Byla 2A-1047/2014
Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo atlikti veiksmus ir uždarosios akcinės bendrovės „Velseka“ prievolių pagal kredito sutartį pripažinimo pasibaigusiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

2Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės ,,Velseka“ ir A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4012-611/2013 pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo atlikti veiksmus ir uždarosios akcinės bendrovės „Velseka“ prievolių pagal kredito sutartį pripažinimo pasibaigusiomis.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

62011 m. birželio 20 d. tarp atsakovo AB bankas SNORAS (kredito davėjas) ir ieškovo UAB ,,Velseka“ (kredito gavėjas) buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią kredito gavėjui buvo suteikta kredito linija (limitas – 1 300 000 Lt) apyvartinėms lėšoms papildyti (toliau – Kredito sutartis). Prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas įkeičiant: 1) trijų terminuotų indėlių lėšas, esančias pas atsakovą pagal 2009 m. lapkričio 27 d., 2010 m. sausio 4 d. ir 2010 m. sausio 18 d. su ieškovu A. R. sudarytas terminuotų indėlių sutartis (Kredito sutarties 6.1 – 6.3 p.); 2) lėšas, esančias ieškovo UAB „Velseka“ atsiskaitomojoje sąskaitoje ir visose kitose sąskaitose, kurios yra ir bus atidarytos pas atsakovą (Kredito sutarties 6.4 p.). UAB „Velseka“ įsipareigojo visą kreditą grąžinti iki 2012 m. sausio 25 d. Suėjus kredito grąžinimo terminui, ieškovas UAB ,,Velseka“ atsakovui kredito negrąžino, tačiau 2012 m. birželio 11 d. ieškovas UAB ,,Velseka“ su atsakovu pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo pakeitė Kredito sutarties sąlygas, susijusias su kreditavimo forma, kredito ir palūkanų dydžiu bei nustatė naują kredito grąžinimo terminą – 2012 m. gruodžio 31 d. Suėjus šiam terminui ir ieškovui UAB „Velseka“ negrąžinus visos kredito sumos, ieškovas UAB „Velseka“ kreipėsi į atsakovą su prašymu neįvykdytus įsipareigojimus atsakovui padengti iš įkeistų terminuotų indėlių lėšų. Atsakovas atsisakė tenkinti minėtą ieškovo prašymą, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla, kurioje yra patvirtintas ieškovo A. R. kreditorinis reikalavimas sumai, iš kurios UAB „Velseka“ prašo padengti įsipareigojimus.

7Ieškovai, laikydami, kad Kredito sutarties 6.1–6.4 punktai yra finansinio užtikrinimo susitarimas, todėl kredito gavėjo prievolių įskaitymas iš finansinio užstato yra galimas nepaisant atsakovo bankroto, pateiktame ieškinyje prašė: 1) pripažinti atsakovo atsisakymą panaudoti atsakovui įkeistas lėšas pagal terminuotų indėlių sutartis UAB „Velseka“ įsiskolinimo pagal Kredito sutartį (su vėlesniu pakeitimu) dengimui neteisėtu ir nepagrįstu; 2) pripažinti visas ieškovo UAB „Velseka“ prievoles pagal Kredito sutartį (su vėlesniu pakeitimu) pasibaigusiomis ir įpareigoti atsakovą atlikti tai patvirtinančius veiksmus: panaudoti atsakovui įkeistas bei jo žinioje esančio finansinio užstato lėšas pagal terminuotų indėlių sutartis UAB „Velseka“ 1 186 056,77 Lt įsiskolinimui pagal Kredito sutartį (su vėlesniu pakeitimu) padengti; 3) pripažinti įkeitimo teisę pagal Kredito sutarties 6.1–6.4 punktus pasibaigusia bei įpareigoti atsakovą pateikti visą informaciją ir duomenis apie neapribotų piniginių lėšų likutį po UAB „Velseka“ skolos padengimo finansiniu užstatu VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo ieškovui A. R..

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

10Teismas, atsižvelgdamas į Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) 3 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad užstato davėju negali būti fizinis asmuo, sprendė, kad ieškovo A. R. įkeisti indėliai negali būti laikomi finansiniu užstatu pagal finansinio užtikrinimo susitarimą. Teismo vertinimu, kredito sutarties 6.1–6.3 punktų nuostatos negali būti aiškinamos kaip finansinio užtikrinimo susitarimo sudarymas, kadangi šių punktų pagrindu buvo sudarytos savarankiškos įkeitimo sutartys. Minėtas nuostatas teismas vertino kaip įsipareigojimą pateikti jose nurodytas užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad apie ieškovo UAB „Velseka“ pateikiamą finansinį užstatą kalbama tik Kredito sutarties 6.4 punkte, todėl nuostatos dėl finansinio užtikrinimo susitarimo ir FUSĮ taikymo taikomos tik UAB „Velseka“ įkeistam turtui, t. y. tik Kredito sutarties 6.4.1 ir 6.4.2 punktuose nurodytam turtui, bet netaikomos 6.1–6.3 punktuose nurodytam įkeistam turtui. Taip pat pažymėjo, kad Kredito sutarties 6.4 punkte, kalbant apie finansinio užtikrinimo susitarimą, šalimis nurodomos tik atsakovas ir ieškovas UAB „Velseka“ kaip kredito gavėjas, o ta aplinkybė, kad A. R. yra vienintelis UAB „Velseka“ akcininkas ir vadovas bei kad jis pasirašė bendrovės vardu kredito sutartį, nesudaro pagrindo minėtas aplinkybes ir susitarimus vertinti kitaip, nes kredito sutartį jis pasirašė kaip bendrovės atstovas. Ieškovas UAB „Velseka“ negali būti laikomas ieškovo A. R. su atsakovu sudarytų ieškovo A. R. turimų indėlių įkeitimo sutarčių šalimi, nes šie indėliai priklauso A. R., o ne UAB „Velseka“. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad įkeistų indėlių atžvilgiu negali būti taikomos FUSĮ nuostatos dėl reikalavimo patenkinimo netaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir Bankų įstatymo (toliau – BĮ) nustatytų ribojimų. Be to, teismas sprendė, kad ir FUSĮ nuostatos nesuteikia teisės bankrutuojančio kreditoriaus reikalavimo išieškojimą ne ginčo tvarka nukreipti į skolininko turimą reikalavimo teisę į šį bankrutuojantį kreditorių, nes tai reikštų ĮBĮ ir BĮ draudžiamą įskaitymą, taip pat kitų atsakovo kreditorių interesų pažeidimą, nepagrįstai ieškovui A. R. suteikiant pirmenybės teisę pasidengti reikalavimą anksčiau už kitus kreditorius ir nesilaikant minėtuose teisės aktuose nustatymo eiliškumo. Teismas, sistemiškai aiškindamas banko indėlio sutartį ir banko sąskaitos sutartį reglamentuojančias Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, padarė išvadą, kad ieškovo A. R. įmokėtos pagal indėlių sutartis lėšos perėjo atsakovo nuosavybėn, o šis ieškovas įgijo prievolinio pobūdžio teisę reikalauti išmokėti lėšas. Todėl teismas laikė, kad A. R. iš esmės įkeitė turimą reikalavimo teisę į atsakovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog neturi teisinės reikšmės ginčui aplinkybė, kad ieškovui UAB „Velseka“ ir atsakovui keičiant Kredito sutartį, nebuvo pakeistos šios sutarties 6.1–6.3 p. nuostatos, bei atitinkamai aplinkybė, ar terminuoto indėlio sutartys yra pasibaigusios, nes pagal indėlio sutartis sukauptos lėšos bet kuriuo atveju nuosavybės teise priklauso atsakovui, jos nėra atskirtos nuo kito atsakovo turto, o bankroto bylos atsakovui iškėlimo atveju bus išmokamos ĮBĮ ir BĮ nustatyta tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, kad įkeitimo teisė atsakovui išliko, nepriklausomai nuo bankroto bylos atsakovui iškėlimo, iki UAB „Velseka“ įvykdys prievoles atsakovui pagal Kredito sutartį, o įkeitimo sutartys nėra nuginčytos ar nutrauktos, todėl yra galiojančios. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po moratoriumo paskelbimo, o vėliau bankroto bylos atsakovui iškėlimo pagal BĮ 76 straipsnio 7 dalies 4 punktą ir 85 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiamas bet koks atsakovo ir jo klientų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo A. R. įkeistų lėšų panaudojimas UAB „Velseka“ kredito dengimui reikštų būtent tokį įskaitymą. Be to, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra priešpriešinių vienarūšių reikalavimų (CK 6.130 str.), nes reikalavimo teisę į ieškovą UAB „Velseka“ turi atsakovas, bet ieškovas UAB „Velseka“ neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Dėl tos pačios priežasties teismas sprendė, kad negali būti taikoma ir BĮ 85 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis dėl reikalavimų įskaitymo.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Apeliantai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

131. Teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp apelianto UAB „Velseka“ ir atsakovo nebuvo sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas. Finansinio užtikrinimo susitarimu laikytinos ne indėlių įkeitimo sutartys, o Kredito sutarties 6.1 – 6.3 punktai. 2012 m. birželio 11 d. apeliantui UAB „Velseka“ ir atsakovui sudarius Kredito sutarties pakeitimą, minėtos įkeitimo sutartys nebuvo pakeisto ir pratęstos, jų galiojimas yra pasibaigęs, todėl yra pagrindas manyti, kad šalys siekė, jog apeliantui A. R. priklausantys terminuoti indėliai būtų ne paprastas įkaitas, o finansinis užstatas. Visus sutarčių projektus rengė atsakovas, dėl to visi netikslumai išreiškiant tikrąją šalių valią turi būti vertinami atsakovo nenaudai (CK 6.193 str.). Papildomo susitarimo sudarymo metu jau buvo įsiteisėjusi nutartis dėl atsakovo bankroto, vadinasi, pas atsakovą esančių A. R. terminuotų indėlių lėšos, viršijančios draudimo sumą, turėjo patekti į bendrą atsakovo turto masę, iš kurios ĮBĮ nustatyta tvarka vėliau tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai. Tačiau atsakovas, sudarydamas 2012 m. birželio 11 d. papildomą susitarimą su UAB „Velseka“, nurodė, kad kreditas užtikrinamas terminuotais indėliais, bei nurodė konkrečias sumas, esančias atitinkamose terminuotų indėlių sąskaitose. Tai reiškia, kad po atsakovo bankroto lėšos, esančios terminuotų indėlių sąskaitose, nepateko į bendrą atsakovo turto masę, kas tik patvirtina, kad šias lėšas abi šalys traktavo kaip finansinį užstatą.

142. Kredito sutarties 6.1–6.3 punktai atitinka visus tokiam finansinio užtikrinimo susitarimui įstatymo keliamus reikalavimus, nes susitarimas yra sudarytas raštu kaip Kredito sutarties, iš kurios atsiranda užtikrinama prievolė, dalis, ir šis susitarimas konkretizuoja tiek užtikrinamus finansinius įsipareigojimus, tiek ir finansinio užstato dydį (FUSĮ 2 str. 10 d., 5 str. 5 d.); susitarimo šalys yra atsakovas (finansų institucija) ir UAB „Velseka“ (juridinis asmuo) (FUSĮ 3 str. 2 d.); susitarimo objektas yra pinigai, esantys trijose atsakovo terminuotų indėlių sąskaitose (FUSĮ 2 str. 11 d., 5 str. 1 d. ir 4 d.). Tai, jog finansinio užstato savininkas A. R. yra fizinis asmuo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad finansinio užtikrinimo susitarimas negalėjo būti sudarytas, kadangi A. R. yra vienintelis UAB „Velseka“ akcininkas (savininkas). Svetimo turto įkeitimas yra šalutinė prievolė, ji neegzistuoja skyrium nuo pagrindinės užtikrinamos prievolės, todėl izoliuotas šių prievolių vertinimas FUSĮ kontekste yra nepagrįstas, kai šalys susitarė būtent dėl svetimo turto įkeitimo kaip užtikrinimo. Pas atsakovą pagal terminuotų indėlių sutartis laikytos apelianto A. R. lėšos nėra ir negali būti atsakovo nuosavybe, nes toks turtas banke apskaitomas kaip įsipareigojimai, o ne kaip turtas (Lietuvos banko valdybos 1996 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 230 (2012-12-13 dienos redakcija) patvirtintų Kredito įstaigų finansinės apskaitos tvarkymo ir atskaitomybės rengimo politikos pagrindinių principų 22 p.).

153. Atsakovo ir apelianto UAB „Velseka“ reikalavimai yra priešpriešiniai, vienarūšiai, jų terminai pasibaigę, o įstatymai nenumato tokio įskaitymo draudimo. Atsakovas turi teisę savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato pirmiau už kitus UAB „Velseka“ kreditorius (FUSĮ 4 str. 1 d., 9 str. 2 d., CK 4.198 str. 2 d.). Pagal FUSĮ 9 straipsnio 3 dalį, atsakovas gali patenkinti savo reikalavimą iš finansinio užstato jį įskaitydamas. Finansinis užstatas FUSĮ prasme yra išimtis tiek iš ĮBĮ (ĮBĮ 1 str. 4 d.), tiek ir iš BĮ nuostatų, papildomai reglamentuojančių komercinių bankų bankroto proceso ypatumus (BĮ 85 str. 4 d.).

164. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-932/2013, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

175. Teismas neatsižvelgė į Kredito sutarties sudarymo aplinkybes bei galimą atsakovo nesąžiningumą, dėl to nepagrįstai Kredito sutarties nuostatas aiškino išimtinai atsakovo naudai. Kredito sutartis buvo sudaryta bei užtikrinta terminuotų indėlių įkeitimu būtent atsakovo siūlymu, todėl jos sąlygos aiškintinos atsakovo nenaudai, t. y. laikant terminuotus indėlius finansiniu užstatu, kuris gali būti panaudotas apelianto UAB „Velseka“ skolai atsakovui dengti. Priešingai nei apeliantas UAB „Velseka“, apeliantas A. R. buvo nuolatinis atsakovo klientas, kuris keletą metų pas atsakovą turėjo eilę terminuotų indėlių, iš kurių savo nuožiūra prieš terminą ar po jo atsiiminėdavo lėšas, kurias dažniausiai skolindavo apeliantui UAB „Velseka“. Tačiau skirtingai nuo ankstesnių atvejų, likus 4 mėnesiams iki atsakovo moratoriumo paskelbimo, atsakovas apeliantui A. R. pasiūlė kitokį bendrovės finansavimo variantą – kredito suteikimą įkeičiant indėlius pagal terminuotų indėlių sutartis. Atsakovui atsisakant pripažinti terminuotus indėlius finansiniu užstatu, apeliantas UAB „Velseka“ priverstas dengti skolą iš savo turto, tuo tarpu apeliantas A. R. patirs dvigubą nuostolį – praras pagrindinę dalį terminuotų indėlių sumos bei bus priverstas ieškoti kitų būdų spręsti UAB „Velseka“ dėl veiklos sezoniškumo atsiradusių apyvartinių lėšų trūkumą.

18Atsakovas BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19Nurodo, kad Kredito sutartis nebuvo nutraukta ar pasibaigusi – atsakovas ir UAB „Velseka“ tiesiog susitarė dėl naujos šios sutarties tam tikrų punktų redakcijos, UAB „Velseka“ nebuvo papildomai finansuojama. Kredito sutarties 6.1–6.3 punktų pagrindu sudarytos savarankiškos įkeitimo sutartys, kurių 3.7 punktas nustato, jog sutartys galioja iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo. CK 4.224 straipsnio 1 dalyje išvardintų įkeitimo teisės pabaigos pagrindų nėra. Atsakovas pažymi, kad akcinės bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto (CK 2.50 str. 2 d.). Taip pat pažymi, kad nuosavybės teisės į bankui perduotas lėšas atsiradimo pagrindą nustato įstatymas (CK 6.892 str. 3 d., 6.913 str. 1 d. ir 2 d., 6.928 str.), o indėlių apskaitos specifika neturi tam jokio teisinio poveikio. Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiu, kad 2012 m. birželio 11 d. papildomame susitarime prie Kredito sutarties nurodytos konkrečios įkeistų terminuotų indėlių lėšų sumos reiškia, kad po atsakovo bankroto šios lėšos nepateko į bendrą atsakovo turto masę. Atsakovo teigimu, tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, paneigia tam tikrų ĮBĮ ir BĮ normų logiką ir prasmę. Apeliantai nepagrįstai bando išplėsti FUSĮ 9 straipsnio 2 dalies taikymą visam užstato gavėjo ir davėjo santykiui, nes toks aiškinimas neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB „Dėl susitarimų dėl finansinio įkaito“ ir ją įgyvendinančio FUSĮ turinio ir tikslų, šie teisės aktai skirti riboti finansų rinkos sisteminę riziką (riziką, kylančią kreditoriui (užstato gavėjui)). Lietuvos įstatymai draudžia prievolių įskaitymą iškėlus bankui bankroto bylą, o BĮ 85 straipsnio 4 dalies numatyta išimtis šiuo atveju negali būti taikoma, nes ieškovas A. R. nėra banko paskolos gavėjas. Pažymėjo, jog galimybę disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitose, dėl moratoriumo ir bankroto bylos bankui iškėlimo prarado ne tik ieškovas A. R., bet ir visi kiti banko klientai, kurie šiuo metu taip pat turi reikalavimo teisę į bankrutuojantį banką kaip jo kreditoriai.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Apeliacinis skundas atmetamas.

22Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

23Dėl finansinio užtikrinimo susitarimo sudarymo

24Byloje kilo ginčas dėl Kredito sutarties sąlygų, nustatančių kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemones, aiškinimo. Apeliantai įrodinėja, kad Kredito sutarties 6.1–6.3 punktų nuostatos, pagal kurias kredito gavėjas UAB ,,Velseka“ įsipareigojo savo prievolių įvykdymą užtikrinti A. R. priklausančių trijų terminuotų indėlių lėšų, esančių pas atsakovą, įkeitimu, laikytinos finansinio užtikrinimo susitarimu be nuosavybės teisės perdavimo.

25Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta sutartis dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaroma pagal FUSĮ ir užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus skolininkui bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009). Nagrinėjamu atveju įvertinus Kredito sutarties 6.1–6.3 punktų ir 6.4 punkto sąlygų tarpusavio ryšį (CK 193 str. 2 d.), akivaizdu, kad finansinio užtikrinimo susitarimu, kuriam taikomas FUSĮ, turi būti laikomas tik Kredito sutarties 6.4 punkte numatytas susitarimas įkeisti paties kredito gavėjo atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kitose pas atsakovą atidarytose sąskaitose esančias lėšas. Šalys aiškiai susitarė, kad finansinis užstatas yra kredito gavėjo, t. y. UAB ,,Velseka“ sąskaitose pas atsakovą esančios lėšos (Kredito sutarties 6.4.1 p.). Kolegija nesutinka su apeliantų teiginiu, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai pasiūlydamas suteikti kreditą įkeičiant terminuotų indėlių lėšas, todėl Kredito sutarties sąlygos turėtų būti aiškinamos atsakovo nenaudai, t. y. terminuotus indėlius taip pat laikant finansiniu užstatu. Atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutartis sudaryta su juridiniu asmeniu verslo tikslais, abi sutarties šalys turėjo įvertinti su sandoriu susijusias rizikas bei galimas neįvykdymo pasekmes. Vien ta aplinkybė, kad atitinkamas Kredito sutarties sąlygas pasiūlė atsakovas, savaime nesudaro pagrindo traktuoti šių sąlygų kitaip, jeigu jų turinys yra pakankamai aiškus. Nei Kredito sutarties 6.1–6.3 punktuose, nei jų pagrindu sudarytose terminuotų indėlių įkeitimo sutartyse nėra jokių nuostatų apie tai, kad konkrečios įkeičiamos indėlių lėšos yra laikomos finansiniu užstatu pagal FUSĮ. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad tiek terminuotų indėlių, tiek atsiskaitomosios sąskaitos lėšos buvo įkeistos siekiant užtikrinti tą pačią kredito gavėjo prievolę, kadangi prievolės gali būti užtikrinamos keliais skirtingais būdais (CK 6.70 str. 1 d.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Kredito sutarties 6.1–6.3 punktų nuostatas vertino tik kaip kredito gavėjo įsipareigojimą pateikti jose minimas užtikrinimo priemones. Tuo pačiu atmestinas apeliantų argumentas, jog finansinio užtikrinimo susitarimą pripažinti sudarytu netrukdo tai, kad finansinio užstato savininkas yra fizinis asmuo. Pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalį, fizinis asmuo negali būti nei tokio susitarimo šalimi, nei užstato davėju ar gavėju. Ta aplinkybė, jog A. R. yra UAB ,,Velseka“ vienintelis akcininkas, niekaip nepaneigia minėto įstatymo imperatyvo, kadangi įkeitimo sutartis A. R. sudarė kaip fizinis asmuo ir įkeitė jam pačiam asmeniškai, o ne bendrovei priklausantį turtą, t. y. terminuotų indėlių lėšas (b. l. 45-53).

26Apeliantų teigimu, 2012 m. birželio 11 d. apeliantui UAB „Velseka“ su atsakovu sudarius Kredito sutarties pakeitimą ir nepakeitus bei nepratęsus minėtų įkeitimo sutarčių, yra pagrindas manyti, kad apeliantui A. R. priklausantys terminuoti indėliai yra ne paprastas įkaitas, o finansinis užstatas. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2012 m. birželio 11 d. papildomu susitarimu Kredito sutarties šalys iš esmės susitarė dėl kredito grąžinimo atidėjimo. Kredito sutarties nuostatos, susijusios su užtikrinimo priemonėmis, nebuvo keičiamos, todėl nebuvo pagrindo keisti ir atitinkamų įkeitimo sutarčių. Kadangi minėto papildomo susitarimo sudarymo metu kredito gavėjo įsipareigojimai pagal Kredito sutartį nebuvo įvykdyti ir iki šiol nėra įvykdyti, įkeitimu užtikrinta prievolė laikoma nepasibaigusia, todėl atitinkamai nepasibaigia ir įkeitimo teisė (CK 4.224 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis šalių sudarytų terminuotų indėlių įkeitimo sutarčių 3.7 punktu, šios įkeitimo sutartys galioja iki tol, kol kredito gavėjas visiškai įvykdys savo sutartinius įsipareigojimus atsakovui (CK 4.198 str. 3 d.). Dėl to nepagrįstas ir logiškai ydingas apeliacinio skundo teiginys, kad terminuotų indėlių įkeitimo sutartys laikytinos negaliojančiomis nuo 2012 m. birželio 11 d., o Kredito sutarties 6.1–6.3 punktai laikytini finansiniu užstatu.

27Apeliantai taip pat teigia, kad pas atsakovą esančios įkeistos terminuotų indėlių lėšos nėra atsakovo nuosavybė ir po bankroto bylos iškėlimo atsakovui šios lėšos nepateko į bendrą atsakovo turto masę. Su tokiu teiginiu kolegija nesutinka, kadangi nuosavybės teisės į bankui perduotas lėšas atsiradimo pagrindą nustato imperatyvios įstatymo nuostatos (CK 6.892 str. 3 d., 6.913 str. 1 ir 2 d., 6.928 str.). Apeliaciniame skunde minimos indėlių apskaitos taisyklės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad banko teisė disponuoti indėlio lėšomis ir jas naudoti savo turiniu iš esmės atitinka nuosavybės teisinius santykius (CK 4.37 str. 1 d.), nes klientui pagal indėlio sutartį įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Priešingas aiškinimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neatitiktų banko veiklos esmės. Atsakovo nuosavybėn perduotų indėlių lėšų įkeitimas negali pakeisti jų teisinio režimo. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsakovo bankroto byloje buvo patvirtintas apelianto A. R. 1 446 925,47 Lt ketvirtos eilės kreditorinis reikalavimas, kurio dalis kildinama ir iš minėtų terminuotų indėlių sutarčių (b.l. 27-28). Tai patvirtina tą aplinkybę, kad įkeistos terminuotų indėlių lėšos nėra atskirtos nuo kito atsakovo turto ir po bankroto bylos atsakovui iškėlimo jos bus išmokamos ĮBĮ ir BĮ nustatyta tvarka.

28Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Kredito sutarties 6.1–6.3 punktų nuostatos negali būti aiškinamos kaip finansinio užtikrinimo susitarimo sudarymas.

29Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo banko bankroto atveju

30Apeliantai, prašydami teismo įpareigoti atsakovą panaudoti jam įkeistas A. R. terminuotų indėlių lėšas kredito gavėjo UAB „Velseka“ įsiskolinimui pagal neįvykdytą Kredito sutartį padengti, iš esmės siekia atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

31Įstatymai nustato, kad iškėlus bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., BĮ 85 str. 3 d. 2 p.). Ši bendro pobūdžio taisyklė reiškia, kad bankroto atveju negalimas ir banko bei jo klientų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.

32Apeliantai teigia, kad ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalis numato FUSĮ taikymo išimtį bankroto atveju, todėl atsakovo reikalavimų apeliantui UAB „Velseka“ patenkinimas iš finansinio užstato nelaikytinas įskaitymu, draudžiamu pagal ĮBĮ. Apeliantai remiasi FUSĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 2 punkto bei 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kurios nustato, kad skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų užtikrinamųjų finansinių įsipareigojimų, kreditorius turi teisę savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius, pinigų atveju – įskaitydamas arba kitaip padengdamas užtikrinamuosius finansinius įsipareigojimus, nepaisant to, kad vienai iš šalių pradėta ar vykdoma likvidavimo procedūra. Kolegija nesutinka su šiuo argumentu, kadangi pripažinus, jog UAB „Velseka“ įsipareigojimas pagal Kredito sutartį įkeisti atsakovui A. R. terminuotų indėlių lėšas nelaikytinas finansinio užtikrinimo susitarimu, apeliantų nurodytos FUSĮ nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

33Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju šalių reikalavimai nėra priešpriešiniai, nes pagal terminuotų indėlių sutartis reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu turi ne kredito gavėjas UAB „Velseka“, o įkaito davėjas A. R., kuriam ir priklauso reikalavimo teisė į terminuotus indėlius. Taigi UAB „Velseka“ prievolės pagal Kredito sutartį pabaiga kito asmens reikalavimo įskaitymu negalima (CK 6.130 str.). Dėl tos pačios priežasties netaikytina ir BĮ 85 straipsnio 4 dalis, numatanti išimtį iš minėtos taisyklės, t. y. kai banko bankroto procedūros metu leidžiama įskaityti indėlininko, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimą į banko reikalavimą indėlininkui dėl negrąžintos paskolos. Be to, pastaruoju atveju įskaitymas negalėtų viršyti įstatymo nustatyto draudimo išmokos indėlininkui maksimalaus 100 000 EUR dydžio.

34Apeliantų nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-932/2013 nagrinėjamu atveju aktuali tuo aspektu, kad minėtoje byloje taip pat buvo sprendžiamas panašus ginčas dėl banko atsisakymo priimti kliento finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą, nurašant iš kliento sąskaitų banke atsakovo veiklos apribojimo (moratoriumo) metu, ir tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2013) pripažino, kad tokiu atveju vienašalis priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, išskyrus tam tikras jau minėtas išimtis, yra draudžiamas.

35Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

36Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio... 3. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 4. Teisėjų kolegija... 5. I. Ginčo esmė... 6. 2011 m. birželio 20 d. tarp atsakovo AB bankas SNORAS (kredito davėjas) ir... 7. Ieškovai, laikydami, kad Kredito sutarties 6.1–6.4 punktai yra finansinio... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovų ieškinį... 10. Teismas, atsižvelgdamas į Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Apeliantai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti... 13. 1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp apelianto UAB „Velseka“ ir... 14. 2. Kredito sutarties 6.1–6.3 punktai atitinka visus tokiam finansinio... 15. 3. Atsakovo ir apelianto UAB „Velseka“ reikalavimai yra priešpriešiniai,... 16. 4. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4... 17. 5. Teismas neatsižvelgė į Kredito sutarties sudarymo aplinkybes bei galimą... 18. Atsakovas BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą... 19. Nurodo, kad Kredito sutartis nebuvo nutraukta ar pasibaigusi – atsakovas ir... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Apeliacinis skundas atmetamas.... 22. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 23. Dėl finansinio užtikrinimo susitarimo sudarymo... 24. Byloje kilo ginčas dėl Kredito sutarties sąlygų, nustatančių kredito... 25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai... 26. Apeliantų teigimu, 2012 m. birželio 11 d. apeliantui UAB „Velseka“ su... 27. Apeliantai taip pat teigia, kad pas atsakovą esančios įkeistos terminuotų... 28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sutinka su pirmosios... 29. Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo banko bankroto atveju... 30. Apeliantai, prašydami teismo įpareigoti atsakovą panaudoti jam įkeistas A.... 31. Įstatymai nustato, kad iškėlus bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti... 32. Apeliantai teigia, kad ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalis numato FUSĮ taikymo išimtį... 33. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu... 34. Apeliantų nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis... 35. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos... 36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti...