Byla 2A-200-560/2013
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“, trečiasis asmuo – D. S., dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinęs teismo prašė priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 94 058,60 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka. Nurodė, kad trečiasis asmuo D. S. 2004 m. ( - )vairuodamas jam priklausantį automobilį nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, buvo neatidus, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio sąlygas, matomumą, lenkė kitą automobilį ir, baigdamas lenkimo manevrą, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur susidūrė su M. A. priklausančiu ir jos vairuojamu automobiliu, dėl ko pastaroji žuvo įvykio vietoje. VSDFV Vilniaus skyrius 2006-04-27 sprendimu Nr. D207 pripažino M. A. 2004 m. ( - )įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudiminiu įvykiu. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. ieškovas žuvusiosios šeimai paskyrė vienkartinę draudimo išmoką: remiantis 2006-05-11 sprendimu Nr. 6-18-430 D. K. skirta 24 750 Lt išmoka, 2006-05-11 sprendimu Nr. 6-18-431 E. A. – 24 750 Lt išmoka, remiantis 2006-05-11 sprendimu Nr. 6-18-429 E. M. P. – 24 750 Lt išmoka, remiantis 2006-05-11 sprendimu Nr. 6-18-428 J. S. – 24 750 Lt išmoka. Iš viso žuvus apdraustajai jos šeimai buvo išmokėta 99 000 Lt vienkartinė išmoka. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 str. 1 d. 1 p., ieškovo 2006-05-11 sprendimais Nr. 6-18-426 ir Nr. 6-18-427 E. A. ir D. K. buvo paskirtos periodinės draudimo išmokos – už laikotarpį nuo 2004-10-13 iki 2007-05-31 joms buvo išmokėta 3 308,08 Lt periodinių draudimo išmokų. Nurodė, kad ieškovas 2008-06-28 raštu kreipėsi į trečiojo asmens D. S. civilinę atsakomybę 2004 m. ( - )eismo įvykio metu apdraudusią draudimo kompaniją – atsakovą UADB „Ergo Lietuva“ – su prašymu atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dėl M. A. mirtino nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo patirtą žalą. Minėtame rašte ieškovas prašė atlyginti iš viso 102 308,08 Lt. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ 2008-06-02 raštu pranešė, kad sutinka atlyginti tik 544,64 Lt pagal ieškovo 2007-06-28 pretenziją, kadangi asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą, netekus maitintojo atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Nurodė, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie mirusiojo buvo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą. Remdamasis šia nuostata, atsakovas pažymėjo, kad teisę į žalos atlyginimą turi tik žuvusiosios dukterys D. K. ir E. A., todėl ieškovui atlygintinos žalos dydį apskaičiavo iš M. A. vidutinių mėnesio pajamų trečdalio, t. y. pajamų dalis, kuri, anot atsakovo, teko kiekvienai iš M. A. dukterų, atimdamas periodines draudimo išmokas ir skirtumą tarp išmokėtų periodinių draudimo išmokų bei vidutinės mėnesio pajamų dalies, tenkančios kiekvienai iš dukterų, priskirdamas prie žalos ieškovui. Taigi, ieškovas nurodė, kad atsakovas atlygino 5 442,64 Lt dydžio žalą, t. y. kompensavo visą D. K. bei E. A. išmokėtą periodinę kompensaciją apdraustajam mirus už laikotarpį nuo 2004-10-13 iki 2007-05-31 ir dalį vienkartinės draudimo išmokos. Pažymėjo, kad E. A. ir D. K. periodinė kompensacija, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 str., buvo mokama ir po 2007-05-31, todėl atsakovas ieškovui kompensavo dar 2 806,84 Lt.

5Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad sprendžiant ieškovo pateiktos pretenzijos pagrįstumo klausimą, buvo išsiųsti paklausimai ir gauti duomenys apie žuvusiosios M. A. šeiminę padėtį ir iki žūties gautas pajamas. Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2008-02-28 pažymoje nurodoma, kad M. A. šeiminė padėtis – mirusi ištuokoje, buvęs sutuoktinis G. A. mirė ( - ); nepilnamečiai vaikai – D. K. ir E. A.. Iš UAB „Kolegita“ buvo gautos pažymos apie M. A. pajamas nuo 2003-12-19 iki 2004-10-13. Atsakovo teigimu, iš gautų duomenų matyti, kad M. A. išlaikė tik dvi nepilnametes dukteris, o jos vidutinės mėnesio pajamos laikotarpiu nuo 2004-02-01 iki 2004-09-30 sudarė 258,16 Lt. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad ieškovo regreso teisė gali būti taikoma tik ta apimtimi, t. y. tik tokiu dydžiu, kokiu, vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės normomis ir principais, atsako žalą padaręs asmuo. Atsižvelgdamas į tai, kad pagrįstą žalos atlyginimo sumą atsakovas ieškovui jau atlygino, mano, kad ieškinys nepagrįstas.

6Trečiasis asmuo D. S. atsiliepimo į ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį nepateikė.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-09-28 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad teisės aktai aiškiai nenustato, kokia apimtimi yra realizuojama atgręžtinio reikalavimo teisė, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad vienkartinė socialinio draudimo išmoka, mokama apdraustojo mirties atveju, nėra tapati tam žalos atlyginimui, kuris nustatomas ir įgyvendinamas vadovaujantis civilinės teisės reguliuojamo deliktinės civilinės atsakomybės instituto normomis (CK 6.250 str., 6.284 str., 6.291 str.), padarė išvadą, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos regreso teisė gali būti tik ta apimtimi, tokiu dydžiu, kokiu, vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės normomis, atsako žalą padaręs asmuo. Pažymėjo, kad pagal CK 6.113 str. nuostatas asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti jų daugiau nei tų teisių turėjo pradinis kreditorius, todėl laikytina, kad, jeigu ieškovas, išmokėdamas vienkartinę socialinio draudimo išmoką, atlygina daugiau žalos nei jos buvo padaryta, jis negali turėti regreso teisės į tą išmokėtos socialinės draudimo išmokos dalį, kuri viršija nukentėjusiojo patirtus nuostolius. Nurodė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog žuvusioji išlaikė dvi nepilnametes dukteris, apskaičiuodamas žalą dėl maitintojo netekimo, žuvusiosios vidutines mėnesio pajamas padalino iš asmenų skaičiaus, kuriuos išlaikė žuvusioji, įskaitydamas ir pačią žuvusiąją (258,16 Lt : 3 = 86,05 Lt). Žuvusiosios tėvui ir jo sutuoktinei išmokėtos vienkartinės socialinio draudimo išmokos atsakovas pagrįstai nekompensavo, nes jie nebuvo žuvusiosios išlaikomi. Pažymėjo, kad atsakovas, atlikęs skaičiavimus, pagrįstai atlygino ieškovui 5 442,64 Lt žalą. Kadangi E. A. ir D. K. periodinė kompensacija buvo mokama ir po 2007-05-31, todėl nurodė, kad atsakovas ieškovui pagrįstai kompensavo dar 2 806,84 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisingai nustatė atlygintos žalos dydį ir žalą ieškovui apmokėjo, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamoje byloje nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas yra viena iš specifinių draudimo santykių formų, todėl mano, kad teismas nevisapusiškai įsigilino į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir nepagrįstai vadovavosi išimtinai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Mano, kad ieškovas, išmokėjęs žuvusiosios šeimos nariams vienkartinę išmoką, įgijo regreso teisę į atsakovą, nes, priešingu atveju, nustačius, jog regreso teisė į atsakovą visa apimtimi negalima, socialinio draudimo įstaigos biudžetui padaroma žala.

11Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog žalą dėl laidojimo ir su tuo susijusių išlaidų jau atlygino įvykio kaltininkas, dėl to ieškovo išmokėta vienkartinė ir periodinės draudimo išmokos tegali būti vertinamos žalos dėl maitintojo netekimo atlyginimo aspektu. Pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog žuvusioji išlaikė tik dvi savo nepilnametes dukras, tuo tarpu kitiems asmenims (pavyzdžiui, savo tėvams (įtėviams)) išlaikymo teikti M. A. negalėjo vien atsižvelgiant į jos iki žūties gautų pajamų dydį. Apskaičiavus, kokia suma tekdavo kiekvienam iš šeimos narių, susidaro 86,05 Lt suma per mėnesį. Remiantis faktu, kad kiekviena žuvusiosios dukra kas mėnesį patiria 86,05 Lt žalą dėl maitintojos netekimo, UADB „Ergo Lietuva“ iki skundžiamo sprendimo priėmimo ieškovui yra išmokėjusi 15 596,54 Lt sumą, t. y. tiek, kiek periodinės ir vienkartinė socialinio draudimo išmokos padengia žalos deliktinės civilinės atsakomybės prasme. Pažymėjo, kad atsakovas ir toliau atlygina 86,05 Lt sumą per mėnesį už kiekvieną žuvusiosios dukrą iki kol jos sulauks pilnametystės ar mokysis vidurinių, aukštųjų, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose (bet ne ilgiau nei joms sukaks 24 metai). Pažymėjo, kad šiuo atveju, kadangi nėra pagrindo teigti, jog žuvusioji išlaikė savo tėvus (įtėvius), dėl to neprotinga būtų teigti, jog dėl dukters mirties tėvai patyrė žalos, susijusios su maitintojo netekimu. Tačiau net tuo atveju, jei būtų konstatuota, jog žuvusiosios tėvai (įtėviai) buvo jos išlaikomi, tuomet turėtų būti perskaičiuotas ir žuvusiosios dukterų dėl maitintojo netekimo patirtos žalos dydis, dalinant vidutinį žuvusiosios mėnesio pajamų dydį iš 5, o ne iš 3. Be to, toks žalos atlyginimas negalėtų būti mokamas ilgiau nei iki žuvusiosios tėvo mirties, o bylos duomenimis jis mirė ( - ). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, mano, kad atsakovas atlygino visą socialinių draudimo išmokų dalį, kuri padengė žuvusio asmens šeimos nariams civiliniu deliktu padarytą turtinę žalą.

12Trečiasis asmuo D. S. atsiliepimo į ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą nepateikė.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas.

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių 2012-09-28 teismo sprendimo negaliojimo priežasčių, nurodytų CPK 329 str., nenustatė, tačiau išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.87 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir šiuo klausimu susiklosčiusią teisminę praktiką, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl toks teismo sprendimas dėl žemiau išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų naikintinas CPK 330 str. pagrindu.

16Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad dėl trečiojo asmens D. S. kaltės 2004 m. ( - ) įvyko eismo įvykis, kurio metu įvykio vietoje žuvo M. A.. VSDFV Vilniaus skyrius 2006-04-27 sprendimu mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudiminiu įvykiu. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, žuvusiosios šeimai skirta vienkartinė draudimo išmoka, t. y. kiekvienam iš žuvusiosios šeimos narių – dviem dukterims ir tėvams (įtėviams) – skirta po 24 750 Lt išmoka, iš viso – 99 000 Lt. Taip pat žuvusiosios dukterims E. A. ir D. K. buvo paskirtos periodinės draudimo išmokos – už laikotarpį nuo 2004-10-13 iki 2007-05-31 buvo išmokėta 3 308,08 Lt periodinių draudimo išmokų. Ieškovas 2008-06-28 raštu kreipėsi į atsakovą UADB „Ergo Lietuva“ su prašymu atlyginti 102 308,08 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dėl M. A. mirtino nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo patirtą žalą. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ nesutinka su ieškovo paskaičiuotu išmokos dydžiu ir nurodo, kad pagrįsta tik ta išmokos dalis, kiek periodinės ir vienkartinė socialinio draudimo išmokos padengia patirtą žalą deliktinės civilinės atsakomybės prasme. Atsakovas neginčija prievolės padengti žuvusiosios dukterims mokamų periodinių išmokų, tačiau nesutinka su tuo, jog vienkartinė išmoka priskirtina žalos atlyginimui. Be to, atsakovo teigimu, žuvusiosios tėvams (įtėviams) vienkartinė išmoka išmokėta nepagrįstai, nes jie nebuvo jos išlaikomi, o dukterims paskaičiuota žala dėl maitintojos netekimo sudaro iš viso 2 134,56 Lt.

17Byloje keliamas klausimas dėl draudimo išmokas išmokėjusio ieškovo regreso teisės į žalą padariusio asmens draudiką ribų. Nagrinėjamu atveju ieškovas, remdamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, bei šio įstatymo 26 str. 1 d. 1 p., kuriame nurodyta, kad periodinę draudimo išmoką turi teisę gauti mirusiojo vaikai, kurie buvo mirusiojo išlaikomi, kol jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokosi įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, – kol jiems sukaks 24 metai, prašo teismo priteisti iš atsakovo žuvusiosios M. A. šeimos nariams išmokėtą vienkartinę ir periodines išmokas. Tuo tarpu atsakovas paskaičiavo žuvusiosios išlaikytinėms (kurios, atsakovo manymu, šiuo atveju yra tik M. A. dukterys, tačiau ne tėvai (įtėviai)) tenkančią pajamų dalį ir teigia, jog ieškovo teisė reikalauti sumokėtų socialinio draudimo išmokų grąžinimo nėra absoliuti, o atsakovo prievolė sudaro tik dalį ieškovo žuvusiosios šeimos nariams išmokėtos išmokos, t. y. tik tą dalį, kuri kompensuoja realią trečiųjų asmenų patirtą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis atsakovo, taip pat ir pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadomis.

18CK 6.290 str. 1 d. numatyta, kad socialinės draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal CK 6.290 str. 3 d. draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, minėta norma aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Be to, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.105 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad pagal CK 6.290 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį ta apimtimi, kuria atlyginta kaltojo asmens veiksmais padaryta turtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007).

19Pasak Konstitucinio Teismo, pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis) (Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimo 4.7.1 p.). Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, nurodytiems asmenims mokamos socialinio draudimo išmokos gali būti įskaičiuojamos į žalos atlyginimą, tai reiškia ir išreikalautos iš kalto asmens arba jo draudėjo. Remiantis Konstitucinio teismo nutarimu, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju socialinių išmokų tikslas yra būtent kompensacinis, įstatymų leidėjo valia iš anksto nustatytu būdu teikiant finansinę paramą arba kompensuojant prarastas/ negautas pajamas. Pažymėtina, kad minėto Konstitucinio Teismo nutarimo 4.8 p. buvo konstatuota ir tai, jog CK 6.290 str. 1 d. nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija.

20CK 6.249 str. 1 d. nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad su ieškovo žuvusiosios M. A. dukterims iki 2007-05-31 išmokėtomis periodinėmis išmokomis atsakovas sutinka ir jas ieškovui yra atlyginęs, t. y. yra atlyginęs 3 308,08 Lt sumą. Taip pat atsakovas sutinka ir su periodinėmis išmokomis, mokėtomis E. A. ir D. K. po 2007-05-31, todėl ieškovui atsakovas papildomai kompensavo 2 806,84 Lt sumą. Tačiau atsakovas nesutinka su prievole padengti žuvusiosios šeimai išmokėtą vienkartinę kompensaciją ir šios kompensacijos dydžiu, nes, pasak atsakovo, vienkartinė išmoka apdraustajam mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos, o šiuo atveju ši kompensacija gerokai viršija patirtą žalą dėl maitintojos netekimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 pažymėjo, kad tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d.). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007 nurodyta, jog pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 str. 1 d. šis draudimas kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi, visų pagal minėtą įstatymą mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas, davė pagrindą kasacinio teismo teisėjų kolegijai aiškinti, kad vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 str. 1 d., yra vienas iš CK 6.249 str. 1 d. išvardintų žalos elementų. Taigi kiekvienu atveju žalos dydį reikėtų įrodinėti individualizuotai. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju žuvusiosios M. A. šeimai (dukterims ir tėvams (įtėviams)) lygiomis dalimis išmokėta vienkartinė kompensacija ieškovo buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, tai reiškia, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog šeimos narių negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 str. 1 d.), kompensuoja šiuos nuostolius. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas šiuo atveju neįrodė, jog išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą. Atsakovo teiginys, kad patirtos žalos dydį sudaro tik 2 134,56 Lt suma, prieštarauja minėtoms teisės aktų nuostatoms, susiklosčiusiai teisminei praktikai bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Šiuo atveju skaičiuojant atsakovės dukterų netektų pajamų dydį net ir pagal atsakovo skaičiavimu kiekvienam iš šeimos narių (atsižvelgiant į tai, jog žuvusiosios vidutinės mėnesio pajamos sudarė 258,16 Lt) tenkančią pajamų dalį, t. y. 86,05 Lt, visiškai nepagrįstas šios patiriamos žalos skaičiavimas iki 2007-05-31. Pažymėtina, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo E. A. ir D. K. motina, įvyko 2004 m. ( - ), kai mergaitės buvo nepilnametės, atitinkamai 13 ir 6 metų. Tai reiškia, kad nuo eismo įvykio žuvusiosios dukterys turėjo teisę į išlaikymą mažiausiai atitinkamai 5 ir 12 metų. Be to, žuvusiosios dukterims ir sukakus pilnametystės mokantis vidurinių, aukštųjų, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, teisė į išlaikymą priklausytų iki 24 metų, t. y. dar 6 metus po pilnametystės. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog žuvusiosios mėnesio pajamos ateityje negalėtų padidėti ir tokiu būdu kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis. Taigi, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kiekvienai iš dukterų išmokėta vienkartinės išmokos dalis neviršija jų patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio.

21Pažymėtina ir tai, jog Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 str. 1 d. nurodyta, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Iš šios nuostatos matyti, kad ir mirusiojo tėvai (įtėviai) turi teisę gauti vienkartinę kompensaciją dėl apdraustosios mirties. Taigi, vadovaujantis tuo, konstatuotina, jog žuvusiosios M. A. tėvui ir įmotei vienkartinės kompensacijos dalis išmokėta pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, teigdamas, jog žuvusiosios tėvai (įtėviai) nebuvo jos išlaikomi, šių teiginių niekaip neįrodė. CK 3.205 str. 1 d. nurodyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Byloje nėra nustatyta, jog žuvusiosios tėvai (tėvas ir įmotė) išlaikymo nereikalavo, kad nevedė su žuvusiąja bendro ūkio, ir, nors M. A. mėnesio pajamos buvo nedidelės, šiomis pajamomis nesidalijo. Taigi visos išdėstytos aplinkybės suponuoja pagrindą teigti, kad ieškovo apskaičiuota ir žuvusiosios šeimai išmokėta suma nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą.

22Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisės aktų nuostatas bei susiklosčiusią teisminę praktiką, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vadovaujantis tuo, konstatuotina, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl ieškovo apeliacinis skundas yra tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

23Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

Nutarė

24Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

25Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Priteisti ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (į.k. 191683350, buveinės adresas – Laisvės pr. 28, Vilnius) naudai iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ (į.k. 110012799, buveinės adresas – Geležinio Vilko g. 6A, Vilnius) 94 058,60 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius... 5. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį... 6. Trečiasis asmuo D. S. atsiliepimo į ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-09-28 sprendimu ieškovo ieškinį... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 11. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą,... 12. Trečiasis asmuo D. S. atsiliepimo į ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas.... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 16. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad dėl trečiojo... 17. Byloje keliamas klausimas dėl draudimo išmokas išmokėjusio ieškovo regreso... 18. CK 6.290 str. 1 d. numatyta, kad socialinės draudimo išmokos, mokamos... 19. Pasak Konstitucinio Teismo, pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių... 20. CK 6.249 str. 1 d. nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba... 21. Pažymėtina ir tai, jog Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų... 22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo... 23. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 24. Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus... 25. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą...