Byla 2A-1074-560/2012
Dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybės, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybės, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 043,51 Lt žalos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jo apdraustas automobilis Toyota Avensis, v.n. ( - ) vairuojamas A. M., 2009-04-27 kelyje Vilnius-Panevėžys, ties 68 km., susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiu laukiniu gyvūnu – stirna, dėl ko buvo apgadinta transporto priemonė. Ieškovas išmokėjo draudėjui 3 043,51 Lt dydžio draudimo išmoką bei LR CK 6.1015 str. pagrindu įgijo draudėjo teises į žalos atlyginimą. Remdamasis LR CK 6.267 str. 2 d. nuostatomis, LAT 2009-03-24 nutartyje Nr. 3K-3-138/2009, 2009-11-23 nutartyje Nr. 3K-3-509/2009 suformuluotais aiškinimais, ieškovas teigė, kad šią žalą turi atlyginti Lietuvos valstybė.

4Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko bei prašė jį atmesti. Teigė, kad ieškovas nenurodė nei vienos civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinosios sąlygos. Neįrodžius šių sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Teigė, kad asmuo, valdęs didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, nes turėjo ir privalėjo numatyti bei išvengti susidūrimo su stirna. Nors, pasak vairuotojo, jis važiavo leistinu greičiu (apie 120 km per valandą), tačiau pagal teisės aktus leistinas greitis nereiškia saugaus greičio, kurį privalo pasirinkti kiekvienas vairuotojas, įvertinęs savo patirtį, eismo sąlygas ir kitas svarbias aplinkybes. Atsakovo teigimu, policija eismo įvykį galimai įformino formaliai, nes surašė dokumentus pagal vairuotojo paaiškinimą, tačiau neatliko išsamaus tyrimo ir nevertino mašinos greičio, stabdymo, slydimo atstumo, manevravimo. Taip pat atsakovas nesutiko su prašymu priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas, nes, pasak atsakovo, tokios palūkanos gali būti priteistos esant tik sutartinių prievolių pažeidimui.

5Tretysis asmuo VĮ „Automagistralė“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 str. nurodytų veiksmų, ir išieškoma CPK nustatyta tvarka. Atsakovui negali atsirasti turtinė prievolė atlyginti nuostolius ieškovui, kadangi nėra civilinės atsakomybės sąlygų, be kurių šios atsakomybės atsiradimas yra neįmanomas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011-05-04 sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovo UABD „Ergo Lietuva“ naudai 3 043,51 Lt nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2010-10-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 91 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas atmetė atsakovo teiginius, jog eismo įvykis įvyko dėl vairuotojo neatsargumo. Nurodė, jog byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad susidūrimo vairuotojas realiai galėjo išvengti. Oficialūs rašytiniai įrodymai bei liudytojo parodymai patvirtina, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad staiga į važiuojamąją dalį išbėgo stirna, kad vairuotojo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, kad vairuotojas neviršijo greičio. Šių duomenų atsakovas nepaneigė. Be to, įvykio vietoje nebuvo pastatytas įspėjamasis ženklas „Laukiniai žvėrys“, o aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko netoli buvusio ženklo „Laukiniai žvėrys“ galiojimo zonos pabaigos, atsižvelgiant į buvusias sąlygas, neįpareigojo vairuotojo imtis specialių atsargumo priemonių. Teismas, remdamasis LAT 2009-03-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009 suformuota praktika, laikė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 6.267 str. 1 d. analogija, pagal kurią valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas laikė, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gali bei privalo tai numatyti, taip pat ji turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Tai, kad susidūrimas įvyko dėl nenugalimos jėgos taip pat neįrodė ir atsakovas. Pažymėjo, kad artimoje kelio atkarpoje nuo 66 km iki 69 km buvo penki transporto priemonių susidūrimai su laikiniais gyvūnais, kas rodo, kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią nebuvo vienintelis ir galėjo būti atsakovės numatomas, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė, būdama laukinės gyvūnijos ir kelio savininke, nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, nesiėmė visų galimų prevencinių priemonių, t.y. atitvarų įrengimo, aktyvių perspėjamųjų ženklų įrengimo, leistino greičio reguliavimo ir pan., kad būtų išvengta susidūrimų su laukiniais gyvūnais šiame kelyje. Teismo teigimu, tai, kad kelias nėra saugus, papildomai patvirtina ir vėlesni atsakovo veiksmai: 2009-11-06 pripažinimo tinkamu naudotis aktas patvirtina, kad po eismo įvykio minėto kelio 65,5-76 km ruože abiejuose kelio pusėse buvo įrengta tinklo tvora nuo žvėrių, o 68,8 km buvo pastatyta požeminė perėja laukiniams gyvūnams. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl minėto eismo įvykio atsirado nuostoliai dėl automobilio sugadinimo, kuriuos atlygino ieškovas, išmokėdamas draudėjui draudiminę išmoką, todėl, remiantis LR CK 6.1015 str. 1 d. nuostatomis, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, kaip atsakingo už žalą asmens, eismo įvykio sąlygotų nuostolių atlyginimo išmokėtos draudimo išmokos sumos ribose. Dėl šių aplinkybių teismas, įvertinęs duomenis apie automobilio sugadinimą, konstatavo, kad yra pagrindas iš atsakovo – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės - ieškovo UABD „Ergo Lietuva“ naudai priteisti 3 043,51 Lt nuostolių. Taip pat, atmetęs atsakovo teiginius, jog iš valstybės negali būti priteisiamos palūkanos pagal LR CK 6.37 str., 6.210 str. nuostatas, ieškovui priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas šališkai įvertino bylos aplinkybes – vienoms suteikdamas esminę reikšmę, o kitų nevertindamas, kas neatitinka CPK nustatytų įrodymų vertinimo principų. Pasak apelianto, kelio 66-69 km susidūrimų skaičius nepatvirtina kelio 67,93 km pavojingumą (avaringumą). Taip pat kelio ruožo pavojingumo nepagrindžia ir faktas, kad 65,50 - 76 km atkarpoje abiejose kelio pusėse buvo įrengtos tinklo tvoros nuo žvėrių, nes tvoros įrengimas laikytinas pozityviais valstybės veiksmais, kuriems esant negali kilti jokia valstybės atsakomybė. Apelianto teigimu, faktiniais duomenimis yra nepagrįsta teismo išvada, jog valstybė realiai galėjo numatyti, kontroliuoti ir pašalinti 67,93 km susidūrimo su gyvūnu grėsmę. Pažymėjo, kad kelyje Vilnius-Panevėžys yra daugybė įspėjamųjų kelio ženklų, t. y. iš viso net 22 (kiekvienoje kelio pusėje) įspėjamieji ženklai „Laukiniai žvėrys“, todėl laikytina, kad valstybė atliko pozityvius, visus reikiamus veiksmus. Pažymėjo, kad avaringumas vertinamas pagal eismo įvykių skaičių, o ne pagal prevencines priemones, kurių pastatymas vėliau - po eismo įvykio negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad valstybė netinkamai vykdė savo kaip laukinės gyvūnijos savininko pareigas eismo įvykio metu. Duomenų, kad prevencinės priemonės įvykio vietoje turėjo būti įrengtos anksčiau, byloje nėra ir tokio pobūdžio neveikimo ieškovas neįrodinėjo. Pažymėjo, kad šioje byloje yra sprendžiamas konkrečios žalos, atsiradusios konkrečiam automobiliui susidūrus su prieš jį staiga į kelią konkrečioje vietoje išbėgusiu laukiniu žvėrimi atlyginimo klausimas. Todėl sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą ir įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, turėtų būti vertinama konkrečios autoįvykio vietos statistika, konkrečios atkarpos avaringumas. Teismas, remdamasis subjektyvia statistika, visiškai ignoravo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką“, kurios tikslas yra apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo parametrus, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Aptariamo kelio ruožo avaringumo ir būtinumo jį ženklinti atitinkamais kelio ženklais ar įrenginėti kitas technines priemones aplinkybės nebuvo nustatinėjamos ir liko neįrodytomis, t. y. nebuvo įrodyta, kad valstybė šioje vietoje pagal teisės aktus anksčiau privalėjo įrengti atitvarus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šalia įvykio vietos buvo galiojantis įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, apeliantas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė ir jos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į laukinių gyvūnų populiaciją, jų migracijos ypatumus konkrečioje vietoje, ėmėsi reikiamų veiksmų, kad būtų užkirsta galimybė žalai atsirasti dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Be to, byloje nėra duomenų ir ieškovas neįrodė, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, netinkamai taikiusi Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitus teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad valstybė laikydamasi teisės aktų, numatančių kelio ženklinimą, reikalavimų, atliko pozityvius veiksmus, kurie paneigia valstybės neteisėtą neveikimą. Dėl šių aplinkybių apeliantas teigia, kad ieškovo patirti nuostoliai negali būti vertinami kaip nulemti atsakovo veiksmų (veikimo ar neveikimo), t. y. šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp valstybės veiksmų ir atsakovo nuostolių atsiradimo, todėl ieškinys negalėjo būti patenkintas. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismo išvada, jog valstybė realiai galėjo numatyti 67,93 km susidūrimo su laukiniu gyvūnu grėsmę, yra nepagrįsta jokiais įrodymais, o ieškovas neįrodė, kad 67,93 km būtų įvykę daug susidūrimų su laukiniais gyvūnais, t.y. ieškovas neįrodė, kad valstybei buvo žinoma ir ji protingai galėjo iš objektyvių (statistinių ar kitų) duomenų numatyti, kad 67,93 kelio kilometras yra pavojingas ir reikia imtis specialių priemonių. Pasak apelianto, laisvėje gyvenančio laukinio gyvūno neįmanoma visiškai sukontroliuoti ir valdyti, kaip naminio ar nelaisvėje gyvenančio laukinio gyvūno, todėl valstybės, kaip laukinio gyvūno savininko - vien tuo pagrindu atsakomybę kildinant tik iš nuosavybės teisės, nesant neteisėtų, priešingų teisei veiksmų, t. y. nesant ženklų statymo, medžioklės teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, atsakomybė negalima (t. y. ji nekyla). Pažymėjo, kad stirnos ne tik nemigruoja, bet ir apskritai yra pakankamai sėslios, o atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus byloje esančius duomenis kelio Vilnius-Panevėžys 67,93 kilometre nėra buvę daugiau tokių susidūrimų, taip pat byloje nesant duomenų apie toje vietoje esančią masinę stirnų populiaciją ar nusistovėjusius ir kertančius kelią stirnų migracijos takus, pavienės stirnos iššokimas į kelią šiuo konkrečiu atveju konkrečiame kelio ruože yra atsitiktinumas, aplinkybė, kurios nebuvo galima numatyti ir ši force majeure aplinkybė šalina atsakovo atsakomybę. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog vairuotojo veiksmuose nebuvo didelio neatsargumo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 dalyje nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Rūpestingas ir atidus vairuotojas privalo pasirinkti tokį važiavimo greitį ir būdą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę prieš kliūtį ar ją apvažiuoti. Vairuotojas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, privalo įvertinti savo automobilio technines galimybes, esamas eismo sąlygas, matomumą, savo vairavimo įgūdžius ir pasirinkti tokį važiavimo greitį ir būdą, kad nekeltų pavojaus sau, tretiesiems asmenims ir aplinkai. LR CK 6.253 str. 5 d. nustatyta, jog civilinė atsakomybė netaikoma, jeigu žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų. Nors teismas nurodė, kad vairuotojas pasirinko leistiną greitį ir nėra jo tyčios ar didelio neatsargumo, tačiau tai dar nereiškia, kad jis vairavo automobilį imdamasis visų atsargumo priemonių, kaip tai numatyta Kelių eismo taisyklių 53 punkte, kad reikalui esant galėtų tinkamai suvaldyti automobilį. Teismas nesiaiškino, ar vairuotojas tinkamai elgėsi saugaus eismo reikalavimų požiūriu konkrečiomis aplinkybėmis, ar nustatytomis aplinkybėmis vairuotojas turėjo techninę galimybę (galėjo) išvengti eismo įvykio, kokiu maksimaliu greičiu galėjo saugiai važiuoti transporto priemonės vairuotojas, todėl teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad visa atsakomybė dėl autoįvykio tenka valstybei. Pasak apelianto, tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą. Esant tokiam pagrindui valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveiktų taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėtų veikti (LR CK 6.271 str. 4 d.). Tokiu atveju valstybės atsakomybė turėtų būti nustatyta pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.263 str.), kuriai atsirasti būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą); žalą; priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei patirtos žalos ryšį; kaltę (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str. 1 d., 6.272 str.2 d.). Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus, būtų netinkamai vykdžiusi jam įstatymais nustatytas pareigas. Neįrodžius valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakomybė negali kilti, todėl apelianto vertinimu, teismas netinkamai pritaikė CK 6.267 str. 1 d. nuostatas. Taip pat apeliantas teigė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LAT 2009-11-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009, kadangi faktinės aplinkybės, kurios gali turėti esminės reikšmės tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, skiriasi- skiriasi keliai, kuriuose įvyko autoįvykiai, jų ilgiai, dislokacija, gretimybės, eismo įvykių skaičius, todėl negalima vienareikšmiškai vertinti nurodytų aplinkybių kaip tapačių. Taip pat apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju, remiantis LR CK 6.210 str. nuostatomis, negalėjo būti priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kadangi tokios palūkanos gali būti priteistos tik esant sutartiniams, o ne deliktiniams santykiams.

10Trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“ prisidėjo prie atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo bei prašė jį tenkinti. Taip pat trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su kuriuo sutiko. Nurodė, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus įvertino neobjektyviai, padarydamas šališkas išvadas. Pažymėjo, kad kelio 66-69 km įvykusių susidūrimų skaičius nepatvirtina kelio 67,93 km pavojingumo (avaringumo). Pagal nustatytą tvarką šis kelio ruožas nelaikytinas avaringu. Pažymėjo, kad kelyje Vilnius-Panevėžys iš viso yra 22 (kiekvienoje kelio pusėje) įspėjamieji ženklai „Laukiniai žvėrys“. Eismo įvykio vietoje kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ galiojimas buvo ką tik pasibaigęs. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad valstybė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų eismo saugumui kelyje užtikrinti. Byloje surinkti duomenys nepatvirtinta, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo avaringas ir kad buvo būtinos kažkokios specialios apsaugos priemonės eismo saugumui kelyje užtikrinti, kad atsakovas būtų pažeidęs kelių ženklinimo tvarką, netinkamai taikę Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitus teisės aktus. Tai pat vėliau eismo įvykio vietoje pastatyti tinklo atitvarai neįrodo, kad kelio ruožas yra avaringas (kad ten būtų įvykę daug susidūrimų su laukiniais gyvūnais). Apsauginių tvorų pastatymas pats savaime nedaro kelio avaringu, nes avaringumas vertinamas pagal įskaitinių eismo įvykių skaičių, o ne pagal prevencines priemones, kurių pastatymas vėliau - po eismo įvykio negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad valstybė netinkamai vykdė savo kaip laukinės gyvūnijos savininko pareigas eismo įvykio metu. Pasak trečiojo asmens, bylą nagrinėjęs teismas nevertino byloje esančių duomenų apie vairuoto elgesį šioje kelio situacijoje. Tai, kad vairuotojo atžvilgiu nebuvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla, neįrodo, kad vairuotojas elgėsi kaip apdairus ir rūpestingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas civilinės teisės prasme. Byloje esantis vairuotojo paaiškinimas patvirtina, kad didelę vairavimo patirtį turintis asmuo, kuris ilgą laiko tarpą po kelis kartus per savaitę važiuoja tuo pačiu keliu ir iš 22 jame esančių įspėjamųjų kelio ženklų mato tik 3-4, kuris pamatęs įspėjamąjį kelio ženklą nesiima jokių ypatingų saugumo priemonių, nesielgia kaip apdarus ir rūpestingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vairuotojo neatsargumas nebuvo įrodytas. Tuo tarpu atsakovas pažymėjo, kad laikydamasis teisė aktų reikalavimų, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra ir negali būti priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su apelianto nuomone, jog nagrinėjamu atveju negali būti kaip precedentas taikoma LAT 2009-03-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009.

11Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad, remiantis LR CK 6.267 str. nuostatomis, LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009 pateiktais paaiškinimais, už laukinio gyvūno padarytą žalą turi atlyginti valstybė be kaltės. Teigė, kad apeliacinio skundo argumentai, jog valstybė ėmėsi visų priemonių, kad kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, būtų saugi, kad joje nepasikartotų nuolatiniai susidūrimo su laukiniais gyvūnais, neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad pagal turimus duomenis, 68 kelio kilometre, ar artimame jam kilometre, vien 2008 m. rugsėjo mėn. įvyko 3 susidūrimai su laukiniais gyvūnais, o per 2006-2009 m. 66-99 kelio km užfiksuoti 47 susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Byloje nebuvo ginčo, jog eismo įvykio vietoje apskritai nebuvo jokių prevencinių eismo organizavimo priemonių. Tik 2009 m. lapkričio mėn. abiejose šio kelio pusėse buvo įrengtos tinklo tvoros apsaugoti nuo laukinių žvėrių išbėgimo į šią intensyvaus eismo magistralę, o 68,8 km, t.y. visai artimai kelio atkarpai, kurioje įvyko šis eismo įvykis, buvo įrengta požeminė laukinių žvėrių perėja. Pasak ieškovo šie veiksmai buvo atlikti per vėlai, ir tai sąlygojo atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė neveikimu, atsiradimą. Pasak ieškovo, byloje esantys duomenys apie įvykusių eismo įvykių dėl susidūrimo su laukiniais gyvūnais kiekį liudija, kad šis kelias yra ypatingai pavojingas tokių eismo įvykių prasme. Ieškovas teigė, kad pagal teismų suformuotą praktiką avaringų kelio ruožų metodikos buvimas bei tai, kad aktuali kelio atkarpa pagal metodiką nėra priskirtina prie pavojingų, savaime nesudaro pagrindo nekilti atsakovo civilinei atsakomybei, o valstybė kaip apdairi ir rūpestinga savininkė, turėdama tokią statistiką, privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pareigą imtis priemonių tai kontroliuoti: anksčiau statyti specialius atitvarus, kelio ženklus ir užkirsti kelią kilti tokioms neigiamoms pasekmėms. Be to, šioje metodikoje iš esmės atsižvelgiama į eismo įvykių tam tikrame kelio ruože skaičių, kuriame žuvo ar buvo sužaloti žmonės, tuo tarpu, Konstitucija kaip vieną iš saugotinų ir ginamų vertybių, ne abejotinai, laiko ir asmens nuosavybę ir šios vertybės atžvilgiu laukiniai žvėrys, kaip valstybės turtas, negali būti saugomi prioritetiškai. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiais, kad staigus stirnos pasirodymas kelyje negalėjo būti numatytas ir turi būti vertinamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė. Pagal duomenis tai yra nuolatinis reiškinys, turintis tendenciją, todėl jo negalima pavadinti neprognozuojamu ar nekontroliuojamu, juo labiau, kad atsakovas jį ėmėsi suvaldyti, tačiau tai buvo atlikta per vėlai. Pažymėjo, kad pagal LR CK 6.267 str. 1 d. asmuo nuo civilinės atsakomybės gali būti atleistas tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Civilinėje byloje esanti eismo įvykio medžiaga iš esmės patvirtina, kad vairuotojas jokių kelių eismo taisyklių prieš susidurdamas su staiga į kelią išbėgusia stirna nepažeidė. Jokių kitų duomenų, kad vairuotojo veiksmai galėjo turėti įtakos eismo įvykio kilimui, civilinėje byloje nėra, todėl teismas pagrįstai atmetė atsakovo samprotavimus dėl vairuotojo didelio neatsargumo. Pasak ieškovo teismas nepažeisdamas CPK nuostatų, pagrįstai vadovavosi LAT civilinėse bylose Nr. 3K-3-2009 bei 3K-3-138/2009 priimtais precedentais. Taip pat teismas tinkamai taikė LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. nuostatas ir teisėtai priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas tenkintinas.

14Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-04 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo atmesti.

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

16Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-03-12 A. M. ir UADB „Ergo Lietuva“ sudarė savanorišką transporto priemonės draudimo sutartį, kuria vienerių metų terminui nuo 2009-03-19 iki 2010-03-18 buvo apdraustas automobilis Toyota Avensis, v.n. ( - ) 2009-04-27 05:20 kelyje Vilnius-Panevėžys (kairė pusė) 67,93 km įvyko eismo įvykis, kurio metu A. M. vairuojama transporto priemonė Toyota Avensis, v.n. ( - ) susidūrė su į kelią staiga išbėgusiu laukiniu gyvūnu – stirna. Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ minėtą eismo įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo draudėjui 3 043,51 Lt draudimo išmoką. Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato poskyrio viršininkas N. B. 2009-04-27 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. M. atžvilgiu, konstatavus, kad A. M. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ pareiškė ieškinį Lietuvos valstybei dėl 3 045,51 Lt žalos atlyginimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas skundžiamu 2011-05-04 sprendimu ieškinį patenkino, iš esmės konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 6.267 str. 1 d. analogija, pagal kurią valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo; taip pat teismas atmetė atsakovo teiginius, jog eismo įvykis įvyko dėl vairuotojo neatsargumo bei konstatavo, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gali bei privalo tai numatyti, taip pat ji turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones, o tos aplinkybės, jog kelio atkarpoje nuo 66 iki 69 km buvo penki transporto susidūrimai su laukiniais gyvūnai bei kad po eismo įvykio šioje vietoje buvo įrengta tinklo tvora nuo žvėrių bei pastatyta požeminė perėja laukiniams gyvūnams, patvirtina, kad kelias nebuvo saugus ir kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią nebuvo vienintelis.

17Pažymėtina, kad atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009-03-24 ir 2009-11-23 nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, kurias nurodė ieškovas bei kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už laukinio gyvūno (laukinio žvėries) eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Pažymėtina, kad net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius. Taigi, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, žalą, priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bei atsakovo kaltę turi įrodyti ieškovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė.

18Ieškovas teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, kadangi statistiniai duomenys, jog vien per 2008 m. rugsėjo mėnesį šioje atkarpoje įvyko 3 susidūrimai su laukiniais gyvūnais, o per 2006-2009 m. 66-99 kelio km. užfiksuoti 47 susidūrimai su laukiniais gyvūnais, rodė, kad kelias yra nesaugus ir atsakovas, kaip laukinės gyvūnijos savininkas, privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pareigą imtis priemonių tai kontroliuoti (imtis prevencinių eismo organizavimo priemonių). Šių priemonių valstybė ėmėsi tik po nagrinėjamo įvykio, kas, pasak ieškovo, ir rodo atsakovo neteisėtus veiksmus. Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje nebuvo galiojančio kelio ženklo, įspėjančio apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, nebuvo įrengta metalinė tvora nuo laukinių gyvūnų, tačiau tai, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus bei priteisti ieškovo reikalaujamą žalos atlyginimą. Byloje surinkti duomenys, priešingai nei tą nurodė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo avaringas ir kad buvo būtinos kažkokios specialios apsaugos priemonės eismo saugumui kelyje užtikrinti. Taip pat, remiantis bylos įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių stirnų populiacijai reguliuoti ar kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laukinio gyvūno – stirnos – savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, šioje byloje turi būti atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje, kuriame įvyko eismo įvykis, o ne visame kelyje Vilnius – Panevėžys ar jo didelėje atkarpoje, todėl ieškovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta bendro pobūdžio informacija apie transporto priemonių susidūrimus su laukiniais gyvūnais per gan ilgą laiko tarpą (nuo 2006-05-01 iki 2009-05-01) bei ganėtinai didelėje Vilnius – Panevėžys kelio dalyje (66-99 km.) nesudaro pagrindo teigti, kad eismo įvykio vieta buvo avaringa ar kad valstybė nereagavo į pasikartojančius eismo įvykius su laukiniais gyvūnais ir nesiėmė priemonių užkirsti tam kelio. Priešingai nei laikė pirmosios instancijos teismas, to nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Nors iš ieškovo teismui pateiktos informacijos seka, kad kelio Vilnius – Panevėžys atkarpoje nuo 66 iki 69 km per 2007-2008 buvo užfiksuoti 5 transporto priemonių susidūrimai su laukiniais gyvūnais, tačiau iš šios pažymos kartu seka, jog 67-68 kilometre (šioje byloje nagrinėjamas eismo įvykis įvyko 67,93 km) per 2007-2008 metus buvo užfiksuoti vos 2 eismo įvykiai, kas taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykio vieta buvo išskirtinai nesaugi ir kad atsakovas dar iki nagrinėjamo eismo įvykio turėjo imtis kokių nors papildomų, būtinų priemonių, siekiant užtikrinti eismo dalyvių saugumą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kelio avaringumą (nesaugumą) patvirtina ir tas faktas, kad neužilgus po eismo įvykio kelio abiejuose pusėse buvo įrengta tinklo tvora nuo žvėrių, o 68,8 km buvo pastatyta požeminė perėja laukiniams gyvūnams. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog šie įrenginiai buvo pastatyti, siekiant pašalinti didelį kelio avaringumą, nesaugumą. Vien tas faktas, kad čia buvo nutiesta tinklo tvora, įrengtas praėjimas laukiniams gyvūnams, neįrodo, jog kelio 67,93 km buvo pavojingas, ar kad ten buvo įvykę daug susidūrimų su laukiniais gyvūnais, ir kad valstybė šių priemonių turėjo imtis ganėtinai anksčiau, todėl tvoros įrengimas, teismo vertinimu, laikytinas pozityviais valstybės veiksmais, už kuriuos valstybei negali kilti atsakomybė.

19Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingas išvadas, visiškai nesirėmė Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika nėra tinkamas įrodymas atsakovo neveikimui paneigti, nes ji nėra paskelbta valstybės žiniose, kaip to reikalauja įstatymai. Pažymėtina ir tai, kad pagal nurodytą metodiką eismo įvykis suprantamas kaip įvykis kelyje, kurio metu dalyvaujant judančiai transporto priemonei žuvo ir (ar) buvo sužeista žmonių (Metodikos 2.2. p.). Kadangi nagrinėjamo įvykio atveju nežuvo ir nebuvo sužeista žmonių, jis nepatenka į Metodikos reguliavimo sferą, todėl šia metodika remtis negalima. Visgi tai nepaneigia atsakovo pagrįstų argumentų, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp valstybės veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos, ir tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad valstybė dar iki nagrinėjamo eismo įvykio kilimo minėtoje kelio Vilnius – Panevėžys atkarpoje turėjo imtis kokių nors papildomų prevencinių, apsaugos nuo laukinių žvėrių išbėgimo į kelią priemonių. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl valstybės, kaip laukinio žvėries savininko, atsakomybės, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti pakankamumo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokiu gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Byloje nėra įrodymų, jog kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti saugias eismo sąlygas, bet ir užtikrinti, rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, teismo vertinimu, ieškovo teiginius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo paneigia ir atsakovo įgaliotų asmenų priimti teisės aktai ir programos, skirtos laukinių gyvūnų apsaugai ir saugiam eismui užtikrinti, t.y. LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155. Be to, atsakovas yra priėmęs 2000-06-27 LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt., kas rodo, kad valstybė ėmėsi pozityvių veiksmų, reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams.

20Be to, visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgti atidžiai ir rūpestingai, vairuoti maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį. Vairuotojas privalo važiuoti ne tik neviršydamas maksimaliai leistino greičio, bet, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti ir į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (Kelių eismo taisyklių 19 p., 133 p., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 3 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko ankstų rytą, miškingoje teritorijoje, netoli nuo buvusio įspėjamojo ženklo „Laukiniai žvėrys“ galiojimo zonos pabaigos, pagal vairuotojo paaiškinimus, jis tuo metu važiavo 120 km/h greičiu, šiuo keliu važiuoja jau ilgą laiką kelis kartus per savaitę, bet visame kelyje matė vos 3-4 įspėjamuosius ženklus „Laukiniais žvėrys“, kurių veikimo zonoje nesiima jokių ypatingų saugumo priemonių, nesumažina greičio. Teismo nuomone šie faktiniai duomenys, atsižvelgiant į vairavimo sąlygas, į vairuotojo pasirinktą greitį, kuris, nors ir neviršijo leistinos ribos, tačiau nereiškia, kad atitiko saugaus eismo reikalavimus, teikia pagrindą konstatuoti, kad šiai bylai išspręsti reikšmingo eismo įvykio metu automobilio vairuotojas nebuvo toks rūpestingas ir atidus, koks turėjo būti.

21Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir patirtos žalos, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės deliktinės atsakomybės bei pareigos atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius (žalą). Priešingi pirmosios instancijos teismo argumentai, kad valstybė, kaip rūpestinga ir atidi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią, imtis pakankamų priemonių tai kontroliuoti, o jai šios pareigos neįvykdžius, ji, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą asmens turtui, nėra pagrįsti bylos įrodymais, jie padaryti netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, todėl, nenustačius atsakovo Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinys atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atmestinas.

22Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos. Pagal LR CPK 93 str. 1 d. nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovo ieškinį, jo prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“ patyrė 750 Lt išlaidų už advokato teisines konsultacijas, atsiliepimo į ieškinį parengimą, kuriuos, atmetus ieškinį prašė priteisti iš ieškovo (b.l. 107-112). Trečiojo asmens patirtos išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio, todėl 750 Lt priteistini iš ieškovo. Be to, trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“ pateikė prašymą, patenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atmetus pareikštą ieškinį, priteisti jo patirtas išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme – 1 050 Lt. Iš pateikto atliktų darbų sąrašo seka, kad šią sumą sudaro 750 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, 150 Lt prisidėjimo prie apeliacinio skundo parengimas bei 150 Lt atstovavimas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintus maksimalius priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžius, į tai, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, šis trečiojo asmens VĮ „Automagistralė“ prašymas, tenkintinas iš dalies, t.y. priteisiant iš ieškovo 750 Lt išlaidų už atsiliepimo parengimą, o kitoje dalyje jo prašymą atmetant, kadangi prašymas priteisti patirtas išlaidas už prisidėjimo prie apeliacinio skundo parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįstas. Viso iš ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ trečiajam asmeniui VĮ „Automagistralė“ priteistina 1 500 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

23Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

Nutarė

24atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti.

25Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo atmesti.

26Priteisti iš ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ (į.k. 110012799) trečiojo asmens VĮ „Automagistralė“ (į.k. 181270531) naudai 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė... 4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 5. Tretysis asmuo VĮ „Automagistralė“ pateikė atsiliepimą į ieškinį,... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011-05-04 sprendimu ieškinį patenkino... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 10. Trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“ prisidėjo prie atsakovo Lietuvos... 11. Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą,... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 14. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-04 sprendimas naikintinas ir... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 16. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-03-12 A. M. ir... 17. Pažymėtina, kad atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis... 18. Ieškovas teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu,... 19. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas,... 20. Be to, visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgti atidžiai ir... 21. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad ieškovas... 22. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują... 23. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 24. atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 25. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą... 26. Priteisti iš ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ (į.k. 110012799) trečiojo...