Byla 2A-1000-260/2016
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Nebranga“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18886-945/2015 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei UAB „Nebranga“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė V. B. 2015 m. rugsėjo 8 d. patikslintu ieškiniu (t. I, b. l. 89-90) kreipėsi į teismą, kuriame prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. už darbo drausmės pažeidimą, pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo 2015 m. birželio 3 d. DK 107 straipsnio pagrindu, taip pat prašė jos į darbą negrąžinti, priteisti jai iš atsakovės darbo užmokestį už dirbtą laiką ir priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2014 m. spalio 10 d. buvo sudaryta trišalė mokymo sutartis tarp ieškovės, atsakovės ir Kauno teritorinės darbo biržos (t. I, b. l. 91-94, 120-123). Sutartyje nustatyta atsakovės pareiga apmokyti ieškovę ir po apmokymo sudaryti su ja darbo sutartį pilnai darbo dienai. Pagal šią sutartį Kauno teritorinė darbo birža išmokėjo atsakovei 2 900 Lt (839,89 Eur) išmoką (t. I, b. l. 97, 124, 135-136, 140, 171-172). 2014 m. spalio 14 d. buvo pasirašyta profesinio mokymo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės (t. I, b. l. 95-96, 125-128, 170), pagal kurią mokymai turėjo trukti iki 2014 m. gruodžio 9 d. 2014 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties (t. I, b. l. 6, 26, 129-130) pagrindu ieškovė pradėjo dirbti siuvėja. Šalys susitarė dėl darbo 40 val. per savaitę. Pirmą mėnesį ieškovė dirbo pagal standartinį darbo grafiką nuo 8 val. iki 17 val. (t. I, b. l. 12, 27). Vėliau ieškovei buvo paaiškinta, jog darbo užmokestis mokamas ne už išdirbtą laiką, bet už įvykdytą darbų planą. 2014 m. gruodžio 12 d. ieškovei buvo paaiškinta, jog ji neįvykdo darbo normos, dėl ko su ja turi būti pasirašoma nauja darbo sutartis (t. I, b. l. 7), pagal kurią ieškovei bus fiksuojamos 2 darbo valandos per dieną ir bus mokama ¼ MMA. Šioje sutartyje, kaip ir pirmojoje, buvo nustatytas išbandymo terminas. Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2015 m. birželio 3 d. DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. I, b. l. 9), praleidus įstatyme įtvirtintą maksimalų 3 mėnesių terminą. Apie darbo sutarties nutraukimą ieškovei pranešta 2014 m. birželio 1 d. (t. I, b. l. 8). Vėliau 2015 m. birželio 4 d. įsakymu (t. I, b. l. 10) ieškovės atleidimo iš darbo data perkelta į 2015 m. birželio 4 d. Ketindama ginti savo neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistas teises, ieškovė kreipėsi į VSDFV ir sužinojo apie neteisėtą atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu (t. I, b. l. 13). Jokių darbo drausmės pažeidimų ieškovė nepadarė. Todėl šį jos atleidimą iš darbo taip pat prašė pripažinti neteisėtu. Net ir pripažinus, jog ieškovė nebuvo darbe nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., ji būtų praleidusi tik 4 darbo dienas, nors pagal mokymosi sutartį ši sutartis gali būti nutraukiama tik praleidus 6 mokymo dienas.

5Atsakovė UAB „Nebranga“ 2015 m. rugsėjo 25 d. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį (t. I, b. l. 141-143), kuriame prašė ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė buvo apmokoma laikotarpiu iki 2014 m. lapkričio 25 d., kuomet su ja sudaryta darbo sutartis. 2014 m. gruodžio 9 d. ieškovė iš darbo atleista DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu - už neatvykimą į darbą be svarbios priežasties laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. Neatvykimas į darbą buvo fiksuojamas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (t. I, b. l. 27-28, 30-31), taip pat keturių darbuotojų komisijos pasirašytame akte (t. I, b. l. 33). Ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis (t. I, b. l. 34). Neteisingai nurodytą atleidimo iš darbo pagrindą atsakovė ištaisė (t. I, b. l. 78-80). Šalims 2014 m. gruodžio 12 d. sudarius kitą darbo sutartį (t. I, b. l. 35), ieškovė dirbo po dvi valandas per dieną (t. I, b. l. 36-37, 39-40, 42-43, 45-46, 48-49, 51-52, 54-55, 107-108). Sutartis 2015 m. birželio 4 d. buvo nutraukta dėl neišlaikyto išbandymo. 3 mėnesių bandomasis laikotarpis nebuvo praleistas, kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. ieškovė nebuvo darbe dėl ligos (t. I, b. l. 58-59, 70). Ieškovė pirmą dieną po ligos į darbą atvyko vėluodama, dėl ko jai paskirtas įspėjimas (t. I, b. l. 60-61). Apie ketinimą atleisti ieškovę iš darbo atsakovė informavo 2015 m. birželio 1 d. (t. I, b. l. 62), tačiau dėl skaičiavimo klaidos atleidimo iš darbo data nurodyta 2015 m. birželio 3 d. (t. I, b. l. 63-65). Šis neatitikimas ištaisytas 2015 m. birželio 3-4 d. įsakymais perkėlus ieškovės atleidimo iš darbo datą į 2015 m. birželio 4 d. (t. I, b. l. 66-67).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu (t. II, b. l. 19-29) ieškovės V. B. ieškinį patenkino iš dalies: panaikino ieškovei 2014 m. gruodžio 4-9 dienomis fiksuotas pravaikštas; pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu ir panaikino jai paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo 2015 m. birželio 4 d. DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu; nusprendė ieškovės į darbą negrąžinti, ieškovės su atsakove sudarytą darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė ieškovei iš atsakovės 59,95 Eur darbo užmokesčio, 3,11 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 74,97 Eur išeitinę išmoką, 119,93 Eur vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. gruodžio 22 d.), 3,57 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstines pravaikštas ir vėlavimo atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; likusius ieškinio reikalavimus atmetė; sprendimo dalį dėl 74,97 Eur vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdyti skubiai; priteisė atsakovei iš ieškovės 157,50 Eur atstovavimo išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės 368 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovės 90 Eur žyminį mokestį ir 3,57 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

8Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės su atsakove iki darbo sutarties sudarymo siejusių teisinių santykių pobūdžio nurodė, jog kaip matyti iš 2014 m. spalio 10 d. trišalės mokymo sutarties turinio, ieškovė, atsakovė ir Kauno teritorinė darbo birža susitarė, jog atsakovė apmokys ieškovę ir vėliau ją įdarbins siuvėja – operatore. Sutartyje buvo numatyta mokymų trukmė – iki 2014 m. lapkričio 25 d., kartu numatyta, jog darbuotoja turės būti įdarbinta nuo 2014 m. lapkričio 26 d. Trišalės mokymo sutarties pagrindu ieškovė su atsakove 2014 m. spalio 14 d. sudarė Profesinio mokymo sutartį, kurios į bylą pateikti du variantai, tačiau teismas rėmėsi ta, kuri buvo pateikta darbo biržai ir kurioje nurodyta, jog mokymai truks 30 mokymo dienų nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. Todėl sprendė, kad mokymus ieškovė baigė būtent 2014 m. lapkričio 25 d., tą pačią dieną sudarė darbo sutartį ir nuo 2014 m. lapkričio 26 d. ieškovė pradėjo dirbti.

9Teismas, pasisakydamas dėl 2015 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, nurodė, jog byloje reiškiamas reikalavimas pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. neteisėtu DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, šie duomenys 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo patikslinti, atleidimo pagrindą pakeičiant iš nurodyto į DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu darbdavys neįrodinėjo, jog ieškovei buvo taikytos kelios drausminės nuobaudos, kurios tapo pagrindu atleisti ją iš darbo, akcentavo, jog ji buvo atleista iš darbo už vieną šiurkštų drausmės pažeidimą. Teismas nurodė, jog darbo sutarties egzemplioriuose nenurodytas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas. Todėl, vertindamas ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atkreipė dėmesį į tai, kad darbdavys disponavo visais dokumentais, susijusiais su darbo santykių specifika, ir juos koregavo pagal situaciją, nepateikdamas duomenų, kad jų korekcijos atlikimo faktinę padėtį suderino su ieškove bei tai, kad darbo biržai teiktos profesinio mokymo sutarties korekcijos taip pat buvo suderintos su ieškove. Taip pat teismas įvertino ir liudytojos L. D. parodymus, duotus teismo posėdžio metu. Ši liudytoja buvo atsakinga už ieškovės darbą, ir ji nurodė, jog jai nėra žinomos kitų darbuotojų darbo sutarties sąlygos. Tai leido teismui spręsti, jog darbdavys, pildydamas darbo laiko apskaitos žiniaraštį, turėjo galimybę manipuliuoti duomenimis ir duomenis į darbo apskaitos žiniaraštį įtraukti subjektyviai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, jog darbdavys neįvykdė įstatyme jam nustatytos pareigos pareikalauti iš ieškovės pasiaiškinimo, todėl šios aplinkybės nagrinėjamoje situacijoje nevertino kaip formalaus įstatymo pažeidimo, laikė, jog tokiu būdu darbdavys iš esmės nuslėpė nuo darbuotojos pravaikštų jai fiksavimo faktą, taip pat aplinkybes, kuriomis remdamasis taikė drausminę nuobaudą. Taip pat teismas pripažino, jog darbdavys neįrodė, kad pripažinęs ieškovės padarytą pažeidimą šiurkščiu darbdavys būtų įgijęs teisę už jį skirti griežčiausią drausminę nuobaudą, kadangi pažeidimas lėmė neigiamas pasekmes darbdaviui. Todėl teismas sprendė, jog net ir tuo atveju, jeigu ieškovė būtų padariusi pravaikštas ir darbdavys būtų paskyręs drausminę nuobaudą be ieškovės žinios, o vėliau, ieškovės prašymu, nusprendęs atnaujinti darbo santykius, sąlygotų išvadą, jog darbdavys padaryto pažeidimo nebevertina kaip pakankamai reikšmingo darbo santykiams nutraukti, todėl tokiu atveju darbdavys privalėjo panaikinti drausminę nuobaudą ir atnaujinti darbo santykius. Remdamasis nustatytų aplinkybių visuma teismas pripažino tenkintinu ieškinio reikalavimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. pripažinimo neteisėtu ir panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

10Teismas, pasisakydamas dėl 2014 m. gruodžio 12 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, nurodė, jog ieškovė šį darbdavio sprendimą ginčija remdamasi aplinkybe, jog darbo sutartis buvo nutraukta praleidus DK 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų 3 mėnesių terminą. Teismas nustatė, jog ieškovė dėl ligos laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. buvo nedarbinga, o pradėjo dirbti nuo 2014 m. gruodžio 15 d. , todėl bandomojo laikotarpio terminas turėjo baigtis 2015 m. kovo 15 d. Ieškovė susirgo likus 12 kalendorinių dienų iki termino pabaigos. Po ligos ieškovės darbo santykiai tęsėsi 6 dienas. Todėl, pripažinus neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d., teismas sprendė, jog skaidyti ieškovę su atsakovę siejusius teisinius santykius į dvi dalis nėra pagrindo ir bandomąjį laikotarpį skaičiavo nuo 2014 m. lapkričio 25 d. , o, kadangi darbdavys neginčijo aplinkybės, kad ieškovė darbo funkcijas vykdė nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., kurias pridėjus prie dienų, kurias tęsėsi darbo santykiai antrosios darbo sutarties pagrindu, gaunamas ilgesnis, nei trys mėnesiai, laikotarpis. Be to, teismas nurodė, jog darbdavys nepateikė į bylą objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. nevykdė darbo funkcijų. Todėl, 2014 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu, sprendė, kad darbdavys neįrodė ir fakto, kad ir laikotarpis nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 14 d. neturėtų būti įtrauktas į darbo santykių trukmę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog net ir vadovaujantis darbdavio pateikta pozicija dėl darbo santykių eigos, darbdavys turėjo teisę vertinti ieškovės atitikimą pareigybės reikalavimams laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. kovo 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 4 d., todėl laikė, jog ieškovė apie planuojamą atleidimą iš darbo įspėta ir iš jo atleista praleidus įstatyme įtvirtintą maksimalų terminą. Taip pat teismas nurodė, jog pažeidimo faktą sustiprina ir išvada, jog darbdavys neįrodė ieškovės atleidimo iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. teisėtumo, taip pat neįvykdė jam tenkančios pareigos pateikti į bylą įrodymus, kurie leistų spręsti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. ieškovė nevykdė darbo funkcijų, kad maksimalaus išbandymo termino nustatymas nagrinėjamu atveju buvo suderintas su aplinkybe, jog iki pirmosios darbo sutarties sudarymo ieškovė nuo 2014 m. spalio 15 d. iš esmės atliko analogiškus darbo funkcijoms darbus, darbdavys turėjo galimybę vertinti ieškovės gebėjimus atlikti darbo funkcijas. Nurodytų aplinkybių visumą teismas pripažino pagrindu tenkinti reikalavimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo 2015 m. birželio 4 d. pripažinimo neteisėtu.

11Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei darbo užmokestį, nustatė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad faktiškai ji dirbo ilgiau, nei nurodyta darbo sutartyje, todėl sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad darbdavys liko darbuotojai skolingas darbo užmokestį už laikotarpį po antrosios darbo sutarties sudarymo. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė 2014 m. gruodžio 4-9 dienomis padarė pravaikštą, teismas pripažino, jog už šias dienas jai skaičiuotinas 207 Lt darbo užmokestis. Teismas nurodė, jog nors ieškovė ir tiesiogiai neįvardijo reikalavimo pripažinti neteisėtą jai fiksuotą pravaikštą, šią aplinkybę laiko akivaizdžia, įvertinus reikalavimą priteisti už nurodytą laikotarpį darbo užmokestį. Todėl teismas pripažino neteisėtu pravaikštų ieškovei fiksavimą ir priteisė jai už aptariamą laikotarpį jai darbo užmokestį – 207 Lt (59,95 Eur). Kartu teismas nurodė, jog ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. pripažinus neteisėtu, už tris darbo dienas iki naujos darbo sutarties sudarymo ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką 44,96 Eur. Teismas pripažino, kad ieškovei, atleidžiant ją iš darbo, ne visiškai teisingai buvo priskaičiuota 33,66 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovei priklausė 36,77 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl skirtumą – 3,11 Eur – priteisė ieškovei iš atsakovės.

12Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės atleidimo iš darbo 2015 m. birželio 4 d. pripažinimo neteisėtu pasekmių, nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovės išreikštą valią ir į atsakovės poziciją dėl galimybės šalims tęsti darbo santykius, sprendė jog darbo santykiai tarp šalių nutrūko teismo sprendimo pagrindu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, spręsdamas dėl teisinių pasekmių, teismas, vadovaudamasis DK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nusprendė, jog ieškovei priklauso vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kurią sudaro 74,97 Eur, ją ir priteisė ieškovei iš atsakovės. Teismas, vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi, nurodė, jog ieškovė turi teisę reikalauti iš darbdavio sumokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Įvertinęs aplinkybes, jog darbo santykiai tarp šalių tęsėsi trumpai, bendra ieškovės uždirbta darbo užmokesčio suma yra ženkliai mažesnė už sankcijos sumą, o ir į teismą ieškovė kreipėsi praleidusi įstatyme nustatytą terminą, teismas sprendė, jog egzistuoja pagrindas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir vėlavimą atsiskaityti už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumą mažinti iki bendros vieno mėnesio ieškovės vidutinio darbo užmokesčio sumos – 74,97 Eur. Prie šios sumos pridėjus sumą, paskaičiuotą už 2014 m. gruodžio 10-12 dienas, viso ieškovei priteistina 19,93 Eur (priskaityta suma) išmoką už laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Už laikotarpį nuo sekančios dienos po sprendimo priėmimo iki sprendimo įsiteisėjimo dienos iš atsakovės ieškovei priteisė po 3,57 Eur vidutinio darbo užmokesčio kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei.

13Teismas, pasisakydamas dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos taikymo, nurodė, jog, nors sprendimu konstatuoti du savarankiški pažeidimai – netinkamas atsiskaitymas su ieškove ją atleidžiant iš darbo ir neteisėtas jos atleidimas iš darbo – lemia dvigubos sankcijos taikymą, tačiau tai prieštarautų protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl, teismas įvertinęs aplinkybę, jog teismo sprendimu už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo darbdavio atžvilgiu pritaikyta su vidutiniu darbo užmokesčiu siejama sankcija už kitą darbuotojo atžvilgiu padarytą pažeidimą, sprendė taikyti darbuotojo atžvilgiu DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sankciją už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nusprendė, kad sprendimo dalis dėl 74,97 Eur, t.y. vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, skubiai vykdytina.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15Patikslintame apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 47 - 52) atsakovė UAB „Nebranga“ prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, grįstas tik prielaidomis ir tikimybėmis, neatsižvelgiant į darbdavio pateiktus rašytinius įrodymus bei valstybinių institucijų pateiktus raštus. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias materialinės atsakomybės taikymą bei procesines teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

16Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

171. Dėl ieškovę ir atsakovę iki darbo sutarties sudarymo siejusių teisinių santykių pobūdžio, atsakovės vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir nurodė, jog jam kyla abejonių dėl sutarties koregavimo, tačiau tokios teismo išvados ir samprotavimai laikytini nereikšmingais. Pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu duodama paaiškinimus nurodė, kad ji praktinius mokymus UAB „Nebranga“ pradėdavo nuo 8 val. ir baigdavo 17 val. Todėl darbdavio suklydimo faktas nesudaro pagrindo teigti, kad įmonės dokumentais buvo manipuliuojama.

182. Dėl 2015 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą ir pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d. bei panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ieškovė neturėdama pateisinamos priežasties neatvyko į darbą daugiau kaip vieną dieną. Šią aplinkybę patvirtina UAB „Nebranga“ 2014 m. gruodžio 9 d. aktas dėl ieškovės neatvykimo į darbą, darbo apskaitos žiniaraštis. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojos L. D., kuri yra pasirašiusi aktą, paaiškinimus. Atmestina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su savo darbo grafiku, pagal kurį turėjo dirbti, kadangi pagal bendrovėje nusistovėjusią tvarką, darbo grafikas su ieškove buvo suderintas dar prieš pradedant jai dirbti. Ieškovė į darbą neatvyko net keletą dienų iš eilės, nepaskambino ar kitaip neinformavo darbdavio apie savo neatvykimo priežastis, dėl ko ir buvo surašytas aktas, kurio pagrindu ieškovė buvo atleista iš darbo. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė teismui jokių kitų įrodymų, kurie nuginčytų aplinkybę, kad ji akte nurodytomis darbo dienomis dirbo. Todėl vertintina, jog ieškovei nesant darbe net tris darbo dienas iš eilės apie tai darbdavio neinformavus, darbdavys patyrė finansinius nuostolius.

193. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kurioje nurodoma, jog teismui pateiktame UAB „Nebranga“ 2014 m. gruodžio 9 d. rašte dėl sutarties nutraukimo nėra aiškiai ir išsamiai nurodyta, jog darbo sutartis su ieškove nutraukiama dėl darbo drausmės pažeidimo, kas sąlygojo teismo išvadą, kad darbdavys nuslėpė nuo darbuotojos pravaikštų jai fiksavimo faktą. Jau pats 2014 m. gruodžio 9 d. rašto pavadinimas patvirtina, kad su ieškovė sutartis nutraukiama pagal rašte nurodytą nutraukimo pagrindą, kuris ieškovei papildomai buvo paaiškintas, jos suprastas bei patvirtintas parašu.

204. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria teismas pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu tuo pagrindu, kad atsakovė po kelių dienų nuo 2014 m. lapkričio 26 d. darbo sutarties nutraukimo nusprendė atnaujinti darbo santykius su ieškove. Atleidus ieškovę , ji pati paskambino atsakovei ir prašėsi priimti ją į darbą. Todėl darbdavys, įvertinęs realias ieškovės galimybes, darbo trūkumus, suteikė galimybę atnaujinti darbo santykius, tačiau bandomajam laikotarpiui dirbant nepilną darbo dieną, su kuo ieškovė sutiko. Apeliantės nuomone, naujos sutarties sudarymas šios bylos aspektu negali būti vertinamas kaip darbdavio susitaikymas.

215. Dėl 2014 m. gruodžio 12 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pripažinus neteistu ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 9 d., skaidyti ieškovę ir atsakovę siejusius teisinius santykius į dvi dalis nėra pagrindo, todėl bandomąjį laikotarpį skaičiavo nuo 2014 m. lapkričio 3 d., gavo ilgesnį nei trijų mėnesių laikotarpį. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įstatymo nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad išbandymo laikotarpis skaičiuotinas nuo 2014 m. lapkričio 25 d., kadangi dėl išbandymo gali būti sulygstama sudarant darbo sutartį – naujai priimamiems darbuotojams ir darbuotojams, su kuriais sudaroma papildoma darbo sutartis, o su ieškove buvo sudaryta nauja darbo sutartis, todėl ieškovės bandomasis laikotarpis, nutraukiant 2014 m. vasario 9 d. darbo sutartį, pasibaigęs nebuvo, o jos atleidimas iš darbo teisėtas, atitinkantis visas įstatymo nuostatas.

22Ieškovė V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 61 - 62) prašo atsakovės UAB „Nebranga“ apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl darbo grafikų yra teisinga ir pagrįsta parodymais liudytojų, kurie patvirtino, jog darbo grafikų nebuvo ir niekas iš darbuotojų su jais nebuvo supažindintas. Grafikas atsirado tik data, kai bendrovė gavo iš teismo procesinius dokumentus. Teismas padarė pagrįstas išvadas spręsdamas dėl ieškovės ir atsakovės iki darbo sutarties sudarymo siejusių santykių pobūdžio bei dėl 2015 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi liudytojai I. B. ir E. B. negalėjo paaiškinti, kodėl skiriasi sutartis. Darbo birža nebuvo teikusi atsakovei jokių pastabų, o tik teismui pasikreipus nurodė, kad atsakovė pažeidinėja trišalę mokslo sutartį. Jos nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, todėl atsakovės apeliacinis skundas turi būti atmestas.

23IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinis skundas atmestinas.

25Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atsakovės apeliacinį skundą neperžengdamas jo ribų (CPK 320 str. 2 d.).

26Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios darbo teisės normų aiškinimo ir taikymo, reglamentuojančių darbuotojų drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrindus, drausminės nuobaudos skyrimo tvarką ir procedūras, nuobaudos parinkimą, atsižvelgiant į nusižengimo pobūdį ir darbuotojų teisių gynimo būdus (DK 234 straipsnis - 240 straipsnis, 300 straipsnis).

27Byloje nustatyta, kad 2014 m. spalio 10 d. trišale mokymo sutartimi ieškovė, atsakovė ir Kauno teritorinė darbo birža susitarė, jog atsakovė apmokys ieškovę ir vėliau ją įdarbins siuvėja - operatore. Sutartyje buvo nustatyta, jog mokymų trukmė bus iki 2014 m. lapkričio 25 d., taip pat , jog nuo 2014 m. lapkričio 26 d. Trišalės mokymo sutarties pagrindu ieškovė turės būti įdarbinta darbuotoja. 2014 m. spalio 14 d. ieškovė su atsakove sudarė Profesinio mokymo sutartį. Byloje pateikti du skirtingi pastarosios sutarties variantai: ieškovės su patikslintu ieškiniu pateiktame sutarties variante (t. I, b. l. 95-96) ir atsakovės 2014 m. spalio 14 d. įsakyme (t. I, b. l. 170) nurodyta, jog mokymas tęsis 40 mokymo dienų nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., tuo tarpu darbo biržai teiktame egzemplioriuje (t. I, b. l. 125-128) nurodyta, jog mokymai truks 30 mokymo dienų nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. Darbdavio darbo biržai teiktame 2014 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (t. I, b. l. 131) nurodoma, jog mokymai trunka po 6 val. per dieną ir tik pasibaigus mokymams 2014 m. lapkričio 26 d. darbdavys pateikė pranešimą (t. I, b. l. 132), kuriame nurodė, jog įsivėlė klaida, jog mokymai faktiškai vyko po 8 val. per dieną ir baigėsi 2014 m. lapkričio 25 d. bei kartu pateikė patikslintus darbo laiko apskaitos žiniaraščius (t. I, b. l. 133-134, 144-145). Mokymai buvo baigti 2014 m. lapkričio 25 d. (t. I, b. l. 97, 124-125, 128, 135, 140, 165-169), taip pat 2014 m. lapkričio 25 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis (t. I, b. l. 6, 26, 129-130), pagal kurią dirbti ieškovė pradėjo nuo 2014 m. lapkričio 26 d. Dėl ieškovės neatvykimo į darbą nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., atsakovė ją atleido iš darbo už pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

28Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo 2014 m. vasario 9 d. pagal darbo sutartį Nr. 158 neteisėtu ir priteisti iš atsakovės UAB „Nebranga“ LR Vyriausybės patvirtintą MMA darbo užmokestį nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 1 035 Lt už 2014 m. gruodžio mėnesį; MMA nuo 2015 m. sausio 1 d. 300 Eur darbo užmokestį už 2015 m. sausio mėnesį, 2015 m. vasario mėnesį, 2015 m. kovo mėnesį, 2015 m. balandžio mėnesį, 2015 m. gegužės mėnesį, 2016 m. birželio mėnesio 4 dienas. Taip pat pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo 2015 m. birželio 3 d. pagal darbo sutartį Nr. 160 ir priteisti MMA darbo užmokestį už priverstines pravaikštas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

29Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino neteisėtu ieškovės V. B. atleidimą iš darbo 2015 m. birželio 4 d. DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu; sprendė ieškovės į darbą negrąžinti, ieškovės su atsakove sudarytą darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisė ieškovei iš atsakovės 59,95 Eur darbo užmokesčio, 3,11 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 74,97 Eur išeitinę išmoką, 119,93 Eur vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. gruodžio 22 d.), 3,57 Eur vidutinė darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos ir vėlavimo atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015 m. gruodžio 23 d.) iki jo įsiteisėjimo ir 3,57 Eur vidutinė darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; likusius ieškinio reikalavimus atmetė (t. II, b. l. 19 - 29).

30Apeliaciniu skundu atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, jog šis sprendimas yra nepagrįstas. Esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, įrodančias ieškovės padarytą darbo tvarkos pažeidimą, teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad neva atsakovės netinkamai tvarkomi darbo apskaitos dokumentai įtakojo susidariusios situacijos kilimą, o ne pačios ieškovės neteisėtų veiksmų visuma, nesilaikant nustatytos tvarkos. Apeliaciniame skunde nurodomos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai apeliantės vertinimu visiškai įrodo ieškovės netinkamą pareigų atlikimą, liudija apie grubų darbo drausmės pažeidimą ir nusižengimą nustatytai vidinei darbo tvarkai bei galiojantiems bendrovės vidiniams aktams ir sudaro grubaus nusižengimo darbo tvarkai sudėtį, dėl ko šalių ginčą išsprendė neteisingai.

31Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, sąlygas ir taikymo pagrindus, darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimą (DK 120 straipsnis, 129 straipsnis, 134 straipsnis, 300 straipsnis), dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais.

32Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti jai su tuo susijusias išmokas, netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, pažeidė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais įtvirtinta, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką ir teisinį minėto santykio reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo aktyvus, rinko reikiamus įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, tenkino šalių prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, apklausė prašytus apklausti liudytojus, išklausė šalių paaiškinimus ir šių įrodymų vertinimo pasėkoje padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo bei su tuo susijusių išmokų priteisimo teismo nurodomais motyvais ir pagrindais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų rinkimo ir jų vertinimo procedūras (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

33Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados, nei skundžiamame sprendime.

34Apeliaciniu skundu apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo iki darbo sutarties sudarymo ieškovę ir atsakovę siejusius santykius bei 2015 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, nepagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi liudytojų parodymais, o ne byloje atsakovės pateiktais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo rašytiniuose dokumentuose užfiksuotas faktines aplinkybes, kurios iš esmės prieštarauja viena kitai, bei pagrįstai nurodė, jog būtent atsakovė nepagrindė ir neįrodė, jog tinkamai tvarkė bendrovėje dirbusių darbuotojų darbo laiko apskaitos dokumentus. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojos L. D. parodymus, kuri buvo nurodyta, kaip atsakinga už ieškovės darbo drausmę ir kuri nurodė, jog darbo apskaitą bendrovėje vedė bendrovės administracija, kuriai ji pranešdavo apie asmens neatvykimą į darbą ir kuri patvirtino, jog ieškovė darbo vietoje neturėjo savo darbo grafiko taip pat parodymus kitų byloje apklaustų liudytojų, kurie nors ir teigė, jog bendrovėje buvo vedami žurnalai (knygos) kuriuose darbdavys fiksuodavo darbuotojų atliktą darbą, tačiau taip pat nurodė, jog jie nesaugomi. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė, ir teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, kuriuo ji teigia, jog ieškovė, prieš pradedant dirbti siuvėja, buvo supažindinta su konkrečiu jos grafiku, kuris niekada nekito, jog ji jo turėjo laikytis, jog darbo apskaitos žurnale jos neatvykimas į darbą buvo užfiksuotas. Todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovės nesąžiningumą tvarkant įmonės darbo apskaitos dokumentus, pagrįstai rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais, kurie buvo nešališki, teisingi ir atitinkantys ieškovės nurodomas aplinkybes.

35Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

36Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis). Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37Apeliacinį skundą atmetus atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 98 str.).

38Ieškovei antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016-03-02 Sprendimą teikti buvo paskirtas advokatas, tačiau duomenų apie valstybės patirtas atstovavimo išlaidas į bylą nepateikta.

39Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos (1,16 Eur) sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

40Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

41apeliacinį skundą atmesti.

42Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė V. B. 2015 m. rugsėjo 8 d. patikslintu ieškiniu (t. I, b. l. 89-90)... 5. Atsakovė UAB „Nebranga“ 2015 m. rugsėjo 25 d. pateikė atsiliepimą į... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu (t. II, b. l. 19-29)... 8. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės su atsakove iki darbo sutarties sudarymo... 9. Teismas, pasisakydamas dėl 2015 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimo... 10. Teismas, pasisakydamas dėl 2014 m. gruodžio 12 d. darbo sutarties nutraukimo... 11. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei darbo užmokestį,... 12. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės atleidimo iš darbo 2015 m. birželio 4... 13. Teismas, pasisakydamas dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 15. Patikslintame apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 47 - 52) atsakovė UAB... 16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 17. 1. Dėl ieškovę ir atsakovę iki darbo sutarties sudarymo siejusių teisinių... 18. 2. Dėl 2015 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo,... 19. 3. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kurioje nurodoma,... 20. 4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria teismas... 21. 5. Dėl 2014 m. gruodžio 12 d. darbo sutarties nutraukimo teisėtumo.... 22. Ieškovė V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 61 - 62)... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 24. Apeliacinis skundas atmestinas.... 25. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 26. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios darbo teisės normų... 27. Byloje nustatyta, kad 2014 m. spalio 10 d. trišale mokymo sutartimi ieškovė,... 28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą... 29. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino... 30. Apeliaciniu skundu atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą,... 31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog... 32. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, jog... 33. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo... 34. Apeliaciniu skundu apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas... 35. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat... 36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 37. Apeliacinį skundą atmetus atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos... 38. Ieškovei antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės... 39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme... 40. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 41. apeliacinį skundą atmesti.... 42. Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 43. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....