Byla 2A-522/2013
Dėl žalos, susijusios su gyvybės atėmimu, atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir likviduojama žemės ūkio bendrovė „Kyviškės“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų J. B. ir A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl žalos, susijusios su gyvybės atėmimu, atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir likviduojama žemės ūkio bendrovė „Kyviškės“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų 5 000 Lt ieškovui J. B. padarytą turtinę žalą ir ieškovams padarytą 750 000 Lt neturtinę žalą. Ieškinyje nurodė, kad 2004 m. sausio 21 d. R. B., vaikščiodama su dukra A. B., įkrito į atidengtą priešgaisrinį šulinį, esantį Kyviškių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r. ir nuskendo. A. B. neteko mamos, o J. B. – žmonos. Šis įvykis sukrėtė dukrą A. B., nes ji matė visas aplinkybes, girdėjo mamos pagalbos šauksmą, bet dėl savo amžiaus negalėjo padėti. Tai sukėlė dukrai psichologinį šoką, nuo kurio ji iki šiol negali atsigauti. Jai sutriko miegas, pasidarė irzli, dažnai verkia, pastoviai kalba apie mamą. J. B. neteko žmonos, su kuria kūrė ilgo ir laimingo gyvenimo planus. Dabar vienas turi auginti dukrą, tačiau negali visapusiškai jai atstoti mamos. J. B. nurodė, kad dėl žmonos žūties patyrė turtinę žalą ir prašo priteisti iš atsakovų 5 000 Lt laidojimo išlaidų atlyginimo ir neturtinę žalą, kurią įvertino 750 000 Lt.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškovui J. B. 30 000 Lt neturtinės žalos ir 3 400 Lt turtinės žalos atlyginimą, o ieškovei A. B. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Likusią ieškinio dalį atmetė. Ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atmetė.

7Teismas sprendė, kad priešgaisrinio vandens rezervuaro angų nepriežiūra yra viena iš įvykio organizacinių priežasčių (žr. t. 2, b. l. 3-5). Nustatė, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras nėra inventorizuotas, apskaitytas balanse ir nuosavybės teisės į šį statinį nėra įregistruotos nekilnojamo turto registre. Pastato IC2/b - vaikų darželio Vilniaus rajone, Šatrininkų sen., Kyviškių km. nuosavybės teisė nuo 1992 m. kovo 1 d. remiantis perdavimo – priėmimo aktu priklausė Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Kyviškės“. Vaikų lopšelio – darželio projekto XVIII tome nurodyta, jog statinys – priešgaisrinis rezervuaras, bylos Nr. 67837. Teismas vadovavosi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m gruodžio 15 d. raštu Nr. 189, kuriame nurodyta, jog teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento archyvuose nei leidimo statybai priešgaisriniam vandens rezervuarui, esančiam šalia vaikų darželio Kyviškių kaime, Vilniaus rajone, nei šio rezervuaro priėmimo į eksploataciją akto nėra (ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2 t., 50 b. l.). Nustatė, kad visuomeniniai pastatai buvo projektuojami laikantis priešgaisrinių reikalavimų, daromos prielaidos, kad priešgaisriniai rezervuarai buvo projektuojamų ir statomų visuomeninių objektų priklausiniai, be kurių šie objektai negalėjo būti priduoti eksploatuoti. Minėti priešgaisriniai vandens rezervuarai nesusieti su esamais vaikų darželiais jokiais tinklais - nėra nei vandentiekio, nei elektros tiekimo nei kt. tinklų, todėl tiesioginio funkcinio ryšio neturi. UAB „Krašto projektai ir partneriai“ 2010 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 295 (3 t., 13 b.l.) nurodė, kad projektuojant vaikų darželius buvo prisilaikoma RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“. Funkcinio ryšio tarp pastato ir priešgaisrinio vandens rezervuaro nėra. Teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė, jog inžinerinis statinys – vandens rezervuaras – yra vaikų darželio priklausinys. Nustatė, kad tarp vaikų darželio ir vandens rezervuaro nėra funkcinio ryšio, sprendė, kad nėra įrodyta, jog vandens rezervuaras priimtas eksploatacijai pastačius vaikų darželį ir jo paskirtis buvo užtikrinti šio objekto priešgaisrinę apsaugą bei tuo tikslu jis buvo naudojamas. Padarė išvadą, kad vaikų darželio projektas, UAB „Krašto projektai ir partneriai“ pažyma nepatvirtina fakto, jog priešgaisrinis rezervuaras buvo suprojektuotas šiam darželiui (CPK 178 str.).

8Teismas nustatė, kad priešgaisrinio vandens rezervuaro, kaip ir kitų šalia esančių vandens rezervuarų vieta – buvusio žemės ūkio kolūkio „Kyviškės“ teritorija. Nurodytas ginčo turtas nebuvo inventorizuotas ir perkainuotas, nebuvo privatizuotas. Remiantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė. Pagal Valstybės turto, perduodamo savivaldybių nuosavybėn, įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002-10-03 iki 2008-10-17) 2 straipsnio 1 dalį savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. Savivaldybių nuosavybėn perduodamas šis turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise: miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti – vandens telkinių statiniai ir įrenginiai, vandenvietės, vandentiekio linijos (su hidrantais), vandens siurbimo stotys bei valymo įrenginiai, fekalijų ir mišrios kanalizacijos tinklai. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (redakcija, aktuali nuo 2003-06-26 iki 2004-05-31) 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu, kuris nutarimais savivaldybėms perduodamas valstybinėms bei priskirtosioms funkcijoms atlikti. Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, aktuali nuo 2003-12-18 iki 2004-04-28) 7 straipsnio 13 punktas nustatė, kad priskirta savivaldybių funkcija yra statinių naudojimo priežiūra, 8 straipsnio pagrindu prie valstybinių (perduotų savivaldybėms) funkcijų, susijusių su byloje įvykusiu nelaimingu atsitikimu, priskiriama civilinės saugos organizavimas, savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas, savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise, melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimas ir kitos įstatymų perduotos funkcijos. Statinio naudojimo priežiūra – viešojo administravimo subjekto atliekama kontrolė, kurios tikslas – nustatyti, ar statinio techninė priežiūra atitinka šio ir kitų įstatymų bei kitų teisės aktų, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus (Statybos įstatymo 2 str. 76 d.). Vertindamas minėtų įstatymų nurodytas normas, teismas priėjo prie išvados, kad vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, valdytoja ir jo naudojimo priežiūrą turėjo atlikti savivaldybės administracija. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, turi teisę paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jei būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje) (Įstatymo 42 straipsnio nuostatos). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintos Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės (BPST-01-97) (galiojo iki 2005-03-01) nustatė, kad gaisrui gesinti skirtus vandens rezervuarus būtina nuolat valyti (šalinti šiukšles, dumblą ir kitus pašalinius daiktus) (20.2. p.). Remiantis Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu SRT Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimų 4 p. Statinį naudojant taikomos gaisrinės saugos priemonės turi sudaryti prielaidas tenkinti gaisrinės saugos esminius reikalavimus per visą ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad už vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, tinkamą priežiūrą atsako atitinkamos Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Nors Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2005 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. A33-3140-(4.27) (ikiteisminio tyrimo medžiaga t. 2, b. l. 27) nurodyta, kad priešgaisrinis rezervuaras (giluminiai šuliniai) Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir jos balanse neapskaitomas, tačiau, teismo nuomone, ši aplinkybė aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo pagrindu nepaneigia to, kad būtent šis viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymu priskirta tokios paskirties statinio naudojimo priežiūra, laikytinas tinkamu atsakovu byloje. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės administracijos faktiniai veiksmai (žr. t. 1, b. l. 33-35), kuriais jau po nelaimingo atsitikimo imtasi priemonių vandens rezervuaro šulinių angų tinkamam uždengimui, taip pat sudaro pagrindą teigti, kad ji yra atsakinga pagal ieškinio reikalavimus dėl padarytos žalos atlyginimo.

9Teismas padarė išvadą, kad savarankiškų atsakovų VAVA ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu ieškinys buvo pareikštas praleidus įstatymo numatytą senaties terminą, tačiau išanalizavęs ieškovų prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo (1 t., 204-205 b. l.), įvertinęs jų nurodytas aplinkybes, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti ieškovams praleistą ieškinio senaties terminą, todėl tokį prašymą tenkintino.

10Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio atsižvelgė į tai, kad ieškovus su žuvusia žmona ir motina siejo artimi santykiai. Ieškovas J. B. prarado savo žmoną, dukros motiną, asmenį, kuri su juo dalijosi dukros auginimo ir auklėjimo rūpesčiais, išlaikymo našta, ateities planavimo ir užtikrinimo pareigomis. Staigi ir netikėta mirtis ieškovams sukėlė išskirtinai sunkius išgyvenimus. Nelaimingo atsitikimo metu nepilnametė A. B. buvo kartu su mama, ji matė ir betarpiškai išgyveno visas nelaimingo atsitikimo aplinkybes. Mamos žūtis vaiko akivaizdoje neabejotinai sukėlė vaikui stiprius dvasinius išgyvenimus, emocinį šoką, ieškovei nustatyta nukrypimo nuo normalios vystymosi raidos diagnozė (t. 1, b. l. 191-194), ieškovė gydėsi Vaikų ligoninėje, VĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, 2011 04 26 – 05 03 d.. Psichologo išvada: potrauminis streso sutrikimas po motinos žūties, išreikšti depresijos požymiai. Aukštas nerimo lygis, ypač stresinių situacijų metu, žema emocinės įtampos tolerancija (t.3, b.l.75-76). Spręsdamas neturtinės žalos dydį, teismas įvertino ir faktą, kad žuvusios R. B. kraujyje rasta 1,88 promilės etilo alkoholio (ikiteisminio tyrimo medžiagos 1 t., 34 b. l.), kas atitinka vidutinio girtumo laipsnį ir sprendė, kad toks girtumo laipsnis galėjo sukelti prielaidas, turėjusias įtakos žalos atsiradimui. Tokius veiksmus teismas vertintino kaip didelį nukentėjusios neatsargumą ir nerūpestingumą. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybių viseto, vadovaudamasis CK 6.250 str., CK 1.5 str. 4 d., sprendė, kad ieškovui J. B. turi būti priteista 30 000 Lt, ieškovei A. B. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovams nepateikus įrodymų apie prašomą priteisti visą turtinės žalos dydį (5 000 Lt), teismas priteisė ieškovui J. B. 3 400 Lt turtinės žalos atlyginimo, pagrįstą byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų reikalavimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

131. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai taikė 1991 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo Nr. 1-1624 14 str.; 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą; 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. 1-533 7 straipsnio 13 punktą, 8 straipsnį; 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 2 straipsnio 1 dalies nuostatas ir ignoravo 2008 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsiliepime į 2009 m. gegužės 26 d. apeliaciniame skunde Nr. (1.3)-58-(7.2), 2010 m. kovo 1 d. kasaciniame skunde išdėstytus argumentus.

142. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, 1996 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 76 dalį, 42 straipsnį, kurie įsigaliojo po nelaimingo atsitikimo įvykio datos (2004-01-21), o būtent: 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 6, 8, 25, 29 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo nauju dvyliktuoju skirsniu ir priedu įstatymo Nr. IX-1780 2 straipsnio 76 punktas įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d., taip pat teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr.704 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ patvirtinimo“ 4 p. (Valstybės Žinios, 2004-02-12, Nr.: 23, Publikacijos Nr.: 720), kuris įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 13 d.-02-13.

153. Teismas nepagrįstai, remdamasis minėtu įstatymu, padarė išvadą, kad vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, valdytoja ir jo naudojimo priežiūrą turėjo atlikti savivaldybės administracija, kad už vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, tinkamą priežiūrą atsako atitinkamos Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir kad negalima sutikti su ieškovų argumentais, kad atsiradusią žalą turi atlyginti valstybė ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

164. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai įtvirtinta sąlyga, kuriai esant savivaldybės turtą valdo patikėjimo teise – jei šis turtas pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą yra priskirtas savivaldybių nuosavybei, bet dar neperduotas jų nuosavybėn. Šiuo atveju šios sąlygos nėra.

175. Objektas, į kurį įkritusi žuvo R. B., negali būti laikomas statinių naudojimo priežiūros objektu, kadangi po nelaimingo atsitikimo įvykio datos priimti poįstatyminiai aktai nustato, kad statinių naudojimo priežiūra vykdoma nuo naujo statinio statybos užbaigimo akto pasirašymo dienos ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalu ministerijos Vilniaus rajono priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos 2004 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 9.2-180 nurodyta, kad šis vandens šaltinis negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį, kadangi nėra vandens gesinimo šulinio apatinėje jo dalyje.

186. Nesutinka su teismo išvada, kad funkcinio ryšio tarp vaikų darželio ir priešgaisrinio vandens rezervuaro nėra. Priešgaisrinis vandens rezervuaras kitos tikslinės paskirties nei tarnauti vaiku darželiui – gaisrams gesinti, neturėjo ir nors priešgaisrinis vandens rezervuaras ir nebuvo inžineriniais tinklais ar kitu būdu sujungtas su kolūkio vaikų darželiu, tai nepaneigia jo, kaip priklausinio, statuso. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimu (bylos Nr. 24/2008) pažymėjo, kad savarankiškais santykių objektais yra pagrindiniai daiktai, o pagrindinio daikto priklausinius – savarankiškus pagrindiniam daiktui tarnauti skirtus antraeilius daiktus, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyto kitaip.

19Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka su atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja apelianto argumentus.

20Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Ministro pirmininko tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

211. Apeliantas netinkamai aiškina Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, taip pat Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją savivaldybės patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą priskirtas savivaldybių nuosavybėn, bet dar neperduotas jų nuosavybėn. Tai buvo numatyta ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi įstatymas nereikalavo nei faktinio turto perdavimo, nei turto perdavimo – priėmimo akto pasirašymo, o tik priskyrimo savivaldybių nuosavybėn, kadangi savivaldybės patikėjimo teisė atsirado priėmus minėtą 1997 m. gruodžio 2 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą Nr. VIII-546.

222. Teismas sprendime nenurodė, kuriai iš Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytų turto dalių teismas priskyrė priešgaisrinį vandens rezervuarą, į kurį įkrito R. B..

233. Nesutinka su tuo, kad apeliantui iki 2005 metų nebuvo žinoma kaip vykdyti statinių naudojimo priežiūrą. Nors minėtos Statybos įstatymo nuostatos įsigaliojo tik po 2005 m. sausio 1 d., tačiau jo pataisos buvo paskelbtos ir savivaldybėms žinomos jau 2003 m. pabaigoje (Valstybės Žinios, 2003-11-05, Nr. 104-4649). Savivaldybės jau nuo 2003 m. lapkričio mėn. galėjo įgyvendinti įstatyme nustatytas statinių naudojimo priežiūros teises ir pareigas, elgtis apdairiai ir rūpestingai. Pritaria teismo nuomonei, kad faktiniai savivaldybės veiksmai, kurių imtasi po nelaimingo atsitikimo, patvirtina, kad ji pripažino save šio turto valdytoja ir/arba atsakinga už įvykusią nelaimę.

244. Nesutinka su apelianto argumentu, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl savivaldybė negalėjo vykdyti statinio naudojimo priežiūros. Teisės normos nesieja daikto nuosavybės ar valdymo teisės su jo pripažinimu tinkamu naudoti ir įregistravimu, todėl aplinkybė, jog priešgaisrinis rezervuaras nebuvo pripažintas tinkamu naudoti ir neįregistruotas registre yra nereikšminga. CK 6.266 straipsnis ir kitos normos, reglamentuojančios deliktinės ar sutartinės atsakomybės taikymą, statinio registravimo viešame registre kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos nenumato.

255. Dėl apelianto argumentų, kuriais kvestionuojamos teismo išvados dėl priešgaisrinio vandens rezervuaro, kaip priklausinio, funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu – vaikų darželiu, nepasisako ir prašo teismo juos vertinti savo nuožiūra.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

28Byloje nustatyta, kad 2004 m. sausio 21 d. į atidengtą priešgaisrinio vandens rezervuaro, esančio šalia neveikiančio vaikų darželio Vilniaus rajone, Kyviškių kaime, šulinį įkrito ir nuskendo R. B., ieškovo J. B. sutuoktinė ir ieškovės A. B. motina. mirė ieškovo J. B. žmona ir ieškovės A. B. motina (1 t., 4-7 b. l.). Nelaimingo atsitikimo priežastis – priešgaisrinio vandens rezervuaro angų nepriežiūra (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-1-099-04, 2 t., 3-5 b.l., specialisto išvada). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 152 (ikiteisminio tyrimo medžiaga, t.1, b.l. 34) konstatuota, kad R. B. kraujyje rasta 1,88 pro. etilo alkoholio, tai atitinka vidutinio girtumo laipsnį. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra 2006 m. lapkričio 3 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nesant padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 1 dalyje.

29Byloje kilo tinkamo atsakovo klausimas, t. y. subjekto, kuris turi atlyginti ieškovų patirtą žalą dėl artimo žmogaus netekties jam įkritus į priešgaisrinį vandens rezervuarą. Pirmosios instancijos teismas rezervuaro valdytoju pripažino atsakovą Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, tačiau su tokiu teismo sprendimu šis atsakovas nesutinka, motyvuodamas netinkamu materialiosios teisės normų taikymu ir bylai reikšmingų faktų įvertinimu.

30CK 6.266 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Nurodyto straipsnio antroje dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ginčo atveju minėta prezumpcija nėra taikoma, kadangi nuosavybės teisės į priešgaisrinį vandens rezervuarą nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Pastato IC2/b – buvusio vaikų darželio nuosavybės teisė nuo 1992 m. kovo 1 d. remiantis perdavimo-priėmimo aktu priklauso Vilniaus rajono ŽŪB „Kyviškės“ (1 t., 13 b. l.).

31Teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo Nr. 1-1624 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims; 8 straipsnyje numatyta, kad privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Iš įstatymo analizės galima daryti išvadą, jog vietos savivaldybė disponuoja tik tuo turtu, kuris buvo įtrauktas į privatizuojamų žemės ūkio įmonių objektų sąrašą, tačiau nebuvo parduotas. Priešgaisrinis rezervuaras nebuvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, todėl negalima daryti išvados, kad jis nebuvo nupirktas ir todėl perėjo savivaldybės nuosavybėn. Išdėstytos aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad pagal minėto įstatymo 14 straipsnį priešgaisriniu rezervuaru disponuoja Vilniaus rajono savivaldybė.

32Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad minėto įstatymo 3 straipsnyje, reglamentuojančiame savivaldybių nuosavybėn perduodamą turtą, priešgaisrinio vandens rezervuaro nėra. Teismas sprendime taip pat nenurodė, kuria Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio dalimi ar punktu vadovaujasi darydamas išvadą, kad priešgaisrinis rezervuaras perduotas savivaldybės nuosavybėn. Taigi nesant įstatymo, kurio pagrindu priešgaisrinis rezervuaras nuosavybės ar patikėjimo teise priskirtas savivaldybės administracijai, negalima daryti išvados, kad savivaldybė yra priešgaisrinio šulinio valdytoja ar savininkė ir yra atsakinga už šio statinio priežiūrą.

33Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų yra statinių naudojimo priežiūra, tačiau tokios funkcijos vykdymas galimas tik tų pastatų ar statinių, kurie yra savivaldybės žinioje, atžvilgiu. Savivaldybės administracija negalėjo būti atsakinga už statinio, kuris jai nepriklauso nei nuosavybės, nei patikėjimo teise, priežiūrą. Teismo argumentas, kad civilinės saugos organizavimas ir savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas yra valstybinė savivaldybėms perduota funkcija, nepatvirtina teismo išvados, kad priešgaisrinio rezervuaro valdytoja yra savivaldybės administracija. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad už priešgaisrinio vandens rezervuaro, į kurio šulinį įkrito R. B., priežiūrą yra atsakinga Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

34CK 4.12 straipsnyje nurodyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. CK 4.13 straipsnis reglamentuoja, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

35Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad funkcinio ryšio tarp vaikų darželio ir priešgaisrinio vandens rezervuaro nėra. Tokiai teismo išvadai teisėjų kolegija nepritaria. Teismas netinkamai įvertino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 10 d. raštą Nr. S-3(2.1.), kuriame nurodyta, kad priešgaisrinis rezervuaras su vaikų darželiu nei vandentiekio, nei elektros tiekimo tinklais nesusietas, todėl tiesioginio funkcinio ryšio neturi (3 t., 4 b. l.). Tai, kad UAB „Krašto projektai ir partneriai“ rašte (3 t., 13 b. l.) nurodyta, jog funkcinio ryšio tarp pastato ir priešgaisrinio rezervuaro nėra, neįrodo, kad šis rezervuaras nėra pastato priklausinys, kadangi reikia spręsti dėl funkcinio, o ne fizinio ryšio buvimo.

36Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad vandens rezervuaras nėra vaikų darželio priklausinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl antraeilių daiktų, pagal kurią priklausiniais pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-561/2004, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006, 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

37Teismo išvadą, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija neįrodė, jog priešgaisrinis rezervuaras yra ŽŪB „Kyviškės“ nuosavybės teise priklausančio pastato priklausinys, paneigia byloje surinkti įrodymai. Byloje nustatyta, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras, esantis 20 metrų atstumu nuo vaikų darželio pastato, buvo statomas tuomečio „Lenino“ kolūkio vaikų darželiui, nes visuomeniniai pastatai buvo projektuojami laikantis priešgaisrinių reikalavimų – RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“. Vaikų lopšelio – darželio projektas liudija, kad prie šio pastato buvo projektuojamas priešgaisrinis šulinys (3 t., 18-20 b. l.). Priešgaisriniai vandens rezervuarai buvo projektuojamų kaip statomų visuomeninių objektų priklausiniai, be kurių šie objektai negalėjo būti priduoti eksploatuoti (3 t., 13 b. l.). Minimas rezervuaras yra skirtas tarnauti pagrindiniam pastatui, jo apsaugai gaisro metu, todėl darytina išvada, kad tarp šių objektų egzistuoja nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys. Priešgaisrinis šulinys nuolat tarnauja pagrindiniam pastatui, t. y. susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius – gaisro atveju padėti gesinti pastatą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras yra įvykio metu trečiajam asmeniui LŽŪB „Kyviškės“ nuosavybės teise priklausiusio pastato – vaikų lopšelio-darželio, priklausinys. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Taigi pastato, kurio priklausinys yra priešgaisrinis vandens rezervuaras, nuosavybės teisėms perėjus trečiajam asmeniui ŽŪB „Kyviškės“, kartu šiai žemės ūkio bendrovei perėjo ir priešgaisrinio vandens rezervuaro nuosavybės teisės. Nustačius, kad priešgaisrinis rezervuaras yra pastato, priklausančio ŽŪB „Kyviškės“, priklausinys, darytina išvada, kad būtent šis trečiasis asmuo yra atsakingas už šį statinį ir dėl jo netinkamos priežiūros įvykusio nelaimingo atsitikimo ieškovams sukeltą žalą (CK 6.266 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. kovo 17 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl trečiojo asmens ŽŪB „Kyviškės“ įtraukimo į bylą atsakovu, tačiau ieškovų atstovė nesutiko keisti atsakovų (3 t.,67 b. l.). Kadangi trečiasis asmuo ŽŪB „Kyviškės“ byloje nepatrauktas atsakovu, jam reikalavimai nebuvo pareikšti, todėl jo atsakomybės klausimas šioje byloje negali būti sprendžiamas.

38Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepagrįstai nustatė, kad už priešgaisrinio vandens rezervuaro priežiūrą atsakinga Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kad priešgaisrinis rezervuaras ir žemės ūkio bendrovei priklausantis pastatas nėra susiję funkciniu ryšiu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas tenkintinas, sprendimo dalys, kuriomis iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteistas žalos atlyginimas ir bylinėjimosi išlaidos, naikintinos ir šiose dalyse priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti.

41Sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškovui J. B. priteistas 30 000 Lt neturtinės ir 3 400 Lt turtinės žalos atlyginimas bei bylinėjimosi išlaidos, o ieškovei A. B. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

42Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų 5... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino... 7. Teismas sprendė, kad priešgaisrinio vandens rezervuaro angų nepriežiūra... 8. Teismas nustatė, kad priešgaisrinio vandens rezervuaro, kaip ir kitų šalia... 9. Teismas padarė išvadą, kad savarankiškų atsakovų VAVA ir Vilniaus rajono... 10. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio atsižvelgė... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu... 13. 1. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus,... 14. 2. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, 1996 m. kovo 19... 15. 3. Teismas nepagrįstai, remdamasis minėtu įstatymu, padarė išvadą, kad... 16. 4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Valstybės ir savivaldybių turto... 17. 5. Objektas, į kurį įkritusi žuvo R. B., negali būti laikomas statinių... 18. 6. Nesutinka su teismo išvada, kad funkcinio ryšio tarp vaikų darželio ir... 19. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka... 20. Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Ministro pirmininko... 21. 1. Apeliantas netinkamai aiškina Valstybės turto perdavimo savivaldybių... 22. 2. Teismas sprendime nenurodė, kuriai iš Valstybės turto perdavimo... 23. 3. Nesutinka su tuo, kad apeliantui iki 2005 metų nebuvo žinoma kaip vykdyti... 24. 4. Nesutinka su apelianto argumentu, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras,... 25. 5. Dėl apelianto argumentų, kuriais kvestionuojamos teismo išvados dėl... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 28. Byloje nustatyta, kad 2004 m. sausio 21 d. į atidengtą priešgaisrinio... 29. Byloje kilo tinkamo atsakovo klausimas, t. y. subjekto, kuris turi atlyginti... 30. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų,... 31. Teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas... 32. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1... 33. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Vietos... 34. CK 4.12 straipsnyje nurodyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai,... 35. Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad... 36. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios... 37. Teismo išvadą, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija... 38. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti.... 41. Sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės... 42. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas....