Byla 2A-797-180/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestrus“ prekyba apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-326-198/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestrus“ prekyba ieškinį atsakovei Panevėžio savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims: uždarajai akcinei bendrovei „Vestrus“ paslaugos ir Panevėžio teniso klubui „Asteroidas“, ir išvadą teikiančiai institucijai – viešajai įstaigai „Centrinė projektų valdymo agentūra“, dėl koncesijos sutarties nutraukimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Vestrus“ prekyba prašė teismą: nutraukti jos (ieškovės) ir atsakovės 2008 m. birželio 20 d. sudarytą koncesijos sutartį 26.3 punkto pagrindu; nustatyti sutarties nutraukimo sąlygą, kad atsakovė nuosavybės teisę į lauko teniso aikštelę, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ), įgis tik sumokėjusi ieškovei balansinę turto vertę – 132 080,63 Eur arba rinkos vertę – 102 481,75 Eur; pripažinti, kad sutartis nutraukiama nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. 2008 m. birželio 20 d. UAB „Vestrus“ (šiuo metu UAB „Vestrus“ prekyba), tretieji asmenys – Panevėžio teniso klubas „Asteroidas“ bei UAB „Vestrus“ paslaugos, su atsakove sudarė koncesijos sutartį, pagal kurią koncesininkas (UAB „Vestrus“ ir Panevėžio teniso klubas „Asteroidas“) bei bendrovė – UAB „Vestrus“ paslaugos įsipareigojo sukurti ir eksploatuoti teniso kortus, ekonominės klasės viešbutį su konferencijų sale, specializuotą parduotuvę, automobilių stovėjimo aikštelę (toliau – infrastruktūros objektas). 2009 m. spalio 9 d. šalys sudarė susitarimą dėl koncesijos sutarties pakeitimo, kuriuo taip pat nustatė, kad UAB „Vestrus“ teises ir pareigas pagal koncesijos sutartį perima UAB „Vestrus“ prekyba, o koncesijos sutartyje nustatytas infrastruktūros objekto statybos darbų pabaigos terminas – 2012 m. gruodžio 31 d., atidedamas iki 2013 m. gruodžio 31 d.
  3. Vykdant koncesijos sutartį buvo įrengtos 4-ios (iš 8) teniso aikštelės, jose teikiamos lauko teniso paslaugos, įrengti persirengimo kambariai, administracinės patalpos, dušai, tualetai, tvarkoma ir prižiūrima automobilių stovėjimo aikštelė.
  4. Įvertinus teniso aikštelių užimtumą, nustatyta, kad užimtumas – nepakankamas, siekia vos 50 procentų. Koncesijos sutartyje nustatyto antrojo etapo metu (nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) buvo planuojama pastatyti ir įrengti papildomas 4-ias teniso aikšteles, ekonominės klasės viešbutį bei kitus objektus, tačiau iš pastatytų teniso aikštelių užimtumo aišku, kad papildomi teniso kortai Panevėžio miestui nereikalingi, taip pat nereikalingas ir ekonominės klasės viešbutis.
  5. Dėl ekonominės krizės bankrutavo viena iš koncesijos sutarties šalių – UAB „Vestrus“. Statistiniai rodikliai įrodo, kad 2008 metais iš esmės pasikeitė koncesijos sutarties vykdymo sąlygos: sumažėjo Panevėžio miesto gyventojų skaičius, jų užimtumas, turistų srautas, viešbučių ir kitų apgyvendinimo paslaugas teikiančių subjektų užimtumas, dėl to nebeliko poreikio plėsti teniso kortų ir viešbučių tinklą Panevėžio mieste. Atsižvelgiant į tai, papildomų teniso kortų ir viešbučio statyba būtų aiškiai neprotinga. Į infrastruktūros objektų sukūrimo projektą koncesininkas preliminariai turėjo investuoti apie 2 896 200 Eur, tačiau 2008 m. rugsėjo 24 d. buvo informuotas, kad iš prašytų projekto finansavimui skirti 1 465 536 Eur Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų lėšų, bus skirta tik 81 326,46 Eur parama.
  6. Ieškovės teigimu, numatytos ES struktūrinių fondų paramos negavimas bei 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė apribojo jos finansines galimybes sukurti ir eksploatuoti ginčo infrastruktūros objektą. Nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ieškovė siekė susitarti su atsakove dėl viešbučio ir papildomų 4-ių teniso kortų aikštelių statybų (antrojo etapo darbų) atidėjimo neribotam laikui, koncesijos sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau atsakovė derybas vesti atsisakė, tik reikalavo pateikti informaciją apie sutarties vykdymą.
  7. Ieškinio reikalavimus ieškovė grindė CK 6.204 straipsnio pagrindu bei bendraisiais teisės principais.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5Dėl faktinių aplinkybių

  1. Teismas nustatė, kad koncesijos sutartimi ir susitarimu dėl atitinkamų jos sąlygų pakeitimo, šalys sulygo, kad infrastruktūros objekto statybos darbai turi būti baigti ir infrastruktūros objektas pripažintas tinkamu naudoti ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I-as etapas iki 2010 m. liepos 30 d., II –as etapas iki 2013 m. gruodžio 31 d.). Pagal koncesijos sutartį koncesininkas iki 2010 m. liepos 10 d. turėjo kupolu apdengti 4-is teniso kortus, įrengti parkavimo aikštelę, kavinę, persirengimo kambarius, administracines patalpas, specializuotą parduotuvę, sportinių šokių salę, kovos menų salę, pirtį, masažo, soliariumo kabinetus, treniruoklių salę, pastatyti ekonominės klasės viešbutį; iki 2013 m. gruodžio 31 d. įrengti papildomai kupolu dengtus 4-is teniso kortus, kitų sporto šakų infrastruktūrą (stalo teniso salę, kitų sporto šakų infrastruktūrą pagal poreikį).
  2. 2010 metais koncesininkas įrengė tik 4-is teniso kortus, kurie neapdengti kupolu; kiti koncesijos sutartyje nustatyti darbai neatlikti. Koncesijos sutartimi koncesininkas įsipareigojo į projektą preliminariai investuoti ne mažiau kaip 2 896 200 Eur. Per visą infrastruktūros objekto sukūrimui nustatytą laikotarpį koncesininkas iš prašytos 1 465 536 Eur ES paramos gavo 81 326,46 Eur.

6Dėl koncesijos sutarties nutraukimo

  1. Koncesijos sutarties 26.3 punktas nustato, kad šalys susitaria, jog koncesininkui ar bendrovei negavus ES paramos Infrastruktūros objektų vystymui, koncesininkas ir bendrovė turi teisę be papildomų įsipareigojimų nutraukti šią sutartį, informuojant suteikiančiąją instituciją prieš vieną mėnesį; šiuo atveju koncesininkas ir/ar bendrovė nelaikomi pažeidusiais šią sutartį.
  2. Teismas sprendė, kad planuotos ES paramos sumos negavimas bei aplinkybės dėl Panevėžio miesto gyventojų, jų užimtumo, turizmo srautų sumažėjimo nelaikytinos sutarties vykdymo suvaržymu pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį. Koncesijos sutartimi koncesininkas prisiėmė visą riziką dėl sutarties vykdymo. Pagrindinė koncesijos ypatybė (teisė eksploatuoti darbus ir paslaugas), teismo įsitikinimu, reiškia, kad koncesininkui perkeliama ekonominio pobūdžio sutarties vykdymo rizika (Europos Parlamento ir Europos Tarybos 2014 m. vasario 26 d. Direktyva Nr.2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo). Atsakovė – suteikiančioji institucija, ekonominio pobūdžio sutarties vykdymo rizikos neprisiėmė, nesuteikė koncesininkui jokių garantijų dėl nurodytos rizikos pašalinimo.
  3. Koncesijos sutartimi koncesininkas ir bendrovė pareiškė ir garantavo, kad yra pajėgūs infrastruktūros objekto statybą finansuoti nuosavomis, paramos ir skolintomis lėšomis, užtikrinti tinkamą jo projektavimą, statybą, valdymą, naudojimą ir priežiūrą bei paslaugų teikimą visą sutarties galiojimo laiką. Koncesininkas ir bendrovė turėjo suprasti ir įvertinti koncesijos sutartimi prisiimamus įsipareigojimus ir riziką. Koncesininkas ir bendrovė ginčo sutartimi į koncesijos projektą įsipareigojo investuoti ne mažiau kaip 2 896 200 Eur, investicijas darant pagal grafiką, kuris yra priedas prie sutarties (koncesijų sutarties 14.1 p.) Koncesijos sutarties 14.1 p. sąlyga nebuvo keista, dėl ko teismas priėjo išvadą, kad sutarties įvykdymo kaina nepadidėjo ir sutarties vykdymo suvaržymu ši aplinkybė pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį nelaikytina.
  4. Ieškovė pripažino, kad jai jau 2008 m. rugsėjo 24 d. buvo žinoma, kad jos paraiška dėl ES paramos 1 465 536 Eur sumai atmesta. Žinodama šią faktinę aplinkybę, ieškovė nesikreipė į atsakovę ir tęsė sutarties vykdymą – pastatė 4-is teniso kortus, teikė dalį sutartyje nustatytų paslaugų. Teismas sprendė, kad ieškovės veiksmai, kai daugiau nei po 6-rių metų sužinojimo apie visos ES paramos neskyrimą prašoma nutraukti koncesijos sutartį jos (sutarties) 26.3 punkto pagrindu, laikytini nesąžiningais, ir vertintini kaip siekis išvengti kaltės dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
  5. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad koncesijos sutarties 26.3 punkto pagrindu sutartis gali būti nutraukiama tik tada, kai koncesininkas negavo ES paramos ir nepradėjo statyti infrastruktūros objektų bei teikti paslaugų.
  6. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl sutarties nutraukimo sąlygų nustatymo yra išvestinis, priklausantis nuo pagrindinio reikalavimo, ir dėl jo pasisakyti iš esmės nėra pagrindo. Centrinė projektų valdymo agentūra į bylą pateiktoje išvadoje nurodė, kad ieškovės prašomos nustatyti koncesijos sutarties nutraukimo sąlygos vertintinos kaip siekis pakeisti koncesijos sutartį, o tai prieštarauja Koncesijų įstatymo (toliau – KĮ) 21 straipsniui, ES teisės aktams, Koncesijos direktyvos 43 straipsniui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
  7. Įvertinęs byloje egzistuojantį viešąjį interesą bei tai, kad ieškovė ilgą laiką nevykdo prisiimtų įsipareigojimų pagal koncesijos sutartį, teismas sprendė, kad atsakovė turėtų svarstyti dėl sutarties nutraukimo sutarties 25 punkte ir KĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka.
  8. Teismas atkreipė dėmesį į byloje nustatytas aplinkybes: Panevėžio savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 26 d. posėdžio metu koncesininkas pripažino savo kaltę dėl sutarties neįvykdymo; Valstybinio audito 2013 m. rugsėjo 30 d. ataskaitoje dėl koncesijos sutarčių vykdymo nurodyta, kad ginčo koncesijos sutartis sudaryta neatlikus galimybių studijų ir nepagrindžiant jos tikslingumo, neįsitikinus, ar toks projektas turės socialinę ir ekonominę naudą ir ar sukurs pridėtinę vertę; pareiškimas dėl UAB „Vestrus“ bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas nepraėjus pusantrų metų nuo koncesijos sutarties sudarymo; Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartyje, kuria UAB „Vestrus“ iškelta bankroto byla, aptarti bendrovės 2009 metų finansinės atskaitomybės duomenys įrodo jos nemokumą. Teismo vertinimu, šie duomenys svarbūs, sprendžiant klausimą ar koncesininkas koncesijos suteikimo metu pateikė suteikiančiajai institucijai teisingus duomenis, susijusius su jo finansine būkle, nes neteisingų duomenų pateikimas gali būti vienas iš koncesijos sutarties nutraukimo pagrindų (KĮ 26 str. 2 d. 1 p.)
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė UAB „Vestrus“ prekyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 2 dalį. Koncesijos sutarties vykdymo metu susidariusi padėtis (ES finansavimo negavimas, ekonominė krizė ir 2008-2013 metais žymiai sumažėjęs gyventojų skaičius Panevėžyje, nuolat didėjanti emigracija, išaugęs nedarbo lygis, sumažėję turizmo srautai ir t.t. ) iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir šios aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalies kriterijus, todėl pagrįstai buvo prašoma pakeisti koncesijos sutartį, o šalims nepavykus susitarti dėl sutarties pakeitimo, pagrįstai kreiptasi į teismą dėl sutarties nutraukimo ir jos nutraukimo sąlygų nustatymo.
  2. Prieš pasirašant koncesijos sutartį, ieškovė atsakovei kartu su pasiūlymu pateikė verslo planą, kuriame buvo pateikta projekto finansavimo struktūra: aktyvaus poilsio infrastruktūros sukūrimui (išskyrus viešbučio statybą) turėjo būti skirta 40 procentų ES paramos lėšų, 20 procentų – privačių lėšų ir 40 procentų banko paskolos lėšų; ekonominės klasės viešbučiui įkurti turėjo būti skirta 30 procentų ES paramos lėšų, 20 procentų privačių lėšų ir 50 procentų banko paskolos lėšų. Verslo plano nuostatos patvirtina, kad ES parama turėjo sudaryti didelę projekto finansavimui skirtų lėšų dalį. Šalys puikiai suprato, kad ES parama yra esminė sąlyga, suteikianti ieškovei galimybes imtis ir įgyvendinti projektą. Dėl to koncesijos sutarties 26.3 punktu šalys sulygo, kad koncesininkui negavus ES paramos infrastruktūros objektų vystymui, pastarasis turi teisę be papildomų įsipareigojimų sutartį nutraukti.
  3. Negavus didžiosios dalies ES paramos, ieškovės galimybės įvykdyti sutartį buvo iš esmės suvaržytos, nes visą projektą jai tektų įgyvendinti vien tik privačiomis arba skolintomis lėšomis. Nors koncesijos sutarties kaina nepasikeitė, tačiau suma, kurią ieškovei tektų investuoti į projektą, norint jį visiškai įgyvendinti, žymiai išaugtų.
  4. Nesutiktina su teismo išvada, kad kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (sumažėjęs gyventojų skaičius, išaugęs nedarbo lygis etc.) nelaikytinos sutarties įvykdymo suvaržymu. Projektas buvo rengiamas pagal tuo metu buvusią ekonominę situaciją ir niekas negalėjo numatyti, kad 2008 metais prasidės ekonominė krizė ir kokie bus jos padariniai Panevėžio miestui. Ekonominė krizė sumažino ieškovės veiklos pajamas ir apribojo investavimo galimybes, 2013 m. bendrovė patyrė 12 310, 88 Eur nuostolių, 2014 metais – 5 922,44 Eur nuostolių. Nurodytos aplinkybės suvaržė ieškovės galimybės įvykdyti sutartį ir užbaigti infrastruktūros objektų sukūrimą.
  5. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ekonomikos krizė ar kitas sutarties vykdymo sąlygų pasikeitimas nors ir ne visada, bet sudaro pagrindą keisti sutartį – ji gali būti keičiama, jeigu toks pasikeitimas yra itin reikšmingas – iš esmės pasikeičia sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013 etc.).
  6. Teismas realiai neįvertino ginčo sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimo. Teismas apsiribojo tik sutartinių nuostatų aprašymu, visiškai nesigilindamas į tai, ar dėl pasikeitusių aplinkybių nepakeitus sutarties ieškovei buvo įmanoma ją (sutartį) įvykdyti.
  7. Nors ieškovė garantavo, kad įvykdys sutartį, ši garantija buvo suteikta dar iki ekonominės krizės ir nežinant, kad ES parama nebus suteikta. Niekas negalėjo numatyti pačios ekonominės krizės ir juo labiau įvertinti, kokius tiksliai padarinius ji turės Lietuvos ir Panevėžio ekonomikai. Pagal kiekvieną sutartį šalys prisiima atitinkamus įsipareigojimus, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to negalima sutarties keisti. Priešingu atveju CK 6.204 straipsnio norma netektų prasmės.
  8. Konstatuodamas, kad pagrindinė koncesijos ypatybė yra tai, jog koncesininkui perkeliama ekonominio vykdymo rizika, teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė visą anksčiau nurodytų aplinkybių atsiradimo riziką. Teismas nepagrįstai nurodytas rizikas tapatina su ekonominio vykdymo rizika, kuri būdinga kiekvienai koncesijos sutarčiai. Ekonominio vykdymo rizikai priskirtini iš veiklos patirti nuostoliai, negautos pajamos, neatsipirktos investicijos, tačiau ginčo atveju problema tame, kad ieškovei dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių yra suvaržytos galimybės visiškai įvykdyti sutartį, atlikti II etapo darbus. Ekonominio eksploatavimo rizika neturi nieko bendro su šiuo ginču.
  9. CK 6.217 straipsnis nustato galimybę sutartį nutraukti joje nustatytais atvejais. Būtent toks atvejis yra nustatytas koncesijos sutarties 26.3 punkte. Ieškovė 2013 m. gegužės 21 d. raštu ir kitais oficialiais pranešimais informavo atsakovę apie negautą ES paramą infrastruktūros objektų vystymui. Atsakovė apie sunkumus gaunant paramą ir negautos paramos sumą buvo informuota ir anksčiau. Kadangi iš planuotos gauti 1 465 536 Eur paramos buvo gauta vos 81 326,46 Eur, o su tokia parama projekto įgyvendinti nėra galimybės, egzistuoja teisinis koncesijos sutarties nutraukimo pagrindas.
  10. Nepagrįsta teismo išvada, kad koncesijos sutarties 26.3 punkto pagrindu sutartį galima nutraukti tik tuo atveju, jeigu ieškovė iš vis nebūtų gavusi ES paramos. Tokia nurodyto sutarties punkto aiškinimo logika reikštų, kad bent vieno euro ES paramos gavimas neleistų nutraukti sutarties. Akivaizdu, kad toks sutarties nuostatų aiškinimas yra ydingas ir neatitinka CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarties aiškinimo principų. Nurodytas sutarties punktas turėtų būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę ieškovei sutartį nutraukti ne tik negavus visos ES paramos, bet ir negavus žymios jos dalies.
  11. Sužinojusi, kad ES paramos negauna, ji (ieškovė) neskubėjo nutraukti sutarties, nes tikėjosi, kad ES finansavimą pavyks gauti vėliau. Atitinkamą laiką ieškovė vykdė sutartyje nustatytus darbus privačiomis lėšomis. Bendrovė buvo paruošusi kelis naujus projektus, pagal kuriuos tikėjos gauti lėšų viešbučio statybai ir 4-ių teniso kortų uždangai, tačiau ES parama nebuvo gauta. Atsižvelgiant į tai, buvo pradėtos derybos dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovė stengėsi ir ėmėsi priemonių įvykdyti koncesijos sutartį, todėl teismas nepagrįstai jos veiksmus laikė nesąžiningais ir vertino kaip siekį išvengti kaltės dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Be to, sutarties sąlygose nebuvo nustatytas laikotarpis, per kurį ieškovė, negavusi ES paramos, turėjo kreiptis į atsakovę dėl sutarties nutraukimo.
  12. Atsakovei ne kartą buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių ieškovė negali įvykdyti koncesijos sutarties, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sutartis turėtų būti nutraukiama dėl ieškovės kaltės pagal sutarties 25 punktą ir KĮ 26 straipsnį.
  13. Teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškiniu prašomų nustatyti koncesijos sutarties nutraukimo sąlygų, tik lakoniškai nurodė, kad nutraukimo sąlygos prieštarauja KĮ 21 straipsniui, ES teisės aktams, Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktikai. Toks teismo argumentas visiškai nemotyvuotas. Teismas nepaaiškino, kokiais teisiniais argumentais remdamasis padarė nurodytą išvadą. Nors teismas rėmėsi Centrinės projektų valdymo agentūros 2014 m. rugsėjo 29 d. išvada, tačiau pažymėtina, kad teisingumą vykdo tik teismas ir tik teismas žino teisę, todėl teismo sprendime turėtų būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais yra grindžiamos atitinkamos išvados.
  14. Teismas nurodė, kad prašomos patvirtinti koncesijos sutarties nutraukimo sąlygos prieštarauja Koncesijos direktyvos 43 straipsnis, tačiau paminėtame teisės akte nustatyta, kad juo reglamentuojamos tik tos koncesijos sutartys ar tie koncesijų suteikimai, kurie įvyko po 2014 m. balandžio 15 d.
  15. Ginčo sutartis nedraudė šalims susitari dėl turto perleidimo atsakovei už likutinę jo vertę. Kadangi tai nėra sutarties pakeitimas, nėra pagrindo ir prašomų nustatyti sutarties nutraukimo sąlygų teisėtumo vertinti ES ar nacionalinių teisės aktų prasme.
  16. Nurodydamas, kad atsakovė turėtų spręsti koncesijos sutarties nutraukimo klausimą sutarties 25 punkte ir KĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka dėl ieškovės kaltės bei apsvarstyti, ar UAB „Vestrus“ koncesijos suteikimo metu pateikė teisingus duomenis apie savo finansinę padėtį, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes nei viena iš šalių nesirėmė nurodytomis aplinkybėmis.
  1. Atsakovė – Panevėžio miesto savivaldybės administracija, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Visos ieškovės nurodomos pasikeitusios koncesijos sutarties vykdymo aplinkybės – rizika, kurią ji prisiėmė, pasirašydama koncesijos sutartį.
  2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas, emigracija ir kitos aplinkybės tiesiogiai paveikė tinkamą sutarties vykdymą. Ieškovės pateikti vieši duomenys iš Statistikos departamento internetinės svetainės ir duomenys iš Lietuvos interneto portalų yra bendro pobūdžio, nesusiję su koncesijos sutarties vykdymu ir atspindi bendrą susiklosčiusią demografinę, ekonominę ir socialinę padėtį Lietuvoje ir Panevėžyje.
  3. 2009 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Vestrus“ vadovo M. Š., kuris šiuos metu yra ieškovės vadovas, savivaldybės administracijai pateiktas prašymas pakeisti koncesijos sutartyje vieną iš jungtinės veiklos partnerių – UAB „Vestrus“, kitu subjektu – ieškove, ir 2009 m. gruodžio 9 d. pastarosios vadovo T. L. sutikimas perimti visas UAB „Vestrus“ teises ir pareigas pagal ginčo sutartį, įrodo, kad visos galimos pasekmės, susijusios su ekonomine krize ieškovei buvo žinomos.
  4. Koncesijos sutarties nuostatos patvirtina, kad ieškovė infrastruktūros objekto sukūrimą planavo tik iš dalies finansuoti ES paramos lėšomis, o kitas lėšas planavo gauti iš privataus kapitalo ir skolintis iš banko. Negavusi reikiamo dydžio ES paramos lėšų, ieškovė turėjo galimybę kitomis lėšomis kompensuoti negautą paramos dalį, tačiau to nepadarė ir nedarys.
  5. CK 6.204 straipsnio pagrindu ieškovė turėtų prašyti teismo nustatyti (pakeisti) tas koncesijos sutarties sąlygas, kurios, jos manymu, yra neįvykdomos arba jų įvykdymas tapo sunkesnis dėl pasikeitusių aplinkybių, tačiau ieškovė, vengdama sutartinės atsakomybės, stengiasi ją nutraukti ir neteisėtai pakeisti tas sąlygas, kurios nustato sutarties nutraukimo pasekmes.
  6. Ieškovė nutraukti koncesijos sutartį 26.3 punkto pagrindu turėjo galimybę, kai jai nebuvo skirta ES parama. Ieškovė šia teise nepasinaudojo. Ieškovė gavo atitinkamą ES paramą, vykdė veiklą – pastatė 4-is teniso kortus, teikė dalį paslaugų. Tokie jos veiksmai leidžia spręsti apie jos valią tęsti koncesijos sutarties vykdymą, nepaisant negautos ES paramos dalies.
  7. Ieškovės reikalavimas, kad teismas nustatytų koncesijos sutarties nutraukimo sąlygas – atsakovė nuosavybės teisę į lauko teniso aikštelę įgyja tik visiškai atlyginusi ieškovei balansinę arba rinkos vertę, prieštarauja KĮ, ir toks reikalavimas negali būti tenkinamas. Tokia sutarties nutraukimo sąlyga iš esmės pakeistų koncesijos sutarties esmę. KĮ 21 straipsnis draudžia pakeisti esmines koncesijos sutarties sąlygas.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7Apeliacinis skundas netenkinamas

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atsisakyta nustatyti jos (ieškovės) parašomą koncesijos sutarties nutraukimo pagrindą ir sąlygas. Skunde nurodomi tokie esminiai nesutikimo su skundžiamu sprendimu aspektai: netinkamas materialiosios teisės normų taikymas, koncesijos sutarties nuostatų aiškinimas, nevisapusiškas bylos išnagrinėjimas, ginčo ribų peržengimas. Nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar poreikio peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija įvertina nurodytus apeliacinio skundo argumentus.
  3. Pagal KĮ 2 straipsnio 1 dalį koncesija – vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.
  1. Koncesijos sutartimi nustatomos suteikiančiosios institucijos ir koncesininko teisės ir pareigos, susijusios su koncesija (KĮ 2 str. 2 d.). Ginčo šalių tarpusavio įsipareigojimai apibrėžti 2008 m. birželio 20 d. koncesijos sutartyje ir 2009 m. spalio 9 d. susitarime dėl koncesijos sutarties pakeitimo, kuriais koncesininkas – apeliantė ir Panevėžio teniso klubas „Asteroidas“, bei bendrovė – UAB „Vestrus“ paslaugos, įsipareigojo sukurti ir eksploatuoti Panevėžio mieste teniso kortus, ekonominės klasės viešbutį su konferencijų sale, specializuotą parduotuvę, automobilių stovėjimo aikštelę (koncesijos sutarties A p.). Nurodyto infrastruktūros objekto statybos darbai turėjo būti baigti ir pripažinti tinkamais naudotis 2013 m. gruodžio 31 d. (susitarimo dėl koncesijos sutarties pakeitimo 7 p.). Koncesininkas atliko dalį sutartyje nustatytų darbų – įrengė 4-is iš 8-ių teniso kortus, administracines patalpas, persirengimo kambarius, automobilių stovėjimo aikštelę. Kiti koncesijos sutartyje nustatyti darbai nebuvo atlikti. Negalėjimą įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų apeliantė argumentuoja negauta prašyto dydžio ES parama ir dėl ekonominės krizės pasikeitusiais Panevėžio miesto demografiniais, ekonominiais, socialiniais rodikliais bei jos (apeliantės) finansine padėtimi. Nurodytas aplinkybes apeliantė vertina kaip pasunkėjusias sutarties vykdymo sąlygas, kurios nebuvo numatytos sutarties sudarymo metu. Kadangi atsakovė nesutiko derėtis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, apeliantė, remdamasi CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktu, prašo koncesijos sutartį nutraukti jos (sutarties) 26.3 punkto pagrindu ir nustatyti sutarties nutraukimo sąlygą, kad nuosavybės teisę į lauko teniso aikštelę atsakovė įgyja tik sumokėjusi balansinę arba rinkos šio turto vertę.
  1. Skunde apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybės, kuriomis ji motyvavo sutarties vykdymo pasunkėjimą, nepripažintinos sutarties vykdymo suvaržymu pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį. Koncesijos sutarties ir jos priedų nuostatos patvirtina, kad ES parama turėjo sudaryti žymią visų finansų, skirtų infrastruktūros objekto sukūrimui, dalį. Negavus didžiosios dalies prašytos ES paramos sumos, galimybės įvykdyti koncesijos sutartį buvo iš esmės suvaržytos.
  2. Apeliantė, nesutikdama su nurodyta teismo išvada, teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 6.204 straipsnio nuostatas, tačiau nepateikė teisinių argumentų, kuo pasireiškė netinkamas šios normos aiškinimas ar taikymas; savo argumentus dėl netinkamo aptartos normos taikymo iš esmės sieja su teismo nustatytomis fakto aplinkybėmis.
  3. CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. Remiantis CK 6.204 straipsnio 2 dalimi, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: 1) tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; 2) šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo užkirsti kelio joms atsirasti ir pan.); 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reikalaujama išankstinio vienos šalies kreipimosi į kitą su prašymu susitarti dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tik šiai atsisakius keisti sutartį arba neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013; kt.).
  4. Bylos duomenys – šalių susirašinėjimas nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio dėl koncesijos sutarties sąlygų pakeitimo, įrodo, kad ikiteisminės ginčo dėl sutarties nutraukimo ir jos nutraukimo sąlygų nustatymo tvarkos šiuo atveju buvo laikytasi, tačiau, įvertinusi ginčo teisinių santykių pobūdį, įstatyme nustatytas sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybes ir jų taikymo sąlygas, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad planuoto dydžio ES paramos infrastruktūros objekto sukūrimui negavimas nepripažintinas ginčo koncesijos sutarties vykdymą suvaržiusia aplinkybe.
  5. Paminėta, kad viena iš sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybių – iš esmės padidėjusi sutarties įvykdymo kaina. Ginčo koncesijos sutartimi koncesininkas ir bendrovė įsipareigojo į infrastruktūros objekto sukūrimą investuoti ne mažiau kaip 2 896 200 Eur (koncesijos sutarties 14.1 p.). Nurodyta koncesijos sutarties sąlyga nebuvo keista, apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, kad sutartyje nustatyta investicijų suma nepakankama infrastruktūros objektui sukurti, dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad koncesijos sutarties vykdymo kaina nepadidėjo.
  6. Kolegijos vertinimu, nurodytos teismo išvados nepaneigia skundo argumentas, kad dėl planuoto dydžio ES paramos negavimo, sutarties įgyvendinimui reikėtų žymiai daugiau apeliantės privačių ir skolintų lėšų. Sutarties įvykdymo kainos padidėjimą apeliantė nepagrįstai sieja su privačių ir skolintų lėšų padidėjimu bendroje infrastruktūros objekto sukūrimo finansavimo struktūroje. Koncesijos sutarties 6.1.6 punktu koncesininkas ir bendrovė pareiškė ir garantavo, kad koncesijos projektą bei infrastruktūros objekto projektavimą, statybą, valdymą, naudojimą bei priežiūrą yra pajėgūs finansuoti nuosavomis, paramos ir skolintomis lėšomis. Koncesijos sutarties 2 priede – koncesininko išsamaus įpareigojančio pasiūlymo verslo plane, nurodyta projekto finansavimo struktūra: aktyvaus poilsio infrastruktūros sukūrimui bus naudojama 40 procentų ES paramos lėšų, 20 procentų privačių ir 40 procentų skolintų lėšų; ekonominės klasės viešbučio sukūrimui bus naudojama 30 procentų ES paramos, 20 procentų privačių ir 50 procentų skolintų lėšų. Nurodytos koncesijos sutarties nuostatos leidžia spręsti, kad ES paramos lėšos – tik vienas iš infrastruktūros objekto sukūrimo finansavimo šaltinių, kad didžiausias infrastruktūros objekto sukūrimo finansavimo šaltinis – skolintos lėšos. Apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, kad, negavusi reikiamo dydžio ES paramos lėšų, siekė jas kompensuoti kitomis (privačiomis, skolintomis) lėšomis, kad be paramos lėšų neturėjo jokių finansinių galimybių tinkamai įvykdyti sutartį (CPK 178 str.). Sutiktina su apeliante, kad ES parama sudarė žymią visų sutarties vykdymui suplanuotų finansų dalį. Tai patvirtina koncesijos sutarties 26.3 punktas, suteikiantis teisę koncesininkui ar bendrovei vienašališkai nutraukti sutartį negavus ES paramos. Šioje nuostatoje nėra aptarta, kad ES paramos negavimo sąvoka patenka ir dalinis finansavimas, t. y. prašymo gauti ES paramą patenkinimas iš dalies – dalį ES paramos ieškovas gavo. Byloje nustatyta, kad dalinis finansavimas netrukdė ieškovei tęsti darbus: dar 2008 m. rugsėjo 24 d. sužinojusi, kad negaus visos prašytos (1 465 536 Eur) ES paramos sumos, tai nebuvo kliūtis vykdyti sutartį, atlikti dalį infrastruktūros objekto darbų. Tik beveik po ketverių metų (2013 m. gegužės mėnesį) ieškovė inicijavo derybas dėl koncesijos sutarties sąlygų pakeitimo. Iš to yra pagrindas spręsti, kad sutarties įvykdymas tapo sudėtingesnis ar neįmanomas ne dėl pasikeitusios infrastruktūros objekto finansavimo struktūros padidėjusios koncesijos sutarties vykdymo kainos.
  7. Net ir pripažinus, kad negavus planuoto dydžio ES paramos infrastruktūros objektui sukurti, iš esmės padidėjo koncesijos sutarties vykdymo kainą, ši aplinkybė netenkina CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytų papildomų sąlygų, kurios būtinos, siekiant atitinkamą aplinkybę pripažinti sudarančia pagrindą pakeisti ar nutraukti sutartinius santykius. Tai, kad koncesijos sutarčiai įgyvendinti gali būti negauta atitinkama ES parama, koncesininkas prognozavo dar iki sutarties sudarymo. Finansavimo iš struktūrinės paramos priemonių negavimas koncesijos sutarties priede – koncesininko išsamaus įpareigojančio pasiūlymo verslo plane, priskirta prie esminių projekto įgyvendinimo rizikų. Taigi koncesininkas numatė, kad gali negauti finansavimo iš ES struktūrinių fondų ir prisiėmė šios aplinkybės atsiradimo riziką. Atsižvelgiant į tai, aptariama aplinkybė netekina CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose nustatytų sąlygų.
  8. Skunde apeliantė kvestionuoja teismo išvadą, kad ekonominės krizės padariniai jos (apeliantės) finansinei padėčiai ir Panevėžio miestui: žymiai sumažėjęs gyventojų skaičius, emigracija, išaugęs nedarbo lygis, sumažėję turizmo srautai bei viešbučių ir kitų apgyvendinimo paslaugas teikiančių subjektų užimtumas, nelaikytinos ginčo sutarties įvykdymo suvaržymu. Apeliantės teigimu, teniso kortų ir ekonominės klasės viešbučio įrengimo Panevėžio mieste projektas buvo rengiamas pagal tuo metu buvusią ekonominę, demografinę bei socialinę situaciją ir niekas negalėjo numatyti nei ekonominės krizės pradžios, nei jos padarinių Panevėžio miestui.
  9. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekonominės krizės situacija per se (lot. pats savaime) nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. Kadangi ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, tai pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje nustatytini ir vertintini individualiai. Ekonominė krizė ar kitas sutarties vykdymo sąlygų pasikeitimas ne visada sudaro pagrindą keisti sutartį – ji gali būti keičiama, jeigu toks pasikeitimas yra itin reikšmingas – iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Sutartinių prievolių pusiausvyros pokytis paprastai nustatomas pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką (pavyzdžiui, įvykdymo kainos padidėjimo skaitinę išraišką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015).
  10. Kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantės įvardijami ekonominės krizės padariniai sąlygojo esminius ginčo sutarties vykdymo suvaržymus.
  11. Pirma, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kokio infrastruktūros objekto užimtumo, pelningumo buvo realiai tikimasi projekto rengimo, koncesijos sutarties sudarymo metu ir kaip atitinkami rodikliai pasikeitė dėl 2008 metais prasidėjusios ekonominės krizės. Dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką. Valstybinio audito 2013 m. rugsėjo 30 d. ataskaitoje dėl koncesijos sutarčių vykdymo nurodyta, kad ginčo koncesijos sutartis sudaryta neatlikus galimybių studijų ir nepagrindžiant tikslingumo, neįsitikinus, ar toks projektas turės socialinę ir ekonominę naudą ir ar sukurs pridėtinę vertę.
  12. Antra, nei 2008 m. rugsėjo mėnesį sužinojusi, kad negaus planuotos ES paramos sumos koncesijos sutarties vykdymui, nei 2008 metais prasidėjus ekonominei krizei apeliantė sutarties sąlygų pakeitimo ar sutarties nutraukimo neinicijavo ir tokių veiksmų ėmėsi jau krizei pasibaigus – 2013 metais.
  13. Trečia, apeliantė, būdama verslininkė ir prisiimdama ilgalaikę prievolę, galėjo numatyti, kad infrastruktūros objekto sukūrimas, valdymas ir naudojimas gali nebūti toks pelningas, kokio tikėtasi. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartinius įsipareigojimus apeliantė prisiėmė neįsitikinimus, ar koncesijos sutartimi įgyvendinamas projektas turės socialinę ir ekonominę naudą ir ar sukurs pridėtinę vertę, yra pagrindas teigti, kad būtent nurodyta aplinkybė, o ne ekonominės krizės padariniai jai, Panevėžio miestui lėmė, kad ieškovei iš esmės tapo sudėtinga vykdyti su atsakove sudarytą koncesijos sutartį. Apeliantė, kaip verslininkė, turėjo įvertinti ir prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką.
  14. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas, ar dėl apeliantės nurodomų aplinkybių (atitinkamo dydžio ES paramos negavimo, ekonominės krizės padarinių) iš esmės galėjo būti suvaržytas ginčo sutarties vykdymas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ginčo teisinių santykių pobūdį. Koncesijos atveju ūkio subjektui perkeliama visa arba reikšminga su paslauga susijusi rizikos dalis. Naujojoje ES koncesijų direktyvoje (žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo), nustatyta, kad, suteikiant paslaugų koncesiją, koncesininkui perduodama veiklos rizika, susijusi su tų paslaugų naudojimu, apimanti paklausos ar pasiūlos riziką arba abiejų šių rūšių riziką; laikoma, kad koncesininkas prisiima veiklos riziką, kai įprastomis veiklos sąlygomis nesuteikiama garantijų, kad bus atgautos teikiant paslaugas, kurie yra koncesijos dalykas, įdėtos investicijos ar patirtos išlaidos; koncesininkui perduota rizikos dalis turi apimti realią atvirumo rinkos pokyčiams riziką, kaip antai, kad bet koks nuostolis, kurį gali patirti koncesininkas, nebūtų tik nominalus ar nedidelis. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad ginčo atveju koncesininko ir bendrovės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pobūdis įpareigojo juos prisiimti iš esmės bet kokią veiklos vykdymo riziką, todėl skunde nepagrįstai teigiama, kad koncesijos sutartimi apeliantė neprisiėmė anksčiau aptartų aplinkybių atsiradimo rizikos.
  15. Skunde apeliantė teigia, kad ginčo atveju neaktuali ekonominio eksploatavimo rizika, kuri būdinga kiekvienai koncesijos sutarčiai, nes ginčas vyksta ne dėl to, kad ji (apeliantė) nėra patenkinta iš sutarties gaunama ekonomine nauda ar kad neatsiperka jos investicijos, o dėl to, kad jai yra suvaržytos galimybės tinkamai įvykdyti sutartį – atlikti likusius infrastruktūros objekto sukūrimo darbus.
  16. Kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad nepasiteisinusi ekonominio eksploatavimo rizika nėra viena iš priežasčių, sąlygojusių ją kreiptis dėl ginčo sutarties nutraukimo. Tokį apeliantės argumentą paneigia bylos duomenys. Byloje nustatyta, kad apeliantė įvykdė dalį infrastruktūros objekto sukūrimo darbų – įrengė 4-ias teniso aikšteles, kuriose teikė lauko teniso paslaugas, taip pat persirengimo kambarius, administracines patalpas, automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau teniso aikštelių užimtumas, apeliantės skaičiavimais, yra nepakankamas tolesniam projekto vykdymui – jų užimtumas siekia vos 50 procentų. Apeliantės teigimu, jau pastatytų teniso aikštelių užimtumas rodo, kad papildomi teniso kortai Panevėžio miestui nėra reikalingi, be to, ekonominės klasės viešbučio statyba taip pat būtų akivaizdžiai beprasmiška ir nuostolinga (t. 1, b. l. 4). Šios ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės įrodo, kad ginčo sutarties nutraukimo apeliantė, iš esmės siekė ir dėl nepasiteisinusios infrastruktūros objekto ekonominio eksploatavimo rizikos.
  17. Sutiktina su teismo išvada, kad ginčo sutarties nutraukimas jos (sutarties) 26.3 punkto pagrindu nėra galimas, o apeliantė, reikalaudama taikyti paminėtą sutarties nuostatą, elgiasi nesąžiningai ir siekia išvengti kaltės dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Koncesijos sutarties 26.3 punktas nustato, kad, negavus ES paramos infrastruktūros objekto vystymui, koncesininkas ir bendrovė turi teisę be papildomų įsipareigojimų nutraukti šią sutartį apie tai informuojant suteikiančiąją instituciją prieš vieną mėnesį; šiuo atveju koncesininkas ir/ar bendrovė nelaikomi pažeidusiais šią sutartį. Lingvistinis bei loginis šios sutarties nuostatos aiškinimas patvirtina pirmosios instancijos teismo poziciją, kad sutarties nutraukimas jos 26.3 punkto pagrindu gali būti inicijuotas tik tuo atveju, jei koncesininkas ir/ar bendrovė nebūtų gavę jokios ES paramos. Nagrinėjamu atveju buvo gauta 81 326,46 Eur ES parama. Aplinkybė, kad paramos suma nebuvo tokia, kokios tikėjosi apeliantė (1 465 536 Eur), nesuteikia sutarties 26.3 punkto taikymo teisės. Priešingas nurodytos sutartinės nuostatos aiškinimas reikštų, kad ir menkiausias prašytos ir gautos ES paramos sumos neatitikimas leistų koncesininkui ar bendrovei inicijuoti koncesijos sutarties nutraukimą, išvengiant kaltės dėl sutarties nutraukimo padarinių. Toks aptariamos sutartinės nuostatos aiškinimas nebūtų sąžiningas atsakovės atžvilgiu (CK 6.193 str.) ir neatitiktų koncesijos teisinių santykių esmės.
  18. Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, kad apeliantei dar 2008 m. rugsėjo 24 d. buvo žinoma, kad ji negaus visos prašytos ES paramos sumos, o apie tai atsakovę informavo tik 2013 m. gegužės mėnesį, teismas pagrįstai apeliantės siekį nutraukti ginčo sutartinius santykius sutarties 26.3 punkto pagrindu pripažino nesąžiningą. Nors skunde teigiama, kad apie ES paramos negavimą atsakovė buvo informuota anksčiau, kad buvo siekiama gauti paramą kito ES finansavimo etapo metu, įrodymų, galinčių patvirtinti šiuos teiginius, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.), dėl to nurodyti skundo argumentai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma.
  19. Atsisakęs patenkinti ieškovės reikalavimą dėl ginčo koncesijos sutarties nutraukimo, teismas neturėjo teisinio pagrindo iš esmės pasisakyti dėl išvestinio ieškinio reikalavimo – nustatyti sutarties nutraukimo sąlygas. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškinio reikalavimas dėl sutarties nutraukimo atmestas teisėtai ir pagrįstai.
  20. Nepagrįstas skundo argumentas dėl teismo peržengtų ieškinio ribų, pasisakydamas dėl atsakovės teisės spręsti dėl ginčo sutarties nutraukimo jos 25 punkte bei KĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka, bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad ginčo sutartinių įsipareigojimų koncesininkas ir bendrovė nevykdo jau ilgą laiką, kad ginčo sutarties sudarymo metu suteikiančiajai institucijai galėjo būti pateikti neteisingi koncesininko finansinės būklės ir kiti sutarties sudarymui reikšmingi duomenys. Paminėta, kad koncesijos sutarties pagrindu suteikiamas leidimas atitinkamam ūkio subjektui vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius. Iš koncesijos teisinių santykių kylančiuose ginčuose, kaip ir nagrinėjamu atveju, neabejotinai dominuoja viešasis interesas, kurio apsaugai užtikrinti teismas ex officio (lot. pagal pareigas) naudojasi didesnį jo aktyvumą suteikiančiomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, nurodyti teismo išaiškinimai bei pastabos atsakovei nelaikytini ginčo ribų peržengimu. Tuo labiau kad jie ginčo šalims neturi jokių procesinių pasekmių.
  21. Į esminius ieškovės skundo bei atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra reikšmingi.
  22. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias koncesijos teisinius santykius, sutarčių aiškinimo ir vykdymo taisykles, laikėsi šių teisinių santykių pagrindu suformuotos kasacinio teismo praktikos, įrodinėjimo taisyklių, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmetamas.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai