Byla 2A-1676-603/2014
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. Č

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Henriko Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P & C Insurance AS“ filialas ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. Č.,

Nustatė

2ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 26300 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir atstovavimo išlaidos, atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą ieškovui pareikšti pretenziją atsakovui dėl žalos atlyginimo, jeigu teismas spręs, kad terminas praleistas.

3Nurodė, kad 2006-11-07 UAB „If draudimas“ ir UAB „Sampo banko lizingas“ sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas automobilis Hyundai Getz, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI). Ieškovas yra UAB „If draudimas“ teisių perėmėjas. 2007-06-09 įvyko eismo įvykis, kurio metu atbuline eiga važiuojantis automobilis Audi 80, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), kliudė automobilį Hyundai Getz, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ir iš įvykio vietos pasišalino. Ieškovas 2007-06-11 kreipėsi į Vilniaus miesto VPK Eismo priežiūros tarnybą dėl informacijos apie eismo įvykį. Policija 2007-08-22 informavo ieškovą, jog vyksta tyrimas, 2007-09-27 ieškovui buvo pateikta pažyma, kurioje nurodyta, kad pasišalinusi transporto priemonė nežinoma. Pakartotinai į policiją ieškovas kreipėsi raštu 2008-07-18, 2009-05-07, tačiau atsakymų negavo. Elektroniniu paštu ieškovas į policiją dėl pažymos apie įvykį pateikimo kreipėsi 2009-05-07, 2009-06-11, 2009-06-17, 2009-08-15, 2009-08-25. Pakartotinai 2009-09-04 elektroniniu laišku kreipėsi dėl pažymos, į kurį atsakydama, policija 2009-09-07 elektroniniu laišku pateikė pažymą apie 2007-06-09 eismo įvykį. Pažymoje buvo nurodyti pasišalinusio automobilio Audi 80, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), duomenys bei įvykio aplinkybės. Ieškovas eismo įvykio metu padarytą automobiliui Hyundai Getz, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), žalą įvertino 26500 Lt ir, išskaitęs franšizę, 2007-06-28 išmokėjo UAB „Sampo banko lizingas“ 26300 Lt draudimo išmoką. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi regreso teisę į atsakingą už žalą asmenį, o automobilio Audi 80, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valdytojo civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta atsakovo, todėl atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. 2009-09-10 atsakovui buvo išsiųsta pretenzija. Atsakovas 2009-10-15 raštu atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad pretenzija pareikšta praleidus nustatytą terminą, t. y., praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo žalos atsiradimo dienos. Ieškovas šį atsakymą į pretenziją gavo 2009-10-23, nuo šios datos ieškovas prašo skaičiuoti ieškinio senatį, kurios nėra praleidęs, nes į teismą kreipėsi 2010-10-07.

4Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys reiškiamas subrogacijos pagrindu, šiuo atveju pasikeitė prievolės šalys. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo draudėjo teises ir pareigas toje pačioje jau egzistuojančioje prievolėje, todėl reikalavimo teisę turėjo įgyvendinti vadovaudamasis taisyklėmis, kurios reglamentuoja draudėjo ir atsakingo už žalą asmens santykius, t. y. subrogacinį reikalavimą pareiškęs asmuo neįgijo daugiau teisių nei būtų turėjęs žalą patyręs asmuo. Todėl žalos atsiradimo diena yra eismo įvykio diena. Subrogacinio reikalavimo teisę įgijęs ieškovas yra saistomas tų pačių terminų pretenzijai dėl žalos pareikšti, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš eismo įvykio. Pagal TPVCAPDĮ (2004-05-01 redakcija) 16 straipsnio 4 dalį draudikas (atsakovas) moka išmoką, jeigu pretenzija pareikšta per 1 metus nuo žalos atsiradimo dienos. CK 1.128 str. nuostata, nustatančia, kad prievolės asmenų pasikeitimas nekeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.

5Trečiasis asmuo A. Č. nurodė, kad apie byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes nieko paaiškinti negali, nes 2007-06-09 eismo įvykyje nedalyvavo, automobilį vairavo ne jis, o kitas asmuo.

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai.

7Pirmos instancijos teismas iš prijungtos prie šios civilinės bylos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 3-15000/861 medžiagos, Vilniaus apskrities VPK 2009-09-07 pažymos dėl eismo įvykio administracinėje byloje (b.l. 51), nustatė, kad 2007-06-09 Naugarduko g., Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu atbuline eiga važiuojantis automobilis Audi 80, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), kliudė automobilį Hyundai Getz, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ir iš įvykio vietos pasišalino. Automobilis Hyundai Getz, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), buvo apdraustas ieškovo (b.l.30, 31). Ieškovas apie eismo įvykį informuotas 2007-06-11 (b.l. 29). Policijai apie eismo įvykį pranešta 2007-06-09 (ATPB NR. 3-15000/861). 2007-06-27 nustatytas draudimo išmokos dydis – 26300 Lt (b.l.22). Ieškovas 2007-06-28 sumokėjo draudėjui 25744 Lt draudimo išmoką (b.l. 38). Ieškovas 2007-06-11 kreipėsi į Vilniaus miesto VPK Eismo priežiūros tarnybą dėl informacijos apie eismo įvykį (b.l.39), prašydamas pateikti nustatytos formos pažymą. Ieškovas 2009-09-08 pretenzija kreipėsi į atsakovą (b.l. 52), prašydamas pervesti ieškovui 26300 Lt išmoką (b.l. 52). Atsakovas 2009-10-15 raštu Nr. 1009759, ieškovo gautu 2009-10-23, atsisakė atlyginti 26300 Lt žalą, nurodė, kad pretenzija pareikšta praėjus daugiau nei vienerių metų terminui nuo žalos atsiradimo (b.l. 53).

8Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiam asmeniui UAB ,,Sampo būsto lizingas“ draudimo išmoką, perėmė šio turėtą reikalavimo teisę atlyginti žalą į ją padariusį asmenį (CK 6.1015 str. 1 d.), o šiam esant apsidraudus civilinę atsakomybę, į jo draudiką, t.y. – atsakovą. Ieškovui pareiškus atsakovui reikalavimą atlyginti žalą, tarp jo (nukentėjusio asmens reikalavimo teisę perėmusio draudiko) ir atsakovo (žalą padariusio asmens draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, tarp jų – ir susijusios su ieškinio senaties terminais bei jų taikymu. Teismas sprendė, kad ieškovas apie jo teisės pažeidimą sužinojo 2009 m. spalio 23 d. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2010 m. spalio 7 d. (t.1, b.l. 1), teismas padarė išvadą, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino ir, remdamasis aukščiau nurodytais argumentais, vadovaudamasis CK 6.1015 str., LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo19 str. 10 d., iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 26300 Lt žalai atlyginti.

9Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

10Nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytos pretenzijos padavimo tvarką bei ieškinio senaties skaičiavimo pradžią. Ieškovas pretenziją dėl žalos atlyginimo atsakovui pateikė praėjus dvejiems metams nuo žalos atsiradimo, nebuvo laikytasi pretenzijos padavimo tvarkos. Draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų terminų pretenzijai dėl žalos atlyginimo pareikšti, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš delikto ar sutarties, tai reiškia, kad draudikas įgytą teisę turi įgyvendinti pagal tas taisykles, pagal kurias savo teisę būtų įgyvendinęs nukentėjęs asmuo, jeigu jis nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Ieškovui perėjo visos draudėjos teisės ir pareigos, tad ieškinio senaties momentas irgi turi būti nustatomas draudėjos, o ne ieškovo atžvilgiu. Pretenzija buvo paduota nesilaikant teisės aktų reikalavimų t.y. praleidus terminą ir nesant svarbių, leidžiančių terminą atnaujinti, priežasčių – tai reiškia jog pretenzija laikoma iš viso nepaduota, todėl senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo atsakovo atsisakymo tenkinti pretenziją. LAT yra nurodęs, jog laiku ir tinkamai pareikšti pretenziją ir ieškinį žalą padariusio asmens draudikui reiškia, kad tai turi būti padarytą tol, kol nepasibaigė žalą padariusio asmens draudiko prievolė tenkinti tokius reikalavimus. Ieškovas sutinka, kad terminą praleido, tačiau teigia, kad anksčiau nebuvo įmanoma sužinoti eismo įvykio kaltininko. Tokie ieškovo argumentai nepagrįsti, kadangi ieškovui buvo žinomi kaltininko transporto priemonės duomenys ir jis galėjo anksčiau kreiptis į kaltininko transporto priemonės draudiką, t. y. atsakovą, kaip ir padarė, tačiau tik po dviejų metų, kadangi eismo įvykio kaltininkas taip ir nebuvo nustatytas ir ieškovas daugiau informacijos nei gavo iš karto po eismo įvykio vėliau taip pat negavo. Teismas nepagrįstai nesirėmė LAT suformuota naujausia (2013 m.) teismų praktika, kai pretenzija draudikui nebuvo pateikta. LAT nurodė, jog pretenzijos dėl žalos atlyginimo pareiškimas yra privalomas ir jos nepareiškus, asmuo patiria neigiamus teisinius padarinius, susijusius su jam mažiau palankiu senaties termino skaičiavimu, kadangi senaties termino pradžia siejama ne su pretenzijos nepatenkinimo diena, bet su laiko atžvilgiu ankstesne – teisės į pretenziją atsiradimo diena. Šiuo atveju, priimtas sprendimas yra prieštaraujantis materialinėms teisės normoms, nustatančioms ieškinio senaties skaičiavimo ir pretenzijos pateikimo tvarkas bei naujausiai teismų praktikai.

11Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12Nurodė, kad nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino pretenzijos atsakovui padavimo tvarką. Pirmos instancijos teismas teisės normas, reglamentuojančias subrogacijos teisęs, šioje byloje taikė tinkamai.. ieškovas neneigia, kad jis pretenziją atsakovui pateikė praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nukentėjusiojo asmens sužinojimo apie eismo įvykį dienos, tačiau nesutinka, kad pretenzijos pateikimas praleidus šį terminą turi sukelti tokias pat pasekmes, kaip tuo atveju, jeigu pretenzija nebūtų buvusi pateikta iš viso, kadangi toks aiškinimas neatitinka naujausioje LAT praktikoje pateiktų išaiškinimų, pavyzdžiui LAT 2012-10-23 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-368/2012, 2012-11-16 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-496/2012. Ši praktika nėra pasikeitusi. Ieškovas nesutinka, kad praleidus terminą paduoti pretenziją ši laikytina visiškai nepaduota, kadangi apeliantas vadovaujasi nagrinėjamu atveju neaktualia kasacinio teismo nutartimi, kadangi apelianto minimos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

13Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

14Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16Pirmos instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių iškilo ginčas dėl įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, ieškovas nurodė, kad jis nėra praleidęs 1 metų ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą atsakovui, nes savo pažeistą teisę jis gina nuo to momento, kai sužinojo, kad atsakovas neatlygins žalos, t.y. nuo 2009-10-23, kai gavo iš atsakovo neigiamą atsakymą į pretenziją. Atsakovas daro išvadą, kad ieškovas yra praleidęs 1 metų ieškinio senatį, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos datos, kai ieškovas išmokėjo draudimo išmoką.

17Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su šia pirmos instancijos teismo išvada. Nors pirmos instancijos teismas pagrįstai teigia, kad šioje byloje kyla ginčas dėl įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, tačiau nepagrįstai nenustatė, kad šioje byloje ginčas taip pat kilo dėl pretenzijos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ) pateikimo tvarkos, šios tvarkos nesilaikymo pasekmių bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

18Nors pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad ginčo dėl faktinių eismo įvykio aplinkybių bei padarytos žalos dydžio nėra, tačiau netinkamai vertindamas bylos aplinkybes, bei netinkamai taikydamas teismų praktiką, nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas apie jo teisės pažeidimą sužinojo 2009 m. spalio 23 d., o kadangi ieškinys teismui pateiktas 2010 m. spalio 7 d., laikė, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino.

19Apeliacinės instancijos teismas atskirai pasisako dėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nenustatytų kitų reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių bei ankstesnių teismų sprendimų bei nutarčių turinio, turinčio reikšmės bylos nagrinėjimui.

20Ieškovas ieškinį atsakovui pateikė 2010-10-07 bei prašė priteisti iš atsakovo 26300 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir atstovavimo išlaidos, atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą ieškovui pareikšti pretenziją atsakovui dėl žalos atlyginimo, jeigu teismas spręs, kad terminas praleistas.

21Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nustatė, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl įstatymo nustatytų terminų skaičiavimo. Teismas, vadovaudamasis CK 6.1015 str., 1.127 str. 1 d., 1.128 str., ieškovo argumentus, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo momento, kada ieškovas sužinojo apie teisės pažeidimą, t.y. nuo 2009-10-23, gavus atsakovo atsisakymą tenkinti pretenzijoje nurodytą reikalavimą, pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino eigą skaičiuojant taip, kaip ją skaičiuoja ieškovas, ieškovas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, įgytų daugiau teisių, negu jų būtų turėjęs žalą patyręs asmuo (draudėjas), todėl darė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti eigos pradžios momentu yra 2007-06-09, t.y. eismo įvykio diena. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2010-06-09. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 4 punkte nustatytą vienerių metų terminą, kadangi ne dėl jo kaltės, galimai, buvo praleistas šis terminas, tačiau teismas, pripažinęs, kad ieškinys atmestas dėl to, kad ieškovas ieškinį pareiškė pasibaigus ieškinio senaties terminui, sprendė, kad nebeliko teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo prašymo atnaujinti terminą pretenzijai atsakovui pateikti.

22Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios bei senaties termino atnaujinimo.

23Vilniaus apygardos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėjo apeliacinio skundo ribose, t.y. tik dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios bei senaties termino atnaujinimo, ir 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad paaiškėjimas, kad yra kitas asmuo, ne ieškovo draudėjas, kaltas dėl autoįvykio, yra reikšminga aplinkybė, sprendžiant ieškinio senaties termino eigos pradžią. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustatydamas, kad šiam reikalavimui ieškinio senaties terminas yra treji metai, pirmos instancijos teismas netinkamai taiko CK 1.125 straipsnio nuostatas, t.y. netaiko šio straipsnio 7 punkte nustatyto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, kuris taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Reikalavimas, kurį turi teisę pareikšti viena draudimo bendrovė kitai draudimo bendrovei dėl žalos, atsiradusios išmokėjus draudimo išmoką, atlyginimo, yra iš draudimo tiesinių santykių kylančiu reikalavimu, todėl bendrasis terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo - trejų metų terminas tokiems reikalavimams netaikomas. Visgi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nepaisant to, jog teismas netinkamai nustatė senaties termino pradžią ir terminą, tačiau naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo dėl to, kad nustačius kitokią senaties termino pradžią, šis terminas vis viena yra praleistas, o jį atnaujinti nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiu ieškovo susirašinėjimu su policijos įstaigos darbuotoju, sprendė, kad ieškovas ėmėsi priemonių sužinoti apie įvykio tyrimo rezultatus, 2008-07-18 paklausimu kreipdamasis į policiją ir prašydamas suteikti informaciją apie įvykį, elektroniniu paštu siųsdamas užklausimus policijai, jis buvo pakankamai rūpestingas, kad kuo greičiau gauti informaciją apie tai, ar jis turi teisę reikšti ieškinį, bei konstatavo, kad aplinkybę, kuris iš vairuotojų kaltas dėl autoįvykio, ieškovas sužino tik iš 2009-09-07 pažymos, todėl būtent nuo šio pranešimo gavimo ieškovas sužinojo apie teisę į ieškinio pareiškimą, 2009-09-08 pareiškė pretenziją atsakovui, o jam atsisakius tenkinti pretenziją 2009-10-15 raštu turėjo galimybę teikti ieškinį teismui, tačiau tai padarė tik 2010-10-07. Ieškovas nenurodė priežasčių, kurios sukliudė jam kreiptis į teismą 1 metų laikotarpyje nuo 2009-09-07 pažymos gavimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsisakymas tenkinti pretenziją nėra ieškinio senaties pradžia, nes teises ieškovo pažeidė ne atsisakymas tenkinti pretenziją, o kalto asmens žalos draudėjui padarymas.

24Ieškovas šią teismo nutartį apskundė kasaciniam teismui.

25Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį panaikino ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas pasisakė dėl ieškinio senaties termino ir jo pradžios, kai draudikas, išmokėjęs eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, pareiškia reikalavimą priteisti ją iš kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko. Kasacinis teismas konstatavo, kad nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė byloje pareikštiems reikalavimams taikytiną ieškinio senaties terminą, tačiau jo pradžią nustatė netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Kasatoriui (ieškovui) pareiškus atsakovui reikalavimą atlyginti žalą, tarp jo (nukentėjusio asmens reikalavimo teisę perėmusio draudiko) ir atsakovo (žalą padariusio asmens draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, tarp jų – ir susijusios su ieškinio senaties terminais bei jų taikymu. Kasacinis teismas konstatavo, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino trukmės, tinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalį ir pagrįstai netaikė šio straipsnio 8 dalies. Kasacinis teismas išaiškino, kad draudžiamojo įvykio atsitikimas savaime nereiškia žalą padariusio asmens draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą. Įstatyme nustatyta reikalavimo teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo procedūra, kurios nukentėjęs asmuo turi laikytis, siekdamas, kad jo reikalavimo teisė būtų patenkinta. Teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, šį pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo subjektinė teisė – teisė į žalos atlyginimą – yra pažeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. Paulius v. VĮ Anykščių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-133/2013, konstatuota, kad materialiniame teisiniame santykyje, kai nukentėjusysis reiškia reikalavimą atlyginti žalą draudikui, nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti, todėl ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo apie tai sužinoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą draudiko, perėmusio nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiančio reikalavimą žalą padariusio asmens draudikui, teisinei padėčiai taikytiną reglamentavimą, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. Paulius v. VĮ Anykščių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-133/2013, išdėstytus išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino taikymo, kaip tokius, šios bylos kontekste konstatuoja, kad kai draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, TPVCAPD įstatymo nustatyta tvarka pateikia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją, kurioje reikalaujama grąžinti sumokėtas sumas, o šis motyvuotu atsakymu (TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) atsisako ją tenkinti, ieškinio senaties terminas draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, prasideda nuo jo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie atsisakymą tenkinti jo pretenziją dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pirmiau pateiktais išaiškinimais sprendė, kad, kasatorius apie jo teisės pažeidimą – atsisakymą tenkinti reikalavimą atlyginti žalą – sužinojo (turėjo sužinoti) 2009 m. spalio 23 d. (šalys šios aplinkybės neginčija), todėl ieškinį teismui pateikė nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino, kurio eiga prasidėjo 2009 m. spalio 24 d.

26Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje nustatė, kad kasatorius (ieškovas) apie jo teisės pažeidimą – atsisakymą tenkinti reikalavimą atlyginti žalą – sužinojo (turėjo sužinoti) 2009 m. spalio 23 d. (šalys šios aplinkybės neginčija), todėl laikytina, kad kasatorius (ieškovas) ieškinį teismui pateikė nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino, kurio eiga prasidėjo 2009 m. spalio 24 d., visgi pažymėtina jog tokią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė remdamasis tik pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. tik aplinkybėmis susijusiomis su ieškinio senatimi.

27Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismas sprendė, kad nebeliko teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo prašymo atnaujinti terminą pretenzijai atsakovui pateikti pripažinus, kad ieškinys atmestas dėl to, kad ieškovas ieškinį pareiškė pasibaigus ieškinio senaties terminui. Kadangi nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu nebuvo pasisakyta dėl šios teismo išvados, nei apeliacinės instancijos teismas, nei kasacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose klausimu dėl pretenzijos pateikimo termino praleidimo taip pat nepasisakė. Taigi, iš esmės, nei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi nebuvo pasisakyta apie TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 punkte nustatytą vienerių metų terminą pretenzijai pareikšti, šio termino skaičiavimo pradžią, eigą, senatį bei jo praleidimo pasekmes, kadangi nebuvo pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų. Visgi, kaip matyti iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų (ieškinio, atsiliepimo, dubliko, tripliko), šalys visuose šiuose dokumentuose, teismo posėdžio metu pasisakė dėl termino pateikti pretenziją praleidimo, teikė argumentus, atsakovas teigė, kad ieškovas praleido terminą pateikti pretenziją, t.y. netinkamai realizavo teisę pareikšti pretenziją, bei ginčijo, jog terminas pateikti pretenziją praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškovas teigė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

28Kasaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, Vilniaus apygardos teismas bylą nagrinėdamas iš naujo nutarė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant antrą kartą, teismas, vadovaudamasis tik kasacinio teismo išaiškinimu šioje konkrečioje byloje, sprendė, kad ieškovas senaties termino pateikti ieškinį nepraleido, taip pat konstatavo, kad tarp šalių iškilo ginčas dėl įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino taikymo. Pažymėtina, kad posėdžio metu šalys vėlgi teikė paaiškinimus bei teisinius argumentus dėl termino pateikti pretenziją praleidimo. Atsakovas teigė, kad ieškovas nepasinaudojo teise pareikšti pretenziją, kadangi pretenzija nebuvo pareikšta tinkamai, prašė ieškinį atmesti. Pirmos instancijos teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendime visiškai nenagrinėjo šalių pateiktų argumentų dėl termino pateikti pretenziją praleidimo, atsisakymo tenkinti pretenziją motyvų, senaties termino praleidimo teisinių pasekmių ir pan. Teismas nenagrinėjo, ar pretenzija buvo pareikšta tinkamai, nesprendė, ar pretenzija pateikta praleidus senaties terminą ar ne.

29Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas netiksliai nustatė ginčo dalyką, t.y. teigė, kad ginčas byloje kilo dėl įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, nenustatydamas, jog ginčas taip pat kyla dėl TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. nustatyto termino pretenzijai pareikšti praleidimo, nenagrinėjo ir nenustatė reikšmingų bylos aplinkybių, dėl ko nepadarė jokių išvadų, susijusių su termino pateikti pretenziją praleidimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčas iš esmės kyla ir dėl TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. nustatyto termino pretenzijai pareikšti reikšmės bei šio termino skaičiavimo tvarkos ir praleidimo teisinių pasekmių.

30Pagal TPVCAPD įstatymo 2 str. 11 d., draudikas atsisakydamas tenkinti pretenziją pateikia pagrįstą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos mokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Kaip matyti iš atsisakymo tenkinti pretenziją motyvų, pretenzijos pagrįstumas kaip toks net nebuvo nagrinėjamas, nes ją buvo atsisakyta tenkinti tik dėl to, kad ši pateikta praleidus 1 metų senaties terminą. Atsakovas faktiškai ginčija ne patį reikalavimą dėl žalos atlyginimo kaip tokį, tačiau kvestionuoja ieškovo teisę reikšti tokį reikalavimą dėl to, jog nebuvo laikytasi TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. nustatyto termino pretenzijai pareikšti, kadangi pagal LAT praktiką pretenzijos dėl žalos atlyginimo pareiškimas yra privalomas ir jos nepareiškus, asmuo patiria neigiamus teisinius padarinius, susijusius su jam mažiau palankiu senaties termino skaičiavimu, kadangi senaties termino pradžia siejama ne su pretenzijos nepatenkinimo diena, bet su laiko atžvilgiu ankstesne – teisės į pretenziją atsiradimo diena..

31Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjant klausimą dėl pretenzijos pateikimo termino praleidimo teisinių pasekmių 1 metų ieškinio senaties termino pradžiai, negalima tiesiogiai remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi (c.b Nr. 3K-3-15/2013) ir joje pateikta išvada apie ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą šiuo konkrečiu atveju. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad kai draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, TPVCAPD įstatymo nustatyta tvarka pateikia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją, kurioje reikalaujama grąžinti sumokėtas sumas, o šis motyvuotu atsakymu (TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) atsisako ją tenkinti, ieškinio senaties terminas draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, prasideda nuo jo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie atsisakymą tenkinti jo pretenziją dienos. Iš kasacinio teismo pateiktų formuluočių bei nuorodų į TPVCAPD įstatymą, akivaizdu, jog kasacinio teismo išaiškinimas, jog ieškinio senaties terminas draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, prasideda nuo jo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie atsisakymą tenkinti jo pretenziją dienos, taikomas tik egzistuojant kitoms dvejoms sąlygoms: pretenzija turi būti pateikta TPVCAPD įstatymo nustatyta tvarka ir pretenziją turi būti atsisakoma tenkinti motyvuotu atsakymu, kaip tai nurodyta TPVCAPD įstatymo 2 str. 11 d. Kaip jau nustatyta, pretenzija buvo pateikta praleidus TPVCAPD įstatyme nustatytus terminus, t.y. nesilaikant nustatytos tvarkos, taip pat, kaip matyti iš atsisakymo tenkinti pretenziją motyvų, pretenzijos pagrįstumas kaip toks net nebuvo nagrinėjamas, todėl negalima laikyti, kad draudikas pateikė motyvuotą atsakymą į pretenziją kaip tai apibrėžia TPVCAPD įstatymo 2 str. 11 d. Be to, kaip jau minėta, kasacinis teismas tokias išvadas padarė žemesnės instancijos teismams nenustačius jokių aplinkybių, susijusių su pretenzijos pateikimo termino praleidimo, nors tiek atsakovas prašė taikyti šią senatį, tiek ieškovas prašė atnaujinti terminą pretenzijai pateikti.

32Dėl reikšmingų bylai aplinkybių, susijusių su pretenzijos pareiškimo tvarka.

33Nagrinėjant bylą nustatyta, kad bylą nagrinėjant antrą kartą pirma instancija prie šios civilinės bylos buvo prijungta administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 3-15000/861 medžiaga. Iš joje esančio Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos rašto matyti, kad vyresnysis specialistas vadovaudamasis LR ATPK 35 str. 3 d. dėl 2007-06-07 įvykusio eismo įvykio 2007-12-09 nutarė pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminą iki 2008-06-09. 2008-06-09 nutarimu Reg. Nr. 3-15000/861 buvo nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, su nutarimu supažindinti suinteresuotus fizinius ir juridinius asmenis. Tačiau pažymėtina, kad tame pačiame nutarime buvo konstatuota, jog pagal turimus duomenis apie eismo įvykį galima teigti, kad eismo įvykis įvyko automobilio AUDI 80 v/n Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) vairuotojui pažeidus KET reikalavimus.

34TPVCAPDĮ 15 str. numato, kad nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Ieškovas teigia, kad tokį dokumentą gavo 2009-09-07. Išnagrinėjus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti, ar tokia ieškovo pozicija atitinka faktines bylos aplinkybes, o ne nepagrįstai sau palankia linkme interpretuojama minėtos pažymos gavimo teisinė reikšmė nagrinėjamu atveju. Kaip matyti, pažyma išduota 2009-09-07 atsakant į oficialų ieškovo 2009-08-13 paklausimą dėl informacijos, tačiau tai nereiškia, kad pažymoje nurodyti duomenys, o būtent – eismo įvykį sukėlusio automobilio markė, modelis ir valstybinis numeris, buvo konstatuoti ar nustatyti būtent 2009-09-07 pažyma. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad bylos teisena nepradėta pagal 2008-06-09 nutarimą. 2008-06-09 nutarime Reg. Nr. 3-15000/861 konstatuota, jog pagal turimus duomenis apie eismo įvykį galima teigti, kad eismo įvykis įvyko automobilio AUDI 80 v/n Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) vairuotojui pažeidus KET reikalavimus. Taigi akivaizdu, jog kompetentingos institucijos išduotas dokumentas apie eismo įvykio aplinkybes, kuriame konstatuotos reikšmingos aplinkybės, t.y. nurodytas eismo įvykio kaltininkas, yra būtent 2008-06-09 nutarimas Reg. Nr. 3-15000/861, o ne 2009-09-07 pažyma, kurioje tik atkartoti 2008-06-09 nutarime Reg. Nr. 3-15000/861 nustatyti faktai pagal ieškovo paklausimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dedant bent minimalias pastangas susižinoti, tinkamai administruojant žalos bylą bei jai reikšmingus terminus, už eismo įvykį atsakingos transporto priemonės draudiką objektyviai buvo galima sužinoti jau 2008-06-09. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato, kad maksimalus terminas administracinei nuobaudai paskirti nagrinėjamu atveju yra 6 mėnesiai su galimybe šį terminą pratęsti maksimaliam vienerių metų terminui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui, kaip draudikui, kurio veikla susijusi su transporto priemonių draudimu, turinčiam teisininko kvalifikaciją turinčius darbuotojus, minėta įstatymo nuostata turėjo būti žinoma, t.y. ieškovui turėjo būti žinoma, kad paskutinė diena, kuomet bus konstatuotos eismo įvykio aplinkybės, išaiškinti kalti asmenys bei priimti atitinkami procesiniai sprendimai, bus 2008-06-09. Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių, aktualaus teisinio reglamentavimo netyrė ir nevertino.

35Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir kitus bylos duomenis, reikšmingus teisingam bylos išnagrinėjimui. Nors ieškovo atstovė teigė, kad laiku pažymos iš policijos negavo ne dėl nuo ieškovo priklausančių aplinkybių, buvo dėta daug pastangų gauti informaciją, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, jau suėjus vienerių metų terminui nuo žalos atsiradimo dienos, ieškovas tik dar po mėnesio, t.y. 2008-07-18, pateikė policijai paklausimą dėl autoįvykio (1 t., b.l. 42), o negavęs jokio atsakymo neatliko jokių veiksmų dar beveik metus, t.y. iki 2009-05-07, kuomet vėl išsiuntė policijai paklausimą dėl informacijos. Tik 2009-05-07 ieškovas pradėjo aktyviai veikti siekdamas išaiškinti atsakingą už eismo įvykį asmenį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių faktinių aplinkybių kontekste reikšminga byloje ištirti ar ieškovas tinkamai vykdė savo kaip draudiko pareigas, ar veikdamas pakankamai aktyviai, turėjo galimybę sužinoti draudiką, į kurį privalo kreiptis dėl žalos atlyginimo, ir nepraleisdamas įstatymo nustatyto termino pareikšti pretenziją. Teismas turėjo įvertinti ar ieškovas nesielgė aplaidžiai ir, ar toks ieškovo elgesys atitinka ieškovui, kaip draudimo paslaugas teikiančiam ūkio subjektui, keliamus elgesio standartus.

36Pažymėtina ir reikšminga kasacinio teismo praktika, aktuali nagrinėjamu atveju, kurios pirmos instancijos teismas nei vertino, nei taikė nagrinėdamas bylą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad draudikas, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis naudos gavėjas (žalą patyręs asmuo) būtų reikalavęs iš žalą padariusio asmens (apdraustojo) draudiko. Atsakingo asmens draudiko prievolė laikoma pasibaigusi, jeigu draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, dėl savo kaltės pažeidė terminus pretenzijoms ir ieškiniams pareikšti, jeigu dėl jo kaltės pavėluotai nustatomas žalos dydis, įvykio kaltininkai, neišmokama laiku draudimo išmoka ir kita.

37Apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui tektų nagrinėti bylą iš esmės naujais aspektais, nei ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas turi galimybę tirti faktus, tačiau šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių, susijusių su terminu pateikti pretenziją ir kurių netyrė pirmos instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinį, bylą nagrinėtų kaip pirmosios instancijos teismas, todėl tokiu būdu būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją ir paneigta apeliacijos esmė.

38Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

39Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminis klausimas sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą – nustatyti, ar terminas pateikti pretenziją buvo praleistas, ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti bei kokios yra pretenzijos pateikimo termino praleidimo teisinės pasekmės 1 metų ieškinio senaties termino pradžiai, kadangi nustačius, jog šis terminas praleistas, ko pirmos instancijos teismas nepadarė, nors net ieškovas šio fakto neginčija, ir šio termino neatnaujinus, keičiasi ieškinio pateikimo teismui tvarka, tuo pačiu ir ieškinio pateikimo senaties eigos pradžios momentas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino reikšmingus bylai įrodymus, nepasisakė dėl esminių klausimų sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, sprendžia, kad dėl bylos esmės neatskleidimo yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes jos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos esmės, kadangi reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais.

40Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

41Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

42Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovo „If P & C Insurance AS“ filialas ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. Č. perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 26300 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų... 3. Nurodė, kad 2006-11-07 UAB „If draudimas“ ir UAB „Sampo banko... 4. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad... 5. Trečiasis asmuo A. Č. nurodė, kad apie byloje nagrinėjamas faktines... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovo... 7. Pirmos instancijos teismas iš prijungtos prie šios civilinės bylos... 8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, išmokėjęs... 9. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto... 10. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino Transporto... 11. Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti... 12. Nurodė, kad nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmos instancijos teismas... 13. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 14. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas... 15. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais,... 16. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių iškilo ginčas dėl... 17. Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su šia pirmos... 18. Nors pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad ginčo... 19. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pasisako dėl, apeliacinės... 20. Ieškovas ieškinį atsakovui pateikė 2010-10-07 bei prašė priteisti iš... 21. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį... 22. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl ieškinio senaties termino... 23. Vilniaus apygardos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėjo apeliacinio... 24. Ieškovas šią teismo nutartį apskundė kasaciniam teismui.... 25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus... 26. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje... 27. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios... 28. Kasaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės... 29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas... 30. Pagal TPVCAPD įstatymo 2 str. 11 d., draudikas atsisakydamas tenkinti... 31. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjant klausimą dėl... 32. Dėl reikšmingų bylai aplinkybių, susijusių su pretenzijos pareiškimo... 33. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad bylą nagrinėjant antrą kartą pirma... 34. TPVCAPDĮ 15 str. numato, kad nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko... 35. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos... 36. Pažymėtina ir reikšminga kasacinio teismo praktika, aktuali nagrinėjamu... 37. Apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos... 38. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra... 39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminis klausimas sprendžiant... 40. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas... 41. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir...