Byla 2-191/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Kašgarija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-4103-578/2008 pagal kreditoriaus akcinės bendrovės „Utenos melioracija“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Kašgarija“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Tenkindamas kreditoriaus AB ,,Utenos melioracija” pareiškimą, paduotą CPK 431 straipsnio nustatyta tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 24 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti kreditoriaus naudai iš skolininko UAB „Kašgarija“ 374 261, 55 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1 934 Lt žyminio mokesčio ir 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

4Kreditorius AB ,,Utenos melioracija” 2008 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra neviršijant 376 395, 55 Lt sumos, areštuoti skolininko UAB „Kašgarija“ atsiskaitomąją sąskaitą ( - ), o nesant pakankamai lėšų šioje sąskaitoje, taikyti piniginių lėšų, esančių kitose skolininko kredito įstaigose, areštą, uždraudžiant disponuoti šiomis lėšomis. Nurodė, kad teismui priėmus skolininko prieštaravimus ir panaikinus teismo įsakymą, užsitęs skolos išieškojimo procesas ir skolininkas turės realią galimybę vilkinti skolos grąžinimą.

5Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies, neviršijant 374 261, 55 Lt sumos, areštavo skolininko nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis, o nesant ar nepakankant kreditoriaus reikalavimui užtikrinti skolininko nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo skolininko pinigines lėšas, esančias atsiskaitomojoje sąskaitoje ( - ), taip pat kitose skolininko sąskaitose bankuose ir/ar kitose kredito įstaigose, tačiau neviršijant reikalavimo sumos. Teismas leido skolininkui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį, mokėti mokesčius, socialinio draudimo įmokas, kitus privalomuosius mokėjimus bei atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas nurodė, kad tarp kreditoriaus ir skolininko yra kilęs turtinis ginčas, reikalavimo suma didelė, todėl yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, skolininkas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

6Atskiruoju skundu skolininkas prašo teismo nutartį panaikinti ir atmesti kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo šiuos motyvus:

  1. kreditorius prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nemotyvavo didele reikalavimo suma, todėl teismas nepagrįstai šiuo pagrindu taikė laikinąsias apsaugos priemones;
  2. kreditoriaus teiginį, kad skolininkas pateiks prieštaravimus bei vengs skolos mokėjimo paneigia tai, kad apeliantas nepateikė prieštaravimų, o 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2008 m. gruodžio 17 d. sumokėjo kreditoriui 200 000 Lt, taip grąžindamas didelę skolos dalį;
  3. teismas nepagrįstai neinformavo apelianto apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą (CPK 148 str. 1 d.), dėl ko sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad skolininkas grąžino kreditoriui 200 000 Lt skolos.

7Atsiliepimas į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka nepateiktas (CPK 338 str.).

8Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

9Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors skolininko veiksmų ar neveikimo būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar jo negalimumo tikimybė preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civ. byloje UAB ,,Abplanalp Engineering“ v. G. Koženevski PĮ ,,Irgris“, UAB ,,Transtira“ (bylos Nr. 2-397/2005 m., kat. 110.1), Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civ. byloje N. P., Ž. P., D. P., V. P. v. UAB „HAMPIDJAN BALTIC“ (bylos Nr. 2-782/2007 m., kat. 110.1), Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį civ. byloje A. D. v. UAB ,, Fashion Gates“ (bylos Nr. 2-304/2008 m., kat. 110.1); Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civ. byloje V. O. v. UAB ,,Patikimos investicijos“ (bylos Nr. 2-404/2008 m., kat. 110.1) ir kt.).. Šioje byloje kreditorius yra pareiškęs reikalavimą skolininkui dėl 374 261, 55 Lt skolos priteisimo. Taigi vien jau dėl didelės reikalavimo sumos pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie skolininko turtinę padėtį, turėjo pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog teismas skundžiamą nutartį nepagrįstai motyvavo didele reikalavimo suma, nors tokio argumento kreditorius savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė.

10Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra sprendžiama, ar reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas. Kartu būtina pabrėžti, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos kreditoriaus piniginio reikalavimo, pareikšto supaprastinto proceso tvarka, įvykdymui užtikrinti. Iš esmės skolininkas neneigia skolos fakto ir neginčija jos dydžio. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad atskirajame skunde skolininkas nurodė šioje byloje nereikš prieštaravimų dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad teismo įsakymas, kuriuo nutarta išieškoti kreditoriaus naudai iš skolininko 374 261, 55 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1 934 Lt žyminio mokesčio ir 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, yra įsiteisėjęs (civilinės bylos Nr. L2-4103-578/2008, b. l. 51). Pažymėtina, kad kreditoriaus reikalavimą patenkinus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo įsakymo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d., 3 str. 6 d.).

11CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Tai imperatyvi proceso teisės norma, draudžianti suvaržyti šalies teises daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Taigi reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo suma yra esminis kriterijus, lemiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas, visų pirma, nurodė areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, ir taip išsprendė šių priemonių taikymo masto klausimą bei pasisakė dėl teismo nutarties vykdymo būdo ir tvarkos, šios nutarties vykdymą pavesdamas antstoliui. Iš bylos duomenų matyti, kad antstolis S. O. Grašys, vykdydamas skundžiamą teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2008 m. gruodžio 29 d. sudarė skolininko turto aprašą 175 120 Lt sumai (b. l. 24-25), informuodamas teismą, jog turto aprašas sudarytas atsižvelgiant į kreditoriaus 2008 m. gruodžio 23 d. prašymą Nr. 2-1642, kuriame nurodoma, jog skolininkas grąžino kreditoriui dalį skolos - 200 000 Lt (b. l. 23). Ta aplinkybė, kad skolininkas iš dalies atsiskaitė su kreditoriumi, pirmosios instancijos teismui sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nebuvo žinoma. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad teismo nutartį vykdančio antstolio ji buvo įvertinta, dėl ko susiklostė situacija, jog faktiškai aprašyto skolininko turto mastas neviršija likusio materialinio teisinio kreditoriaus reikalavimo sumos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei siekiant užtikrinti ekonomiškumo principo taikant laikinąsias apsaugos priemones įgyvendinimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto turto arešto mastą nuo 376 395, 55 Lt iki 176 395, 55 Lt (CPK 145 str. 2 d.).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį pakeisti. Sumažinti pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto turto arešto mastą nuo 376 395, 55 Lt iki 176 395, 55 Lt.

14Nutartį siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui (Centrinei hipotekos įstaigai, Tilto g. 17/4, LT-2001, Vilnius).