Byla e2A-710-278/2017
Dėl skolos priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ( - ) D. D. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-315-786/2017 pagal ieškovo S. K. individualios įmonės (toliau – IĮ) „Fasma“ ieškinį atsakovui ( - ) D. D. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas S. K. IĮ „Fasma“ prašė teismo priteisti iš atsakovo D. D. 6 442,49 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2014 m. vasario 4, 10 ir 14 dienomis atsakovui ( - ) D. D. pristatė prekes pagal tris PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas už prekes pagal dvi sąskaitas faktūras atsiskaitė ir liko skolingas 6 442,49 Eur (22 244,64 Lt) pagal 2014-02-14 sąskaitą faktūrą FAA Nr. 3001055. Teigė, jog su atsakovu bandė tartis dėl skolos grąžinimo, tačiau D. D. neigė gavęs prekes ir už jas nesumokėjo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

63. Anykščių rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. 4. Teismas nustatė, kad S. K. IĮ „Fasma“ atsakovui D. D. avižų ir žirnių sėklas pardavė pagal PVM sąskaitas – faktūras: 2014-02-04 - FAA Nr. 3001051, 2014-02-10 - FAA Nr. 3001053 ir 2014-02-14 - FAA Nr. 3001055. Konstatavo, jog 2014-02-04 - 2014-02-17 laikotarpiu ieškovas pardavė ir pristatė atsakovui prekių 24 853,22 Eur (85 813,20 Lt) sumai, tačiau atsakovas atsiskaitė nepilnai – liko skolingas 6 442,49 Eur (22 244,64 Lt) už žirnių sėklą pagal 2014-02-14 PVM sąskaitą – faktūrą FAA Nr. 3001055. 5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo prekės atsakovui buvo vežamos pagal krovininio automobilio kelionės lapą, kuriame nurodyta, jog krovinys pristatomas į ( - ) k., Panevėžio r., kas nurodyta ir sąskaitoje faktūroje. Nurodė, kad tarp šalių susiklosčiusi prekių pristatymo ir atsiskaitymo tvarka buvo nustatyta žodiniu susitarimu, todėl sąskaitose buvo nurodoma atsiskaitymo data. Pažymėjo, jog ieškovas prekių perdavimą ir įsiskolinimo likutį įrodinėjo PVM sąskaita faktūra, krovininio automobilio kelionės lapu, susirašinėjimo medžiaga bei liudytojų parodymais. Atsakovas apsiribojo teiginiais, jog nebuvo pateikta sąskaita faktūra su parašu, kad sąskaitos faktūros išrašymo data ir kelionės lapo išrašymo data nesutampa. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadas apie nepristatytas prekes ir/ar identifikuoti gautą prekių kiekį (užsakymų suvestinių, išrašų iš buhalterinės apskaitos apie gautą žirnių sėklos kiekį; CPK 12, 178 str.). Sprendė, jog vertinant šalių tarpusavio santykių pobūdį, sąskaita faktūra nėra vienintelis įrodymas ir darė išvadą, jog ieškovas įrodė ( - ) įsiskolinimo faktą bei jo dydį, t. y., kad ieškovas savo prievolę įvykdė – pateikė atsakovui žirnių sėklą, o atsakovas savo įpareigojimų nevykdė ir neatsiskaitė už gautas prekes.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

86. Apeliaciniu skundu atsakovas ( - ) D. D. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2017-06-09 sprendimą, priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 7. Nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 177, 178 str.), nukrypo nuo aktualios teismų jurisprudencijos šiuo klausimu, dėl ko visiškai nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo pareigą. Teismas konstatavo, kad jis nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadas apie nepristatytas prekes ir/ar identifikuoti gautą prekių kiekį (užsakymų suvestinių, išrašų iš buhalterinės apskaitos apie gautą žirnių sėklos kiekį), tačiau tokia teismo išvada prieštarauja tiek CPK nuostatoms dėl įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo, tiek formuojamai teismų praktikai. Teigia, jog būtent ieškovas, kuris teigia, kad turi reikalavimo teisę pagal sąskaitą, nes prekės esą buvo pristatytos jam, turi pareigą atitinkamomis priemonėmis tai įrodyti. 8. Teigia, jog ieškovas S. K. IĮ „Fasma“ turėjo įrodyti ne tik tarp šalių susiklosčiusius pirkimo – pardavimo teisinius santykius ir faktą, kad prekės jam buvo tiekiamos, tačiau taip pat ir prekių pristatymo faktą pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą. Nurodo, jog nei ieškinyje bei pasirengimo nagrinėti bylą metu, nei žodinio bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu ieškovas neišreiškė reikalavimo, kad jis pateiktų kokius nors buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau, nepaisant to, teismas ne tik nusprendė, kad jis turėjo pateikti įrodymus, kurie paneigia prekių pristatymo faktą, tačiau ir nusprendė, kokius konkrečiai įrodymus jis privalėjo pateikti bei, kad jų nepateikus laikytina, jog neįrodė aplinkybės, kad prekės nebuvo pristatytos. 9. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė klaidingas išvadas dėl ieškovo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų pakankamumo. Teismas iš esmės laikė ieškinį pagrįstu vadovaudamasis sąskaita, liudytojų parodymais ir ieškovo pateiktais kelionės lapais, tačiau šie įrodymai nepagrindžia, kad prekės jam buvo pristatytos. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas netiksliai atkartojo posėdžio metu duotus liudytojo A. M. parodymus, todėl netinkamai nustatė esmines faktines ginčo aplinkybes, neatsižvelgė į esminius jo atsikirtimų motyvus, kad ginčo sąskaita jo nėra pasirašyta, nėra jokių įrodymų, kad ją jis gavo, kad prekės pagal ginčo sąskaitą buvo jam pristatytos ir perduotos, kad ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas dėl sąskaitos neapmokėjimo tik praėjus dviem metams nuo sąskaitos išrašymo momento ir t. t.. 10. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalį, suteikdamas nepagrįstai didelę įrodomąją galią ieškovo į bylą pateiktai ginčo sąskaitai. Nors sprendime teismas padarė išvadą, kad prekių pristatymą įrodo ieškovo išrašyta ir į bylą pateikta sąskaita faktūra, tačiau tokia išvada neatitinka nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų, nei teismų praktikos analogiškose bylose. O būtent: PVM sąskaita faktūra turi būti įformintas prekių perdavimas kitam asmeniui, tačiau PVM sąskaita faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. 11. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje teismas vadovavosi teismo posėdžio metu ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais – elektroninio susirašinėjimo medžiaga, tačiau iš pateikto elektroninio susirašinėjimo nėra aišku, ar šis elektroninis laiškas buvo siųstas būtent jam, nėra aišku, ką būtent siuntė ieškovas šiuo elektroniniu laišku, ar elektroniniu laišku buvo siunčiama tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Nurodo, jog į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas bei liudytojų parodymai patvirtina tik tas aplinkybes, kurios byloje ir taip yra aiškios ir neginčijamos – kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai bei, kad tiek apeliantas buvo gavęs prekių iš ieškovo, tiek ir ieškovas gaudavo jų iš apelianto. 12. Prašo priimti pateikiamą įrodymą – materialinių vertybių pajamų žiniaraštį už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31, kuris patvirtina aplinkybę, kad pagal ginčo 2014-02-14 PVM sąskaitą faktūrą žirnių ar avižų sėklų jis nėra gavęs, priešingai nei pagal kitas ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teigia, jog prašomi priimti įrodymai nėra didelės apimties (1 lapas), jų turinys yra aiškus, nereikalaujantis specialių techninių žinių siekiant jas suprasti ir šių įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nepažeis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Nurodo, kad įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, nes nei pasirengimo bylos nagrinėjimui metu, nei teismo posėdžio metu reikalavimo pateikti šiuos dokumentus ieškovas nepareiškė. Apie poreikį pateikti šį įrodymą jam tapo žinoma jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, kuriame buvo pasisakyta dėl konkrečių dokumentų, kuriuos jis turėjo pateikti. 13. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas S. K. IĮ „Fasma“ prašo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 14. Nurodo, kad teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teigia, jog apeliantas laikosi vien formalios pozicijos, neva prekių pristatymas gali būti įrodomas tik jo parašu ant sąskaitos faktūros, tačiau ieškovas įrodė ginčo dalyką – prekių pristatymą kitais faktiniais duomenimis, todėl teismas teisingai pripažino atsakovui prievolę atsiskaityti. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas - ieškovo S. K. IĮ „Fasma“ ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1015. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.). Dėl papildomų įrodymų byloje 16. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 17. Atsakovas ( - ) D. D. su apeliaciniu skundu pateikė teismui ir prašo priimti papildomą įrodymą byloje – materialinių vertybių pajamų žiniaraštį už 2014-01-01 - 2014-03-31 laikotarpį, kuris, apelianto teigimu, patvirtintų aplinkybę, kad jis pagal ginčo sąskaitą faktūrą žirnių ar avižų sėklų iš ieškovo nėra gavęs. 18. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsakovas nepagrindė savo prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo šioje proceso stadijoje, kadangi įrodymų datos, t. y. materialinių vertybių pajamų žiniaraštis už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31, savaime patvirtina, kad įrodymai galėjo būti pateikti teismo įvertinimui žymiai anksčiau, juo labiau, kad pats apeliantas nurodo, jog teismui savalaikiai teikė kitus įrodymus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo į bylą priimti apelianto teikiamus įrodymus. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovas S. K. IĮ „Fasma“, pagal 2014-02-14 PVM sąskaitą faktūrą serija FAA Nr. 3001055, pateikė ( - ) D. D. prekes – žirnius ir ar atsakovas turi prievolę už šias prekes atsiskaityti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas įrodė, jog pateikė atsakovui prekes ir už jas atsakovas neatsiskaitė. Atsakovas D. D. prekių gavimą neigia. 20. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-526/2009, Nr. 3K-3-206/2010, Nr. 3K-3-35/2011, 3K-3-281/2015, Nr. 3K-3-465-686/2016 ir kt.). 21. CPK 263 straipsnio nuostatos nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, poziciją išsakytą teismo posėdžiuose (CPK 185 straipsnis), iš esmės sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymų visumą, netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, neatsižvelgė į reikšmingus kilusiam ginčui įrodymus, todėl darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas pateikė atsakovui žirnių sėklą, o atsakovas įgijo prievolę atsiskaityti už gautas prekes, nes byloje esantys įrodymai prekių pristatymo fakto nepatvirtina. 22. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad sąskaitos faktūros paskirtis yra įforminti įvykusį prekių pateikimą ir sąskaita faktūra, įvertinus kitus įrodymus, nebūtinai yra vieninteliu įrodymu ginče dėl prekių gavimo fakto įrodymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs 2014-02-14 PVM sąskaitos faktūros turinį, šio buhalterinės paskaitos dokumento paskirtį kartu su kitais konkrečiais civilinės bylos įrodymais sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje darytina priešinga išvada – byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad ieškovo prekės - žirniai atsakovui buvo tikrai pristatyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdis nepatvirtina, kad galima vadovautis 2014-02-14 nepasirašyta PVM sąskaita faktūra, kaip patvirtinančia prekių priėmimą – perdavimą atsakovui vadovaujantis vien tik pačios PVM sąskaitos faktūros išrašymo ar buvimo faktu. 23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalies nuostatomis PVM sąskaita faktūra yra šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Tokiam dokumentui keliami reikalavimai yra numatyti to paties įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuris skelbia, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas. 24. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo - pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys civilinėse bylose Nr. 3K-3-15/2008; Nr. 3K-3-256/2009; Nr. 3K-3-484/2009 ir kt.). 25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo teismui pateiktos PVM sąskaitos faktūros byloje patvirtina, kad tarp šalių yra susiklostę pirkimo – pardavimo santykiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau pateiktą kasacinio teismo išaiškinimą, išrašyta ginčo PVM sąskaita faktūra savaime neįrodo, kad pardavėjas įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, jeigu tokia aplinkybė nėra nurodyta šiame dokumente, jį pasirašant prekių gavėjui. 26. Nagrinėjamu atveju ginčo PVM sąskaita faktūra nėra pasirašyta prekių pirkėjo – atsakovo ar jo darbuotojo. Be to, iš liudytojo D. T. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad liudytojas nurodė, jog 2014-02-14 PVM sąskaitoje faktūroje šalia jo vardo ir pavardės esantis parašas yra ne jo parašas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2014-02-14 PVM sąskaita faktūra ne tik, kad nėra fiksuotas prekių gavimo faktas, bet ir kyla abejonių dėl prekių pateikimo, nes tokio fakto pagal konkrečius 2014-02-14 PVM sąskaitoje faktūroje nurodytus duomenis savo parašu nepatvirtino sąskaitoje nurodytas kaip ją išrašęs asmuo ieškovo darbuotojas D. T.. 27. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnis, įtvirtinantis būtinus PVM sąskaitos - faktūros rekvizitus, parašo nenurodo kaip vieno iš privalomų šio dokumento rekvizitų, kas iš esmės reiškia, kad PVM sąskaita faktūra nėra privaloma pasirašyti. Tačiau atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, jų įprastus veiksmus, vykdant pirkimo – pardavimo sutartį, o būtent aplinkybes, kuriomis šalys veikė iki kilo ginčas dėl prekių pristatymo atsakovui, sprendžia, kad nepasirašyta ginčo PVM sąskaita faktūra liudija nebuvus prekių pristatymo atsakovui. Į bylą pateiktos 2014-02-04 ir 2014-02-10 PVM sąskaitos faktūros yra pasirašytos atsakovo darbuotojo M. S., o iš į bylą pateiktų tų pačių datų krovininio automobilio kelionės lapų matyti, kad tarp šalių nebuvo susiklosčiusi praktika daryti atžymas šiuose dokumentuose apie prekių pristatymą atsakovui. Darytina išvada, kad atsakovas ar jo darbuotojai, pasirašydami PVM sąskaitas faktūras, patvirtindavo ieškovo tinkamą sandorio įvykdymą. 28. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovas įrodė atsakovo įsiskolinimo faktą vadovavosi ir byloje esančiu 2014-02-17 krovininio automobilio keliones lapu, pagal kurį, pasak ieškovo, buvo vežama žirnių sėkla atsakovui, už kurias šis neatsiskaito. Krovininio automobilio kelionės lapas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali patvirtinti prekių perdavimo atsakovui fakto dėl to, kad tai yra vienašališkai iš prekių tiekėjo/vežėjo pusės surašomas dokumentas, kuris, nesant prekių gavėjo parašo jame, patvirtintų tik patį prekių gabenimo faktą, tačiau ne prekių priėmimą – perdavimą atsakovui. Pastebėtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo skolą, susidariusią pagal 2014-02-14 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3001055 už atsakovui parduotas 15,32 tonų žirnių, tačiau iš 2014-02-17 krovininio automobilio kelionės lapo, kuriuo ieškovas įrodinėja prekių – žirnių pateikimo faktą atsakovui matyti, kad pagal šį dokumentą galimai buvo vežamos visai kitos prekės – avižos. Be to, šiame dokumente nėra nurodytas pervežamo krovinio svoris. Ta aplinkybė, jog kelionės lape nurodomas maršrutas ( - ) - ( - ), neįrodo, jog prekės buvo pristatytos būtent atsakovui. Konstatuotina, jog aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad žirnių (žirnių sėklos) pristatymo fakto ( - ) D. D., pagal 2014-02-14 PVM sąskaitą faktūrą nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Elektroninis susirašinėjimas neginčijamai neįrodo, jog atsakovui buvo siunčiami tarpusavio skolų suderinimo aktai. 29. Liudytojų parodymai byloje taip pat nepatvirtina prekių – žirnių pateikimo fakto atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ( - ) - liudytojo A. M. parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, sprendžia, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina, jog 2014-02-17 prekės būtų buvusios pristatytos ( - ) D. D., nes konkrečių krovinio pristatymo aplinkybių liudytojas nenurodė, o būtent: kas priėmė ir iškrovė prekes pas atsakovą, su kuo konkrečiai buvo bendrauta dėl prekių priėmimo, dėl kokių aplinkybių nebuvo pasirašyta PVM sąskaita faktūra, jeigu prekės pas atsakovą buvo iškrautos, nes prieš tai (2014-02-04 ir 2014-02-10) liudytojo vežtos prekės (avižos, žirniai) buvo priimtos ir pasirašytos atsakovo atstovo. Teisėjų kolegija turi pagrindą ( - ) A. M., dirbusio pas ieškovą, parodymus vertinti kritiškai, kaip subjektyvius, nes būtent A. M. buvo atsakingas už didelės vertės jam patikėto krovinio pristatymą gavėjui, jeigu laikyti, kad toks krovinys apskritai buvo pakrautas. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs buvusio ieškovo darbuotojo liudytojo D. T. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, pastebi, kad liudytojas parodė, jog parašai ant PVM sąskaitų faktūrų prie žodžio „Gavau“ patvirtina prekių gavimą, taip pat, kaip minėta aukščiau, jis nurodė, kad 2014-02-14 PVM sąskaitą faktūrą pasirašė ne jis. Tokiu būdu liudytojo D. T. paaiškintos aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog prekės atsakovui, pagal 2014-02-14 PVM sąskaitą faktūrą, buvo perduotos. Byloje apklaustas atsakovo darbuotojas liudytojas M. S. patvirtino, kad ( - ) D. D. jam nurodęs, jog nėra skolingas ieškovui. Be to, nurodė, jog prekių priėmimas iš tiekėjo paprastai vyksta pasirašant dokumentus, kuriuos pasirašydavo tiek jis, M. S., arba kitas darbuotojas, darant atžymą, kad prekės yra priimtos, o praktikos, jog pasirašytos sąskaitos faktūros būtų grąžintos prekių tiekėjui paštu, nebuvo. 30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į kitas bylai reikšmingas aplinkybes, netiesiogiai patvirtinančias, kad prekės atsakovui nebuvo pateiktos. Byloje nustatyta, kad atsiskaitymas tarp šalių už pateiktas prekes buvo vykdomas užskaitomis, atsakovui pateikiant ieškovui užaugintas kultūras. Iš 2014-02-14 PVM sąskaitos faktūros matyti, kad atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti iki 2014-09-31. Iš ( - ) D. D. 2014-01-01 - 2014-12-31 atsiskaitymų su tiekėjais apskaitos žiniaraščio matyti, kad ieškovui ( - ) D. D. pardavė produkcijos už 323 487,39 Lt (93 688,42 Eur). Be to, atsakovas nurodo, jog ne jis, o ieškovas jam yra skolingas už pristatytus grūdus. Rašytinių įrodymų, kad atsakovui atsiskaitymo terminas už parduotas prekes (žirnius) 2014 m. buvo pratęstas metams, teismui nepateikta (CPK 178 straipsnis). Net ir darant išvadą, kad prekės pagal PVM sąskaitą faktūrą FAA Nr. 3001055 ( - ) buvo pristatytos, neatmestina, jog suėjus atsiskaitymo terminams, buvo padaryta užskaita, ( - ) pristatyta produkcija. Kadangi, ieškovo teigimu, užskaitymas padarytas nebuvo, o skolos priteisimo reikalaujama po dvejų su puse metų bei vertinant aukščiau minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pirkimo – pardavimo sandoris, už kurį reikalaujama priteisti skolą, neįvyko. 31. Atsižvelgdamas į paminėtus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia esant pagrindui byloje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

11Dėl bylinėjimosi išlaidų 32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškinį patenkinus, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, tenkinant dalinai, jos priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Ieškinį atmetus, patirtos išlaidos ieškovui nekompensuojamos. Ši taisyklė taikoma ir paskirstant atstovavimo išlaidas (CPK 98 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėti iš naujo neperduoda, jis paskirsto ir bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). 33. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir pripažįstama, jog S. K. IĮ “Fasma“ ieškinys atmestinas, byloje paskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. 34. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas ( - ) D. D. patyrė bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad už apeliacinį skundą atsakovas yra sumokėjęs 145 Eur žyminį mokestį, todėl, patenkinus apeliacinį skundą, atsakovo naudai iš ieškovo priteistina 145 Eur.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

13Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - S. K. individualios įmonės „Fasma“ ieškinį atsakovui ( - ) D. D. atmesti.

14Priteisti iš ieškovo S. K. individualios įmonės „Fasma“ (į.k. 171259312) atsakovo ūkininko D. D. (a. k. ( - ) naudai 145 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai