Byla 2A-340-480/2017
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ( - ) ir ieškovės L. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8577-945/2016 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ( - ) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė L. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą 2016 m. vasario 19 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtu, panaikinti atsakovės direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. 16/02/19-00, priteisti iš atsakovės 5 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką (4 325 Eur), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 2 000 Eur neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2001 m. gruodžio 22 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ji buvo priimta dirbti UAB ( - ) administratorės – referentės pareigose, o nuo 2004 m. - direktore. Dėl nesąžiningos atsakovės akcininkų veiklos prieš daugiau nei metus iki atleidimo prasidėjo ieškovės nesutarimai su akcininkais. Atsakovė nuo 2008 m. pabaigos pradėjo teikti smulkiuosius vartojimo kreditus. Po dvejų metų, kai įmonė sumokėjo didelius pelno mokesčius, akcininkai pradėjo ieškoti schemų, kaip būtų galima išvengti mokesčių valstybei, įmonės vardu pradėjo pirkti įvairius daiktus, įmonės lėšomis vykti į keliones, 2013 m. – 2014 m. iniciavo sutarčių su teisines paslaugas teikiančiomis įmonėmis pasirašymą, kurių pagrindu buvo pervedamos didelės pinigų sumos, nors didžioji dalis paslaugų faktiškai nebuvo vykdomos. Kadangi į šias aplinkybes buvo atkreiptas dėmesys atliekant auditą, ieškovė prieštaravo, kad 2015 m. tokios sutartys būtų pasirašomos, tačiau į jos poziciją nebuvo atsižvelgta. Ieškovės nepritarimas akcininkų iniciatyvoms ir tapo jos atleidimo iš darbo pagrindu. 2016 m. vasario 19 d. ieškovei įteiktas pranešimas dėl jos atleidimo iš darbo, nors ieškovė net nežinojo apie šiuo klausimu vykusį akcininkų susirinkimą, kuris buvo organizuojamas nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos. Ieškovei buvo nurodyta, kad ji atleidžiama už tai, kad neva šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, nes neteisėtai sau ir darbuotojams 5 metus mokėjo priedus prie atlyginimo bei premijas ir tokiu būdu iššvaistė įmonės lėšas. Atleidžiant ieškovę iš darbo jai buvo daromas psichologinis spaudimas, pasitelkiant teisininką pareikalauta grąžinti įmonei priklausančius daiktus, neleista paskambinti, dėl ko ieškovė patyrė stresą, jai sutriko sveikata, ji buvo gydoma ligoninėje. Šiuo metu ieškovė gydosi ambulatoriškai. Dėl tokio atsakovės elgesio ieškovė patyrė emocinį šoką, dėl patirto streso jai sutriko sveikata, sunkios ligos liekamieji padariniai išliks visą gyvenimą, todėl ieškovei buvo padaryta neturtinė žala. Drausminė nuobauda ieškovei skirta nesilaikant procedūrinių reikalavimų, nesant tam teisinio pagrindo, kadangi ieškovei nebuvo suteikta galimybė pateikti pasiaiškinimą, ieškovė nepadarė DK 235 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose nurodytų šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Be to, gavus ginčijamą įsakymą paaiškėjo, jog ieškovė atleista iš darbo ne pagal DK 235 straipsnį, bet pagal DK 136 straipsnį. Priimdama sprendimus ir skirdama premijas ieškovė vadovavosi įmonės apskaitos politika, sprendimai buvo suderinti su akcininkais, dėl jų jokių pretenzijų nereiškė ir auditorė.
  2. Atsakovė UAB ( - ) su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės 17 669,14 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad 2016 m. vasario 17 d. vykusio atsakovės neeilinio akcininkų susirinkimo metu priimtas nutarimas atleisti ieškovę iš pareigų 2016 m. vasario 19 d. Ieškovė iš darbo atleista DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. neteisėtą premijos (865 Eur) sau išsimokėjimą už 2016 m. sausio mėn. 2016 m. vasario mėn. akcininkai nustatė ir daugiau pažeidimų ieškovės veikloje, kuriais bendrovei padaryta žala. Akcininkams praradus pasitikėjimą ieškove nuspręsta, jog ji negali toliau eiti pareigų. Ieškovė laikotarpiu nuo 2010 m. be pagrindo išmokėjo sau 23 366 Eur darbo užmokesčio, kitiems darbuotojams – 12 839 Eur. Sau premijos skirti ieškovė neturėjo teisės, o premijos kitiems darbuotojams pagal galiojančią įmonės apskaitos politiką negalėjo būti skiriamos dėl blogų įmonės veiklos rezultatų. Finansiniuose dokumentuose premijų mokėjimas į atskirą eilutę nebuvo išskirtas, todėl akcininkams apie tai nebuvo žinoma. Taip pat ieškovė švaistė bendrovės lėšas, apmokėdama plaukimo centro paslaugas, Operos ir baleto teatro bilietus, įsigydama brangius telefonus, krėslą ir kitas prekes. Ieškovės argumentai dėl akcininkų veiksmų, nesuderinamų su atsakovės veiklos tikslais, neatitinka tikrovės. Ieškovės veiksmai atitiko lėšų švaistymo kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo sąlygas. Atleidimo iš darbo metu ieškovė buvo darbe, nesirgo, jos sveikata galimai pablogėjo sužinojus apie atleidimą iš darbo. Ieškovei buvo bandoma įteikti reikalavimą pasiaiškinti, tačiau tai padaryti ieškovė atsisakė. Tai, jog ieškovės argumentai dėl jos atžvilgiu panaudoto spaudimo, neatitinka tikrovės, patvirtina garso įrašas, todėl nėra sąlygų reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies; pakeitė ieškovės L. R. atleidimo iš darbo UAB ( - ) 2016 m. vasario 19 d. pagrindą iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 124 straipsnyje ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje; priteisė atsakovei UAB ( - ) iš ieškovės L. R. 5 538,02 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (5 538,02 Eur) skaičiuojant nuo priešieškinio priėmimo dienos (2016 m. gegužės 9 d.) iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo visiško įvykdymo, 1 666,14 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės UAB ( - ) valstybei 41 Eur žyminio mokesčio ir 4,44 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovės veiksmai siunčiant K. L. į anglų kalbos mokymus buvo neteisėti, kad tokiais veiksmais bendrovei buvo padaryta žala, jog tai nebuvo investicija į darbuotojo kvalifikaciją. Tiek ieškovė, tiek ir liudytoja K. L. pripažino, jog bendrovėje buvo praktika skatinti darbuotojus įvairiomis progomis nuperkant bilietus į teatrą. Teismas sprendė, jog bendrovės vadovė, laikydamasi bendrovėje nusistovėjusios praktikos, kuri akcininkams negalėjo būti nežinoma, inicijuodavo tam tikrų prekių ir paslaugų, orientuotų į pridėtinę vertę, bendrovės akcininkams ar darbuotojams apmokėjimą, todėl spręsti, jog tokiais veiksmais bendrovei buvo padaryta žala, ir bendrovė, gindama akcininkų interesus, turi teisę šios žalos atlyginimo reikalauti iš ieškovės, nėra pagrindo. Įmonės akcininkai patys prisidėjo prie ilgalaikės praktikos bendrovėje, pagal kurią buvo finansuojamos aptarto pobūdžio išlaidos, todėl neturi nei teisinio, nei moralinio pagrindo reikšti pretenzijų dėl tokių veiksmų tikslingumo. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovė telefonu iPhone naudojosi ne darbo funkcijoms vykdyti ar reprezentuoti juridinį asmenį išoriniuose santykiuose. Aplinkybė, jog telefonas bendrovei nebuvo grąžintas po to, kai ieškovė buvo atleista iš darbo, sąlygoja teisę atsakovei reikšti reikalavimą dėl jo grąžinimo ar jo vertės atleidimo iš darbo metu priteisimo, nesant galimybės jį grąžinti. Tiek atsakovės vadovas pripažino, tiek ir ieškovės pateikti siuntimo dokumentai patvirtina, jog ieškovė siekė telefoną grąžinti, tačiau atsakovė atsisakė jį priimti. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės leidžia vertinti kaip nepagrįstą priešieškinio reikalavimą dėl žalos, padarytos įsigyjant telefono aparatą iPhone, atlyginimo priteisimo. Atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti ieškovės veiksmų neteisėtumą, t. y., kad telefonai Samsung buvo įsigyjami ne bendrovės poreikiams, kad jie buvo naudoti ne pagal paskirtį, kad ieškovę atleidžiant iš darbo šių daiktų bendrovėje nebuvo ir nebuvo galimybės nustatyti, kur jie yra. Teismas nustatė, kad kėdę užsakė ne ieškovė, kėdė buvo užsakyta ieškovės atostogų metu, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog apie šį užsakymą ieškovei buvo žinoma. Išlaidos buvo įtrauktos į apskaitą, o atsakovės po ieškovės atleidimo iš darbo užfiksuota aplinkybė, jog turtas bendrovėje nerastas, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kur turtas yra, kada kėdė buvo pasisavinta ir kas tai padarė.
  3. Teismas nurodė, kad ieškovė pripažino atsakovės nurodomą aplinkybę, jog akcininkai buvo nustatę jai 2 900 Lt darbo užmokestį bei nebuvo priėmę formalių sprendimų dėl priedų ar premijų ieškovei mokėjimo ar darbo užmokesčio dydžio keitimo. Apskaitos politikoje nėra numatyta galimybė direktoriui pačiam priimti sprendimus dėl savo darbo užmokesčio. Teismas sprendė, kad visa ieškovės išsimokėta priedų ir premijų suma bei už juos sumokėti mokesčiai (viso 15 686,64 Eur) tik formaliai atitiktų materialinės atsakomybės taikymo sąlygas (ieškovė jas mokėdavo neturėdama tinkamai įforminto akcininkų sprendimo, dėl tokių ieškovės veiksmų atsakovė patyrė išlaidų), tačiau tokios sumos atlyginimo priteisimas atsakovei iš ieškovės neatitiktų protingumo ir teisingumo principų, šalių interesų pusiausvyros. Ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai, kadangi nemaža dalis teisinių santykių atsakovės veikloje buvo sprendžiami neformaliais susitarimais, todėl ieškovė galėjo įgyti teisėtą lūkestį tikėtis, jog akcininkai nereikš jai pretenzijų dėl įforminimo reikalavimų nesilaikymo. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog kiekvieną kartą priimant sprendimą buvo gaunamas išankstinis žodinis akcininkų pritarimas premijų ar priedų mokėjimui, vėlesni akcininkų veiksmai, tvirtinant finansinės atskaitomybės dokumentus, nekeliant klausimo dėl juose nurodytų išmokų direktorei dydžio pagrįstumo, atskleidžia, jog akcininkai tikslingai ar dėl didelio neapdairumo toleravo ieškovės veiksmus. Teismas pabrėžė, kad ieškovė pati pripažino, jog jau 2015 m. santykiai su akcininkais komplikavosi, todėl ji nebegalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog ir toliau bus galima remtis neoficialiais žodiniais susitarimais ar vėlesniu teisinio pagrindo neturinčių ieškovės veiksmų patvirtinimu. Be to, kai buvo patvirtinta 2014 m. finansinė atskaitomybė (nuo 2015 m. gegužės mėn.), nebuvo atlikta jokių akcininkų veiksmų, kurie leistų spręsti egzistavus netiesioginį pritarimą ieškovės sprendimams. 2015 m. sausio mėn. be pagrindo pasididinusi sau darbo užmokestį ieškovė teikė apie tai klaidinančią informaciją akcininkams. Teismas sprendė, kad ieškovės atsakovei padarytos žalos suma, kurios atlyginimas gali būti priteisiamas, prilygintina už 2015 m. ir 2016 m. išmokėtam skirtumui tarp akcininkų nustatyto darbo užmokesčio ir ieškovės pasitvirtintos didesnės mėnesinės algos (326,30 Eur) ir po 2015 m. gegužės 1 d. ieškovės išsimokėtoms premijoms ir priedams su mokesčiais – 5 211,72 Eur, iš viso 5 538,02 Eur. Nustačius tokį atlygintinos žalos dydį, užtikrinama šalių interesų pusiausvyra, iš vienos pusės, numatant ženklią sankciją darbuotojai už netinkamus sprendimus vykdant vadovo funkcijas, taip pat neperkeliant samdomam vadovui visos bendrovės veiklos rizikos, kuri iš dalies nulemta aktyviai veikusių akcininkų sprendimų ar jų aplaidumo.
  4. Teismas nurodė, kad 2016 m. vasario 17 d. akcininkų susirinkimo protokole užfiksuota abiejų akcininkų valia, todėl ieškovės argumentai dėl galimų procedūrinių netikslumų yra formalūs, negalintys turėti jokios įtakos susirinkimo protokole užfiksuotų nutarimų priėmimui. Nors akcininkai susirinkimo protokole išreiškė nepasitenkinimą ieškovės veikla bei priėmė sprendimą atleisti ją iš darbo, tačiau konkretaus teisinio ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo neįvardijo. Manydamas, jog darbuotoja netinkamai vykdydama pareigas padarė žalos įmonei, darbdavys privalėjo apsispręsti, kokiu pagrindu nutrauks darbo sutartį: taikydamas drausminę nuobaudą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą arba atšaukdamas vadovę iš pareigų pagal DK 124 straipsnį. Abiejų pagrindų taikyti vienu metu nėra galimybės. Atsakovė nekoregavo ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo į numatytąjį DK 124 straipsnyje ir pranešimo Sodrai turinio. Teismas sprendė, kad ieškovė iš darbo buvo atleista pritaikius jai drausminę nuobaudą, ginčijamame įsakyme nenurodyti konkretūs pažeidimai, už kuriuos drausminė atsakomybė pritaikyta. Atsakovės atstovai viso teisminio proceso metu nuosekliai tvirtino, jog drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta būtent už premijos išsimokėjimą 2016 m. sausio mėn., o kiti pažeidimai buvo identifikuoti vėliau ir tapo pagrindu reikšti reikalavimą dėl materialinės atsakomybės taikymo. Teismas sprendė, kad drausminė atsakomybė ieškovei galėjo būti taikoma tik už vieną iki 2016 m. vasario 19 d. atsakovės nustatytą ir šiuo sprendimu konstatuotą pažeidimą – sprendimo išsimokėti sau 865 Eur premiją už 2015 m. priėmimą 2016 m. sausio mėn. Tai yra ir darbo drausmės pažeidimas, formaliai atitinkantis DK 235 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose nurodytas šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo sąlygas. Paaiškėjus premijos išsimokėjimo faktui, buvo pagrindas kelti klausimą dėl pasitikėjimo ieškove praradimo, bet ne taikyti jos atžvilgiu griežčiausią drausminę nuobaudą. Atleidus ieškovę iš darbo, tą pačią dieną darbo sutartys buvo nutrauktos ir su kitais darbuotojais, o K. L. išleista atostogų nurodant, jog bus atliekamas tyrimas dėl direktorės veiksmų. Ši aplinkybė atskleidžia, jog akcininkai priėmė spontanišką sprendimą, kad jie nepasitiki ieškove ir neketina tęsti su ja darbo santykių iš esmės nevertindami to, kokius konkrečiai pažeidimus ieškovė padarė, kokias pareigas pažeidė ir kokias pasekmes tai sukūrė įmonei. Egzistuojant visoms sąlygoms atšaukti ieškovę iš pareigų dėl jos elgesio, pripažinimas, jog griežčiausios drausminės nuobaudos taikymas aptariamomis sąlygomis negali būti pateisinamas, kartu leidžia spręsti, jog vien tik klaidingo teisinio pagrindo parinkimas nagrinėjamu atveju negali sukurti DK 300 straipsnyje įtvirtintų pasekmių, kadangi iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, suteiktų galimybę ieškovei, kurios netinkamo elgesio faktas buvo nustatytas, gauti ženklią finansinę naudą vien dėl formalaus jos teisių pažeidimo. Įvertinęs specifinį ieškovės statusą, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju tinkamiausiu, protingumo ir teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus užtikrinančiu ieškovės teisių gynimo būdu būtų darbo santykių nutraukimo pagrindo pakeitimas iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 124 straipsnyje ir ABĮ 37 straipsnio 1 dalyje. Kadangi darbo santykiai buvo nutraukti dėl prarasto pasitikėjimo ieškove ir, pakeitus darbo santykių nutraukimo pagrindą, nėra keičiama darbo santykių nutraukimo data, negali būti tenkinami reikalavimai dėl išeitinės išmokos ar vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Teismas sprendė, kad konstatavus, jog ieškovės teisių pažeidimai inicijuojant darbo sutarties su ja nutraukimą buvo formalūs, taip pat faktą, jog ieškovė padarė pažeidimus, kurie sąlygojo materialinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymą ir akcininkų pasitikėjimo ja praradimą, taip pat įvertinus į bylą pateikto garso įrašo, kuriame užfiksuoti įvykiai 2016 m. vasario 19 d., turinį, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB ( - ) prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria pakeistas ieškovės L. R. atleidimo iš darbo UAB ( - ) 2016 m. vasario 19 d. pagrindas iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 124 straipsnyje ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - L. R. ieškinį atmesti; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies atmestas priešieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB ( - ) iš L. R. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priešieškinį tenkinti visiškai ir priteisti atsakovei UAB ( - ) iš ieškovės L. R. 17 669,14 Eur žalos atlyginimą; priteisti iš ieškovės 1 500 Eur už apeliacinio skundo surašymą; likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; prijungti prie civilinės bylos medžiagos 2009 m. gruodžio 10 d. UAB ( - ) visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kurį pateikti teismo iškilo būtinybė tik tuomet, kai teismo sprendime nepagrįstai buvo nurodyta, kad 2009 m. UAB ( - ) akcininkai nebuvo tinkamai įforminę premijų skyrimo darbuotojams klausimo (7 t. b. l. 58-66). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo išvada, kad darbdavys privalo pasirinkti vieną darbo santykių nutraukimo pagrindą, yra nepagrįsta, neparemta jokia įstatymo norma. Akcininkai prarado pasitikėjimą įmonės vadove, be to, buvo nustatyta, kad 2016 m. sausio mėnesį ieškovė pati sau be akcininkų žinios pasiskyrė ir išsimokėjo metinę premiją, kai įmonė 2015 m. dirbo nuostolingai - padarė vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Todėl ieškovė iš darbo buvo atleista dviem pagrindais, kurie nėra alternatyvūs ir papildo vienas kitą.
    2. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovė iš darbo buvo atleista tik pritaikius jai drausminę nuobaudą ir drausminę atsakomybę darbdavys ieškovės atžvilgiu taikė įvardindamas tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos ir kaip materialinės atsakomybės taikymo pagrindas. Drausminė atsakomybė buvo taikyta tik už vieną šiurkštų darbo pareigų pažeidimą - 2016 m. sausio mėnesį metinės premijos sau išsimokėjimą. Tuo tarpu materialinė atsakomybė ieškovei kilo iš jos neteisėtų veiksmų, kuriuos ji atliko nuo 2013 m., neteisėtai išsimokėdama sau priedus ir premijas, po euro įvedimo nepagrįstai pasididindama sau atlyginimą, apmokėdama iš bendrovės lėšų prekes ir paslaugas, kurios nebuvo naudojamos bendrovės veikloje.
    3. Teismas klaidingai vertino liudytojų parodymus bei bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nustačius neteisėtą premijos išmokėjimo 2016 m. sausio mėnesį faktą, buvo pagrindas kelti klausimą tik dėl pasitikėjimo ieškove praradimo, bet ne taikyti jos atžvilgiu griežčiausią drausminę nuobaudą. Atsakovės įsitikinimu, neteisėtas ieškovės elgesys - metinės premijos sau išsimokėjimas, nesant akcininkų sprendimo ir įmonei dirbant nuostolingai, padarė bendrovei žalą, jis laikytinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, todėl ieškovei pagrįstai buvo taikyta griežčiausia drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo.
    4. Teismas nepagrįstai pakeitė atsakovės nurodytą L. R. atleidimo iš darbo pagrindą. Akcininkai apie ieškovės daromus pažeidimus sužinojo 2016 m. vasario mėnesio pradžioje, po atlikto akcininko R. S. tyrimo 2016 m. sausio - vasario mėnesiais. Minėtas tyrimas truko ne vieną dieną, todėl akcininkų sprendimas nebuvo spontaniškas. Akcininkai nusprendė, kad toks asmuo negali būti įmonės vadovu ir negali dirbti įmonėje, nes be teisėto pagrindo pasisavino įmonės lėšas, jas švaistė bei šiurkščiai pažeidė darbines pareigas.
    5. Teismas neteisingai taikė DK 257 straipsnio 5 dalį, nes atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas, kai žala padaroma tyčia. Ieškovė tyčiniais veiksmais išsimokėjo sau priedus ir premijas 2013 m., 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. sausio mėnesį (davė buhalterei neteisėtus nurodymus apskaičiuoti premijas, priedus ir mokesčius, ir pati sau persivesdavo nurodytas sumas iš bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą). Bendrovė šiuo laikotarpiu dirbo nuostolingai.
    6. Teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai, nes nemaža dalis teisinių santykių atsakovės veikloje buvo sprendžiami neformaliais susitarimais, todėl ieškovė galėjo įgyti teisėtą lūkestį tikėtis, jog akcininkai nereikš jai pretenzijų dėl įforminimo reikalavimų nesilaikymo. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2011, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013) ir įstatyminiam reguliavimui. Teismas nepagrįstai ieškovės lūkesčius laiko teisėtais, nes asmuo, savanaudiškai pažeidžiantis imperatyvias įstatymų normas, negali išvengti atsakomybės.
    7. Teismo sprendimo dalis, sprendžiant neva buvus neformalius susitarimus tarp ieškovės ir bendrovės akcininkų, taip pat vertinant akcininkų veiksmus, samprotaujant apie abejotiną dokumentų autentiškumą yra prieštaringa ir nepatvirtinta byloje esančiais įrodymais, taip pat nėra teisinis pagrindas atleisti iš dalies ieškovę nuo materialinės atsakomybės. Dėl žalos atlyginimo kreipėsi ne akcininkai, o UAB ( - ), kurios turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Ieškinys nėra pareikštas akcininkų naudai, kaip klaidingai interpretuoja sprendime teismas. Ieškovė neskundė 2016 m. vasario 17 d. akcininkų susirinkimo nutarimo dėl jos atleidimo iš darbo, todėl nebuvo pagrindo analizuoti šių dokumentų teisėtumo ir autentiškumo, tai darydamas teismas išėjo už ieškinio ir priešieškinio ribų.
    8. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo bendrovei, kuri buvo padaryta neteisėtai apmokant anglų kalbos kursus, perkant brangius mobiliuosius telefonus, apmokant už bilietus bei už paslaugas. Bendrovė neteikia kreditų užsienio piliečiams, todėl anglų kalba bendrovės veikloje nėra reikalinga. K. L. nuolat buvo skatinama piniginėmis premijomis, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti K. L. siuntimo į anglų kalbos kursus kaip savotiškos premijos. Bendrovė dirbo nuostolingai, todėl toks darbuotojų skatinimas neatitiko bendrovės tikslų, numatytų įstatuose.
    9. Teismo sprendimo motyvas dėl mokestinių prievolių yra nepagrįstas, nes šie klausimai nebuvo teismo nagrinėjimo dalykas. Ieškovė buvo įmonės vadovė, kuri pagal įstatymą yra atsakinga už bendrovės lėšų ir turto apsaugą, todėl privalėjo kontroliuoti jai pavaldžius darbuotojus bei lėšų ir prekių judėjimą, pati aiškintis, kur yra bendrovės turtas. Bendrovė nuo 2013 m. veikė nuostolingai, todėl brangaus telefono iPhone įsigijimas prieštaravo bendrovės tikslams ir akcininkų susirinkimų nutarimams dėl bendrovės lėšų taupymo. Teismas apribojo atsakovės turtinių teisių gynybą, nurodydamas, kad atsakovė savo turtines teises gali ginti tik pareikšdama ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
    10. Teismas nepagrįstai nepriteisė žalą už mobilius telefonus Samsung, kurie buvo įgyti už bendrovės lėšas ir bendrovei neperduoti. Nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų, kad akcininkai netinkamai naudojo bendrovės lėšas. Tik ieškovė turėjo galimybę ir įgalinimus, kaip įmonės vadovė disponuoti bendrovės lėšomis, todėl jai įstatymo pagrindu tenka visa materialinė atsakomybė už bendrovės lėšų panaudojimą.
  2. Apeliaciniu skundu ieškovė L. R. prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje, kuria atmesti ieškinio reikalavimai ir iš dalies patenkintas priešieškinio reikalavimas ir šioje dalyje priimti nauja sprendimą: patenkinti pilnai ieškovės L. R. ieškinio reikalavimus: pripažinti L. R. 2016 m. vasario 19 d. darbo sutarties su UAB ( - ) nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 2016 m. vasario 19 d. UAB ( - ) įsakymą Nr. 16/02/19-00 neteisėtais bei panaikinti 2016 m. vasario 19 d. UAB ( - ) įsakymą Nr. 16/02/19-00; priteisti ieškovei iš atsakovės 5 mėnesinių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, kas sudaro 4325 Eur, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2016 m. vasario 19 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; atsakovės UAB ( - ) priešieškinį atmesti visiškai (7 t. b. l. 79-92). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir jų visumą, todėl nepagristai nustatė, jog ieškovė netinkamai vykdė savo darbines pareigas. Akcininkų patvirtinti finansinių ataskaitų rinkiniai už eilę metų patvirtina, kad UAB ( - ) buvo nusistovėjusi praktika mokėti darbuotojams priedus ir premijas, apie kurių mokėjimą įmonės akcininkai ne tik žinojo, bet tai buvo atliekama akcininkų žodiniu sprendimu ir sutikimu. Byloje pateiktos auditorės išvados ir auditorės parodymai teisme taip pat neginčytinai įrodo akcininkų žinojimą apie priedų ir premijų mokėjimą.
    2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog 2015 m. kilus ieškovės nesutarimams su akcininkais, apeliantė neturėjo teisėto pagrindo tikėtis, jog ir toliau bus galima remtis neoficialiais žodiniais susitarimais. Nors ir buvo tam tikri nesutarimai su akcininkais 2015 m., tačiau apeliantė neturėjo jokio pagrindo abejoti bendrovėje nusistovėjusia priedų ir premijų mokėjimo tvarka. Pagrindinis konfliktas įvyko 2016 m. sausio pabaigoje, kai ji atsisakė pasirašyti bendrovės interesus bei įstatymus pažeidžiančią sutartį su UAB „Conlex“, tačiau tai buvo po premijos išmokėjimo, kuri būdavo išmokama kiekvienais metais visiems darbuotojams.
    3. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovė sąmoningai nepateikė i bylą ieškovės premijų ir priedų išsimokėjimo teisėtumą patvirtinančio dokumento - kolektyvinės sutarties bei įsakymų, kurie buvo bendrovėje. Priedų ir premijų išmokėjimo darbuotojams (įskaitant apeliantę) teisėtumą patvirtina ne tik kolektyvinė sutartis, ne tik pačių akcininkų veiksmai, kurie patvirtina žodinį akcininkų leidimą mokėti premijas ir priedus, bet ir Buhalterinės apskaitos politika, kurią teismas netinkamai vertino. Joje buvo nustatyta priedų ir premijų už faktiškai atliktus darbus skyrimo tvarka, kas nėra išimtinė akcininkų kompetencija.
    4. Nors teismas pažymėjo sprendime apie netinkamą akcininkų veiklą, fiktyvius sandorius, tačiau jų pakankamai neįvertino. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl priedų išmokėjimo pagrįstumo, svarbu tai, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog įmonėje buvo daug fiktyvių santykių, kurie buvo toleruojami akcininkų ir vyko akcininkų iniciatyva. Nustačius, jog priedai ir premijos buvo išsimokėti bendrovės vadovui bendrovės akcininkų pritarimu, yra pagrindas bendrovės vadovui netaikyti civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).
    5. Net ir nustačius, jog ieškovė pažeidė darbo drausmę sau išsimokėdama 2016 m. 865 Eur dydžio premiją už 2015 m., su kuo ji visiškai nesutinka, ar neva nepagrįstai po euro įvedimo suapvalino į didesnę pusę darbuotojų ir savo atlyginimus, kas taip pat buvo žinoma akcininkams, tai iš ieškovės atsakovės naudai priteista 5538,02 Eur žala yra akivaizdžiai per didelė ir nepagrįsta. Ieškovė, dirbdama apie 15 metų atsakovės įmonėje, neturėjo jokių drausminių nuobaudų, akcininkai nereiškė jokių pretenzijų dėl bendrovės valdymo ar kitų pastabų, susijusių su darbinių pareigų netinkamu atlikimu, kas liudija jos tinkamą ir pareigingą darbą. Per eilę metų esant susiformavusiai praktikai išsimokėti priedus ir premijas esant žodiniam akcininkų pritarimui, o ne atskiriems rašytiniams akcininkų sprendimas, ieškovė negalėjo tikėtis, jog vėliau akcininkai turės pretenzijų dėl premijų ir priedų už pasiektus rezultatus, faktiškai atliktą papildomą darbą, pavadavimus, išsimokėtų su jų žinia ir leidimu, kas negali būti laikoma atsakovės patirta žala.
    6. Teismas nepagristai, nesant DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymui būtinų sąlygų, tik formaliai pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą, netaikant atsakovei DK 300 straipsnyje įtvirtintų pasekmių (nepriteisė iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką) ir netenkino ieškinio reikalavimo dėl išeitinės išmokos išmokėjimo. Teismas galėjo pakeisti tik atleidimo pagrindą, bet negalėjo naujai nustatyti darbo sutarties pasibaigimo pagrindo. Teismui konstatavus neteisėtą atleidimą už 2016 m. premijos išmokėjimą, ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu ir taikytinos po neteisėto atleidimo atsiradusios teisinės pasekmės.
    7. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė šiurkščiai pažeidė DK 240 straipsnį. Byloje nustatyta, kad ieškovė atleista iš darbo jos nedarbingumo laikotarpiu, kas taip pat yra laikytina DK 131 straipsnio pažeidimu, nes dėl šios aplinkybės ieškovė neteko sveikatos draudimo. Atleidimo data turi būti perkelta iki baigėsi nedarbingumas. Be to, akcininkai, sušaukdami 2016 m. vasario 17 d. akcininkų susirinkimą, pažeidė ABĮ 23 straipsnyje numatytą akcininkų susirinkimo sušaukimo tvarką, dėl ko akcininkų susirinkimas laikytinas neteisėtu ex oficio.
    8. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė neturtinę žalą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko buvo nepagristai netenkintas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovė yra atsakinga už ieškovės patirtus neigiamus išgyvenimus bei už jos sutrikusią sveikatą dėl patirto streso ir neteisėto atleidimo. Todėl teismo sprendimo išvada, jog nėra pagrindo spręsti egzistuojant priežastinį ryšį tarp netinkamų darbdavio veiksmų ir ieškovės sveikatos sutrikimų, yra nepagrįsta ir nelogiška.
  3. Atsakovė UAB ( - ) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovės apeliacinį skundą patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (7 t. b. l. 95-103). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė iš UAB ( - ) direktorės pareigų buvo teisėtai atleista 2016 m. vasario 19 d. dviem pagrindais: kaip praradusi akcininkų pasitikėjimą dėl bendrovės lėšų švaistymo ir jų naudojimo savo asmeniniams tikslams bei už vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kuris pasireiškė ieškovės sau pačiai 2016 m. sausio mėnesį išsimokėta premija.
    2. Ieškovė nepateikė objektyvių, pakankamų ir leistinų rašytinių įrodymų, kad nepadarė vienkartinio šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir neprarado akcininkų pasitikėjimo. Savo teiginius, kad akcininkai sutiko su premijų ir priedų išmokėjimu, ieškovė turi įrodyti leistinais, rašytinės formos, dokumentais - akcininkų susirinkimo protokolais, tačiau jų nepateikė. Negalima paneigti aplinkybės, kad įmonei dirbant nuostolingai, o direktorei skiriant premijas darbuotojams, akcininkai padarė pagrįstą išvadą, kad direktorė įmonei yra nelojali.
    3. Bendrovės akcininkai nutarimų dėl L. R. premijavimo nepriėmė, jos atlyginimo po euro įvedimo nuo 2015 m. sausio mėnesio nepadidino, bendrovė veikė nuostolingai, todėl ieškovė pagrįstai buvo atleista, kaip praradusi akcininkų pasitikėjimą. 2016 m. sausio mėnesį L. R. sau premijos išsimokėjimas traktuotinas kaip šiurkštus vienkartinis darbo pareigų pažeidimas, o atleidimas ir šiuo pagrindu tinkamai įformintas.
    4. Ieškovė savo poziciją grindžia ir neegzistuojančiu dokumentu - Kolektyvine sutartimi. UAB ( - ) Kolektyvinė sutartis nebuvo sudaryta. Nei vienas iš darbuotojų ieškovės argumentų dėl Kolektyvinės sutarties nepatvirtino, pati ieškovė nenurodė nei kada sutartis buvo sudaryta, nei kas ją pasirašė.
    5. Apeliacinio skundo argumentai dėl komandiruočių, inventoriaus (baldų ir kt.) įsigijimo ir teisinių bei skolų išieškojimo paslaugų pirkimo yra neįrodyti ir nesuteikė teisinio pagrindo ieškovei be akcininkų susirinkimų nutarimų save premijuoti 6 kartus per metus ir naudoti įmonės lėšas savo asmeninių poreikių tenkinimui.
    6. Ieškovė nepagrįstai skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, nes skiriasi bylų aplinkybės. Taip pat ji nepagrįstai savo materialinę atsakomybę kildina iš Darbo kodekso normų. Ieškovė nesilaikė nei CK 2.87 straipsnyje numatytų pareigų, nei Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintų nuostatų, todėl, pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniniu visiškai.
  4. Ieškovė L. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovės UAB ( - ) priešieškinis atmestas, palikti nepakeistą (7 t. b. l. 113-127). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teisės aktuose yra įvardintas baigtinis darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašas. Tiek DK, tiek kituose teisės aktuose nustatyti darbo sutarties pasibaigimo pagrindai (įskaitant DK 136 straipsnyje ir 124 straipsnyje numatytus darbo sutarties pasibaigimo pagrindus) yra skirtingi, sukeliantys skirtingas teisines pasekmes, todėl jie laikytini visiškai atskirais/alternatyviais darbo sutarties nutraukimo pagrindais, ir netaikytini kartu.
    2. Bylos medžiaga (atsakovės pateikti duomenys Sodrai, Sodros pažyma) ir pačios atsakovės veiksmai, nutraukiant su ieškove darbo sutartį, patvirtina, kad darbo sutartis buvo nutraukta būtent DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, todėl atsakovės skundo motyvai, jog darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta papildomai taikant DK 124 straipsnio ir ABĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.
    3. Drausminės atsakomybės taikymui ieškovės atžvilgiu nebuvo būtinųjų drausminės atsakomybės taikymo sąlygų. Teisė išmokėti premijas ir priedus darbuotojams ir bendrovės vadovei buvo nustatyta tiek Kolektyvinėje sutartyje, tiek Apskaitos politikoje. Apie visas išmokėtas premijas ir priedus (įskaitant premijos išmokėjimą 2016 m.) atsakovės akcininkai žinojo ir su tuo sutiko, dėl ko aplinkybė, jog ieškovei 2016 m. buvo išmokėta premija, nėra tinkamas pagrindas konstatuoti jos neteisėtus veiksmus. Be to, minėtos premijos išmokėjimas nepadarė bendrovei žalos.
    4. Teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančius duomenis dėl daiktų ir paslaugų įgijimo bendrovės vardu bei premijos mokėjimo kitiems darbuotojams, ir šioje dalyje priėmė pagristą sprendimą, t. y. nustatė, jog paslaugų ir prekių įgijimas bendrovės vardu bei premijų, priedų mokėjimas kitiems darbuotojams negali būti laikomas ieškovės darbinių pareigų pažeidimu ir juo labiau bendrovei padaryta žala.
    5. Teismas vertino byloje pateiktų atsakovės akcininkų sprendimų įrodomąją reikšmę ir pagrįstai nustatė, kad minėti įrodymai vertintini kritiškai, t. y. pagrįstai abejojama dėl jų autentiškumo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė galėjo žinoti apie akcininkų jai neva nustatytą pareigą taupyti, kas taip pat vertintina sprendžiant klausimą dėl atsakovei neva padarytos žalos atlyginimo.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinius skundus, atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
  3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės L. R. ieškinys pakeičiant jos atleidimo iš darbo UAB ( - ) 2016 m. vasario 19 d. pagrindą iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 124 straipsnyje ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje, ir kuriuo iš dalies patenkintas atsakovės UAB ( - ) priešieškinis priteisiant šios naudai iš ieškovės 5 538,02 Eur žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  4. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, pateiktą teisinį reglamentavimą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigų paskirstymo, įrodymų vertinimo principus ir pagrindus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), taip pat iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias akcinių bendrovių vadovo atleidimo iš darbo pagrindus ir procedūras (ABĮ 37 straipsnio 3 dalis), vadovo teisinę atsakomybę už padarytą žalą netinkamai vykdant vidaus administravimo funkcijas (DK 245 -246 straipsniai), dėl ko šalių ginčas iš esmės išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir iš dalies tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokių skundų argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinių skundų motyvus.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra ne kartą pabrėžęs, kad akcinės bendrovės administracijos vadovo, dirbančio bendrovėje pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifinė, nes iš esmės jį ir bendrovę sieja ne darbo teisiniai, bet civiliniai teisiniai santykiai, atsirandantys pavedimo sutarties pagrindu. Administracijos vadovo rinkimo arba skyrimo, taip pat atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarką reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (toliau - ABĮ). Šio įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų, o jeigu jie bendrovėje nesudaromi, – visuotinio akcininkų susirinkimo teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų išrinktą bendrovės vadovą bet kada ir nepriklausomai nuo to, yra bendrovės vadovo kaltė, ar ne. Kai nurodyti bendrovės organai įgyvendina šią teisę, pasibaigia su administracijos vadovu sudaryta darbo sutartis, nes pasibaigia jam duotas pavedimas. Tokiu atveju darbo sutartis pasibaigia specialiu pagrindu – pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad atleistasis administracijos vadovas turėtų galimybę pasinaudoti socialinėmis garantijomis, susijusiomis su darbo sutartimi ir jos nutraukimu, įforminant darbo sutarties su juo nutraukimą, turi būti nurodytas ir atitinkamas DK nustatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2006; kt.).
  6. Tuo atveju, kai bendrovės vadovas atleidžiamas iš pareigų pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį, tai iš DK įtvirtintų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų jam taikomas DK 124 straipsnio 1 punkte nurodytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, pagal kurį darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Šis DK įtvirtintas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas nurodomas dėl to, kad, pirma, darbo sutartis su įmonės vadovu baigiasi specialiajame, t. y. Akcinių bendrovių įstatyme nustatytu pagrindu; antra, bendrovės vadovas atleidžiamas kompetentingo akcinės bendrovės organo nepriklausomai nuo jo kaltės buvimo ar nebuvimo, todėl pakanka nurodyti DK 124 straipsnio 1 punkto pagrindą. Minėta, kad pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį kompetentingi bendrovės organai turi teisę atleisti iš pareigų administracijos vadovą tiek nesant jo kaltės, tiek ir dėl jo kaltės. Be to, atsižvelgiant į administracijos vadovo teisinį statusą, kompetentingas bendrovės organas, įgyvendindamas teisę atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą net ir esant vadovo kaltei, neprivalo laikytis tvarkos, nustatytos drausminei nuobaudai skirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001; 2013 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2013).
  7. DK 124 straipsnio 1 punktas nukreipia į kitus DK straipsnius, nustatančius bendruosius darbo sutarties nutraukimo pagrindus, taip pat į kitus specialiuosius įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Aiškindamas šią normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad DK nėra išsamiai nustatytų darbo sutarties nutraukimo pagrindų, darbo sutartis gali būti nutraukta ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais, o darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas arba jų sudėtis, kuriems esant leidžiama nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009). Tiems pagrindams, kada darbo sutartis gali būti nutraukta ne tik DK, bet ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais, priskirtini ir atvejai, kai teisės aktų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka pasibaigia juridinio asmens ir fizinio asmens kaip valdymo organo nario santykiai. Atšaukus valdymo organo narį iš jo einamų pareigų, nutrūksta ir jį su juridiniu asmeniu saistantys santykiai, įforminti darbo sutartimi. Tokiais atvejais darbo sutarties nutraukimo įforminimas yra formalus veiksmas, kurio neatlikimas gali turėti kitą reikšmę, tačiau neturi įtakos kompetentingo juridinio asmens organo sprendimo pagrindu nutrūkusiems darbuotojo ir juridinio asmens santykiams. Toks valdymo organo nario atšaukimas yra ir pagrindas darbo santykiams pasibaigti DK 124 straipsnio 1 punkto prasme, jeigu teisės aktai nenustato kitokios juridinio asmens valdymo organo nario darbo santykių pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2012; 2013 m. birželio 21 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2013).
  8. Iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis priimtas vadovaujantis pirmiau nurodytomis kasacinio teismo suformuotomis taisyklėmis dėl bendrovės vadovo specifinio teisinio statuso. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atšaukimo iš pareigų bei darbo santykių nutraukimo su ieškove teisėtumo, kruopščiai analizavo ir įvertino teisiškai reikšmingus kriterijus – aplinkybes, kuriomis atsakovės nurodomi pažeidimai buvo padaryti bei ieškovės kaltę dėl jų padarymo. Remdamasis byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog drausminė atsakomybė ieškovei galėjo būti taikoma tik už vieną iki 2016 m. vasario 19 d. atsakovės nustatytą ir šiuo sprendimu konstatuotą pažeidimą – sprendimo išsimokėti sau 865 Eur premiją už 2015 m. priėmimą 2016 m. sausio mėn. Visuma byloje esančių įrodymų ir pati nagrinėjama situacija, kai visa eilė įvairaus pobūdžio sprendimų įmonės veikloje su akcininkų žinia ir jų iniciatyva nebuvo tinkamai įforminami (įskaitant ir akcininkų pripažintą jų sutikimą skirti premijas už metinės veiklos rezultatus (tikėtina, 2009 m.)), akcininkai niekada nereiškė pretenzijų ieškovei dėl jos priimamų sprendimų, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog paaiškėjus premijos išsimokėjimo faktui buvo pagrindas kelti klausimą dėl pasitikėjimo ieškove praradimo, bet ne taikyti jos atžvilgiu griežčiausią drausminę nuobaudą.
  9. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodo, kad neatmetama galimybė vienu metu egzistuojant keliems darbo santykių nutraukimo pagrindams, bet darbdavys tokiu atveju neturi galimybės pasirinkti vienu metu kelių alternatyvių pagrindų, nes jie sukuria skirtingas teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kas pažymėta ir skundžiamame sprendime, tiek ir pateiktame apeliaciniame skunde laikosi negrįstos pozicijos, jog buvo pasirinkti du ieškovės atleidimo iš darbo pagrindai, kurie nėra alternatyvūs ir papildo vienas kitą: akcininkai prarado pasitikėjimą įmonės vadove (ieškove), be to, paskirdama ir išsimokėdama sau premiją ieškovė padarė vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Bylos aplinkybės patvirtina, kad akcininkai siekė nutraukti darbo santykis su ieškove dėl jos kaltės. Teisėjų kolegija vertina, kad darbuotojo kaltė gali būti nustatyta atleidžiant darbuotoją ne tik DK nustatytais atvejais (DK 136 straipsnio 3 dalis), tačiau ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas ABĮ, kurio 37 straipsnio 3 dalis nustato, kad bendrovės vadovą atleisti iš pareigų turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas. Nors pirmosios instancijos teismui pagrįstai kėlė abejonių 2016 m. vasario 17 d. susirinkimo organizavimo teisėtumas, tačiau 2016 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdyje apklaustų liudytojais akcininkų R. S., A. G. patvirtinimas (išklausytas minėto posėdžio garso įrašas) dėl jų abiejų susirinkimo protokole užfiksuotos valios, ir galimus procedūrinius pažeidimus vertinant kaip formalius, negalinčius turėti jokios įtakos susirinkimo protokole užfiksuotų nutarimų priėmimui, o taip pat 2016 m. vasario 17 d. UAB ( - ) neeilinio visuotinio akcininkų surinkimo protokolo turinys leidžia spręsti, kad akcininkai nutarė atleisti ieškovę iš direktorės pareigų, nes buvo nepatenkinti jos veiksmais dėl 2016 m. sausio mėn. sau asmeniškai išsimokėtos premijos ir kitų protokole išvardintų išlaidų.
  10. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 2.87 straipsnyje nurodytos pagrindinės juridinio asmens valdymo organo narių pareigos. Pagal turinį pareigos skirstomos į sąžiningumo ir protingumo, lojalumo, konfidencialumo ir kt. pareigas. Pareiga veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu nustatoma įgyvendinant bendrąjį civilinių teisinių santykių reguliavimo principą (CK 1.5 straipsnis), t. y. nustatant, ar juridinio asmens narys elgiasi taip, kaip elgtųsi apdairus asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis, ir ar jis elgiasi bona fide juridinio asmens atžvilgiu. Lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organas ir jo nariai turi veikti pagal steigimo dokumentus, kitus juridinio asmens organų sprendimus, taip pat juridinio asmens valdymo organai turi rūpintis juridinio asmens gerove ir siekti įgyvendinti jo tikslus. Nuo bendrovės vadovo kompetencijos, veiklos ir jos rezultatų priklauso viso juridinio asmens veiklos efektyvumas. Be to, bendrovės vadovui suteikiami platūs įgaliojimai veikti bendrovės vardu, sukurti bendrovei teises ir pareigas, tam tikra apimtimi disponuoti bendrovės turtu. Šio vienasmenio bendrovės valdymo organo reikšmė ir svarba lemia absoliučią ir jokių sąlygų neapribotą jį išrinkusio kito bendrovės organo teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų (ABĮ 37 straipsnio 3, 4 dalys).
  11. Dėl to (nutarties 17, 19, 20 punktai) ieškovės kaip bendrovės vadovo atleidimas iš pareigų vertinamas ne tik darbo teisės, bet ir civilinės teisės aspektu.
  12. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė iš darbo atleista teisėtai, nes tokio atleidimo teisėtumą suponuoja ABĮ 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiu atveju tinkamiausiu, protingiausiu ir teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus užtikrinančių ieškovės teisių gynimo būdu būtų darbo santykių nutraukimo pagrindo pakeitimas iš nurodytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 124 straipsnyje (pastebėtina, kad tiksliausiai tai turėtų būti DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte) ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik klaidingo teisinio pagrindo parinkimas nagrinėjamu atveju negali sukurti DK 300 įtvirtintų pasekmių, kadangi iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, suteiktų galimybę ieškovei, kurios netinkamo elgesio faktas buvo nustatytas, gauti ženklią finansinę naudą vien dėl formalaus jos teisių pažeidimo. Ieškovę atleidus iš darbo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ABĮ 37 straipsnio 3 dalį dėl ieškovės veiksmų nulemto pasitikėjimo ja praradimo, ieškovei nepriklauso DK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta išeitinė išmoka. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbo santykiai buvo nutraukti dėl prarasto pasitikėjimo ieškove, ir, pakeitus darbo santykių nutraukimo pagrindą, nėra keičiama darbo santykių nutraukimo data, negali būti tenkinami reikalavimai dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, o taip pat (įvertinus byloje esančius įrodymus šiuo aspektu) negali būti tenkinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (DK 140 straipsnis, 300 straipsnio 4 dalis, DK 250 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).
  13. Analizuodama ir vertindama skundų argumentus dėl ieškovės veiksmais atsakovei padarytos žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vadovo ir bendrovės santykiams yra būdingas tam tikras dualizmas: „vidiniuose“ santykiuose, t. y. organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, priimdamas, atleisdamas, skatindamas, bausdamas darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“, t. y. veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis, – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). < ...> kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009), tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).
  14. Šioje byloje ieškovei – buvusiai bendrovės vadovei – pareikštas reikalavimas atlyginti žalą netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose.
  15. Materialioji atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Aiškindamas neteisėtos veikos kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia.
  16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir objektyviai ištyrė bei įvertino kiekvieną priešieškinyje atsakovės įvardintą atvejį, su kuriais atsakovė sieja žalos jai atsiradimą. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teisingai konstatavo ieškovės neteisėtus veiksmus, žalą bendrovei, taip pat neteisėtų ieškovės veiksmų ir atsakovės patirtos žalos priežastinį ryšį, taikytiną tik jos už 2015 m. ir 2016 m. išmokėtam skirtumui tarp akcininkų nustatyto darbo užmokesčio ir ieškovės pasitvirtintos didesnės mėnesinės algos (326,30 Eur) ir po 2015 m. gegužės 1 d. ieškovės išsimokėtoms premijoms ir priedams su mokesčiais – 5 211,72 Eur (679,79 Eur * 6 + 1 132,98 Eur), viso 5 538,02 Eur. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai sprendė, kad ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai, kadangi nemaža dalis teisinių santykių, reikalaujančių konkretaus įforminimo, atsakovės veikloje buvo sprendžiami neformaliais susitarimais, todėl ieškovė galėjo įgyti teisėtą lūkestį tikėtis, jog akcininkai nereikš jai pretenzijų dėl tinkamo įforminimo reikalavimų nesilaikymo.
  17. Tokiu atveju (nutarties 26 punktas) sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties, negali būti taikomos DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, o taikomas DK 254 straipsnis, gali būti taikomos DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatos.
  18. Priteisdamas 5 538,02 Eur žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas vertino, jog toks atlyginamos žalos dydis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, iš vienos pusės, nustatant ženklią sankciją darbdaviui už netinkamus sprendimus vykdant vadovo funkcijas, iš kitos pusės, neperkeliant samdomam vadovui visos bendrovės veiklos rizikos, kuri iš dalies nulemta aktyviai veikusių akcininkų sprendimų ar jų aplaidumo (DK 257 straipsnio 5 dalis). Tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškovės tyčios ir priteisdamas 5 538,02 Eur žalos atlyginimą, neįvertino, kad pagal atsakovės parengtą ieškovės vidutinio darbo užmokesčio pažymą, kurios teisėtumo ieškovė neginčija, ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 1 139,49 Eur (t. 1, b. l. 114), todėl įvertinus visa tai (nutarties 26, 27 punktai), priteistos žalos atlyginimo suma mažintina iki 3 418,47 Eur (1 139,49 Eur * 3 mėn.; DK 254 straipsnis).
  19. Kiti apeliacinių skundų motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  20. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija nutaria pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: atsakovei iš ieškovės priteistą 5 538,02 Eur žalos atlyginimą sumažinti iki 3 418,47 Eur sumos, atitinkamai nurodyti 3 418,47 Eur sumą nuo kurios priteisiamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos ir atitinkamai sumažinti atsakovei iš ieškovės priteistas 1 666,14 Eur bylinėjimosi išlaidas iki 1 033 Eur sumos. Be to, patikslinamas numatytas DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte atleidimo iš darbo pagrindas.
  21. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau tai nėra tas rezultatas, kuriuo siekė ieškovė pateikdama apeliacinį skundą, bei atsižvelgdama į tai, kad abi šalys teikdamos apeliacinius skundus bei atsiliepimus į priešingos šalies pateiktus apeliacinius skundus turėjo teisinės pagalbos išlaidų, be to, priteisiant teisinės pagalbos išlaidas galimas jų įskaitymas ir apeliacinės instancijos teisme, nutaria šalims palikti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir šių išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepriteisti.
  22. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

14Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

15Pakeisti ieškovės L. R. atleidimo iš darbo UAB ( - ) 2016 m. vasario 19 d. pagrindą iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 124 straipsnio 1 dalyje 1 punkte ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje.

16Priteisti atsakovei UAB ( - ), juridinio asmens kodas 135056561, iš ieškovės L. R., asmens kodas ( - ) 3 418,47 (tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniolika eurų 47 ct) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3 418,47), skaičiuojant nuo priešieškinio priėmimo dienos (2016 m. gegužės 9 d.) iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo visiško įvykdymo, 1 033,00 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

17Priteisti iš atsakovės UAB ( - ), juridinio asmens kodas 135056561, valstybei 41 EUR (keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ir 4,44 EUR (keturis eurus 44 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

18Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai