Byla A-880-552/2018
Dėl neišmokėtų teisėjų atlyginimų dalių priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. R. Ž., D. Z., V. K. ir V. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Vilniaus rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtų teisėjų atlyginimų dalių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjai M. R. Ž., D. Z., V. K. ir V. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydami priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtas teisėjų atlyginimų dalis: M. R. Ž. – ( - ); D. Z. – ( - ); V. K. – ( - ); V. A. – ( - ).
  2. Pareiškėjai nurodė, kad yra Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjai ir jiems ginčo laikotarpiu buvo neteisėtai mokamas neproporcingai sumažintas atlyginimas. Pareiškėjai iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį jiems nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), ir teigė, kad buvo pažeista jų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
  3. Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 24–26) prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Vilniaus rajono apylinkės teismas paaiškino, kad apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams darbo užmokestį, vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiais teisės aktais.
  4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 28–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumokėjimo tvarka bus sureguliuota teisės aktu, todėl nėra pagrindo jų reikalavimus tenkinti teismine tvarka. Be to, prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 59–62) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Visų pirma, teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjų reikalavimams išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad pareiškėjai, prašydami priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., su skundu į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 24 d., padarė išvadą, jog pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 23 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, teismas pareiškėjų skundo reikalavimus dėl nurodyto laikotarpio atmetė (CK 1.131 str. 1 d.) ir pasisakė dėl skundo reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. spalio 24 d.
  3. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus rajono apylinkės teismui, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas pažymėjo, kad toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, o nukrypti nuo šios praktikos nėra pagrindo. Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinami.

8III.

9

  1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–69), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliantas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  2. Apeliantas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto teigimu, jis nepraleido trejų metų senaties termino, kadangi teisės aktai, kuriais vadovaujantis jam buvo neteisėtai mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, prieštaraujančiais Konstitucijai buvo pripažinti tik Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, o į teismą jis kreipėsi 2013 m. spalio 24 d. Be to, pažymi, kad nagrinėjamu atveju byla ne dėl jo kaltės buvo nagrinėjama ilgiau nei 4 metus, o tai suponuoja negreitą, šališką ir neobjektyvų bylos išnagrinėjimą. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, sprendė, jog pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, nors skunde nebuvo reikalavimo, kaip ir kokiu būdu pareiškėjams turi būti išmokamas nesumokėtas darbo užmokestis. Tai teismas galėtų nustatyti, jei tenkintų skundą, tačiau šiuo atveju teismas to nenustatinėjo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
  3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

10Teisėjų kolegija konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
  2. Apeliaciniame skunde V. A., be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad apeliantas savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, nurodytas apelianto prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
  3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (teisėjams) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtų teisėjų atlyginimų dalių priteisimo.
  4. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, daliai jų taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o kitą dalį reikalavimų atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
  5. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis praleido trejų metų senaties terminą, taip pat su teismo pozicija, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju byla ne dėl jo kaltės buvo nagrinėjama ilgiau nei 4 metus, o tai suponuoja negreitą, šališką ir neobjektyvų bylos išnagrinėjimą. Tuo tarpu kiti pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė.
  6. Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįstumo, pažymi, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
  7. Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.
  8. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014 ir kt.). Nors apeliantas ieškinio senaties termino pradžią apeliaciniame skunde sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu, nes apeliantas apie savo galbūt pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs sumažintą darbo užmokestį. Taigi, šiuo atveju darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog apeliantas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 23 d. Apeliantas pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai taikė ieškinio senatį daliai skundo reikalavimų.
  9. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama esminius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.
  10. Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  11. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti, be kita ko, pareiškėjo V. A. reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2233-552/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Apelianto teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).
  12. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai ( nagrinėjamu atveju – Vilniaus rajono apylinkės teismui ar jo teisių perėmėjui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo teismo sprendimu. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog skundo pirmosios instancijos teismui padavimo metu kompensavimo mechanizmas dar nebuvo nustatytas.
  13. Apelianto argumentus dėl bylos vilkinimo teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip abstrakčius ir niekuo nepagrįstus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas šią administracinę bylą 2014 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 46) sustabdė esant ABTĮ nustatytiems pagrindams, t. y. iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą, kurioje suformuluotos išvados ir pateikti išaiškinimai buvo reikšmingi ir taikomi nagrinėjamoje administracinėje byloje.
  14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Todėl apelianto teiginiai dėl šališko ir neobjektyvaus bylos išnagrinėjimo atmestini kaip nepagrįsti.
  15. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Vilniaus rajono apylinkės teismas, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Vilniaus rajono apylinkės teismas taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi, į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmesti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturėjo lemiamos teisinės reikšmės.
  16. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai