Byla P-520-108-12
Dėl akto panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. T., Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui, Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl akto panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja G. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. pagalbinių patalpų pastogėje ( - ) pripažinimo tinkamomis naudoti aktą Nr. SP1-3704 (toliau – ir Aktas).

6Skunde paaiškino, kad Aktu komisija pripažino pareiškėjos namo bendraturtės J. T. įrengtas pagalbines patalpas ir bendro naudojimo koridorių pastogėje tinkamais naudoti. Pareiškėjos manymu, komisija pilnai ir visapusiškai neištyrė bei objektyviai neįvertino, ar statinys atitinka esminius statinio reikalavimus, yra pastatytas pagal suderintą projektą ir 1998 m. sausio 30 d. statybos leidimą Nr. R98-43. Nurodė, jog vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009, J. T. neištaisė nukrypimų nuo 1997 metais parengto palėpės projekto Nr. 13/97, nustatytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-446/2010. Teigė, jog 2008 m. gegužės 7 d. ir 2008 m. gegužės 10 d. atlikus viso namo kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad J. T. įrengtos palėpės patalpos (pastogės patalpų plane pažymėtos indeksais 2-9, 2-10, a-3) neatitinka suderinto projekto. Sumontavus tūrinį stoglangį, pertvara, skirianti bendraturčių patalpas palėpėje 1-12 ir 2-9, liko pastumta ir įrengta ne virš pirmo aukšto mūro pertvaros, kaip numatyta projekte, o virš G. L. priklausančių patalpų. Pabrėžė, jog 1997 metų palėpės plano projekte, gautame iš Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento archyvų, vakarinėje namo fasado dalyje tūrinis stoglangis nenumatytas. Teigė, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-5055-02/2006) J. T. pateiktame 1997 metų palėpės projekto originale ir palėpės projekto korektūros 1999 metų plane stoglangis yra pažymėtas vakarinėje namo pusėje, tačiau projekte ir projekto korektūroje nėra namo vakarinės pusės fasado brėžinių su stoglangiu. Manė, jog šie faktai sudaro prielaidą manyti, kad minimas stoglangis pažymėtas vėliau ir nėra suderintas nustatyta tvarka. Teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. spalio 11 d. raštu Nr. A51-21739 (2.152.31-MP8) patvirtino, kad projekto originalas, kurį saugo projektuotojas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, turi būti identiškas patvirtintai projekto kopijai, saugomai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento archyve. Pažymėjo, jog įvedus tokius pakeitimus, privaloma gauti bendraturčių sutikimą, nustatyta tvarka suderinti projekto korektūrą, gauti leidimą. Teigė, jog įrengdama patalpas ir bendro naudojimo koridorių pastogėje, kurie neatitinka esminių statinio reikalavimų, J. T. nesilaikė 1997-1998 metais galiojusių statybinių normų RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, RSN 133-91 „Priešgaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, statinių techninio reglamento „Esminiai reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 203, bei dabartinių statybos techninių reglamentų STR 2.01.01 (1-5) 1999 „Esminiai statinio reikalavimai“, STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad bendraturčių patalpų ir bendro naudojimo koridoriaus besiribojančioms sienoms, pertvaroms ir luboms įrengti panaudotos degios medžiagos – medžio plaušo plokštės 3 mm storio (MPP plokštės – kartonas) – kitos, nei numatyta projekte – gipso kartono plokštės. Teigė, jog bendro naudojimo koridoriuje palėpėje a-3 atlikti elektros instaliacijos darbai, kurie nenumatyti projekte ir pažeidžia Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių reikalavimus, be to, nėra laiptų apsaugos aptvarų, apsaugančių nuo kritimo, paskutinė laiptų pakopa yra 30 cm aukščio, kas apsunkina naudojimąsi bendra laiptine. Skunde pažymėta, kad gyvenamasis namas ( - ) yra Pasaulinio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zonoje, kurioje taikomas Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas. Pabrėžė, jog šis namas taip pat yra Vilniaus miesto vietinės reikšmės urbanistikos paminklo UV70 teritorijoje, kurioje taikomas Vilniaus miesto vietinės reikšmės urbanistikos paminklo paminklosauginis režimas. Teigė, jog 1997 m. gruodžio 18 d. pagal suderintą projektą (reg. Nr. 1259) Kultūros vertybių apsaugos departamentas nustatyta tvarka 1998 m. sausio 28 d. išdavė leidimą Nr. 50 vykdyti buto ( - ) palėpės pagalbinių patalpų įrengimą. Nurodė, jog minėtas leidimas galiojo iki 1999 m. sausio 28 d., apie jo pratęsimą Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniame padalinyje duomenų nėra.

7Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

8Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamu Aktu buvo pripažintos ne gyvenamosios, o pagalbinės patalpos (tarp jų patalpa 2-9), kurių įrengimas ir buvo numatytas 1997 metais parengtame projekte. Teigė, jog pareiškėja nenurodė, kokiais kriterijais vadovaujasi teigdama, kad patalpa 2-9 turėtų būti laikoma gyvenamuoju kambariu, ir nepagrįstai tvirtina, kad taip yra pažeidžiami projekto sprendiniai. Be to, manė, jog neteisingi skundo argumentai, jog pagalbinėje patalpoje 2-9 neteisėtai įrengtas tūrinis stoglangis. Nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus 2008 m. rugpjūčio 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-1933, J. T. 2010 m. gegužės 10 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-100524-00016 dėl plokštuminio „Velux“ tipo stoglangio įrengimo vietoje buvusio tūrinio stoglangio ir 2010 m. gegužės 12 d. reikalavimu Nr. 2D-5762 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“ nurodyta vakarinėje namo dalyje atstatyti buvusį tūrinį stoglangį. Teigė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo šį reikalavimą įvykdė. Pabrėžė, jog aplinkybę, kad toks tūrinis stoglangis jau buvo įrengtas iki J. T. vykdyto palėpės patalpų įrengimo, patvirtina faktas, kad tūrinis stoglangis yra parodytas ir pareiškėjos gyvenamojo namo su mansarda remonto 1998 metų projekto korektūroje fasado brėžinio lape. Taip pat teigė, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad J. T. įrengus tūrinį stoglangį, pertvara, skirianti bendraturčių patalpas palėpėje 1-12 ir 2-9, liko pastumta ir įrengta ne virš pirmo aukšto mūro pertvaros, kaip numatyta projekte, bet virš pareiškėjai priklausančių patalpų. Nurodė, jog pareiškėja 2004 m. rugsėjo 23 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)11.4-2625 pagrindu pirmoji įsiregistravo nekilnojamojo turto registre palėpėje įrengtas patalpas, kai jai priklausanti patalpa 1-12 buvo atskirta ginčijama pertvara nuo bendrojo naudojimo patalpų (šiuo metu nuo 2-9 J. T. priklausančios patalpos). Atsakovo teigimu, tai reiškia, kad pertvara, jei ir buvo pastumta, tai pačios pareiškėjos. Manė, jog pastarasis ir kiti pareiškėjos nurodomi pažeidimai, dėl kurių turėtų būti naikinamas patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti aktas, yra analogiški nurodytiems administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 15 d. nutartyje pažymėjo, kad be nurodytų pažeidimų – kitos paskirties patalpos įrengimo ir plokštuminio stoglangio – kitiems pareiškėjos nurodomiems projekto sprendinių pažeidimams konstatuoti byloje surinkti įrodymai pagrindo neduoda. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ir šiame skunde pareiškėja naujų įrodymų nepateikia, bei vadovaujantis minėta teismo nutartimi, argumentai dėl bendrojo naudojimo koridoriaus ploto, kuris faktiškai yra didesnis (pagal kadastrinių matavimų bylos duomenis – 0,95 m) negu buvo numatytas projekte (0,90 m), pagalbinių patalpų neatitikimo priešgaisrinės saugos reikalavimams, dėl bendrojo naudojimo koridoriuje esančių laiptų bei Kultūros paveldo departamento 1998 m. sausio 28 d. išduoto statybos leidimo galiojimo pakartotinai nenagrinėtini. Atsakovas pažymėjo, kad pripažįstant pagalbines patalpas pastogėje tinkamomis naudoti komisijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio, Valstybinės energetikos inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus atstovai, kurie, nenustatę kultūros paveldo apsaugos, priešgaisrinės saugos bei energetikos reikalavimų pažeidimų, pasirašė Aktą. Nurodė, jog pareiškėja tvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atliko suderintame projekte nenumatytus pastogės patalpos ir dalies šlaitinio stogo apšiltinimo darbus, tačiau pagal aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 14.8 punktą, pastato (patalpų) apšiltinimas iš vidaus laikytinas statinio paprastuoju remontu ir šiems darbams atlikti nei projektas, nei statybos leidimas nereikalingi.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10Paaiškino, kad G. L. skunde nurodė pažeidimus, kurie buvo vertinti nagrinėjant administracines bylas dėl 2008 m. rugpjūčio 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101) 11.4-11933 teisėtumo. Pabrėžė, jog 2010 m. kovo 15 d. nutartimi LVAT konstatavo du pažeidimus, kurių pagrindu minėtą aktą panaikino, o po šios nutarties priėmimo J. T. ėmėsi veiksmų teismo nurodytiems nukrypimams pašalinti. Teigė, jog jokių naujų rekonstrukcijos ar statybos darbų ji neatliko. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-122-603/2010 pagal pareiškėjos 2005 m. gegužės 17 d. ieškinį dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinimo ir naudojimosi daiktu tvarkos pakeitimo. Teigė, jog šioje byloje J. T. 2010 m. spalio 5 d. padavė priešieškinį, prie jo pridėjo Aktą. Nurodė, jog reaguodama į tai, G. L. kreipėsi į administracinį teismą, tačiau šiame skunde nedetalizuoja, kokiu būdu Aktas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir VEI) Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu.

12Nurodė, kad pagalbinių patalpų pastogėje esantys elektros įrenginiai atitiko Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių reikalavimus, todėl VEI Vilniaus teritorinis skyrius, vadovaudamasis STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 11.8 punktu, elektros įrenginius pagalbinių patalpų pastogėje pripažino tinkamais naudoti.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime paaiškino, kad vizualiai patikrinus ginčo patalpų atitiktį projektui ir susipažinus su pateiktais dokumentais, prieštaravimų projektui bei esminiams priešgaisrinės saugos reikalavimams pagal savo kompetenciją nenustatė.

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos G. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16Nurodė, kad ginčas dėl pagalbinės patalpos, esančios 2 butų gyvenamojo namo, esančio ( - ), pastogėje, pripažinimo tinkama naudoti jau buvo sprendžiamas teismine tvarka. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009 panaikino Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2008 m. rugpjūčio 28 d. aktą Nr. (101)-11.4-1933 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti J. T. prašymą dėl patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti bei priimti naują sprendimą. Nurodė, jog LVAT išnagrinėjęs bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-446/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Paaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti akto pagrįstumo, konstatavo, kad: 1) J. T. palėpėje virš savo buto įrengė kitos paskirties patalpas, nei buvo numatyta šių patalpų įrengimo projekte bei šių patalpų pertvarkymo leidimuose, tuo iš esmės pažeisdama statinio projektą; 2) patalpoje, kurios indeksas 2-9, vakarinėje stogo pusėje įrengtas plokštuminis stoglangis, kurio ginčo patalpų įrengimo projekte nėra numatyta. Nustatė, jog šių esminių nukrypimų, pareiškėjos manymu, J. T., pakartotinai prašydama pagalbines patalpas pripažinti tinkamomis naudoti, neištaisė.

17Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą, 2010 m. gegužės 10 d. surašė J. T. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00100524-00016 bei įteikė 2010 m. gegužės 12 d. reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo Nr. 2D-5762, kuriuo įpareigojo likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. atstatyti buvusį tūrinį stoglangį vietoje tuo metu įrengto plokštuminio stoglangio tipo „Velux“. Nurodė, jog, atsakovo teigimu, J. T., pašalinusi savavališkos statybos akte nurodytus trūkumus, pakartotinai kreipėsi į jį su prašymu pripažinti tinkamomis naudoti pagalbines patalpas pastogėje ir jos prašymu buvo sudaryta komisija. Nustatė, jog pripažįstant patalpas tinkamomis naudoti komisijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio, VEI Vilniaus teritorinio skyriaus, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovai, kurie, kiekvienas pagal savo kompetenciją, patikrino pagalbinių patalpų atitiktį statinio projektui, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, įvertino jų tinkamumą naudoti ir, nenustatę kultūros paveldo apsaugos, priešgaisrinės saugos bei energetikos reikalavimų pažeidimų, 2010 m. rugsėjo 23 d. pasirašydami aktą Nr. SP1-3704 pripažino, kad pagalbinės patalpos, pažymėtos indeksais 2-9, 2-10, su bendro naudojimo patalpa a-3, yra tinkamos naudoti.

18Aptarti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, teismo įsitikinimu, patvirtino, kad atsakovas savo kompetencijos ribose tinkamai atliko jam priskirtas funkcijas, įvertino pagalbinių patalpų atitikimą keliamiems reikalavimams, patikrino, ar teisingai įgyvendinti projektiniai sprendiniai. Teismas pažymėjo, kad neturi įrodymų, kurie leistų teigti priešingai. Be to, akcentavo, jog Aktas nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ir interesams, nesukelia jai teisinių ir faktinių pasekmių.

19III.

20Pareiškėja G. L. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

21Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. J. T. palėpėje virš savo buto įrengė kitos paskirties patalpas nei buvo numatyta šių patalpų įrengimo projekte bei pertvarkymo leidimuose.
  2. Byloje nėra duomenų, kad J. T. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl projekto korektūros.
  3. Atsakovas, pripažindamas tinkamomis naudoti pastogės patalpas, vadovavosi ne tuo projekto egzemplioriumi, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas.
  4. Projekto pakeitimai, jų nesuderinus nustatyta tvarka, buvo atlikti po statybos leidimo išdavimo 1998 m. sausio 30 d., siekiant įteisinti montavimą, pastogės patalpų apšiltinimą ir židinio įrengimą.
  5. Teismas, spręsdamas ginčą, nepagrįstai taikė STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakciją, aktualią nuo 2010 m. sausio 1 d., neatsižvelgdamas į tai, kad ginčo patalpos pripažintos tinkamomis naudoti pagal 2008 m. gegužės 7 d. kadastrinių matavimų bylos duomenis, 1998 m. sausio 30 d. išduotą statybos leidimą ir 1997 m. gruodžio 24 d. suderintą projektą.
  6. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punktas (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatė, kad pastogėje naudojimo paskirtį turinčios patalpos įrengimas ir šlaitinio stogo apšiltinimas priskiriami statinio rekonstravimo darbams, kuriems reikalingas statybos leidimas.
  7. Jei statybos metu pasikeičia kai kurie normatyvinių statybos dokumentų reikalavimai, statinių parengimą naudoti tikrinančios komisijos vadovaujasi tomis nuostatomis, kurios galiojo statybos leidimų išdavimo metu (STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 18 punktas).
  8. Skunde pirmosios instancijos teismui G. L. pabrėžė, kad jos materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi kyla iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įgyvendinimo.
  9. Kai planuojama atlikti statybos darbus bendrąja nuosavybės teise priklausančiame pastate ir planuojama įrengti pastato palėpę, tuo padidinant ne bendrą, bet individualią nuosavybę, būtina gauti kitų bendraturčių sutikimą. Nurodė, jog tai atliekama pasirengimo statyti stadijoje, t. y. siekiant gauti projektavimo sąlygų sąvadą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai).

22Atsakovas Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymėjo, jog Aktu pripažintos tinkamomis naudoti pagalbinės patalpos, pažymėtos indeksais 2-9, 2-10, su bendro naudojimo patalpa a-3. Teigė, jog neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasi pareiškėja teigė, kad patalpa 2-9 yra gyvenamasis kambarys. Manė, jog nepagrįstas ir tas pareiškėjos argumentas, kad J. T. atliko suderintame projekte nenumatytus pastogės patalpos apšiltinimo darbus. Nurodė, jog pagal ginčijamo akto priėmimo metu galiojusios STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakcijos 14.8 punktą tokie darbai buvo priskiriami paprastajam remontui, kuriam statybos leidimas nereikalingas.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepimu prašė pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti. Pažymėjo, kad G. L. kelia ginčą, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, ir tuo akivaizdžiai piktnaudžiauja teisminės gynybos priemonėmis. Teigė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisme gali būti ginamos tik konkrečiu būdu objektyviai pažeistos asmens teisės (interesai), o ne asmens subjektyviu įsitikinimu grindžiama teisės (intereso) pažeidimo prielaida. Manė, kad akivaizdu, jog G. L. aiškiai identifikuoto materialinio intereso šiuo atveju neturi.

25Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba bei Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepimuose prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

26IV.

27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. sprendimą nepakeistą.

28Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009).

29Teisėjų kolegija nustatė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad skundžiamas sprendimas nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, nesukelia jai jokių teisinių pasekmių.

30Nustatė, jog pareiškėja reikalavimą teismui kildino iš bendraturčių teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį daiktą, tačiau nenurodė, kaip skundžiamas aktas veikia jos atitinkamas teises ar teisėtus interesus. Pabrėžė, jog atsakovo Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. pagalbinių patalpų pastogėje ( - ) pripažinimo tinkamomis naudoti aktu Nr. SP1-3704 atitinkamos patalpos pagal Statybos įstatymo 24 straipsnį pripažintos tinkamomis naudoti, konstatavus patalpų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams bei pašalinus teismų sprendimais nustatytus pažeidimus. Nurodė, jog byloje nenustatyta, kad šis Aktas sukuria, pakeičia ar panaikina kokias nors pareiškėjos teises ar pareigas, ar kitu būdu paveikia jos teisėtus interesus, todėl pareikšto reikalavimo tenkinimas nesukeltų jai jokių teisinių pasekmių, t. y. nebūtų apgintos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja pagal pareikštą šioje byloje reikalavimą neturi materialinio teisinio intereso, todėl reikalavimas negali būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisės aktais pareiškėjai nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ar interesus.

31V.

32Pareiškėja G. L. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

33Prašyme nurodo, kad LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi klaidingai padarė išvadą, „kad pareiškėja pagal pareikštą šioje byloje reikalavimą neturi materialinio teisinio intereso, dėl ko reikalavimas negali būti tenkinimas“. Teigia, jog šioje nutartyje padaryti esminiai materialiosios teisės normos pažeidimai, taip pat nukrypta nuo LVAT suformuotos teismų praktikos bylose dėl statybos ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti, neįsigilinus į faktines bylos aplinkybes ir nesivadovaujant aiškiais faktiniais bylos dokumentų duomenimis.

34Teigia, jog nagrinėjant bylą teisėjų kolegija nepagrįstai neanalizavo pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų bei neatsižvelgė į jos atstovo teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus: jog pagal 2010 m. rugsėjo 23 d. pagalbinių patalpų pastogėje ( - ) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP 1-3704 viena iš patalpų indeksu 2-9 buvo pripažinta kaip pagalbinė, nepaisant to, kad ši patalpa 2008 m. gegužės 7 d. kadastrinių matavimų byloje įvardyta kaip kambarys; kad kita pastogės patalpa indeksu 2-10 (senesnis indeksas 1,2 - 3), kuri 2004 m. rugsėjo 23 d. jau pripažinta tinkamu naudoti Aktu Nr. (101) 11.4-2625 G. L. vardu ir įregistruota VĮ Registrų centre, rekonstruota vadovaujantis 1997 metų pastogės įrengimo projektu ir be bendrasavininkės G. L. sutikimo.

35Pareiškėja nurodo, jog 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis teismų praktiką formuoja klaidinga linkme, nes yra pažeisti namo bendrasavininkės (G. L.) teisės ir įstatymų saugomi interesai (Statybos įstatymo 6, 23, 24 straipsniai, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 26 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.27 straipsnio 2 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis).

36Pabrėžia, jog 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 išaiškinta, kad tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.“

37Remiasi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A502-781/2007, Nr. A525-446/2010. Nurodo, jog LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-446/2010, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, atsižvelgė į CK 4.75 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai pripažino, kad pastogės patalpų pripažinimo tinkamu naudoti aktas daro įtaką pareiškėjos, kaip namo bendrasavininkės, teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, sukelia jai teisinių pasekmių. Remdamasi šia nutartimi, pareiškėja daro išvadą, kad patalpos paskirtis nustatoma atliekant jos kadastrinius matavimus, o ne komisijai pripažįstant ją tinkama naudoti. Nurodo, jog LVAT nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 padarė kitokią išvadą – teigė, jog patalpos paskirtį nustato komisija pripažįstant ją tinkama naudoti.

38Pareiškėja taip pat teigia, jog šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 be namo bendrasavininkės G. L. sutikimo pažeidžiant materialiosios teisės normas J. T. pagal 1997 metų projektą rekonstravo pastogės patalpą indeksu 2-10 (senesnis indeksas 1,2-3), kuri jau buvo rekonstruota G. L. lėšomis ir 2004 m. rugsėjo 23 d. pripažinta tinkama naudoti Aktu Nr. (101) 11.4-2625 G. L. vardu ir įregistruota VĮ Registrų centre.

39Atsiliepimu į pareiškėjos prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. prašo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

40Atsiliepime pabrėžia, jog administraciniai teismai jau ne kartą ir ne vienoje administracinėje byloje yra nagrinėję įvairius pareiškėjos skundus ir prašymus dėl patalpų, esančių pastogėje ( - ), ir konstatavę, jog pareiškėjos skundai ir prašymai yra nepagrįsti ir atmestini.

41Teigia, jog pareiškėjos argumentai dėl proceso atnaujinimo pagrindų, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 1 punkto 10 dalimi, yra nepagrįsti. Nurodo, jog pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, pagrindžiančių jos dėstomą poziciją, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių materialiosios teisės normų pažeidimų, kurie tariamai galėjo turėti įtakos priimtai nutarčiai. Teigia, jog pareiškėja reikalavimą teismui kildino iš bendrasavininkės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį daiktą, tačiau nenurodė, kaip skundžiamas aktas veikia jos atitinkamas teises ir teisėtus interesus.

42Nurodo, jog šio ginčo kontekste svarbu pastebėti, kad palėpės tvarkymo projekto bendras tikslas buvo kiekvienai iš ginčo šalių, netrukdant viena kitai, virš savo namo dalies susitvarkyti palėpės patalpas pagal iš anksto suderintą abiejų šalių valią. Pabrėžia, jog pareiškėjos išreikštą valią inter alia patvirtina 1997 m. balandžio 10 d. notaro patvirtintas pareiškimas Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijai, kiti bylos dokumentai, taip pat patalpų įrengimo projektas su šalių parašais ir visomis kompetentingų institucijų vizomis, esantis byloje. Teigia, jog pareiškėja tiek rašte, tiek projekte nurodė sutinkanti, jog J. T. virš jai priklausančios gyvenamojo namo dalies įsirengtų gyvenamąsias patalpas ir pasistatytų priestatą pietinėje namo pusėje, to neneigė ir bylos nagrinėjimo metu.

43Mano, jog pareiškėjos argumentai dėl priimtos nutarties įtakos teismų praktikai taip pat yra nepagrįsti. Nurodo, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 punkto 12 dalį atnaujinti procesą galima tik tada, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, o pareiškėjos skundžiama nutartis neturi jokios įtakos susiformavusiai teismų praktikai.

44Teigia, jog pakartotinis bylos nagrinėjimas jokių naujų ir neištirtų aplinkybių negali atskleisti, nes visi byloje proceso šalių pateikti įrodymai yra išnagrinėti išsamiai.

45Teisėjų kolegija

konstatuoja:

46VI.

47Procesas neatnaujintinas.

48ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, darytina išvada, jog pareiškėja apie aplinkybes, kad, jos manymu, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, ar kad buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą paduotas LVAT 2012 m. vasario 23 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

49Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

50Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

51ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Iš pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog materialiosios teisės normų pažeidimą pareiškėja sieja su nukrypimu nuo vieningos administracinių teismų praktikos, teismų praktikos išsiskyrimu, todėl abu pareiškėjos prašyme nurodyti pagrindai, kuriais remiantis siekiama atnaujinti procesą administracinėje byloje, nagrinėjami kartu.

52Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

53Vien alternatyvaus materialiosios teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

54Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

55Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi yra pažeisti namo bendrasavininkės (G. L.) teisės ir įstatymų saugomi interesai (Statybos įstatymo 6, 23, 24 straipsniai, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 26 straipsnis, CK 4.27 straipsnio 2 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis).

56Statybos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuota aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir kita apsauga (sauga), trečiųjų asmenų interesų apsauga. Šio įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyta, kokie yra statybą leidžiantys dokumentai, jų išdavimo tvarka ir kt., o 24 straipsnis įvardija statybos užbaigimo tvarką. Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 26 straipsnis nustato asmenis, kurie, gavus statytojo prašymą (raštu) pripažinti statinį tinkamu naudoti, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos struktūrinio padalinio įgalioto pareigūno yra kviečiami dalyvauti patikrinime. CK 4.27 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimą, o 4.75 straipsnis nustato bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisykles.

57Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 išaiškinta, kad tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.“ Pažymėtina, jog minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyta, jog byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – ir STR 1.01.07:2002) 1 priede nustatytų atstumų nuo kaimyninių, t. y. ieškovų, žemės sklypų, ir atraminės sienelės leistino aukščio reikalavimų nesilaikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasakė, jog „STR 1.01.07:2002 1 priede įtvirtinta statytojo pareiga laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos ir kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) teisė sutikti arba nesutikti, kad šie atstumai būtų mažesni. Statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims <…>.“ Taigi tokiu atveju jau pats teisės akto nesilaikymas suformuoja asmens teisių, nustatytų tame teisės akte, pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad „STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. <...> Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi.“

58Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėja, nenustatyta, jog pareiškėjos skundžiamas Aktas, kuriuo pagalbinės patalpos pastogėje ( - ) pripažintos tinkamomis naudoti, nustato privalomas elgesio taisykles ar pareiškėjos teises, kurios yra pažeidžiamos minėtu Aktu. Pareiškėja nenurodė jos teises apsaugančios normos, kuri buvo pažeista. Pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis pareiškėja grindžia jos, kaip namo bendrasavininkės, teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimą, nagrinėjamu atveju nelaikytinos tokiomis apsauginėmis normomis, kaip yra išaiškinta pirmiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Be to, pareiškėja nenurodė imperatyvaus pobūdžio teisės normų, kurios šiuo atveju buvo pažeistos.

59Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi išnagrinėjo bylą Nr. A662-2083/2012, kurioje

60jog ginčo statinys buvo pastatytas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus minimalius atstumus iki pareiškėjo žemės sklypo ribos. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nebuvo. Teismas šioje byloje nurodė, jog „sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo nei teisės aktuose nustatytas atstumas. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, ši teisė privalo būti aiškinama kaip apimanti ir teisę reikalauti, kad statinys ne tik nebūtų statomas arčiau nei nustatyta teisės aktuose, bet ir nebūtų naudojamas, jei jis jau buvo pastatytas pažeidžiant nustatytus atstumus. Priešingu atveju asmens subjektinė teisė reikalauti teisės aktuose nustatytų atstumų laikymosi taptų neveiksminga ir iš esmės fiktyvia. Vadinasi, pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad nebūtų naudojamas per arti jo sklypo pastatytas statinys. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Aktas, kaip statybos baigiamasis dokumentas, nagrinėjamu atveju iš esmės suteikė teisę (sudarė prielaidas) naudoti trečiojo suinteresuoto asmens statinį, pastatytą pažeidžiant teisės aktuose nustatytus atstumus, objektyviai vertinant, galima daryti išvadą, kad ginčijamas Aktas pažeidžia pirmiau paminėtas pareiškėjo teises.“ Pažymėtina, jog šioje nutartyje buvo atsižvelgta į nustatytus teisės aktais reglamentuotų atstumų pažeidimus.

61Nr. A662-2083/2012 aip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas laikytinas administraciniu aktu, kurį nustatyta tvarka gali skųsti teismui kiekvienas suinteresuotas subjektas, kuris turi pagrindą manyti, kad šiuo aktu buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai (žr. 2008 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-63/2008). Kolegija nurodė, jog „siekiant nustatyti, ar pareiškėjas šioje byloje turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl Akto panaikinimo, būtina nustatyti, ar pareiškėjas turi gintiną subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą, ar ginčijamas Aktas šią subjektinę teisę ar įstatymų saugomų interesą pažeidžia arba kvestionuoja (ginčija)“. Pažymėjo, kad vien ta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui priklauso su žemės sklypu, kuriame yra pastatytas ginčo statinys, besiribojantis sklypas ir šiame sklype esantis gyvenamasis namas, atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu statybos teisinius santykius reglamentavusias teisės normas, negali suponuoti pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo. Kitaip tariant, vien tik kaimynystės faktas nereiškia, kad bet koks statybos teisinius santykius reguliuojančių teisės normų pažeidimas savaime lemia ir gretimo žemės sklypo (statinio) savininko (naudotojo, valdytojo) teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

62Pareiškėja prašyme taip pat teigia, jog priimant LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 buvo nukrypta nuo LVAT suformuotos teismų praktikos bylose dėl statybos ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti, ir cituoja

63Pažymėtina, jog administracinių bylų Nr. A502-2951/2011 ir ėl to, kad pareiškėjas gali būti laikomas suinteresuotu nagrinėjamoje byloje, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis Saltoniškių g., Vilniuje (žemės sklypas-2), kuris ribojasi su žemės sklypu-1, kuriame UAB „Lit-Invest“ statė Degalinę bei pareiškėjui priklausantis administracinis pastatas nuo požeminio suskystintų dujų rezervuaro yra nutolęs 37,92 metrais. Degalinės apsaugos zona faktiškai keičia pareiškėjo žemės sklypų užstatymo intensyvumo rodiklį: viename nuo 3 iki 0, kitame – iki 2,3. Pareiškėjas negali pastatyti ir parduoti 5820 m2 bendro ploto administracinių patalpų.“ Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, kurios proceso atnaujinimo yra siekiama, nenustatytas pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo Akto panaikinimo.

64Pareiškėja prašyme taip pat nurodo, jog LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-446/2010, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pagrįstai pripažino, kad pastogės patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti aktas daro įtaką pareiškėjos, kaip namo bendrasavininkės, teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, sukelia jai teisinių pasekmių. Pažymėtina, jog pareiškėjos minimoje byloje teismas nagrinėjo pareiškėjos skundu inicijuotą bylą, išanalizavo pareiškėjos skunde nurodytus pažeidimus, kadangi jų visuma galėjo turėti įtakos pareiškėjai (dėl saugumo reikalavimų ir pan.). Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 pareiškėja vėl nurodo dalį tų pačių argumentų, kurie jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. A525-446/2010, kt. (pvz., dėl trečiojo suinteresuoto asmens J. T. įvykdyto palėpės patalpų, esančių ( - ), virš jos turimo buto, pertvarkymo, kai vietoje projekte numatytų pagalbinių patalpų buvo įrengtas kambarys, kad patalpoje, kurios indeksas 2-9, vakarinėje stogo pusėje įrengtas plokštuminis stoglangis, kurio ginčo patalpų įrengimo projekte nebuvo numatyta, kt.). Likę pareiškėjos skunde nurodyti argumentai (pvz., kad komisija pilnai ir visapusiškai neištyrė bei objektyviai neįvertino, ar statinys atitinka esminius statinio reikalavimus, yra pastatytas pagal suderintą projektą ir 1998 m. sausio 30 d. statybos leidimą Nr. R98-43; kad vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009, J. T. neištaisė nukrypimų nuo 1997 metais parengto palėpės projekto Nr. 13/97, nustatytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-446/2010) nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė galimo pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų pažeidimo.

65Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Būtina vadovautis įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Be to, pažymėtina, kad teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

66Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos pateiktą argumentą dėl vieningos teismų praktikos, daro išvadą, jog LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 nebuvo nukrypta nuo egzistuojančios teismų praktikos, teismų praktika nėra formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, jog teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Pažymėtina, jog, pareiškėjos nurodyti prašymo argumentai nesudaro prielaidos teigti, jog byla galėjo būti neteisingai išspręsta. Todėl atnaujinus procesą byloje nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

67Taip pat pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nepateikė akivaizdžių įrodymų, kaip to reikalauja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kokį būtent esminį ir akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, padarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011. Iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėja išreiškia savo nesutikimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties motyvuojamosios dalies kai kuriais argumentais, kuriais remdamasis teismas konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo Akto panaikinimo. Pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog teismas nepagrįstai nenustatė, kad skundžiamas Aktas sukuria, pakeičia ar panaikina kokias nors pareiškėjos teises ar pareigas, ar kitu būdu paveikia jos teisėtus interesus, kad pareikšto reikalavimo tenkinimas sukeltų jai kokių nors teisinių pasekmių, t. y. galėtų būti apgintos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai.

68Darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, juo labiau, kad šis, pareiškėjos nuomone, padarytas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 pareiškėjos prašyme nurodytais argumentais.

69Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atmeta kaip nepagrįstą.

70Teisėjų kolegija pažymi, jog matyti, kad pareiškėja reikalavimą teismui kildino iš bendrasavininkės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį daiktą. Tai pareiškėja pažymi ir prašyme dėl proceso atnaujinimo. Remiantis pirmiau minėta teismų praktika bei tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vien tik buvimas bendrasavininke nesudaro prielaidos manyti, jog teisės aktais nustatyti pareiškėjos teisės ar teisėti interesai ginčijamu Aktu galėjo būti pažeisti. Nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 nepagrįstai neatsižvelgė į šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, spręsdamas dėl pareiškėjos teisinio suinteresuotumo.

71Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat rėmėsi CK nuostatomis (CK 4.27 straipsnio 2 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, jog, jeigu pareiškėja kildina savo teisių pažeidimą iš nekilnojamojo daikto valdymo ar bendrosios nuosavybės teisės santykių, tokie ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

72Teisėjų kolegija pabrėžia, jog dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės teisminės procedūros, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio praktikoje yra pabrėžiama, jog tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (bylos Nr. 8564/02); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009, kt.). Proceso atnaujinimo institutas, kuriuo siekiama užtikrinti teisingumą, privalo būti taikomas kartu su kitais teisės principais, tokiais kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Šis institutas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

73Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos G. L. prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 atsisakytina.

74Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

75Pareiškėjos G. L. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

76Proceso administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. T., Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui, Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl akto panaikinimo neatnaujinti.

77Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. L.... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja G. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 6. Skunde paaiškino, kad Aktu komisija pripažino pareiškėjos namo... 7. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie... 8. Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamu Aktu buvo pripažintos ne gyvenamosios,... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą... 10. Paaiškino, kad G. L. skunde nurodė pažeidimus, kurie buvo vertinti... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės energetikos inspekcijos prie... 12. Nurodė, kad pagalbinių patalpų pastogėje esantys elektros įrenginiai... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 19 d. sprendimu... 16. Nurodė, kad ginčas dėl pagalbinės patalpos, esančios 2 butų gyvenamojo... 17. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, Vilniaus apygardos... 18. Aptarti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, teismo įsitikinimu,... 19. III.... 20. Pareiškėja G. L. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos... 21. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 22. Atsakovas Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros... 23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepimu prašė pareiškėjos... 25. Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo... 26. IV.... 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d.... 28. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog teismų praktika pripažįsta,... 29. Teisėjų kolegija nustatė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos... 30. Nustatė, jog pareiškėja reikalavimą teismui kildino iš bendraturčių... 31. V.... 32. Pareiškėja G. L. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui... 33. Prašyme nurodo, kad LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi klaidingai padarė... 34. Teigia, jog nagrinėjant bylą teisėjų kolegija nepagrįstai neanalizavo... 35. Pareiškėja nurodo, jog 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis teismų praktiką... 36. Pabrėžia, jog 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 37. Remiasi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A502-781/2007, Nr.... 38. Pareiškėja taip pat teigia, jog šioje nagrinėjamoje administracinėje... 39. Atsiliepimu į pareiškėjos prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo J. T.... 40. Atsiliepime pabrėžia, jog administraciniai teismai jau ne kartą ir ne... 41. Teigia, jog pareiškėjos argumentai dėl proceso atnaujinimo pagrindų,... 42. Nurodo, jog šio ginčo kontekste svarbu pastebėti, kad palėpės tvarkymo... 43. Mano, jog pareiškėjos argumentai dėl priimtos nutarties įtakos teismų... 44. Teigia, jog pakartotinis bylos nagrinėjimas jokių naujų ir neištirtų... 45. Teisėjų kolegija... 46. VI.... 47. Procesas neatnaujintinas.... 48. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl... 49. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių... 50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra... 51. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų,... 52. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti... 53. Vien alternatyvaus materialiosios teisės normų aiškinimo galimybė, nesant... 54. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti... 55. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog LVAT 2011 m. lapkričio... 56. Statybos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuota aplinkos, kraštovaizdžio,... 57. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog 2010 m. liepos 2 d.... 58. Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, kurios proceso... 59. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio... 60. jog ginčo statinys buvo pastatytas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus... 61. Nr. A662-2083/2012 aip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 62. Pareiškėja prašyme taip pat teigia, jog priimant LVAT 2011 m. lapkričio 24... 63. Pažymėtina, jog administracinių bylų Nr. A502-2951/2011 ir ėl to, kad... 64. Pareiškėja prašyme taip pat nurodo, jog LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartyje... 65. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų... 66. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos pateiktą argumentą dėl... 67. Taip pat pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama... 68. Darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių, jog priimant... 69. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą... 70. Teisėjų kolegija pažymi, jog matyti, kad pareiškėja reikalavimą teismui... 71. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat rėmėsi CK nuostatomis... 72. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip... 73. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų... 74. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 75. Pareiškėjos G. L. prašymą atnaujinti procesą atmesti.... 76. Proceso administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 pagal pareiškėjos G. L.... 77. Nutartis neskundžiama....