Byla 3K-3-94-248/2016
Dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. U. ieškinį atsakovei I. V. dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo nustatyti atsakovei nuosavybės teise priklausančio 4,1631 ha žemės sklypo, ( - ), 0,0313 ha žemės sklypo dalyje 3,5 m kelio servitutą dėl viešpataujančiojo žemės sklypo, ( - ), suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus, ir viešpataujančiajame žemės sklype esančių pastatų ir statinių, įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, ( - ), tinkamam naudojimui užtikrinti, pagal pridedamą 2014 m. spalio 28 d. UAB „EVVI“ parengtą kelio servituto žemės sklypams nustatymo planą. Priteisti iš ieškovės atsakovei vienkartinę kompensaciją už 0,0313 ha servitutą – 30,70 Eur (106,01 Lt), už 0,0226 ha žemės sklypo dalį, esančią už kelio, – 21,70 Eur (76,54 Lt), iš viso 52,87 Eur (182,55 Lt).
  3. Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 10,21 ha žemės sklypas, ( - ), ir jame esantis gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai. Nuosavybės teise valdomas žemės sklypas ieškovei paskirtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ 87 straipsnį. Žemės sklypą 1993 m. kovo 31 d. ieškovė pirko iš valstybės, o gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus bei statinius paveldėjo 1995 m. lapkričio 3 d., mirus motinai. Gretimas 4,1631 ha žemės sklypas, ( - ), priklauso atsakovei. Atsakovei priklausančiame žemės sklype yra žemėtvarkos projekte suprojektuotas ir pažymėtas kelias, kuriuo ieškovė visada naudojosi, kad pateiktų į sau nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir statinius. Šis ginčo kelias yra pripažintas vietinės reikšmės viešuoju keliu. Atkuriant nuosavybės teises į atsakovei priklausantį žemės sklypą, servitutą turėjo nustatyti institucija, kuri formavo atkuriamą žemės sklypą. Ieškovės žemės sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės krašto keliu Marijampolė–Kalvarija ir nutiesti kito įvažiavimo kelio į ieškovės sklypą nuo šio kelio negalima, nes tai prieštarautų įstatymams. Kito kelio patekti į ieškovei priklausantį žemės sklypą ar jame esančius pastatus nėra. Ieškovės teigimu, atsakovės siūlomas projektas dėl kelio įsirengimo nėra tinkamas, nes naujam keliui įrengti reikia daug lėšų. Be to, atsakovė nurodo tik kelio dalį, reikalingą patekti į ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ir neįvertina, kad reikia patekti ir į toliau žemės sklype esančius statinius.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškinį tenkino ir nustatė atsakovei priklausančio 4,1631 ha žemės sklypo, ( - ), 0,0313 ha žemės sklypo dalyje 3,5 m kelio servitutą, dėl viešpataujančiojo žemės sklypo, ( - ), suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus bei užtikrinti šiame žemės sklype esančių pastatų ir statinių tinkamą naudojimąsi; priteisė iš ieškovės atsakovei vienkartinę kompensaciją už 0,0313 ha servitutą – 30,70 Eur (106,01 Lt), bei už 0,0226 ha žemės sklypo dalį, esančią už kelio, –21,70 Eur (76,54 Lt), iš viso 52,87 Eur (182,55 Lt).
  2. Teismas nurodė, kad prašomas nustatyti kelio servitutas labai nežymiai suvaržo atsakovės kaip žemės sklypo savininkės teises. Atsakovei nuosavybės teise priklausančiame sklype yra tik ūkio paskirties žemė. Prašomas nustatyti kelias eina per nedidelę atsakovės sklypo dalį, prie ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos. Pažymėjo, jog atsakovei taip pat reikalinga atitinkama kelio dalis žemės ūkio technikai įvažiuoti, o kitos nuovažos į atsakovės ir ieškovės žemę nėra. Įsirengti naujos nuovažos nuo pagrindinio kelio Marijampolė–Kalvarija negalima, nes tam prieštarauja valstybės įmonė „Marijampolės regiono keliai“. Sprendė, kad atsakovės pateiktame plane, pagal kurį ieškovė savo lėšomis galėtų įsirengti kitą kelią, einantį vien tik per ieškovei priklausantį sklypą, o nuovaža būtų naudojama bendrai su atsakove, neįvertinta aplinkybė, jog ieškovei reikalinga ne tik nuovaža į jos žemės sklypą, bet ir privažiavimo kelias prie gyvenamojo namo bei ūkio pastatų. Atsakovei nepasisakius dėl kompensacijos dydžio, teismas kompensaciją priteisė pagal ieškovės skaičiavimą.
  3. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.
  4. Kolegija nurodė, kad servituto nustatymas pagal ieškovės pateiktą kelio servituto nustatymo planą labiausiai atitinka šalių interesus. Kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kelio egzistavimą, galimybės įrengti kitą kelią sąnaudas, šalių patiriamus apribojimus; į tai, kad kelias, kuriam prašoma nustatyti servitutą, egzistuoja nuo žemės sklypo įsigijimo momento, šalys juo naudojosi ir naudojasi.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai netinkamai taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą servituto nustatymą reglamentuojančią materialiosios teisės normą. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas nėra objektyviai būtinas, nėra vienintelė galimybė viešpataujančiojo daikto savininkui tinkamai pagal paskirtį naudotis savo daiktu. Kasatorės pateiktas planas patvirtina, kad yra ir kitų galimybių ieškovei patekti į savo žemės sklypą, o taip pat privažiuoti prie gyvenamojo namo ir ūkio pastatų. Tokios galimybės buvimas eliminuoja teisines prielaidas nustatyti kelio servitutą pagal pareikštą ieškinį.
    2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymo sąlygas, nuosekliai plėtojama ta linkme, kad servitutas gali būti nustatomas tik esant būtinumui, kai daikto neįmanoma naudoti kitokiu būdu nei nustačius servitutą.
    3. Bylą nagrinėję teismai naujo kelio įrengimą ieškovės žemės sklype pripažino neracionaliu, reikalaujantį didelių išlaidų, tačiau šias išvadas grindė prielaidomis, o ne argumentais. Teismai nepatikrino kasatorės siūlomo projekto įgyvendinimo sąlygų.
    4. Faktinis naudojimasis keliu negali būti pagrindas atleisti ieškovę nuo pareigos ieškoti kitų tinkamų viešpataujančiojo daikto naudojimo būdų. Dėl nustatyto servituto kasatoriai sunkiau naudotis žemės sklypo dalimi, kuri nepriskiriama servitutui, o yra tarp teismo nustatyto servitutinio kelio ir ieškovės bei kasatorės sklypų bendros ribos.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Žemės nuosavybės akte ( - ) nurodyta žemės sklype esančius kelius laikyti bendro naudojimo keliais, be teisės juos panaikinti. Ginčo kelias yra pripažintas vietinės reikšmės viešuoju keliu.
    2. Kelio servitutas, nustatytas 0,0313 ha kasatorei priklausančioje žemės dalyje, yra pačiame kasatorės žemės sklypo pakraštyje. Nustatytas kelio servitutas kasatorei nepatogumų nekelia, o dėl šio servituto nustatymo atsiradę nuostoliai ieškovės yra atlyginti sumokėjus vienkartinę kompensaciją.
    3. Ieškovei patekti į savo žemės sklypą ir jame esančius statinius kito kelio nėra, reikia įrengti naują kelią. Naujam keliui nutiesti reikia laiko ir daug lėšų. Naujos nuovažos negalima įrengti, o kasatorės pateiktas UAB „NT matininkai“ projektinis pasiūlymas nėra tinkamas, nes neįvertintos patekimo į ieškovės žemės sklype esančius pastatus galimybės. Kelio įrengimas į ieškovei priklausančius pastatus kainuotų gerokai daugiau negu kasatorei susidarę nuostoliai nustačius kelio servitutą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygų

  1. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu.
  2. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimais, o įstatymo nustatytais atvejais – administraciniais aktais.
  3. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Nagrinėjamu atveju aktuali antroji sąlyga (savininkų nesutarimo faktas nustatytas ir neginčijamas) – ar egzistuoja objektyvus servituto poreikis.
  4. Servituto teisė pasižymi savininko (tarnaujančiojo daikto) nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto apsunkinimas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M., Z. M. v. A. N. ir V. N., bylos Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014; kt.). Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.
  5. Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovui).
  6. Įsitikinus servituto būtinumu, sprendžiama dėl jo turinio, t. y. tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimų apimties. Nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį, t. y. suvaržymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui ir užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui galimybę juo naudotis (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009; 2012 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. Z., bylos 3K-3-118/2012).
  7. Nustačius servitutą, atsižvelgiant į jo apimtį ir tarnaujančiojo daikto savininkui tenkančius suvaržymus, sprendžiama dėl servituto atlygintinumo, jo būdo ir dydžio.
  8. Kokios sąnaudos būtų normalios, kiekvienu atveju sprendžiama pagal bylos aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijumi. Sąnaudos neprotingomis negali būti pripažįstamos vien todėl, kad naudotis servitutu yra pigiau ir patogiau, nes tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę, ir neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės.
  9. Nagrinėjamu atveju ieškovė į savo sklypą patenka keliu, einančiu per atsakovės sklypą. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad egzistuoja galimybė patekti į ieškovės sklypą ir nenustačius servituto arba nustačius jį mažesnės apimties, tačiau tokiu atveju turėtų būti nutiestas kelias per ieškovės sklypą. Teismai sprendė, kad tokio kelio tiesimas pareikalautų pernelyg didelių sąnaudų, dėl to konstatavo, kad yra objektyvus būtinumas nustatyti servitutą, tačiau savo išvados apie sąnaudų neatitiktį protingumo kriterijui nepagrindė.
  10. Ieškovė į bylą neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, nenustačius servituto naudoti daiktą, naudojimui būtinos protingumo kriterijų neatitinkančios sąnaudos, pavyzdžiui, kokia būtų preliminari kelio atkarpos tiesimo kaina, ar kad kelią sudėtinga nutiesti dėl reljefo ypatumų ir kt.
  11. Pažymėtinas ir ieškovės pozicijos prieštaringumas: viena vertus, ji nurodo, kad įvažiavimo kelio per savo sklypą negali įsirengti dėl to, kad VĮ „Marijampolės regiono keliai“ neleidžia įrengti naujos nuovažos nuo valstybinės reikšmės kelio, kita vertus, atsakovei pateikus pasiūlymą naudotis esama į jos žemės sklypą nuovaža, reikalui esant ją praplatinus, ieškovė savo nesutikimą grindžia didele kelio per savo sklypą tiesimo kaina bei aplinkybe, kad atsakovės teikiamame projekte nesuprojektuotas kelias per ieškovės sklypą. Dėl pastarojo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės pateiktame projektiniame pasiūlyme pateiktas variantas, kaip nenustatant servituto ir neįrengiant naujos nuovažos patekti į ieškovės sklypą, o pasirinkti kelio vietą ir kryptį savo sklype yra savininko prerogatyva. Ieškovė, minėta, neįrodinėjo, kad tokios galimybės iš viso nėra.
  12. Svarbi ir ta aplinkybė, kad atsakovė siūlė atlikti sklypų amalgamaciją taip, kad pakeitus sklypų ribas esamas kelias pakliūtų į ieškovės žemės sklypą, už tai atsakovei kompensuojant kita žeme, tačiau ieškovė šio pasiūlymo atsisakė, nesutikdama su jai teksiančiomis projekto rengimo išlaidomis.
  13. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė siekia patenkinti savo interesus kito asmens sąskaita, t. y. reiškia reikalavimą leisti jai naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jai taip naudingiau ir patogiau.
  14. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįvykdė nutarties 14 punkte nurodytos pareigos ir neįrodė, jog nenustačius servituto neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jai priklausančiu daiktu pagal paskirtį.
  15. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – objektyvaus būtinumo. Šiuo atveju servituto nustatymas reiškia nepagrįstą kito savininko – atsakovės nuosavybės teisės ribojimą ir neatitinka tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros.
  16. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikant servituto nustatymą teismo sprendimu, nepagrįstai konstatavo servituto nustatymo būtinumą, todėl apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teisme kasatorė patyrė 362,03 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Dėl to šios išlaidos iš ieškovės priteistinos kasatorei (CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme patirta 14,95 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą šios priteistinos iš ieškovės.
  2. Apeliacinės instancijos teisme kasatorė patyrė 42 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 50 Eur išlaidų už apeliacinio skundo surašymą, kurios priteistinos iš ieškovės.
  3. Kasacinės instancijos teisme kasatorė patyrė 41 Eur žyminio mokesčio išlaidų bei 72 Eur išlaidų už kasacinio skundo surašymą. Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.
  4. Kasacinės instancijos teismas patyrė 11,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą atmesti ieškinį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

16Priteisti iš ieškovės J. U. ( - ) atsakovės I. V. ( - ) naudai 484,03 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis Eur 3 ct) atstovavimo išlaidų, taip pat 83 Eur (aštuoniasdešimt tris Eur) žyminio mokesčio atlyginimo.

17Priteisti iš ieškovės J. U. ( - ) 26,52 Eur (dvidešimt šešis Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai