Byla P-261-44-13
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2213/2012 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atsakovui D. N. dėl turtinės žalos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) prašymu (t. I, b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 26 355 Lt.

5Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu (t. I, b. l. 181–189) prašymą patenkino visiškai ir priteisė Ministerijos naudai iš atsakovo D. N. 26 355 Lt turtinės žalos atlyginimo.

6Atsakovas D. N., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 195–200), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti, o tuo atveju, jeigu teismas netenkintų pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo – sumažinti priteistiną nuostolių atlyginimo dydį ir žalos atlyginimo sumokėjimą išdėstyti per 24 mėnesius nuo galutinio procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

7Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsakovo D. N. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

8Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo (atsakovo), teismų sprendimais pripažinto kaltu dėl neteisėtų veiksmų organizuojant, vykdant ir paskelbiant laimėtoją valstybės institucijos (pareiškėjo), kurioje dirbo, organizuotame viešojo pirkimo konkurse, veiksmų, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalos. Atsakovo D. N. neteisėti veiksmai įrodyti ir nustatyti baudžiamojoje byloje, 2010 m. liepos 1 d. galutine ir neskundžiama nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2012 (t. I, b. l. 19-24) Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (toliau – ir LAT) konstatavus, kad atsakovo įtaka nustatant konkurso sąlygas buvo betarpiška ir pagrįsta bylos duomenimis. D. N. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. sudarė išskirtines pardavimo sąlygas UAB „Kia Auto“, dėl kurių ši įgijo pranašumą prieš kitas konkurse dalyvavusias automobiliais prekiaujančias bendroves ir laimėjo konkursą.

9Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovo teiginius, kad būdamas tik vienu iš viešojo pirkimo komisijos narių jis negalėjo nulemti komisijos sprendimo ir pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, atmestė kaip nepagrįstus, nes LAT teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad dirbdamas Teisingumo ministerijos sekretoriumi, atsakovas atliko Viešojo pirkimo komisijos pirmininko funkcijas bei buvo atsakingas už prekių ir paslaugų pirkimo organizavimą, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų ir viešųjų pirkimų įgyvendinimą bei priežiūrą, todėl turėjo įgaliojimus atlikti veiksmus, daryti įtaką ir lemti sprendimus, turinčius reikšmės Teisingumo ministerijos normaliai, teisiniais aktais reglamentuojamai veiklai, jos efektyvumui.

10Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu, kurį LAT paliko galioti nepakeistą, nustatė, kad D. N. su konkursą laimėjusios bendrovės atstovu susitarė dėl galimybės padėti šiai bendrovei laimėti pareiškėjos paskelbtą viešojo pirkimo konkursą, aptarė pirkimo sąlygas, kurios tiktų minėtai bendrovei, šią informaciją perdavė pavaldžiam valstybės tarnautojui, kuris atitinkamus techninius parametrus įrašė į supaprastinto atviro konkurso techninę specifikaciją bei specifikaciją parengė taip, kad ji tiktų tik minėtos bendrovės parduodamiems automobiliams. Tolesniame konkurso etape atsakovas, kaip komisijos pirmininkas, balsavo už supaprastinto atviro konkurso sąlygų patvirtinimą, patvirtino šias sąlygas ir balsavo už minėtos bendrovės pripažinimą laimėtoja. Taigi, D. N. darė įtaką ir davė nurodymus kitiems ministerijos darbuotojams derinant specifikacijos techninius parametrus, į kuriuos atsižvelgiant į tai, jog jis buvo komisijos pirmininkas ir užėmė aukštesnes pareigas tarnyboje, buvo atsižvelgta. Būtent dėl šių veiksmų pareiškėjo skelbtame viešojo pirkimo konkurse dalyvavo tik viena bendrovė UAB „Kia Auto“, nors prašymus dėl konkurso sąlygų pateikė dešimt bendrovių, prekiaujančių automobiliais (c. b. Nr. t. I, b. l. 61-72). Ikiteisminio tyrimo metu apklausus liudytojus, šių įmonių atstovus, visi jie parodė, kad minėtame konkurse nedalyvavo, kadangi nei vienas iš automobilių, kuriais jie prekiauja, neatitiko visų konkurso sąlygų (c. b. Nr. t. I, b. l. 7). Šie neteisėti atsakovo veiksmai ir sudarė sąlygas laimėtoju paskelbti būtent atsakovo proteguojamą konkurso dalyvį. Nustačiusi aptartų neteisėtų D. N. veiksmų faktą, LAT teisėjų kolegija 2010 m. liepos 1 d. galutine ir neskundžiama nutartimi baudžiamojoje Nr. 2K-343/2012 (t. I, b. l. 19-24) D. N. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį. Taigi, D. N. kaltė taip pat įrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 3 dalimi, tiek atsakovo neteisėti veiksmai, tiek kaltė laikyti įrodytais ir papildomai administracinėje byloje neįrodinėti. Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos taip pat įrodytas minėta 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010, todėl, atsižvelgiant į tai, remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, priežastinis ryšys taip pat laikytas nustatytu ir nesančiu įrodinėjimo dalyku administracinėje byloje.

11Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo išpildyta ir ketvirtoji valstybės tarnautojo atsakomybės sąlyga – tiesioginė materialinė žala. Pareiškėjo žala pasireiškė tiesioginiais nuostoliais, kuriuos jis patyrė automobilių pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų organizuojant viešojo pirkimo konkursą, nustatant laimėtoją ir pasirašant minėtą sutartį.

12Pareiškėjas savo patirtą žalą vertino 26 355 Lt ir ją grindė 2010 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2012, kuria teismas patvirtino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, pareiškėjo ir UAB „Kia Auto“ taikos sutartį. Sutartimi pareiškėjas ir UAB „Kia Auto“ sulygo, kad bendras nuostolis dėl neteisėtų jų atstovų veiksmų ir sandorio pripažinimo negaliojančiu yra 52 710 Lt. Ši nuostolio suma apskaičiuota remiantis nepriklausomų kilnojamo turto vertintojų UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ atliktu automobilių, kurių pirkimo-pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu, vertinimu ir pateiktomis ataskaitomis. Nuostolio sumą, atsižvelgiant į abiejų šalių atstovų neteisėtus veiksmus, šalys pasidalino lygiomis dalimis. D. N. buvo įtrauktas į civilinės bylos, kuri užbaigta minėta taikos sutartimi nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų iš atsakovų pusės. Todėl, nesutikdamas su taikos sutarties sąlygomis ar pačios sutarties sudarymu, D. N. turėjo teisę skųsti taikos sutartį patvirtinusią teismo nutartį, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Šių veiksmų nesiėmimo pasekmė – nutarties, patvirtinusios taikos sutartį įsiteisėjimas. Pačiam atsakovui turint procesinę teisę, tačiau neskundus minėtos nutarties, įsiteisėjusia nutartimi patvirtinta sutartis turėtų būti traktuojama, kaip prejudicinis nuostolių sumą nustatęs faktas. Vis dėlto, LAT praktikoje išaiškinta, kad teismo sprendimu (nutartimi) patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, nes ji kyla iš šalių suderintos valios, kuri patvirtinama teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011), todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo patvirtinta taikos sutartis teisinę galią turi tik ją pasirašiusiems asmenims ir šiuo atveju sutartyje nurodyta nuostolių suma nėra traktuojama kaip prejudicinis faktas administracinėje byloje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys, užfiksuoti UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitose, remiantis kuriais atliktas nuostolių apskaičiavimas, yra teisingi, todėl jais turėtų būti remiamasi ir apskaičiuojant žalos dydį administracinėje byloje.

13Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu bendra automobilių kaina buvo 149 910 Lt, o jų perdavimo, t. y. grąžinimo UAB „Kia Auto“ metu, jų vertė – 63 400 Lt, nuostoliai dėl nusidėvėjimo sudarė 86 510 Lt (149 910 - 63 400). Jei automobiliai būtų buvę visiškai neeksploatuoti ir jų rida būtų 0 km, jų vertė perdavimo metu būtų buvusi 97 200 Lt (po 32 400 Lt kiekvieno). Taigi, būtent dėl automobilių naudojimo automobilių rinkos vertė sumažėjo 33 800 Lt (97 200 – 63 400). Iš patirtų nuostolių atėmus nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad Teisingumo ministerija naudojo automobilius savo reikmėms, gaunama suma nuostolių, kuriuos bendrai patyrė pareiškėjas ir UAB „Kia Auto“ 52 710 Lt (86 510 – 33 800). Kadangi nuostoliai atsirado tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl UAB „Kia Auto“ atstovų veiksmų, nuostoliai dalijami lygiomis dalimis, po 26 355 Lt (52 710 / 2). Vadinasi, konkrečiai pareiškėjo nuostoliai, kurių priteisimo iš atsakovo ji siekia, yra – 26 355 Lt

14Pripažinta, jog UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimai atlikti ir ataskaitos parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120, 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Tai nurodyta pačiose atskaitose, o atsakovas, jas ginčydamas, neįrodė priešingai. Turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis, LAT 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsniai). Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 77 punkte nustatyta, kad turto vertinimo dokumentai yra: turto vertės nustatymo pažyma (77.1 papunktis); turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas (77.2 papunktis); turto įvertinimo ataskaita (aiškinamasis raštas, studija) (77.3 papunktis). UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuro” atskaitose šie dokumentai yra, ataskaitos, ir, kaip minėta, nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis tuo, teismas neturėjo pagrindo abejoti šių nepriklausomų turto vertintojų pateiktomis atskaitomis, jose pateiktais duomenimis ir skaičiavimais. Todėl sprendė, kad nuostolių suma apskaičiuota pagrįstai ir atsakovas turi ją išmokėti.

15Pažymėta, jog apskaičiuojant vidutinį atsakovo darbo užmokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650 “Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (toliau – ir Nutarimas), kuriuo remiasi atsakovas, negali būti taikomas, nes Nutarimo 1 punkte, apibrėžiančiame jo taikymo sritį nurodyta, kad jis nustato darbuotojo ir valstybės tarnautojo (toliau – ir darbuotojas) vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos. Taigi, Nutarimas taikomas apskaičiuojant valstybės tarnautojui mokėtinas išmokas, tačiau ne apskaičiuojant sumas, kurias turės mokėti pats valstybės tarnautojas. Todėl pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vidutinį atsakovo darbo užmokestį, pagrįstai rėmėsi pareiškėjo pateikta pažyma (t. I, b. l. 36) apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį, kurios, be kita ko, atsakovas neginčijo. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuotas vidutinis atsakovo atlyginimas ? apie 7 647,07 Lt (84 117,73 / 11), atitinkamai 6 vidutinių darbo užmokesčių suma – 45 882,42 Lt, o jo pareiškėjui padaryta žala – 26 355 Lt. Todėl iš atsakovo priteistina visa pareiškėjui padaryta žala – 26 355 Lt.

16Remdamasi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija nusprendė prašymą, dėl sprendimo vykdymo išdėstymo per 24 mėnesius nuo galutinio sprendimo įsiteisėjimo, atmesti. Sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Manyta, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas teigia esantis sunkioje finansinėje padėtyje, tačiau šių argumentų pagrindimui nepateikė jokių tokią padėtį ir pinigines prievoles bei įsipareigojimus patvirtinančių įrodymų ir į tai, jog žala, kurios atlyginimo siekia pareiškėjas, padaryta būtent atsakovo neteisėtais veiksmais, siekiant asmeninės naudos, šios aplinkybės ir bylos medžiaga, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo nagrinėjamą atvejį laikyti išskirtiniu, o sprendimo vykdymo išdėstymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo principą.

17II.

18Atsakovas D. N. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas atnaujinti administracinė bylą Nr. A525-2213/2012 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atsakovui D. N. dėl turtinės žalos priteisimo.

19Prašyme nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad ieškinio senaties termino pareiškėjas nepraleido dėl santykių valstybės tarnyboje specifikos, t. y. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 32 straipsnio 4 dalies nuostatų, ir laikė, kad terminas kreiptis teisminės gynybos skaičiuotinas ne remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o VTĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pozicijai pagrįsti pirmosios instancijos nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010), kuri, teismo nuomone, pagrindžia tokį išimtinį teisinį reguliavimą. Su minėta argumentacija atsakovas kategoriškai nesutiko ir tokio aiškinimo ydingumą pagrindžiančius motyvus dėl ieškinio senaties termino instituto taikymo išdėstė apeliaciniame skunde, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. rugsėjo 17 d. priimdamas galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2213/2012, ne tik kad atsakovo prašymu netaikė ieškinio senaties termino (šio motyvo teismas neargumentavo), tačiau dėl ieškinio senaties termino taikymo išvis nepasisakė. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 p. yra aiškiai nurodyta, jog ieškinio senaties termino taikymas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien tik ieškinio senaties termino pasibaigimu), todėl darytina išvada, jog nenurodžius esminių motyvų dėl ieškinio senaties termino netaikymo procesas gali būti atnaujinamas taip pat ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Kadangi atsakovas tokį prašymą buvo pareiškęs skunde pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas ieškinio senaties termino, padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą ir paliko galioti neteisėtą pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą.

20VTĮ 32 straipsnio 4 dalis įtvirtina tam tikrą žalos išieškojimo ypatumą – žalos išieškojimą neteismine tvarka. Žalos išieškojimui neteismine tvarka įstatymo leidėjas nustatė sutrumpintą naikinamąjį 1 (vieno) mėnesio terminą, per kurį viešojo administravimo institucija neteismine tvarka gali priimti sprendimą dėl žalos išieškojimo. Šis 1 (vieno) mėnesio terminas yra skaičiuojamas nuo tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo momento. Būtent ši teisinio reguliavimo dalis yra išskirtinė, kadangi institucijai suteikiama teisė savavališkai (be teismo) nuspręsti dėl materialiai atsakingo asmens atsakomybės ir tokį sprendimą vykdyti. Akivaizdu, kad, siekiant priimti vykdytiną sprendimą, būtina nustatyti materialinės žalos dydį, kitaip sprendimas negalėtų būti vykdomas. Taip pat įstatymų leidėjas nustatė, kad paaiškėjus visoms materialinės atsakomybės sąlygoms ir atitinkamo sprendimo nepriėmus per 1 (vieną) mėnesį, viešojo administravimo institucija nebeturi teisės priimti tokio sprendimo VTĮ nustatyta tvarka, o savo interesus gali ginti pareikšdama ieškinį bendra tvarka. Dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino teisines sąlygas sprendimui priimti neteismine tvarka su ieškinio senaties termino pradžia. Tokio teisinio reguliavimo nenumato nei VTĮ, nei CK, nei ABTĮ, nei pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010 nėra analogiška (ratio decidendi) nagrinėjamos bylos aplinkybėms, kadangi nurodomoje byloje buvo pasinaudota neteismine tvarka priimant individualų teisės aktą (įsakymą) išskaičiuoti atitinkamas pinigines sumas iš žalą padariusio asmens, tuo tarpu šios administracinės bylos kontekste pareiškėjas neteismine procedūra nepasinaudojo, todėl VTĮ 32 straipsnio 4 dalis atsakovo atžvilgiu netaikytina). Tuo tarpu CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustatytas išimtis leidžia tik jei jas nustato CK ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. VTĮ teisės kreiptis su ieškiniu į teismą niekaip nesieja su nuostata „Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesi nuo žalos paaiškėjimo dienos“, kuri taikytina išimtinai neteisminiam procesui ir sprendimo priėmimui tik neteismine tvarka.

21Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančiu įstatymu normų taikymo teismą praktikoje“ 7.4. punktu, darytina išvada, kad pareiškėjui, vykdančiam teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas, yra taikomi patys didžiausi apdairumo ir rūpestingumo standartai, todėl akivaizdu, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2007 m. birželio 27 d., t. y. kai pareiškėjas, atsižvelgdamas į komisijos kolegialiai priimtus sprendimus, su UAB „KIA AUTO“ sudarė automobilių pirkimo-pardavimo sutartį, o ieškinio pateikimo terminas baigėsi atitinkamai po 3 (trejų) metų, t. y. 2010 m. birželio 27 d. Net jeigu daroma prielaida, kad pareiškėjui 2007 m. birželio 27 d. aplinkybės apie kilsiančią materialinę žalą privalėjo būti, bet galimai nebuvo žinomos, manytina, kad ieškinio senaties terminas tokiu atveju turėjo prasidėti nuo 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. nuo momento, kai atsakovo kabinete, esančiame Teisingumo ministerijos patalpose, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlikto kratą bei pastarajam įteikė pranešimą apie įtarimą, kadangi tokio pobūdžio aplinkybių paaiškėjimas buvo pakankamas konstatuoti žinojimo apie teisės pažeidimą pareigą. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės klostėsi tokia linkme, kad pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą buvo nuolat primenama juridiškai reikšmingais įvykiais bei paties pareiškėjo veiksmais, t. y. dar 2007 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, remdamasi STT pateiktu raštu dėl atsakovui pareikšto įtarimo padarius nusikalstamą veiką, atsakovą nušalino nuo užimamų pareigų; 2008 m. sausio 29 d., Vilniaus miesto 2 -asis apylinkės teismas nutartimi Nr. IT07-1-524-07 2 (dvejiems) mėnesiams pratęsė terminą dėl atsakovo nušalinimo nuo pareigų; 2008 m. kovo 28 d. pareiškėjas iš Vilniaus apygardos teismo gavo 2008 m. kovo 26 d. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį „Dėl viešo pirkimo sąlygų, viešo pirkimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo bei pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine“ su priedais (2008 m. vasario 22 d. Viešųjų pirkimų tarnybos išvada Nr. 4S-666, ONKT prokuroro Lino Kuprusevičiaus 2008 m. kovo 26 d. pažyma apie ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-524-07), taigi bet kokiu atveju pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma ne vėliau kaip 2008 m. kovo 28 d. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisei į ieškinį atsirasti pakanka priešingų teisei, o ne būtinai nusikalstamų veiksmų nustatymo, todėl jokia apimtimi pareiškėjo teisės pareikšti ieškinį neįtakojo nagrinėjama baudžiamoji byla, o pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą bei neteisėtų veiksmų pasekmes tam, kad galėtų pareikšti prašymą dėl žalos atlyginimo. Visų aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių visuma pareiškėjui sudarė realias, o ne hipotetines prielaidas visapusiškai suvokti apie pastarojo teisių pažeidimą ir, siekdamas tinkamai apginti savo subjektines teises bei nepraleisti įstatyme numatytų ieškinio senaties terminų, jis privalėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu iš atsakovo priteisti tariamai patirtą tiesioginę materialinę žalą, o, kol paaiškės tikslus žalos dydis, prašyti bylą stabdyti. Be to, CK 6.249 straipsnio 3 dalis numato būsimos žalos įvertinimo galimybę.

22Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo prašymu (CK 1.126 str. 2 d.) privalėjo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminą skaičiuojamą remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Netaikęs minėtų materialiosios teisės normų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, neabejotinai turėjusį įtakos neteisėtos ir ydingos nutarties priėmimui, dėl ko egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas procesui atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje P261-36/2012, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-163/2012).

23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje taip pat nepagrįstai išskyrė daikto nusidėvėjimą į nusidėvėjimą dėl eksploatacijos ir nusidėvėjimą, kurį pareiškėja įvardija „moraliniu“ nusidėvėjimu. Nusidėvėjimas yra objektyvi sąvoka, kadangi praktiškai bet koks daiktas praranda savo vertę per atitinkamą laikotarpį. Teismas, remdamasis CK 6.249 straipsniu padarė išvadą, kad dėl vertės sumažėjimo per turto eksploatavimo laikotarpį (žalos kilimo) yra atsakingas atsakovas. Pažymėtina, jog pats pareiškėjo sprendimas įsigyti turtą buvo priimtas be atsakovo įtakos ar valios, t. y. sprendimą pirkti automobilius priėmė pareiškėjas bei jį patvirtino kompetentingos institucijos. Atsakovas su komisija tik įgyvendino pareiškėjo valią. Nepriklausomai koks automobilis buvo ar būtų įsigytas, bei nepriklausomai nuo to, kiek ir dėl kokių priežasčių galiotų pirkimo-pardavimo sandoris, pareiškėjo įsigyto turto vertė per laikotarpį vis tiek mažėtų. Ši aplinkybė neįrodinėtina, kaip visuotinai žinoma (ABTĮ 58 str. 1 d.), taip pat ši aplinkybė niekaip nepriklausė nuo atsakovo veikos. Net jeigu pirkimo-pardavimo sandoris nebūtų panaikintas ir nebūtų taikoma restitucija, pareiškėjui priklausančio turto, t. y. automobilių Kia Cee'd vertė jų grąžinimo UAB „KIA AUTO“ dieną būtų lygiai tokia pati, tik ji atsispindėtų materialiame turte, t. y. automobiliuose, tuo tarpu dėl restitucijos taikymo ši vertė iš materialaus turto vertės buvo transformuota į vertę finansinėmis lėšomis. Jeigu pareiškėjas būtų norėjęs toliau eksploatuoti tokios pat vertės automobilius, jis turėjo pakankamą finansinę galimybę iš restitucija grąžintų pinigų už tą pačią kainą (63 400,00 Lt) vėl įsigyti analogišką materialųjį turtą. Tokia situacija suponuoja klausimą, kokią gi žalą CK 6.249 str. prasme pareiškėjas patyrė, jeigu jis, sumokėjęs už turtą, vėliau atgavo visą jo rinkos kainą bei dar dėl taikos sutarties sudarymo gavo papildomų pajamų (26 355,00 Lt) iš UAB „KIA AUTO“. Pareiškėjo turtiniai interesai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo nenukentėjo jokia apimtimi, tuo tarpu UAB „KIA AUTO“ interesai nukentėjo lygiai tiek, kiek pareiškėjo interesai buvo pagerinti. UAB „KIA AUTO“ perleido tartą kurio vertė jo perdavimo metu buvo 149 910,00 Lt, o dėl restitucijos taikymo atgavo turto tik už 63 400,00 Lt – 26 355,00 Lt = 37 045,00 Lt. Tuo tarpu pareiškėjas, grąžindamas turtą UAB „KIA AUTO“ gavo 26 355,00 Lt daugiau nei grąžinto tarto vertė. Dėl nurodytų priežasčių bei susitarimų pareiškėjas vietoje jam priklausančio kilnojamojo materialaus tarto vertės – 63 400,00 Lt, buvusios 2010 m. kovo 17 d., gavo 89 755,00 Lt finansinio turto (piniginių lėšų). Tiek materialiojo kilnojamojo turto, tiek ir finansinio turto vertės išraiška yra pinigai, todėl gauti daugiau pinigų nei turėta turto, reiškia gauti daugiau turto. Taigi, dėl restitucijos taikymo bei taikos sutarties pareiškėjas patyrė ne nuostolius (CK 6.249 str.), o gavo pelną. Be abejonės yra galima prielaida, kad pareiškėjas, įsigijęs kitos markės automobilius galėjo patirti mažesnės vertės praradimą, tačiau tokios prigimties nuostolių pareiškėjas neįrodinėja ir tikėtina, kad jo nepatyrė. Pareiškėjas taip pat turi prisiimti teisinę atsakomybę už tai, kad nesiekė tariamų nuostolių operatyviai sumažinti, pavyzdžiui, įvertinęs prokuroro ieškinio pagrįstumą, nesiekė nedelsiant sutikti su jo ieškiniu ir kaip galima anksčiau grąžinti automobilius, tuo tarpu apdairus elgesys reikalautų tokių veiksmų imtis jau vien tik pareiškus atitinkamus įtarimus dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų. Akivaizdu, kad dar 2007 m. lapkričio pabaigoje (2007 m. lapkričio 28 d. atlikta pirmoji krata) tokių veiksmų ėmusis, pareiškėjas būtų patyręs mažesnį turto nusidėvėjimą nei eksploatuojant automobilius iki 2010 m. kovo 17 d., t. y. iki automobilių grąžinimo momento. Taigi, automobilių nusidėvėjimo bei jų vertės dėl nusidėvėjimo sumažėjimo tiesiogine ir pagrindine priežastimi buvo pareiškėjo veiksmai, kurių jokia apimtimi nebelėmė atsakovo veika. Atkreiptinas dėmesys, kad jau 2008 m. vasario 22 d. buvo parengta ir Viešųjų pirkimų tarnybos išvada Nr. 4S-666, kurioje nurodyti viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, kurie savaime yra pagrindu sandorį laikyti niekiniu nuo jo sudarymo momento. Pareiškėjas užėmė poziciją bylinėtis bei toliau naudotis automobiliais, tačiau tokiu atveju tik jis ir yra atsakingas už tokio sprendimo padarinius, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, netaikydamas CK 6.248 straipsnio 4 dalies, numatančios, jog jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius – atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, lėmusį neteisėto sprendimo priėmimą.

24Šioje administracinėje byloje taip pat iš esmės yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, tokiu būdu sudarant sąlygas ir tolimesnei administracinių teismų praktikai formuotis klaidinga linkme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1986/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2492/2012), kad administraciniai teismai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ nuostatomis bei CK normomis ir esant skolininko prašymui (CK 1.126 str. 2 d.) turi ne procesinę teisę, bet pareigą taikyti ieškinio senatį tokiu būdu atmetant kreditoriaus reikalavimus (CK 1.131 str. 1 d.). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę griežtai laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011), tad jeigu šis terminas praleidžiamas, kreditoriaus teisės, egzistuojant skolininko prašymui taikyti ieškinio senatį, yra nebeginamos. Kadangi atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu ne kartą buvo išreiškęs prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), tuo tarpu pareiškėjas jo atnaujinti neprašė (CK 1.131 str. 2 d.), todėl dėl minėtos pareigos nevykdymo, t. y. bylos baigtį galinčios nulemti esminės materialinės teisės normos netaikymo (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d.) apeliacinės instancijos teismo nutartyje suformuota praktika yra ydinga ir sukuria precedentą, kurio pagrindu teismai neteisėtai apriboja iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (6 str. „Teisė į teisingą teismą“ - Hirvisaari v. Finland, 2001 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Nr. 49684/99) išplaukiančius asmens teisių gynybos būdus (CK 1.138 str.). Be to, kaip minėta, nei VTĮ, nei CK, nei ABTĮ nesuteikia teismui teisės sutapatinti teisines sąlygas individualiam sprendimui (įsakymui) priimti neteismine tvarka su ieškinio senaties termino pradžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1562/2012, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3689/2011, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1519/2010). Darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas ieškinio senaties termino, suformavo precedentą, kuris pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus atsakovo interesus (teisę į teisminę gynybą bei teisingą teismą), bet kuris taip pat turės neigiamos įtakos ir kitiems administracinių teismų priimamiems procesiniams sprendimams analogiškose bylose.

25Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ pateiktomis ataskaitomis bei pareiškėjo 2012 m. sausio 19 d. pateiktais paaiškinimais dėl nuostolių dydžio, neskundžiamojoje nutartyje nurodė, jog kol minėtos ataskaitos nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, jos turi didesnę įrodomąją galią, kuria teismas privalo remtis (CPK 197 str. 2 d.). Tokia formuojama teismo pozicija dėl išankstinio įrodymų vertinimo yra ydinga. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos įrodomosios galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl eksperto išvada yra tik viena iš savarankiškų įrodinėjimo priemonių (CPK 177 str. 2 d.), taigi, jos negalima painioti su rašytiniais įrodymais, o ypač – su oficialiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2453/2012, 2012 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2759/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51.). Šiame kontekste taip pat papildomai pažymime, jog kadangi UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ skaičiavo tik automobilių vertę, bet ne pareiškėjui tariamai kilusį žalos dydį (nuostolius), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik kad neturėjo teisės šiam įrodymui suteikti iš anksto nustatytą didesnę įrodomąją galią, bet, juo labiau, negalėjo jo laikyti vieninteliu ir neginčijamu žalą pagrindžiančiu įrodymu; tuo tarpu atsakovas teismui pateikė akivaizdžius argumentus, kurių pagrindu tiek kilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, tiek pareiškėjo (neturinčio reikiamų žinių bei nesiremiančio jokiomis patvirtintomis bei žinomomis žalos apskaičiavimo metodikomis) atlikti skaičiavimai jokia apimtimi nepagrindžia pareiškėjo prašomų priteisti nuostolių dėl automobilių nusidėvėjimo (daikto normalus nusidėvėjimas išvis nepakliūna į CK 6.249 straipsnio reguliavimo sritį). Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje suformavo taisyklę, jog eksperto išvada yra įrodymas, turintis iš anksto nustatytą didesnę įrodomąją galią, minėta nutartis kaip ydingai suformuotas precedentas yra neteisėta ir priimta iš esmės nukrypstant nuo formuojamos administracinių teismų praktikos.

26Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į atsakovo prašymą prašo jo netenkinti.

27Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgė ir į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nuostata, kad sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, nustato naikinamąjį terminą, kuriuo nepasinaudojus žalos atlyginimas neteismine tvarka (išskaitymas iš tarnautojo darbo užmokesčio vidaus administravimo tvarka) nebegalimas ir žala gali būti išieškoma teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010). Įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą sieja su žalos paaiškėjimo diena, ir kiekvienu atveju byloje turi būti nustatytas konkrečia data apibrėžtas tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo laikas, nuo kurio turi būti skaičiuojama šioje įstatymo normoje nustatyto termino eigos pradžia. Žalos paaiškėjimo diena Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies prasme laikytina visumos aplinkybių, kurios patvirtina žalos atitinkamam įstaigos turtui padarymo faktą ir jos dydį, pagrįstą atitinkamais dokumentais, paaiškėjimo kalendorinė data (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-208/2010).

28Tokiu būdu atsakovas netinkamai aiškina ir supranta šį teismo motyvą dėl ieškinio senaties netaikymo. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir pagrindė momentą, nuo kurio prasidėjo senaties termino eiga, t. y., paaiškėjo visuma aplinkybių, kurios patvirtina žalos padarymo faktą, jos dydį, pagrįstą atitinkamais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo sąlygų žalos išieškojimui ne teismo tvarka, kaip nurodo atsakovas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino teisines sąlygas sprendimui priimti ne teismine tvarka su ieškinio senaties termino pradžia. Todėl nėra pateikta akivaizdžių įrodymų, kad galima būtų konstatuoti esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

29Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vertindama minėtoje byloje civilinės atsakomybės sąlygas nustatė, kad išpildyta ir ketvirtoji valstybės tarnautojo atsakomybės sąlyga – tiesioginė materialinė žala. Pareiškėjo žala pasireiškia tiesioginiais nuostoliais, kuriuos jis patyrė automobilių pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų organizuojant viešojo pirkimo konkursą, nustatant laimėtoją ir pasirašant minėtą sutartį.

30Su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo interesai buvo pagerinti, nes UAB „Kia Auto“ perleido turtą, kurio vertė jo perdavimo metu buvo 149 910 Lt, o dėl restitucijos taikymo atgavo turto tik už 63 400 Lt - 26355 Lt = 37 045 Lt, o pareiškėjas, grąžindamas turtą UAB „Kia Auto“ gavo 26 355 Lt daugiau nei grąžinto turto vertė, negalima sutikti, nes 3 automobilių „Kia Cee'd“ įsigijimo kaina – 149 910 Lt. Remiantis UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ ataskaitomis (Nr. 2100321, 2100322 ir 2100323) automobilių jų perdavimo dieną 2010 m. kovo 17 d. rinkos vertė sudarė: 1) automobilio, kurio identifikacinis numeris U5YFF24227L048803 – 21 300 Lt; 2) automobilio, kurio identifikacinis numeris U5YFF24227L040337 – 21 100 Lt; 3) automobilio, kurio identifikacinis numeris U5YFF24227L041721 – 210 00 Lt. Visų trijų automobilių „Kia Cee'd“ rinkos vertė jų perdavimo dieną – 63 400 Lt. Patirti nuostoliai dėl automobilių nusidėvėjimo sudaro 149 910 – 63 400 = 86 510 Lt. Jei automobiliai nebūtų visiškai eksploatuojami ir jų rida būtų 0 km, jų kiekvieno rinkos vertė būtų lygi 32 400 Lt, o visų trijų – 97 200 Lt. Teisingumo ministerija dėl eksploatavimo sumažino automobilių rinkos vertę, padarydama nuostolių už 97 200 Lt – 63 400 Lt = 33 800 Lt. Tokiu būdu iš patirtų nuostolių atėmus tą jų dalį, kuri atsirado dėl to, kad pareiškėjas naudojo automobilius savo reikmėmis ir sumažino jų vertę, ir gaunama suma, kurią teismas padalino lygiomis dalimis, t. y. 86 510 Lt – 33 800 Lt = 52 710 Lt / 2 = 26 355 Lt. Šiuo atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, kurios įtakojo žalos dydį. Pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas nėra kasacija, todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžiantis teismas, neturėdamas prašymą pateikusio asmens pateiktų akivaizdžių įrodymų, kad materialinė teisės norma aiškinta ir taikyta netinkamai, negali keisti teismų motyvų ir aiškinti teisės aktų kitaip nei tai padarė bylą nagrinėję teismai.

31Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsakovas šiuo atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą nemotyvuoja nei viena Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurios faktinės aplinkybės būtų identiškos nagrinėjamai bylai ir būtų priimtas kitoks sprendimas negu šioje byloje.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33III.

34Procesą atnaujinti atsisakytina.

35Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

36Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

37Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį, administracinė byla Nr. A525-2213/2012 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

38Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi visais atvejais analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt.

39Šiuo atveju ABTĮ numato baigtinį sąrašą proceso atnaujinimo pagrindų ir apibrėžtą laiko tarpą, per kurį galima kreiptis į teismą prašant atnaujinti procesą administracinėje byloje. Šių aplinkybių buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

40ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2012 m. gruodžio 18 d. (t. II, b. l. 31-38), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2213/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2012 m. rugsėjo 17 d., tačiau iš atsakovo pateikto voko (t. II, b. l. 60) matyti, jog pašto įstaigai šis prašymas buvo pateiktas 2012 m. gruodžio 17 d., t. y. paskutinę termino dieną. Taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

41Atsakovas prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašymą grindžia argumentais, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartyje visiškai nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir jos apskritai netaikė, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias žalos dydį (konkrečiai – nuostolių dydį) ir apskritai atsiradimą (CK 6.249 str.), nesvarstė galimybės atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 str. 4 d.).

42ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lie 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, ). Pažeidimo akivaizdumas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

43Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog jis šiame prašyme iš esmės kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog, pagal faktines aplinkybes turėjo būti taikoma ieškinio senatis, kitaip skaičiuojami pareiškėjo atsiradę nuostoliai, kitaip vertinamos civilinės atsakomybės sąlygos bei rašytiniai įrodymai (konkrečiai – UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimo ataskaitos) (II t., b. l. 31-38). Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012).

44Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, pats parenka teisės normą, taikytiną ginčo teisiniams santykiams, todėl šalių pateiktas ginčo teisinis reglamentavimas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir argumentais dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo, jų 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartyje nekartojo.

45Taip pat atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo alternatyvų pateiktų CK normų aiškinimo ir taikymo būdą, tačiau vien alternatyvaus materialiosios teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Atsakovo nurodomi argumentai, jog atsakovo prašymu turėjo būti taikoma ieškinio senatis, kurios terminas turi būti skaičiuojamas kitaip, nei skaičiavo teismai, nuostoliai pareiškėjui atsirado ne dėl atsakovo kaltės, o dėl paties pareiškėjo neatsakingumo ir neapdairumo, kad nuostoliai turi būti skaičiuojami ne remiantis UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimo ataskaitomis, o kitu būdu, UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimo ataskaitos negali turėti aukštesnės galios nei kiti rašytiniai įrodymai taip pat nesuponuoja akivaizdaus materialinių teisės normų taikymo pažeidimo ir yra susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo vertinimu bei patikrinimu.

46Atsakovas prašyme taip pat prašo atnaujinti procesą, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

47Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriuose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Nėra būtina, kad nutartys būtų paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–19/2010 ir kt.).

48Atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos teismų praktikos, taikant ieškinio senaties terminą, tačiau nepateikia procesinių sprendimų, kuriuose atitinkamas klausimas išspręstas skirtingai ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, be to, kaip pavyzdžius pateikia ne tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis konkrečiose bylose, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu. Analogiškai savo argumentus dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą pateikia ir dėl oficialių ir paprastų rašytinių įrodymų atribojimo. Visa tai nesudaro pagrindo abejoti administracinių teismų formuojamos praktikos vienodumu minėtais klausimais, todėl prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu netenkintinas.

49Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja bent vienas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovo D. N. prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2213/2012 atsisakytina.

50Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

51atsakovo D. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti, ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2213/2012 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atsakovui D. N. dėl turtinės žalos priteisimo.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir... 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu (t.... 6. Atsakovas D. N., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo... 7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi... 8. Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės... 9. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovo teiginius,... 10. Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu, kurį LAT paliko galioti nepakeistą,... 11. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo išpildyta ir... 12. Pareiškėjas savo patirtą žalą vertino 26 355 Lt ir ją grindė 2010 m.... 13. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu bendra... 14. Pripažinta, jog UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimai... 15. Pažymėta, jog apskaičiuojant vidutinį atsakovo darbo užmokestį Lietuvos... 16. Remdamasi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija nusprendė prašymą,... 17. II.... 18. Atsakovas D. N. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą... 19. Prašyme nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime... 20. VTĮ 32 straipsnio 4 dalis įtvirtina tam tikrą žalos išieškojimo ypatumą... 21. Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d.... 22. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo prašymu (CK... 23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje taip pat nepagrįstai... 24. Šioje administracinėje byloje taip pat iš esmės yra nukrypta nuo vieningos... 25. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis UAB „Nepriklausomų... 26. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į... 27. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties terminą... 28. Tokiu būdu atsakovas netinkamai aiškina ir supranta šį teismo motyvą dėl... 29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vertindama... 30. Su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo interesai buvo pagerinti, nes UAB... 31. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl... 32. Teisėjų kolegija... 33. III.... 34. Procesą atnaujinti atsisakytina.... 35. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių... 36. Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose,... 37. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui... 38. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis... 39. Šiuo atveju ABTĮ numato baigtinį sąrašą proceso atnaujinimo pagrindų ir... 40. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo... 41. Atsakovas prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies... 42. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinimas, kai:... 43. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo... 44. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią... 45. Taip pat atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo alternatyvų pateiktų... 46. Atsakovas prašyme taip pat prašo atnaujinti procesą, remdamasis ABTĮ 153... 47. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atnaujinti... 48. Atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nurodo, jog Lietuvos... 49. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad... 50. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 51. atsakovo D. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti, ir atsisakyti... 52. Nutartis neskundžiama....