Byla 2A-1186-112/2015
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimvidos Zubernienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Raimondos Andrulienės, susipažinusi su ieškovų K. P. ir L. P. apeliacinius skundu dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. P. ir L. P. ieškinį atsakovui AB SEB bankas, išvadas duodančios institucijos Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos bankas, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, ir

Nustatė

2ieškovai teismo prašė: 1) pripažinti 2007-04-06 Kredito sutarties Nr. 0460718091746-65 Bendrosios dalies 4.5. punkte numatytą sąlygą „Kredito gavėjas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti Bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies“ nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; 2) pripažinti 2007-04-06 Kredito sutarties Nr. 0460718091746-65 Bendrosios dalies 4.6. punkte numatytą sąlygą „Kredito gavėjas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną mokėti Bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėtų palūkanų sumos delspinigius, jei nesumoka palūkanų pagal grafiką“ nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; 3) pripažinti 2007-04-06 Kredito sutarties Nr. 0460718091746-65 Bendrosios dalies 5.2. ir 5.2.1. punktuose numatytą sąlygą, pagal kurią AB SEB bankas turi teisę „nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje, prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs Kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu Kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi Bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas.“ nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; 4) pripažinti 2007-04-06 Kredito sutarties Nr. 0460718091746-65 su visais jos pakeitimais vienašališką nutraukimą neteisėtu; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2007-04-06 tarp K. P. ir atsakovo AB SEB banko (buvęs AB SEB Vilniaus bankas) buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 0460718091746-65 (toliau - Sutartis). Pagal ją atsakovas įsipareigojo suteikti 231696,01 Eur (800000,00 Lt) kreditą žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo, adresu ( - ), statybai. Pradinės kredito sutarties sąlygos buvo keičiamos papildomais susitarimais. Ieškovai nesutinka su kredito sutarties nutraukimu, nes atsižvelgus į pradelsto mokėti įsiskolinimo dydį, jo santykį su pagrindine skola, tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką ieškovams yra akivaizdu, jog kredito sutartis nutraukta neteisėtai. Ieškovai pažymi, kad formaliai pažeidė Kredito sutarties nuostatas, tam tikrą laiko tarpą nemokėjo kredito grąžinimo įmokų dėl ko susidarė įsiskolinimas, tačiau šis pažeidimas nėra tyčiniai veiksmai ar didelis neatsargumas. Ieškovai pažymi, kad jų padaryti kredito sutarties pažeidimai nėra esminiai, nes bankas, nepaisant formalių kredito sutarties pažeidimų, gauna iš esmės tai, ko tikėjosi iš sutarties. Dėl laikinai pablogėjusios ieškovų turtinės padėties atsakovo patirti nuostoliai atlyginti ypatingai didelių, banko vienašališkai nustatytų, neatitinkančių rinkos, palūkanų ir delspinigių forma. Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5 ir 4.6 punktai numato ieškovų pareigą mokėti delspinigius ir palūkanas nuo uždelstos grąžinti kredito dalies arba uždelstų sumokėti palūkanų, todėl laikinas ir nereguliarus uždelsimas mokėti kreditą ar palūkanas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovai nurodo, kad kredito sutarties bendrosios dalies 4.5. ir 4.6. bei 5.2. ir 5.2.1. sąlygos yra pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo momento. Ieškovai pažymi, kad minėtos sąlygos nebuvo individualiai aptartos, taip pat jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (LR CK 6.188 str. 2 d. 5 p.); suteikia teisę paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį, o ši teisė vartotojui nesuteikiama (LR CK 6.188 str. 2 d. 6 p.); įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti (LR CK 6.188 str. 2 d. 9 p.), todėl ieškovai mano, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5., 4.6. ir 5.2. punktuose numatytos sąlygos prieštarauja sąžiningumo kriterijams ir pagal LR CK 6.188 str. turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo Kredito sutarties sudarymo momento.

3Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškovais bendradarbiavo, siekė pagerinti jų padėtį, atidėjo paskolos mokėjimą, refinansavo paskolą, tačiau ieškovai vis tiek nevykdė savo įsipareigojimų, kurie tik didėjo. vienašalis sutarties nutraukimas buvo panaudotas kaip ultima ratio priemonė, kai objektyviai jau nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių. kredito sutarties pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis - bankas ilgą laiką iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį, ir nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis, t. y. kad ieškovai pašalins kredito sutarties pažeidimą ir pradės ją vykdyti tinkamai. Nesutiko su tuo, jog ieškovams nebuvo išaiškintos sutarties sąlygos. Kredito sutarties Bendrosios dalies 19 p. ieškovai patvirtino, kad susipažino su kredito sutarties sąlygomis, visos sąlygos su jais aptartos individualiai prieš pasirašant kredito sutartį, sąlygos išreiškią tikrąją jų valią.

4Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-04-15 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų K. P. ir L. P. po 347,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB SEB bankas naudai. Priteisė iš ieškovų K. P. ir L. P. po 10,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teismas nesutiko su ieškovais, jog nebuvo pažeista esminė sutarties sąlyga. Nurodė, kad ieškovai įsipareigojo vykdyti mokėjimus pagal nustatytą grafiką, todėl paskolos davėjui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Kad eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, patvirtina ir LR CK 6.874 str. 2 d. nuostata. Banko pateiktos ataskaitos rodo, kad ieškovų vėlavimai pagal Kredito sutartį siekė daugiau nei 200 kalendorinių dienų. Šios aplinkybės teismui leido teigti, kad ieškovai prievolių pagal ginčo sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, o sistemingas. Sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovai netinkamai vykdė prievolę ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str.1, 2 d.). Ieškovai jau sudarydami sutartį buvo supažindinti su jos nutraukimo sąlygomis, banko pranešimais papildomai ne vieną kartą buvo informuoti apie sutarties nevykdymo pasekmes, tačiau sutarties nevykdė. Atmetė ieškovų argumentus, jog sutarčių negalėjo vykdyti dėl pablogėjusios finansinės situacijos, nes nepateikė duomenų, kad jų pajamos ženkliai sumažėjo. Taip pat teismas nesutiko, kad kredito sutartyje numatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis ir būtent dėl delspinigių įsiskolinimo buvo nutraukta sutartis. Teismas taip pat įvertino tai, kad atsakovas apie vienašalį sutarties nutraukimą ieškovus informavo tinkamai.

5Dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo teismas nesutiko su ieškovų pozicija, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė bendradarbiavimą. Nurodė, kad atsakovas ieškovams siuntė priminimus sumokėti kredito įmokų įsiskolinimus, nurodė šių reikalavimų neįvykdymo galimas neigiamas pasekmes, tačiau ieškovai skolos nemokėjo. Atsižvelgęs į tai kas nurodyta, teismas padarė išvadą, kad tarp šalių nuolat vyko bendravimas, o atsakovas atsižvelgdavo į ieškovų interesus ir skubotai sutarties nenutraukė. Teismas sutiko, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis turi būti laikoma vartojimo sutartimi. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad ieškovų prievolės nevykdymas nebuvo vienkartinio pobūdžio, sutartis buvo nevykdoma sistemingai, traktuojant, kad ieškovai – vartotojai, sutartį pažeidė iš esmės ir dėl to sutartis buvo nutraukta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotojus sudarant sutartį ir joje numatant vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas, juolab, kad šiuo konkrečiu atveju nurodytos sąlygos buvo taikomos ieškovų naudai, ilgam laikui nukeliant sutarties nutraukimą.

6Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

  1. Teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes bylą išnagrinėjo be išvadą teikiančios institucijos išvados. Pasak apeliantų, Lietuvos bankas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė duoti išvadą byloje, nors tokią pareigą jam numato Lietuvos banko įstatymas, CPK 252 straipsnis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Kadangi tokios išvados teikimo svarbą yra nurodę ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl teismas turėjo įpareigoti išvadą teikiančią instituciją – Lietuvos banką, pateikti išvadą byloje. Negavus išvados negalėjo išnagrinėti bylos. Taip pat teigia, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau VVTAT) išvadą pateikė susipažinusi tik su dalimi bylos medžiagos, todėl buvo pažeista išvados teikimo tvarka. Dėl to, kad išvada pateikta nepasibaigus įrodymų tyrimui, mano, kad ji yra neteisinga ir negali būti laikoma galutine išvada pagal CPK 252 str. Be to, teismas nepagrįstai atmetė ieškovų prašymą iškviesti Vartotojų teisių apsaugos specialistą, kad būtų galima užduoti klausimus.
  2. Mano, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeistas rungimosi principas, pažeistos ieškovų kaip vartotojų teisės, taip pat įrodymų rinkimo ir išreikalavimo taisyklės, numatytos CPK.
  3. Pasak apeliantų, teismas nepateikė motyvų dėl reikalavimo pripažinti 2007-04-06 Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5; 4.6; 5.2. punktuose numatytas sąlygas, dėl to sprendimas naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrinu. Teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl delspinigių, pasisakydamas kad ginčijamose sąlygose numatyti delspinigiai nėra per dideli. Ginčas buvo ne dėl jų dydžio, o dėl to, jog sąlygos yra nesąžiningos. Teismas turėjo vertinti būtent tokio reikalavimo pagrįstumą, o ne spręsti klausimą dėl delspinigių mažinimo.
  4. Dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo nurodė, kad teismo išvada, jog bankas pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį prieštarauja bylos medžiagai. Teismas netinkamai įvertino ieškovų veiksmus bei neatsižvelgė į priežastis, lėmusias laikiną ieškovų finansinės būklės pablogėjimą, neįvertino šalių bendradarbiavimo praktikos esant analogiškiems pažeidimams. 6 kartus buvo refinansuojamas įsiskolinimas, vadinasi, bankas laiku nesumokėtos įmokos nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. Bankas, sudarydamas susitarimus Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 tikėjosi, kad ieškovai atstatys savo mokumą ir kad yra galimybė išsaugoti sutartį. Atsakovas sutartį nutraukė neįvertinęs aplinkybių, kurios leido pagrįstai tikėtis, kad sutartis bus vykdoma. Mano, kad ieškovų aktyvumas, siekiant išsaugoti šalių sutartinius santykius, nesuteikė bankui pagrindo pasinaudoti CK 6.219 straipsnyje ir sutartyje numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį, nebuvo išnaudotos visos galimybės sutarties išsaugojimui.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas paršo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Dėl bylos išnagrinėjimo be išvadą teikiančios institucijos nurodė, kad pareikalauti išvados nėra teismo pareiga, teismas gali tam tikrais atvejais pareikalauti išvados ją teikiančios institucijos (CPK 49 str. 3 d.). Be to, išvadą teikiančių institucijų vertinimai teismui nėra privalomi, jos vertinamos kaip įrodymai. Dėl CPK 252 straipsnio pažeidimo nurodė, kad VVTAT išvada yra dėl sutarties sąlygų, kurios nekito bylą nagrinėjant toliau, todėl ieškovų teiginiai, kad ji parašyta susipažinus tik su dalimi bylos medžiagos, neturi jokios reikšmės. Be to, pažymėjo, jog ši išvada teismui taip pat nėra privaloma.

8Nesutinka su teismu, jog sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas aiškiai pasisakė, kad nėra jokių pagrindų pripažinti kredito sutarties sąlygas negaliojančiomis, nes nenustatyta jų prieštaravimo bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas šias išvada grindė VVTAT išvada bei kitais motyvais. Kadangi šalys procesiniuose dokumentuose nurodė visas reikšmingas aplinkybes dėl reikalavimo pripažinti sąlygas nesąžiningomis, todėl apeliacinės instancijos teismas gali dėl jų pasisakyti išsamiau ir dėl to nėra pagrindo bylos grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

9Dėl vienašalio Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nurodė, jog nesutinka su ieškovų pozicija, jog banko pastangas sudaryti sąlygas ieškovams vykdyti sutartį galima vertinti kaip sutikimą, jog nebuvo pažeistos esminės sutarties sąlygos. Toks samprotavimas, anot atsakovo, yra niekuo nepagrįstas. Iš atliktų sutarčių pakeitimų matyti, kad ieškovai susidūrė ne su laikinais finansiniais sunkumais - jie buvo ilgalaikiai. Be to, pažymėjo, kad sutarties pakeitimuose nurodytas palūkanų mokėjimas pagal atidėtų mokėjimo grafikų buvo papildomai akcentuojamas kaip esminis sutarties pažeidimas, todėl teigti, kad jie nesitikėjo, jog bankas nutrauks sutartį dėl esminių pažeidimų, nėra pagrindo. Sutartis vienašališkai buvo nutraukta būtent dėl esminio pažeidimo, todėl nutraukimą pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

10Apeliacinis skundas atmestinas.

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

12CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Klausimas dėl žodinio bylos nagrinėjimo išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-22 nutartimi. Šioje nutartyje taip pat pasisakyta ir dėl papildomų įrodymų būtinumo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nutarė, jog nėra pagrindo atsakovo pareikalauti papildomų duomenų, todėl apeliantų argumentai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų rinkimo, iš naujo nevertintini.

13Dėl atitinkamų institucijų išvadų

14Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo nesant išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos banko išvados. Su tokia nuostata teismas nesutinka. LR CPK

1549 str. 3 d. numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Lietuvos bankas yra įtrauktas į bylą kaip institucija, teikianti išvadą, kuris 2014-11-11 pateikė atsakymą, jog Lietuvos bankas galėtų teikti išvadą tik tokiu atveju, jeigu viena iš ginčo šalių būtų vartotojas, prieš tai kreipęsis į Lietuvos banką kaip į ginčus nagrinėjančią instituciją. Nurodė, kad ieškovai nepasinaudojo teise ginčą spręsti ne teismo tvarka Lietuvos banke, todėl vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 22 str. 4 d. ir 29 str. nuostatomis, Lietuvos bankui nesuteikta teisė teikti išvadas šiame procese (t. 2, b. l. 104). Kadangi pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatęs Lietuvos bankui, kaip išvadą teikiančiai institucijai, pareigos pateikti išvadą byloje, todėl tokios išvados nebuvimas nėra pagrindas naikinti sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Tuo labiau, kad net ir esant tokiai išvadai, ji būtų tik vienas iš įrodymų, kuriuos teismas vertintų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (LR CPK 185 str., 197 str. 2 d., 252 str.).

16Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino kredito sutartį vartojimo sutartimi, tačiau bylą išnagrinėjo turint Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą išvadą, kuri yra nepilna - išvada parašyta neturint visų bylos įrodymų. Iš bylos duomenų nustatyta, kad teismas pareikalavo VVTAT pateikti išvadą. VVTAT pateikė išvadą dėl nesąžiningų kredito sutarties sąlygų. Nurodė, kad AB SEB banko kredito sutarties 4.5, 4.6 ir 5.2 punktai neatitinka LR CK 6.188 straipsnyje įtvirtintų sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų (t. 2, b. l. 48–49). Išvada duita dėl kredito sąlygų, kurios nekinta nepriklausomai nuo teikiamų šalių paaiškinimų, įrodymų, todėl argumentai, jog išvada pateikta per anksti, neištyrus visų įrodymų, yra nepagrįsti. Vėliau byloje atsiradę įrodymai neturėjo įtakos VVTAT išvadai dėl kredito sąlygų sąžiningumo. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nesuteikė teisės užduoti klausimus VVTAT institucijos atstovams dėl teiktos išvados. CPK 252 straipsnio 1 dalyje yra numatyta proceso šalių ir teismo galimybė užduoti klausimus išvadą pateikusio institucijos atstovams. Įstatymas imperatyviai nenustato teismo pareigos suteikti šalims galimybę užduoti klausimus išvadą teikiančios institucijoms atstovams. Be to, teismas nurodė, kad išvada yra aiški ir nedviprasmiška, VVTAT, pateikdama išvadą nurodė, kad ją palaiko ir dėl to jų atstovas teismo posėdyje nedalyvaus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas neturėjo būtinybės VVTAT specialistų dalyvavimo teismo posėdyje pripažinti būtinu.

17Dėl reikalavimo pripažinti kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis

18Apeliantų teigimu, teismas pasisakė ne dėl visų ieškinio reikalavimų, t. y. teismas visiškai nevertino ir netyrė ieškinio reikalavimų pripažinti kredito sutarties 4.5 ir 4.6 ir 5.2 punktuose numatytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, todėl mano, kad sprendimas turi būti naikintinas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

19Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nėra pagrindų pripažinti Kredito sutarties sąlygas negaliojančiomis, nes nenustatyta, kad jos prieštarautų bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Be to, teismas išsamiai pasisakė, kad nurodytose sąlygose numatyti delspinigiai nėra akivaizdžiai per dideli ir pažeidžiantys ieškovų interesus. Kadangi ginčijamoje sąlygoje yra kalbama apie delspinigius, todėl teismas pagrįstai pasisakė dėl jų dydžio. Ieškovai, prašydami šias sąlygas pripažinti negaliojančiomis, būtent ir nurodė, kad jose nustatyta neproporcingai didelė jų atsakomybė, todėl teismas pagrįstai pasisakę dėl nustatytų delspinigių dydžio. Kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė atitinkamus motyvus dėl reikalavimo sąlygas pripažinti nesąžiningomis, todėl nėra pagrindo teismo sprendimo dalį naikinti dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindas konstatuotinas tuo atveju, kai teismas yra visiškai be motyvų. Nagrinėjamu atveju įvertinus teismo sprendimo motyvus dėl sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, darytina išvada, kad jie nėra pakankamai išsamūs, tačiau dėl to negalima taikyti CPK 329 str. 2 d. 4 p. Remiantis tuo apeliacinės instancijos teismas dėl šio reikalavimo pasisako išsamiau.

202007-04-06 Kredito sutarties Nr. 0460718091746-65 Bendrosios dalies 4.5. punkte numatyta sąlyga „Kredito gavėjas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti Bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies“. Taip pat Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.6. punkte numatyta, kad Kredito gavėjas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną mokėti Bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėtų palūkanų sumos delspinigius, jei nesumoka palūkanų pagal grafiką. Be to, Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2. punkte numatyta, kad AB SEB bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje, prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs Kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu Kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Apeliantai teigia, kad minėtos sąlygos nebuvo individualiai aptartos, taip pat jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (LR CK 6.188 str. 2 d. 5 p.); suteikia teisę paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį, o ši teisė vartotojui nesuteikiama (LR CK 6.188 str. 2 d. 6 p.); įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti (LR CK 6.188 str. 2 d. 9 p.).

21Apeliantai teigė, kad toks delspinigių dydis yra neprotingai didelis, nesąžiningas, jie sutartį pasirašė prisijungimo būdu, negalėjo paminėtų punktų keisti. Sąlygą prašo pripažinti nesąžininga būtent dėl to, jog delspinigių dydis nustatytas per didelis. Netesybos yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 str.).

22Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „ Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ Kaduva“ v. UAB „ Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „ Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovai, tiek pasirašydami Kredito sutartį, tiek jos pakeitimus, visur sutiko, kad visos sąlygos buvo aptartos individualiai ir išaiškintos, prieš pasirašant sutartį. Ieškovai patvirtino, kad su visomis sąlygomis susipažino, jas suprato ir su jomis sutiko. Sutartį ieškovai vykdė ir sudarant sutarties pakeitimus. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2007-04-06 kredito sutarties pasirašymo iki bylos iškėlimo teisme apeliantai bent kartą būtų kreipęsi į atsakovą dėl nepagrįstai didelių delspinigių. Net ir tuomet, kai atsakovas vis refinansuodavo apeliantų kreditinius įsipareigojimus, nebuvo pareikštos pretenzijos dėl delspinigių dydžio, įsipareigojimų už pradelstas įmokas ir palūkanas apimtis nebuvo ginčijama. Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatytas delspinigių dydis buvo nesąžiningas (LR CPK 185 str.). Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog nėra pagrindo 4.5 ir 4.6 p. nustatytas sąlygas dėl delspinigių dydžio pripažinti nesąžiningomis.

23Dėl 5.2 punkte nustatytos sąlygos nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, yra nurodęs, kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Tačiau taip pat, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikoms apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkai sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininkų, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą pripažinti banko veiksmus nutraukiant sutartį pagrįstais, nepaisant sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

24Byloje nustatyta, kad ieškovei nevykdant įsipareigojimų, atsakovas iš karto nenutraukė sutarties, siuntė raginimus vykdyti sutartį, kelis kartus refinansavo paskolą, 2010-08-27 atidėjo kredito grąžinimą 6 mėnesiams (t. 1, b. l. 28–29). Tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip skubotas sutarties nutraukimas. Bylos medžiaga patvirtinta, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties sąlygos buvo taikomos ieškovės naudai, nukeliant sutarties nutraukimo terminą ženkliai ilgesniam laikui, nei buvo numatyta kredito sutartyje. Įvertinus atsakovo veiksmus ginčo situacijoje darytina išvada, kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą nutraukdamas sutartį. Sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, jog 2007-04-06 kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktas yra nesąžiningas bei nepagrįstai iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovės nenaudai, todėl pripažinti šią sutarties sąlygą negaliojančia nėra teisinio pagrindo.

25Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

26Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Pasak apeliantų, teismas netinkamai įvertino ieškovų veiksmus bei neatsižvelgė į priežastis, lėmusias laikiną ieškovų finansinės būklės pablogėjimą, neįvertino šalių bendradarbiavimo praktikos esant analogiškiems pažeidimams. Be to, tvirtina, kad banko paskolos refinansavimas patvirtina, jog atsakovas paskolos nemokėjimo laiku nelaikė esminiu sutarties pažeidimu.

27Teisėjų kolegija su šiomis skundo nuostatomis nesutinka. Banko bendradarbiavimo su ieškovais dėl prievolės vykdymo, suteikti refinansavimai negali būti vertintini kaip atsakovo pripažinimas, jog prievolės nevykdymas laiku nėra esminis pažeidimas. Kredito sutarties 5.2 punkte yra nurodyti atvejai, kurie pripažintini kaip esminiai pažeidimai. Pagal kredito sutarties 5.2.1 punktą esminiais sutarties pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1–4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Bylos duomenimis nustatyta, kad Pradinės kredito sutarties sąlygos buvo keičiamos 2008-05-20, 2009-03-18, 2009-07-31, 2010-01-05, 2010-08-29, 2011-04-12, 2011-09-07, 2011-11-02 ir 2012-10-16 papildomais susitarimais, o ieškovams nesilaikant susitarimų sąlygų ir nebemokant įmokų, Bankas 2013-05-17 ir 2013-07-08 ieškovams siuntė priminimus ir tik 2013-09-13 atsakovas vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kredito sutarties pakeitimuose buvo aiškiai nurodyta, kad įsipareigojimų nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas ir bankas turės pagrindą dėl to vienašališkai nutraukti sutartį (t. 1, b. l. 26–31). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai nesugebėjo tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atotrūkis tarp pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų buvo didelis: Kredito sutartis sudaryta 2007-04-06. 2010-08-27 sutarties pakeitimu fiksuota uždelsta sumokėti kredito dalis pagal sutartį – 729,66 Lt, sukauptos ir nesumokėtos palūkanos – 3 239,34 Lt, delspinigiai 109,61 Lt. 2013-08-12 pradelsta mokėjimų suma sudarė 38 775,60 Lt ir 150,87 Eur. Atsakovas nuolat su apeliantais sudarydavo refinansavimo sutartis esamiems pradelstiems įsipareigojimams vykdyti, tokie veiksmai rodo atsakovo siekį išsaugoti sutartį. Banko pateiktos ataskaitos rodo, kad ieškovų vėlavimai pagal Kredito sutartį siekė daugiau nei 200 kalendorinių dienų. Sutarties sąlygų keitimas, refinansavimas patvirtina aplinkybę, kad prievolės pažeidimas buvo ne vienkartinis, o sistemingas. Bankas tik 2013-05-17 ir 2013-07-08 ieškovams siuntė priminimus apie prievolės vykdymą ir įspėjimus dėl sutarties nutraukim (t. 1, b. l. 111–113. Paskutinis mokėjimas atliktas 2013-08-16 – 300 Lt (t. 1, b. l. 85). Tik 2013-09-13 atsakovas vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. Apeliantai teigia, jog atsakovas, prieš nutraukdamas sutartį, neįvertino aplinkybių, kurios leidžia pagrįstai teigti, kad sutartis bus vykdoma, t. y. neįvertino jų finansinės padėties pagerėjimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovės K. P. pajamos 2013 m. per mėnesį sudarė nuo 3568,22 Lt iki 4709,06 Lt. 2012 m. – apie 3300 Lt, 2011 m. – apie 3 300 Lt (t. 2, b. l. 51–53). 2014 m. vidutinė išmokėta suma sudarė 5 526,34 Lt (t. 4, b. l. 141). Ieškovo L. P. 2011 m. mėnesinės pajamos vidutiniškai sudarė apie 1 100 Lt, 2012 m. – apie 355 Lt, 2013 m. – apie 97 Lt (t. 2, b. l. 54-56). Nuo 2014-03 iki 2015-02 vidutinė mėnesinė ieškovo L. P. alga sudarė 33,41 Eur (t. 4, b. l. 148). Iš ieškovų pateiktos pajamų suvestinės matyti, kad jų bendros pajamos Kredito paėmimo metu (2007-04-06) sudarė 5 300 Lt. Vėliau jos mažėjo iki 3 671,67 Lt, 2015-01 mėn. bendros pajamos pakilo iki 5 561,22 Lt (t. 4, b. l. 139–140). Kaip matyti, ieškovų pajamos, lyginant jas sutarties sudarymo metu ir dabar, nėra ženkliai pakitusios. Laikotarpiu, kuomet pajamos buvo sumažėjusios bankas sudarė visas sąlygas keisti sutarties sąlygas, buvo atidėtas ir paskolos mokėjimas. Kaip jau nustatyta nuo 2013-08-19 ieškovai neatliko jokių mokėjimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovai sistemingai nevykdė įsipareigojimų, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad padėtis pasikeis, juolab, kad po kiekvieno sutarties pakeitimo, įsiskolinimai tik didėjo. Be to, ir pajamų neženklus padidėjimas neleidžia daryti prielaidos, jog ieškovai tinkami galėtų vykdyti įsipareigojimus. Ieškovai nuo 2013-08-19 iš esmės nebevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį; atotrūkis tarp ieškovų pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų didėjo, atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jie yra finansiškai pajėgūs tai padaryti, ir šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Gavę įspėjimą apie sutarties nutraukimą, ieškovai įmokėjo tik 300 Lt, daugiau jokių mokėjimų neatliko ir į banką nesikreipė dėl tolesnio kredito sutarties vykdymo. Ieškovai nesiėmė aktyvių veiksmų pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis).

28Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai sistemingai nevykdė pagal kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų, todėl atsakovas ieškovų prievolių nevykdymą pagrįstai įvertino kaip esminį sutarties pažeidimą, suteikianti teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį pagal šios sutarties 5.2 punktą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas laikėsi sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte numatytos sutarties nutraukimo tvarkos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir šia teise pasinaudojo laikydamasis sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos.

29Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovai gali vykdyti nutrauktą kredito sutartį, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš šalių neatimta galimybė ir vykdymo procese sudaryti taikos sutartį (LR CPK 595 str.).

30Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas, taikytinas sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

31Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

33Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovai teismo prašė: 1) pripažinti 2007-04-06 Kredito sutarties Nr.... 3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškovais bendradarbiavo,... 4. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-04-15 sprendimu ieškinį atmetė.... 5. Dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo teismas nesutiko su ieškovų... 6. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas paršo Klaipėdos rajono... 8. Nesutinka su teismu, jog sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo... 9. Dėl vienašalio Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nurodė,... 10. Apeliacinis skundas atmestinas.... 11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis... 12. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio... 13. Dėl atitinkamų institucijų išvadų ... 14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo... 15. 49 str. 3 d. numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų... 16. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime... 17. Dėl reikalavimo pripažinti kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis ir... 18. Apeliantų teigimu, teismas pasisakė ne dėl visų ieškinio reikalavimų, t.... 19. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nėra pagrindų... 20. 2007-04-06 Kredito sutarties Nr. 0460718091746-65 Bendrosios dalies 4.5. punkte... 21. Apeliantai teigė, kad toks delspinigių dydis yra neprotingai didelis,... 22. Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi... 23. Dėl 5.2 punkte nustatytos sąlygos nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis... 24. Byloje nustatyta, kad ieškovei nevykdant įsipareigojimų, atsakovas iš karto... 25. Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu... 26. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė... 27. Teisėjų kolegija su šiomis skundo nuostatomis nesutinka. Banko... 28. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios... 29. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovai gali... 30. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios... 31. Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331... 33. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti...