Byla 2A-16-178/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų T. Č., J. Z., V. N. P., T. N., A. R. ir S. D., atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinius skundus ir atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3375-611/2013 pagal ieškovų T. Č., J. Z., R. V., I. L., A. R., S. D., T. N., V. N. P., A. E., D. O., R. Ž. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių, indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai T. Č., J. Z., R. V., I. L., A. R., S. D., T. N., V. N. P., A. E., D. O., R. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

51) pripažinti negaliojančiomis ieškovų ir atsakovo BAB banko SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis: T. Č. 2011 m. liepos 8 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708K990002; J. Z. 2011 m. liepos 21 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110721V990005; A. R. 2011 m. spalio 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111015S990003; S. D. sudarytas 2011 m. birželio 22 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110622Z990001 ir 2011 m. rugsėjo 23 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110923Z990002; T. N. 2011 m. liepos 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO2011071; V. N. P. 2011 m. spalio 21 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021K990003; A. E. 2011 m. liepos 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110719V990005; D. O. 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111104K990009;

62) pripažinti negaliojančiomis ieškovų bei atsakovo BAB banko SNORAS sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis: R. V. 2011 m. vasario 3 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį; I. L. 2011 m. lapkričio 10 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį; R. Ž. 2011 m. gegužės 9 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį;

73) taikyti restituciją: pripažinti ieškovų sumokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartis sumas atsakovui BAB bankui SNORAS ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau –IĮIDĮ) bei įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

8Ieškovai ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad jie manė, jog sudarė indėlio sutartis, nes banko darbuotojai nepaaiškino esminių skirtumų tarp indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo ir / ar indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių, nesupažindino su tokių sutarčių sudarymo rizika bei galimomis pasekmėmis, nenurodė, kad jų investuotoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas. Ieškovų įsitikinimu, dėl paminėtų priežasčių jų sudaryti sandoriai pripažintini sudarytais dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai, o kadangi atsakovui iškelta bankroto byla, todėl restitucijos būdas pakeistinas ir ieškovų sumokėtos lėšos už obligacijas bei indėlių sertifikatus pripažintinos lėšomis jų sąskaitose, kurios yra indėlių draudimo objektu.

9II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. daliniu sprendimu:

111) tenkino ieškovų A. E. ir D. O. reikalavimus ir pripažino negaliojančiomis ieškovo A. E. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. liepos 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110719V99005 dėl 154 vienetų 100 Eur nominalios vertės obligacijų pirkimo už 15 398,20 Eur, ieškovės D. O. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111104K990009 dėl 78 vienetų 100 Eur nominalios vertės obligacijų pirkimo už 7 797,75 Eur; taikė restituciją ir pripažino ieškovo A. E. sumokėtą 15 398,20 Eur (53 166,90 Lt) sumą, D. O. sumokėtą 7 797,75 Eur (26 924,07 Lt) sumą šių ieškovų lėšomis jų mokėjimo sąskaitose BAB banke SNORAS, kurioms taikomos IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos; įpareigojo atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovui A. E. 15 398,20 Eur (53 166,90 Lt), o ieškovei D. O. – 7 797,75 Eur (26 924,07 Lt) dydžio indėlio draudimo išmoką;

122) atmetė ieškovų T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N. ir V. N. P. reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais;

133) priteisė iš atsakovo BAB banko SNORAS 653,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. O. ir 363 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. E.; priteisė iš ieškovų T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N., V. N. P. 873 Lt, t. y. po 145,50 Lt iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“;

144) civilinės bylos dalies dėl R. V., I. L. ir R. Ž. reikalavimų dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nagrinėjimą atnaujino iš esmės ir šios dalies nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013.

15Teismas nustatė, kad ieškovai su atsakovu BAB banku SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir jų pagrindu sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo arba indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis. Teismas, spęsdamas dėl R. V., I. L. ir R. Ž. indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjama iš esmės analogiška byla Nr. 3K-7-559/2013, kurioje kasacinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, be kita ko, prašydamas išaiškinti, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19 dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva) 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios Direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms Direktyvos 2004/39 prasme būdingus požymius, inter alia jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėto klausimo išsprendimas bei indėlio sertifikato kvalifikavimas yra reikšmingas tinkamam šios bylos dalies išnagrinėjimui, todėl šią bylos dalį sustabdė.

16Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N., A. E. ir D. O. atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, o V. N. P. nurodė norintis investuoti saugiai, jog jam priimtinas mažas rizikos laipsnis, o apie obligacijas nežino nieko, turi aukštąjį išsilavinimą. Informaciją apie save atsisakiusiems pateikti ieškovams, išskyrus A. E., buvo išaiškintos tokios informacijos nepateikimo pasekmės, todėl šie ieškovai negali atsikirtinėti blogų rekomendacijų teikimu. Teismas pažymėjo, kad BAB banko SNORAS nemokumo (bankroto) rizika ir tai, jog dėl bankroto atsakovas gali neišpirkti obligacijų, buvo atskleista apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (toliau – Aprašymas), draudimo taikymo atvejai buvo apibrėžti veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santraukoje (toliau – Santrauka), o Aprašymas ir Santrauka ieškovams T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N. ir V. N. P. buvo įteikti pasirašytinai, ką patvirtina šių ieškovų parašai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ 5 punkte. Teismas akcentavo, kad šios sutarties priedas yra atskiras nuo pačios sutarties teksto, šiame priede įrašai apie priedo 2 punkte nurodytų dokumentų gavimą yra išskirti, sutarties pasirašymas nereiškia automatinio ir šio priedo pasirašymo, todėl toks įrodymas yra pakankamas gavimo faktui patvirtinti, o ieškovai šio įrodymo nepaneigė. Nei ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse, nei jokiame kitame dokumente nėra nurodoma, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu.

17Teismas, įvertinęs T. Č. veiksmus, nurodė, kad ji paskirstė savo lėšas į skirtingus finansinius produktus, diversifikuodama savo riziką, o tai, be kita ko, įvertinus tai, jog atsakovo mokamos palūkanos už obligacijas buvo daugiau nei du kartus didesnės už palūkanų normą, siūlytą už terminuotuosius indėlius, ir kad ji nutraukė terminuotąjį indėlį prieš terminą, patvirtina, jog T. Č. draudimo (ne)taikymas nebuvo esminė sutarties sąlyga, o esminė sutarties sąlyga jai buvo jos lėšų grąža. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ jau yra išmokėjęs T. Č., J. Z. ir V. N. P. draudimo išmokas už kitas BAB banke SNORAS turėtas lėšas ar terminuotuosius indėlius, o tai paneigia jų teiginius, kad ginčo sutartimi jie tik siekė pratęsti savo lėšų, anksčiau turėtų kaip terminuotieji indėliai, laikymą, bei patvirtina ieškovų siekį lėšas ir riziką paskirstyti į skirtingas finansines priemones. Teismas nurodė abejojantis, kad S. D., sudaręs skirtingais laikotarpiais dvi ginčo obligacijų sutartis, galėjo suklysti net kelis kartus, o įvertinęs šio ieškovo amžių, išsilavinimą ir jo nurodytą dirbamą darbą, teismas padarė išvadą, jog S. D. turėjo ir galėjo suprasti, kad obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad T. N. pats pripažįsta, jog 2009 m. buvo pirkęs BAB banko SNORAS obligacijų, tačiau neįrodinėjo, kad pastarosios obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu jam nebuvo atskleistas draudimo netaikymas obligacijoms. Be to, šis ieškovas yra UAB „Lignora“ vadovas, kasdienėje veikloje sudaro įvairių sandorių, todėl jam taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Tokius aukštesnius standartus teismas taikė ir V. N. P., kuris nuo 1992 m. yra bendros Lietuvos ir Rusijos įmonės „Garsta“ vadovas, o obligacijų sutarties sudarymo dieną sudarė ne tik ginčo sutartį, tačiau ir terminuotojo indėlio sutartį. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N. ir V. N. P. suklydo dėl sudarytų ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės ar neteisingai suvokė sutarčių sąlygas, ir kad tokios neteisingai suvoktos sąlygos buvo jiems esminės, todėl nėra pagrindo konstatuoti sutarčių negaliojimo.

18Teismas nustatė, kad A. E. ir D. O. neturi investavimo patirties, nėra verslininkai, nėra duomenų apie jų turimą aukštąjį išsilavinimą. Be to, šių ieškovų atveju atsakovas BAB bankas SNORAS nepateikė įrodymų, kad jiems buvo įteikti Aprašymas ir Santrauka, o šių ieškovų pasirašytose Neprofesionalaus aptarnavimo kliento sutartyse, dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nėra ieškovų parašo, patvirtinančio, kad jie gavo 2 dalyje nurodytus atsakovo dokumentus. Teismas sprendė, kad šiems ieškovams nei žodžiu, nei raštu nebuvo išaiškintos su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos ir draudimo taikymo atvejai, kas juos galėjo suklaidinti dėl ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių esmės. Teismas pripažino, kad labiau tikėtina, jog šiems ieškovams lėšų saugus investavimas buvo esminė sudarytų ginčijamų sutarčių sąlyga.

19III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

20Ieškovai T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N., V. N. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kurioje atmesti apeliantų reikalavimai ir priimti naują sprendimą – jų reikalavimus tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. T. Č., J. Z., A. R., S. D. bei T. N. atsisakymas pateikti kliento aptarnavimo sutartyje informaciją apie save neatleidžia banko nuo informavimo pareigos, nustatytos Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau –FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 2 punkte, vykdymo. Bankas privalėjo informuoti klientus apie siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką.
  2. Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad V. N. P. kliento aptarnavimo sutarties priede nurodė, jog nori investuoti saugiai, jam priimtinas mažas rizikos laipsnis ir jis nieko nežino apie obligacijas, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis siekė didesnės lėšų grąžos, o draudimo taikymas jam nebuvo esminė sąlyga. Saugumas ir garantijos apeliantui buvo svarbiausias faktorius. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiam ieškovui, kaip UAB „Garsta“ direktoriui, taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nes įmonė jokios realios veiklos nevykdo, apeliantas tik nurodytas kaip vadovas, tačiau iš tikrųjų nėra dirbęs vadovaujančio darbo. Todėl šis ieškovas negali būti vertinamas kaip profesionalus investuotojas. Be to, ginčijamos sutarties sudarymas nesusijęs su įmonės veikla.
  3. Teismas nepagrįstai aplinkybę, kad T. N. jau anksčiau buvo pirkęs atsakovo obligacijas, kurios buvo išpirktos, įvertino kaip patvirtinančią, jog ne atsakovas įkalbinėjo ieškovą sudaryti ginčo sutartis ir bankas tinkamai vykdė FPRĮ nuostatas. Sėkmingas ankstesnės sutarties įvykdymas ieškovą pastūmėjo dar labiau pasitikėti šiais banko produktais ir juos įsigyti. Teismas nepagrįstai taikė T. N. aukštesnius standartus. UAB „Lignora“ įsteigta 2011 m. birželio 13 d., o ieškovas jos vadovu buvo tik iki birželio 21 d. Savo ruožtu obligacijas ieškovas įsigijo jau 2011 m. liepos 15 d. Taigi, vadovu T. N. buvo tik savaitę ir per tą laiką neįgijo jokios sandorių sudarymo ar investavimo patirties. Be to, ginčijamos sutarties sudarymas nesusijęs su įmonės veikla.
  4. Aplinkybė, kad S. D. sudarė dvi ginčo obligacijų sutartis skirtingais laikotarpiais, nepaneigia fakto, jog ta pati klaida pasikartojo, kad ieškovas negalėjo suklysti keletą kartų iš eilės. Ieškovas negavo iš banko jokių dokumentų, kuriuose būtų parašyta apie tokių investicijų rizikingumą, apie indėlių draudimo netaikymą.
  5. Visos tarp ieškovų ir banko sudarytos sutartys yra tipinės, standartinės, todėl vien standartinis sutartyje esantis punktas apie aptarnavimo sutarties priede „Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ išvardytų dokumentų gavimą nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis jų faktinį įteikimą ieškovams. Aprašyme aiškiai ir suprantamai neįvardijama, kad obligacijoms negalioja indėlių ir investuotojų įsipareigojimų draudimas. Jame pateikta informacija neatitinka jai keliamų aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų. Taigi, net jei ir būtų įrodyta, kad klientas buvo supažindintas su Aprašymu prieš sutarties pasirašymą, tai dar nereikštų tinkamo kliento informavimo apie galimus sutarties padarinius.
  6. Teismo nurodoma Santrauka nebuvo įteikta apeliantams, be to, joje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta, kad obligacijoms netaikomas indėlių draudimas. Priešingai, Santraukoje bei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esanti analogiška nuostata (siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) sudarė pagrindą ieškovams manyti, kad jų obligacijos apdraustos. Santraukos nuostatos laikytinos klaidinančiomis. Teismo vertinimas, kad minėta nuostata blanketinė, yra nepagrįstas. Apeliantai negali operuoti tokiomis sąvokomis ir sisteminiu sutarčių bei įstatymų aiškinimu.
  7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad T. Č. turėjo pakankamai laiko ir galimybių perskaityti atsakovo pateiktus dokumentus bei pasidomėti obligacijų esme ir rizika. Ieškovė šių dokumentų iš banko negavo, o vietoje terminuoto indėlio įsigyti obligacijas ją įkalbėjo banko darbuotojas.
  8. Teismo argumentai, kad T. Č., T. N. ir A. R. neteigia, jog banko darbuotojai pasakė ieškovams, jog šios investicijos yra visiškai apsaugotos valstybės, prieštarauja bylos medžiagai. Apeliantai taip pat nesutinka su teismo išaiškinimais apie T. Č., J. Z. ir V. N. P. atliktą rizikos diversifikavimą, nes ta aplinkybė, jog asmuo turi ir terminuotą indėlį, nereiškia, kad jis neabejotinai supranta, jog obligacija yra iš esmės skirtingas produktas ir sąmoningai prisiima didesnę riziką.
  9. Atsakovų tvirtinimai, kad ieškovai buvo supažindinti su visomis rizikomis, kad jie susipažino su obligacijų emisijų baziniais prospektais, kad gavo Aprašymą, Santrauką ir kitus priedus, yra įtrauktos į sutartį kaip standartinės sąlygos, todėl pareiga įrodyti šių dokumentų pateikimą ieškovams tenka atsakovui.

21Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovų A. E. ir D. O. reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – reikalavimus atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimą. CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas nėra siejamas su kitos sandorio šalies elgesiu, ypač jo kalte, kuri gali pasireikšti reikšmingų aplinkybių nutylėjimu arba aktyviais veiksmais, siekiant suklaidinti kitą šalį. Asmens suklydimas yra siejamas su taip teigiančiu asmeniu ir priklauso būtent nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir jo valios. Be to, suklydimas negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi pati, arba būtent jai tenka rizika suklysti. Ieškovų tariamas suklydimas yra susijęs su įstatymo nežinojimu, todėl jis buvo nulemtas paties ieškovų nerūpestingumo ir neatsargumo. Kadangi yra įtvirtinta įstatymo žinojimo prezumpcija, o tai, kad banko obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu, yra nustatyta expressis verbis įstatyme, ieškovai negali teigti buvę suklaidinti dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo.
  2. Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo principus ir nepagrįstai konstatavo, kad A. E. ir D. O. nebuvo supažindinti su bendrosiomis sutarties sąlygomis. Ieškovai, pasirašydami sutartį, akceptavo visas sutarties sąlygas. Ieškovai negalėjo nepastebėti sutarties nuostatų dėl susipažinimo su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, o jei nepastebėjo, – tai yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovai suklydo dėl savo pačių nerūpestingumo. Negalima teigti, kad atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų ieškovams susipažinti su visomis sutarties sąlygomis ar kad jos negalioja. Būtent ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovas pažeidė teisės aktuose nurodytą pareigą, susijusią su kliento informavimu. Bankui negali būti perkeliama pareiga įrodyti savo teiginius apie tai, kad ieškovai buvo supažindinti su sutarties esme bei standartinėmis sąlygomis.
  3. Teismas neįvertino A. E. ir D. O. elgesio po ginčo sutarčių sudarymo. Ieškovų prašymas banko bankroto administratoriui grąžinti banko obligacijas bei pakeisti jų, kaip banko kreditorių, reikalavimo eilę į aukštesnę, patvirtina, kad ieškovai suvokė įsigytos finansinės priemonės esmę, tačiau nesutiko su savo reikalavimo tenkinimo eiliškumu. Todėl indėlio draudimo (ne)taikymas, sudarant ginčo sutartį, ieškovams nebuvo esminė sąlyga, o tapo aktuali tik po bankroto bylos bankui iškėlimo.
  4. Teismas, nesant byloje jokių specialistų išvadų ar ieškovų sveikatos būklę patvirtinančių medicininių dokumentų, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai negalėjo įvertinti visų galimų rizikų bei sandorio esmės. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
  5. Teismas, pripažindamas sutartį negaliojančia ir parinkdamas restitucijos būdą, pažeidė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei kitų banko SNORAS kreditorių interesus. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjus draudimo išmoką ieškovams, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ padidins savo kreditorinį reikalavimą bankui jo bankroto byloje, o tai dar labiau sumažins trečiosios ir ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybę. Teismas taikė restituciją ne tarp ginčo sutarties šalių, o trečiajam asmeniui. Be to, ieškovų ir atsakovo sutartys, net jei ir galėjo būti pripažintos negaliojančiomis, tai tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, o ne nuo sudarymo momento.

22Atsakovas BAB bankas SNORAS pareiškime dėl prisidėjimo prie VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinio skundo prašo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą patenkinti.

23Ieškovai A. E. ir D. O. atsiliepime į atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Bankas, kaip finansų maklerio įmonė, prisiėmė prievolę laikytis FPRĮ įtvirtintų investuotojų apsaugos priemonių, taip pat aiškiai bei suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurio klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant ir konsultacijas bei įspėjimą apie riziką. Byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad atsakovas minėtą pareigą įvykdė tinkamai. Priešingai, aptarnavimo sutartyje įtvirtinta nuostata sąmoningai siekta sudaryti prielaidą manyti, kad banko įsipareigojimai būtent tam konkrečiam klientui yra apdrausti. Kadangi atsakovas tinkamai neįvykdė savo pareigų, jis sudarė ieškovams visas sąlygas suklysti ir todėl turi būti atsakingas dėl tokio kitos sandorio šalies suklydimo.
  2. Ieškovai nėra teikę BAB banko SNORAS bankroto administratoriui jokių prašymų pakeisti jų, kaip banko kreditorių, reikalavimo eilę į aukštesnę. Informacijos apie tokio pobūdžio prašymus byloje nėra.
  3. Aplinkybę, kad ieškovai siekė saugiai saugoti savo santaupas, o ne investuoti į vertybinius popierius, pagrindžia tai, jog abu ieškovai jau buvo banko SNORAS klientais, sudarę sutartis dėl terminuotų indėlių ir po kelis kartus jas pratęsinėjo, o obligacijas pirko pirmą kartą.
  4. Prieš sudarant sutartį, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos buvo jų asmeninėse sąskaitose, todėl taikant restituciją, turi būti laikoma, kad šios lėšos buvo ieškovų sąskaitose, paskelbiant atsakovą nemokiu. Todėl ieškovai įgijo teisę į indėlių draudimo išmokas.

24Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Perskaitę Santrauką, ieškovai turėjo suprasti, kad obligacijos nedraudžiamos pagal IĮIDĮ. Be to, obligacijų nedraudžiamumo pagal IĮIDĮ faktas negali būti laikomas investavimo rizika, t. y. IĮIDĮ nustatytas draudimas nedaro įtakos nuostoliams atsirasti. Būtent banko nemokumas lemia nuostolių atsiradimą. Ieškovai turėjo įrodyti savo suklydimą dėl atsiskaitymo rizikos, t. y. kad bankas dėl bankroto ar kitų priežasčių gali neatsiskaityti su ieškovais pagal obligacijų sutartis. Galiojant teisės aktų žinojimo prezumpcijai, bankas neturėjo pareigos aiškinti ieškovams IĮIDĮ normų.
  2. Nesant obligacijų sutartyse sąlygos analogiškos ieškovų turėtų terminuotojo indėlio bei banko / mokėjimo sąskaitos sutarčių sąlygoms dėl lėšų draudimo įstatymų nustatyta tvarka ir esant ieškovų pasirašytoms obligacijų sutartims, būtent ieškovai turi pareigą įrodyti, kad bankui patikėtų lėšų draudžiamumas jiems buvo esminė sąlyga sutarčių sudarymo metu.
  3. Ieškovų neprofesionalių klientų statusas neatleidžia jų nuo pareigos sandorių sudarymo metu būti bent minimaliai atsargiems ir rūpestingiems, perskaityti pasirašomus dokumentus ir pasidomėti dėl jiems svarbių sandorių faktų. Ieškovai nepagrįstai savo teiginius dėl banko FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamo vykdymo argumentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 pateiktomis išvadomis, nes skiriasi bylų faktinis ir teisinis pagrindai.
  4. Informacija apie su investavimu į obligacijas susijusias rizikas nelaikytina esmine obligacijų sutarčių sąlyga, todėl ji pateikiama ne obligacijų sutartyje, o prospektuose. Ieškovų parašai sutartyse negali būti laikomi vien tik formaliais, niekuo ieškovus neįpareigojančiais veiksmais, kuriuos galima būtų nuginčyti bet kuriuo metu. Net ir konstatavus FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą pripažinti sutartis negaliojančiomis, kadangi FPRĮ 92 straipsnis nustato išsamų šio įstatymo pažeidimo pasekmių sąrašą.

25IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

26CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai.

27Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo, kuriuo išnagrinėta ieškinio reikalavimų dalis dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumas ir pagrįstumas paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

28Byloje nustatyta, kad ieškovai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių pagrindu sudarė su atsakovu AB bankas Snoras obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovai minėtas obligacijų pasirašymo sutartis ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl esminio suklydimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovų T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N. ir V. N. P. reikalavimų dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis netenkino, nes sprendė, kad jų atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti esminio suklydimo. Tačiau teismas sprendė, kad ieškovai A. E. ir D. O., išreikšdami valią sudarant ginčo sutartis, galėjo suklysti, šį suklydimą laikė esminiu, todėl jų su AB banku Snoras sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis pripažino negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ieškovai, kurių reikalavimai atmesti, bei atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nesutikdami su priimtu pirmosios instancijos teismo daliniu sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

29Ieškovų apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

30Ieškovai teigia, kad neteisingai suvokė ginčijamų sandorių esmę, nes manė, jog įsigyjami finansiniai produktai yra apdrausti indėlių draudimu, AB bankas Snoras nepaaiškino, kad šiems produktams negalioja įstatymuose įtvirtintas indėlių draudimas, nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos prospektais, netinkamai įvykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas (FPRĮ 22 str., IĮIDĮ 13 str.), banko darbuotojai įkalbėdavo klientus sudaryti minėtas sutartis, todėl ieškovai suklydo dėl sutarčių esmės, t. y. sandorius ginčija dėl esminio suklydimo.

31Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas konstatavo, kad AB banko Snoras išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl 1994 m. gegužės Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, iš esmės gali būti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau nagrinėjamam atvejui, t.y. bankrutavus vertybinių popierių emitentui nėra nustatytos sąlygos jos taikymui. Todėl jau vien šie kasacinio teismo išaiškinimai dėl obligacijoms taikytinos draudiminės apsaugos ir sąlygų lemia ieškovų apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog už obligacijų įsigijimą sumokėtos lėšos turėtų būti pripažįstamos kaip indėlis, kuriam taikoma IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga, nepagrįstumą. Taigi, ieškovų pareikštų reikalavimų kontekste paminėtos aplinkybės reikšmingos išsprendimui išvestinio iš pagrindinio reikalavimo klausimo - restitucijos, pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovų nurodomu būdu, t.y. per draudimo išmoką taikymo negalimumui. Apskritai iš ieškovų dėstomų argumentų galima spręsti, jog ieškinyje prašomas restitucijos būdas būtent ir yra ieškinio tikslas, nes pagrindinio reikalavimo (dėl sandorio (ne)galiojimo) vienoks ar kitoks išsprendimas ieškovų statuso banko bankroto byloje - kaip banko kreditorių - iš esmės nepakeis.

32Kasacinis teismas yra nurodęs, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

33Atsakovui AB bankui Snoras, kaip finansų įmonei, santykyje su ieškovais – neprofesionaliais klientais, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).

34Dėl atsakovo pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pasisakyta minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, kad „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.“ Todėl plačiau šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir atmeta atsakovų argumentus, susijusius su tinkamu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies vykdymu. Tačiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Todėl, kaip minėta, reikšmingas ir pačių ieškovų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška ir santykių su bankais, investavimo patirtis ir pan.

35Bylos duomenimis visi ieškovai sudarytose obligacijų pasirašymo sutartyse savo parašais patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią, kad jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovų valią (Sutarčių 1.22 p.). Galima būtų sutikti, kad turint galvoje ieškovų - neprofesionalių investuotojų – statusą, jie, ir susipažinę su atitinkamais susijusiais su investavimu dokumentais, gali netiksliai suvokti ar nevisiškai įvertinti visas sąlygas bei rizikas. Tačiau, kita vertus, tai nereiškia, kad jų parašai sutartyse gali būti vertinami vien tik kaip sutarties sudarymo fakto patvirtinimas, tuo tarpu jose nurodyti faktai apie jiems teiktą informaciją, inter alia nurodytą 1.22 punkte, jų valios patvirtinimą yra menkai reikšmingi bei gali būti net ir santykinai nesunkiai, pavyzdžiui, vien tik deklaruojant suklydimą, paneigiami. Juo labiau, turint galvoje, kad sandoris suklydimo pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu ne dėl bet kokio, o dėl esminio suklydimo. Todėl sutiktina su BAB „Snoras“ teiginiais, kad ieškovų neprofesionalių klientų statusas neatleidžia jų nuo pareigos sandorių sudarymo metu būti bent minimaliai atsargiems ir rūpestingiems, perskaityti pasirašomus dokumentus ir pasidomėti dėl jiems svarbių sandorių faktų. Pagal įstatymą sandoris suklydimo pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei buvo suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ir kitų aplinkybių, jei normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio būtų (apskritai) nesudaręs ar sudaręs kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Pačios šalies didelis neatsargumas, rizikos prisiėmimas taip pat yra reikšmingi sandorio (ne)galiojimui (CK 1.90 str. 5 d.). Todėl nagrinėtinas ne tik banko elgesys išsamios informacijos teikimo aspektu, bet ir ieškovai, siekdami nuginčyti sudarytus sandorius, turi nurodyti/įrodyti, kokios egzistavo konkrečios klaidinančios aplinkybės, kurių ieškovai nežinojo ar nesuvokė/nepakankamai įvertino sandorių sudarymo metu, kiek jos yra esminės ir nulėmė jų apsisprendimą sudaryti tokius ginčo sandorius.

36Nagrinėjamu atveju kliento aptarnavimo sutarčių priedas Nr. 1-F patvirtina, kad visi ieškovai atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, išskyrus V. N. P., kuris nurodė, kad nori investuoti saugiai (t. 1, b.l. 176). Teisėjų kolegija pažymi, kad bankui neabejotinai yra taikoma pareiga veikti geriausiais investuotojui interesais, kita vertus, ji apima ne tik informacijos teikimą klientui, bet ir informacijos iš kliento surinkimą tam, kad investuotojui galima būtų pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį tinkamiausius investavimo variantus. Kaip minėta, ieškovai, išskyrus V. N. P., atsisakė suteikti informaciją apie savo investavimo tikslus, siekius, patirtį ir investavimo žinias, taip ne tik apribodami banko galimybes pateikti jiems priimtiniausią pinigų investavimo variantą, nustatyti teiktinos informacijos akcentus pagal investuotojo individualias savybes, bet ir prisiimdami su tuo susijusią riziką. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte ieškovai T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N. ir V. N. P. patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie kiekvieno ieškovo amžių, išsilavinimą, patirtį, sandorio sudarymo aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais išsamiai aptarti kiekvieno iš ieškovų veiksmai sudarant ginčo sandorius bei supratimo galimybes kiekvieno atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenimis nėra pagrindo išvadai, kad ieškovams esminė sutarties (ne)sudarymo sąlyga buvo būtent draudimo (ne)taikymas, nes labiau tikėtina, kad esmine sutarties sąlyga buvo lėšų grąža apskritai. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad T. Č., J. Z., V. N. P. buvo paskirstę savo lėšas į skirtingus finansinius produktus, S. D. buvo sudaręs skirtingais laikotarpiais dvi ginčo obligacijų sutartis, T. N. 2009 m. jau buvo pirkęs BAB banko SNORAS obligacijų. Jau vien tai leidžia daryti išvadas, kad šie ieškovai nebuvo asmenys, neturintys jokios patirties vertinant finansinius produktus ir negebantys jų identifikuoti net vidutiniškai išprususio asmens standartais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovų A. E. ir D. O. pasirašytose Neprofesionalaus aptarnavimo kliento sutartyse, dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nėra jų parašo, patvirtinančio, kad jie gavo 2 dalyje nurodytus atsakovo dokumentus (t. 1, b.l. 166; 161), sprendė, kad atsakovui pažeidžiant FPRĮ 22 straipsnio nuostatas, pastariesiems ieškovams nei žodžiu, nei raštu nebuvo išaiškintos su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos ir draudimo taikymo atvejai, kas juos galėjo suklaidinti dėl ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių esmės. Tačiau sutikti su tokia išvada vien dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, vis tik nėra pakankamo pagrindo. Visų pirma, jau minėta, kad kasacinio teismo yra nurodyta, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad lemtų sandorio negaliojimą. Antra, A. E. ir D. O., pasirašydami ginčijamus sandorius, akceptavo visas jose numatytas sąlygas, be to, nėra duomenų, kad minėtiems ieškovams nebūtų buvusios sudarytos sąlygos susipažinti su sudaromos sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ieškovai A. E. ir D. O. neturi investavimo patirties, nėra verslininkai bei nėra duomenų apie jų išsilavinimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ir jiems esminė sudarytų ginčijamų sutarčių sąlyga buvo būtent lėšų saugus investavimas, o ne didesnių palūkanų gavimas. Jie, kaip ir kiti ieškovai, taip pat atsisakė teikti bankui informaciją apie save, taip pat pasirašė, jog yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovų valią. Todėl visiškai neįtikinami ieškinyje nurodomi ieškovų (inter alia A. E. bei D. O.) teiginiai, kad jie vertino obligacijų pirkimo sutartis indėlio sutartimis. Juo labiau tai pasakytina kontekste minėtos kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties motyvų, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegijos vertinimu, visų ieškovų nurodomos aplinkybės neteikia pagrindo pripažinti, kad jos lėmė nesugebėjimą suprasti sudaromo sandorio ir/ar obligacijų esmės ar jo esminį suklydimą dėl finansinio produkto ir jo draustumo. Pabrėžtina, kad esminio suklydimo vertinimo prasme apskritai nėra jokio pagrindo manyti, jog obligacijų pirkimo sandorį protingas ir apdairus asmuo sudaro apskritai tik tuo atveju, kai draudimo išmoka yra garantuota, ir visais atvejais toks asmuo, žinodamas, jog obligacijos nėra apdraustos, jų nepirktų. Paminėtų motyvų pagrindu spręstina, kad visi ieškovai, inter alia ir A. E. ir D. O., sudarydami ginčo sutartis, turėjo suprasti, jog atsakovo AB banko SNORAS nemokumo atveju investuotų lėšų gali nebeatgauti, o draudimo išmokų – negauti.

37Taigi, nenustačius tyčinių ir sąmoningų AB banko Snoras veiksmų, kuriais jie buvo suklaidinti dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriams taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sutarčių sudarymo sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudarytus dėl suklydimo. Todėl skundžiamas dalinis sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį dėl ieškovų A. E. ir D. O. reikalavimų tenkinimo ir restitucijos taikymo, šiuos reikalavimus atmetant, kitoje dalyje skundžiamą sprendimą paliekant nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

38Dėl bylinėjimosi išlaidų

39Skundžiamu daliniu sprendimu iš atsakovo BAB banko SNORAS ieškovams D. O. ir A. E. priteistos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ši sprendimo dalis, ieškovų reikalavimus atmetus, naikintina ir iš jų priteistina, kaip priteista skundžiamame sprendime ir iš kitų ieškovų, po 42,14 Eur (145,50 Lt) atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai už advokato pagalbą (CPK (CPK 93 str. 1 d.). 98 str.).

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. dalinį sprendimą pakeisti - panaikinti jo dalį, kuria ieškovų A. E. ir D. O. reikalavimai atsakovams Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas SNORAS tenkinti, taikyta restitucija bei šiems ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

42Kitą dalinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.

43Priteisti iš ieškovų A. E. ir D. O. po 42,14 Eur už advokato pagalbą atsakovui Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai T. Č., J. Z., R. V., I. L., A. R., S. D., T. N., V. N. P., A. E., D.... 5. 1) pripažinti negaliojančiomis ieškovų ir atsakovo BAB banko SNORAS... 6. 2) pripažinti negaliojančiomis ieškovų bei atsakovo BAB banko SNORAS... 7. 3) taikyti restituciją: pripažinti ieškovų sumokėtas pagal obligacijų... 8. Ieškovai ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad jie manė, jog sudarė... 9. II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. daliniu sprendimu:... 11. 1) tenkino ieškovų A. E. ir D. O. reikalavimus ir pripažino... 12. 2) atmetė ieškovų T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N. ir V. N. P.... 13. 3) priteisė iš atsakovo BAB banko SNORAS 653,40 Lt bylinėjimosi išlaidų... 14. 4) civilinės bylos dalies dėl R. V., I. L. ir R. Ž. reikalavimų dėl... 15. Teismas nustatė, kad ieškovai su atsakovu BAB banku SNORAS sudarė... 16. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N., A.... 17. Teismas, įvertinęs T. Č. veiksmus, nurodė, kad ji paskirstė savo lėšas... 18. Teismas nustatė, kad A. E. ir D. O. neturi investavimo patirties, nėra... 19. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai... 20. Ieškovai T. Č., J. Z., A. R., S. D., T. N., V. N. P. apeliaciniame skunde... 21. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde... 22. Atsakovas BAB bankas SNORAS pareiškime dėl prisidėjimo prie VĮ „Indėlių... 23. Ieškovai A. E. ir D. O. atsiliepime į atsakovo VĮ „Indėlių ir... 24. Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo... 25. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 26. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 27. Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo, kuriuo... 28. Byloje nustatyta, kad ieškovai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių... 29. Ieškovų apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas... 30. Ieškovai teigia, kad neteisingai suvokė ginčijamų sandorių esmę, nes... 31. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas... 32. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas... 33. Atsakovui AB bankui Snoras, kaip finansų įmonei, santykyje su ieškovais –... 34. Dėl atsakovo pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą... 35. Bylos duomenimis visi ieškovai sudarytose obligacijų pasirašymo sutartyse... 36. Nagrinėjamu atveju kliento aptarnavimo sutarčių priedas Nr. 1-F patvirtina,... 37. Taigi, nenustačius tyčinių ir sąmoningų AB banko Snoras veiksmų, kuriais... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 39. Skundžiamu daliniu sprendimu iš atsakovo BAB banko SNORAS ieškovams D. O. ir... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. dalinį sprendimą pakeisti -... 42. Kitą dalinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 43. Priteisti iš ieškovų A. E. ir D. O. po 42,14 Eur už advokato pagalbą...