Byla 2-391-196/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bendrasavininkės V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bendrasavininkės V. M. pareiškimą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybės įmonei ,,Turto bankas“, tretiesiems asmenims bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras, S. M. dėl Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinio reikalavimo, perduoto Valstybės įmonei Turto bankas, dydžio sumažinimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėja pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI kreditorinis reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankui, V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje yra 58 391,48 Lt. Pareiškėja teigė, kad pagal VMI pateiktą informaciją laikotarpiu nuo 2001-09-01 iki 2006-09-01 buvo priimti 42 532 sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažįstamos mokestinės nepriemokos suėjus išieškojimo senaties terminui. Teigia, kad ši informacija ir pateikti įrodymai patvirtina, kad iki 2001-06-29 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-394 įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai buvo skaičiuojami nuo teisės išieškoti atsiradimo, kaip kad nurodyta šiame įstatyme, t. y. dar iki 2001-09-01, tačiau Kauno apskrities VMI 2005-10-20 pažymoje Nr. N9-927 pareiškėjos įmonei mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino eigos pradžia nurodyta 2000-06-05. Pareiškėjos teigimu, prie pareiškimo pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos dėl priverstinio išieškojimo senaties termino V. ir S. M. prekybos įmonei buvo taikomos kitaip, nei kitiems mokesčių mokėtojams, nes nuo 2001-09-01 iki 2006-09-01 buvo priiminėjami sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažįstamos mokestinės nepriemokos suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, kai senaties termino eiga buvo prasidėjusi dar iki 2001 m. rugsėjo 1 d., todėl pareiškėja prašė peržiūrėti Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą, nurodė, kad priešingu atveju bus pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, reiškiantis, kad taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų turi būti lygūs.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą.

6Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1962-230/2012 pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą kreditoriams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Turto bankas, tretiesiems asmenims bankrutuojančiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras, S. M. dėl Marijampolės apskrities VMI kreditorinio reikalavimo, perduoto VĮ Turto bankas, dydžio nustatymo ir jo sumažinimo. Minėtoje byloje pareiškėja prašė pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankas, yra 58 391,48 Lt. Prašymą grindė tuo, kad Marijampolės apskrities VMI, remdamasi LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, privalėjo savo iniciatyva perskaičiuoti delspinigius, tačiau 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-23 perskaičiavo tik patikrinimo metu apskaičiuotus delspinigius, o 2008 m. balandžio 2 d. raštu pranešė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas nėra suėjęs.

7Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja, pateikdama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-03-01 raštą Nr. (12.25-31-3) R-2066 teigė, jog jis patvirtina aplinkybę, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos V. ir S. M. prekybos įmonei buvo taikomos kitaip, nei kitiems mokesčių mokėtojams, nes nuo 2001-09-01 iki 2006-09-01 buvo priiminėjami sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažįstamos mokestinės nepriemokos suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, todėl pareiškėja prašė peržiūrėti Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-1962-230/2012 nutraukė CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau yra išnagrinėtas ir kitose bylose priimti sprendimai jau yra įsiteisėję, o pareiškėjos nurodoma nauja aplinkybė, kuria grindžiamas prašymas peržiūrėti ir patikslinti Marijampolės apskrities VMI reikalavimą, t. y. VMI 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3) R-2066, nesudaro jokio naujo pagrindo dar kartą peržiūrėti pareiškėjos ginčijamo Marijampolės apskrities VMI reikalavimo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2013 m. sausio 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos kasacinį skundą, 2013 m. spalio 16 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja šiame pareiškime teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartyje konstatavo, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, todėl iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga, tačiau prie pareiškimo pateikti įrodymai paneigia aukščiau nurodytų teismų sprendimų pagrįstumą, tai yra teismų padarytas išvadas dėl priverstinio išieškojimo senaties termino pradžios momento. Pažymėjo, kad CPK 279 straipsnio 4 dalis nustato, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-608/2013). Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymo, išnagrinėto civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1962-230/2012, kurio dalykas – pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI reikalavimas yra 58 391,98 Lt, ir kurioje pareiškėja siekė įrodyti, kad ginčijamas reikalavimas, t. y. mokestinės nepriemokos skola ir už ją apskaičiuoti delspinigiai, būtų pripažinti beviltiška skola ir nurašyti suėjus penkerių metų mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties terminui, yra tapatus šioje byloje reiškiamam reikalavimui. Teismas nurodė, kad pareiškėja tiek išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje reikalavimą grindžia iš esmės tapačiomis aplinkybėmis – kad iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos duomenų matyti, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos V. ir S. M. įmonės atžvilgiu buvo taikomos kitaip, negu kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, kadangi laikotarpiu nuo 2001-09-01 iki 2006-09-01 buvo priiminėjami sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažįstamos mokestinės nepriemokos suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui. Teismas darė išvadą, kad ginčai dėl teisės normų, reglamentuojančių mokestinės nepriemokos ir delspinigių už ją išieškojimo senaties termino aiškinimo ir taikymo jau yra išnagrinėti ir dėl jų priimti sprendimai yra įsiteisėję, o pareiškėja V. M. nagrinėjamoje byloje iš esmės reiškė tapatų reikalavimą patikslinti Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad yra įsiteisėję teismo nutartys dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Pareiškėja (apeliantė) V. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas pareiškimą dėl kreditoriaus reikalavimo patikslinimo atsisakė priimti nepagrįstai, nes bankroto byla dar nėra baigta. Kadangi Marijampolės apskrities VMI reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankui yra nepagrįstas, todėl turi būti peržiūrėtas ir tokia galimybė egzistuoja tikslinant kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje.
  2. Marijampolės apskrities VMI finansinis reikalavimas išieškoti mokesčio nepriemokas ir su tuo susijusias sumas yra patvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Pareiškėjos šioje byloje reiškiamų reikalavimų esmė –nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo sumažinimas. Tai reiškia, kad yra pareikštas reikalavimas jau iškeltoje ir nagrinėjamoje bankroto byloje, t.y. toje pačioje neužbaigtoje civilinėje byloje. Kadangi bankroto byla nėra užbaigta, ji vis dar nagrinėjama, tai skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patikslinimo CPK 279 straipsnio 4 dalies pagrindu, negali būti laikoma pagrįsta.
  3. Apeliantės nuomone, jos reiškiami reikalavimai nebuvo išspręsti iš esmės, nes jie buvo spręsti bankroto byloje, o bankroto byla dar nėra baigta, todėl negalima laikyti, kad yra įsiteisėję sprendimai pareiškėjos keliamu klausimu. Minėti sprendimai buvo priimti remiantis kitais pagrindais ir nagrinėjant kitus įrodymus. Šiuo atveju pareiškėja pateikė naują įrodymą – 2014 m. spalio 7 d. VMI raštą Nr. (23.1-08)-R-7415, kuris paneigia Marijampolės apskrities VMI deklaruotą ir teismų nustatytą aplinkybę, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., o tai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos įmonei MAĮ nuostatos buvo taikomos kitaip, nei kitiems mokesčių mokėtojams. Naujas įrodymas patvirtina, kad priverstinio išieškojimo senaties terminą mokesčių administratoriai nuo 2001 m. sausio 9 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. skaičiavo nuo teisės išieškoti atsiradimo ir priiminėjo sprendimus pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, kaip tuo tarpu iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, todėl iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga.
  4. Teismas ne tik nebuvo aktyvus ir nerinko įrodymų, bet ir nevertino bylos nagrinėjimo metu pateiktų oficialių dokumentų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kurie paneigia LAT 2013 m. spalio 16 d. nutartyje padarytą išvadą, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, todėl iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga
  5. Teismas, nevertindamas visų pareiškėjos byloje pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakydamas, pažeidė CPK 185 ir 187 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kurios teismams yra privalomos. Teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo pagrindas yra ne vien tik įrodymų išvardijimas teismo sprendime, bet ir pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės nustatymas, jų turinio išdėstymas. Priešingai priimtiem procesiniams sprendimams, visi byloje pateikti įrodymai turėjo būti įvertinti ir aptarti.
  6. Teismas pažeidė teisingumo, protingumo, asmens teisę kreiptis į teismą ir lygiateisiškumo principus.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

12Bankroto byloje visus klausimus teismas išsprendžia priimdamas nutartis, kurios įsiteisėjusios įgyja res judicata galią. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra atsisakymas priimti pareiškimą dėl bankrutavusios įmonės kreditoriaus įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo dydžio tikslinimo (sumažinimo).

13Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

14Nagrinėjamu atveju apeliantė, kuri BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje taip pat yra ir atsakovė, iš esmės ginčija Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą, perduotą VĮ Turto bankui, – prašo pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI reikalavimas yra 58 391,98 Lt, t.y. siekia įrodyti, kad ginčijamas reikalavimas, t. y. mokestinės nepriemokos skola ir už ją apskaičiuoti delspinigiai, būtų pripažinta beviltiška skola ir nurašyta suėjus penkerių metų mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties terminui (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ 29) straipsnio 3 dalis, 2001 m. rugsėjo 1 d. įstatymo redakcija). Teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad ĮBĮ ir teismų praktika nedraudžia dalyvaujančiam bankroto byloje asmeniui patikslinti ar ginčyti teismo patvirtintus bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, tačiau bankroto byloje dalyvaujantis asmuo tokį reikalavimą turi pagrįsti. Apeliantė šiuo atveju tokių įrodymų nepateikė.

15Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl galimybės tikslinti teismo nutartimi patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus, yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Taigi, bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nėra absoliuti ir nesuteikia bankroto proceso dalyviams patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti neribotą skaičių. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujam tokio reikalavimo teisniam ir faktiniam pagrindui bei dalykui, kurie iki tol nebuvo žinomi ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi.

16Pagal bendrąją taisyklę, įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, pasiekiamas tam tikras procesinis rezultatas, dėl kurio ir vyko procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Atsižvelgiant į bankroto bylos specifiškumą, visus klausimus iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo teismas sprendžia nutartimis. Tokios teismo nutartys, kuriomis nustatomos šalių teisės ir pareigos, taip pat ir tvirtinami kreditorių finansiniai reikalavimai, kaip pirmiau nurodyta, savo turiniu prilygsta teismo sprendimo galiai, todėl joms taikomos CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatos. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą. Teismo sprendimas – tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo, aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės: nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai šalių santykiai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

17Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje Marijampolės apskrities VMI finansinio reikalavimo, perduoto VĮ Turto bankui pagrįstumas, jau yra išspręstas įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-269/2005, Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-76-343/2006 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5/2007; Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje 2-670-109/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-15/2011; Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-1962-230/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-181/2013 ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2013. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytų nutarčių turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusiomis teismo nutartimis visiems BĮI V. ir S. M. prekybos centro bankroto proceso dalyviams yra išaiškintos mokestinės nepriemokos skolos ir už ją apskaičiuotų delspinigių skaičiavimo senaties terminai, nustatyta, jog Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialiosios teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, įsigaliojo ir gali būti taikoma materialiniams santykiams dėl mokesčių išieškojimo tik nuo 2001 rugsėjo 1 d. Išaiškinta, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, taigi, priešingai negu teigia apeliantė, iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga. Be to, Lietuvos Aukščiausio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad analogiškos priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio kompetencijai priklauso teismų praktikos formavimas administracinių ginčų sprendimo klausimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimtą administracinėje byloje Nr. A-06-01229-03; 2008 m. spalio 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-756-875/2008; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2010).

18Šioje byloje apeliantė skundžia pirmos instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti apeliantės prašymą sumažinti Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą taikant 2001 m. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantės reiškiamo reikalavimo dalykas, t. y. piniginis reikalavimas, yra tas pats, kuris patvirtintas įsiteisėjusiomis aukščiau minėtomis nutartimis BĮI V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje. Byloje dalyvaujančių asmenų tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo, t. y. nagrinėjamu atveju apeliantė, dalyvavo priimant pirmiau nurodytas nutartis. Apeliantė BĮI V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje dalyvauja kaip bendraatsakovė, todėl šiuo atveju nėra svarbu, ar anksčiau reikalavimus dėl finansinio reikalavimo tikslinimo reiškė ji ar kitas bankroto proceso dalyvis. Reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas apeliantės reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reikalavimo pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais – šiuo konkrečiu atveju priverstinio išieškojimo senaties termino taikymu.

19Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą, ar kreipiantis į teismą nebuvo pažeistas reikalavimas, kad toje pačioje byloje nebūtų įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties priimti ieškinio atsisakymą ar patvirtinti taikos sutartį, svarbiausia yra žinoti kriterijus, pagal kuriuos galima daryti išvadą, jog byla, dėl kurios nagrinėjimo kreipiamasi, ir byla, kurioje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar pirmiau nurodytos nutartys, yra tos pačios (tapačios). Tokie kriterijai yra byloje dalyvaujančių asmenų, faktinio ieškinio pagrindo bei dalyko tapatumas. Analogiški kriterijai taikytini ir bankroto bylose reiškiamiems reikalavimams. Visi teismo veiksmai bankroto byloje laikytini teisingumo vykdymu, nes atliekami siekiant dėl įmonės baigties priimti teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą. Tai, kad dėl bankroto proceso specifikos ginčo klausimai bylos metu sprendžiami priimant nutartis, o ne teismo sprendimą, savaime nereiškia, jog dėl tų pačių jau nustatytų faktų bei materialinių teisinių santykių gali būti priimamos kelios skirtingos savo turiniu nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje bylos Nr. 3K-3-36/2010).

20Tiek šioje byloje, tiek anksčiau išnagrinėtose bylose, reiškiant tapatų reikalavimą, teigiant apie reikalavimo kitokį faktinį pagrindą, pareiškėja nurodo ne kitokį reikalavimo faktinį pagrindą, o kitokius įrodymus, kuriais grindžiamas tas pats reikalavimo faktinis pagrindas – priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pareiškėjos pateiktas įrodymas nėra pagrindas peržiūrėti ginčijamo reikalavimo pagrįstumą priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties taikymo aspektu, nes šio termino netaikymą lemia įstatymo nuostatų dėl nurodyto senaties termino pradžios aiškinimas, o ne pareiškėjos pateiktas įrodymas apie kitiems asmenims taikytą priverstinio išieškojimo senaties terminą. Be to, pareiškėjos pateiktame dokumente aiškiai nurodomi ieškinio senaties terminai po 2001 m. MAĮ naujos redakcijos, tik pareiškėja juos interpretuoja sau palankia linkme. Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ir įvertino visus teisiškai reikšmingus pareiškėjos argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamo ginčo esme, todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais ginčijama teismo išvada dėl pareiškėjos reikalavimų, kaip pareikštų pakartotinai, yra nepagrįsti.

21Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendžia, kad jau pirmiau nurodytomis įsiteisėjusiomis teismo nutartimis apeliantės keliamas finansinio reikalavimo tikslinimo klausimas yra išspręstas; konstatuoja, kad pareiškėjos keliami klausimai jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, priimtais dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Dėl šios priežasties apeliantės prašymas sumažinti kreditoriaus finansinį reikalavimą nagrinėjamoje byloje negalėjo būti priimtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Įvertinęs pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl atskirasis skundas atmestinas ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

22Kiti apeliantės skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto nutarties (sprendimo) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

23Vadovaujantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas bei atmestinas, ir skundžiamą nutartį palieka nepakeistą.

24Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25Palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėja pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti, kad... 4. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 5. Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti... 6. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad... 7. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja, pateikdama Valstybinės... 8. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Pareiškėja (apeliantė) V. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo... 12. Bankroto byloje visus klausimus teismas išsprendžia priimdamas nutartis,... 13. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1... 14. Nagrinėjamu atveju apeliantė, kuri BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto... 15. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl galimybės tikslinti teismo nutartimi... 16. Pagal bendrąją taisyklę, įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam... 17. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis BIĮ V. ir S. M. prekybos... 18. Šioje byloje apeliantė skundžia pirmos instancijos teismo nutartį, kuria... 19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal... 20. Tiek šioje byloje, tiek anksčiau išnagrinėtose bylose, reiškiant tapatų... 21. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendžia, kad jau pirmiau nurodytomis... 22. Kiti apeliantės skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi vertinant... 23. Vadovaujantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas yra... 24. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio... 25. Palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį nepakeistą....