Byla 3K-3-338-969/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S. ir V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. S. ir V. S. ieškinį atsakovams V. V. ir Šalčininkų rajono 2-ojo notaro biuro notarei Žanai Bžuškevič dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys – M. S. (M. S.) ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, įtvirtinančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovai prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė (duomenys neskelbtini) mirusios J. S. (ieškovų motinos) palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti; pripažinti negaliojančia Šalčininkų rajono 2-ojo notaro biuro notarės Žanos Bžuškevič 2012 m. gruodžio 20 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 5887 dalį ir nustatyti, kad ieškovai lygiomis dalimis paveldi 1/2 dalį turto, nurodyto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime, išskyrus žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2014 m. kovo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl pastato–namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo ir pardavimo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Byloje nustatyta, kad ieškovų tėvai J. S. (buvusi B.) ir S. S. susituokė (duomenys neskelbtini). Ieškovų teigimu, tėvai 1940 m. motinos tėvų lėšomis pasistatė ir įsikėlė gyventi į namą (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties (duomenys neskelbtini) sodyboje liko gyventi tėvas S. S. ir ieškovų sesuo (atsakovo motina).
  4. Ieškovai nurodo, kad faktiškai pradėdami turtą valdyti jie priėmė po motinos mirties likusį palikimą (dalį tėvams esant santuokoje pastatytos ir jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusios sodybos (gyvenamojo namo, ūkio pastatų) – prižiūrėjo sodybą, dirbo žemės sklypus, sodino, perėmė sodyboje likusius daiktus, prižiūrėjo joje gyvenantį tėvą ir atsakovo motiną, kurie velionės turtu nesirūpino.
  5. J. S. palikimo priėmimo faktą patvirtina ir aplinkybė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugsėjo 6 d. ir 2004 m. spalio 19 d. sprendimais ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią senelių K. B. ir I. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį.
  6. (Duomenys neskelbtini) S. S. mirė. Ieškovai teigia, kad po tėvo mirties toliau prižiūrėjo sodybą, remontavo pastatus, su atsakovu nekonfliktavo, tačiau 2013 m. spalio 1 d. policijos pareigūnų buvo išvaryti iš sodybos atsakovo pranešimo pagrindu. Tą pačią dieną ieškovai sužinojo, kad tėvo turtą paveldėjo atsakovas (duomenys neskelbtini) testamentu S. S. visą savo turtą paliko savo anūkui – atsakovui), jam Šalčininkų rajono 2-ojo notaro biuro notarė Žana Bžuškevič 2012 m. gruodžio 20 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 5887.
  7. Atsakovas 2014 m. kovo 3 d. pardavė paveldėtą sodybą M. S.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad šios nutarties 5 punkte nurodyta žemė nėra susijusi su ieškovės tėvui S. S. grąžinta žeme, taip pat žeme, kurioje yra ginčo statiniai; skyrėsi iki nacionalizacijos valdytos žemės savininkai, jos vieta (V. S. – (duomenys neskelbtini), S. S. – (duomenys neskelbtini)).
  3. Vertindamas ieškovų pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (registro Nr. 85/8586), kuriame nurodyta, kad ginčo gyvenamojo namo ir ūkio pastatų statybos pabaigos metai – 1940 m., teismas sprendė, kad viešame registre nurodyti statinio statybos pabaigos metai dar nereiškia, jog statinys buvo pastatytas būtent tais metais. 1952–1957 metų ūkinių knygų išraše apie S. S. ūkį nurodoma, kad ūkyje esančio gyvenamojo namo statybos metai yra 1918 m., tvarto – 1930 m. Šie duomenys paneigia ieškovų teiginį, kad ginčo gyvenamasis namas buvo pastatytas S. S. ir J. S. santuokos metu, bei patvirtina atsakovo teiginį, kad ginčo statinius statė S. S. tėvas. Naugarduko apygardos žemės įstaigos Gardine pirmininko 1931 m. birželio 9 d. sprendimo, pagrindimo ir apskaičiavimo suvestinės duomenimis, S. ir A. S., jų seseriai J. iš Agrarinių reformų ministerijos biudžeto 1931/32 metams suteikta paskola pastatams perkelti. Teismo vertinimu, šie rašytiniai įrodymai paneigia ieškovų argumentus, kad ginčo statiniai pastatyti J. S. tėvų lėšomis.
  4. Kadangi civilinė byla Nr. 22-261-94 pagal J. S. ieškinį S. S. dėl turto padalijimo buvo nutraukta ieškovei atsisakius ieškinio, tai teismas konstatavo, kad joje pateiktas gyvenamojo namo padalijimo planas neįgijo prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nepatvirtina fakto, jog S. S. pripažino, kad ginčo gyvenamasis namas yra dalytinas turtas.
  5. Teismas pripažino, kad atsakovas įrodė, jog ginčo gyvenamasis namas ir jo priklausiniai asmeninės nuosavybės teise priklausė tik S. S. Žemės sklypai S. S. nuosavybėn buvo perduoti atkūrus nuosavybės teises, todėl šis turtas taip pat priskirtinas S. S. asmeninėn nuosavybėn. Aplinkybė, kad S. S. po sutuoktinės mirties liko gyventi sodyboje, patvirtina, jog jis išreiškė valią toliau rūpintis turtu. Aplinkybę, kad ieškovai taip pat lankėsi sodyboje, teismas vertino kaip ieškovų norą padėti savo tėvui.
  6. Ieškovai teigė, kad rūpinosi sodybos teritorijoje esančiu turtu (pastatais, žemės sklypais), tačiau įrodymų, kokį motinos J. S. turtą jie priėmė, į bylą nepateikė.
  7. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atsikirtimai, liudytojų parodymai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog po santuokos sudarymo J. S. persikėlė gyventi į sutuoktinio sodybą, po sutuoktinės mirties jis liko gyventi sodyboje, rūpinosi išlikusiu turtu, teismas sprendė, jog notarė, išduodama atsakovui ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą, imperatyviųjų įstatymo normų nepažeidė. Dėl to nėra pagrindo naikinti dalį ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo, taip pat tenkinti kitų ieškinio reikalavimų.
  8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi paliko Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  9. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ginčo pastatai asmeninės nuosavybės teise priklausė S. S. Nustačiusi, kad S. S. ir J. S. susituokė (duomenys neskelbtini), J. S. kilusi iš (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), kolegija pripažino labai tikėtina aplinkybę, kad po santuokos sudarymo sutuoktiniai apsigyveno pas S. S. (duomenys neskelbtini).
  10. Naugarduko apygardos žemės įstaigos Gardine pirmininko 1931 m. birželio 9 d. sprendimo, pagrindimo ir apskaičiavimo suvestinės bei 1952–1957 metų ūkinių knygų išrašo pagrindu kolegija padarė išvadą, kad ginčo namas ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti dar iki J. ir S. S. santuokos sudarymo. Tokios išvados nepaneigė aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyti statinių statybos pradžios ir pabaigos metai – 1940 m., nes ji prieštaravo byloje surinktų įrodymų visetui. Mažai tikėtina, kad kaime per vienerius metus realiai buvo galima pastatyti gyvenamąjį namą ir kelis ūkinius pastatus.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kadangi sutuoktinių J. S. ir S. S. turtas jiems priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tai 1/2 dalis šeimos turto priklausė J. S. ir šią dalį galėjo paveldėti visi J. S. įpėdiniai, nors turtas buvo įregistruotas S. S. vardu. Šios nutarties 10 punkte nurodyta paskola, kurios faktu savo procesinius sprendimus grindė teismai, buvo išduota kitai, su S. S. nesusijusiai, šeimai; S. S. brolių ir seserų neturėjo, išduodant nurodytą paskolą jam buvo tik 12 metų. Atsakovas negalėjo paveldėti viso paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime nurodyto turto, nes dalį jo (dalį J. S. palikimo) kasatoriai buvo priėmę faktiškai turtą valdydami.
    2. Atsakovė notarė Ž. Bžuškevič netinkamai atliko savo pareigas – išdavė atsakovui ginčijamą pavedėjimo teisės pagal testamentą liudijimą neišsiaiškinusi, kas paveldėjo J. S. turtą. Atsakovas pagal S. S. testamentą paveldėjo visą palikėjo turtą, bet neturėjo teisės paveldėti viso J. S. turto (tik S. S. priklausančią jos turto dalį).
    3. Pagal J. S. palikimo atsiradimo metu galiojusį 1964 m. CK įpėdinis galėjo priimti palikimą faktiškai pradėdamas palikimą ar jo dalį valdyti; laikoma, kad įpėdinis priėmė visą palikimą, jei jis pradėjo valdyti kokią nors palikimo dalį arba kokį nors daiktą. Atsakovas negalėjo priimti J. S. palikimo, nes tuo metu stacionariai mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje; pareiškime notarei dėl palikimo priėmimo melagingai nurodė, kad kitų įpėdinių nėra. Kasatoriai nurodo, kad teismui pateikė įrodymus, jog priėmė motinos palikimą – remontavo namą, mokėjo mokesčius, dirbo žemę, naudojosi palikėjos daiktais. Kasatorė tęsė paveldėjimą – paveldėjo J. S. priklausiusią I. ir K. B. nekilnojamojo turto, nurodyto šios nutarties 5 punkte, dalį. Teismai netinkamai aiškino šias aplinkybes, nepasisakė dėl dalies atsakovui nepalankių kasatorių argumentų, nors privalėjo išnagrinėti visas bylos aplinkybes.
    4. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami CPK 443 straipsnio 8 dalį ir nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo ypatumų bylose dėl juridinio fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.), padarė neteisingas išvadas ir dėl to nepagrįstai atmetė kasatorių reikalavimus.
    5. Teismai, pažeisdami CPK 185, 250 straipsnius, neištyrė visų pateiktų įrodymų ir dėl to liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas atsisakė apžiūrėti ir ištirti daiktus, kasatorių paveldėtus po motinos mirties (pradėtus faktiškai valdyti) ir teismui pateiktus kaip įrodančius palikimo priėmimo faktą.
  2. Atsakovas V. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą; palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo paveldėtas turtinis kompleksas priklausė S. S. asmeninės nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esanti žyma „statybos pabaiga – 1940 metai“ reiškia ne objektyvią statybų pabaigą. Šie metai nurodyti kaip visų sklype esančių pastatų statybos pradžios ir pabaigos metai (akivaizdu, kad visi jie negalėjo būti pastatyti per vienerius metus). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas laikosi praktikos, kad tais atvejais, kai žinoma, jog statyba baigta iki 1940 m., tačiau neturima archyvinės medžiagos, iš kurios būtų galima nustatyti tikslią statybos pabaigos datą, ja nurodoma 1940 m.; taip registruota nemažai maldos namų ir kitų daug anksčiau pastatytų statinių.
    2. Aplinkybę, kad ginčo sodyba buvo pastatyta iki S. santuokos, patvirtina 1952–1957 m. ūkinių knygų išrašai, kuriuose nurodyti statybos metai – 1918 m., taip pat faktas, kad S. S. buvo vienturtis, asmeniškai paveldėjo šį turtą.
    3. Tiek Nekilnojamojo turto registre, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 4 d. sprendime Nr. 85-4870, kurio pagrindu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, jo savininku nurodytas S. S.. Atsakovas daro išvadą, kad šie oficialūs duomenys patvirtina, jog žemės sklype esantys statiniai priklausė S. S. asmeninės nuosavybės teise.
    4. Teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių – visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, ištyrė ir įvertino visus įrodymus, jais remdamiesi padarė pagrįstas išvadas. Kasatoriai nurodė, kad buvo pažeistos proceso teisės normos, tačiau nepagrindė, dėl kokių argumentų skundžiamas sprendimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Kasaciniu skundu siekiama, kad kasaciniame teisme iš naujo būtų vertinamos faktinės bylos aplinkybės, nors šis teismas faktų netiria.
    5. Pirmosios instancijos teismas įgyvendino jam CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatytą pareigą – paskyrė 4 parengiamuosius ir 3 teismo posėdžius, kasatoriai turėjo galimybę pateikti naujus įrodymus. Teismai, įgyvendindami civilinio proceso tikslus, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, atsižvelgdami į kasatorių pateikiamų papildomų įrodymų pobūdį ir teisinę reikšmę nagrinėjamai bylai, pagrįstai posėdyje netyrė kasatorių pateiktų namų apyvokos daiktų.
    6. Kasatorių pateikti daiktai nesudaro pagrindo spręsti, kad J. S. palikimas buvo priimtas faktiškai pradėjus jį valdyti – tokių daiktų užvaldymas nereiškia palikimo priėmimo, nes neįmanoma nustatyti šių daiktų savininko, jų įsigijimo momento (ar tai buvo padaryta per 6 mėn. nuo palikimo atsiradimo momento, kaip nustatyta 1964 m. CK). Pagal kasacinio teismo praktiką palikėjo drabužių, asmeninių namų apyvokos daiktų, dokumentų, laiškų, rankraščių apdovanojimų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių nelaikomas paveldėjimu pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; kt.).
    7. Šios nutarties 5 punkte nurodytą turtą kasatorė įgijo ne paveldėjimo teisės, bet apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu. Tai, kad nuosavybė buvo atkurta, nedaro įtakos J. S. turto paveldėjimui.
    8. Kasatoriai neįrodė, kad priėmė palikimą faktiškai pradėję turtą valdyti – neatliko aktyvių veiksmų, sodyboje negyveno, tik retkarčiais apsilankydavo. Žeme ir pastatais rūpinosi bei juose gyveno S. S., kuris pripažintinas J. S. turto paveldėtoju.
  3. Atsakovė Šalčininkų rajono 2-ojo notaro biuro notarė Žana Bžuškevič atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Notarė nurodo, kad neatliko neteisėtų veiksmų – paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą išdavė teisėtai, remdamasi Registrų centro duomenimis, pagal kuriuos turtas nuosavybės teise priklausė S. S. (be nuorodos, kad tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė). Remiantis CK 4.262 straipsniu, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.
    2. Po J. S. mirties jos įpėdiniai nepateikė notarei pranešimo apie palikimo priėmimą, todėl ji sprendė, kad turtą paveldėjo mirusiosios sutuoktinis S. S., kuris toliau gyveno ginčo name. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog jis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008).
  4. Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

  1. Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, kilo ginčas dėl pastato – namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas, ginčo statiniai) 1/2 dalies paveldėjimo – t. y. ar pagrįstai Šalčininkų rajono 2-ojo notaro biuro notarė Ž. Bžuškevič 2012 m. gruodžio 20 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 5887, pagal kurį atsakovas V. V. paveldėjo visą ginčo turtą, kaip S. S. palikimą ir jį 2014 m. kovo 3 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido trečiajam asmeniui M. S.
  2. Siekdami pagrįsti nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus, ieškovai įrodinėjo šias aplinkybes:
    1. ginčo turto teisinį statusą, t. y. kad ginčo turtas buvo bendroji jungtinė ieškovų tėvų S. S. ir J. S. nuosavybė, o ne asmeninė S. S. nuosavybė, nes jis įgytas (sukurtas) po tėvų santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini);
    2. J. S. palikimo priėmimo faktą: kad ieškovai po J. S. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą faktiškai pradėdami ginčo turtą valdyti.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštus reikalavimus, antroji ieškovų įrodinėjama aplinkybė (šios nutarties 23.2 punktas) nagrinėjamoje byloje galėtų būti teisiškai reikšminga tik nustačius pirmąją. Priešingu atveju – t. y. nenustačius, kad ginčo turto dalis priklausė J. S. jos mirties momentu, reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl J. S. palikimo priėmimo ir su šio fakto nustatymu siejami kiti ieškovų reikalavimai (reikalavimas dėl Šalčininkų rajono 2-ojo notaro biuro notarės Ž. Bžuškevič 2012 m. gruodžio 20 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 5887 dalies pripažinimo negaliojančia; reikalavimas dėl 2014 m. kovo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia) turėtų būti atmesti kaip teisiškai nepagrįsti.
  4. Pažymėtina, kad ieškovai turėjo teisę pasirinkti, kokiais faktiniais pagrindais įrodinėti ginčo turto priklausymą bendrajai jungtinei S. S. ir J. S. nuosavybei. Pavyzdžiui, ieškovai savo reikalavimus galėjo grįsti ta aplinkybe, kad ginčo turtas, jo įgijimo (sukūrimo) momentu buvęs asmenine S. S. nuosavybe, vėliau tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl to, kad santuokos metu buvo įdėtos lėšos, gerokai padidinusios šio turto vertę (1964 m. CK 22 straipsnio 3 dalis), arba kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (2000 m. CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovai savo reikalavimų tokiais faktiniais pagrindais negrindė, įrodymų, patvirtinančių pirmiau nurodytas aplinkybes, neteikė. Nurodydami, kad ginčo turtas buvo bendroji jungtinė S. S. ir J. S. nuosavybė nuo jo įgijimo (sukūrimo) momento, ieškovai tai grindė vienintele aplinkybe – kad ginčo gyvenamasis namas ir jo priklausiniai buvo pastatyti po S. S. ir J. S. santuokos sudarymo.
  5. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamame ieškinyje, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, kokį pažeistų teisių gynybos būdą ir kokia apimtimi pasirinkti. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo nurodyti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; kt.)
  6. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ginčo turtą S. S. įgijo (sukūrė) iki santuokos su J. S., todėl pripažino jį S. S. asmenine nuosavybe, dėl ko visus ieškovų reikalavimus atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai dėl šios teismų išvados, grindžiami netinkamu CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymu, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
  7. Kasacinis teismas įrodymų netiria ir faktų nenustato, tik patikrina, ar nustatydami faktines aplinkybes teismai nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).
  8. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; kt.).
  9. Spręsdamas dėl ginčo turto nuosavybės apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šiais byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais, kad ginčo turtas S. S. buvo įgytas iki santuokos su J. S. sudarymo (duomenys neskelbtini):
    1. 1952–1957 metų ūkinių knygų išrašu apie S. S. turimą ūkį, kurio 2 skiltyje „Statiniai“ nurodoma, kad S. S. ūkyje esančio gyvenamojo namo statybos metai yra 1918 m., tvarto – 1930 m.;
    2. Naugarduko apygardos žemės įstaigos Gardine pirmininko 1931 m. birželio 9 d. sprendimu, pagrindimu ir apskaičiavimo suvestine, iš kurių matyti, kad S. S. dar iki santuokos sudarymo gyveno (duomenys neskelbtini) ir 1931–1932 metais buvo gavęs valstybės paskolą pastatams perkelti;
    3. J. S. gimimo liudijimu, iš kurio matyti, kad ji kilusi ne iš (duomenys neskelbtini), kaip jos sutuoktinis S. S., bet iš (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai nuo pat santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), todėl labai tikėtina, kad po santuokos sudarymo sutuoktiniai apsigyveno pas S. S. (duomenys neskelbtini);
  10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad ginčo statinių statybos pradžios ir pabaigos metai – 1940 m., šie duomenys prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, be to, mažai tikėtina, kad per vienerius metus (1940 m.) kaime realiai galima buvo pastatyti gyvenamąjį namą ir kelis ūkinius pastatus.
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir detaliai motyvavo, kodėl, jo vertinimu, labiau tikėtina išvada, kad ginčo namas ir ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) buvo pastatyti dar iki J. ir S. S. santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini).
  12. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą paneigia ginčo gyvenamojo namo padalijimo planas, kuris buvo pateiktas Šalčininkų rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 22-261-94 pagal ieškovės J. S. ieškinį S. S. dėl turto padalijimo. Pažymėtina, kad ši byla Šalčininkų rajono apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo nutraukta, kadangi ieškovė atsisakė ieškinio ir teismas jos atsisakymą priėmė. Todėl pateiktas gyvenamojo namo padalijimo planas nebuvo patvirtintas ir neįgijo prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nepatvirtina fakto, kad S. S. pripažino, jog, J. S. teisme pateikus ieškinį dėl turto padalijimo, ginčo gyvenamasis namas yra dalytinas turtas.
  13. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad S. S. dar iki santuokos sudarymo gyveno (duomenys neskelbtini) ir 1931–1932 metais buvo gavęs valstybės paskolą pastatams perkelti (šios nutarties 30.2 punktas), pagrįstumo.
  14. Pirma, kasatoriai, ginčydami šią apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, remiasi nauja aplinkybe, kuria jie nesirėmė ir kurios neįrodinėjo nagrinėjant bylą pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teisme – t. y. kad S. S. neturėjo brolių ar seserų. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasatorių argumentai, susiję su S. S. šeimos sudėtimi, negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 340 straipsnis 1 dalis, 353 straipsnis 1 dalis), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šių argumentų analizuoti ir dėl jų nepasisako.
  15. Antra, ginčydami pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kasatoriai nurodo, kad išduodant valstybės paskolą pastatams perkelti 1931–1932 metais S. S. buvo tik 12 metų. Tačiau šį kasacinio skundo teiginį paneigia byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose (mirties liudijime, testamente ir kt.) nurodytas S. S. asmens kodas, pagal kurį jo gimimo data – (duomenys neskelbtini), kuri sudaro pagrindą spręsti, kad 1931–1932 metais išduodant valstybės paskolą pastatams perkelti S. S. buvo (duomenys neskelbtini). Aplinkybės, kad oficialiuose dokumentuose nurodyta S. S. gimimo data neatitinka tikrovės, ieškovai nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo.
  16. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien ta aplinkybė, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-248/2016). Argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo turi pagrįsti, kad toks buvo padarytas. Nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta (CPK 178 straipsnis).
  17. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, jog ginčo namas ir ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) buvo pastatyti dar iki J. ir S. S. santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini), nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų, kasatorių įrodinėjama aplinkybė – ginčo turto priklausymas J. ir S. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise – teismo pagrįstai laikytas neįrodytu.
  18. Tai konstatavusi, atsižvelgdama į šios nutarties 24 punkte nurodytus argumentus, dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą faktiškai jį pradėjus valdyti, aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija nepasisako.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdami kasacinį skundą, ieškovai sumokėjo 187 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo. Konstatavus, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti ir dėl to jis atmestinas, šis prašymas netenkintinas.
  2. Pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, atsakovas turėjo 1331 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorių. Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodytą dydį, todėl atsakovui iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinas 1200 Eur (po 600 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  3. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 10,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis (po 5,13 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Priteisti V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

17Priteisti V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

18Priteisti valstybei iš A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,13 Eur (penkis Eur 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

19Priteisti valstybei iš V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,13 Eur (penkis Eur 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai