Byla e2A-688-186/2016
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2662-656/2016 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilkpėdės būstas“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. P. 2015 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir UAB „Vilkpėdės būstas“ solidariai priteisti 66 450,97 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturinės žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi tenkino UAB „Vilkpėdės būstas“ prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre, uždraudžiant perleisti V. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, o Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi šią laikinąją apsaugos priemonę pakeitė kita – areštu. Teismai neatsižvelgė į tą faktą, jog areštavo turtą, įgytą 2006 m. ir nesusijusį su šalių ginču. Be to, nebuvo paskirtas turto administratorius. Priešieškinio sumai esant 548 369,81 Lt (158 818,64 Eur), teismas areštavo 1 750 200 Lt vertės turtą (506 892,96 Eur), kuris priklausė ieškovui V. P. ir byloje nedalyvaujančiam asmeniui V. R.. Uždraudę disponuoti turtu trečiajam asmeniui, kuris neturėjo ryšio su UAB „Viva“ ir UAB „Vilkpėdės būstas“, teismai padarė akivaizdžių teisės taikymo klaidų. Dėl arešto naujoji savininkė negalėjo naudotis patalpomis, o ieškovas turėjo atlyginti jai nuostolius ir sumokėjo 30 000 Lt (8 688,60 Eur). Nors priešieškinis Vilniaus apygardos teisme 2012 m. birželio 22 d. buvo atmestas, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2013 m. balandžio 18 d., todėl buvo apribota galimybė naudotis turtu. Teismai, skirdami laikinąsias apsaugos priemones, nepaskyrė atsakingo asmens už turto priežiūrą, todėl ieškovui priklausantis pastatas buvo niokojamas ir padaryta 4 232 Eur dydžio žala, ieškovas patyrė 1 400,85 Eur nuostolių, susijusių su pastatų saugojimu, be to, ieškovo nuostolius taip pat sudaro negautos nuomos pajamos – 179 992,8 Lt (52 129,52 Eur). Dėl neteisėtų veiksmų ieškovui pablogėjo sveikata, ieškovas nebegali dirbti atsakingo darbo, tapo neįgalus, todėl jam priteistina ir neturtinė žala.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimis patvirtinama, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai, nes ieškinio turinys, suformuluotas ieškinio dalykas, pagrindas, išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas ir pateikti įrodymai, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, taip pat nepanaikino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenustatė aplinkybių, dėl kurių negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo argumentus dėl ilgos laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) trukmės (nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2013 m. balandžio 18 d.) teismas atmetė ir pažymėjo, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukmę nacionaliniuose teismuose, pažeidžiančiu Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pripažintas 9 ir 12 metų trukęs turto areštas (2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK STATYBA ir GUSELNIKOVAS prieš Lietuvą).
  3. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė prašomos priteisti 4 232,00 Eur žalos už areštuoto turto priežiūrą. Ieškovas nepateikė žalą pagrindžiančių pirminių dokumentų, be to, ieškovui fizinis pastatų valdymas ir naudojimas savo veiklai nebuvo apribotas ir ieškovas neįrodė, kad būtinybę saugoti turtą nulėmė vienintelė priežastis – laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė ir to, jog patyrė nuostolius, kuriuos sudarė numatomos gauti pajamos, ieškovas nepateikė įrodymų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu buvo reali galimybė išnuomoti pastatus, ar šie pastatai buvo išnuomoti vėliau. Nors ieškovui buvo uždrausta disponuoti nekilnojamuoju turtu, tačiau kitos daiktinės (valdymo ir naudojimo) teisės nebuvo apribotos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu jis privalėjo sumokėti kompensaciją V. R. ir kaip tai susiję su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, todėl teismas sprendė, kad pinigai, sumokėti V. R., nėra susiję su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismo vertinimu aktualu ir tai, kad pats ieškovas atskirajame skunde dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių neatskleidė aplinkybės, kad negyvenamosios patalpos (parduotuvė) 2009 m. gruodžio 3 d. skolos padengimo sutartimi perleistos V. R.. Be to, V. R. ir pati galėjo kreiptis į laikinąsias apsaugos priemones taikiusį teismą dėl jos teisių gynybos.
  4. Teismas sprendė ir tai, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovo sveikatos pablogėjimo. Ieškovas turėjo sveikatos sutrikimų ir iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki 2010 m. sausio 25 d.). Teismo siūlymu pateikti sveikatos pablogėjimo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių priežastinio ryšio įrodymus – specialistų (ekspertų) išvadas – ieškovas nepasinaudojo, todėl ieškovo argumentus dėl neturtinės žalos kilimo priežasties teismas laikė deklaratyviais.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismo veiksmai, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo atlikti nesant faktinių aplinkybių analizės uždraudus ieškovui disponuoti turtu, nesusijusiu su šalių tarpusavio ginču, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to neįvertino.
    2. Turtas, esantis ( - ), (parduotuvė) ieškovui nuosavybės teise nepriklausė nuo 2009 m. gruodžio 31 d. ir iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo perleistas trečiajam asmeniui. Ieškovui priklausė tik du ūkiniai pastatai, esantys pirmiau minėtu adresu. V. R. negalėjo prašyti panaikinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių arba pateikti atskirojo skundo, nes ji nebuvo teisminio proceso dalyvė.
    3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tęsėsi 5 metus ir 10 mėnesių. Ieškovas ilgą laiką negalėjo disponuoti jam priklausančiu turtu. Todėl teismo argumentai dėl neilgos laikinųjų apsaugos priemonių trukmės yra nepagrįsti.
    4. Ieškovas negalėjo gauti ekonominės naudos dėl nebaigtos pastatų rekonstrukcijos, o tam sukliudė nepagrįstai taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo apribota ir ieškovo valdymo teisė. Pagrindinės valdymo teisės yra turėti daiktą savo žinioje, teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, susijusių su pastato nuomos galimybėmis, nes nuomos pajamas ieškovas planavo gauti po pastato rekonstrukcijos, kurios vykdymas buvo negalimas dėl teismo taikytų apribojimų.
    5. Apribojus ieškovui disponavimo teises į turtą, nebuvo paskirtas atsakingas asmuo už šio turto priežiūrą ir dėl to ieškovas taip pat patyrė žalą. Teismai, taikę laikinąsias apsaugos priemones, neišsprendė turto saugojimo, naudojimo ir valdymo klausimų.
    6. Teismo išvados dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos yra ydingos. Nors teismas nustatė, kad ieškovas dar prieš skiriant laikinąsias apsaugos priemones turėjo sveikatos problemų, tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovo sveikatos būklė dar labiau pablogėjo ir ieškovas tapo visiškai nedarbingas jau po teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tai įrodanti pažyma buvo pateikta teismui kaip neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą pagrindžiantis įrodymas.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimis patvirtinama, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos esant įstatymo ir teismų praktikoje nustatytoms jų taikymo sąlygoms. Ieškinio turinys, suformuluotas ieškinio dalykas, pagrindas, išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir pateikti įrodymai, leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    2. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patikrinta instancine tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepatenkinus ieškinio nėra pagrindo pripažinti, jog procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nepagrįstas ir neteisėtas.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vilkpėdės būstas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Ieškovas, pateikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties, turėjo nurodyti visus argumentus, tarp jų ir dėl nekilnojamojo turto objekto, tariamai nesančio ginčo objektu, tačiau to nepadarė. Be to, ieškovas nepagrįstai nurodo argumentus dėl to, jog turtas ieškovui nuosavybės teise nepriklausė nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisė į pastatą buvo išviešinta tik 2010 m. balandžio 30 d.
    2. V. R. turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Byloje dalyvaujantis ar suinteresuotas asmuo, kuris nebuvo išklausytas taikant laikinąsias apsaugos priemones arba kuris turi duomenų apie naujas aplinkybes, norėdamas, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, turi teisę paduoti pirmosios instancijos teismui prašymą jas panaikinti ir turi nurodyti aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti (CPK 149 straipsnio 3 dalis).
    3. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo išnuomojo pastatus. Be to, pats ieškovas nesiėmė priemonių, kad išvengtų galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, neteikė prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Kai areštuotas turtas paliekamas naudotis savininkui, teismas neprivalo skirti jo saugotojo ar administratoriaus. Ieškovo argumentai, kad jis negalėjo prižiūrėti turto dėl turimų fizinių negalių ir dėl kitos gyvenamosios vietos, yra nepagrįsti. Be to, ieškovui buvo apribota tik turto disponavimo teisė, o ne valdymo ir naudojimo teisės.
    4. Ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai – lokalinė sąmata, kvalifikacijos atestatas ir fotonuotraukos – apeliacinės instancijos teisme negali būti priimti (CPK 314 straipsnis). Ieškovas nepateikė prašymo pridėti šiuos įrodymus prie bylos, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių pateikia šiuos įrodymus, nemotyvavo naujų įrodymų įtakos šalių ginčui. Be to, pirmosios instancijos teismas tris kartus suteikė galimybę jam pateikti papildomus įrodymus, tačiau laiku šia teise ieškovas nepasinaudojo.
    5. Nors ieškovas neturtinę žalą grindė išrašais iš medicininių dokumentų (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2012 m. kovo 14 d. išrašu, kuriame nurodyta, kad ieškovas daug metų serga hipertenzija, buvę ritmo sutrikimų, nuo 1972 metų nustatytas lėtinis bronchitas, 2008 m. nustatyta dešinio antinksčio incidentaloma, 2008 m. ūmus pankreatitas), tačiau ieškovo teiginiai, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pablogėjo jo sveikata, nepagrįsti, neįrodyti ir per daug nutolę nuo faktinės situacijos.
    6. Ieškovo ieškinys pateiktas 2015 m. rugpjūčio 5 d., todėl ieškovas praleido įstatymo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimams dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo. Ieškovas patvirtino, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo būtent 2010 m. sausio 25 d., taigi sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis).

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad byloje neįrodytos atsakovių Lietuvos Respublikos bei UAB „Vilkpėdės būstas“ civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti dėl taikytų ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinosios sąlygos (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Tvirtina, jog byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, ir apelianto pateikti įrodymai, leidžia daryti išvadą, jog apeliantas dėl neteisėtų atsakovių veiksmų patyrė nuostolių, kurie turi būti visiškai atlyginti.

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tiesa, šis draudimas nėra absoliutus, naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
  2. Aiškindamas CPK 314 straipsnio normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
  3. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
  4. Nagrinėjamu atveju apeliantas kartu su apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo bylos svarstymui pateikė ir naujus įrodymus: 2012 m. balandžio 16 d. sąmatą, sudarytą J. B., J. B. kvalifikacijos atestatą (Nr. 18963) ir dvi fotonuotraukas. Atsakovė UAB „Vilkpėdės būstas“ prieštarauja naujų įrodymų priėmimui ir teigia, jog apelianto teikiami įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.
  5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto teikiamais įrodymais, neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais. Pirmiau paminėta, kad apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. Įstatymų leidėjas nustatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba jei tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto teikiamos lokalinės sąmatos sudarymo datą ir tai, kad fotonuotraukose užfiksuotų vaizdų datos negalima nustatyti, pripažįsta, jog šie įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl delsimo laiku teikti įrodymus nepateisina. Tokiu atveju apelianto pateikti nauji įrodymai prie bylos medžiagos nepridedami (CPK 314 straipsnis).
  6. Kita vertus, aktualu ir tai, kad pats apeliantas jokių procesinių prašymų pridėti naujus įrodymus prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismui nesuformulavo, nenurodė, kokias pirmosios instancijos teismo išvadas siekia šiais dokumentais paneigti ar kokias faktines aplinkybes nustatyti kitaip, neįvardijo, kas jam sukliudė šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teisme. Teismas negali būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį, priešingu atveju būtų pažeisti dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12 straipsnis, 13 straipsnis). Taigi CPK 314 straipsnyje nurodytos išimties taikymas nesvarstytinas ir dėl šios priežasties.

7Dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu

  1. Atsakovė UAB „Vilkpėdės būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą kelia ieškinio senaties termino taikymo klausimą, dėl kurio, anot jos, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai liko nepasisakyta.
  2. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apelianto teisių pažeidimas nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas ir įrodytas, su ieškinio senaties instituto taikymu susiję priešingos ginčo pusės argumentai, turintys įtakos tik pažeistos teisės gynimui teisme (ją ribojantys), gali tapti teisiškai neaktualūs. Ir nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį ir teismui nepripažinus, kad toks terminas nebuvo praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys), tai sudarytų pagrindą ieškiniui atmesti. Taigi, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šiuo klausimu pasisakytina pirmiausia.
  3. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties termino pradžia reglamentuojama CK 1.127 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovės UAB „Vilkpėdės būstas“ įsitikinimu, apeliantas apie savo pažeistas teises žinojo jau nuo 2010 m. sausio 25 d., kai buvo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl apeliantas, ieškinį pateikęs tik 2015 m. rugpjūčio 5 d., praleido ieškinio senaties terminą.
  4. Nagrinėjamu atveju apeliantas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas. Nustatyta, kad UAB „Vilkpėdės būstas“ reikalavimas, kuriam užtikrinti apelianto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galutinai buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi. Vadinasi, būtent nuo šios datos apeliantas sužinojo (turėjo sužinoti) tai, kad jo atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai, todėl nuo šios datos prasidėjo ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos, atsiradusios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareikšti. Tokiu atveju ieškinio senaties termino pradžia yra 2013 m. sausio 28 d., o ieškinys buvo pateiktas nepraleidus šio termino (CPK 1.125 straipsnio 8 dalis).

8Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos turtinės žalos atlyginimo sąlygų

  1. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nežinoma, ar ieškovo reikalavimai bus patenkinti, todėl, įsiteisėjus teismo sprendimui byloje, gali paaiškėti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai ir dėl jų taikymo atsakovas turėjo nuostolių. Tokiu atveju ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą padeda užtikrinti CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos skolininko interesams apginti skirtos nuostatos, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
  2. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje UAB „Vilko pėda“ (nuo 2011 m. gruodžio 29 d. – UAB „Vilkpėdės būstas“, CPK 179 straipsnio 3 dalis) actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančiomis įmonės UAB „VIVA“ ir V. P. (apelianto) 2009 m. birželio 26 d. sudarytas sutartis ir 2009 m. birželio 26 d. sudarytus susitarimus bei taikyti restituciją. Šiam reikalavimui užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi, iš dalies patenkinęs prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre apie V. P. priklausančio nekilnojamojo turto, kurio įgijimą ginčijo UAB „Vilkpėdės būstas“ nuosavybės teisių perleidimo draudimą. Su šia nutartimi nesutiko abi ginčo šalys, todėl abi pateikė atskiruosius skundus. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos teismo nutartį ir vietoj įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės į V. P. priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ), ir ( - ), perleidimo draudimo taikė šių nekilnojamųjų daiktų areštą, uždraudžiant jais disponuoti. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta BUAB „VIVA“ bankroto byloje, netenkino UAB „Vilkpėdės būstas“ reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pastaroji Vilniaus apygardos teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi.
  3. Nors apeliantas teigia, jog teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2015 m. lapkričio mėnesio (t. y. 5 metus ir 10 mėnesių), tačiau bylos medžiaga bei informacinių sistemų (LITEKO, Nekilnojamojo turto registro, CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenys leidžia įsitikinti, kad ginčo laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi, o turto areštas išregistruotas 2013 m. balandžio 10 d. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas 2015 m. lapkričio 5 d. pranešimas Nr. TA2-15-138749.
  4. Asmeniui, kurio reikalavimai teismo sprendimu netenkinti (nagrinėjamu atveju – UAB „Vilkpėdės būstas“) dėl jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, civilinė atsakomybė iš esmės gali būti taikoma. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, pritaikymas savaime nereiškia žalos asmeniui padarymo. Ar dėl tokių priemonių pritaikymo galėjo būti padaryta žala, sprendžiama nustačius, kokį poveikį jos turėjo asmens, kurio turtiniai ar kitokie interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, formuoja praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą taikymo, turi nustatyti tokias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Ieškovo kaltė nenustatoma, t. y. pripažįstama, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2014, 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015 ir kt.). Vadinasi, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones, taikoma griežtoji civilinė atsakomybė.
  6. Tačiau vien tik atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų nepakanka norint taikyti civilinę atsakomybę, nes ji gali atsirasti tik esant tam tikrų juridinių faktų visetui, t. y. esant ir likusioms civilinės atsakomybės sąlygoms – priežastiniam ryšiui (CK 6.247 straipsnis), žalai (nuostoliams) (CK 6.249 straipsnis). Deliktinė civilinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių atlyginimu, todėl žala yra būtinas šios civilinės atsakomybės pagrindas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013 ir kt.).
  7. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe.
  8. Apelianto teigimu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu – jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nes negalėjo vykdyti pastato rekonstrukcijos darbų, o šių darbų neatlikus negalėjo gauti pajamų iš nuomos, taip pat teismui nepaskyrus areštuoto turto administratoriaus, neprižiūrimam turtui buvo padaryta žala, apeliantas patyrė ir turto saugojimo išlaidų, jam pablogėjo sveikata. Be to, dalis areštuoto turto dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo perleista trečiajam asmeniui, kuriam apeliantas dėl nepagrįstai patirto nuosavybės teisių suvaržymo turėjo sumokėti kompensaciją. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, įvertina apelianto materialinių reikalavimų, išvardytų faktinių aplinkybių kontekste, pagrįstumą.

9Dėl negautų pajamų areštavus nekilnojamąjį turtą

  1. Apeliantas žalą, kurią teigė patyręs kaip negautas pajamas iš galimos nuomos, įrodinėjo argumentais, jog dėl neteisėtai ir nepagrįstai jo nekilnojamajam turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (arešto) jis negalėjo atlikti (tęsti) pastato rekonstrukcijos darbų pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 15 d. išduotą statybos leidimą rekonstrukcijai, todėl negalėjo gauti jokių įplaukų iš nuomos teisinių santykių ir tai lėmė 52 129,52 Eur žalos dėl negautų pajamų atsiradimą.
  2. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo šiuo konkrečiu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto) turinį bei apimtį, t. y. tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantui buvo uždrausta tik disponuoti nekilnojamuoju turtu, tačiau kitos nuosavybės teisės sudedamosios dalys (turto naudojimas ir turto valdymas) nebuvo apibotos.
  3. Nuosavybės teisės sąvoka pateikta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 punkte reglamentuojama, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas. Šio įstatymo 2 straipsnyje detalizuotos ir atskirų nuosavybės teisės sudedamųjų dalių laikino apribojimo turinys, apibrėžiant, kad turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (7 punktas); turto naudojimo teisės apribojimas – teisės naudoti turto savybes naudotojo reikmėms tenkinti priverstinis laikinas apribojimas (8 punktas); turto valdymo teisės apribojimas – teisės įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį priverstinis laikinas apribojimas (10 punktas).
  4. Atsižvelgdama į Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą turto arešto sampratą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytais disponavimo teisių suvaržymais apeliantui buvo laikinai suvaržyta tik disponavimo teisė, suponuojanti draudimą perleisti turtą kitam asmeniui, jį įkeisti, t. y. atlikti veiksmus, susijusius su jo nuosavybės teisės pasikeitimu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad patalpų remonto ir jų parengimo naudoti darbai nutrūko būtent dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
  5. Pastarosios išvados nepaneigia ir apelianto pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2011 m. vasario 3 d. raštas Nr. A51-2296 (2.14.2.12-MP8), kuriuo apeliantas buvo informuotas apie atsisakymą išduoti leidimą rengti žemės sklypo planą, kurio tikslas – žemės sklypo padidinimas. Šioje pažymoje kalbama apie žemės sklypo padidinimo galimybes įregistruotų laikinųjų apsaugos priemonių kontekste, o ne apie pritarimą pastato rekonstrukcijos darbams, kuriems leidimas, kaip minėta, buvo išduotas dar 2009 m. Todėl šis apelianto pateiktas rašytinis įrodymas neatitinka ir įrodymų sąsajumo reikalavimų.
  6. Kita vertus, nagrinėdama apelianto reikalavimą atlyginti padarytą žalą (priteisti negautas nuomos pajamas), net ir nevertindama taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinio bei apimties, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrindė argumentų tiek dėl savo planų gauti nuomos pajamas, tiek dėl negautų pajamų dydžio. Kadangi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad jos realios, o ne tikėtinos.
  7. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs kriterijus, kokios turėtų būti nustatytos ir įvertintos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį. Pirma, negautos pajamos turi būti numatomos, t. y. kai atsakovas sugeba įrodyti, kad patyrė tokius nuostolius, kuriuos buvo numatęs gauti, jei jam nebūtų sutrukdžiusi taikoma laikinoji apsaugos priemonė. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, negautos pajamos turi ir realumo požymių (CK 6.249 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
  8. Tokiu atveju nagrinėjant apelianto reikalavimus atlyginti padarytą žalą (priteisti negautas nuomos pajamas), nenukrypstant nuo išvardytų kasacinio teismo išaiškinimų, būtina vertinti jo pagrįstus lūkesčius ir realias galimybes gauti pajamų, taip pat nustatyti jų dydį. Šį reikalavimą apeliantas įrodinėjo remdamasis 2014 m. birželio 25 d. nekilnojamojo turto brokerio „Capital Real Estate“ parengta pažyma, kurioje nurodyta, kad administracinio pastato, esančio ( - ) , vidutinė rinkos nuomos kaina yra 15 Lt už 1 kv. m.
  9. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs apelianto pateiktą pažymą teisės aktų, kuriais reglamentuojamas turto vertinimas, aspektu bei pažymėjęs, kad apeliantas nepaisė teismo siūlymų ir neteikė kitų leistinų įrodymų, susijusių su negautų pajamų realumu ir dydžiu, pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepagrindė argumentų dėl savo planų gauti nuomos pajamų bei negautų pajamų dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados teisingos ir pagrįstos, padarytos nepažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 178, 185 straipsniai).

10Dėl nuostolių, susijusių su areštuoto turto saugojimu

  1. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apelianto pateikti įrodymai (apsaugos įrangos priėmimo–perdavimo aktas, darbų atlikimo aktai ir sutartis, pažymos apie atsiskaitymus su UAB „GSM Apsauga“) nepagrindžia apelianto nurodomų su pastato suniokojimu bei saugojimo poreikiu susijusių sąnaudų, kurias būtų lėmęs laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas.
  2. Nevertinant pagrįstai ar ne teismų procesiniais sprendimais buvo taikytas turto areštas apelianto turimam nekilnojamajam turtui, apeliantas, būdamas areštuoto turto savininku, privalėjo imtis priemonių, susijusių su turto išlaikymu ir saugojimu. Antai CK 6.266 straipsnyje nustatytos pastatų ir statinių savininko (valdytojo) civilinės deliktinės atsakomybė sąlygos, tuo atveju, kai dėl pastatų statinių sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų (nepriežiūros) tretiesiems asmenims padaroma žalos. Tokiu atveju statinio savininkas (valdytojas) privalėtų atlyginti jam priklausančio statinio trūkumų lemtą žalą nepriklausomai nuo jo kaltės dėl tokių neigiamų padarinių ir tai atitiktų griežtosios civilinės atsakomybės (angl. strict liability) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Todėl akivaizdu, kad apeliantas savo nekilnojamąją turtą turėjo apsaugoti pats ir iki kilusio teisminio ginčo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu. Dėl to spręsti, kad turto apsaugos išlaidos, kurias apeliantas sumokėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, buvo patirtos būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra pagrindo.

11Dėl teismo veiksmų (neveikimo) nagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones

  1. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų.
  2. Be to, teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, į tai, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
  3. Apeliantas kelia žalos jam padarymo klausimą teismui pritaikius laikinąją apsaugos priemonę (areštą) ir nekilnojamajam turtui – pastatui, esančiam ( - ), kuris bylos nagrinėjimo metu jau nepriklausė apeliantui, nes buvo perleistas trečiajam asmeniui V. R.. Taigi apeliantas įrodinėja, kad žala jam kilo ir dėl to, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo suvaržytos byloje nedalyvaujančio asmens teisės.
  4. Šioje byloje nustatyta ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi, iš dalies pakeitęs Vilniaus apygardos teismo nutartį, be kita ko, areštavo ir nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ). Kaip matyti, šis nekilnojamasis turtas 2009 m. gruodžio 3 d. skolos padengimo sutarties pagrindu buvo perleistas V. R., kurios nuosavybės teisės į šį turtą viešame Nekilnojamojo turto registre išviešintos tik 2010 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas byloje nedalyvaujančio asmens nekilnojamajam turtui, esančiam ( - ).
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos, taip pat bylos svarstymui pateiktą atskirojo skundo medžiagą, esančią Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3781-553/2010, prijungtoje prie bankroto bylos Nr. B2-2568-585/2015, nenustatė šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurios lemtų žalos apeliantui padarymą. Priešingai, paties apelianto procesinė pozicija, nagrinėjant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, leidžia spręsti, kad laikinosios apsaugos priemonės turtui, nepriklausančiam bylos šaliai, taikytos ir dėl pastarojo pasyvumo bei atskirojo skundo turinio, stokojančio faktinių aplinkybių, susijusių su nekilnojamojo turto perleidimu, detalumo.
  6. Apeliantas yra pateikęs 2011 m. sausio 18 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo jis V. R. pervedė 30 000 Lt sumą, skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodydamas „skolos grąžinimas“, ir kuriuo jis įrodinėja kompensacijos už nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sumokėjimo faktą. Tačiau, kolegijos įsitikinimu, vien šis mokėjimo nurodymas, nesant jokių kitų leistinų įrodymų, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste neduoda pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog tokias išlaidas apeliantas realiai patyrė. Juolab kad byloje pateikta 2009 m. gruodžio 1 d. skolos perkėlimo sutartis, kurią sudarė apeliantas (pradinis skolininkas) ir V. R. (naujoji skolininkė), leidžia spręsti apie tarp jų susiklosčiusius nevienkartinio pobūdžio prievolinius teisinius santykius (CPK 185 straipsnis).

12Dėl neturtinės žalos atlyginimo

  1. Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nusprendęs, kad apeliantas neįrodė priežastinio ryšio tarp sveikatos pablogėjimo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių egzistavimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, be to, apeliantas apeliaciniame skunde faktiškai ir nenurodo jokių jas paneigiančių argumentų. Kartu pastebėtina, kad bet kuriuo atveju šie apelianto teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, t. y. nepagrįsti jokiais įrodymais apie faktinį jo sveikatos būklės pakitimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 12, 178 straipsniai), juolab kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančiose normose ir nenumatytas neturtinės žalos atlyginimas.
  2. Kiti apelianto skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
  3. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo spendimas teisėtas, pagrįstas ir paliekamas nepakeistas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai