Byla e2A-335-180/2017
Dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei ir Marijai Zubrickienei, dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui R. B., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jano projektai“ atstovams J. P. (J. P.) ir advokatui E. R., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jano projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2516-275/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jano projektai“ dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Jano projektai“ 123 450 Eur draudimo išmoką subrogacijos tvarka, 6-ių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. kovo 25 d. apie 11 val. 20 min. gyvenamajame name, adresu ( - ) (toliau – namas Nr. 14), nuosavybės teise priklausančiam UAB „Bankroto administravimo kontora“, kilo gaisras. Gaisro metu buvo apgadintas namas Nr. 14 bei kaimyninis namas, esantis adresu ( - ). Namas Nr. 14 laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 23 d. buvo apdraustas ieškovės draudimo bendrovėje.
  3. Dėl įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo nukentėjusiesiems: 122 000 Eur draudimo išmoką už apgadintą namą ( - ), ir 1 450 Eur draudimo išmoką už apgadintą namą ( - ).
  4. Remiantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ekspertizės akto išvada, gaisro židinio zona pietvakarinės namo pusės dalyje, kur buvo įrengtas židinys ir nuo jo einantis jungiamasis dūmtakis; labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl degių medžiagų, konstrukcijų užsiliepsnojimo nuo įkaitusio metalinio jungiamojo dūmtakio šilumos poveikio; atstumai nuo metalinio jungiamojo dūmtakio iki statinio konstrukcijų (175 – 220 mm) rasti mažesni nei Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių 32-e punkte nurodyti privalomi mažiausi atstumai. Ekspertizės išvadoje teigiama, kad šie gaisrinės saugos reikalavimų (Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių 32-as p.) pažeidimai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su gaisro kilimo priežastimi.
  5. Šildymo sistemą name Nr. 14 montavo atsakovė UAB „Jano projektai“, todėl už gaisro metu sukeltą žalą yra atsakinga ji (atsakovė), kuri, atlikdama židinio montavimo darbus, privalėjo užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, tačiau to nepadarė.
  6. Remdamasi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, ji (ieškovė) išmokėjusi draudimo išmoką (atlyginusi žalą) įgijo subrogacijos teisę į žalos atlyginimą iš atsakovės.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino.
  2. Teismo išvada: ieškovės pateikti įrodymai byloje leidžia daryti išvadą, kad atsakovė įrengė židinį pažeisdama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-264 patvirtintų Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių 32-e punkte nurodytus privalomus mažiausius atstumus (nuo neizoliuoto keraminio, ketaus, betoninio ir metalinio jungiamojo dūmtakio sienelių turi būti išlaikomi ne mažesni kaip 500 mm atstumai iki statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė mažesnė kaip A2-s1,d0, ir kitų degių medžiagų). Tyrimo metu buvo rasti 175 – 220 atstumai, t. y. mažesni, nei reikalaujama, kas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su gaisro kilimo priežastimi. Teismas rėmėsi šia išvada, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių būtų galima su ja nesutikti, taip pat ir kitais įrodymais. Įvertinęs įrodymų visetą, teismas priėjo išvados, kad ieškinys įrodytas.
  3. Teismas atmetė teiginį dėl nevykdytos statinio statybos techninės priežiūros, nes nenustatė šios aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiu gaisru.
  4. Teismas atmetė atsakovės nurodytą aplinkybę, kad židinio užsakovas atsisakė pakeisti nekokybišką kamino įdėklą, nes tai nebuvo įrodyta. Jeigu keisti kamino įdėklą buvo būtina, tačiau jį nepakeitus atsakovė darbus tęsė, atsakomybė už tai, kad židinio įrengimo darbai buvo tęsiami esant nesaugiems kitiems įrenginiams, tenka rangovui, nes jis veikė kaip savo srities profesionalas. Jeigu užsakovas atsisako sudaryti sąlygas, kad židinio įrengimo darbai būtų atlikti tinkamai, rangovas įgyja teisę atsisakyti vykdyti darbus.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „Jano projektai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti; ieškinio neatmetus – grąžinti bylą į pirmosios instancijos teismą nagrinėti iš naujo.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas, priimdamas sprendimą ir konstatuodamas tariamus neteisėtus atsakovės veiksmus, išimtinai rėmėsi Priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės aktu, nors teismo posėdžio metu nurodyto akto rengėjas pripažino, kad netyrė ir nevertino byloje esančių nuotraukų, iš kurių matyti, kad atsakovas įrengė dūmtakio izoliaciją; nesusipažino su atsakovės darbuotojo naudotomis izoliacijos plokštėmis ir jų nevertino; iš nuotraukų negalėjo nustatyti, ar įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus; nurodė, kad jam reikalinga susipažinti su atsakovės darbuotojo naudotų izoliacinių medžiagų sertifikatais ir savybėmis. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad toks aktas yra neišsamus ir neobjektyvus. Norint tinkamai nustatyti gaisro priežastį, reikalinga iš naujo atlikti ekspertizę ar vertinimą.
  2. Priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro specialistų paaiškinimai, kad dūmtakio izoliavimas neturi jokios reikšmės, vertintini kritiškai, nes izoliavimo svarbą specialistai akcentavo minėtame akte.
  3. Į bylą pateikti duomenys, kad atsakovės darbuotojas naudojo 1050 °C karštį izoliuojančią nedegią medžiagą, todėl reikalauti, kad izoliavimo atstumai naudojant skirtingo atsparumo medžiagas, būtų vienodi, yra nepagrįsta. Įvertinę name sumontuotas izoliacines medžiagas, specialistai turėtų atsakyti, ar didesnio atsparumo izoliacinių medžiagų panaudojimas, nukrypstant nuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-264 patvirtintų Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklėse nurodytų atstumų, galėjo būti tiesioginė gaisro kilimo ir žalos atsiradimo priežastis.
  4. Namo savininko atstovas patvirtino, kad priešgaisrinės saugos inspektorius židinio netikrino; vykdant namo rekonstrukcijos darbus nebuvo privalomo statybos prižiūrėtojo; jis nepamena, kada buvo valytas namo kaminas ir namo savininkas pats tokių veiksmų niekuomet neatliko; paminėtą aktą surašę ekspertai šių duomenų nevertino ir nepasisakė, akivaizdu, kad akto išvados neišsamios ir neobjektyvios.
  5. Naudota izoliacinė medžiaga yra visiškai nedegi, ji turėjo išlikti ir po gaisro, tačiau specialistai, apžiūrinėdami apdegusį namą praėjus mėnesiui po gaisro, jos neaptiko, o namas buvo apdraustas tik likus dviem dienom iki draudiminio įvykio. Tikėtina, kad siekiant nuslėpti tikrąją gaisro priežastį bei įrodyti, kad dūmtakis nebuvo izoliuotas ir tai buvo tariamoji gaisro priežastis, naudotos izoliacinės plokštės buvo pašalintos iš gaisravietės, arba įsigytos ir panaudotos izoliacinės plokštės turėjo kokybės trūkumų, todėl sudegė. Nurodytos priežastys įrodo, kad atsakovė nėra atsakinga už name įvykusį gaisrą.
  6. Aktą surašę specialistai negalėjo nustatyti tikrosios gaisro priežasties, nes nežinojo visų reikšmingų aplinkybių ir jų nevertino. Byloje taip pat nebuvo apklaustas kaminų statytojas V. G., kuris buvo nuvykęs apžiūrėti dūmtakio namo kamine ir patvirtino, kad dūmtakio įdėklas, kurio atsakovės darbuotojas neįrenginėjo, nėra sertifikuotas, o jo kokybė nežinoma ir sunkiai nustatoma, nes tam reikėtų išardyti visą kaminą. Byloje reikalinga skirti teismo ekspertizę, kurios, bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui, atsakovė reikalaus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismas faktiškai neatskleidė bylos esmės ir tinkamai nenustatė gaisro priežasties, todėl sprendimas naikintinas ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
  7. Kadangi atsakovės darbuotojo panaudotos medžiagos yra visiškai nedegios, o panaudotų medžiagų gamintojas neginčijamai deklaruoja, kad šiuo atveju panaudota medžiaga izoliuoja 1050 °C karštį, akivaizdu, kad faktiškai buvo nuspręsta dėl panaudotos medžiagos kokybės trūkumų, nes nedegi medžiaga gaisro metu negalėjo sudegti. Tai lemia, kad palikus galioti sprendimą, atsakovė analogiškų nuostolių gali reikalauti iš medžiagų pardavėjo, o šis gamintojo. Kadangi byloje nedalyvavo nei panaudotų medžiagų pardavėjas, nei gamintojas, aišku, kad sprendimu nuspręsta dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nedalyvavo bylos nagrinėjime, kas pagal CPK 329 straipsnį sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.
  8. Teismo išvada, kad rangovui tenka atsakomybė, jeigu jis tęsia darbą, žinodamas, kad būtina keisti kamino įdėklą, ir jo nepakeitimas gaisro kilimo priežastis, yra nepagrįsta. Visa atsakomybė už kito asmens atliktus kamino įrengimo darbus buvo priskirta išimtinai jai (apeliantei), nors pagal CK 6.246 straipsnio 2 dalį netiesioginė atsakomybė galima tik įstatymų nustatytais atvejais. Namo savininkas pripažino, kad namo kaminas nebuvo tinkamai prižiūrėtas, negalėjo pateikti kamino sertifikato ir (ar) įrengimo dokumentų, todėl nesąžiningą atsakovei taikyti atsakomybę už kamino kokybę.
  9. Pagal Sutarties 3.2.9. punktą, dėl kurio buvo susitarta iki atsakovės darbų pradžios, tuo atveju, jei atsakovė pagal užsakovo užsakymą darbus turi vykdyti prie kito subjekto anksčiau atliktų darbų (pastatyto kamino ir pan.), kurių atitikimo teisės aktams atsakovei nėra galimybės patikrinti, o atlikti saugumą užtikrinančius darbus užsakovas nesutinka, už statybos techninių reglamentų ir kitų teisės aktų pažeidimus ir dėl to atsiradusią žalą, atsakovė neatsako. Taigi sutartyje apibrėžta, kad atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už netinkama kaminą. Nors sutartis ir nebuvo pasirašyta, tačiau namo savininko atstovas teismo posėdyje nenurodė, kad būtų prieštaravęs kažkokioms sutarties nuostatoms ir iš esmės pripažino, kad su sutartimi sutiko.
  10. Kamino įdėklo kokybę galima nustatyti ir įvertinti tik išardžius kaminą, kas konkrečiu atveju nebuvo padaryta, nes būtų reikėję statyti naują kaminą. Kamino įdėklo kokybę privalo garantuoti jį įrengę asmenys arba namo savininkas, nes būtent minėti asmenys turi sudaryti tinkamas sąlygas židiniui įrengti.
  1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus ir atitinkamai dėl jų pasisakė. Teismas sprendė, kad iš fotonuotraukų nėra galimybės nustatyti, kokia medžiaga buvo atlikta dūmtakio izoliacija. Atsakovė pateikė izoliacijos plokščių sertifikacijas, kuriomis grindžia savo poziciją, kad gaisras negalėjo kilti dėl itin atsparios izoliacinės medžiagos, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent tos plokštės buvo naudojamos darbų metu dūmtakiui izoliuoti nuo išorinių medžiagų. Atsakovė neįrodė, kokios plokštės buvo sumontuotos dūmtakiui izoliuoti, tuo labiau, kad įvykio vietoje izoliacinė medžiaga nebuvo rasta ir jos atsparumo nustatyti neįmanoma.
  2. Tai, kad atsakovė apeliacinio skundo motyvais nepaneigia akto išvadų, patvirtina jos pozicija, kad norint nustatyti gaisro priežastį, reikalinga iš naujo skirti ekspertizę ir atlikti vertinimą. Tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė tokio prašymo pirmosios instancijos teismui nepateikė.
  3. Atsakovė nurodo, kad į bylą pateikė duomenis, įrodančius, kad izoliavimui naudojo 1050 °C karštį izoliuojančią nelaidžią medžiagą. Šią aplinkybę ji įrodinėja papildomais įrodymais: izoliacinės medžiagos pirkimo faktą patvirtinančiomis PVM sąskaitomis faktūromis, medžiagos tyrimo ataskaita bei eksploatacinių savybių deklaracija. Tačiau atsakovė neįrodo, kad būtent šia medžiaga buvo izoliuojamas ginčo objektas, ar šios medžiagos naudojimas leidžia nesilaikyti teisės aktuose įtvirtintų atstumų nuo metalinio jungiamojo dūmtakio iki statinio konstrukcijų. Neįrodžius šių faktų, atsakovės argumentai apie darbų metu naudotą vieną ar kitą medžiagą bei jos savybes yra nepagrįsti ir nepaneigia ekspertizės akto išvadų.
  4. Aplinkybės dėl netinkamos namo savininko veiklos, negali būti siejamos su gaisro kilimu, nes nėra įrodytos teisiniu reglamentavimu, patvirtinančiu priešgaisrinės saugos inspektoriaus židinio tikrinimo pareigas ar privalomą statybos prižiūrėtojo dalyvavimą rekonstrukcijos darbų metu. Jeigu atsakovė žinojo apie privalomus nurodytų asmenų patikrinimus, būdama rangovu turėjo pareigą atsisakyti vykdyti darbus netinkamomis darbo sąlygomis. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad dūmtakis buvo netinkamas, ar, kad namo savininkas apie tai buvo informuotas ir atsisakė keisti dūmtakio dėklą.
  5. Argumentai, kad naudotos izoliacinės plokštės buvo pašalintos iš įvykio vietos ar turėjo kokybės trūkumų, nėra įrodyti, todėl spręsti apie kitų asmenų atsakomybę šiuo atveju nėra pagrindo.
  6. Teismas pagal CPK 243 straipsnį dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškina jų procesines teises ir pareigas, todėl atsakovei galimybė kviesti liudytoją V. G. turėjo būti žinoma. Prašymą paskirti teismo ekspertizę atsakovė turėjo pateikti bylos nagrinėjimo metu, bet nei prašymo, nei nuomonės skirti teismo ekspertizę teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nepareiškė, dėl ko teismas neturėjo pagrindo jos (teismo ekspertizės) skirti. Gaisrinių tyrimo centro ekspertizė laikytina pakankamai aiški ir išsami, skirti pakartotinės ar papildomos ekspertizės pagrindo nėra.
  7. Pagal CPK 329 straipsnį absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas siejamas su tuo, kad sprendimu nuspręsta dėl neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių. Šiuo atveju atsakovė neįrodė fakto, kad medžiagos buvo netinkamos kokybės. Be to, nėra aišku, kokiems byloje nedalyvaujantiems asmenims teismo sprendimas sukėlė teises ir pareigas.
  8. Teismas atsakovės atsakomybės klausimo visiškai netapatino su atsakomybe už kito asmens veiksmus, nes byloje įrodyta būtent atsakovės civilinė atsakomybė, pagrįsta netinkamu, neteisėtu židinio įrengimo darbų atlikimu, lėmusiu gaisrą ir atsiradusią žalą.
  9. Atsakomybės ribojimas šalių neaptartomis sutarties nuostatomis yra nepagrįstas ir atmestinas.
  10. Atsakovės prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo yra atmestinas. Atsakovė buvo informuota apie galimybę pateikti papildomus įrodymus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Nagrinėjamoje byloje reikalavimą atlyginti žalą atsakovei UAB „Jano projektai“ reiškia draudikė UAB „Lietuvos draudimas“, išmokėjusi draudimo išmokas draudėjams, dėl gaisro, kilusio UAB ,,Bankroto administravimo kontora“ nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame ( - ) (savininkas UAB “Bankroto administravimo kontora“) ir apgadinto namo, esančio ( - ) (savininkas F. K.), Vilniuje. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Toks draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu vadinamas subrogacija. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subrogacijos atveju, draudikui išmokėjus pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, saistanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-46/2009; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtącivilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2013). Taigi UAB „Lietuvos draudimas“, išmokėjusi draudimo išmokas, perėmė visas draudėjų teises ir pareigas dėl padarytos žalos.
  3. Ginčo, kad atsakovė UAB „Jano projektai“ (rangovė) atliko židinio montavimo darbus UAB „Bankroto administravimo kontora“ priklausančiame name, adresu ( - ), kuris laikotarpiu nuo 2015 m kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 23 d. buvo apdraustas ieškovės bendrovėje, byloje nėra.
  4. Byloje yra užsakovo ir rangovo nepasirašyta židinio įrengimo darbų sutartis, tačiau sandorio šalys neneigia. Teigia, kad tokia sutartis buvo aptarta žodžiu, elektoriniu susirašinėjimu, t. y. buvo sudaryta ir įvykdyta. Ginčo dėl sutarties nėra.
  5. Byloje kilęs ginčas dėl gaisro, kurio pasekmė – vienas sudegęs namas, kitas namas apgadintas, priežasties. Keliama įrodymų pakankamumo ir vertinimo problema. Apeliantė teigia, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės aktas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovės atsakomybę dėl kilusio gaisro, yra neišsamus ir neobjektyvus, neįrodo atsakovės kaltės.
  6. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės, neturinčiame teismo ekspertizės statuso (CPK 197, 200 str.) akte (toliau – Ekspertizės aktas) buvo nustatyta, kad UAB „Bankroto administravimo kontora“ priklaususiame name 2015 m. kovo 25 d. įvykusio gaisro židinio zona yra pietvakarinės namo pusės dalyje, kur buvo įrengtas židinys ir nuo jo einantis dūmtakis. Labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl degių medžiagų, konstrukcijų užsiliepsnojimo nuo įkaitusio metalinio jungiamojo dūmtakio šilumos poveikio. Šią aplinkybę patvirtino ir Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateikta informacija dėl 2015 m. kovo 25 d. įvykusio gaisro. Apžiūros metu buvo nustatyti Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių (toliau – Taisyklės) 32-o punkto pažeidimai, turėję tiesioginį priežastinį ryšį su gaisro kilimo priežastimi. Taisyklių 32-as punktas nustato, kad nuo neizoliuoto keraminio, ketaus, betoninio ir metalinio jungiamojo dūmtakio sienelių turi būti išlaikomi ne mažesni kaip 500 mm atstumai iki statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė mažesnė kaip A2-s1, d0, ir kitų medžiagų. Nuo keraminio, ketaus, betoninio ir metalinio jungiamojo dūmtakio išorinių paviršių, izoliuotų ne mažesnio kaip 50 mm storio, ne žemesnės kaip A1 degumo klasės statybos produktais, turinčiais maksimalią eksploatavimo temperatūrą, ne žemesnę kaip 600 °C, turi būti išlaikomi ne mažesni kaip 250 mm atstumai iki statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė mažesnė kaip A2-s1, d0, ir kitų degių medžiagų.
  7. Nagrinėjamu atveju atsakovė neigė šio Ekspertizės akto objektyvumą bei išsamumą aplinkybėmis, kad akto rengėjas netyrė ir nevertino byloje esančių nuotraukų, iš kurių matyti, kad atsakovė įrengė dūmtakio izoliaciją; nesusipažino su jos naudotomis izoliacijos plokštėmis ir jų nevertino; bei iš nuotraukų negalėjo nustatyti, ar įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
  8. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.
  9. Įvykio vietos (2015 m. kovo 25 d. įvykusio gaisro name, adresu ( - )) apžiūros metu nustatyta, kad gaisro židinio zonoje įrengtas židinys su jungiamuoju dūmtakiu, kuris yra prijungtas prie lauke esančio dūmtraukio. Dūmtraukis susideda iš trijų sluoksnių: skarda, izoliacinė medžiaga ir vidinė skarda, o jungiamasis dūmtakis yra įrengtas iš vieno sluoksnio metalinio vamzdžio. Įvykio vietos apžiūros metu jungiamojo dūmtakio įrengimo vietoje izoliacinės medžiagos aptikta nebuvo, izoliacinių plokščių fragmentų taip pat aptikta nebuvo. Šias aplinkybės patvirtina ir apžiūros metu darytos nuotraukos, esančios byloje. Atsakovė teigia, kad montuojant dūmtakį jos darbuotojas naudojo izoliacines medžiagas. Šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovė pateikė nuotraukas, kuriose matyti įrenginėjamas dūmtakis apdengtas izoliacinėmis plokštėmis, PVM sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, kad nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 23 d. UAB „Jano projektai“ pirko 21 vienetą izoliacinių plokščių (Silca 1250*1000*30 mm). Byloje esančio atsakovės bei UAB „Bankroto administravimo kontora“ susirašinėjimo elektroniniu paštu duomenimis, atsakovė užsakovei siųstuose paskaičiavimuose nurodė, kad montuojant židinį bus reikalinga 8 vienetai izoliacinių plokščių, kurių dydis 126x100 cm. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti įrodymai leidžia teigti, kad atsakovė montuodama dūmtakį tikėtina, kad naudojo izoliacines plokštes, tačiau tai nepaneigia įvykio apžiūros metu nustatytos aplinkybės bei byloje esančios nuotraukos, kuriose akivaizdžiai matyti, kad dūmtakis nebuvo izoliuotas. Nurodytos aplinkybės taip pat paneigia bet kokias galimybes nustatyti, kokias izoliacines plokštes (ar tikrai tas, kurias nurodo) atsakovė naudojo (jei naudojo) montuodama dūmtakį.
  10. Atsakovė teigia, kad montuojant dūmtakį buvo naudota 1050 °C karštį izoliuojanti nedegi medžiaga, šiai aplinkybei pagrįsti atsakovė pateikė izoliacinių plokščių (izoliacinės medžiagos) tyrimo ataskaitą bei eksploatacinių savybių deklaraciją, tačiau, net ir darant prielaidą, kad atsakovė izoliavo dūmtakį tokias aukštas izoliacines savybes turinčia medžiaga yra akivaizdu, kad gaisro metu ši medžiaga neišliko. Iš to sprendžiama, kad ji nebuvo tokia nedegi, jei kilo gaisras. Ekspertizės akte aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad tarp metalinio jungiamojo dūmtakio ir blokelių sienos yra pilkos spalvos plokščių fragmentų, tačiau metalinio jungiamojo dūmtakio šonuose, priekyje ir virš jo tokių plokščių fragmentų nėra. Įvykio vietos apžiūros metu taip pat buvo nustatyta, kad išmatuoti atstumai nuo metalinio jungiamojo dūmtakio iki statinio konstrukcijų buvo 175-220 mm, t. y. mažesni nei Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklių 32-e punkte nurodyti privalomi mažiausi atstumai (250 mm). Atsakovė teigia, kad reikalauti, jog izoliavimo atstumai, naudojant skirtingo atsparumo medžiagas, būtų vienodi, yra nepagrįsta. Tokiu teiginiu apeliantė netiesiogiai pripažįsta, kad atstumai nuo dūmtakio sienelių iki statinio konstrukcijų galėjo neatitikti paminėto teisės akto reikalavimų. To fakto, kad buvo išlaikyti būtini atstumai, apeliantė neįrodė ir neneigė, kad Taisyklių 32-e punkte nustatytų atstumų nesilaikė.
  11. Teisėjų kolegija, įvertinusi Ekspertizės akto, neturinčio teismo ekspertizės statuso, vertinto kaip rašytis įrodymas, turinį, apeliaciniame teisme teismo posėdžio metu apklausto paminėtą ekspertizę atlikusio liudytojo M. J. (M. J.) parodymus dėl šio Ekspertizės akto, sprendžia, kad abejoti šio rašytinio įrodymo – Ekspertizės akto, tikrumu nėra pagrindo. Liudytojas konkretizavo gaisro kilimo vietą, kuri patenka į apeliantės vykdytų darbų zoną, bei priežastį. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl įvykio metu bei tolesnio tyrimo metu nustatytos gaisro kilimo priežasties. Priešingų Ekspertizės akto išvadoms dėl gaisro židinio zonos ir gaisro kilimo priežasties įrodymų atsakovė į bylą nepateikė.
  12. Apeliaciniame skunde apeliantė teigė dėl būtinybės skirti teismo ekspertizę tikrajai gaisro priežasčiai nustatyti, tačiau po liudytojo, tyrusio gaisro priežastį ir surašiusio paminėtą aktą, apklausos apeliacinės instancijos teisme, apeliantė atsisakė prašymo skirti teismo ekspertizę (CPK 42, 178, 314 str.).
  13. Apeliantė neigia konstatuotą gaisro priežastį prielaidomis, keldama įvairias, jos nuomone, galimas kitas kilusio gaisro priežasties versijas, jų nepagrįsdama įrodymais (CPK 177, 178 str.). Atsakovės teiginiai apie tikėtina pašalintas izoliacines medžiagas iš gaisravietės, deklaratyvūs ir taip pat nepagrįsti įrodymais (CPK 177, 178 str.).
  14. Atsakovė teigia, kad Ekspertizės aktą surašę specialistai negalėjo nustatyti tikrosios gaisro priežasties, nes nežinojo visų reikšmingų aplinkybių, t. y., kad dūmtakio įdėklas, kurios atsakovės darbuotojas neįrenginėjo, nėra sertifikuotas, jo kokybė nežinoma, o siekiant šias aplinkybes išsiaiškinti reikėjo ardyti visą kaminą. Taip pat teigiama, kad namo savininkas apie tai buvo įspėtas. Ši apeliantės nurodyta faktinė aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino.
  15. 2017 m. rugsėjo 7 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas namo savininko UAB „Bankroto administravimo kontora“ atstovas, bendrovės vadovas D. P. parodė, kad apie kamino įdėklo defektus nebuvo įspėtas. Apeliantės darbuotojas, apžiūrėjęs kaminą, patvirtino galintis sumontuoti židinį; ėmėsi darbo ir jį įrengė. Įrengus židinį, jis buvo užkurtas du kartus: pirmą kartą trumpai, o užkūrus antrą kartą kilo gaisras.
  16. Rangovas negali apsiriboti normatyvinių statybos dokumentų, sutarties dokumentų ir užsakovo reikalavimais ir jais remdamasis pateisinti statybos darbų ar statinio trūkumus – pagal CK 6.659 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias rangos sutarčių taisykles rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą dėl netinkamų dokumentų, medžiagų, darbų atlikimo būdo ar kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar saugumui; pagal CK 6.684 straipsnio 4 dalį rangovas, statybos metu padaręs išvadą, kad reikalingi normatyviniuose statybos dokumentuose nenumatyti darbai, dėl kurių būtina atlikti papildomus statybos darbus, privalo apie tai pranešti užsakovui; rangovas privalo vykdyti statybos metu gautus užsakovo nurodymus, tik jeigu jie neprieštarauja statybos rangos sutarties sąlygoms ir normatyviniams statybos dokumentams (CK 6.689 straipsnis). Tokiu būdu užsakovui, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme ar sutartyje, statybos darbų kontrolė ir priežiūra yra teisė, o ne pareiga; rangovas, netinkamai vykdęs sutartį, pažeidęs normatyvinius, atliekamą veiksmą reglamentuojančius teisės aktus, neturi teisės remtis ta aplinkybe, kad užsakovas nevykdė statybos darbų kontrolės ir priežiūros, išskyrus atvejus, kai tokios kontrolės ir priežiūros pareigą užsakovui nustato įstatymas ar sutartis (CK 6.689 str. 4 d.).
  17. Kasacinio teismo praktikoje, vertinant užsakovo ir rangovo atsakomybės už tinkamą statybos rangos sutarties vykdymą ribas, išaiškinta, kad, atsižvelgdamas į statybos rangos sutarties specifiką, įstatymų leidėjas specialiai aptarė tokios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti (CK 6.691 str.). Tinkamas šios pareigos įgyvendinimas yra priemonė, įgalinanti maksimaliai išvengti vykdant sutartį galimų nuostolių, ginčų dėl darbų atlikimo, atsiskaitymo, net sutarties nutraukimo. Tai pagrindžiama visų pirma tuo, kad rangovas, užsiimdamas ūkine-komercine veikla, kurios tikslas – pelno siekimas, gerai žino (arba privalo žinoti) savo teises bei pareigas ir veikia savo rizika. Rangovas, specializuodamasis statybos darbų srityje, jau sutarties sudarymo etape turi realiai įvertinti savo pajėgumus, konkretaus objekto specifiką ir kitus galimus veiksnius, kad nesuklaidintų užsakovo. Jeigu sutarties vykdymo metu kyla kliūčių, trukdančių tinkamai ir laiku įvykdyti sutartį, rangovas privalo imtis visų nuo jo priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti ir taip įgyvendinti CK 6.691 straipsnyje įtvirtintą imperatyviąją įstatyminę statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutarties vykdymo metu pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2007; 2008 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2009 ).
  18. Atsižvelgdama į nurodytą įstatyminį rangovo bei užsakovo santykių reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pripažinus, jog buvo būtina keisti kamino įdėklą ir toks nepakeitimas buvo gaisro kilimo priežastis, atsakomybė už tai, kad židinio įrengimo darbai buvo tęsiami, esant nesaugiems kitiems, tarpusavyje susijusiems įrenginiams, tenka rangovui, nes jis šiuo atveju veikia kaip savo srities profesionalas. Ji turi pareigą atsisakyti vykdyti darbus, jei užsakovas atsisako sudaryti sąlygas tinkamai dirbti. Be to, aplinkybė, kad atsakovės darbuotojas nenurodė užsakovui, žinodamas apie reikalingus atlikti įstatyminius veiksmus, kreiptis dėl židinio bei kamino patikrinimo į priešgaisrinės saugos tarnybas, tačiau nepaisydamas galimų grėsmių ėmėsi atlikti užsakymą, tik patvirtina, kad užsakovas pažeidė CK 6.691 straipsnyje įtvirtintą imperatyviąją įstatyminę statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutarties vykdymo metu pareigą.
  19. Atmestinas atsakovės argumentas dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pirmiausia, apeliantė nenurodė, kokie gi asmenys turėjo būti įtraukti dalyvauti byloje, antra, dėl kokių tariamų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų pasisakyta teismo sprendime. Teisėjų kolegija tokių procesinių pažeidimų nenustatė. Jeigu apeliantė mano, kad panaudotos izoliacinės medžiagos buvo nekokybiškos, ji turi teisę savarankiškai reikšti pretenzijas gamintojui, tiekėjui ir t. t.
  20. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles bei tokiu būdu neatskleidė bylos esmės (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialinių teisės normų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovei, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.
  21. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
  22. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi.

4Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (sąskaitos, atliktų darbų išklotinės, mokėjimo nurodymai) įrodo, kad ieškovė UAB „Lietuvos draudimas“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 263,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių. Išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
  2. 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės prašymą ir UAB „Jano projektai“ atidėjo 1 094 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovė įpareigojama sumokėti likusią 1 094 Eur žyminio mokesčio dalį.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

7Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jano projektai (j. a. k. 302843408) ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 263,68 Eur (du šimtus šešiasdešimt tris eurus šešiasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

8Įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Jano projektai“ sumokėti likusią 1 094 Eur (vieno tūkstančio devyniasdešimt keturių eurų) žyminio mokesčio dalį į valstybės biudžetą – Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Proceso dalyviai
Ryšiai