Byla e2A-715-330/2017
Dėl įmonės pabaigos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-441-538/2017, kuriuo patenkintas bankrutavusios akcinės bendrovės „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“ prašymas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi AB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Valnetas“. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį taikyti supaprastintą įmonės bankroto procesą. Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone.
  2. BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankroto administratorė nurodė, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną įmonė neturėjo ilgalaikio turto, atsargų ir debitorinių įsiskolinimų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pripažino BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ veiklą pasibaigusia.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad buvo įvykdytos visos įstatyme įtvirtintos sąlygos ir konstatavo, kad nėra kliūčių priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bankroto administratorės prašymo dėl BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ veiklos pabaigos netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ieškovas bankroto administratorės prašė pateikti išvadą, ar tikslinga buvusiam įmonės vadovui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Iš VĮ Registrų centro duomenų nustatyta, kad buvusiam įmonės vadovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Šiuo metu egzistuoja sąlygos ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
    2. Bankroto administratorė neatliko visų būtinų veiksmų įmonės kreditorių interesams apginti.
  2. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ bankroto administratorė UAB „Valnetas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad buvęs įmonės vadovas, neperduodamas įmonės turto, padarė žalos kreditoriams. Nėra galimybių nustatyti, ar toks turtas egzistuoja. Tikėtina, kad žala kreditoriams padaryta dar iki 1998 metų.
    2. Nėra galimybių įrodyti buvusio įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškiniui pareikšti praleistas ieškinio senaties terminas.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
  2. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ bankroto administratorės UAB „Valnetas“ 2016 m. lapkričio 2 d. veiklos ataskaitą, VSDFV Klaipėdos skyriaus balsavimo raštu biuletenį, BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ bankroto administratorės UAB „Valnetas“ 2016 m. gruodžio 1 d. raštą Nr. 27/16 „Dėl administratoriaus pozicijos“.
  3. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aptariamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nurodytą išimtį dėl draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas, nors ir grindžia apeliacinio skundo argumentus pateiktais įrodymais, tačiau prašymo juos priimti nesuformulavo, nenurodė ir priežasčių, pateisinančių akivaizdžiai nesavalaikį naujų įrodymų pateikimą. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti ir jų nevertina.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios materialaus pobūdžio sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios tikimybę, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (be prima facie įrodymų apie egzistavimą realios galimybės tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007).
  5. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendime konstatuota, kad BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ likvidavimo procedūros baigtos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės pateikto prašymo ir jo priedų turinį, nustatė, kad bankrutavusi įmonė neturi turto, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros pateiktus duomenis ji nebuvo įtraukta į kontroliuojamų subjektų sąrašą, nebuvo tikrinta ir nebuvo bausta už aplinkos teršimą bei neturi neįvykdytų aplinkosauginių įsipareigojimų. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra kliūčių priimti sprendimą dėl BAB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ pabaigos. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kliūtimi priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos įvardija aplinkybę, jog bankroto administratorė nesvarstė galimybės pareikšti ieškinį buvusiam įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos teisėtumu ir pagrįstumu.
  6. Bankroto bylos nagrinėjimo procesas susideda iš kelių etapų, kuriuose yra įgyvendinami tam tikri tikslai. Įmonės likvidavimo etape, kuris prasideda teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir pradėjus jos likvidavimo procedūras, yra sprendžiami su turto realizavimu Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka susiję klausimai, kuriuos išsprendus yra užbaigiamos įmonės bankroto procedūros, o kartu ir bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, jog tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.95 straipsnio 3 dalis). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Tuo pačiu pasibaigia ir likviduoto juridinio asmens, jei jis yra ribotos civilinės atsakomybės, prievolės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso metu (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).
  7. Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Bankroto administratorės pateikti duomenys patvirtina, kad bankrutavusi įmonė neturi turto ir neįvykdytų aplinkosauginių įsipareigojimų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įmonės likvidavimo procedūros buvo baigtos, kas sudarė pagrindą priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.
  8. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi patenkino VSDFV Klaipėdos skyriaus ieškinio pareiškimą ir AB „Klaipėdos statybinės konstrukcijos“ iškėlė bankroto bylą. 2016 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šia nutartimi patvirtintas ir VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinis reikalavimas. Nustačius, kad įmonė neturi turto teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi nusprendė taikyti supaprastintą įmonės bankroto procesą. Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2017 m. sausio 30 d. teisme gautas bankroto administratorės prašymas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. 2017 m. vasario 1 d. teismas CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie tai, jog teismo posėdyje bus nagrinėjamas bankroto administratorės prašymas dėl įmonės pabaigos (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
  9. Bankroto bylos duomenys rodo, kad apeliantas (ieškovas) buvo teisminio įmonės bankroto proceso iniciatorius ir didžiausias įmonės kreditorius, dalyvavęs jos kreditorių susirinkimuose. Apeliacinio skundo argumentai teikia pagrindą išvadai, kad egzistuojanti galimybė pareikšti ieškinį buvusiam įmonės vadovui apelianto buvo žinoma dar pradinėje bankroto proceso stadijoje. Apeliantas nesutikimą su bankroto administratorės prašymu dėl įmonės veiklos pabaigos konstatavimo išreiškė tik apeliaciniame skunde, nors būdamas informuotas apie vyksiantį teismo posėdį ir jame spręstiną klausimą dėl įmonės pabaigos, turėjo šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Toks apelianto procesinis pasyvumas, kuomet abejonės dėl bankroto proceso baigiamosios stadijos įgyvendinimo buvo iškeltos tik po apskųstojo teismo sprendimo priėmimo, sudaro pagrindą išvadai, kad apeliantas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Apeliantas, būdamas didžiausiu įmonės kreditoriumi (iš esmės vieninteliu, kadangi bankroto procese buvo patvirtinti dviejų kreditorių finansiniai reikalavimai, o antrojo kreditoriaus finansinis reikalavimas žymiai mažesnis už apelianto) ir bankroto proceso iniciatoriumi, turintis patirties įmonių bankroto procesuose, būdamas aktyvus, rūpestingas ir atidus turėjo imtis visų galimų teisinių priemonių, kad abejonės dėl buvusio įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtų išsklaidytos dar įmonės likvidavimo proceso stadijoje arba vėliausiai – pirmosios instancijos teisme sprendžiant įmonės pabaigos klausimą. Analizuojamu atveju apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių, kurios tam teismui nebuvo nurodytos dėl paties apelianto pasyvaus veikimo ir jo pasirinkto sprendimo nedalyvauti pirmosios instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos. Toks kreditoriaus veikimas neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens, dalyvaujančio procese, kuris turi įtakos jo teisėms bei turtiniams interesams, elgesio kriterijų.
  10. Bendro pobūdžio nuorodos apeliaciniame skunde dėl galimų buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų taip pat negali būti pakankamas pagrindas naikinti apskųstą teismo sprendimą. Juo labiau, jog tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, kurių nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės neįrodinėjo. Nei hipotetinis įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės vertinimas teismų praktikoje, nei ta aplinkybė, jog, apelianto duomenimis, buvusio įmonės vadovo turtinė padėtis galėtų leisti įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo iš šio asmens būtų priteista įmonės ir jos kreditorių patirta žala, nesudaro pagrindo neribotam laikui atidėti bankroto procedūrų užbaigimą. Pažymėtina, kad kreditorių nuomonė nesaisto administratoriaus valios inicijuoti administruojamos įmonės vardu teisminius procesus. Atsiliepime į apeliacinį skundą išreikšta bankroto administratorės pozicija patvirtina, kad administratorė galimybę buvusiam įmonės vadovui pareikšti ieškinį įvertino ir priėmė sprendimą tokio proceso nepradėti. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai, kad toks bankroto administratorės sprendimas akivaizdžiai pažeidė įmonės ar jos kreditorių interesus.
  11. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškimą dėl įmonės pabaigos, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl šio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą

Proceso dalyviai
Ryšiai