Byla e2A-1111-479/2016
Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Giedrės Seselskytės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo L. P. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui L. P. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atsakovo L. P. priešieškinį ieškovei A. M. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. P. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susipažino 2009 metais ir nuo tada pradėjo kartu gyventi. Ieškovė paaiškino, jog tais pačiais metais surado VĮ Valstybės turto fondui priklausantį administracinį pastatą su malkine ir kiemo statiniais, esančius ( - ) ir planavo šiuos statinius pritaikyti šeimai gyventi. Neturėdami pakankamai lėšų pastatui įsigyti, ieškovė ir atsakovas siekė sudaryti ilgalaikę šio turto nuomos sutartį, tačiau VĮ Valstybės turto fondas netenkino prašymo sudaryti pastato nuomos sutartį. Ieškinyje nurodoma, kad 2010-12-17 ieškovė su atsakovu dalyvavo aukcione, kurio metu pastatas buvo įsigytas už 36 596 Lt, o 2011-02-04 pasirašyta sutartis dėl šio turto pirkimo - pardavimo. Ieškovė teigė, kad nors sutartis sudaryta atsakovo vardu, tačiau pastatai buvo įsigyti kaip bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė. Atsakovas prie pastato įsigijimo prisidėjo 15 516 Lt, o likusią sumą iš skolintų pinigų sumokėjo ieškovė, tai yra nekilnojamajam turtui įsigyti ji skyrė 58 proc. lėšų. Ieškovės nuomone, proporcingai jos įnašo daliai, jai priklauso 58 proc. minėtų nekilnojamųjų daiktų arba piniginė kompensacija. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2010 metais su atsakovu įsigijo traktorių VT2 VMT2 (T-25), kuris taip pat buvo registruotas atsakovo vardu. Traktorius įsigytas už ieškovės mamos paskolintas lėšas 6 000 Lt. Ieškovė paaiškino, kad 2014 metais prasidėjus šalių nesutarimams, atsakovas pardavė traktorių, o gautus pinigus panaudojo daliai paskolos už nekilnojamąjį turtą padengti. Ieškovė teigė, jog šiuo metu šalių bendras gyvenimas yra pasibaigęs, tačiau atsakovas atsisako spręsti bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalinimo klausimą. Dėl to ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašė pripažinti nekilnojamuosius daiktus - administracinį pastatą, malkinę ir kiemo statinius, esančius ( - ), bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe, priteisti ieškovei iš atsakovo 19 865 Eur piniginę kompensaciją už 58/100 dalį nekilnojamųjų daiktų ir 1 737,72 Eur piniginę kompensaciją už parduotą traktorių VT2 VMT2 (T-25), taip pat priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
  1. Atsakovas L. P. pareiškė priešieškinį ieškovei A. M. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Atsakovas nurodė, kad 2009 metais susipažino su ieškove ir nuo tada palaikė draugiškus santykius. Priešieškinyje nurodoma, kad atsakovas aukcione nusipirko sodybą, esančią ( - ), kurioje nuomininkės teisėmis leido gyventi ir ieškovei. Atsakovas teigė, jog ieškovei pradėjus reikšti reikalavimus dėl turto dalies, jis pareikalavo, kad ieškovė išsikraustytų iš atsakovui priklausančios gyvenamosios patalpos, tačiau ieškovė tai padaryti atsisakė. Dėl to atsakovas priešieškiniu teismo prašė iškeldinti ieškovę su visais jos daiktais iš atsakovui priklausančių patalpų, esančių ( - ), nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos bei priteisti atsakovui iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Plungės rajono apylinkės teismas 2016-03-30 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato, malkinės ir kiemo statinių, esančių ( - ), šį turtą paliekant nuosavybės teise valdyti atsakovui, o ieškovei už jai tenkančią turto dalį priteisė iš atsakovo 17 125 Eur kompensaciją, taip pat priteisė iš atsakovo 1 876,55 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir 153,61 Eur žyminio mokesčio valstybei, kitą ieškinio dalį atmetė. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, kad ieškovė su atsakovu nuo 2009 metų gyveno ir kartu vedė bendrą ūkį. Teismas nustatė, kad kartu gyvendami ir vesdami bendrą ūkį, ieškovė su atsakovu 2011-02-04 už 36 596 Lt įsigijo administracinį pastatą su priklausiniais, esantį ( - ). Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad šis nekilnojamasis turtas yra bendroji ieškovės ir atsakovo nuosavybė. Teismas sprendė, jog ginčo nekilnojamojo turto vertė yra 34 250 Eur, o šalių turto dalys yra lygios, todėl ieškovei tenkančios nekilnojamojo turto dalies vertė yra 17 125 Eur. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ieškinyje nurodytas traktorius buvo įsigytas už bendras lėšas, todėl šią ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad pripažinus nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe, ieškovė negali būti atsakovo reikalavimu iškeldinama iš šių patalpų, todėl priešieškinio reikalavimus teismas atmetė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovas L. P. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino, jog ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Apeliantas teigė, kad ieškovė gyveno pas atsakovą nenutraukusi santuokos su P. M., todėl tarp šalių negalėjo būti susitarimo vesti bendrą ūkį ir sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
    2. Ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovas įsigijo iš santaupų ir skolintų lėšų asmeninėn nuosavybėn, o ieškovė prie šio turto įsigijimo neprisidėjo. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė.
    3. Teismas turėjo spręsti dėl turto dalies priteisimo, o ne piniginės kompensacijos priteisimo. Be to, teismo priteistos kompensacijos dydis nėra pagrįstas įrodymais.
    4. Apelianto įsitikinimu, jo priešieškinis dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų buvo atmestas nepagrįstai ir tuo buvo pažeistos atsakovo teisės.
  1. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė A. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šalys kartu vedė bendrą ūkį ir juos siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
    2. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė, jog nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), buvo įgytas šalių bendromis, taip pat ir skolintomis lėšomis, todėl šis turtas buvo pagrįstai pripažintas bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe.
    3. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo kompensaciją, nes šiuo metu šalys kartu gyventi nebegalėtų, o susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo taip pat nebūtų galimas.
    4. Teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nes tam nėra teisinio pagrindo.
  1. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
  1. LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.).
  1. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino, jog ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Apeliantas teigė, kad ieškovė gyveno pas atsakovą nenutraukusi santuokos su P. M., todėl tarp šalių negalėjo būti susitarimo vesti bendrą ūkį ir sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Kasacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.). Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių, kurie pagal nurodytą teismų praktiką atitinka jungtinės veiklos sutartinius santykius. Taigi nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyko dalį sudarė aplinkybės, susijusios su ieškovės ir atsakovo susitarimu vykdyti jungtinę veiklą sukuriant bendrą dalinę nuosavybę – ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Atsakovas šioje byloje neigia, jog šalys kartu kaip sugyventiniai vedė bendrą ūkį ir apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tarp šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties.
  1. Iš byloje esančių ieškovės paaiškinimų matyti, jog šalys susipažino 2008 metais, o nuo 2009 metų pradėjo gyventi kartu kaip šeima. Atsakovas iš esmės neginčijo aplinkybės, jog su ieškove palaikė draugiškus santykius, taip pat neneigė aplinkybės, kad šalys kartu gyveno viename name.

    42015-05-12 teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad nuo 2011 metų vasaros apie du metus su ieškove bandė kurti šeiminius santykius, vėliau tarp jų prasidėjo nesutarimai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas patvirtino, kad kartu su ieškove jis vyko į Vilnių dėl perkamo nekilnojamojo turto, taip pat kartu su ieškove dalyvavo atsakovo giminės susitikime, ragindavo ieškovę kartu su juo dirbti ūkio darbus. Teismo posėdžio metu liudytojos A. M. ir J. B. taip pat patvirtino, jog šalys palaikė artimus santykius. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė mokėjo baudą už atsakovo padarytą administracinį teisės pažeidimą, už atsakovo vardu registruotam būstui suteiktas komunalines paslaugas. Nors atsakovas teigė, jog leido ieškovei gyventi jo name nuomininkės teisėmis, tačiau byloje nėra nuomos teisinius santykius patvirtinančių įrodymų. Be to, šios apelianto nurodytos aplinkybės prieštarauja teismo posėdžio metu atsakovo teiktiems paaiškinimams, jog pradėję gyventi kartu, šalys siekė gyventi kaip šeima. Taigi keletą metų gyvendami kartu ir palaikydami artimus santykius, šalys įgyvendino bendrus poreikius ir tikslus. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė kartu su atsakovu gyveno nenutraukusi galiojančios santuokos, neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant šalių santykius, nes šioje byloje nėra sprendžiami sutuoktinių teisių ir pareigų klausimai. Dėl to teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovo atsikirtimus, jog šalys niekada nevedė bendro ūkio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, įsitikinęs, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civ. bylose Nr. 3K-3-415/2011, 3K-3-94/2012 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir pasisakė dėl visų reikšmingų ginčui spręsti byloje esančių įrodymų. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė ir atsakovas buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

  1. Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovas įsigijo iš santaupų ir skolintų lėšų savo asmeninėn nuosavybėn, o ieškovė prie šio turto įsigijimo niekaip neprisidėjo. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Kolegija pažymi, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas savaime nenulemia, jog visas šių asmenų įgytas turtas yra jų bendroji dalinė nuosavybė, įgyta pagal jungtinės veiklos sutartį. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-134/2011).
  1. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2011-02-04 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovo vardu už 36 596 Lt buvo nupirktas administracinis pastatas, malkinė ir kiemo statiniai, esantys ( - ). Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010-12-16 sumokėjo 3 580 Lt pradinį įnašą, o likusius 33 016 Lt už perkamą turtą mokėjimo pavedimu sumokėjo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną, tai yra 2011-02-04. Apeliantas teigė, jog šis turtas buvo pirktas iš jo asmeninių santaupų, taip pat skolintų lėšų bei pinigų, gautų pardavus garažą ir traktorių. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-02-03 atsakovui buvo suteiktas 20 000 Lt vartojimo kreditas, tačiau iš atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad 7 580,96 Lt iš šios kredito sumos buvo panaudota kitiems atsakovo įsipareigojimams vykdyti. Atsakovas į bylą taip pat pateikė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog 2010-01-15 Z. L. paskolino atsakovui 11 000 Lt. Iš byloje esančių įrodymų matyti ir tai, kad garažą atsakovas pardavė tik 2012-09-18, o traktorių – 2014-05-01, tai yra jau po 2011-02-04 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, todėl iš šių sandorių gautos lėšos negalėjo būti panaudotos ginčo nekilnojamam turtui įsigyti. Byloje nėra pateikta įrodymų apie didesnes atsakovo turėtas santaupas, todėl byloje nėra įrodyta, kad atsakovas 2011-02-04, tai yra pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną, turėjo 36 596 Lt sumą, kurią buvo sukaupęs ir pasiskolinęs be ieškovės lėšų dalies. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad pinigų pastatui įsigyti paskolino jos tėvai, taip pat dukros. Iš byloje esančių mokėjimo dokumentų nustatyta, kad 2011-01-28, 2011-02-01 ir 2011-02-02 ieškovės sūnus M. M. išgrynino iš ieškovės dukrų gautas 1 222,44 Lt, 1 109,89 Eur ir 3 840,16 Lt dydžio pinigines perlaidas. Atsakovo sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2011-02-04 į jo sąskaitą buvo įnešta 17 000 Lt. Įvertinus šiuos įrodymus galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovė pinginėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo. Atsižvelgtina ir į tai, jog atsakovas pripažino, jog kartu su ieškove vyko sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir atsakovo susitarimą vykdyti jungtinę veiklą ir bendromis lėšomis įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, todėl tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir padarė pagrįstą išvadą, kad pastatai, esantys ( - ), jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo įgyti kaip bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė.
  1. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas turėjo spręsti dėl turto dalies priteisimo, o ne piniginės kompensacijos priteisimo. Be to, teismo priteistos kompensacijos dydis nėra pagrįstas įrodymais. Su šiomis skundo nuostatomis kolegija nesutinka. LR CK 6.971 str. 1 d. nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Pagal LR CK 6.970 str. 2 d. preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog bendraturčių dalys ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu yra lygios, tačiau nesutinka dėl šio turto padalijimo būdo ir kelia klausimą dėl ieškovei priteistos kompensacijos dydžio. Kolegija pažymi, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra viena iš bendraturčio teisių, kurią jis gali įgyvendinti susitarimu su kitais bendraturčiais, o jeigu susitarti nepavyksta, – kreipdamasis į teismą su reikalavimu atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (LR CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1, 2 d.). Bendraturčiai turi teisę susitarti dėl atidalijimo būdo. Tais atvejais, kai dėl to nesusitariama, ginčas sprendžiamas teisme, ir prioritetas pagal įstatymą teikiamas atidalijimui natūra; tik nesant galimybės atidalyti visų bendraturčių dalių natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (LR CK 4.80 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju byloje pareikštu ieškiniu ieškovė teismo prašė nekilnojamąjį turtą natūra priteisti atsakovui, o ieškovei už jai tenkančią turto dalį priteisti piniginę kompensaciją. Kolegija pažymi, kad nors atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, tačiau 2015-05-12 teismo posėdžio metu atsakovas pats pripažino, jog turto padalijimas natūra šiuo atveju nėra galimas dėl šalių konfliktiškų santykių. Taigi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tarp šalių iš esmės nekilo ginčo dėl turto padalijimo būdo. Be to, iš šalių paaiškinimų matyti, jog turto padalinimas natūra, įvertinus šio turto pobūdį, galėtų lemti naujus šalių ginčus įgyvendinant nuosavybės teisę į jiems priklausančius nuosavybės objektus. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei kompensaciją už jai tenkančią turto dalį.
  1. Kolegija nesutinka su apelianto nuostata, jog pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos dydis nėra pagrįstas įrodymais. Byloje nustatyta, jog bendraturčių dalys į ginčo nekilnojamąjį turtą yra lygios. Iš byloje esančios UAB „Rezultatas“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos matyti, kad administracinio pastato, pastato - malkinės ir kiemo statinių, esančių ( - ), rinkos vertė 2015-07-30 buvo 34 250 Eur. Byloje esančiuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodoma, kad to paties administracinio pastato vidutinė rinkos vertė yra 13 900 Lt, pastato - malkinės – 971 Lt, kiemo statinių – 257 Lt. Nors VĮ Registrų centro duomenimis šių pastatų rinkos vertė yra mažesnė, tačiau atsižvelgtina į tai, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta pastatų rinkos vertė buvo nustatyta 2011-01-07. Be to, nurodyta pastatų rinkos vertė buvo nustatyta masinio vertinimo būdu. Dėl to kolegija konstatuoja, kad UAB „Rezultatas“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje nurodyta ginčo nekilnojamojo turto vertė yra tikslesnė ir labiau atspindi realią turto rinkos vertę. Pažymėtina, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kitokią nekilnojamojo turto rinkos vertę (LR CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, jog teismas tinkamai nustatė ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydį.
  1. Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad jo priešieškinis dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų buvo atmestas nepagrįstai ir tuo buvo pažeistos atsakovo teisės. Su šia skundo nuostata galima sutikti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad LR CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises, atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, taip pat pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). LR CK 4.37 str. 1 d. numato savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kolegija pažymi, kad piniginės kompensacijos išmokėjimas už ieškovei tenkančią nekilnojamojo turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kartu reiškia ir šalių bendrosios nuosavybės teisės pabaigą. Dėl to pripažinus atsakovo nuosavybės teisę į visą ginčo nekilnojamąjį turtą, ieškovė neteko nuosavybės teisės į dalį turto natūra ir kartu neteko teisinio pagrindo naudotis atsakovui priklausančiomis patalpomis. Vienas iš įstatyme numatytų savininko pažeistų teisių gynimo būdų yra be teisinio pagrindo gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų iškeldinimas, todėl darytina išvada, jog atsakovo, kaip turto savininko, teisės turi būti ginamos. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį dėl ieškovės iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, todėl ši teismo sprendimo dalis naikinama.
  1. LR CPK 271 str. nustatyta, kad priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu patalpose, esančiose ( - ), gyvena nuo šių patalpų įsigijimo 2011 metais. Kolegijos nuomone, iki piniginės kompensacijos sumokėjimo ieškovei turi būti sudaryta galimybė naudotis ginčo turtu. Dėl to teismas nustato 3 mėnesių terminą ieškovei išsikelti iš ginčo pastatų, o šio termino pradžia skaičiuojama nuo teismo priteistos piniginės kompensacijos sumokėjimo ieškovei (LR CPK 271 str.).
  1. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti ir atsakovo priešieškinį patenkinti (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
  1. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, perskirstytinos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str. 5 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 231,70 sumokėtas žyminis mokestis, 2 160 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 218,85 Eur dydžio kitos bylinėjimosi išlaidos (už turto vertinimą), iš viso 2 610,55 Eur. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtinos ir pagrįstos ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 1 858 Eur, todėl sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą laikytina, jog ieškovė byloje patyrė 2 308,55 Eur būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 200 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, taip pat 41 Eur už priešieškinį mokėtinas žyminis mokestis. Ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 79 proc., todėl ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista 1 823 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus atsakovo priešieškinį, atsakovui iš ieškovės turėtų būti priteista 200 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų bei 41 Eur už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio. Atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 1 582 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
  1. Pateikdamas apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 555,40 Eur žyminį mokestį. Pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kadangi iš esmės patenkinta pusė atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovui iš ieškovės turėtų būti priteista 277,70 Eur, o ieškovei iš atsakovo – 150 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteisiama 127,70 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str. 2 d.).

5Vadovaudamasi LR CPK 324–331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

6Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimą pakeisti, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo L. P. priešieškinis dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, priešieškinį patenkinti ir iškeldinti ieškovę A. M. iš atsakovui L. P. nuosavybės teise priklausančio pastato – administracinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato – malkinės, unikalus Nr. ( - ), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), nesuteikiant ieškovei kitos gyvenamosios patalpos.

7Nustatyti, kad teismo sprendimo dalis dėl iškeldinimo iš patalpų vykdoma priverstinai praėjus 3 mėnesių terminui nuo tos dienos, kai ieškovei A. M. bus sumokėta 17 125 Eur kompensacija.

8Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimu ieškovei A. M. iš atsakovo L. P. priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 1 876,55 Eur sumažinti iki 1 582 Eur.

9Kitą Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimo dalį palikti nepakeistą.

10Priteisti atsakovui L. P. iš ieškovės A. M. 127,70 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti.

Ryšiai