Byla e2A-733-553/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys E. Š., VĮ „Turto bankas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 sprendimo ir 2016-05-20 papildomo sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Sigrona“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, ieškinį atsakovui S. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys E. Š., VĮ „Turto bankas“.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. Š. 35 552,53 EUR žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.
  2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-06-11 d. nutartimi UAB „Sigrona“ (toliau – Bendrovė) iškelta bankroto byla, 2014-09-19 d. nutartimi patvirtino antros eilės kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMĮ) finansinį reikalavimą - 92 198,48 Lt sumai, o 2014-12-09 nutartimi pakeitė pradinį kreditorių jo teisių perėmėju Valstybės įmone Turto bankas su 92 198,48 Lt antros eilės reikalavimu. Atsakovas S. K. buvo Bendrovės įsteigėju ir vieninteliu akcininku. Bendrovė įsteigta 1998 metais, o įregistruota Juridinių asmenų registre 2005-08-30. Nuo Bendrovės įsteigimo iki bankroto bylos Bendrovei iškėlimo Bendrovės vadovu buvo atsakovas. 2011-04-01 d. vienintelio akcininko S. K. sprendimu buvo nuspręsta likviduoti bendrovę, o likvidatoriumi paskirta E. Š.. Remiantis 2011-06-13 d. vienintelio akcininko sprendimu Bendrovės kilnojamas ir nekilnojamas turtas buvo perleistas (akcinio kapitalo grąžinimas turtu vieninteliam akcininkui S. K. už Bendrovės balanse apskaitytą likutinę vertę, t.y. 690 002,00 Lt be PVM. VMĮ 2012-12-10, atlikusi mokesčių įstatymuose nustatytų mokesčio mokėtojo – Bendrovės - pareigų vykdymo patikrinimą, nustatė, kad Bendrovė neįvykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 69 straipsnio nuostatų, t.y. nepatikslino PVM atskaitos ir negrąžino į valstybės biudžetą pirkimo PVM, atskaityto už ilgalaikį turtą, kuris nebus panaudotas PVM apmokestinamajai veiklai. VMI mokestinio tyrimo metu taip pat nustatė, kad likviduojant Bendrovę jos akcininkas S. K., pardavęs bendrovei 60 000,00 Lt vertės akcijas, gavo 690 002,00 vertės turtą. Bendrovė deklaravo 2011 metais S. K. išmokėjusi 690 002,00 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamų. Bendrovė ištaisė 2012-10-22 mokestinio tyrimo metu nustatytus mokesčių apskaičiavimo bei deklaravimo trūkumus ir pateikė VMĮ patikslintas PVM deklaracijas, kuriose papildomai apskaičiavo ir deklaravo 70 665,00 Lt mokėtino į biudžetą PVM ir patikslintą Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) deklaraciją, kurioje papildomai apskaičiavo 6 944,00 Lt pajamų mokesčio. Bendrovė tapo skolinga Biudžetui 76 549,00 Lt pagal patikslintas PVM ir GPM deklaracijas papildomai deklaruotų mokesčių. Iš viso bendrovės skola valstybės ir savivaldybės biudžetams bei fondams sudaro 92 198,48 Lt. Deklaruotų mokesčių mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2010-11-01 d. Atsakovas kaip Bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas yra atsakingas už Bendrovei atsiradusią žalą, nes Bendrovė buvo netinkamai likviduojama, remiantis klaidingai VMĮ pateiktais duomenimis, atsakovas neteisėtai perėmė visą bendrovės turtą, neatsiskaitęs su kreditoriumi VMĮ, dėl ko Bendrovei teko iškelti bankroto bylą ir tuo pačiu patirti bankroto administravimo išlaidas, kurios pagal administravimo išlaidų sąmatą yra numatytos 8 850,00 EUR.
  1. Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. dėl 11 793,11 EUR žalos atlyginimo ir su tuo susijusių procesinių palūkanų atlyginimo.
  2. Paaiškino, kad tiek jo mokestinės prievolės valstybei pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, tiek ieškovo BUAB „Sigrona“ prievolės valstybei pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą apskaičiuotos neteisingai, nes 2011-06-13 nekilnojamojo turto perdavimo - priėmimo aktu, sudarytu tarp UAB „Sigrona“ ir atsakovo, atsakovui perduota daugiau nekilnojamojo turto, negu numato įstatymai. bei tuo, kad jam perleisto nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė negu nurodyta 2011-06-13 d. priėmimo-perdavimo akte ir Bendrovės balanse. Teigia, kad nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo akte nurodyti kai kurie nekilnojamojo turto objektai yra bendrojo naudojimo objektai ir proporcingai turimo turto vertei priklauso visiems gyvenamojo namo bendraturčiams, todėl negalėjo atsakovui būti perleisti asmeninės nuosavybės teise. Atsakovui teisėtai perleistas nekilnojamas turtas yra vertas tik 342 913,65 Lt (99 314,66 EUR) Ieškiniu prašomi priteisti 4 095,66 EUR delspinigiai už vėlavimą mokėti PVM ir 436,75 EUR delspinigių už vėlavimą sumokėti GPM apskaičiuoti nepagrįstai. Delspinigiai nuo PVM nepriemokos galėtų sudaryti tik 1 957,73 EUR. Pažymi, kad atsakovas nėra atsakingas už delspinigių mokėjimą, nes nėra jo kaltės tame, kad įforminant įmonės likvidavimą, jam perleistas turtas buvo netinkamai įkainotas ir sąskaitose – faktūrose nebuvo nurodytas mokėtinas PVM. Už tai atsakingas įmonės likvidatorius E. Š.. Taip pat pažymi, kad turto perleidimo metu atsakovas sunkiai sirgo, atsakovas nebuvo pajėgus tinkamai atlikti įmonės vadovo ar likvidatoriaus pareigų, todėl reikalingos mokesčių deklaracijos ir kiti reikalingi dokumentai, kad pagrįstai sumažinti įmonės mokestines prievoles, nebuvo parengti. Silpna atsakovo ir jo sutuoktinės sveikata, jų pensijinis amžius, nebuvimas kaltės dėl neteisingo mokesčių apskaičiavimo bei pastangos perimti ir įvykdyti už įmonę mokestinę prievolę, laikytinos svarbiomis aplinkybėmis, įgalinančiomis atsakovą atleisti nuo delspinigių pagal mokestines prievoles sumokėjimo. Patenkinus atsakovo prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, atsiradusių dėl UAB „Sigrona“ nesavalaikio mokestinių prievolių mokėjimo, delspinigių suma mažintina ieškovui priteistina suma. Mano, kad atsakovas negali atsakyti už aplaidžius likvidatoriaus veiksmus, neteisingai įforminat turto perdavimo-priėmimo aktą ir išrašant neteisingas sąskaitas- faktūras be PVM mokesčio, todėl už žalą, atsiradusią dėl su bankroto administravimu susijusių 8 850 EUR išlaidų turi atsakyti įmonės likvidatorius E. Š..
  1. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su ieškovo pareikštu ieškiniu ir prašė jį tenkinti. Teigia, kad atsakovas S. K. pažeidė įstatymuose nustatytą bendrąją pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais ir dėl tokių jo veiksmų Bendrovė ir vienintelis kreditorius VĮ Turto bankas patyrė žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti. Bendrovė buvo netinkamai likviduojama, dėl atsakovo VMĮ klaidingai pateiktų duomenų – vienintelis bendrovės akcininkas ir vadovas neteisėtai perėmė visą Bendrovės turtą, neatsiskaitęs su kreditoriumi VMĮ (reikalavimo teisės perėmėjas – VĮ Turto bankas), dėl ko Bendrovei teko iškelti bankroto bylą. VMĮ 2012-12-10 mokestinio tyrimo ataskaita patvirtina, jog Bendrovė neįvykdė PVM įstatymo 69 straipsnio nuostatų, todėl nėra pagrindo taikyti verslo sprendimų priėmimo taisyklę ir daryti prezumpciją, kad atsakovas S. K. kaip įmonės vadovas veikė bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovavo, interesus. Atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, jog jo atliekamos operacijos ir vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektai, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantys prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai.
  1. Trečiasis asmuo E. Š. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prašo teismo savo nuožiūra spręsti dėl pareikšto ieškinio. Tuo tarpu, kai mokestinė nepriemoka buvo nustatyta, vienintelio akcininko S. K. įgaliota O. K. bendradarbiavo ir tarėsi su VMĮ dėl mokestinės nepriemokos geranoriško padengimo. Kodėl įsiskolinimas liko nepadengtas, jai nėra žinoma. Prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-15 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo S. K. ieškovui BUAB „Sigrona“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, 35 552,53 EUR žalos atlyginimo, 5 (penkių) proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (35 552,53 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 807,99 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo S. K. 757,98 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
  2. Teismas vertino, jog Vilniaus apygardos teismo nutartyse, priimtose ieškovo bankroto byloje, konstatuoti faktai dėl įmonės nemokumo, turto nebuvimo, mokestinės nepriemokos atsiradimo datos, kreditorinio reikalavimo dydžio turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje. Teismas laikė nustatytomis aplinkybėmis, jog VĮ Turto bankas kreditorinio reikalavimo suma - 92 198,48 Lt, jog Bendrovė įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai nevykdo nuo 2010-11-01, Bendrovė jokio turto neturi. Byloje esantys kompetentingos institucijos (VMĮ) dokumentai patvirtina, kad Bendrovė netinkamai vedė buhalterinę apskaitą ir netinkamai vykdė mokestines pareigas, dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka ir kilo išvestiniai su tuo susiję padariniai - Bendrovės įsiskolinimas kreditoriui VĮ Turto bankui (VMĮ teisių perėmėjui). Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė buvo likviduojama, pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio reikalavimus. Atsakovas kaip vienintelis Bendrovės akcininkas, ją likviduodamas, priėmimo - perdavimo aktais perėmė visą Bendrovės turtą, Bendrovei nesumokėjus privalomųjų mokesčių valstybės biudžetui. Teismo vertinimu, atsakovas, kaip Bendrovės vienintelis akcininkas, yra ir turi būti atsakingas dėl Bendrovės nesumokėtų mokesčių, nes būtent nuo jo priimto sprendimo Bendrovės likvidavimo procese perimti iš Bendrovės visą turtą, neatsiskaičius su kreditoriumi, Bendrovė tapo nemoki. Šiuo atveju, atsakovas neabejotinai žinojo ir turėjo žinoti, jog jo sudaromas su Bendrove viso turto priėmimo – perdavimo sandoris, neapskaičiavus ir nesumokėjus valstybei mokesčių, sąlygojo Bendrovės nemokumą bei kreditoriaus VMĮ interesų pažeidimą. Įvertinęs tai, jog atsakovas buvo vienintelis Bendrovės akcininkas ir vadovas viename asmenyje, jo vaidmuo ir reali galimybė daryti įtaką juridinio asmens veiklai buvo esminė, todėl atsakovo elgesį perimant visą Bendrovės turtą, neįvykdžius mokestinių prievolių valstybei, teismas laikė nesąžiningu (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, toks atsakovo elgesys tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su Bendrovei atsiradusia žala. Pažymėjo, jog atsakovas iš esmės neginčija savo prievolės atlyginti Bendrovei žalą dėl nesumokėtų mokesčių (yra ginčijamas tik žalos dydis), tokiu būdu pripažindamas visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Atsakovo argumentus, jog Bendrovei nepagrįstai paskaičiuota 69 605,00 Lt PVM ir 6 944,00 Lt GPM nepriemoka, jog sumos turėtų būti mažesnės, nes jam perduoto turto vertė buvo mažesnė, negu nurodyta priėmimo-perdavimo aktuose, laikė nepagrįstais, kadangi Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui yra nustatytas kompetentingų institucijų (Valstybinės mokesčių inspekcijos) administraciniais aktais, kurie nėra nuginčyti. Be to, VĮ Turto fondo kreditorinis reikalavimas dėl mokestinės nepriemokos ir jo dydis yra patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi, todėl teismas šioje byloje neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nurodė, jog atsakovo argumentai, kad tiek jo mokestinės prievolės valstybei pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, tiek Bendrovės mokestinės prievolės pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą yra apskaičiuotos neteisingai, nėra šios byloje nagrinėjimo dalykas, nes Mokestiniai ginčai nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad Bendrovės likvidatorius E. Š., sudarydama likviduojamos Bendrovės vardu su atsakovu viso Bendrovės turto perleidimo sandorius, taip pat pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 73, 74 straipsniuose nustatytus reikalavimus, kurie numato pareigą likvidavimo procese pirmiausiai įvykdyti mokestines prievoles kreditoriui, šiuo atveju valstybei. Bendrovės neteisingą mokesčių apskaičiavimą ir deklaravimą nustatė tiek atsakovui einant Bendrovės vadovo pareigas, tiek Bendrovės likvidatoriui vykdant likvidavimo funkcijas. Tačiau šiuo atveju atsakovas, kaip vienintelis bendrovės akcininkas, turėjo pareigą vykdyti likvidatoriaus veiklos kontrolę ir, reikalui esant, pakeisti likvidatorių (CK 2.109 straipsnis). Bendrovei PVM ir GPM delspinigiai priskaičiuoti būtent už nesumokėtus į biudžetą mokesčius, o ne kaip sankcija už neteisingą dokumentų įforminimą. Teismas vertino, kad šiuo atveju, ne trečiojo asmens E. Š. veiksmai tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą, o tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala, kurią sudaro tiek PVM ir GPM nepriemokos, tiek PVM ir GPM delspinigiai, yra susiję būtent atsakovo kaip akcininko neteisėti veiksmai, perimant visą Bendrovės turtą, nesumokėjus valstybei mokesčių. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl atleidimo nuo minėto pobūdžio delspinigių mokėjimo, nes tokie prašymai sprendžiami kompetentingų institucijų (VMĮ) Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Taip pat teismas laikė, kad Bendrovės kreditorių susirinkimas įvertino bankroto procedūrų atlikimui reikalingų lėšų dydį ir pažymėjo, kad administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į Bendrovę gauti kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Nustatytų byloje aplinkybių ir atlikto jų teisinio vertinimo pagrindu teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos atsakovo, kaip įmonės kaip vienintelio Bendrovės akcininko, civilinės atsakomybės sąlygos, atsakovas jų objektyviais duomenimis nepaneigė, todėl ieškovo ieškinį dėl 35 552,53 EUR žalos atlyginimo laikė pagrįstu ir tenkino.
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-05-20 papildomu sprendimu tenkino ieškovo BUAB „Sigrona“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir priteisė iš atsakovo S. K. ieškovui BUAB „Sigrona“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, 130,00 EUR bylinėjimosi išlaidų. Šį papildomą sprendimą laikė teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1204-541/2016 sudedamąja dalimi.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovas S. K. apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 sprendimą ir ieškinį tenkinti iš dalies priteisiant ieškovui iš atsakovo 11 793,11 EUR žalos atlyginimą ir nuo tos sumos paskaičiuotas procesines palūkanas, o likusią ieškinio dalį atmetant, taip pat priteisiant proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai bylinėjimosi išlaidas ir priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai taikė akcininko ir vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nustatydamas, kad apeliantas buvo įmonės vadovas ir akcininkas ir todėl esąs atsakingas už visą likvidavimo laikotarpiu įmonei atsiradusią žalą. Apeliantas kaip akcininkas ir likvidavimo proceso metu jau nebuvęs įmonės vadovas, negali atsakyti už visą įmonės patirtą žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų įmonės likvidatoriaus veiksmų. Už neteisingai deklaruotą didesnę turto vertę ir atitinkamai nuo jo priskaičiuotą PVM mokestį, remiantis CK 2.87 str. 7 d. yra atsakinga likvidatoriaus funkcijas vykdžiusi E. Š., bet ne atsakovas. Todėl 10 684,01 EUR dalyje ieškinys atsakovui pareikštas nepagrįstai;
    2. Nepaisant akivaizdžių klaidų turto perleidimo akte ir atitinkamai registro įrašuose, mokesčių administratorius atsižvelgė į didžiąją dalį atsakovo nurodytų netikslumų šiuose dokumentuose ir bent jau gyventojų pajamų mokesčio bazę ir juo apmokestinamą pajamų dydį sumažino. Atsakovui buvo leista tikslinti 2011 metų ( - ) deklaraciją ir paskutinėje deklaracijoje jam perleisto turto vertė nurodyta ne 199 838,39 EUR (690 002 Lt), o 146 150,36 EUR (504 627,99 Lt). Verčių skirtumas tenka nekilnojamam turtui, nuo kurio buvo paskaičiuotas 18 proc. bendras mokestinių prievolių įmonei skirtumas;
    3. Neteisingai deklaruotos sumos – tai įmonės vadovo kaltė. Tai, kad jis neginčijo neteisingai apskaičiuotų mokestinių prievolių ir dėl to įmonei buvo priskaičiuota daugiau mokesčių, tai daliai negali būti perkelta atsakomybė akcininkui. Kita vertus, toje dalyje akcininko atsakomybė remiantis CK 2.50 str. 3 d. gali būti tik subsidiari;
    4. Teismas neteisingai nurodė, jog mokestinė nepriemoka buvo nustatyta už 2010 metus, todėl, neva atsakovas yra atsakingas už tas nepriemokas. Iš tikrųjų, aplinkybė, kad yra GPM nepriemoka, buvo nustatyta tik 2011 metais, kai pareigą teisingai ir tinkamai apskaičiuoti mokesčius turėjo įmonės likvidatorius. Be to, ji neturėjo perleisti atsakovui įmonės turto už ne rinkos kainą ir neapskaičiavus ir nesumokėjus nuo to turto mokesčių. Todėl visa atsakomybė už delspinigių ir palūkanų nuo UAB „Sigrona“ prievolių mokėjimą tenka jai;
    5. Silpna atsakovo ir jo sutuoktinės sveikata, jų pensijinis amžius, nebuvimas jų kaltės dėl neteisingo mokestinių prievolių apskaičiavimo bei pastangos perimti ir įvykdyti už įmonę mokestinę prievolę, laikytinos svarbiomis aplinkybėmis, įgalinančiomis atsakovą atleisti nuo delspinigių pagal mokestines prievoles sumokėjimo. Patenkinus atsakovo prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, atsiradusių dėl UAB „Sigrona“ nesavalaikio mokestinių prievolių mokėjimo, delspinigių suma mažinama ieškovui priteista suma;
    6. Kad žala atsirastų dėl su bankroto administravimu susijusių išlaidų, būtina įrodyti asmens neteisėtus veiksmus, privedus įmonę prie bankroto. Atsakovo kaip akcininko kaltė šiuo atveju negali būti preziumuojama, o ieškinyje atsakovo kaltė niekaip neįrodinėjama. Už likvidatoriaus neteisėtus ir žalą sukeliančius veiksmus atsako įmonės likvidatorius, kuriuo žalos padarymo metu buvo trečiasis asmuo advokato padėjėja E. Š.. Už jos veiksmus atsako jos vadovas advokatas, kuri taip pat turi būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu;
    7. Pagal ĮBĮ 36 str. laikoma, kad asmuo, kaltas dėl įmonei iškelto bankroto, atsako ribotai. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad bankrotas nėra “tuščias“ ir yra iš ko padengti bankroto administravimo išlaidas ĮBĮ 36 str. nustatyta tvarka, taip pat dėl to, kad nėra atsakovo kaltės dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškinio dalis dėl žalos, susijusios su išlaidomis bankroto administravimui atmestina. Be to bankroto administravimo išlaidos patvirtintos neproporcingai didelės.
  1. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 str. 8 d. ir CK 2.87 str. nustatytą bendrąją pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais ir dėl tokių jo veiksmų įmonė ir vienintelis kreditorius VĮ Turto bankas patyrė žalą, kurią jis privalo atlyginti;
    2. Kasacinio teismo išaiškinimus 2009-11-30 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-528/2009, 2006-06-12 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-266/2006, 2014-05-21 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-283/2014 atitinka bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės – UAB „Sigrona“ buvo netinkamai likviduojama, pažeidžiant ABĮ reikalavimus, dėl atsakovo klaidingai Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų – vienintelis bendrovės akcininkas ir vadovas neteisėtai perėmė visą bendrovės turtą, neatsiskaitęs su kreditoriumi Valstybine mokesčiu inspekcija, dėl ko bendrovei buvo iškelta bankroto byla;
    3. Nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys dėl padarytos žalos. VMI 2012-12-10 mokestinio tyrimo ataskaita patvirtina, jog bendrovė neįvykdė PVM įstatymo 69 str. nuostatų. Be žalos fakto byloje taip pat įrodytas ir įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimas, aiškus aplaidumas ir suteiktų įgaliojimų viršijimas;
    4. Šiuo atveju apeliantas neabejotinai galėjo ir turėjo žinoti, jog jo atliekamos operacijos ir vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo.
  1. Trečiasis asmuo E. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas teisingai konstatavo, kad būtent pats apeliantas išrašė ir pasirašė 2011-06-13 PVM sąskaitas-faktūras SIG-15 ir SIG-16 ieškovo turto perdavimo-priėmimo akte nurodytai ieškovo turto verto, kas ir buvo tiesiogine žalos ieškovui atsiradimo priežastimis. Taigi, apeliantas turėjo pareigą žinoti ir žinojo tiek apie pareigą priskaičiuoti PVM mokestį, tiek apie prievolę laiku sumokėti į valstybės biudžetą mokesčius, tačiau sąmoningai to nepadarė. Apeliantas melaginai nurodo, kad minėtas 2011-06-13 PVM sąskaitas-faktūras išrašė E. Š.;
    2. Apelianto žmona O. K. dirbo ieškovo buhaltere ir tvarkė visus buhalterinius dokumentus, todėl apeliantas turėjo pareigą žinoti ir žinojo realią perduodamo turto vertę, taip pat apie visas mokestines prievoles, privalėjo žinoti ir žinojo, kad jis išrašo ir pasirašo netikslius buhalterinius dokumentus, tačiau siekė jų neteisėtai išvengti;
    3. Jeigu apeliantas nebūtų išsirašęs ir pasirašęs minėtų PVM sąskaitų faktūrų, ieškovo turtas būtų likęs pas ieškovą ir žala ieškovui nebūtų kilusi;
    4. Ieškovo žala kilo ne dėl advokato padėjėja tuo metu buvusios E. Š. veiksmų, o dėl paties apelianto veiksmų, t.y. netinkamos buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo iki ieškovo likvidavimo, ieškovo turto netinkamu perėmimu, įforminant neteisingas 2011-06-13 PVM sąskaitas-faktūras SIG-15 ir SIG-16, neatsiskaitymą laiku su valstybės biudžetu;
    5. Visi likvidavimo dokumentai buvo buhalterinės apskaitos dokumentai. Juos pasirašė tuo metu advokato padėjėja dirbusi E. Š., kurios veiksmus kontroliavo ir nurodymus davė jos praktikos vadovė advokatė L. M.. Apeliantas pripažįsta, kad susitarimas dėl ieškovo likvidavimo buvo su advokate L. M., t.y. fatinis likvidatorius buvo advokatė L. M.. Tai reiškia, kad ne E. Š. kvalifikaciją turėjo įvertinti apeliantas, o advokatės L. M..
  1. Ieškovas BUAB „Sigrona“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-15 sprendimą ir 2016-05-20 papildomą sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Jeigu atsakovas kaip įmonės vadovas dėl sveikatos būklės nebegalėjo tinkamai vykdyti įmonės vadovo pareigų, jis privalėjo atsistatydinti arba pavesti pareigas, susijusias su mokestinių prievolių įforminimu ir vykdymu, atlikti kompetentingiems asmenims. Iš į bylą pateiktų įrodymų apie atsakovui diagnozuotą ligą negalima daryti išvados, jog dėl atsakovui diagnozuoto susirgimo šis negalėjo valdyti savo veiksmų ar suvokti jų esmės, kas galėtų būti jam taikytinos atsakomybės pašalinimo pagrindu;
    2. Atsakovas pateikė tik samprotavimus apie Vilniaus apygardos teismo 2014-12-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3831-560/2014 patvirtinto kreditorinio reikalavimo pernelyg didelės apimties ir pareiškė ketinantis kreiptis į teismą dėl šio reikalavimo sumažinimo. Tokie samprotavimai nesudaro pagrindo teigti, kad nurodyta nutartimi patvirtintas klaidingo dydžio kreditorinis reikalavimas. Tik tuomet, kai mokestinės nepriemokos dydis būtų sumažintas mokestinėje byloje, būtų pagrindas mažinti VMI kreditorinį reikalavimą įmonės bankroto byloje;
    3. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovo likvidatorius paskirtas jau po to, kai atsakovas mokesčių administratoriui pateikė klaidingus UAB „Singrona“ ūkinės finansinės veiklos duomenis už 2010-2011 metus. Taigi, būtent atsakovas atsakingas už klaidingų duomenų VMI pateikimą;
    4. Nėra pagrindo teigti, kad prašomos priteisti administravimo išlaidos yra neproporcingos, kadangi jos patvirtintos dar 2011-01-26 pirmojo kreditorių susirinkimo, kurio nutarimai nebuvo apskųsti. Kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
  2. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
  4. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
  6. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo kaip įmonės vadovo ir akcininko priteisė žalą.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės
  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovo likvidavimo proceso metu nebuvo ieškovo vadovas, todėl negali atsakyti už visą įmonės patirtą žalą. Pasak atsakovo, už žalą įmonei, kuri atsirado dėl neteisėtų ieškovo likvidatoriaus veiksmų, atsakinga yra šias pareigas ėjusi E. Š..
  2. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas S. K. nuo UAB „Sigrona“ įsteigimo dienos iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo buvo vienintelis ieškovo UAB „Sigrona“ akcininkas, o nuo įmonės įsteigimo dienos iki 2011-04-01 buvo ir įmonės vadovu. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog 2011-04-01 vienintelio akcininko S. K. sprendimu nutarta likviduoti UAB „Sigrona“ ir likvidatoriumi paskirti E. Š., dirbančią advokato padėjėja advokatės L. M. kontoroje. Nuo 2011-04-01 iki 2013-10-21 įmonės likvidavimo procesui vadovavo trečiasis asmuo E. Š.. Atsakovo 2013-10-21 sprendimu E. Š. buvo atšaukta iš UAB „Sigrona“ likvidatoriaus pareigų ir likvidatoriumi paskirta atsakovo sutuoktinė O. K..
  3. CK 2.110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų ir juridinio asmens dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo pereina likvidatoriui nuo likvidatoriaus paskyrimo, o CK 2.108 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais – nuo sprendimo dėl juridinio asmens likvidavimo įsigaliojimo.
  4. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, jog jis negali būti atsakingas už likvidatoriaus galimai neteisėtus veiksmus, atliktus likvidavimo proceso metu. Tačiau nagrinėjamoje byloje reikalavimai atlyginti žalą yra pareikšti atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui ir akcininkui, ir likvidatoriaus atsakomybės klausimas nėra sprendžiamas.
  5. Kasacinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė.
  6. Taigi, nagrinėjamoje byloje turėjo būti įvertinta, kokias pareigas pažeidė atsakovas – valdymo organo pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).
  7. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovas kaip įmonės vienintelis akcininkas nesielgė taip, kad dėl jo veiksmų neatsirastų žalos bendrovei. Teismas nustatė, jog atsakovas buvo vienintelis ieškovo akcininkas ir vadovas viename asmenyje, jo vaidmuo ir reali galimybė daryti įtaką juridinio asmens veiklai buvo esminė, todėl atsakovo elgesį, perimant visą ieškovo turtą, neįvykdžius mokestinių prievolių valstybei, laikė nesąžiningu. Daroma išvada, kad teismas nustatė, jog atsakovas pažeidė valdymo organo pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais, nes būdamas direktoriumi nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM už materialines vertybes, kurios nebuvo panaudotos PVM apmokestinamai veiklai, taip pat pats atsakovas sutiko, jog kaip vadovas yra atsakingas už 2 011,15 EUR pajamų mokesčio sumokėjimą. Taip pat daroma išvada, kad teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė akcininko pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe, kadangi perėmė išimtinai visą turtą ir tokie atsakovo veiksmai sąlygoja, kad juridinis asmuo negali pilnai įvykdyti prievolės kreditoriui VĮ Turto bankui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais.
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju atsakovo elgesį yra pagrindas vertinti nesąžiningu. Reikšminga nagrinėjamai bylai aplinkybė, jog atsakovas S. K. nuo UAB „Sigrona“ įsteigimo dienos buvo tiek vienintelis akcininkas, tiek vienintelis vadovas viename asmenyje ir darė įtaką juridinio asmens veiklai. Ši aplinkybė suponuoja pagrįstą išvadą, jog atsakovui buvo gerai žinoma visa įmonės finansinė padėtis, o tai patvirtina ir faktas, jog įmonė neturėjo jokių kitų kreditorių išskyrus VĮ Turto banką, kuris atsirado po sprendimo įmonę likviduoti ir akcinį kapitalą grąžinti turtu. Atsakovo nesąžiningumas pasireiškia tuo, jog jis žinojo apie likvidatoriaus veiksmus, susijusius su perduodamo turto skaičiuojamais mokesčiais valstybei ir nesiėmė jokių veiksmų, jog prievolė valstybei būtų įvykdyta. Tai, kad apeliantas žinojo apie ieškovo UAB „Sigrona“ prievolę sumokėti pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčius valstybei, patvirtina byloje esantys dokumentai, susiję su atsakovo kaip fizinio asmens prievole sumokėti į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestį už parduotas akcijas ieškovei, kuriais atsakovas įrodinėjo mažesnę gauto turto vertę.
  9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog akcininkai gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo, kaip akcininkų, ribota atsakomybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
  10. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.
  11. Teisėjų kolegija sutinka, jog atsakovas kaip akcininkas elgėsi nesąžiningai ir perėmė daugiau turto nei jam priklausė priimti ir tokiais savo veiksmais ieškovas UAB „Sigrona“ negalėjo sumokėti mokesčių į valstybės biudžetą už perleidžiamą turtą. Akivaizdu, kad tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo sumokėti mokesčių į valstybės biudžetą yra priežastinis ryšys, nes jei atsakovas nebūtų perėmęs išimtinai viso turto, ieškovas būtų turėjęs galimybę sumokėti apskaičiuotus mokesčius į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra atsakingas už visą atsiradusią žalą ieškovui.
Dėl žalos dydžio
  1. Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteistos žalos dydžiu, motyvuodamas tuo, jog dalis žalos padaryta likvidatoriaus veiksmais, o atsakovas yra atsakingas tik už 11 793,11 EUR dydžio žalą.
  2. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
  3. Ieškovas įrodinėjo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 35 552,53 EUR nuostolių, kuriuos sudaro 26 702,53 EUR dydžio nuostoliai įmonei, dėl kurių negali atsiskaityti su kreditoriumi VĮ Turto banku ir 8 850 EUR dydžio administravimo išlaidų sąmata, kuri pripažintina įmonės nuostoliais. Šiuos nuostolius ieškovas įrodinėjo Vilniaus apygardos teismo 2014-12-09 nutartimi iškelti ieškovui bankroto bylą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2014-08-04 raštu ieškovui dėl finansinio reikalavimo pateikimo bei kitais dokumentais.
  4. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog atsakovas yra atsakingas už 11 793,11 EUR dydžio žalą kaip vadovas, tačiau už likusią 14 909,42 EUR dydžio žalą atsakovas yra atsakingas kaip akcininkas.
  5. Iš esmės, apeliantas pateikia tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teisme dėl nesutikimo su paskaičiuotais pridėtinės vertės mokesčio dydžiais ir delspinigiais, tačiau atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas juos įvertino ir dėl jų pasisakė. Teismas vertino, jog atsakovas, pasirašydamas 2011-06-13 bendrovės turto perdavimo-priėmimo aktus ir 2011-06-13 PVM sąskaitas-faktūras, išreiškė valią priimti visą bendrovės turtą bei sutiko su priėmimo-perdavimo aktuose ir PVM sąskaitose-faktūrose nurodyto turto verte. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismo nutartis ieškovo bankroto byloje , kuria patvirtintas VĮ Turto banko kreditorinis reikalavimas, nėra nuginčytas, taip pat nėra nuginčytas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas, kuris turi didesniąją įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Be to, iš į bylą pateikto 2014-05-04 prašymo Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl delspinigių sumažinimo, kurį pasirašė atsakovo žmona O. K., matyti, jog nekeliamas klausimas dėl pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčio dydžių. Apeliantui nenurodžius teismo padarytų klaidų, vertinant priskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
  6. Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija ir sprendimo dalį, kuria iš jo priteista ir delspinigiai už ne laiku sumokėtus mokesčius. Pasak apelianto, jis nėra atsakingas už delspinigius, kadangi už neteisingą mokesčių apskaičiavimą yra atsakingas likvidatorius. Apelianto nuomone, visuma aplinkybių, susijusių su jo ir sutuoktinės sveikata, kaltės nebuvimas dėl neteisingo mokestinių prievolių paskaičiavimo bei pastangos perimti ir vykdyti už įmonę mokestinę prievolę, sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo delspinigių mokėjimo. Šie argumentai taip pat buvo išdėstyti atsiliepime į ieškinį, juos pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, vertino ir pripažino, kad atsakovas privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl delspinigių priskaičiavimo.
  7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Bendrovės neteisingas mokesčių apskaičiavimas ir deklaravimas yra nustatytas tiek atsakovui einant Bendrovės vadovo pareigas, tiek vėliau, sprendė, kad atsakovas privalėjo vykdyti likvidatoriaus veiklos kontrolę. Kartu teismas pasisakė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnį, delspinigiai yra skaičiuojami už nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, o ne kaip sankcija už dokumentų neteisingą įforminimą. Teismas taip pat pasisakė, kad jis neturi teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl atleidimo nuo minėto pobūdžio delspinigių mokėjimo, nes tokie prašymai sprendžiami kompetentingų institucijų įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir sprendžia, kad atsakovas, nuo Bendrovės įkūrimo būdamas vieninteliu jos akcininku ir vadovu, privalėjo gerai žinoti visos aplinkybes, susijusias su bendrovės turimu turtu, finansais ir mokestinėmis prievolėmis, užtikrinti tinkamą mokesčių apskaičiavimą iki sprendimo likviduoti Bendrovę priėmimo, o po to kontroliuoti likvidatoriaus veiklą ir neperimti Bendrovės likvidavimo metu viso jos turto, neįsitikinus, kad Bendrovė yra tinkamai neįvykdžiusi mokestines prievoles.
Dėl administravimo išlaidų
  1. Apeliantas nesutinka, jog iš jo pagrįstai priteista išlaidos, susijusios su bankroto administravimu, nes nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais įmonė privesta prie bankroto. Bankroto administravimo išlaidos patvirtintos neproporcingai didelės.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai sąlygojo ieškovo nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi, dėl ko pagal kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį buvo iškelta bankroto byla ir ieškovui teko patirti administravimo išlaidas. Teismas priteisė 8 850 EUR administravimo išlaidų iš atsakovo.
  3. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
  4. Byloje nustatyta, kad atsakovas nesąžiningai iš ieškovo perėmė visą turtą, tokiu būdu panaikinęs ieškovui galimybę atsiskaityti su kreditoriumi ir dėl to kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Iškėlus ieškovui bankroto bylą ir paskyrus bankroto administratorių, ieškovas patyrė bankroto administravimo išlaidų. Akivaizdu, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovas patyrė administravimo išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas šias išlaidas priteisė pagrįstai.
  5. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-27 nutartimi atsakovui buvo atidėtas 15 EUR žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinėje instancijos priėmimo. Apeliacinės instancijos teismui atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atidėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą priteisimas iš atsakovo S. K..
  2. Atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas, nes atsakovas nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Apeliacinio skundo netenkinti.

7Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą ir 2016 m. gegužės 20 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

8Priteisti iš atsakovo S. K. (a.k. ( - ) 15 EUR (penkiolika eurų) atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai