Byla 2A-743/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir hipotekos panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų P. M. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-444-124/2013, kuriuo buvo atmestas ieškovų P. M. ir J. M. ieškinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Finoila“ ir D. I. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir hipotekos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai P. M. ir J. M. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartį bei 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį, taikyti restituciją – grąžinti D. I. individualiai įmonei „DAIVAJA“ 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartimi ieškovams perleistą pareigą sumokėti skolą bei panaikinti buto, esančio ( - ), hipoteką.

5Ieškovai paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartimi D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ perkėlė ieškovams šios įmonės turimą 200 000 Lt skolą uždarajai akcinei bendrovei „Finoila“ ir tokiu būdu ieškovai tapo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Finoila“ skolininkais. 2006 m. rugpjūčio 9 d. ieškovai bei atsakovas UAB „Finoila“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas UAB „Finoila“ neva paskolino ieškovams 200 000 Lt, kuriuos ieškovai įsipareigojo grąžinti atsakovui iki 2008 m. lapkričio 15 d. 2006 m. rugpjūčio 11 d. sutartinės hipotekos pagrindu pagal hipotekos lakštą Nr. 01120060018871 ieškovų prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovams priklausantis butas, esantis ( - ). Ieškovai lėšų pagal paskolos sutartį taip ir negavo, o D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ ieškovams lėšų reikalavimo perleidimu įgytai skolai finansuoti taip pat nesuteikė. Ieškovai neatlygintinai įgijo dvi prievoles – grąžinti 200 000 Lt pagal reikalavimo perleidimo sutartį ir 200 000 Lt pagal paskolos sutartį, pagal kurią paskolos lėšos net nebuvo suteiktos. Tokių prievolių neatlygintinai ir be jokio priešpriešinio įvykdymo ieškovai įgyti neketino. Ieškovų teigimu, abu sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnis). Šios prievolės buvo prisiimtos neatlygintinai, be jokios naudos ar priešpriešinio patenkinimo ieškovams. Ieškovai nesiekė neatlygintinai prisiimti prievoles, tiesiog siekė gauti paskolą ir pratęsti skolos mokėjimo terminą, kad D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ suteiktų lėšų skolai sumokėti. Ieškovai suklydo dėl savo amžiaus (abu yra pensinio amžiaus žmonės), patirties ir išsilavinimo stokos, jiems nebuvo išaiškintos sandorių sudarymo ir vykdymo pasekmės. Panaikinus ieškovų ginčijamus sandorius turėtų būti taikoma restitucija (CK 1.180 straipsnio 2 dalis).

6Atsakovas UAB „Finoila“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Atsakovo teigimu, skolos perleidimo sutartimi ieškovai neatlygintinai perėmė D. I. individualios įmonės „DAIVAJA“ 200 000 Lt skolą UAB „Finoila“. Tokia sutartis atitiko CK 6.80 ir 6.141 straipsnių reikalavimus ir šalių nebuvo ginčijama. Tik vėliau ieškovai įvairiais pagrindais reiškė ieškinius dėl skolos, palūkanų dydžio, o tai rodo, kad ieškovai suprato savo sudarytos skolos perėmimo sutarties esmę, su ja sutiko ir ginčijo tik skolos bei palūkanų dydį. Atsakovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartis ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutartis, įvardyta paskolos sutartimi, šalių buvo vertinamos kaip vieną kitą papildančios sutartys, tokią aplinkybę patvirtino Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-530-819/2012. Ieškovai patys kėlė ginčą teisme, jog 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartyje ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutartyje, įvardytoje paskolos sutartimi, kurios reglamentavo tuos pačius santykius, teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose ieškovai 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutartį, įvardytą paskolos sutartimi, vertino kaip skolos išdėstymo grafiką, o ne paskolos sutartį. Atsakovo manymu, ieškovų nurodyta aplinkybė, kad jie suklydo dėl savo amžiaus, prieštarauja ankstesnių teismų sprendimais nurodytoms aplinkybėms, be to, ginčijamus sandorius paruošė jų atstovas. Šios aplinkybės, atsakovo teigimu, patvirtina, kad ieškovai teisingai suvokė sudaromą sandorio turinį, jo pasekmes, teisingai išreiškė valią sudaryti sandorį. Be to, ieškovų valia sudaryti įkeitimo sandorį buvo išreikšta pas notarą, pastarajam išaiškinus sudaromų sandorių prasmę ir jų galimas pasekmes.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovų P. M. ir J. M. ieškinį atmetė.

9Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovai, pasirašydami ginčijamas sutarties sąlygas, visiškai suvokė šių sąlygų turinį ir esmę, rodo jų sudarymo aplinkybės. Teismas nustatė, kad skolos perkėlimo sutartys buvo pasirašytos ieškovų ir atsakovės D. I., kuri yra artimais ryšiais susijusi su ieškovais, nes augina faktinėje šeimoje su ieškovų sūnumi gimusius vaikus, gyvena ieškovams priklausančiame bute, iniciatyva. Taip pat teismas konstatavo, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, jog sudarant ieškovų ginčijamas sutartis dalyvavo teisininkas, todėl sutartis turi būti aiškinama sutarties sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Teismas nurodė, kad skolos perleidimo sutarties turinys, ieškovų pagal ją prisiimtų įsipareigojimų turinys, sutarties dalykas, tuo pačiu metu sudaryta ir papildoma sutartis, įvardyta paskolos sutartimi, hipotekos sutartis patvirtina tikruosius šalių ketinimus sudaryti skolos perleidimo sutartį, P. M. ir J. M. perimant D. I. individualios įmonės „DAIVAJA“ 200 000 Lt skolą. Teismas pažymėjo, kad skolos perkėlimo sutarties sąlygos nėra sudėtingos, kad jos būtų nesuvokiamos asmeniui, neturinčiam teisinio ar ekonominio išsilavinimo. Nors ieškovai nurodo senyvą amžių, bet sutarties pasirašymo metu jie buvo atitinkamai 67 bei 62 metų amžiaus, o tai, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pensinio amžiaus ribą nelaikytina, kad ieškovai nesuvoktų, ką pasirašo. Teismas pažymėjo, kad prejudicinę galią turinčiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-530-819/2012 nustatyta, jog pasirašius paskolos sutartį, tarp šalių – ieškovų ir atsakovo – neatsirado naujas teisinis santykis, šia sutartimi šalys ne sukūrė paskolos teisinius santykius, ne pakeitė vienos prievolės pobūdį į kitą, o tiesiog ieškovų naudai šalių susitarimu iki 2008 m. lapkričio 15 d. pratęsė ieškovų perimtos D. I. individualios įmonės „DAIVAJA“ 200 000 Lt skolos grąžinimo terminą, todėl teismas nepripažino paskolos teisinių santykių susiformavimo tarp šalių. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovai suvokė sudaromų sutarčių esmę ir jose išreikšta valia atitiko vidinę ieškovų valią. Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovų ir atsakovės D. I. artimus asmeninius ryšius, į skolą perdavusios įmonės statusą (individuali D. I. įmonė), akivaizdu, jog ieškovai turėjo motyvą padėti D. I. jos įmonei įvykdyti prievoles atsakovui UAB „Finoila“. Teismas taip pat pabrėžė, kad ieškovai savo veiksmais pripažino skolos perkėlimo sutartį – vykdydami šią sutartį ieškovai atsakovui UAB „Finoila“ sumokėjo 71 000 Lt bei notarine tvarka įkeitė nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai, dėl kurių ieškovai neteko teisės ginčyti sandorių.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Ieškovai P. M. ir J. M. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Civilinių santykių stabilumo siekis neturi pirmenybės prieš teisingumo, proporcingumo, teisėtumo civiliniuose santykiuose reikalavimus ir imperatyvias normas dėl sandorių negaliojimo. Neteisėti, negaliojantys sandoriai sudaryti dėl suklydimo, nesant tikrosios asmenų valios, neturi ir negali būti palikti galioti dėl civilinių santykių stabilumo siekio.
  2. Teismas iš esmės neišnagrinėjo teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl ieškovų suklydimo, ieškovams taikė nepagrįstai aukštus rūpestingumo ir atidumo standartus, tik formaliai įvertino ieškovų amžių sandorių sudarymo metu. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą prielaidomis ir spėjimais – teismas nurodė, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, jog sudarant sutartis dalyvavo teisininkas, nors tokia aplinkybė nėra nustatyta ir nėra pagrįsta įrodymais. Dėl to, ieškovų manymu, byla nebuvo išnagrinėta iš esmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  3. Asmuo turi teisę ginti savo pažeistas teises teismine tvarka visais jam suprantamais ir prieinamais būdais ir pagrindais, kol nėra suėjęs ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eigoje vienu pagrindu pareikštas ieškinys pažeistoms teisėms apginti neapriboja šalies ir neuždraudžia šaliai reikšti kito ieškinio kitu pagrindu.
  4. Ieškovai nesumokėjo 71 000 Lt pagal ginčijamus sandorius – šios lėšos iš ieškovų buvo išieškotos priverstinai, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai savo veiksmais patvirtino ginčijamą sandorį. Prievartinis išieškojimas neišreiškia šalies valios patvirtinti sandorį įvykdant jį visiškai arba iš dalies.

12Atsakovas UAB „Finoila“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas visapusiškai išanalizavus tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, remiantis kitose tarp šalių nagrinėtose civilinėse bylose nustatytais prejudiciniais faktais. Teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, vertino visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, tinkamai taikė bylai reikšmingas teisės normas.
  2. Išvadą dėl to, kad prieš pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai konsultavosi su teisininku, kuris padėjo ieškovams derinant sutarčių sąlygas, teismas padarė remdamasis UAB „Finoila“ atstovo R. U. paaiškinimais, kurie pagal CPK 186 straipsnį yra laikomi tinkama įrodinėjimo priemone, ir kurių ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė.
  3. Ieškovų teiginiai dėl priverstinai išieškotų 71 000 Lt dydžio sumos neatitinka tikrovės, nes patys ieškovai kitoje tarp tų pačių šalių nagrinėtoje byloje pripažino, kad vykdydami sutartinius įsipareigojimus UAB „Finoila“ mokėjo periodinius mokėjimus, kuriais mažino skolą, šiuos savo teiginius ieškovai grindė į bylą pateiktais mokėjimo kvitų nuorašais.
  4. Skundžiamas teismo sprendimas visiškai atitinka jam keliamus reikalavimus, yra teisingas, teisėtas, pagrįstas leistinais, bylos nagrinėjimo eigoje surinktais ir ištirtais įrodymais, teisiškai išsamiai motyvuotas (tiek teisės normomis, tiek teismų praktika), nėra jokių sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliaciniame skunde nėra nei aiškių, svarių faktinių, nei teisinių motyvų, kurie leistų suabejoti teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumu ir pagrįstumu.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Byloje nustatyta, kad D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ ir ieškovai P. M. ir J. M. 2006 m. rugpjūčio 9 d. sudarė skolos perleidimo sutartį, pagal kurią D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ savo 200 000 Lt skolą atsakovui UAB „Finoila“ pagal 2005 m. birželio 13 d. degalų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 050613-1 perleido ieškovams P. M. ir J. M.. Sutarties 2 punktu ieškovai įsipareigojo sudaryti naują paskolos sutartį su atsakovu UAB „Finoila“ perimtai 200 000 Lt įsipareigojimų sumai ir šį iš D. I. individualios įmonės „DAIVAJA“ perimtą įsipareigojimą padengti iki 2008 m. lapkričio 15 d. Sutarties 3 punktu ieškovai įsipareigojo prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisti atsakovui UAB „Finoila“ savo asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ) (I t., b. l. 6). Taip pat ieškovai bei atsakovas UAB „Finoila“ 2006 m. rugpjūčio 9 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad jie pasiskolino iš UAB „Finoila“ 200 000 Lt ir įsipareigojo šią sumą dalimis grąžinti iki 2008 m. lapkričio 15 d. (I t., b. l. 8-9). 2006 m. rugpjūčio 11 d. Hipotekos registre buvo įregistruota sutartinė hipoteka Nr. 01120060018871 ieškovų P. M. ir J. M. prievolių atsakovui UAB „Finoila“ pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti, kuria buvo įkeistas P. M. ir J. M. priklausantis butas, esantis ( - ) (I t., b. l. 10-11). Ieškovams neįvykdžius savo įsipareigojimų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartimi nutarta iš ieškovų P. M. ir J. M. išieškoti skolą su delspinigiais (iš viso 375 300 Lt) nukreipiant išieškojimą į įkeistą butą, esantį ( - ), parduodant jį iš varžytynių (I t., b. l. 72-73).

15Šioje byloje ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl ieškovų 2006 m. rugpjūčio 9 d. sudarytų skolos perleidimo ir paskolos sutarčių galiojimo bei pirmosios instancijos teismo atsisakymo pripažinti jas sudarytomis dėl ieškovų suklydimo (CK 1.90 straipsnis) pagrįstumo.

16Nagrinėjant ir vertinant ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančiais minėtus sandorius, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstamas ir teismų praktikoje taikomas sandorio stabilumo principas (favor contractus), kuris teisinių santykių stabilumą leidžia iškelti kaip savarankišką materialinį teisinį argumentą, tokiu būdu ribojant sandorių nuginčijimą (Mikelėnas, Valentinas. Sandorių negaliojimo instituto taikymas teismų praktikoje. Justitia, Nr. 4, 2006, p. 6-7). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009; kt.).

17Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003; kt.). CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008). Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį sutarties šalies veiksmai vertintini kaip suklydimas, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi pagal šias įstatymo nuostatas asmens, sudarančio sutartį, elgesys yra vertinamasis kriterijus, sprendžiant, ar atitinkamas asmuo suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Neteisingas šių sandorių turinio elementų suvokimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, kuriomis remiantis konstatuotinas asmens suklydimas ar nesuklydimas dėl sudaromo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2007 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-101/2007 ir kt.). Aplinkybė, ar būtų sudarytas sandoris kitomis sąlygomis, nustatoma taikant protingo asmens taisyklę, t. y. taikomas ne tik objektyvusis kriterijus (normaliai atidus ir protingas asmuo), bet ir subjektyvusis (žinodamas tikrąją reikalų padėtį). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008). Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011). Be to, CK 1.90 straipsnio 4 dalis nustato, kad suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad CK 1.90 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta, jog suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais būdais. Tai reiškia, kad užtikrinant sandorio stabilumą, ne visada sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad asmuo jį sudarydamas suklydo.

18Ieškovai P. M. ir J. M. savo suklydimą sudarant ginčijamus sandorius grindžia tuo, kad dėl savo amžiaus, išsilavinimo ir patirties stokos nesuprato sudaromų sandorių esmės. Atsakovų teigimu, jie siekė gauti paskolą ir pratęsti skolos mokėjimo terminą, kad D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ suteiktų lėšų skolai sumokėti. Ieškovai taip pat ieškinyje nurodė, kad jie 200 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį negavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai, remdamiesi tuo, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį nėra gavę joje nurodytos 200 000 Lt sumos, civilinėje byloje Nr. 2-530-819/2012 siekė pripažinti 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį nesudaryta ir nesukūrusia jokių teisinių pareigų bei panaikinti ir išregistruoti iš hipotekos registro hipoteką, kuria buvo įkeistas butas, esantis ( - ). Tačiau Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas šiame sprendime konstatavo, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutartimi, įvardyta paskolos sutartimi, šalys ne sukūrė paskolos teisinius santykius, ne pakeitė vienos prievolės pobūdį į kitą (CK 6.141 ir 6.142 straipsniai), o tiesiog ieškovų naudai šalių sutarimu iki 2008 m. lapkričio 15 d. pratęsė ieškovų perimtos D. I. individualios įmonės „DAIVAJA“ 200 000 Lt skolos grąžinimo terminą (civilinės bylos Nr. 2-530-819/2012 b. l. 123-127). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis ieškovai šio teismo sprendimo neskundė, jis yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl šioje byloje negali būti iš naujo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su paskolos gavimu / negavimu.

19Taip pat ieškovai 2009 m. sausio 14 dieną Šiaulių apygardos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad ieškovų įsiskolinimas atsakovui UAB „Finoila“ yra 129 000 Lt (o ne 139 000 Lt, kaip reikalauja atsakovas) bei sumažinti atsakovo UAB „Finoila“ reikalaujamų delspinigių dydį nuo 236 300 Lt iki 3 004,11 Lt (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 I t., b. l. 1-6). Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nustatė, kad ieškovai P. M. ir J. M. pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį atsakovui UAB „Finoila“ yra skolingi 129 000 Lt bei sumažino iš ieškovų pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. lapkričio 25 d. nutartį išieškomų delspinigių dydį iki 50 000 Lt bei išdėstė 60 000 Lt išieškomos sumos dalies mokėjimus 24 mėnesiams (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 I t., b. l. 168-171). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo dalį dėl delspinigių sumažinimo bei išieškomos sumos dalies išdėstymo panaikino ir grąžino bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 II t., b. l. 23-25). Ieškovai P. M. ir J. M. 2010 m. balandžio 28 d. teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartį ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 II t., b. l. 37-41), tačiau Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu už akių atsisakė priimti šį patikslintą ieškinį remdamasis tuo, kad byloje ginčas dėl skolos dydžio jau yra išspręstas įsiteisėjusia 2009 m. rugpjūčio 27 d. teismo sprendimo dalimi. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu už akių sumažino iš ieškovų P. M. ir J. M. išieškomų delspinigių dydį iki 10 965,00 Lt (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 II t., b. l. 46-49). Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi netenkino ieškovų pareiškimo dėl 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 II t., b. l. 70-72), o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi šią Šiaulių apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 II t., b. l. 100-105). Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu pagal pačių ieškovų pateiktą ieškinį yra pripažinta, kad jie yra skolingi atsakovui UAB „Finoila“ 129 000 Lt.

20Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovai suvokė 2006 m. rugpjūčio 9 d. sudaromų sutarčių esmę ir jose išreikšta valia atitiko vidinę ieškovų valią. Pažymėtina, kad vien tai, jog ieškovams ginčijami sandoriai nebuvo naudingi (t. y. jie įgijo turtinio pobūdžio prievoles), nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovai, sudarydami šiuos sandorius, suklydo ne dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių jie prisėmė riziką, t. y. pareiškėjų nurodomas suklydimas negali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas, dėl kurio pagal CK 1.90 straipsnį sandoriai pripažįstami negaliojančiais.

21Byloje esanti Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 31 d. pažyma apie asmens duomenis patvirtina, kad D. I. yra netekėjusi ir turi du nepilnamečius vaikus: M. J. M., gim. ( - ), ir M. M., gim. ( - ) (II t., b. l. 12), be to, byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad ji gyveno ieškovų bute, esančiame ( - ) (II t., b. l. 6-7). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovus ir atsakovę D. I. sieja artimi asmeninio pobūdžio ryšiai. Iš ieškovų pateiktų paaiškinimų bei pirmiau nustatytų aplinkybių yra pagrindas spręsti, kad ginčijami sandoriai ieškovų iš esmės buvo sudaryti siekiant padėti D. I. individualiai įmonei „DAIVAJA“ įvykdyti prievoles atsakovui UAB „Finoila“, t. y. ieškovai turėjo aiškų motyvą šiems sandoriams sudaryti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo UAB „Finoila“ atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog iniciatyvą sudaryti ginčijamus sandorius rodė patys ieškovai, jie patys siūlė sutarčių sąlygas (II t., b. l. 25). Ieškovai šių aplinkybių iš esmės neneigė ir neginčijo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perkėlimo sutarties sąlygos nėra tiek sudėtingos, kad jos būtų nesuvokiamos asmeniui, neturinčiam teisinio ar ekonominio išsilavinimo, todėl negalima pripažinti, kad ieškovai, sudarydami ginčijamus sandorius, dėl savo amžiaus ar kitų aplinkybių nesuprato prisiimamų įsipareigojimų esmės ir negalėjo įvertinti jų neįvykdymo rizikos.

22Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra paneigta aplinkybė, kad sudarant sutartis ieškovams atstovavo teisininkas. Vertindama šį ieškovų argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog ieškovai prieš sudarydami ginčijamus sandorius konsultavosi su teisininku, teismui parengiamajame posėdyje nurodė UAB „Finoila“ atstovas R. U. (I t., b. l. 147). Atsižvelgiant į tai, kad teisinės pagalbos teikimo santykiai susiformuoja tarp konsultacijas teikiančio teisininko ir jo klientų (t. y. nagrinėjamu atveju – ieškovų), atsakovo UAB „Finoila“ galimybės įrodyti šią aplinkybę yra itin ribotos. CPK 12 straipsnis nustato kiekvienai šaliai pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovai neteigia, jog jiems sudarant ginčijamus sandorius nebuvo teikiama teisinė pagalba, o savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada grindžia tik formalia aplinkybe, jog byloje nebuvo pateikti teisinės pagalbos teikimo įrodymai. Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad sudarant sutartis ieškovams atstovavo teisininkas, nėra paneigta. Byloje nėra paneigti atsakovo UAB Finoila“ direktoriaus R. U. paaiškinimai, kad atvažiavo ne tik ieškovai, bet ir jų sūnus A. M. (tokia pavardė nurodyta teismo posėdžio protokole), jie atsivežė jų atstovo parengtą sutartį, kuri ir buvo pasirašyta, ieškovai perėmė skolą, jog nebūtų išieškoma iš D. I. ir A. M. turto.

23Nagrinėjamu atveju taip pat reikšminga tai, kad pagal Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-797-71/2010 esančius duomenis ieškovų įsipareigojimai pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartį ir 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį, numačiusią mokėjimų tvarką, buvo iš dalies vykdomi – laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2007 m. spalio 30 d. buvo sumokėta 71 000 Lt. Šiuos mokėjimus atliko ieškovas P. M. (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 b. l. 12), arba jo vardu tai atliko kiti asmenys – D. R., T. R., A. M. bei D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ (civilinės bylos Nr. 2-797-71/2010 b. l. 11-21). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus atliktų mokėjimų datas bei sumas, darytina išvada, jog jie iš esmės buvo mokami pagal 2006 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartyje nustatytą mokėjimo tvarką. Jokių duomenų, kad minėta 71 000 Lt suma būtų buvusi išieškota iš ieškovų priverstiniu būdu, byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija ieškovų argumentą, kad minėtas dalinis ginčijamų sandorių įvykdymas negali būti laikomas sandorių patvirtinimu, atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovų ginčijami sandoriai buvo vykdomi, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai, dėl kurių ieškovai neteko teisės ginčyti sandorius. Minėtuose įstatymo straipsniuose nustatytos sandorių patvirtinimo prezumpcijos ieškovai šioje byloje nepaneigė.

24Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais ir jų nekartoja.

25Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas šioje byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė tarp šalių kilusiam ginčui spręsti materialiosios teisės normas bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

26Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

27Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai P. M. ir J. M. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti... 5. Ieškovai paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 9 d. skolos perleidimo sutartimi... 6. Atsakovas UAB „Finoila“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad suklydimo... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovų P. M. ir... 9. Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovai, pasirašydami ginčijamas sutarties... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Ieškovai P. M. ir J. M. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo... 12. Atsakovas UAB „Finoila“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Byloje nustatyta, kad D. I. individuali įmonė „DAIVAJA“ ir ieškovai P.... 15. Šioje byloje ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl ieškovų 2006 m.... 16. Nagrinėjant ir vertinant ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančiais... 17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas... 18. Ieškovai P. M. ir J. M. savo suklydimą sudarant ginčijamus sandorius... 19. Taip pat ieškovai 2009 m. sausio 14 dieną Šiaulių apygardos teismui... 20. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo... 21. Byloje esanti Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus... 22. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 23. Nagrinėjamu atveju taip pat reikšminga tai, kad pagal Šiaulių apygardos... 24. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose... 25. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir... 26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti...