Byla 2-3322-340/2015

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė,

2sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,

3dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei E. M., atsakovo A. R. atstovei advokato padėjėjai O. S., atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ atstovei advokato padėjėjai I. K., atsakovo VĮ „Registrų centras“ atstovei L. K., trečiojo asmens Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos atstovei advokatei E. D. bei trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei B. J.,

4viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams VĮ „Registrų centras“, UAB „Vilniaus parkai“, UAB „Faunus“, A. R. dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį ( - ), registracijos pripažinimo negaliojančia, pastato pasidalinimo, pastato dalių ir viso pastato pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ „Valstybės turto fondas“, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notarė R. R.,

Nustatė

5ieškovas, patikslinęs ieškinio dalyką (t. 4, b.l. 69-79), kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais:

6nuosavybės teisės į pastatą, ( - ), unikalus Nr. ( - ), įregistravimą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (nuo 1994-10-03 įregistravimo momento);

71994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria nustatyta, jog 241,71 kv. m. ploto administracinio pastato, esančio adresu ( - ), 3/100 dalys priklauso VĮ „Vilniaus parkai“, o 97/100 nuosavybės teise priklauso UAB „Faunus“;

81995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis pastato, esančio adresu ( - ), o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą pastato dalį 2291,99 Lt;

91995-01-11 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. R., kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2291,99 Lt UAB „Faunus“ 3/100 įstaigos pastato plane pažymėto 1B2/p, dalį, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto ir kiemo statinius, esančius adresu ( - );

101997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą notaro A. R., kuria UAB „Faunus“, atstovaujama direktorės L. O., pardavė už 400 000 Lt įstaigą, plane pažymėtą 1B2/p, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto ir kiemo statinius, esančius adresu ( - ), R. A. V.;

11taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą, ( - ), su priklausiniais – kiemo statiniais.

12Ieškovas nurodė, kad 1958-12-26 Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 762 dalis pastato, ( - ), buvo palikta moterų pravoslavių vienuolynui, kita pastato dalis buvo perduota miesto Tarybos vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyriui, siekiant užbaigti namo statybą ir užbaigus, perduoti į atitinkamos namų valdybos balansą; užbaigus statybą, visas naujai pastatytas pastatas buvo perduotas į Tarybų rajono 1-ujų gimdymo namų balansą. Pastato kadastro – registro archyvinės bylos duomenimis namas buvo perduodamas valdyti įvairioms įstaigoms; paskutinį kartą – 1986 m. buvo nuspręsta perduoti namą į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą gamybinėms dirbtuvėms įrengti. 1993 m. buvo išduotas leidimas užsakovui UAB „Faunus“ atlikti pastato kapitalinį remontą, po remonto buvo leista perduoti pastatą į UAB „Faunus“ balansą; nuo 1994-10-03 nuosavybės teisės į pastatą buvo įregistruotos VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, 1994-08-19 sutarties pagrindu UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ pasidalino pastatą: UAB „Faunus“ atiteko 97/100 dalys pastato; likusios dalys buvo perleistos pirkimo – pardavimo sutartimis, o 1997-01-07 UAB „Faunus“ pardavė pastatą fiziniam asmeniui – atsakovui A. R.. Ieškovo vertinimu, pastatas, ( - ), buvo valstybės nuosavybės objektas, todėl buvo perduotas VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybėn be teisinio pagrindo. Pagal 1964 m. CK 95 str. nuostatas, galiojusias 1986-12-08 Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 700p priėmimo metu, buvo nustatytos dvi nuosavybės formos – socialistinė ir asmeninė. Socialistinę nuosavybę sudarė valstybinė (bendraliaudinė), kolūkių, kitokių kooperacinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė ir visuomeninių organizacijų nuosavybė. Remiantis CK 97 str., valstybinio turto savininkė buvo valstybė. Dėl išdėstyto pastato perdavimas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą, nesuponavo valstybės nuosavybės teisės perleidimo Centriniam kultūros ir poilsio parkui. Iki 1990-02-12 Vietos savivaldos įstatymo priėmimo savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma nebuvo įteisinta; šio įstatymo 21 str. 3 d. 1 p. buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Tyrimo metu nebuvo gauta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka būtų perdavusi ginčo pastatą, todėl jis buvo ir liko valstybės nuosavybė. Valstybės įmonė neturėjo teisės įregistruoti ginčo pastato atžvilgiu registruoti savo nuosavybės teisės ir pastatu disponuoti, perleisdama UAB „Faunus“; įregistravimas pripažintinas negaliojančiu ab initio. Vėlesni pastato perleidimo sandoriai (pastato pasidalijimo sutartis, pastato dalių perleidimo ir pastato pardavimo fiziniam asmeniui sandoriai) prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja. UAB „Faunus“, atstovaujamos direktorės L. O., ir RTFSR piliečio A. R. sandoris dėl įstaigos – pastato, ( - ), perleidimo yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, kadangi buvo sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą (1964 m. CK 48 str.) Sandorio neteisėtumą įrodo tai, kad parduodamas pastatas sandorio sudarymo metu buvo įkeistas, todėl tikėtina, kad sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti atsiskaitymo iš įkeisto turto. Turtas buvo parduotas nesilaikant įmonės įstatuose numatytos tvarkos – neišsprendus jo pardavimo klausimo visuotiniame akcininkų susirinkime. Šiam turtui Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo iškeltoje civilinėje byloje 1997-01-07 nutartimi buvo taikytas areštas. Abejotini A. R. ketinimai įgyti šį turtą, kadangi pastatas nuo jo perleidimo nenaudojamas, yra apleistas, avarinės būklės. Parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles (CK 4.96 str.), nes atsakovas A. R. nėra sąžiningas turto įgijėjas, o pastato savininkas – Lietuvos valstybė – šį pastatą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

13Atsakovas VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nesutiko su teiginiu, kad 1994-10-03 UAB „Vilniaus parkai“ vardu atliktas pastato nuosavybės teisės įregistravimas prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms. Turto priėmimo – perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą metu galiojo 1964 m. CK 98,99 str. Pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.), t.y. valstybės įmonė valdė pastatą operatyviojo tvarkymo teise. Disponavimą turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais) reglamentavo Lietuvos TRS Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ (toliau – Tvarka). Vadovaujantis Tvarkos 4 punkto g papunkčiu, pastatai ir įrenginiai iš vienos vietinio pavaldumo įmonės, susivienijimo, ar organizacijos ir įstaigos kitoms to paties vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vietinio pavaldumo įmonėms, susivienijimams, organizacijoms ir įstaigoms perduodamos vietinės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu. Aplinkybė, kad ginčo pastatas buvo įregistruotas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu nereiškė, jog šis statinys buvo valdomas nuosavybės teise. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986-12-08 potvarkis Nr. 700 p (kurio ieškovas neginčija) sudarė teisinį pagrindą registro tvarkytojui įregistruoti pastatą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu. Pastato teisinis registravimas buvo atliktas laikantis teisės aktų reikalavimų. Be to, statinių teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisų atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų įregistravimas. VĮ „Registrų centras“ nėra šio ginčo materialinio teisinio santykio subjektas, jis nepagrįstai yra patrauktas atsakovu nagrinėjamoje byloje. Atsakovas nesutiko, kad turto perleidimas pažeidė Vilniaus stačiatikių moterų vienuolyno teisės: nekilnojamojo turto registro ir kadastro byloje nėra duomenų apie vienuolyno turimas (ar turėtas) teises į šį pastatą. Atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl prokuroro reikalavimo teisės. Atsakovas pažymėjo, kad 1994-12-12 atliekant ginčo pastato kadastrinius matavimus, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje užfiksuotas naujas statinys – kiemo aikštelė, pastatyta 1994 m. Atsakovo teigimu, ginčo pastato perdavimo metu šios aikštelės nebuvo, todėl tikėtina, kad vykdant pastato remontą – rekonstrukciją šią kiemo aikštelę pastatė atsakovas UAB „Faunus“. Ginčo turto perdavimo metu Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas buvo institucija, įgaliota įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybės teisę: ši institucija turėjo domėtis, kaip valstybės įmonė naudojasi turtu, turėjo ir galėjo sužinoti apie galimus valstybės nuosavybės teisių pažeidimus, kai atsakovas VĮ „Vilniaus parkai“ įregistravo pastatą savo vardu. Atsakovas mano, kad prokuroras praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d.) ir prašė ją taikyti.

14Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ (Valstybinė įmonė „Vilniaus parkai“, nuo 1990-12-29 iki 1995-05-19) prašė ieškinį atmesti, dalyje dėl nuosavybės teisių įregistravimo pripažinimo negaliojančiu nutraukti. Nurodė, jog ieškiniu yra ginčijamas atsakovo nuosavybės teisės į pastatą įregistravimas, bet ne pati nuosavybė. Teigė, kad reikalavimas dėl registracijos panaikinimo turėjo būti pareikštas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Be to, ieškovas nesilaikė ikiteisminės procedūros – nesikreipė į VĮ „Registrų centras“ dėl registracijos panaikinimo. Ginčo pastatas ir nuosavybės teisė į jį atsakovui buvo perleisti teisėtai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo, ir, atitinkamai, dėl sandorių nuginčijimo. Ginčo pastatas atsakovui (Centrinės kultūros ir poilsio parkui) buvo perleistas 1986 m. gruodžio 12 d., o įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn“ buvo priimtas 1994 m.; įstatymas, kuriuo remiantis Lietuvos stačiatikių arkivyskupija kreipėsi dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo, buvo priimtas 1990 m. vasario 14 d.; abu įstatymai buvo priimti po ginčo pastato perdavimo. Ieškovo nurodyti teisės aktai nesudarė kliūčių Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui perleisti ginčo pastatą atsakovo nuosavybėn, nes 1986 m. jie dar nebuvo priimti. 1992-02-07 atsakovas ir UAB „Faunus“ sudarė bendrosios jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią kartu su UAB „Faunus“ vykdė bendrą veiklą – vykdė ginčo pastato rekonstrukciją. Bendros veiklos tikslas buvo pasiektas – 1994-04-06 buvo pasirašytas ginčo pastato priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kad 3/100 pastato priklauso atsakovui, 97/100 – UAB „Faunus“; atsakovui UAB „Faunus“ nuosavybės teisė į ginčo pastatą teisėtai atsirado sandorio (bendros veiklos sutarties) pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovas neginčija bendrosios jungtinės veiklos sutarties, kurios įvykdymas ir buvo pagrindas bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti. Vėlesni pastato dalies ir viso pastato perleidimo sandoriai imperatyvioms įstatymo normoms neprieštarauja. Taikyti vindikaciją byloje taip pat nėra pagrindo: ieškovas neįrodė, kad valstybė neteko nuosavybės teisų į pastatą dėl atsakovų nusikalstamų veiksmų; taip pat nepaneigta atsakovo A. R. sąžiningumo prezumpcija.

15Atsakovas A. R. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovo ginčijamų sandorių neteisėtumas byloje neįrodytas, nepaneigta jo, kaip pastato įgijėjo, sąžiningumo prezumpcija. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad VĮ „Vilniaus parkai“ pastato, esančio adresu ( - ), kaip turtinio įnašo į bendrą jungtinę veiklą, neįnešė (ir neturėjo teisės jo įnešti, nes nevaldė nuosavybės teise), o įnešė tik teisę naudotis šiuo pastatu, todėl pabaigus remonto darbus atsakovai neturėjo juridinio pagrindo pasidalinti pastato. Pastatas buvo rekonstruotas; rekonstrukcijos dokumentai – statybos leidimas, projektas, rekonstrukcijos darbų sąmata 101 490 Lt sumai, patvirtina, kad pastatas po rekonstrukcijos, kaip bendrosios jungtinės veiklos rezultatas, buvo pagrįstai pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Tikėtina, kad steigėjo sutikimas 3/100 dalių pastato perleidimui UAB „Faunus“ taip pat buvo gautas. Ieškovas teigia, kad viena iš priežasčių, kodėl ginčo pastatas negalėjo būti perleistas privačiam ūkio subjektui yra ta, kad Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija buvo pateikusi prašymą dėl jo grąžinimo remiantis 1990-02-14 įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos manų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nuostatomis, tačiau ginčo pastatas pastatytas 1960 m., todėl minėto įstatymo nuostatos jam negali būti taikomos. Taikyti vindikaciją byloje taip pat nėra pagrindo: ieškovas neįrodė, kad valstybė neteko nuosavybės teisų į pastatą dėl atsakovų nusikalstamų veiksmų. Atsakovas A. R. nurodė, jog sąžiningumo įsigijo pastatą sąžiningai, pastate vykdė veiklą jam priklausantį UAB „Transaleks“ iki 1998 m., vėliau pastatas buvo perduotas sentikių religinei bendruomenei. Nurodė, jog mokėjo žemės nuomos mokesčius (iki 2011 m.), 2004 m. buvo užsakęs kadastrinius matavimus. Ieškovo minima pastato įkeitimo sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, apie šią aplinkybę jam nebuvo žinoma. Areštas civilinėje byloje įregistruotas jau po ginčijamo sandorio sudarymo – 1997 m., taigi atsakovui dėl UAB „Faunus“ teisių į pastatą negalėjo kilti jokių abejonių. Ginant viešąjį interesą viešojo intereso gynimas turi būti derinamas su asmens autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija sandorius, sudarytus daugiau kaip prieš 17 metų. Atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį.

16Atsakovui UAB „Faunus“ procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 str. 4 d. numatyta tvarka, atsiliepimas nepateiktas.

17Trečiasis asmuo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu sutiko, pateikė argumentus dėl trečiojo asmens teisių į šio pastato grąžinimą remiantis 1990-02-14 įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos manų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nuostatomis.

18Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiktą ieškinį pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamos sutartys yra pasirašytos daugiau nei prieš 10 metų, toks terminas viršija maksimalius senaties terminus, kas sudaro prielaidas vertinti, ar nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje. Prašė spręsti ginčą remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

19Tretiesiems asmenims VĮ „Valstybės turto fondas“ ir notarei R. R. procesiniai dokumentai įteikti, atsiliepimų į ieškinį jie nepateikė.

20Ieškinys tenkinamas

21Byloje nustatyta, kad ginčo pastatas, ( - ), unikalus Nr. ( - ), 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto, Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-12-18 potvarkiu Nr. 700p buvo perduotas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą gamybinėms dirbtuvėms įrengti (t.1, b.l. 35). Šio potvarkio pagrindu nuo 1994-10-03 pastatas buvo įregistruotas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (t.1, b.l. 186-187)

221992-04-07 VĮ „Vilniaus parkai“ su UAB „Faunus“ sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią susitarė rengti projektus, kapitališkai suremontuoti, įrengti ir eksploatuoti pastatą, esantį ( - ), ir paviljonus Vingio parke. Sutarties 2.2 punktu jungtinės veiklos dalyviai susitarė kaip įnašą įnešti teisę naudotis pastatais, žemės sklypu, turtu, įnašus pinigais; sutarties 2.3 punktu – kad visas įneštas turtas bei turtas, suskurtas jungtinės veiklos metu, bus bendroji jungtinės veiklos dalyvių nuosavybė (t.1, b.l. 177-180). Bylos duomenimis, ginčo pastato rekonstrukcija buvo atlikta (1994-04-06 pastato priėmimo naudotis aktas, t.1, b.l. 184-185; leidimas administracinio pastato rekonstrukcijai, t.1, b.l. 183).

231994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria nustatyta, jog po kapitalinio remonto 241,71 kv. m. ploto administracinio pastato, esančio adresu ( - ), 3/100 dalys priklauso VĮ „Vilniaus parkai“ , o 97/100 nuosavybės teise priklauso UAB „Faunus“ (t.1, b.l. 181).

241995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai“ perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis pastato, esančio adresu ( - ), o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą pastato dalį 2291,99 Lt (t.1, b.l. 170); 1995-01-11 buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtinta notarės R. R., kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2 291,99 Lt UAB „Faunus“ 3/100 įstaigos pastato, plane pažymėto 1B2/p, dalį, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto ir kiemo statinius, esančius adresu ( - ) (t.1, b.l. 169).

251997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Faunus“, atstovaujama direktorės L. O., pardavė už 400 000 Lt įstaigą, plane pažymėtą 1B2/p, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto ir kiemo statinius, esančius adresu ( - ), R. A. V. (t.2, b.l. 250).

26Dėl pastato, ( - ), teisinės registracijos, atliktos 1994-10-03 teisėtumo

27Nagrinėjamo ginčo esmė – ginčas dėl atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisės į ginčo pastatą atsiradimo Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-12-18 potvarkio Nr. 700p (toliau – Potvarkis) pagrindu. Ieškovas ginčija pastato registraciją, 1994-10-03 atliktą Potvarkio pagrindu, motyvuodamas, kad teisinė registracija be teisinio pagrindo sukūrė atsakovui VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisę į šį pastatą. Ginčo pastatas buvo įregistruotas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, nes pastatas potvarkiu buvo perduotas atsakovui operatyviojo tvarkymo teise. Atsakovai sutinka, kad teisinė registracija sukūrė atsakovui VĮ „Vilniaus parkas“ nuosavybės teisę į ginčo pastatą, tačiau mano, kad nuosavybės teisės atsiradimas Potvarkio pagrindu neprieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams ir ginčo pastato teisinė registracija, atlikta 1994-10-03, negali būti nuginčyta, nenuginčijus Potvarkio teisėtumo ir pagrįstumo.

28Teismas pažymi, kad teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas ir pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės, nurodęs, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009). Dėl išdėstyto teismas sutinka su atsakovo VĮ „Registrų centras“ atsikirtimo ieškiniui argumentu, kad 1994-10-03 atlikta ginčo pastato teisinė registracija atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“ vardu savaime nuosavybės teisės į pastatą nesukuria, reikalavimas dėl teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia negali būti vertinamas kaip savarankiškas ieškinio reikalavimas, o VĮ „Registrų centras“ be pagrindo patrauktas atsakovu nagrinėjamoje byloje. Prokuroras savo ieškinyje reikalaudamas panaikinti teisinę registraciją nesirėmė registracijos atlikimo metu galiojusiomis normomis, reglamentavusiomis registracijos atlikimo tvarkos pažeidimus. Reikalavimais dėl registracijos nuginčijimo pareikštas tik tuo pagrindu, kad neva Potvarkis nepagrįstai sukūrė nuosavybės teisę atsakovui į ginčo pastatą. Teismas konstatuoja, kad pagrindų pripažinti teisinę registraciją neteisėta ir negaliojančia nėra. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingas yra Potvarkio ir jo pagrindu atliktos registracijos teisinis vertinimas. Dėl išdėstyto teismas sprendžia, kad atsakovo VĮ „Registrų centras“ procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje – trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 str.), o ginčo pastato teisinė registracija atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“ vardu nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšminga.

29Atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“ atsikirtimo reikalavimas dėl bylos nutraukimo dalyje dėl teisinės registracijos panaikinimo, kadangi ieškovas nepasinaudojo ginčo sprendimo ikiteismine tvarka, atmetamas. Po ginčijamos teisinės registracijos ginčo pastatas buvo perleistas, t.y. dėl ko 1994-10-03 teisinės registracijos panaikinimas ne ginčo tvarka buvo neįmanomas.

30Teismas sprendžia, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatą atsakovui VĮ „Vilniaus parkai“ nei Potvarkis, nei teisinė registracija, atlikta šio Potvarkio pagrindu, nesukuria, dėl to atsakovų argumentas, kad negalima paneigti atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisės į pastatą nenuginčijus Potvarkio, atmetamas. VĮ „Registrų centras“ pagrįstai nurodė, kad ginčo turto perdavimo metu galiojo 1964 m. CK 98,99 str. Pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemones pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais), tvarką reglamentavo CK 99 str. bei Lietuvos TRS Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“. Vadovaujantis Tvarkos 4 punkto g papunkčių, pastatai ir įrenginiai iš vienos vietinio pavaldumo įmonės, susivienijimo, ar organizacijos ir įstaigos kitoms to paties vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vietinio pavaldumo įmonėms, susivienijimams, organizacijoms ir įstaigoms perduodamos vietinės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu. Taigi VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisė į pastatą negalėjo atsirasti Potvarkio pagrindu, nes pagal ginčo pastato perdavimo metu (1986 m.) galiojusį teisinį reguliavimą, pastatas, kaip pagrindė gamybinė priemonė, negalėjo nuosavybės teise atskirai priklausyti valstybinei organizacijai. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986-12-08 potvarkis Nr. 700 p, kuriuo pastatas buvo perduotas ir šio Potvarkio pagrindu atklikta teisinė registracija reiškia, kad pastatas buvo perduotas atsakovui operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise. Ši teisė jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria. Valstybės turto įtraukimas į konkrečios valstybinės organizacijos balansą šios organizacijos nuosavybės teisės taip pat nesukuria. Tai patvirtino ir Potvarkio turinys – pastatas buvo perduotas į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą konkrečiam tikslui – gamybinėms dirbtuvėms įrengti; pastato perdavimo tikslas nebuvo (ir negalėjo būti dėl išdėstytų motyvų) nuosavybės teisės į pastatą perdavimas.

31Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdomas 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Duomenų, kad ginčo pastatas, perduotas 1986 m. Potvarkiu atsakovui VĮ „Vilniaus parkai“ operatyviojo tvarkymo teisėmis, būtų privatizuotas atsakovo vardu įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ argumentas, kad 1986 m. Potvarkis buvo priimtas iki 1994 m. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn“ ir 1990 m. įstatymo „Dėl maldos manų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, todėl ieškovo nurodyti teisės aktai nesudaro kliūčių Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui perleisti ginčo pastatą atsakovo nuosavybėn, atmetamas. Priešingai, aplinkybė, kad pastatas buvo perduotas atsakovui operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise iki 1990 m. Vietos savivaldos įstatymo priėmimo patvirtina, kad pastatas liko valstybės nuosavybe.

32Dėl ieškovo ginčijamų sandorių (1994-08-19 sutarties dėl UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ ginčo pastato dalių nuosavybėje nustatymo, 1995-01-11 sutarties dėl VĮ „Vilniaus parkai“ dalies perdavimo ir 1995-01-11 sutarties dėl VĮ „Vilniaus parkai“ dalies pardavimo, 1997-01-07 pirkimo – pardavimo sutarties ) galiojimo

33Ieškovas pagrįstai teigia, jog 1986 m. Potvarkiu ginčo pastatas buvo perduotas atsakovui operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise ir nesukūrė atsakovui nuosavybės teisės į ginčo pastatą; pastato teisinis režimas (valstybės nuosavybė) liko nepakeistas. Valstybės įmonė „Vilniaus parkai“ neturėjo teisės šiuo pastatu disponuoti ir pasirašiusi su UAB „Faunus“ jungtinės veiklos sutartį, neturėjo teisės perduoti pastato kaip savo įnašo į jungtinę veiklą. Atsakovų VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB „Faunus“ jungtinės veiklos sutarties 2.2 punkte numatyta, kad jungtinės veiklos dalyvių turtinius įnašus sudaro teisė naudotis pastatais, žemės sklypu, turtu, įnašais pinigais. Tikėtina, kad teise naudotis pastatais ir žemės sklypu įnešė atsakovas VĮ „Vilniaus parkai“, nors jungtinės veiklos sutarties pasirašymo metu atsakovas VĮ „Vilniaus parkai“ į nuosavybės teisę ginčo pastato atžvilgiu jokia forma nepretendavo. Bylos duomenimis, bendros jungtinės veiklos tikslas buvo pasiektas, ginčo pastatas su kiemo statiniais buvo rekonstruotas, tačiau pastato rekonstrukcija negali būti vertinama kaip naujo daikto sukūrimas CK 4. 47 str. 4 p. prasme. Daikto (pastato) teisinis režimas negalėjo pasikeisti jį rekonstruojant, todėl nei vienam iš jungtinės veiklos dalyvių nuosavybės teisė į pastatą ar į jo dalį negalėjo atsirasti. VĮ „Registrų centras“ nurodyta aplinkybė, kad 1994 m. rekonstrukcijos metu galimai buvo sukurtas naujas statinys – kiemo aikštelė, nuosavybės teisės į rekonstruojamo pastato dalį atsiradimui neturi reikšmės; pastatas buvo rekonstruojamas su visais priklausiniais – kiemo statiniais. Duomenų, kad kiemo aikštelė buvo pastatyta kaip savarankiškas objektas, o ne kaip renovuoto pastato priklausinys, byloje nėra. Dėl išdėstyto sprendžiama, kad ieškovo ginčijami sandoriai - 1994-08-19 sutartis dėl UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ dalių nuosavybėje nustatymo, 1995-01-11 VĮ „Vilniaus parkai“ dalies perdavimo UAB „Faunus“, 1995-01-11 VĮ „Vilniaus parkai“ dalies pirkimo – pardavimo ir 1997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria UAB „Faunus“ perleido valstybinį turtą (ginčo pastatą) atsakovui A. R. prieštarauja imperatyviosioms 1964 m. CK 98, 99 str. normoms, yra niekiniai nuo jų sudarymo momento ir negalioja (1964 m. CK 47 str., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d.).

34Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, kt.). Aplinkybė, kad dalių nuosavybėje nustatymo sandoris, ir dalies nuosavybėje perdavimo, po to ir pardavimo privačiam juridiniam asmeniui sandoriai buvo suderinti su VĮ „Vilniaus parkai“ steigėju – Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriumi neturi reikšmės nuosavybės teisių atsiradimui, kaip ir UAB „Faunus“ investicijų į pastato rekonstrukciją suma.

35Pripažinus, kad sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, teismas nesvarsto kitų ieškovo nurodytų sandorių nuginčijimo pagrindų – kad atsakovo UAB „Faunus“ direktorės L. O. veiksmuose yra nusikaltimo požymių, kad perleidimo metu turtas buvo areštuotas kitoje civilinėje byloje, kad pastatas buvo perleistas be įkeitimo teisės turėtojo sutikimo ir žinios, kad įgaliotas pasirašyti sandorius VĮ „Vilniaus parkas“ vardu asmuo – V. S. šioje įmonėje niekada nedirbo, ir pan. Papildomi prokuroro nurodyti sandorių nuginčijamo pagrindai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, prokuroro nurodytų aplinkybių nebuvimas nesudarytų pagrindo įteisinti niekinius ir nuo jų sudarymo momento negaliojančius sandorius. Kita vertus, nurodytos aplinkybės reikšmingos sprendžiant ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo problemą ir vindikacijos galimybę.

36Dėl vindikacijos

37Sandorių negaliojimo pasekmės taikomos pagal galiojančio CK normas (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d.). Prokuroras pareiškė reikalavimą dėl valstybinio turto vindikacijos CK 4.96 str. numatytais pagrindais. CK 4.96 str. 2 d. nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ieškovas teigia, kad apribojimų išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nagrinėjamoje byloje nėra, kadangi iš tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Aplinkybė, kad ginčo turtas buvo perduotas valstybinei įmonei patikėjimo teise buvo žinoma tiek valstybinei įmonei, tiek tuometinei UAB „Faunus“ direktorei L. O. (V.), todėl neteisėta pastato dalių nustatymo sutartis atitinka 1961 m. BK 94 str.3 d. nusikaltimo požymius (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas pasisavinimo būdu). Pastatas jo perleidimo metu buvo įkeistas pagal 1996-08-29 turto įkeitimo sutartį su UAB „Ancorobank“; t.y. turtas buvo perleistas atsakovui A. R. siekiant paslėpti įkeistą turtą, kas atitinka 1961 m. BK 277 str. 1 d. Perleidžiamas turtas buvo areštuotas 1997-01-07 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi, užtikrinant ieškovų V. R. ir P. K. reikalavimus kitoje civilinėje byloje. Areštuoto turto pardavimas taip pat atitinka 1961 m. BK 277 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius. Teismas pažymi, jog civilinio proceso normos nenumato galimybės atlikti nusikalstamų veikų požymius turinčios veiklos tyrimą ir nustatyti nusikaltimų padarymo faktą civilinio proceso rėmuose. Nustatęs tokius požymius teismas privalo pranešti apie tai prokurorui (CPK 300 str. 1 d.). Prokurorui apie L. O. (V.) veiksmus užvaldant valstybinį turtą ir parduodant ginčo pastatą žinoma, ikiteisminis tyrimas dėl šių veiksmų net nepradėtas, t.y. yra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamos bylos atveju nusikaltimo perduodant ginčo pastatą nenustatyta ir pripažinti, kad vindikacija taikytina tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad atsakovai buvo jį įgiję neatlygintinai arba kad jie buvo nesąžiningi (CK 4.96 str. 3 d.). Ieškovas neįrodinėjo fakto, kad ginčo pastatas būtų įgytas neatlygintinai, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad ginčijamų sandorių šalys (atsakovai) buvo nesąžiningi. Aplinkybė, kad 1986 m. Potvarkio pagrindu ginčo pastatas buvo perduotas valstybinei organizacijai patikėjimo teise buvo žinomas ir VĮ „Vilniaus parkai“ administracijai, ir UAB „Faunus“, kadangi valstybinė įmonė negalėjo turėti valstybinio turto savo nuosavybėje jokia forma. Po 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo priėmimo aplinkybė, kad valstybinis turtas galėjo būti privatizuotas tik šio įstatymo nustatyta tvarka, buvo žinoma visiems. Taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu jų šalys žinojo, kad 1994-08-19 sutartimi dėl UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ dalių nuosavybėje nustatymo, 1995-01-11 sutartimi dėl VĮ „Vilniaus parkai“ dalies perdavimo UAB „Faunus“ ir 1995-01-11 sutartimi dėl VĮ „Vilniaus parkai“ dalies pardavimo UAB „Faunus“ jie susitaria dėl neteisėto valstybinio turto perleidimo privačiam juridiniam asmeniui, t.y. minėti asmenys buvo nesąžiningi. Abiejų šalių nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad sandorių sudarymo metu VĮ „Vilniaus parkai“ atstovavo V. S., kuris tuo pačiu metu dirbo UAB „Faunus“ juristu. Teisme apklaustas liudytoju V. S. patvirtino šį faktą.

381997-01-07 pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Faunus“ perleido valstybinį turtą (ginčo pastatą) atsakovui A. R.. UAB „Faunus“ atstovė L. O. (V.) sandorio sudarymo metu žinojo, kad perleidžia privačiam asmeniui valstybinį turtą, įgytą pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, t.y. buvo nesąžininga. Kitos ieškovo nurodytos ir bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo UAB „Faunus“ nesąžiningumą. Taip pat nustatyta, kad perleidžiamas turtas buvo įkeistas 1996-08-29 turto įkeitimo sutartimi UAB „Ancorobank“ ir buvo perleistas be įkėtimo teisės turėtojo sutikimo; perleidimo metu pastatas buvo areštuotas Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 1997-01-07 nutartimi, užtikrinant kreditorių V. R. ir P. K. reikalavimą UAB „Faunus“ atžvilgiu, kadangi turtas buvo perleistas nesilaikant bendrovės įstatuose nustatytos tvarkos. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad sandorio sudarymo metu A. R. žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad perleidžiamas jam turtas buvo įkeistas ir areštuotas, ar kad jam būtų žinoma apie Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos prašymą dėl ginčo pastato grąžinimo religinei bendruomenei. Įrašų apie pastato įkeitimą nekilojamojo turto registre nebuvo, areštas buvo įregistruotas po sandorio sudarymo; bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad ginčo pastatas buvo išbrauktas iš grąžintino religinėms bendruomenėms turto sąrašo. Tačiau kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo pastatas, įgytas už ženklią pinigų sumą (400 000 Lt) nuo įgijimo momento savininko buvo naudojamas nominaliai. Pastato savininkas yra RTFSR pilietis, nuo pastato įgijimo momento Lietuvoje negyvena ir jokios ūkinės veiklos nevykdo. Atsakovas nurodė, kad iki 1998 m. pastate vykdė veiklą atsakovui priklausantį UAB „Transaleks“, vėliau pastatas buvo perduotas panaudos pagrindu sentikių religinei bendruomenei. Atsakovo atstovė negalėjo tiksliai nurodyti momento, nuo kuriuo pastatas visiškai nenaudojamas, apleistas, o sklypo savininkas apsiriboja žemės mokesčio mokėjimais per įgaliotą asmenį. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu pastatas visiškai apleistas, apgriuvęs, jo būklė avarinė (policijos pranešimas, t., b.l. 49). Pažymėtina, kad atsakovui A. R. priklausančios UAB „Transaleks“ veikla galėjo būti vykdoma išsinuomotoje patalpoje ir investicijų į nekilnojamąjį turtą nereikalavo. Teismas daro išvadą, kad nuo pastato įsigijimo momento savininkas nesinaudojo pastato savininko teisėmis ir nevykdo pareigų. Labiau tikėtina, kad sandorio sudarymo metu atsakovas neturėjo tokių tikslų ir neketino prisiimti šio pastato savininko pareigų, t.y. buvo nesąžiningas.

39Teismas sprendžia, kad apribojimų išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nagrinėjamoje byloje nėra, ginčo pastatas išreikalaujamas valstybės nuosavybėn iš nesąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 3 d.). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad priešingai nei restitucijos, vindikacijos atveju atsiskaitymų, grąžinant turtą, klausimai teismo gali būti sprendžiami tik esant pareikštiems reikalavimams (CK 1.80 str. 2 d., 4.97 str.), bet ne ex officio (LAT CBS teisėjų kolegijos 2013-vasario 08 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013). Reikalavimų dėl atsiskaitymo po turto išreikalavimo atsakovai nepareiškė; šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareikšti tokius reikalavimus kitoje civilinėje byloje.

40Dėl prokuroro teisės į ieškinį ir ieškinio senaties

41„VĮ Registrų centras“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jam kilo pagristų abejonių dėl prokuroro teisės į ieškinį, nes nekilnojamojo turto registro ir kadastro byloje nėra duomenų apie vienuolyno turimas (ar turėtas) teises į šį pastatą, be to ginčo turto perdavimo metu Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas buvo institucija, įgaliota įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybės teises; ši institucija turėjo ir galėjo sužinoti apie galimą valstybės nuosavybės teisių pažeidimus ir atitinkamai reaguoti. Atsakovas A. R. atsiliepime nurodė, kad trečiasis asmuo Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija neturi teisės į ginčo pastato grąžinimą pagal 1990-02-14 įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos manų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nuostatas. Nurodė, jog ginčo pastatas pastatytas 1960 m., todėl minėto įstatymo nuostatos jam negali būti taikomos. Dėl to prokuroras neturėjo teisės reikšti ieškinį ginant religinės bendruomenės teises.

42Teismo vertinimu, problema, ar Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija turi teisę į ginčo pastato grąžinimą remiantis paminėto teisės akto normomis, išeina už šios bylos ribų ir dėl tokių aplinkybių šiuo klausimu negali būti pasisakyta. Trečiojo asmens Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos argumentai dėl jo teisės į pastato grąžinimą yra pertekliniai, teismas dėl jų nepasisako. Prokuroras pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje siekiant apginti valstybės, t.y. visos visuomenės interesus ir užtikrinti, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas būtų perleidžiamas privatiems asmenims griežtai laikantis įstatymų reikalavimų, gaunant teisingą ekonominę naudą. VĮ „Vilniaus parkai“ pasisavinus nuosavybės teisės į ginčo pastatą, buvo pažeisti valstybės interesai, kas sudaro pagrindą prokurorui reikšti ieškinį dėl jų pašalinimo (Prokuratūros įstatymo 19 str.). Tai, kad valstybinio turto perleidimo privačion nuosavybėn neteisėtumo aplinkybės paaiškėjo tyrimo, atlikto pagal Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos pareiškimą metu (t.1, b.l.25) nereiškia trečiojo asmens teisių į ginčo pastatą grąžinimo pripažinimo.

43Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino praleidimo bylose dėl viešojo intereso gynimo, ypač aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuojama, jog tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-177/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011, kt.).

44Nagrinėjamoje situacijoje trečiojo asmens pareiškimas prokuratūrai buvo paduotas 2013-09-24 (t.1, b.l. 25), prokuroro ieškinys pareikštas teisme 2014-01-21, t.y. tyrimas atliktas ir ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momento. Prokuroro ginčijami valstybinio turto perleidimo sandoriai teismo pripažinti niekiniais, teismas konstatavo visų sandorio dalyvių nesąžiningumą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje, arba kad nesąžiningų turo įgijėjų (jų tarpe ir A. R.) turtinių interesų gynimas sudaro konstitucinę vertybę ir turi būti derinamas su viešuoju interesu nagrinėjamoje byloje. Dėl išdėstyto nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje. Faktas, kad kitos institucijos, įgaliotos įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybės teisę, nevykdė savo pareigų, nesudaro pagrindo pareikštam ieškiniui atmesti.

45Prokuroras atleistas nuo žyminio mokesčio už ieškinį pareikštą siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 83 str. 1 d. 3 p.). Patenkinus ieškinį, žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovų: VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB „Faunus“ – nuo pastato vidutinės rinkos vertės jo įregistravimo valstybės įmonės vardu ir perleidimo privačiai bendrovei dienai, 1994 m. (114 106 Lt) (t.1, b.l. 195-196), iš A. R. nuo sutartimi nustatytos pastato vertės (400 000 Lt) (CPK 96 str.).

46Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270 str., teismas

Nutarė

47ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį patenkinti. Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:

481994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį,1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria nustatyta, jog 241,71 kv. m. ploto administracinio pastato, esančio adresu ( - ), 3/100 dalys priklauso VĮ „Vilniaus parkai“, o 97/100 nuosavybės teise priklauso UAB „Faunus“;

491995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai“ perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis pastato, esančio adresu ( - ), o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą pastato dalį 2 291,99 Lt;

501995-01-11 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. R., kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2 291,99 Lt UAB „Faunus“ 3/100 įstaigos pastato plane pažymėto 1B2/p, dalį, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto ir kiemo statinius, esančius adresu ( - );

511997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą notaro A. R., kuria UAB „Faunus“, atstovaujama direktorės L. O., pardavė už 400 000 Lt įstaigą, plane pažymėtą 1B2/p, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto ir kiemo statinius, esančius adresu ( - ), R. A. V.;

52Taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą, esantį ( - ), su priklausiniais – kiemo statiniais.

53Priteisti valstybei iš atsakovų: UAB „Vilniaus parkai“ (j.a.k. 120185194) 950 EUR (devynis šimtus penkiasdešimt eurų), iš UAB „Faunus“ (j.a.k. 120113280) – 475 EUR (devynis šimtus penkiasdešimt eurų), iš A. R. – 2 316 Eur (du tūkstančius tris šimtus šešiolika eurų) žyminio mokesčio.

54Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė,... 2. sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,... 3. dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei E. M., atsakovo A. R. atstovei... 4. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus... 5. ieškovas, patikslinęs ieškinio dalyką (t. 4, b.l. 69-79), kreipėsi į... 6. nuosavybės teisės į pastatą, ( - ), unikalus Nr. ( - ), įregistravimą VĮ... 7. 1994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09... 8. 1995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09... 9. 1995-01-11 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. R., kuria VĮ... 10. 1997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą notaro A. R., kuria UAB... 11. taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą, ( - ), su priklausiniais... 12. Ieškovas nurodė, kad 1958-12-26 Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų... 13. Atsakovas VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su... 14. Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ (Valstybinė įmonė „Vilniaus parkai“,... 15. Atsakovas A. R. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė,... 16. Atsakovui UAB „Faunus“ procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 str. 4 d.... 17. Trečiasis asmuo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pateikė atsiliepimą,... 18. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į... 19. Tretiesiems asmenims VĮ „Valstybės turto fondas“ ir notarei R. R.... 20. Ieškinys tenkinamas... 21. Byloje nustatyta, kad ginčo pastatas, ( - ), unikalus Nr. ( - ), 248,94 kv. m.... 22. 1992-04-07 VĮ „Vilniaus parkai“ su UAB „Faunus“ sudarė jungtinės... 23. 1994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį,... 24. 1995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį,... 25. 1997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Faunus“, atstovaujama... 26. Dėl pastato, ( - ), teisinės registracijos, atliktos 1994-10-03 teisėtumo... 27. Nagrinėjamo ginčo esmė – ginčas dėl atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“... 28. Teismas pažymi, kad teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas... 29. Atsakovo VĮ „Vilniaus parkai“ atsikirtimo reikalavimas dėl bylos... 30. Teismas sprendžia, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatą atsakovui VĮ... 31. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti... 32. Dėl ieškovo ginčijamų sandorių (1994-08-19 sutarties dėl UAB „Faunus“... 33. Ieškovas pagrįstai teigia, jog 1986 m. Potvarkiu ginčo pastatas buvo... 34. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad imperatyviosioms teisės... 35. Pripažinus, kad sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento... 36. Dėl vindikacijos... 37. Sandorių negaliojimo pasekmės taikomos pagal galiojančio CK normas (Lietuvos... 38. 1997-01-07 pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Faunus“ perleido valstybinį... 39. Teismas sprendžia, kad apribojimų išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto... 40. Dėl prokuroro teisės į ieškinį ir ieškinio senaties... 41. „VĮ Registrų centras“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jam kilo... 42. Teismo vertinimu, problema, ar Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija turi teisę... 43. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino praleidimo bylose dėl viešojo... 44. Nagrinėjamoje situacijoje trečiojo asmens pareiškimas prokuratūrai buvo... 45. Prokuroras atleistas nuo žyminio mokesčio už ieškinį pareikštą siekiant... 46. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270... 47. ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį... 48. 1994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį,1994-12-09... 49. 1995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09... 50. 1995-01-11 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. R., kuria VĮ... 51. 1997-01-07 pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą notaro A. R., kuria UAB... 52. Taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą, esantį ( - ), su... 53. Priteisti valstybei iš atsakovų: UAB „Vilniaus parkai“ (j.a.k. 120185194)... 54. Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti...