Byla 1A-274/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 228 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 200 MGL (26000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimą išdėstant dvylikai mėnesių

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo), teisėjų Valdimaro Bavėjano, Lino Šiukštos, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui, nuteistajam V. P., gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 228 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 200 MGL (26000 Lt) dydžio bauda, jos sumokėjimą išdėstant dvylikai mėnesių.

3Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteisti: T. U. (T. U.) pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, P. K. (P. K.) ir J. K. (J. K.) pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendis jų nuteisimo dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

5V. P. nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniai valstybės tarnautojai, dirbdami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės ( - ) kuopos ( - ) būrio vyresniaisiais patruliais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su P. K. ir J. K., siekdami asmeninės naudos, t. y. padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t.y.

6T. U. 2011 m. spalio 11 d., apie 17 val., P. K. prašymu susitiko su pastaruoju prie prekybos centro „N (duomenys pakeisti)“, esančio ( - ), Vilniuje, kur P. K. savo brolio J. K. prašymu, turėdamas tikslą jam ir E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. įvykdytą J. T. sužalojimą, paprašė T. U., kad šis kitą dieną, t. y. 2011 m. spalio 12 d., patruliuodamas kartu su savo porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimą bei įsiterptų į jų pokalbį, pagąsdintų, įspėtų, jog nukentėjusieji nereikalautų pinigų. 2011 m. spalio 12 d., apie 18.15 val., „L (duomenys pakeisti)“ degalinėje, esančioje ( - ), P. K., J. K., E. V. susitikus su J. T. bei M. V., T. U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu Škoda Octavia, valst. Nr. ( - ) kur P. K. filmavo J. K., E. V. ir J. T., M. V. susitikimą, V. P. neteisėtai apieškojo J. T., tuo metu T. U. ir P. K., pateikęs pažymėjimą ar ženklą, prisistatydamas „Kriminalinė policija“ ir taip sudaręs klaidingą nuomonę esąs pareigūnas ir teisėtai galįs atlikti veiksmus, neteisėtai apieškojo J. T. automobilį BMW 320, valst. Nr. ( - ), T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotą cukraus pudrą kaip narkotinę medžiagą, po ko V. P., neteisėtai uždėjo antrankius J. T., ir neteisėtai apieškojo M. V. bei neteisėtai įsodino šiuos į tarnybinį automobilį bei nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti 8 metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. J. T. bei M. V. paleidę, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje T. U. kartu su V. P. cukraus pudrą sunaikino. Šiais veiksmais T. U. ir V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011-06-14 įsakymu Nr. 10-V-383, ir jais reikalaujančius nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė bei J. T. ir M. V..

7Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir jį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinti.

8Nuteistasis V. P. teigia, kad apygardos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra pagrįstos prielaidomis, nuosprendis surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, tuo iš esmės paneigiant nekaltumo prezumpcijos principą, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nurodo, kad nuo pat pranešimo apie įtarimą iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo byla tirta neobjektyviai ir šališkai, o priimtas teismo nuosprendis yra formalus, pagrįstas kolektyvinės atsakomybės principu, neindividualizuojant veiksmų ir nesilaikant nekaltumo prezumpcijos principo, darant išvadas pagal tikimybių pusiausvyros taisyklę, ko baudžiamajame procese negali būti. Apygardos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įpareigojančią teismą įrodymus byloje vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Be to, bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes jis išsamiai ir nuosekliai teismui paaiškino visas jam žinomas aplinkybes dėl 2011-10-12 įvykio, todėl perskaityti (arba garsinti) jo parodymus nebuvo jokio pagrindo. Perskaityti kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, galima tik tuomet, jei parodymai iš esmės skiriasi nuo duotų teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnis). Be to, perskaityti parodymai buvo pažodžiui perrašyti į nuosprendį, kad panaudojant atskirus sakinius iš jų konteksto būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, o tai draudžia ne tik BPK, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 33 straipsnio nuostatos.

9Apelianto nuomone, apygardos teismas ignoravo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas, nes nuosprendyje panaudojo formuluotę, kad „V. P. savo kaltės nepripažino, tačiau teismas vertina jo gynybinę poziciją kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės“, kuri, vadovaujantis minėto nutarimo nuostatomis, pažeidžia teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą. Taip ignoruodamas BPK 1 straipsnyje nustatytą draudimą netraukti baudžiamojon atsakomybėn nekaltų asmenų, teismas jam primetė pareigą įrodyti savo nekaltumą.

10Pasak nuteistojo V. P., teismas pažeidė ir minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.2. bei 3.1.10. punktų reikalavimus, nes teismas nuosprendyje ne konstatavo, bet išreiškė nuomonę, jo kaltę padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė nukentėjusiųjų parodymais, kurie net negalėjo nupasakoti jo bruožų, bei tuo, kad jeigu J. K. ir P. K. buvo susitikę su veiksniu, pilnamečiu ir už savo veiksmus individualiai atsakančiu, nors ir buvusio jo porininku T. U., kažką su juo tarėsi, tai tas tarimasis liečia ir jį – V. P., jis turėjo apie tai žinoti. Tokie teismo motyvai, pasak apelianto yra neteisėti, kaip neteisėta prielaida, kad V. P. siekia išvengti gresiančios atsakomybės nurodydamas, jog porininkas T. U. jam nepranešė apie sumanymą ir išsamesnes, su tuo susijusias aplinkybes, nes tokią prielaidą galima padaryti dėl bet kokių aplinkybių. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų jo – V. P. parodymus, nuosprendyje teismas nenurodė, tokių įrodymų byloje ir nėra. Kita teismo prielaida, kad jis – V. P. žinojo, kas buvo supilta į maišelius, nes jis tuos maišelius išmetė (nors kas juos metė ir kurioje vietoje teismas konkrečiai nenustatė), taip pat nepagrįsta, nes maišelių išmetimas sekė jau po to, kai buvo atlikti kiti teismo nuosprendžiu pripažinti neteisėtais kitų nuteistųjų veiksmai, todėl jokios teisinės reikšmės jo valiai dėl sutikimo ar žinojimo, jog bus atliekami bet kokie neteisėti veiksmai neturėjo ir negalėjo turėti. Taigi, visa kita bylos medžiaga įrodo jo nekaltumą, todėl akivaizdu, jog apygardos teismas pažeidė principą, kad visi neaiškumai ir abejonės privalo būti aiškinami kaltinamojo naudai, neįrodytas asmens kaltumas prilygsta įrodytam jo nekaltumui, bei BPK 44 straipsnyje įtvirtintą jo teisę į gynybą.

11Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje perrašė jo – V. P., nukentėjusiaisiais pripažintų M. V. ir J. T., liudytojo K. S. ir kitų liudytojų parodymus, tačiau spręsdamas jo kaltumo ar nekaltumo, taip pat veikos kvalifikavimo klausimus, išsamių motyvų, atskleidžiančių minėtų duomenų tarpusavio ryšį, nenurodė, taigi, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų. Be to, liudytoju apklaustas Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės ( - ) kuopos vadas K. S. teisme davė vienokius parodymus, tačiau visai kitokiu turiniu jie yra išdėstyti teismo nuosprendyje (tai atsispindi šio liudytojo apklausos garso įraše, kuris buvo darytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). Šis liudytojas teisme parodė, kad įvykio dieną patrulio vyresniuoju buvo T. U., kad patrulio vyresniajam privalo paklusti kitas patrulis, patruliuojantis maršrute, šiuo atveju – V. P.. Be to, šis liudytojas paaiškino, kad apie įvykius maršrute po budėjimo pranešti privalo ne abu patruliai, o patrulio vyresnysis (šiuo atveju T. U.), taip pat, kad patrulio vyresnysis, vairuodamas automobilį, privalo žinoti maršrutą ir jo laikytis, kad policijos patrulis vienaip privalo elgtis tikrinant asmens tapatybę ir visai kitaip, kada asmuo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo tarpu teismas į nuosprendį selektyviai ir nepagrįstai įrašė tik apkaltinamajam nuosprendžiui tinkančią šio liudytojo parodymų dalį, t.y. kad policijos pareigūnai turi teisę atlikti dalinę, vizualinę apžiūrą, nekeičiant daiktų padėties, o asmens kratą atliekant esant sprendimui.

12Apeliantas pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijos 31 straipsniu, BPK 44 straipsnio 6 punktu, teismas privalo ne tik sugretinti įvykio aplinkybes su įstatymu uždrausta veika, ar ji formaliai atitinka dispozicijoje nustatytą nusikaltimo sudėtį, bet ir konstatuoti, jog yra įrodyta, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą nusikalstamą veiką. Nusikaltimo sudėtį sudaro baudžiamajame įstatyme numatytų ne tik objektyvių požymių, į kuriuos teismas labiausiai orientavosi, bet ir subjektyvių požymių visuma. Be to, nustatyti vienodi asmenų atsakomybės pagrindai nepaneigia atsakomybės individualizavimo, kiekvienas asmuo atsako už savo asmeninę veiką, už tai, ką apėmė jo tyčia. Šioje byloje jo – V. P. tyčia piktnaudžiauti tarnybiniais įgaliojimais ar kokie nors kiti teoriniai neteisėti veiksmai nėra įrodyti. Nuteistasis teigia, kad jis buvo suklaidintas, o subjektyviojo nusikaltimo sudėties požymio nebuvimą jo veikoje įrodo 2011-12-16 Vilniaus apskrities VPK tyrėjos E. Š. tarnybinis pranešimas Nr. ( - ), kuriame nurodyta, jog P. K., pateikdamas pažymėjimą – ženklą, sudarė klaidingą V. P. nuomonę, kad yra pareigūnas ir teisėtai gali atlikti veiksmus (t. 1, b. l. 2). Nurodo, kad būtent tokio turinio tarnybiniu pranešimu apygardos teismas rėmėsi kaip P. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 289 straipsnyje, patvirtinančiu įrodymu, taigi, neaišku, kokiu būdu, pripažinęs, kad jis buvo suklaidintas, tuo pačiu metu teismas jį ir nuteisė. Taigi, tik abstrakčiai konstatuodamas, kad dėl to, jog kiti asmenys kažką tarėsi (nors, kad jis niekaip, net telefonu, nekontaktavo su T. U. nei įvykio dieną, nei dieną prieš, įrodo ir prokuroro schema, esanti t. 1, b.l. 135), vėliau be jo žinios inscenizavo, o ne iš tikrųjų atliko veiksmus, kurie savo pobūdžiu nesiskyrė nuo tikrų, jį pripažindamas kaltu tuo, kad jis kolektyviai taip pat kėsinosi į teisinį gėrį – valstybės tarnybos autoritetą, įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams, ir nenurodydamas nei vieno konkretaus įrodymo, išskyrus prieštaringus suinteresuotų nukentėjusiųjų, liudytojų bei kitų apklaustų asmenų parodymus, pripažindamas juos jo kaltės įrodymais, apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

132013 m. balandžio 17 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmetė.

14Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi panaikino 2013 m. balandžio 17 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kadangi 2013 m. balandžio 17 d. nutartis buvo priimta kolegijos, kurios sudėtyje buvo teisėjas, pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą negalėjęs dalyvauti šiame procese.

15Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

16Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

17Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde.

18Skundžiamu nuosprendžiu V. P. nuteistas už tai, kad jis, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su T. U., P. K. ir J. K., siekdamas asmeninės naudos, t. y. padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, neteisėtai apieškojo M. V. ir J. T., uždėjo pastarajam antrankius, neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį bei nuvežė 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, po ko V. P. kartu su T. U. sunaikino neva automobilyje rastą narkotinę medžiagą – cukraus pudrą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

19V. P., nesutikdamas su apygardos teismo padaryta išvada dėl jo kaltės padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apeliaciniame skunde teigia, kad jis nežinojo apie T. U. susitarimą su P. K. ir J. K., o apeliantas buvo suklaidintas, dėl ko jo veiksmuose nėra tyčios piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi. BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, o 2 dalyje nurodyti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo, sukėlusių BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, pavojingumą didinantys požymiai – tokių nusikalstamų veikų darymas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Kvalifikuotas piktnaudžiavimas tarnyba padaromas tiesiogine tyčia (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2007, 2K-232/2012). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra

20Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina V. P. tyčią padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Remiantis nuteistųjų T. U., J. K. ir P. K. parodymais, dieną prieš nagrinėjamą įvykį J. ir P. K. susitiko su T. U. ir susitikimo metu paprašė šio, kaip policijos pareigūno, padėti J. K. ir E. V., kad pastarieji išvengtų baudžiamosios atsakomybės ir žalos atlyginimo dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, t. y. paprašė pagąsdinti nukentėjusiuosius, kad jie nereikalautų pinigų. T. U. sutiko padėti. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio dieną T. U. patruliavo kartu su V. P.. T. U., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad P. K. paskambinus T. U. ir pasakius, kad nukentėjusieji atvažiavo į degalinę “L“, T. U. kartu su V. P. tarnybiniu automobiliu nuvažiavo ten. Apeliantui paklausus, kokiu tikslu jie važiuoja į degalinę, T. U. atsakė, kad suteikti pagalbos draugams. Po to apklausiamas T. U. patikslino, kad važiuojant į degalinę, jis sakė V. P., jog ten bus draugai, reikės su vienais pabendrauti, pagąsdinti (t. 2, b.l. 57, 59). T. U. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus kaip teisingus (t. 4, b.l. 83). Teismų praktika patvirtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2009, 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K-285/2010, 2K-461/2011, 2K-194/2013). V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną T. U. pasakė jam, jog reikės pavažiuoti į degalinę “L“, esančią ( - ), ir ten suteikti pagalbą, sulaikyti, nes kažkas reikalauja pinigų (t. 4, b.l. 83-84). Byloje nustatyta, kad T. U. yra pažįstamas su J. ir P. K., o T. U. pasakymas V. P., kad būtina važiuoti į degalinę siekiant suteikti pagalbą draugams ir pagąsdinti tam tikrus asmenis, rodo, kad apeliantui iš esmės buvo žinoma važiavimo į degalinę priežastis ir kad bus atliekami neteisėti veiksmai. Liudytojas K. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jeigu patruliai gauna informacijos iš policijos įstaigos, jie patvirtina, kad gavo informaciją, ir reaguoja į įvykį. Jeigu informacija gauta iš pašalinių asmenų, patruliai turėtų informuoti budėtoją, kur jie vyksta aiškintis įvykį, o detales paaiškins vėliau telefonu ar kitokiu ryšiu. Esant ekstra situacijai, patruliai vis tiek turi pasakyti, kad vyksta į tam tikrą vietą (t. 4, b.l. 87). Nei T. U., nei V. P. nepranešė budėtojui, kad vyksta į degalinę “L“, esančią ( - ). Įvertinus visumą aplinkybių, toks jų elgesys buvo sąmoningas, nes buvo siekiama, kad apie jų veiksmus nesužinotų kiti policijos pareigūnai. Be to, T. U. pasakius V. P. apie vykimo į degalinę priežastį, nėra abejonių, jog apeliantas suprato, kad T. U. paskambino ne policijos ar kiti teisėsaugos pareigūnai. Tai, kad V. P. buvo pranešta apie T. U. sumanymą, patvirtina ir V. P. atlikti veiksmai atvykus į degalinę. Nukentėjusiųjų M. V. ir J. T. viso baudžiamojo proceso metu nuoseklūs parodymai patvirtina, kad policijos pareigūnai T. U. ir V. P. atvažiavo į degalinę, apeliantas apieškojo M. V., uždėjo antrankius J. T., po to pasodino nukentėjusiuosius į policijos automobilį. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad apygardos teismas grindė V. P. kaltę padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nukentėjusiųjų, kurie net negalėjo nupasakoti jo bruožų, parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek J. T., tiek M. V., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, apibūdino V. P. išorės bruožus (t. 1, b.l. 4-7, 19-22), vėliau atpažino jį atliekant asmens parodymo atpažinti veiksmą (t. 1, b.l. 13-16 , 28-30). Todėl darytina išvada, kad būtent V. P. atliko inkriminuotus veiksmus. Byloje taip pat nustatyta, kad degalinėje buvo ir P. K., kuris veikė kaip kriminalinės policijos pareigūnas. V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai jie dirba su kriminaline policija, būtent ji vadovauja viskam (t. 4, b.l. 85). Kita vertus, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, V. P. nurodymus, kokius veiksmus atlikti su nukentėjusiaisiais, davė T. U.. Tą patvirtino ir pats T. U., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b.l. 58-59). Taigi, V. P. iš esmės vykdė savo porininko T. U., o ne kriminalinės policijos pareigūnu apsimetusio P. K. nurodymus. Byloje esančių įrodymų visuma taip pat patvirtina, kad T. U. įdėjo į automobilio „BMW“ daiktadėžę du nedidelius polietileninius maišelius su cukraus pudra kaip neva narkotine medžiaga. T. U., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad mano, jog V. P. buvo žinoma, kas buvo maišelių viduje. Po aptariamo įvykio jie nuvažiavo į ( - ) centrą, prie ( - ) gatvėje esančių garažų, ir V. P. išpylė cukraus pudrą į balą, o maišelius išmetė (t. 2, b.l. 59). Toks apelianto elgesys nemanant, kad jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, yra nelogiškas. V. P. veiksmus su cukraus pudra būtina vertinti ne atsietai, o viso nagrinėjamo įvykio kontekste, kas rodo, jog jis sąmoningai naikino galimus įkalčius. V. P. pranešimas apie vykimo į degalinę priežastį (asmenų pagąsdinimas), leidžia daryti išvadą, kad apeliantui iš anksto buvo žinoma, kad T. U. turėtuose polietileniniuose maišeliuose nebuvo narkotinės medžiagos, nes neva narkotinių medžiagų radimas vieno iš nukentėjusiųjų automobilyje buvo pasirinktas kaip gąsdinimo būdas. Be to, byloje nustatyta, kad sulaikyti nukentėjusieji tarnybiniu automobiliu buvo nuvežti už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur buvo parašyti pareiškimai, kad M. V. ir J. T. neturi pretenzijų J. K. ir E. V.. Šiuo atveju neįtikėtina, kad V. P. nesukėlė įtarimo, kai T. U. išsivedė vieną iš nukentėjusiųjų į pamiškę siekdamas pasikalbėti, nes akivaizdu, kad toks patrulio elgesys yra neleistinas. V. P., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, jog jam padavus popieriaus lapą T. U., apeliantas girdėjo, kad buvo kalbama apie pinigų reikalavimą, jog vieni kitiems neturi pretenzijų (t. 2, b.l. 118). Tokie apelianto parodymai, taip pat visa nagrinėjamo įvykio situacija patvirtina, kad jis suprato, jog dėl padaryto neteisėto poveikio buvo įforminamas nukentėjusiųjų atsisakymas nuo kokių nors pretenzijų reikalauti pinigų. Be to, V. P. minėtoje apklausoje pripažino, kad kai jie sulaiko žmogų ir veža į policijos komisariatą, paprastai tuo metu praneša apie tokią aplinkybę (t. 2, b.l. 119). Šiuo atveju nebuvo pranešta budėtojui apie sulaikytus du nukentėjusiuosius. V. P. vėlesnis neveikimas, t. y. kai jis, žinodamas, kad neteisėtai buvo sulaikyti nukentėjusieji, atliktos jų apžiūros, uždėti antrankiai, taip pat jie neteisėtai įsodinti į tarnybinį automobilį ir nuvežti prie miškelio, nepranešė apie tokias aplinkybes vadovybei, įrodo, jog apeliantas tyčia nutylėjo neteisėtų veiksmų atlikimą. Anksčiau aptartų aplinkybių visuma neleidžia abejoti tuo, kad V. P., atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis suvokė, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, numatė, kad savo neteisėtais veiksmais iškraipys valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkins policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės žalos patirs valstybė, J. T. ir M. V., bei tokių padarinių norėjo. Byloje taip pat yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas žinojo, kad jis, dirbdamas vyresniuoju patruliu, piktnaudžiavo tarnyba siekdamas asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės bei atliko neteisėtus veiksmus kryptingai, siekdamas šio tikslo. Todėl konstatuotina, kad apygardos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė V. P. veiksmuose visus BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl naikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien apelianto nesutikimas su apygardos teismo padarytomis įrodymų vertinimo išvadomis savaime nereiškia, kad jis nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. V. P. apeliacinio skundo teiginiai, kad apygardos teismas nenurodė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo kaltę, o rėmėsi tik prielaidomis, nepateikė motyvų dėl įrodymų vertinimo, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, atmetami kaip nepagrįsti.

21Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojo K. S. parodymai, išdėstyti nuosprendyje, yra kitokio turinio nei parodė šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu. Visų pirma pasakytina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja nuosprendyje pažodžiui perrašyti asmenų parodymus, duotus bylos nagrinėjimo teisme metu. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo itin detaliai išdėstyti liudytojo K. S. parodymai, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir nepaneigia anksčiau aptartų išvadų dėl V. P. kaltės padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 261 straipsnio 6 dalį, per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Byloje nenustatyta, kad V. P. ar jo gynėjas buvo pateikęs kokias nors pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja atskirus liudytojo K. S. teiginius. Šiuo aspektu pasakytina, kad nors įvykio dieną T. U. buvo patrulio vyresniuoju, kuris po budėjimo turėjo pranešti apie įvykius maršrute, tačiau V. P., pastebėjęs, kad T. U. atliko neteisėtus veiksmus, turėjo pareigą susilaikyti nuo tokio pobūdžio veiksmų atlikimo bei pranešti vadovybei apie susidariusią situaciją, kita vertus, jis to nepadarė. Priešingai, kaip minėta, V. P. veiksmai buvo aktyvūs, suderinti kartu su kitais nuteistaisiais siekiant bendro nusikalstamo tikslo, kas rodo, kad apeliantas neturėjo intereso pranešti vadovybei apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Ta aplinkybė, kad byloje nesurinkta duomenų, jog V. P. įvykio dieną ar dieną prieš tai bendravo telefonu su kitais nuteistaisiais, nepaneigia anksčiau padarytų išvadų dėl apelianto veikimo bendrai su kitais nuteistaisiais.

22V. P. apeliaciniame skunde savo nekaltumą grindžia 2011 m. gruodžio 16 d. tarnybiniu pranešimu Nr. ( - ), kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje gauta duomenų, jog 2011 m. spalio mėn., apie 18.15 val., degalinėje “L“ P. K. pateikė pažymėjimą ar ženklą, pasakė „kriminalinė policija“, apžiūrėjo J. T. automobilį, filmavo įvykio vietoje, dėl ko sudarė klaidingą V. P. ir G. S. nuomonę, kad P. K. yra pareigūnas ir gali atlikti šiuos veiksmus (t. 1, b.l. 2). Šiuo atveju apeliantas atsietai vertina tarnybinį pranešimą nuo baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, kurių visuma patvirtina, jog V. P., darydamas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, veikė bendrai ne tik su P. K., bet ir kitais nuteistaisiais. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimas gali kisti atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Net ir po 2011 m. gruodžio 16 d. tarnybinio pranešimo Nr. ( - ) surašymo tiek V. P. įteiktame patikslintame pranešime apie įtarimą, tiek surašytame kaltinamajame akte buvo inkriminuota aplinkybė, kad jis bendrininkavo su P. K. (t. 2, b.l. 121-122, t. 3, b.l. 115-116), tokiu būdu manant, jog byloje surinkta pakankamai šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Bendrininkavimas tarp V. P. bei P. K. pasitvirtino ir apygardos teismui ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Todėl vien minėtame tarnybiniame pranešime nurodytas teiginys dėl V. P. galimo suklaidinimo nėra pakankama aplinkybė, patvirtinanti, jog apeliantas nepadarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Be to, priešingai nei teigia V. P., apygardos teismas, skundžiamame nuosprendyje įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino, kad apeliantas nežinojo apie T. U. susitarimą su P. K. ir J. K., bei buvo suklaidintas.

23Apeliantas kelia abejones dėl skundžiamą nuosprendį priėmusio apygardos teismo nešališkumo. Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjant bylą apygardos teisme, V. P. ar jo gynėjas pasinaudojo nušalinimo teise argumentuodamas konkrečiu minėtame straipsnyje numatytu teismo šališkumo požymiu. Apeliaciniame skunde tokios abejonės motyvuojamos visų pirma tuo, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra formalus, jame įrodymai, kurie ištirti bylos teisminio nagrinėjimo metu, buvo įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad apygardos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokio pobūdžio baigiamąjį aktą nei tikėjosi V. P., savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, apeliantas apygardos teismo šališkumą sieja su ta aplinkybe, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Teismų praktikoje aiškinama, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271 – 292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013). Taigi, kaltinamojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Apygardos teismas, teisiamojo posėdžio metu apklausdamas V. P. ir siekdamas patikrinti jo duodamus parodymus, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsino apelianto parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b.l. 85). V. P. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat paaiškino, kad tuo metu geriau viską atsiminė (t. 4, b.l. 85-86). BPK 276 straipsnio 4 dalyje nereikalaujama, kad teisiamojo posėdžio metu galima perskaityti kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tik tuomet, jei parodymai iš esmės skiriasi nuo duotų teisiamajame posėdyje. Tokiu būdu pripažintina, kad nagrinėjamu atveju BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje taip pat nepažeidžiant BPK 276 straipsnio nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog nei V. P., nei jo gynėjas nebuvo pareiškę kokių nors prieštaravimų dėl apelianto parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinimo (t. 4, b.l. 85). Apygardos teismas, BPK nustatyta tvarka ištyręs V. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstai išdėstė juos apkaltinamajame nuosprendyje. Baudžiamojo proceso įstatymas neįtvirtina tokio pobūdžio draudimo. Be to, V. P. pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad perskaityti parodymai buvo pažodžiui perrašyti į nuosprendį, jog panaudojant atskirus sakinius iš jų konteksto būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

24Skundžiamame nuosprendyje iš tikrųjų pavartota ydinga formuluotė, kad „V. P. savo kaltės nepripažino, tačiau teismas vertina jo gynybinę poziciją kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės“. Šiuo aspektu pasakytina, kad apygardos teismas, nustatydamas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, ne savaime nesirėmė apelianto parodymais, o analizuodamas juos su kitų byloje surinktų įrodymų visuma – nukentėjusiųjų, kitų nuteistųjų parodymais, taip pat kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl negalima sutikti su V. P., kad apygardos teismas tokiu savo teiginiu pažeidė apelianto teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą bei jį įpareigojo įrodyti savo nekaltumą.

25Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos įrodytos V. P. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodyti įrodymai, kuriais apygardos teismas remiasi nustatydamas šiai bylai reikšmingas aplinkybes bei pagrįsdamas savo išvadas, pakankamai argumentuotai pasisakyta tiek dėl kiekvieno byloje surinkto įrodymo atskirai, tiek dėl jų visumos. Šiame procesiniame dokumente taip pat nurodyti motyvai, kuriais atmesti V. P. duoti parodymai. Todėl teigti, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 304-307 straipsnių reikalavimų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

26Remiantis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

27vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteisti: T. U. (T. U.) pagal BK 228... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 5. V. P. nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniai valstybės... 6. T. U. 2011 m. spalio 11 d., apie 17 val., P. K. prašymu susitiko su pastaruoju... 7. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 8. Nuteistasis V. P. teigia, kad apygardos teismo nuosprendyje išdėstytos... 9. Apelianto nuomone, apygardos teismas ignoravo ir Lietuvos Aukščiausiojo... 10. Pasak nuteistojo V. P., teismas pažeidė ir minėto Lietuvos Aukščiausiojo... 11. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje perrašė jo – V. P.,... 12. Apeliantas pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijos 31 straipsniu, BPK 44... 13. 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinį skundą... 14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal... 15. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismo... 16. Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.... 17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 18. Skundžiamu nuosprendžiu V. P. nuteistas už tai, kad jis, piktnaudžiaudamas... 19. V. P., nesutikdamas su apygardos teismo padaryta išvada dėl jo kaltės... 20. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje surinktų... 21. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojo K. S. parodymai,... 22. V. P. apeliaciniame skunde savo nekaltumą grindžia 2011 m. gruodžio 16 d.... 23. Apeliantas kelia abejones dėl skundžiamą nuosprendį priėmusio apygardos... 24. Skundžiamame nuosprendyje iš tikrųjų pavartota ydinga formuluotė, kad... 25. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje... 26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir... 27. vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio... 28. Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti....