Byla 2A-1224/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškovų R. V. ir R. V. ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-243-656/2012 pagal ieškovų R. V. ir R. V. ieškinį atsakovams V. C., uždarajai akcinei bendrovei „Mega“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „METALPLAST VILNIUS“, R. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarė V. P., valstybės įmonės „Registrų centras“ Kauno filialas, Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarė J. V. ir Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento notarės V. P. 2002 m. birželio 17 d. išduoto įgaliojimo dalį, kuria buvo ištaisytas įgaliojimo terminas iš „neapibrėžtam terminui“ į „dvejiems metams“; pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento: 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą; 2004 m. balandžio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą; 2004 m. gegužės 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti natūra gamybinį pastatą, esantį ( - ) (toliau - ginčo pastatas), ieškovams R. V. ir R. V.. Nurodė, jog 2002 m. gegužės 3 d. turto pardavimo be varžytynių aktu įsigijo ginčo pastatą. Notarės V. P. 2002 m. birželio 17 d. įgaliojimu ieškovai įgaliojo atsakovą R. D. užregistruoti šį pastatą ieškovų vardu, atstovauti ieškovus VĮ „Registrų centras“, parduoti arba įkeisti minėtą pastatą, atlikti kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus. Įgaliojime buvo nurodyta, jog jis išduodamas neapibrėžtam terminui, kas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 2.142 straipsnio 1 dalies nuostatas reiškia, jog jis galioja vienerius metus. Minėto įgaliojimo pagrindu pastatas buvo užregistruotas ieškovų vardu. Baigiantis įgaliojimo terminui atsakovas R. D. prašė išduoti naują įgaliojimą, tačiau ieškovams nesutikus, pastarojo galiojimas baigėsi. Ieškovai visiškai atsitiktinai sužinojo, kad 2004 m. kovo 3 d. (t. y. praėjus 8 mėnesiams po įgaliojimo termino pabaigos) pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovams priklausantis pastatas buvo parduotas atsakovei V. C., 2004 m. balandžio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartimi – atsakovui UAB „Mega“ ir galiausiai 2004 m. gegužės 7 d. pirkimo - pardavimo sutartimi – atsakovui UAB „METALPLAST VILNIUS“. Susisiekę su įgaliojimą išdavusia notare ieškovai sužinojo, kad ji kažkada įgaliojimą pratęsė, ranka įterpdama įrašą, jog įgaliojimas galioja dvejus metus. Tokiu būdu įgaliojimo terminas buvo pratęstas iki 2004 m. birželio 16 d. Ieškovai nurodė tokio ištaisymo įgaliojime nepageidavę bei į notarę dėl įgaliojimo termino pratęsimo nesikreipę. Toks pataisymas buvo atliktas be ieškovų žinios. VĮ „Registrų centras“ Kauno filiale saugomoje nekilnojamojo turto archyvinėje byloje yra įsiūtas atsakovo R. D. 2002 m. spalio 30 d. prašymas įregistruoti pastatą ieškovų vardu ir ten esanti minėto įgaliojimo kopija yra be jokių taisymų. Remiantis šiais duomenimis ieškovai teigė, jog nuo įgaliojimo išdavimo 2002 m. birželio 17 d. iki 2002 m. spalio 30 d. joks ištaisymas įgaliojime nebuvo padarytas. Šiuo įgaliojimu (be pataisymų) atsakovas pasinaudojo dar kartą, jį 2003 m. lapkričio 25 d. pateikdamas VĮ „Registrų centrui“ bei prašydamas išduoti pažymą sandoriui. Kadangi įgaliojimo terminas jau buvo pasibaigęs, ieškovai mano, kad trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ neteisėtai išdavė pažymą sandoriui. Dėl neteisėtai išduotos pažymos sandoriui ir notarės savavališkai pratęsto įgaliojimo termino ieškovai prašė įgaliojimo dalį dėl termino pripažinti negaliojančia nuo įrašo jame padarymo momento. Kadangi pastatas atsakovams perleistas suklastoto įgaliojimo pagrindu, ieškovai laikė, kad su atsakovais sudarytos pirkimo - pardavimo sutartys yra niekinės ir negaliojančios, o jomis perleistas turtas (pastatas) išreikalautinas iš dabartinio jo savininko atsakovo UAB „METALPLAST VILNIUS“. Atsakovas R. D., apklausiamas baudžiamojoje byloje, patvirtino, jog sudarant 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria pastatas buvo perleistas jo seseriai atsakovei V. C., iš pastarosios negavo pinigų (sutartyje nurodytos 8 000 Lt sumos) už parduodamą turtą. Ieškovų manymu, atsakovas R. D. nelaikė savęs saistomu pasibaigusio įgaliojimo bei neveikė ieškovų interesais, nevengė asmeninių interesų konflikto, nebendradarbiavo su ieškovais. Atsakovas R. D. privalėjo turtą parduoti už kaip įmanoma aukštesnę kainą, tačiau 92 000 Lt vertą ginčo pastatą pardavė už 8 000 Lt, todėl, ieškovų paskaičiavimais, dėl tokių atsakovų veiksmų jie patyrė 88 500 Lt turtinę ir 20 000 Lt neturtinę žalą. Ieškovai akcentavo aplinkybę, jog atsakovai R. D., V. C., kuri buvo ir UAB „Mega“ vadovė, yra susiję artimais giminystės ryšiais. Pardavimo kainai neatitinkant realios rinkos kainos, nemokant iš viso jokių lėšų pagal sutartį, ginčo sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančius ne tik dėl to, kad buvo sudarytas netinkamų šalių (be ieškovų dalyvavimo), bet ir dėl to, kad buvo tariamas, sudarytas nesiekiant sukurti jame nurodomų teisinių pasekmių – nei nuosavybės teisės perėjimo, nei kainos sumokėjimo. Ieškovai nurodė, jog pastato perleidimo sandoriai laikytini net tik niekiniais (kaip sudaryti neturint įgaliojimo), bet ir negaliojančiais dėl jų tariamumo ir imperatyvių pavedimo teisinių santykių normų pažeidimo. Pasak ieškovų, atsakovė V. C. galėjo ir turėjo žinoti, kad įgaliojimo terminas yra pasibaigęs, be to, jai dėl sandorių, sudarytų su artimu giminaičiu (atsakovas R. D. yra jos brolis) bei su savimi (V. C. buvo UAB „Mega“ vadovė) taikytina nesąžiningumo prezumpcija. Ieškovai taip pat nurodė neturintys duomenų, jog atsakovas UAB „METALPLAST VILNIUS“ sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas.

5Atsakovai prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad įgaliojimas nebuvo suklastotas ir ginčo pastato pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo. Nurodė, jog vyko baudžiamasis procesas dėl ieškovų išduoto įgaliojimo ištaisymo, buvo teisiami atsakingi asmenys ir byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, t. y. buvo pripažinta, kad nusikaltimo sudėties nebuvo. Nėra pagrindo to paties asmens atžvilgiu ir dėl to paties epizodo pakartotinai nustatinėti nusikaltimo buvimą ar nebuvimą dar ir civilinėje byloje. Pasak atsakovų, nusikaltimo faktas dėl įgaliojimo ištaisymo civilinio proceso tvarka negali būti įrodinėjamas. Įgaliojimo terminas nebuvo vieneri metai ir jis galiojo 2004 m. kovo 3 d. sudarant sutartį, t. y. net ir netaisius įgaliojimo, jis būtų tinkamas įforminti pardavimo sandorį. Pagal 2002-2004 metais vyravusią notarinę praktiką įgaliojime galėjo būti nurodytas konkretus terminas arba aiškiai nurodyta, kad terminas yra „neapibrėžtas“, arba apie terminą įgaliojime būtų visai neužsiminta (nenurodytas terminas) ir tik pastaruoju atveju įgaliojimas būtų galiojęs vienerius metus. Atsakovai nurodė, jog išteisinamieji teismo procesiniai sprendimai turi oficialaus rašytinio įrodymo galią. Baudžiamojoje byloje teismai nurodė, kad ieškovai buvo fiktyviai užregistruoti pastato savininkais. Ieškovas R. V. pastato įsigijimo aplinkybių negalėjo paaiškinti. Be to, ieškovai neturėjo pastato dokumentų. Nėra duomenų, kad nuo to laiko ieškovai patys būtų dėję pastangas disponuoti pastatu ar bent domėjęsi pastato būkle. Apie vėlesnį pastato pardavimą ieškovai sužinojo atsitiktinai. Pastatu faktiškai rūpinosi tik M. C.. Ieškovų interesai nebuvo pažeisti, nes ieškovai (įgaliotojai) realių (teisėtų) interesų neturėjo. Net ir formaliai vertinant, atsakovas R. D. įgaliojimo pagrindu veikė jam suteiktų teisių ribose ir įgaliotojų interesų nepažeidė. UAB „Mega“ atstovas M. C. nurodė, jog jis asmeniškai ketino įsigyti ginčo pastatą, tačiau dėl teisinių kliūčių to padaryti negalėjo, todėl, atsakovui R. D. sutikus tapti pastarojo įgaliotiniu, nutarė pastatą pirkti ieškovų vardu su tikslu įsigytą pastatą perleisti sutuoktinei – atsakovei V. C., o vėliau – UAB „Mega”. Jo manymu, įgaliojimas nebuvo akivaizdžiai suklastotas. Atsakovų manymu, nėra pagrindo taikyti restituciją natūra, kadangi nebuvo padarytas nusikaltimas. Vertinant sandorį ieškovų nurodytais pagrindais, būtina turėti omenyje, kad pačių ieškovų nuosavybė į pastatą buvo apsimestinė – faktiškai nesukurianti jiems jokių teisių ir pareigų. Ieškovų interesai ginčo sandoriais nebuvo pažeisti, todėl jie neturi teisės į teisminę gynybą, o patenkinus ieškinį, ieškovai nepagrįstai praturtėtų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog aplinkybė, kad nebuvo baudžiamosios veikos, nustatyta įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, todėl nagrinėjamoje byloje atskirai neįrodinėjama. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl nėra pagrindo to paties asmens atžvilgiu ir dėl to paties epizodo pakartotinai nustatinėti nusikaltimo buvimą ar nebuvimą dar ir civilinėje byloje. Vilniaus apygardos teismas sprendė, jog byloje esminę reikšmę turi 2002 m. birželio 17 d. notarės V. P. patvirtinto įgaliojimo termino teisinis įvertinimas. Teismas sutiko su atsakovės Virginijos Chlebopašovienės ir trečiojo asmens notarės V. P. argumentais, kad pagal 2002-2004 metais galiojusią notarinę praktiką įgaliojime galėjo būti nurodytas konkretus terminas arba aiškiai nurodyta, kad terminas yra „neapibrėžtas“, arba apie terminą įgaliojime būtų neužsiminta visai (nenurodytas terminas), ir tik pastaruoju atveju įgaliojimas būtų galiojęs vienerius metus. Aplinkybė, kad 2002-2004 metais galiojusi notarinė praktika dėl įgaliojimo termino nebuvo aiški ir neatitiko ginčo nagrinėjimo laikotarpio jurisprudencijos išaiškinimų, yra įrodyta, todėl teismas sprendė turįs įgaliojimo terminą aiškinti ne tik formaliai taikydamas teisės normas, bet taikant bendras sandorių aiškinimo taisykles. Teismas, spręsdamas įgaliojimo galiojimo termino klausimą, atsižvelgė ir į įgaliojimo pobūdį bei akcentavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje priimtoje 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, kad nors ginčo pastatas ir buvo registruotas ieškovų vardu, tačiau pirktas mokant M. C. pinigais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuo ginčijamo įgaliojimo išdavimo ieškovai patys neatliko pastato valdymo ir naudojimo veiksmų, nekontroliavo įgalioto asmens atliekamų sandorių, iš viso nesidomėjo ginčo pastato būkle. Aplinkybė, kad ieškovai atsitiktinai sužinojo apie ginčijamo pastato pardavimą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, jog jie elgėsi kaip asmenys, kurie nėra faktiniai nekilnojamojo turto savininkai ar valdytojai. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad M. C. nuosekliai baudžiamojoje byloje ir nagrinėjamoje civilinėje byloje aiškino, jog būtent jis organizavo ir finansavo pastato priežiūrą bei remontą, rūpinosi, kad būtų sumokėti visi mokesčiai. Remdamasis įrodymų vertinimo tikėtinumo taisykle, teismas sprendė, jog labiau tikėtinas yra atsakovų nurodytų aplinkybių buvimas, ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu nuo ginčijamo įrašo padarymo dienos. Be to, teismas sprendė, jog atmetus ieškinio reikalavimą dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu ir pripažinus, kad ieškovų išduotas įgaliojimas buvo teisėtas bei galiojo ginčijamų pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo metu, yra pagrindas atmesti išvestinį reikalavimą pripažinti negaliojančiais ieškovų, atstovaujamų atsakovo R. D., sudarytą su atsakove V. C. pirkimo - pardavimo sutartį ir pastato priėmimo - perdavimo aktą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamų pirkimo - pardavimo sutarčių teisėtumą, sprendė, jog ieškovai neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo tariami ar apsimestiniai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pačių ieškovų nuosavybės į ginčo turtą atsiradimo sandoris (2002 m. gegužės 31 d. turto pardavimo be varžytynių aktas) buvo apsimestinis. Teismas padarė išvadą, kad faktiškai turto pardavimo be varžytynių aktas nesukūrė ieškovams su nuosavybės teise susijusių teisių bei pareigų, pastarųjų interesai ginčo sandoriais nebuvo pažeisti, todėl ieškovai neturi teisės į teisminę gynybą, priešingu atveju jie nepagrįstai praturtėtų. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog atsakovai V. C. ir UAB „Mega“ neturi jokio teisinio intereso šiuo metu reikšti atskirą reikalavimą dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo apsimestiniu, kadangi šiai dienai jo teisinių pasekmių nėra, nes nuosavybė registruota Chlebopaševų šeimos ir susijusios UAB „Mega“ vardu ir dėl to nėra atsakovės V. C. teisių pažeidimo, nuo kurio reiktų gintis teisme.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovai R. V. ir R. V. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog pripažįsta turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu ex officio, nors to prašė atsakovai. Minėta aplinkybė reiškia, kad šis aktas nenuginčytas ir sukelia teisines pasekmes. Teismas nenustatė, jog ginčo pastatą iš antstolės pirko M. C.. Ieškovams neaišku, kodėl ginčo pastato negalėjo įsigyti M. C. svainis R. D.. Be to, visiems ginčijamiems sandoriams galiojant, nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovai laikomi neįgijusiais nuosavybės teisių ir neturinčiais teisių į teisminę gynybą.
  2. M. C. aiškinimas, kad jis paskolino ieškovams pinigų pastatui įsigyti, neįrodytas patikimais duomenimis. Ieškovai nurodė, jog 8 000 Lt suma nėra didelė, įvertinus tai, kad ieškovai turėjo oficialių ir neoficialių pajamų. Be to, atsakovas R. D., apklausiamas baudžiamojoje byloje, patvirtino, jog realiai ieškovams paskolos raštelyje nurodytos sumos neperdavė. Baudžiamojoje byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių paskolintų lėšų perdavimą ieškovams. Tuo tarpu civilinėje byloje yra patikimi duomenys, patvirtinantis ieškovų teiginius, kad būtent jis sumokėjo už įsigyjamą pastatą. Minėtos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad ieškovai nebuvo fiktyvūs ginčo pastato savininkai. Baudžiamojoje byloje išteisinamaisiais nuosprendžiais dėl notarės piktnaudžiavimo padarytos išvados nėra prejudiciniai faktai.
  3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio dalį dėl įgaliojimo pataisymo pripažinimo negaliojančiu, nepagrįstai sutiko su notarės teiginiais, neva ji nežinojusi teismų praktikos, susijusios su įgaliojimo termino aiškinimu. Notarinė praktika nėra teisės šaltinis, o metodas. Notarų atestacijos komisijos posėdžio metu notarė pripažino padariusi neteisėtus veiksmus ir dėl to gailėjosi. Be to, notarės paminėtame leidinyje „Verslo ir komercinė teisė“ nurodoma, jog didžioji dauguma teisėjų laikosi nuomonės, kad neapibrėžtas įgaliojimo terminas reiškia jo galiojimą vienerius metus. Ieškovai nedavė jokio pagrindo notarei manyti, jog ji gali ištaisyti įgaliojimą. Apie pastato savininkų (ieškovų) teises iš nuomos sandorio turėjo žinoti ir dabartinis turto savininkas – atsakovas UAB „METALPLAST VILNIUS“, kadangi nuomos sutarties priedu yra nurodomas įgaliojimas, kuris lemia, jog turtas įgaliojimo pagrindu valdomas vienerius metus.
  4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pirkimo - pardavimo sutartys nėra nei tariamieji, nei apsimestiniai sandoriai. Tačiau ieškovai prašė juos pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, t. y. kaip sandorius, sudarytus negaliojančios įgaliojimo dalies pagrindu ir negalėjusius sukurti atsakovei V. C. jokių nuosavybės teisių.

10Apeliaciniame skunde ieškovai taip pat nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra gausu teisės problemų ir faktinių aplinkybių, be to, atsakovai atsiliepimuose neabejotinai iškels naujų versijų ir argumentų, į kuriuos ieškovai norėtų atskirsti žodiniais pasisakymais, todėl prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11Atsakovas BUAB „METALPLAST VILNIUS“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo civilinėje byloje to paties asmens atžvilgiu dėl to paties epizodo pakartotinai nustatinėti nusikaltimo buvimą ar nebuvimą. Atsakovas ginčo pastatą įsigijo iš atsakovo UAB „Mega“, kuris sandorio sudarymo dieną buvo pastato savininkas. Byloje nėra nustatyta atsakovo BUAB „METALPLAST VILNIUS“ nesąžiningumo požymių.

12Atsakovė V. C. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad nusikaltimo faktas šioje byloje negali būti nustatytas, kadangi tokia galimybė buvo realizuota baudžiamojo proceso tvarka. Ieškovai, apsiėmę įrodyti nusikaltimą civilinio proceso tvarka, nenurodo įrodinėjamos veiklos požymių visumos: kada tiksliai ir kaip konkrečiai buvo padaryta nusikalstama veika, kuriuo dokumentu arba veiksmu: įgaliojimo ištaisymu ar pirkimo - pardavimo sandoriu, nėra aišku, kieno nusikalstamą veiką ieškovai įrodinėja. Teismas pagrįstai nepripažino turto pardavimo be varžytynių akto negaliojančiu ex officio, kadangi atsakovė V. C. neturi teisinio intereso reikšti reikalavimą dėl turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo apsimestiniu, nes šiuo metu nėra minėto akto teisinių pasekmių. Pasak atsakovės, būtų beprasmiški ir nelogiški atsakovės veiksmai, jeigu ji siektų nuginčyti minėtą sandorį, nes šiuo metu ginčo turtas priklauso atsakovui BUAB „METALPLAST VILNIUS“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi baudžiamojoje byloje priimtais išteisinamaisiais nuosprendžiais, kurie turi įrodomąją galią. Teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, padarė teisingą išvadą, jog ieškovai buvo fiktyvūs pastato savininkai. Pasak atsakovės, ieškovai, kreipęsi į teismą, ieškinyje nenurodė, kad jie būtų siekę ar išreiškę valią išduoti įgaliojimą vieneriems metams, bet atvirkščiai – ieškovai pabrėžė, kad įgaliojimas išduotas neapibrėžtam terminui. Aplinkybę, jog terminas „neapibrėžtas“ įgaliojimo sudarymo metu reiškė tokį terminą, kuris neturi maksimalios ribos, patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje. Minėtą aplinkybę patvirtino ir baudžiamąją bylą nagrinėję teismai. Nors tokie teismo sprendimai neturi prejudicinės galios, tačiau jie turi būti vertinami kaip oficialūs įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įgaliojimo terminas ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo pasibaigęs, todėl nebuvo pagrindo šiuos sandorius naikinti. Atsakovė V. C. pažymėjo, jog žodinis bylos nagrinėjimas nėra reikalingas ir tik užvilkintų bylos nagrinėjimą. Atsakovė nurodė, kad ieškovas R. V. atlieka laisvės atėmimo bausmę, o atsakovas R. D. yra tolimųjų reisų vairuotojas. Anot atsakovės, bylos aplinkybės yra išsamiais ištirtos tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek baudžiamojoje bei administracinėje bylose.

13Atsakovas UAB „Mega“ pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo nusikaltimo, kadangi šiuo klausimu pasisakė teismai, nagrinėję bylą baudžiamojo proceso tvarka. Teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, padarė išvadą, jog įgaliojimo termino ištaisymas iš „neapibrėžto termino“ į „dvejiems metams“ yra formalaus pobūdžio ir neturi būti vertinamas kaip termino pratęsimas.

14Trečiasis asmuo notarė V. P. pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pasak notarės, apeliaciniame skunde yra ydingai aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007. Apeliantų cituojamos bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Skirtingai nuo nagrinėjamos bylos kitoje cituojamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas nusikalstamos veikos faktas, tačiau baudžiamasis procesas negalėjo vykti nenustačius įtariamųjų. Notarė akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi išteisinamuoju nuosprendžiu. Teismas iš naujo tirdamas, ar trečiojo asmens (notaro) veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, pažeistų konstitucinį principą non bis in idem, be to, įstatymas reikalauja gerbti priimtus teismo sprendimus. Išteisinamuoju nuosprendžiu buvo konstatuota, kad įgaliojimo išdavimo metu nebuvo susiformavusi notarinė praktika dėl įgaliojimo pasibaigimo terminų taikymo. Teismai padarė išvadą, jog notarės padaryti pažeidimai buvo tik formalaus pobūdžio, o ginčijamų sandorių sudarymo metu įgaliojimo terminas nebuvo pasibaigęs. Ieškovai nepagrįstai siaurinamai aiškina CK 2.142 straipsnį. Anksčiau šio straipsnio turinys galėjo būti platesnis ir leido išduoti įgaliojimą neapibrėžtam terminui. Neapibrėžtas įgaliojimo terminas nėra tapatus termino nenurodymui. Notarė pažymėjo, jog ieškovai išreiškė norą, jog įgaliojimas galiotų neterminuotai. Įgaliotinis į notarę kreipėsi 2004 metų pradžioje ir nurodė, jog dėl nevienodos CK 2.142 straipsnio aiškinimo praktikos yra apsunkintas pavedimo vykdymas. Apie susidariusią situaciją telefonu buvo informuotas ieškovas, kuris sutiko su pasiūlymu įgaliojime pakeisti jo galiojimo terminą. Notarės manymu, ieškovai savo teises gali ginti pagal vindikacijos taisykles. Kadangi ginčo turtas buvo parduotas esant teisėtam įgaliojimui bei parduotas už kainą, nurodytą įgaliojime, vadinasi įgaliotinis įvykdė pavedimą laikydamasis įgaliotojų nurodymų. CK 4.96 straipsnis numato vindikacijos ribojimą – draudžiama išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo. Nustačius, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įgaliojimas nebuvo pasibaigęs bei baudžiamojoje byloje išteisinus atsakovą R. D., nėra pagrindo vindikacijai. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog ieškovai buvo fiktyvūs ginčo pastato savininkai, todėl pagal CK 1.87 straipsnio taisykles ginčijami sandoriai negalėjo pažeisti ieškovų teisių.

15Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacinis skundas netenkintinas.

18Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

19Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

20Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

21Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, iš esmės nesutariama dėl teisės klausimo – CK 2.142 straipsnio (įgaliojimo termino) aiškinimo, taip pat dėl vertinimo, ar ginčijamos pastato pirkimo - pardavimo sutartys turi tariamo arba apsimestinio sandorių požymių. Šalių pozicija grindžiama rašytiniais įrodymais, šalių ginčas buvo sprendžiamas ir baudžiamojoje byloje, kuri yra pridėta prie šios bylos medžiagos, šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Apeliantai žodinio proceso būtinybę argumentuoja prielaidomis, jog atsakovai, gavę apeliacinį skundą, gali pateikti naujų argumentų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyta priežastis nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliantų prašymą atmeta.

22Dėl bylos nagrinėjimo ribų

23Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, kuris vėliau buvo patikslintas, apeliantai nurodė, jog įgaliojimas dalyje jo galiojimo termino ištaisymo be apeliantų valios yra niekinis, todėl ir ginčijami pastato perleidimo sandoriai, sudaryti pasibaigus įgaliojimo terminui, yra niekiniai. Apeliantai ieškinyje taip pat nurodė, jog ginčo pastato perleidimo sandoriai pripažintini negaliojančiais ne tik dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, bet ir kaip sudaryti iškilus atstovo (atsakovo R. D.) ir atstovaujamųjų (apeliantų) interesų konfliktui. Apeliantai teigė, jog atsakovas R. D. neveikė apeliantų interesais, nesiekė parduoti turtą už įmanomai aukščiausią kainą, nes pastatą pardavė už kainą, kuri buvo 12 kartų mažesnė nei pastato vidutinė rinkos vertė. Be to, apeliaciniame skunde ieškovai nurodė, esą ginčo pastato jie neteko dėl nusikaltimo, todėl prašė taikyti restituciją natūra. Apeliaciniame skunde ieškovai pažymėjo, jog įgaliojimas buvo ištaisytas neteisėtai, nesant tam įgaliotojų valios. Tokį faktą apeliantai laikė nusikaltimu, dėl kurio jie neteko turto. Pasak apeliantų, ginčijami turto perleidimo sandoriai yra niekiniai, kadangi buvo sudaryti pasibaigus įgaliojimo terminui. Apeliaciniame skunde ieškovai nenurodo, jog 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta esant CK 2.135 straipsnyje apibrėžtam interesų konfliktui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu ieškovai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis), t. y. ginčo turto perleidimo sandorius jie prašo pripažinti niekiniais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei.

24Dėl įgaliojimo ginčijimo

25Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2002 m. gegužės 31 d. turto pardavimo be varžytynių aktu ABC Nr. 001177 apeliantai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo gamybinį pastatą, esantį ( - ) (t. 1, b. l. 9-15, baudžiamosios bylos Nr. 20-2-326-06 (toliau - baudžiamoji byla) t. 1, b. l. 38). Apeliantai 2002 m. birželio 17 d. įgaliojimu, patvirtintu trečiojo asmens Jonavos rajono notarų biuro notarės V. P., įgaliojo atsakovą R. D. užregistruoti apeliantų vardu ginčo pastatą Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje, išsinuomoti žemės sklypą po pastatu savo nuožiūra, valdyti, tvarkyti ir disponuoti ieškovams priklausančiu pastatu, parduoti šį gamybinį pastatą, išnuomoti jį sąlygomis savo nuožiūra, jį įkeisti, sąlygomis savo nuožiūra bei atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, atstovauti visose teismo įstaigose visose civilinėse ir administracinėse bylose (t. 1, b. l. 15-16). Įgaliojime pažymėta, kad jis išduotas neapibrėžtam terminui. Tiksliau nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 17 d. iki 2004 m. kovo 3 d. notarė pakeitė įgaliojimo galiojimo laiką išbraukdama įrašą „neapibrėžtam terminui“ bei padarydama įrašą „dviejų metų terminui“ (t. 1, b. l. 21-22). 2004 m. kovo 3 d. ieškovai, atstovaujami atsakovo R. D., pardavė atsakovei V. C. ginčo pastatą (t. 1, b. l. 23-27). 2004 m. balandžio 22 d. atsakovė V. C. ginčo pastatą pardavė atsakovui UAB „Mega“ (t. 1, b. l. 70-71). 2004 m. gegužės 17 d. atsakovas UAB „Mega“ ginčo pastatą pardavė atsakovui UAB „METALPLAST VILNIUS“ (t. 1, b. l. 73-76). Ieškiniu, kuri vėliau patikslino (t. 4, b. l. 172-176), ieškovai prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 2002 m. birželio 17 d. įgaliojimo dalį, kurioje ištaisytas įgaliojimo terminas iš „neapibrėžtam terminui“ į „dvejiems metams“; 2004 m. kovo 3 d. ginčo pastato pirkimo - pardavimo sutartį bei priėmimo - perdavimo aktą; 2004 m. balandžio 22 d. ginčo pastato pirkimo - pardavimo sutartį bei priėmimo - perdavimo aktą; 2004 m. gegužės 7 d. ginčo pastato pirkimo - pardavimo sutartį; taikyti restituciją natūra – grąžinti ieškovams ginčo pastatą. Teismui pateiktame ieškinyje apeliantai nurodė, jog ginčijamas įgaliojimas dalyje dėl jo galiojimo termino ištaisymo, padaryto nesant apeliantų valios, yra niekinis, todėl ir ginčijami pastato perleidimo sandoriai, sudaryti pasibaigus įgaliojimo terminui, yra niekiniai. Argumentuodami būtinybę taikyti restituciją natūra, apeliantai nurodė, jog ginčo pastato jie neteko dėl įvykdyto nusikaltimo.

26Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sutiko su trečiojo asmens notarės V. P. argumentais, jog pagal ginčijamo įgaliojimo išdavimo metu taikytą praktiką atsakovui R. D. išduotas įgaliojimas galiojo, nepaisant jame vėliau ištaisyto galiojimo termino. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, įvertino aplinkybę, jog ginčijamas įgaliojimas buvo išduotas nepraėjus vieneriems metams po naujojo (2000 metų redakcijos) Civilinio kodekso, kuriame naujai įtvirtinta „neapibrėžto termino“ sąvoka, įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų pasyvumą ginčijamų sandorių sudarymo metu, įvertinęs tikruosius ieškovų tikslus, kurių pastarieji siekė įgaliodami atsakovą, sprendė, jog 2002 m. birželio 17 d. įgaliojimo terminas galiojo 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu. Apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, jog pagal CK 2.142 straipsnio nuostatas įgaliojimas, kuriame nenurodytas terminas, galioja vienerius metus. Be to, notarinė praktika, kuria bylos nagrinėjimo metu rėmėsi trečiasis asmuo (notarė), nėra oficialus teisės šaltinis. Pasak apeliantų, notarui taikomi padidinti atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo standartai. Apeliantai akcentavo aplinkybę, jog Notarų atestacijos komisijos posėdžio metu ginčijamą įgaliojimą patvirtinusi notarė pripažino atlikusi neteisėtus veiksmus ir dėl to gailėjosi. Apeliantų teigimu, pripažinus, jog ginčijamas įrašas įgaliojime buvo padarytas neteisėtai, konstatuotina, kad įgaliojimas nurodytoje dalyje yra niekinis. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais sprendimais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantų reiškiama pozicija.

27Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje suformuotą taisyklę įsiteisėjęs teismo nuosprendis nagrinėjamu atveju laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, priimtais baudžiamojoje byloje, taip pat pagrįstai baudžiamosios bylos medžiagoje sukauptus duomenis vertino kitų šioje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

28Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymu nustatytus sandorius. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui, nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 straipsnio 1 dalis). Pavedimo sampratą reglamentuojančio CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132-2.151 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010; kt.). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovų (apeliantų) ir atsakovo R. D. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, kad šalys sudarė žodinę pavedimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas (įgaliotinis) įsipareigojo ieškovų (įgaliotojų) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Atsakovui šia sutartimi suteiktos teisės (jų ribos) buvo apibrėžtos ginčijamame įgaliojime (CK 6.756 straipsnio 2 dalis): apeliantų vardu užregistruoti ginčo pastatą, išsinuomoti žemės sklypą po ginčo pastatu, valdyti, tvarkyti ir disponuoti ginčo pastatu, jį parduoti ne mažiau kaip už 8 000 Lt, išnuomoti ginčo pastatą sąlygomis savo nuožiūra, įkeisti ginčo pastatą bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui bei atstovauti apeliantus visose civilinėse ir administracinėse bylose, susijusiose su ginčo pastatu (t. 1, b. l. 15-16). Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra ginčo dėl notarės įrašo, kaip notarinio veiksmo, kuriuo buvo koreguojama įgaliojimo dalis dėl termino, neteisėto atlikimo. Aplinkybę, kad įgaliojime esantį įrašą dėl termino pakoregavo (pakeitė) neteisėtai, pripažįsta ir pati notarė V. P.. Tokios pozicijos notarė nuosekliai laikėsi nuo pat minėtos aplinkybės paaiškėjimo: notarės neeilinės atestacijos metu, administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Teisingumo ministro įsakymo teisėtumo (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-7214-07/2007), baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2004 m. kovo 3 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumą, padarė išvadą, kad šio sandorio sudarymo metu R. D. išduotas įgaliojimas galiojo, nepaisant įrašo apie terminą pakeitimo, bet atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog prieš tai įgaliojime buvo nurodytas neapibrėžtas jo galiojimo terminas. Pagal paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrašo apie įgaliojimo terminą pakeitimu, nesant ginčo dėl minėto fakto (įrašo, kaip notarinio veiksmo, atlikimo neteisėtumo), yra teisiškai nereikšmingi ir dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Esminis šioje byloje spręstinas klausimas yra tas, ar ieškovų išduotas atsakovui įgaliojimas, nurodžius jame neapibrėžtą galiojimo terminą, galiojo ginčijamo 2004 m. kovo 3 d. sandorio sudarymo metu. Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovai laikėsi pozicijos, jog ginčijamas įgaliojimas, jame nurodžius neapibrėžtą galiojimo terminą, galiojo vienerius metus nuo išdavimo. Todėl, apeliantų manymu, įgaliojimo galiojimas turėjo baigtis 2003 m. birželio 17 d. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu įgaliojimo termino aiškinimu. Kaip ankščiau jau minėta, kolegija konstatavo tarp šalių (apeliantų ir atsakovo R. D.) buvus pavedimo teisinius santykius. Tarp ieškovų ir atsakovo R. D. susiklostė pavedimo teisniai santykiai, kuriais apibrėžtos ne tik jų tarpusavio teisės ir pareigos, bet ir atstovo įgalinimai santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Pažymėtina, jog sutartiniams santykiams taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. CK 6.756 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtinantis rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo įgaliojimo turinys turi būti aiškinamas ir šalių sudarytos pavedimo sutarties bendrame kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovai pavedė atsakovui R. D. atlikti įvairius teisinius veiksmus, susijusius su jiems priklausančiu nekilnojamuoju daiktu (įregistruoti, parduoti, įkeisti, išnuomoti ir kt.), tai yra ieškovai suteikė itin plačius įgalinimus jų vardu spręsti bet kokius klausimus, susijusius su ginčo pastatu. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovui R. D. suteiktų įgaliojimų mastą (apimtį) ir pobūdį, sprendžia, jog šiam buvo perduota visiška ginčo pastato teisinio režimo kontrolė ir jo teisinės padėties pokyčių darymo teisė. Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų matyti aiškus ieškovų duoto pavedimo tikslas – ieškovai pavedė atsakovui R. D. atlikti tam tikrus veiksmus, kadangi patys ketino ilgam laikui išvykti į užsienį (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 74-75). Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingas ir pavestų atlikti teisinių veiksmų eiliškumas: įregistruoti ieškovų vardu ginčo pastatą, išsinuomoti po juo esantį žemės sklypą, valdyti, tvarkyti ir disponuoti ginčo pastatu, tame tarpe jį apdrausti, pastatą parduoti, išnuomoti, įkeisti. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovai nesiekė išsaugoti ginčo pastato nuosavybės teisės, o priešingai – siekė pašalinti kliūtis, trukdančias pastatą parduoti, išnuomoti ar įkeisti, vėliau perleisti nuosavybės ar disponavimo teisę į ginčo pastatą arba tą teisę apsunkinti (įkeisti pastatą). Pažymėtina, jog ginčijamame įgaliojime ieškovai nurodė tik vieną įgaliotinio veiksmus ribojančią sąlygą – turtas negalėjo būti parduotas pigiau nei už 8 000 Lt, kas atitinka jo įsigijimo kainą. Kitus veiksmus (pastato įkeitimą, nuomą ir kt.) įgaliotinis galėjo atlikti savo nuožiūra ir savo nustatytomis sąlygomis. Darytina išvada, jog ieškovams buvo nesvarbu išsaugoti ginčo turtą savo žinioje, jie nesiekė, kad įsigytas nebaigtos statybos pastatas būtų baigtas statyti, paruoštas tinkamam naudojimui ir pan. Priešingai, pagal ginčijamą įgaliojimą daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą galėjo būti netgi apsunkintos (suvaržytos) – pastatas įkeistas įgaliotinio nuožiūra bet kokiam asmeniui už bet kokio dydžio ar pobūdžio prievoles. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vienintelis pavedimo veiksmų ribojimas, nurodytas įgaliojime (minimali turto pardavimo kaina), patvirtina, jog ieškovams nebuvo svarbus tolimesnis pastato teisinis likimas (galimybė šiose patalpose kurti verslą, naudoti jį asmeninėms reikmėms ir kt.). Ieškovai tik siekė garantijos, jog pavedimo sutarties vykdymo metu nepatirs nuostolių, t. y. užtikrintai atgaus ne mažiau lėšų, nei investuota įsigyjant pastatą (8 000 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pavedimo pobūdis ir mastas (pardavimas, nuoma, įkeitimas) leidžia manyti esant labiau tikėtiną faktinę aplinkybę, jog ieškovai neturėjo tikslo ir neketino tik vienerių metų laikotarpio ribose pavesti atsakovui vykdyti pastato savininko funkcijas, priešingai – akivaizdu, jog apeliantai siekė neapibrėžto konkrečia laiko trukme pavedimo vykdymo, be to, šalys susitarė dėl pavedimo sutarties rezultato – ieškovų ilgalaikio išvykimo metu visiškai sutvarkyti ginčo pastato įsigijimo formalumus – įregistruoti jį nekilnojamojo turto registre, išsinuomoti žemės sklypą, esantį po ginčo pastatu, ir tik atlikus nurodytus veiksmus – ginčo pastatą parduoti, įkeisti ar išnuomoti. Be to, atsižvelgiant į pavedimo veiksmų (pvz. pastato įkeitimo, nuomos) tęstinumą, į ginčo pastato specifiškumą (tai buvo nebaigtos statybos gamybinis pastatas, kurio nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre, pastatas be žemės sklypo), manytina, jog ieškovai pagal bendrąjį protingo asmens elgesio modelį sąžiningai negalėtų tikėtis, jog nurodyto pobūdžio veiksmai bus atlikti ir norimas rezultatas bus pasiektas per pakankamai trumpą laiką. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys susitarė, jog pavedimo santykiai tęsis, o kartu galios ir įgaliojimas bent iki ginčo pastato pardavimo, nuomos arba įkeitimo sandorių sudarymo, t. y. įgaliojimas pasibaigs ginčo pastatą pardavus, išnuomojus ar įkeitus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybę, jog ginčijamas įgaliojimas buvo išduotas nepraėjus vieneriems metams po 2000 metų redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo, kuomet dar nebuvo nuoseklios ir aiškios praktikos aiškinant įgaliojimo terminų sąvokas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog naujoje Civilinio kodekso redakcijoje įtvirtinta nauja „neapibrėžto termino“ sąvoka. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog trečiojo asmens notarės V. P. nurodyta notarinė praktika (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 71) nėra oficialus teisės šaltinis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina CK 2.142 straipsnio 1 dalyje išdėstytos teisės normos galimą skirtingą interpretavimą bei nevienodą taikymo praktiką ginčijamo įgaliojimo išdavimo metu. Vien lingvistiškai aiškinant CK 2.142 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, nesant susiformavusios jos taikymo praktikos, notarė (nežiūrint jai taikomų aukštesnių profesinių reikalavimų) galėjo pagrįstai manyti, jog nagrinėjamu atveju yra išskiriami trys įgaliojimo termino nustatymo variantai: kuomet nurodomas konkretus įgaliojimo terminas, kuomet terminas visiškai nenurodomas (kas reiškia, jog įgaliojimas galioja vienerius metus) bei kai nurodomas neapibrėžtas terminas, kuomet įgaliojimas baigiasi esant CK 2.137 straipsnio pagrindams. Teisėjų kolegijos nuomone, tokį minėtos normos aiškinimą atitinka ir byloje esantys duomenys bei notarinio veiksmo (koreguojant įrašą dėl galiojimo termino) neteisėto atlikimo aplinkybės. Notarė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog į ją atsakovas R. D. kreipėsi nurodęs, kad „neapibrėžto termino“ sąvokos nurodymas įgaliojime apsunkino pavedimo vykdymą. Be to, iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ginčijamą įgaliojimą, net ir pasibaigus vienerių metų terminui, atitinkamos valstybės institucijos laikė tinkamu ir galiojančiu (t. 1, b. l. 64-68). Įvertinusi ginčijamą įgaliojimą visų faktinių bylos aplinkybių kontekste (tarp šalių susiklostę pavedimo santykiai, įgaliojimo termino aiškinimas, šalių elgesys (veiksmai), įgaliojimo taisymo aplinkybės ir kt.), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sutarčių aiškinimo taisyklių pagrindu tinkamai identifikavo tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį ir ribas bei padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamos 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovų 2002 m. birželio 17 d. išduoto įgaliojimo terminas nebuvo pasibaigęs.

29Dėl pirkimo - pardavimo sutarčių ginčijimo

30Kaip minėta, apeliantai skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino turto pardavimo be varžytynių akto negaliojančiu ex officio, nors to prašė atsakovai. Pasak apeliantų, toks aktas yra nenuginčytas ir sukelia teisines pasekmes. Be to, atsakovai neįrodė, jog turto pirkimo be varžytynių aktas yra tariamas sandoris, t. y. jog tikrasis ginčo patalpų savininkas yra M. C.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais apeliacinio skundo argumentais. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Tuo tarpu nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio, t. y. nesant pareikšto reikalavimo dėl tam tikro sandorio pripažinimo negaliojančiu, tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi (pavyzdžiui, akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai ar gerai moralei). Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik tada, kai yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovai, argumentuodami ginčijamų turto perleidimo sandorių teisėtumą, papildomai nurodė aplinkybes, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie galimą sandorio (turto pardavimo be varžytynių) tariamumą (CK 1.86 straipsnis). Pažymėtina, jog atsakovai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepareiškė reikalavimo (ieškinio ar priešieškinio forma) dėl šio sandorio pripažinimo niekiniu. Aplinkybę, jog minėtas sandoris gali būti tariamas, atsakovai motyvavo ginčo pastato įsigijimo, jo kainos mokėjimo aplinkybėmis, t. y. nurodė, jog pastatas įsigytas už M. C. pinigus. Tiek apeliantai, tiek atsakovai nurodė skirtingas ginčo pastato įsigijimo aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių nurodytos turto įsigijimo ir turto kainos mokėjimo aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nurodytas sandoris yra akivaizdžiai niekinis, kas leistų teismui ex officio jį pripažinti negaliojančiu. Esant šioms aplinkybėms sandorio tariamumas galėjo būti nagrinėjamas tik šalims (ar vienai šalių) pareiškus tokį reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendimo motyvuose pasisakė dėl 2002 m. gegužės 31 d. turto pardavimo be varžytynių tariamumo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek šioje, tiek ir baudžiamojoje bylose teismų nustatytos ginčo pastato įsigijimo (pardavimo be varžytynių aktu) aplinkybės nagrinėjant šią civilinę bylą yra reikšmingos tik pavedimo sutarties ir ginčijamo įgaliojimo turinio aiškinimo aspektu. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ex officio 2002 m. gegužės 31 d. turto pardavimą be varžytynių niekiniu sandoriu.

31Apeliantai skunde teigė, jog 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartį jų vardu atsakovas R. D. sudarė pasibaigus jam išduoto įgaliojimo terminui. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta nepasibaigus 2002 m. birželio 17 d. įgaliojimo galiojimui, todėl nėra pagrindo pripažinti šią pirkimo - pardavimo sutartį ir vėlesnius ginčo turto perleidimo sandorius niekiniais sandoriais.

32Ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, jog ginčo pastatą prarado dėl nusikaltimo (dokumento – įgaliojimo) suklastojimo, panaudojimo arba realizavimo bei tarnybos pareigų (dėl notarės) neatlikimo, todėl prašė ginčo turtą išreikalauti iš dabartinio jo savininko atsakovo UAB „METALPLAST VILNIUS“. Tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovai nurodė esą, nepaisant išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, nusikaltimo padarymo faktas gali būti konstatuojamas ir nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti nusikaltimo padarymo faktą ir vadovavosi tik išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais. Pažymėtina, jog CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nusikaltimo fakto konstatavimas nagrinėjamu atveju reikšmingas tik sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, t. y. tik panaikinus ginčijamus sandorius bei pripažinus, jog nekilnojamojo daikto savininkas neteko dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tas turtas gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo (šiuo atveju – iš atsakovo UAB METALPLAST VILNIUS“). Teisėjų kolegija nusprendė, jog pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta nepasibaigus 2002 m. birželio 17 d. įgaliojimo terminui ir dėl minėtos priežasties ginčijami turto perleidimo sandoriai nepripažinti negaliojančiais. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija išaiškina, jog atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, apeliantų motyvai dėl nusikaltimo fakto konstatavimo, kas sąlygotų restitucijos taikymą natūra, tampa teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisako.

33Kiti ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

34Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

35Dėl bylinėjimosi išlaidų

36Atsakovas BUAB „METALPLAST VILNIUS“ pareiškė prašymą priteisti 2 420 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo pateiktoje PVM sąskaitoje - faktūroje nurodoma, kad išlaidas sudarė teisinės konsultacijos ir atstovavimas (t. 6, b. l. 91). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija mano, jog būtų teisinga ir protinga atsakovui BUAB „METALPLAST VILNIUS“ iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

37Kaip minėta, atsakovė V. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš apeliantų R. V. ir R. V. atsakovui BUAB „METALPLAST VILNIUS“ lygiomis dalimis 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė pripažinti niekine ir... 5. Atsakovai prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad įgaliojimas nebuvo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 9. Apeliaciniu skundu ieškovai R. V. ir R. V. prašo panaikinti teismo sprendimą... 10. Apeliaciniame skunde ieškovai taip pat nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra... 11. Atsakovas BUAB „METALPLAST VILNIUS“ atsiliepimu į apeliacinį skundą... 12. Atsakovė V. C. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos... 13. Atsakovas UAB „Mega“ pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 14. Trečiasis asmuo notarė V. P. pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą... 15. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320... 19. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 20. Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio... 21. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 22. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 23. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, kuris... 24. Dėl įgaliojimo ginčijimo... 25. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2002 m. gegužės 31 d. turto... 26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sutiko su trečiojo asmens notarės... 27. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.... 28. Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys turi teisę sudaryti... 29. Dėl pirkimo - pardavimo sutarčių ginčijimo... 30. Kaip minėta, apeliantai skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas... 31. Apeliantai skunde teigė, jog 2004 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartį... 32. Ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, jog ginčo pastatą prarado dėl... 33. Kiti ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo... 34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 35. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 36. Atsakovas BUAB „METALPLAST VILNIUS“ pareiškė prašymą priteisti 2 420 Lt... 37. Kaip minėta, atsakovė V. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti... 40. Priteisti iš apeliantų R. V. ir R. V. atsakovui BUAB „METALPLAST VILNIUS“...