių sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

22Iš byloje esančių vartojimo kredito ir EGO kortelės su kredito limitu sutarčių matyti, kad sutartyse nurodyta kredito suma litais, vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinė palūkanų norma – 20,90 procento, metinė kredito grąžinimo norma – 24,30 procento, kredito administravimo mokestis – 105 Lt, bendra kredito suma 11 330,52 Lt, o pagal ir EGO kortelės su kredito limitu sutartį – metinė palūkanų norma – 20 procentų, metinė kredito grąžinimo norma – 22,42 procento, bendra kredito suma – 1 638,17 Lt.

23Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

24Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 22,42 ir 24,30 procento per metus. Toks dydis yra mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti ieškovės atlikti skolos išieškojimo veiksmai (neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt.).

25Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 2 809,34 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 5 464,50 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Proporcingai padidintinas ir žyminis mokestis iki 123 Eur (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

26Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 32 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).

27Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

28Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą už akių pakeisti – padidinti iš atsakovės L. G., ieškovei – uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, priteistas 1 404,67 Eur palūkanas iki 2 809,34 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 5 464,50 Eur sumos, žyminį mokestį padidinti iki 123 Eur.

29Priteisti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, į. k. 125164834, iš atsakovės L. G., a. k. ( - ), 32 Eur už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

30Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

31Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 200,84 Eur skolą, 2 809,34 Eur... 4. Nurodė, kad 2009 m. sausio 19 d. AB „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas –... 5. Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu už akių iš dalies... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015... 10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.... 11. 1. Vartojimo kredito sutartyje Nr. 09-004007-GV numatytos 20 procentų dydžio... 12. 2. Nepagrįstai spręsta, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti... 13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 16. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2009 m. sausio 19 d. AB... 17. Apeliantė ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo sprendimo už... 18. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų... 19. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės... 20. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis... 21. Ginčo vartojimo kredito sutartys šalių pasirašytos 2009 m. sausio 19 d. ir... 22. Iš byloje esančių vartojimo kredito ir EGO kortelės su kredito limitu... 23. Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta,... 24. Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 22,42 ir 24,30... 25. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas... 26. Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 32 Eur... 27. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,... 28. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą už akių pakeisti –... 29. Priteisti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, į. k.... 30. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 31. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....