Byla 2K-194/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį - 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal 225 straipsnio 1 dalį - 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 60 MGL – 7800 Lt dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. sausio 11 iki 2011 m. sausio 28 d., t. y. 17 d., ir paskirta bausmė sumažinta 34 MGL, galutinė bausmė - 26 MGL (3380 Lt) dydžio bauda.

3Taip pat skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nuosprendis, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis pakeistas: D. D. nusikalstama veika iš BK 225 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. redakcija) ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. D. D. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. redakcija) paskirtas teisės atėmimas dirbti valstybės tarnautojo ar prilyginto asmens darbą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš D. D. priteista Lietuvos kriminalinės policijos biurui 100 Lt proceso išlaidų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

5D. D. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas ( - ) policijos nuovados tyrėju, padarė šias nusikalstamas veikas:

62009 m. balandžio 7 d., apie 9 val., veikdamas kaip policijos pareigūnas ir vykdydamas policijos pareigūno įgaliojimus, numatytus Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnyje - įgyvendinti policijos uždavinius, iš jų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą, atvyko į Kauno miesto geležinkelio stoties turgavietę, esančią Kaune, Vytauto pr., ten gavęs piliečių D. S., I. G., R. S., N. S., R. R., V. R., A. J., V. J. pasirašytą pareiškimą dėl galbūt nusikalstamų ir kitų neteisėtų pil. T. J. veiksmų, sukvietė visus pareiškime pasirašiusius asmenis ir T. J. į turgavietėje esančias administracijos patalpas (Kaunas, Čiurlionio g. 28) ir buitinio pokalbio forma sprendė kilusį ginčą tarp pareiškėjų ir T. J.. Pareiškėjams išsiskirsčius, T. J. nurodė, jog ši pagal turimą pareiškimą gali būti nubausta penkiolikai parų arešto arba 300 Lt pinigine bauda, taip aiškiai leisdamas suprasti, kad pareiškimas gali būti netiriamas davus jam pinigų, o jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama; taip provokavęs duoti kyšį, ten pat, tuo pačiu laiku už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus savo naudai tiesiogiai priėmė iš T. J. mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – 100 Lt ir nurodė, kad pareiškimas tiriamas nebus; gavęs šiuos pinigus, tyčia pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-384 patvirtintą viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūno (apylinkės inspektoriaus) tarnybinės veiklos aprašo 38 punkte numatytą pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti ir nagrinėti gyventojų pareiškimus, prašymus ir skundus, minėtų asmenų pareiškimo policijos įstaigoje nustatyta tvarka neregistravo, jį sunaikino;

7Be to, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, peržengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribas – tyčia nesilaikydamas 2007 m. kovo 29 d. Centro PK viršininko įsakymu Nr. 22-V-13 „Dėl prižiūrimų teritorijų priskyrimo Centro policijos nuovados pareigūnams“ paskirstymo, kuriuo jam buvo pavesta veiklos teritorija Žaliakalnio mikrorajone, apylinkė Nr. 9, taip pat tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1150 „Dėl valstybinių kontrolės institucijų atliekamų patikrinimų“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 5-V-549 patvirtintų Ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisyklių 9 punkte numatytus tikrinimo pagrindus, kuriuose nurodyta, jog policijos pareigūnai privalo turėti policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens pasirašytą ir Taisyklėse nustatyta tvarka užregistruotą pavedimą atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą, nesant tokio reikalingo specialaus sprendimo, savavališkai 2010 m. rugpjūčio 4 d., apie 11.10 val., atvyko į jam nepriskirtą veiklos teritoriją – Kauno miesto geležinkelio stoties turgavietę, esančią Kaune, Vytauto pr., turėdamas tikslą sudaryti ūkio subjekto tikrintojo įvaizdį – tariamai tikrinti T. J. ūkinę, komercinę, finansinę veiklą, tokiu būdu siekdamas iš jos gauti turtinės naudos, įmonės „N“ kioske Nr. 40 ten dirbančios T. J. neteisėtai pareikalavo pateikti patikrinimui prekių įsigijimo dokumentus, orderius, sutartis ir kitus dokumentus, gautų dokumentų netikrinęs ir taip duodamas T. J. suprasti duoti pinigų, pasirašė patikros žurnale, jog pažeidimų nenustatyta, ir iš T. J., veikusios pagal teismo leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, paėmė 200 Lt ir iš įvykio vietos pasišalino. Taip jis, veikdamas kaip valstybės tarnautojas, viršijo įgaliojimus siekdamas turtinės naudos, ją gavo ir tuo šiurkščiai pažeidė 2007 m. kovo 29 d. Centro PK viršininko įsakymą Nr. 22-V-13 „Dėl prižiūrimų teritorijų priskyrimo Centro policijos nuovados pareigūnams“ paskirstymo, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1150 „Dėl valstybinių kontrolės institucijų atliekamų patikrinimų“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-09-22 įsakymu Nr. 5-V-549 patvirtintų Ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisyklių 9 punkte numatytas nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies l, 2, 3 ir 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, to paties įstatymo 15 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles – „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų“, „gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams“, „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis“, „laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba“, „laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus taisyklių“, taip pat nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisėtumo principo, nepaisė pareigos „būti pareigingam, principingam, reikliam“, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos; taip diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

8Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios ir specialiosios dalies normas, padarė BPK normų esminių pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo konstitucinės teisės į gynybą, teisingą teismo procesą, nešališką teismą, nekaltumo prezumpciją, dėl to pažeidė konstitucinį teisingumo vykdymo principą, priėmė akivaizdžiai neteisingus nuosprendžius ir paskyrė jam nepagrįstą ir neteisingą bausmę.

9Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 242, 289 ir 290 straipsnius, neištyrė nė vieno daiktinio įrodymo ir neįvertino faktiškai visų bylos medžiagos dokumentų, nes ištyrė tik dokumentus, kurių apimtis 16 lapų, nors teismui perduotą bylos medžiagą sudaro du tomai (400 l.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė gautų iš pirmosios instancijos teismo bylos medžiagos dokumentų ir daiktų.

10Kasatorius teigia, kad byloje nebuvo priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, todėl visi šioje byloje atlikti BPK numatyti procesiniai veiksmai ir jų rezultatai, procesiniai sprendimai yra neteisėti. Taip buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, pažeistos kasatoriaus konstitucinės teisės į gynybą ir teisingą teismo procesą, nes jis buvo priverstas gintis nuo neteisėtų procesinių veiksmų ir nepagrįstų, neteisėtų kaltinimų, pažeidžiant konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą. Visi atlikti proceso veiksmai ir jų rezultatai negali būti pripažinti teisėtais ir leistinais įrodymais šioje byloje, nes jie atlikti iš esmės pažeidžiant imperatyvias BPK 1, 2, 18 straipsnių, 20 straipsnio 1 dalies, 166, 171 straipsnių nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką pripažįstama, kad jeigu duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, konstatuojama, kad jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-141/2008).

11Kasatorius teigia, kad byloje nėra dokumentų, persiųstų iš Korupcijos kontrolės valdybos, ir jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su šiais dokumentais ir juose esančiais duomenimis, kuriais buvo grindžiamas procesinių prievartos priemonių sankcionavimas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, atmesdami D. D. prašymus ištirti, kur dingo dokumentai, išreikalauti iš Korupcijos kontrolės valdybos ir Kauno apygardos prokuratūros siunčiamų/gaunamų dokumentų registravimo žurnalus, kitus duomenis, turinčius reikšmės procesinių dokumentų dingimo iš bylos aplinkybėms nustatyti, jų turiniui ir reikšmei atskleisti, parodė išankstinę nuostatą dėl bylos aplinkybių vertinimo ir teisingumo, tiesos byloje nustatymo, pademonstravo akivaizdų šališkumą, nepaisė teisingo ir sąžiningo proceso, teisingumo vykdymo principų reikalavimų, pažeidė D. D. konstitucinę teisę į gynybą. Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo naudojami slapti duomenys, su kuriais gynybai nebuvo leista susipažinti, nors pagal teismų praktiką slaptų duomenų naudojimas baudžiamajame procese vienareikšmiškai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 220 straipsnis). Anot kasatoriaus, prokuroras privalėjo pateikti teismui visą bylos medžiagą.

12Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. J. buvo padaryta turtinės ar neturtinės žalos, ji nėra pateikusi civilinio ieškinio, todėl negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja. Anot kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo teisėjams pateiktoje bylos medžiagoje nebuvo nutarimo pripažinti T. J. nukentėjusiąją. T. J. veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį, todėl jai jokios žalos nebuvo padaryta, be to, pagal teismų praktiką asmuo, atlikęs sankcionuotus NVIV, nepripažįstamas nukentėjusiuoju. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo prašymą panaikinti nutarimą T. J. pripažinti nukentėjusiąja. Anot kasatoriaus, tyrėjo G. K. ir T. J. parodymai dėl NVIV atlikimo teisėtumo negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs ir jais negali būti grindžiamas nuosprendis, nes teismai nepagrįstai leido T. J. dalyvauti teismo procese naudojantis nukentėjusiosios procesiniu statusu - klausytis liudytojų parodymų teisme, iš jų gauta informacija koreguoti savo parodymus, siekiant nuslėpti įvykdytos provokacijos jo atžvilgiu aplinkybes ir tokiu būdu išvengti atsakomybės už provokaciją, nusikalstamą veiką imituojančio elgesio ribų peržengimą.

13Kasatorius teigia, kad buvo sankcionuota ir jam taikoma procesinė prievartos priemonė - elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė. Byloje nėra prokuroro BPK 154 straipsnio 7 dalyje numatyto nutarimo sunaikinti pokalbių telefonu garso įrašus, nėra garso įrašų sunaikinimo akto, todėl tuo pažeistos konstitucinės teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir susižinojimo slaptumą. Nepaisant to, kad ir per keturis mėnesius taikant šią priemonę nebuvo gauta jokios informacijos apie galbūt daromus nusikalstamus veiksmus, ši priemonė buvo pratęsta dar dviem mėnesiams, taip pažeidžiant BPK 11 straipsnyje nustatytą procesinių prievartos priemonių proporcingumo principą. Kasatoriaus nuomone, šie argumentai patvirtina, kad, skiriant ir taikant šią priemonę, buvo padaryti BPK 1, 6 straipsnių, 44 straipsnio 9 dalies, 154 straipsnio esminiai pažeidimai.

14Šio tyrimo metu buvo leista taikyti BPK 160 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę – slaptą asmens sekimą. Byloje nėra nė vieno slapto sekimo protokolo ar kito dokumento, patvirtinančio apie šio procesinio veiksmo atlikimą ir rezultatus, taip pažeistos BPK 179 straipsnio nuostatos.

15BPK 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam buvo taikoma bent viena BPK skyriuje numatyta priemonė jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti, turi būti pranešta apie ją, tačiau byloje tokio pranešimo nėra, todėl padaryti esminiai konstitucinių teisių į gynybą, teisingą teismo procesą ikiteisminio tyrimo stadijoje, nešališką bylos visų aplinkybių ištyrimą pažeidimai. Teismai šios procesinės prievartos priemonės skyrimo ir taikymo teisėtumo bei procesinių dokumentų netyrė ir nevertino, taip padarydami esminius BPK 242 straipsnyje nustatyto tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo teisme principo, 289 ir 290 straipsniuose nustatytų daiktinių įrodymų ir dokumentų tyrimo taisyklių pažeidimus, taip pat buvo pažeistos kasatoriaus konstitucinės teisės į gynybą, teisingą teismo procesą ir nešališką teismą.

16Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog iki prokuroro R. G. prašymo pateikimo teisėjui ir nutarties daryti kratą priėmimo, D. D. turėjo įtariamojo statusą: nėra šaukimo į apklausą antrojo egzemplioriaus ar šaknelės, kitų duomenų, suteikiančių BPK 21 straipsnyje numatytą bent vieną pagrindą pripažinti jį įtariamuoju. Kasatoriaus nuomone, prokuroras prašyme nurodydamas jo statusą - įtariamasis -suklaidino teisėją, tuo siekdamas išsklaidyti teisėjo abejones dėl kratos leistinumo ir teisėtumo, įtikinti, kad D. D. jau pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų padarymu, kad yra pakankamai duomenų ne tik įtarimui pareikšti, bet ir kratai daryti.

17Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą (BPK 10 straipsnio 1 dalis), nes pareigūnai pradėjo daryti kratą jo kabinete dar neatvykus gynėjui, o šiam atvykus, neleido dalyvauti procesiniame veiksme, o kasatoriui pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Kratos protokole neįrašyta, kad vienos 100 Lt vertės kupiūros numeris sutampa su T. J. 2010 m. gegužės 7 d. perduota 100 Lt vertės kupiūros numeriu AA8365489. Kasatorius mano, kad tyrėjas G. K., vykdydamas neteisėtus slaptus veiksmus, veikdamas su Centro policijos nuovados viršininku, turinčiu raktus nuo D. D. kabineto ir seifo, prieš kratos atlikimą buvo slapta patekęs į darbo kabinetą ir seifą, ten rado didelę pinigų sumą ir vieną iš anksto jo pažymėtą 100 Lt kupiūrą. Apie slapto veiksmo rezultatus jis surašė tarnybinį pranešimą prokurorui, kurio pagrindu teismas sankcionavo kratą D. D. kabinete. Tačiau byloje nėra teismo sankcijos slapta patekti į D. D. kabinetą ir tyrėjo G. K. tarnybinio pranešimo, kuriame būtų užfiksuoti slapto veiksmo rezultatai. Po kratos atlikimo, anot kasatoriaus, tyrėjas G. K. išėmė iš bylos ir sunaikino tarnybinį pranešimą, siekdamas nuslėpti savo neteisėtus teismo nesankcionuotus veiksmus. Kasatoriaus teigimu, kadangi teismo nutartis daryti kratą priimta dėl teismo suklaidinimo, nutartyje įrašyti akivaizdžiai neteisingi duomenys apie jo statusą, kratos patalpą, o kratos veiksmas atliktas akivaizdžiai pažeidžiant jo konstitucines teises turėti gynėją ir į gynybą nuo neteisėtų procesinių prievartos priemonių naudojimo, kratos rezultatai užfiksuoti netinkamai, akivaizdžiai suklastoti, pats veiksmas ir jo rezultatai negali būti pripažinti teisėtais ir patikimais įrodymais. Anot kasatoriaus, nors pirmosios instancijos teisme gynyba ginčijo kratos teisėtumą, teismas kratos sankcionavimo ir kratos veiksmo fiksavimo procesinių dokumentų nustatyta tvarka neištyrė, neišvardijo teismo posėdyje pagal BPK 289 ir 290 straipsniuose nustatytas taisykles, nuosprendyje dėl kratos teisėtumo ir jos metu gautų rezultatų teisėtumo nepasisakė, nors nuosprendį iš esmės grindė kratos veiksmu ir jo rezultatais. Tai, pasak kasatoriaus, yra esminiai BPK pažeidimai, sukliudę priimti teisingą teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai neišsprendė svarbaus procesinio klausimo, t. y. pinigų – 28 000 Lt ir 4000 eurų, kurie jam buvo perduoti saugoti kaip daiktiniai įrodymai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, statuso.

18Kasatorius teigia, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, nes kyšio iš T. J. niekada nereikalavo, o ji apgaule jam įbruko 200 Lt. Byloje, pasak kasatoriaus, nėra dokumento, patvirtinančio, kad pagal BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus ir būdus, generalinio prokuroro Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios privalomuosius reikalavimus, buvo priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteismini tyrimą dėl veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje. Kadangi Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. balandžio 7 d. nutartis leisti T. J. atlikti BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų NVIV priimta nepradėjus ikiteisminio tyrimo dėl šių veikų, konstatuotini esminiai BPK 1, 2 straipsnių ir 4 straipsnio 1 dalies, 159 ir 166 straipsnių pažeidimai, o nutartis negali būti pripažinta teisėta. Kasatorius pabrėžia, kad jam nebuvo pranešta apie taikytas procesines prievartos priemones BPK 161 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl jis negalėjo skųsti ar kitaip tinkamai gintis nuo neteisėtų prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų bei sprendimų taikant procesinę prievartos priemonę.

19Kasatorius teigia, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. susitikimo su T. J. prekybos kioske metu jis kyšio iš jos nei žodžiu, nei kokiais nors kitais konkliudentiniais veiksmais nereikalavo ir neprovokavo, patikrinęs individualios įmonės registravimo liudijimą, akivaizdžių Prekybos turgavietėse taisyklių pažeidimų nepastebėjo ir pasirašė žurnale, kad pažeidimų nenustatyta, o tuomet T. J. įkišo jam kažkokį sulankstytą popierių ir jis supratęs, kad tai raštelis su svarbia informacija. Tą pačią dieną po pietų jis pastebėjo, kad tai ne raštelis, o 200 Lt, ir nuvykęs į turgavietę grąžino šiuos pinigus T. J.. Toks T. J. elgesys akivaizdžiai peržengia Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. birželio 23 d. nutartyje nustatytas nusikalstamą veiką imituojančio elgesio ribų sąlygas ir yra akivaizdi provokacija. Kasatorius teigia, kad iš T. J. parodymų darytina neabejotina išvada, jog ji nebuvo supažindinta su teismo nutartimi leisti jai atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jai nebuvo išaiškinti leistini jos imituojami nusikalstami veiksmai, imituojamo nusikalstamo elgesio ribos, provokacijos sąvoka ir draudimas provokuoti. Tai reiškia, kad T. J. veiksmai, atlikti vykdant sankcionuotus NVIV, nebuvo atriboti nuo provokacijos, kaip to reikalauja teismų praktika.

20Kasatorius nurodo, kad byloje yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos vyriausiojo tyrėjo G. K. protokolas „Dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir fiksavimo rezultatų“ (t. 1, b. l. 165-167) ir jo priedas - vaizdo ir garso įrašo kopija kompaktiniame diske, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šis protokolas, pasak kasatoriaus, surašytas pažeidžiant BPK 179 straipsnio reikalavimus, Rekomendacijų dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo reikalavimus. Be to, protokole įrašyta akivaizdžiai melaginga informacija, nes 1) G. K. surašytas protokolas yra tik jo laisvos kūrybos raštas, nieko bendro neturintis su baudžiamojo proceso dokumentais ir jų formomis; 2) byloje nėra teismo nutarčių, leidžiančių tyrėjui G. K. ar kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti BPK 158 straipsnyje numatytus veiksmus; 3) slaptas viešų vietų filmavimas ar stebėjimas galimas tik esant teismo leidimui BPK 160 straipsnyje numatytais pagrindais ir tvarka sekant objektą. Byloje nėra teismo nutarčių, leidžiančių slapta sekti viešosios vietos - T. J. prekybos kiosko vidų ir sumontuoti jame stacionarią vaizdo ir garso įrašymo įrangą. Tai esminis konstitucinių žmogaus teisių į privataus gyvenimo neliečiamumą, susižinojimo slaptumą pažeidimas; 4) nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BPK 159 straipsnyje, atliko T. J., tačiau ji jokio protokolo nesurašė, o tyrėjo G. K. surašytame protokole ji taip pat nepasirašė; 5) protokolo įrašai apie tai, kad vaizdo įrenginys kioske sumontuotas 2010 m. rugpjūčio 4 d., o išmontuotas 2010 m. rugpjūčio 5 d., yra melagingi, nes iš T. J. ir G. K. parodymų matyti, kad vaizdo ir garso įrašymo įrenginys kioske buvo nuo 2010 m. balandžio mėnesio pradžios iki 2011 m. sausio 25 d.; 6) pagal BPK 179 straipsnio 5 dalį vaizdo, garso įrašai atliekant tyrimo veiksmus yra tyrimo veiksmo protokolo priedai ir yra neatskiriama jų dalis ir turi būti saugomi byloje ar kitoje nurodytoje vietoje. Tačiau, pasak kasatoriaus, protokole įrašyta, kad šio protokolo priedai sunaikinti, o prie protokolo pridedamas tik kompaktinis diskas, kuriame yra vaizdo ir garso įrašų kopijos. Diske turėjo būti beveik penkių mėnesių trukmės įrašas, tačiau yra tik penkių minučių vaizdo ir garso įrašas, kuriame užfiksuota D. D. ir T. J. susitikimo dalis. Byloje nėra prokuroro nutarimų dėl nesusijusių su įrodinėjimo dalyku vaizdo-garso įrašų sunaikinimo ir įrašų sunaikinimo aktų. Tai, pasak kasatoriaus, Rekomendacijų dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsnių esminiai pažeidimai. Kadangi tyrimą kontroliavo, organizavo ir atliko pats prokuroras, tai analogiškus pažeidimus padarė ir prokuroras, kuris tiesiogiai palaikė valstybinį kaltinimą teisminio bylos nagrinėjimo proceso metu. Prokuroras neįvykdė jam tiesiogiai valstybės nustatytos pareigos atriboti teisėtus NVIV nuo provokacijos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas atmesdamas jo prašymą nušalinti prokurorą R. G. nuo valstybinio kaltinimo šioje byloje, nurodė, kad skųsti prokuroro neteisėtus veiksmus bus galima tik po galutinio teismo sprendimo priėmimo, nors priėmus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį jis įsiteisėja nuo jo priėmimo ir jokie tarpiniai procesiniai skundai dėl proceso veiksmų ir sprendimų negalimi. Kasatoriaus teigimu, taip teismas pažeidė jo teisę gintis nuo kaltinimų ir nuo neteisėtų procesinių veiksmų, tarpinių proceso sprendimų, suvaržančių jo konstitucines teises, teisę į teisingą ir nešališką teismo procesą.

21Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų - patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, todėl nebuvo išsamiai išnagrinėtos reikšmingos bylos aplinkybės ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisme gynyba nuosekliai laikėsi versijos dėl akivaizdžiai įvykdytos gerai organizuotos provokacijos. T. J. pareiškimas apie tai, kad ji prieš metus laiko neįtikėtinomis aplinkybėmis galbūt davė kasatoriui 100 Lt kyšį, pareiškimo priėmimo ir išsprendimo aplinkybės tiesiogiai liudija apie pirmąsias provokacijos apraiškas. Šios informacijos pagrindu buvo sankcionuotos ir aštuonis mėnesius taikomos trys žmogaus konstitucines teises suvaržančios procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154, 159 ir 160 straipsniuose, ir viena nesankcionuota procesinė prievartos priemonė, numatyta BPK 158 straipsnyje – savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai. Teisme gynyba reikalavo patikrinti NVIV veiksmų sankcionavimo ir vykdymo teisėtumą, prašė išreikalauti papildomus įrodymus – dokumentus, daiktus, vaizdo ir garso įrašus, kitą informaciją iš ikiteisminio tyrimo įstaigos – LKPB Korupcijos kontrolės valdybos, turinčią reikšmės ne tik kaltinime nurodytoms aplinkybėms nustatyti, bet ir turinčios ypatingos reikšmės procesinių prievartos priemonių sankcionavimo ir vykdymo teisėtumo patikrinimui. Teismai, remdamiesi tik prokuroro išreikšta nuomone ir faktiškai pažodžiui ją atkartodami savo sprendimuose, iš esmės neatsakydami į gynybos argumentus ir motyvus, protokoliniais sprendimais (tuo užkirsdami gynybos teisę apskųsti) beveik visus gynybos prašymus atmesdavo hipotetiniais samprotavimais, akivaizdžiai prieštaraujančiais proceso teisės normoms, arba abstrakčiai konstatuodami, to BPK nenumato.

22Kasatorius teigia, kad teismas paskelbė tik tą bylos medžiagą, kokios prašė prokuroras, neatsiklausęs gynybos nuomonės, todėl buvo akivaizdžiai šališkas, neužtikrino kasatoriaus teisės į gynybą. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teisme jam nebuvo išaiškintos BPK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos kaltinamojo teisės. Kasaciniame skunde teigiama, kad prokuroras naudojo neteisėtą kaltinimo įrodinėjimo priemonę - pabaigus įrodymų tyrimą, sakydamas baigiamąją kalbą, įrodinėdamas D. D. kaltę pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir jos privalomąjį požymį - didelę žalą valstybei, valstybės tarnautojo vardo diskreditavimą, policijos autoriteto sumenkinimą, paprašė teismo leisti pridėti prie bylos internetiniuose portaluose parašytus neigiamus komentarus apie policiją, supuvusią teisėsaugą, duoklių rinkimą, policininkų kyšininkavimą, atsiradusius po to, kai pats prokuroras po D. D. sulaikymo žiniasklaidai neteisėtai atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis. Leisdamas prokurorui pridėti prie bylos įrodomąją medžiagą, teismas ne tik pažeidė imperatyvias BPK normas, draudžiančias pridėti prie bylos įrodomąją medžiagą po to, kai pabaigtas įrodymų tyrimas, bet ir suteikė prokurorui išskirtinį statusą, pademonstravo akivaizdų palankumą prokuroro neteisėtiems veiksmams ir sprendimams.

23Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką apeliantai neturi teisės paduotų ir priimtų nagrinėti apeliacinių skundų pakeisti ar papildyti (LAT Senato 2005 m. birželio 23 nutarimas Nr. 53). Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, privertė jį pakeisti apeliacinį skundą. Vienas iš kolegijos teisėjų A. J., pažeisdamas BPK 241 straipsnio nuostatas, pareiškė, kad apeliacinis skundas surašytas netinkamai, todėl pareikalavo suformuluoti naujus apeliacinio skundo reikalavimus. Tokiais veiksmais buvo padaryti esminiai BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą teisme, pažeidimai, nes teismas pademonstravo išankstinę nuostatą dėl gynybos pozicijų, iš anksto pareiškė, kad fakto klausimu bylos netikrins ir nenagrinės, t. y. buvo akivaizdžiai šališkas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymus kaip nemotyvuotus visiškai neatsakydama į esminius prašymų argumentus.

24Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamojo akto ir teismų nuosprendžių nustatomųjų dalių tekstai absoliučiai sutampa, o tai reiškia, kad prokuroras kaltinamąjį aktą pateikinėjo abiejų instancijų teismams skaitmeninėje laikmenoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, kad toks nuosprendžių kopijavimas nelaikomas teisingumo vykdymu ir vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

25Kasatorius teigia, kad pagal BK 225 straipsnio 4 dalį yra nuteistas nepagrįstai, nes šios veikos nepadarė, o nuosprendžiai pagrįsti neištirtais byloje įrodymais, todėl neteisėti. Be to, pasak kasatoriaus, Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472, įsigaliojusiu po jam inkriminuotos BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos padarymo, BK 225 straipsnio 4 dalies sankcijoje buvo nustatytos griežtesnės bausmės - bauda arba areštas. Veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo sankcijoje buvo nustatyta viena švelnesnės bausmės rūšis - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas. Tačiau tuo pačiu įstatymu buvo padarytas ir BK 41 straipsnio pakeitimas. Tokia bausmės rūšis iš viso buvo išeliminuota iš bausmių sąrašo. Po šio įstatymo įsigaliojimo, skundžiamų nuosprendžių priėmimo metu BK tokios bausmės rūšies kaip teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas iš viso nėra, o po šio įstatymo įsigaliojimo pradėta vykdyti bausmė – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla – toliau vykdoma iki pabaigos. Tačiau įstatymų leidėjas nieko nepasisakė apie tai, kaip išspręsti klausimą dėl veikų, kurios buvo padarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet dėl jų teisinio vertinimo nėra įsiteisėjusių baigiamųjų aktų. Vadovaujantis BK 3 straipsniu, kad griežtesnis įstatymas neturi grįžtamosios galios, o įstatymas, šalinantis veikos baudžiamumą ar kitaip lengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, galioja atgal, kasatoriaus nuomone, už BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką po 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 įsigaliojimo iš viso negali būti paskirta tokios rūšies bausmė - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas.

26Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai pritaikė BK 95 straipsnį, nes D. D. inkriminuota BK 225 straipsnio 4 dalyje numatyta veika – baudžiamasis nusižengimas – buvo padaryta 2009 m. balandžio 7 d. Pagal tuo metu galiojusio BK 95 straipsnio redakciją dėl baudžiamojo nusižengimo nuosprendžio priėmimo senaties terminas buvo dveji metai. Kasatoriaus teigimu, 2010 m. rugpjūčio 4 d. jam padarius naują veiką, dvejų metų senaties terminas nutrūko, pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo naujos veikos padarymo, t.y. nuo 2010 m. rugpjūčio 4 d. ir pasibaigė po dvejų metų – 2012 m. rugpjūčio 4 d.. Apeliacinės instancijos nuosprendis priimtas 2012 m. spalio 10 d., pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

27Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas į nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę neįskaitė suėmime išbūto laiko – 18 dienų ir tuo pažeidė BK 66 straipsnį, paskyrė neteisingą bausmę.

28Kasaciniame skunde nuteistasis D. D. nurodo, kad nepadarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, prieš jį buvo įvykdyta provokacija. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką BK 225 ir 228 straipsniuose numatytos veikos atribojamos pagal privalomuosius – kyšininkavimo – požymius. Pagal BK 228 straipsnį veika kvalifikuojama tik tada, kai nėra kyšininkavimo požymių, o, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra nurodytas privalomasis požymis - kyšininkavimo požymių nebuvimas. Jis mano, kad iš veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos akivaizdžiai aprašyta kyšininkavimo sudėtis. Nuosprendyje, anot kasatoriaus, neteisingai kvalifikuota veika, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, paskirta neteisinga bausmė.

29Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies: įskaityti kasatoriaus išbūtą laiką suėmime į paskirtą galutinę bausmę, o likusią skundo dalį atmesti.

30Prokuroras teigia, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, baudžiamosios bylos medžiagoje yra kompetentingo ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, kuris vadovaujantis BPK 166 straipsnio 3 dalimi yra užregistruotas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Taip pat yra kompetentingo prokuroro tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Pasak prokuroro, tai reiškia, kad visi priimti proceso sprendimai yra teisėti ir nepanaikinti, o ikiteisminio tyrimo duomenys byloje buvo renkami teisėtai ir pagrįstai.

31Kasacinio skundo dalis dėl dingusių iš bylos dokumentų, prokuroro nuomone, atmestina kaip nepagrįsta, nes, apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, liudytojas G. K. iš esmės paaiškino, jog, persiunčiant ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos į Kauno apygardos prokuratūrą ir įrašant pridedamą ikiteisminio tyrimo medžiagą iš 24 lapų, buvo padaryta techninė klaida lydraštyje nurodant klaidingą pridedamų lapų skaičių. Liudytojas G. K. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo sankcionuoti teismo, o visa surinkta medžiaga perduota prokurorui.

32Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas pripažinti T. J. nukentėjusiąja yra teisėtas ir pagrįstas, nes toks proceso sprendimas BPK nustatyta tvarka nebuvo panaikintas ir yra galiojantis, todėl nukentėjusioji turi teisę naudotis visomis nukentėjusiojo teisėmis baudžiamajame procese.

33Prokuroras teigia, kad teismai tyrė ir nešališkai vertino procesinės prievartos priemonių, numatytų BPK 154 ir 160 straipsniuose, skyrimo ir taikymo pagrįstumą bei teisėtumą, apie tai pasisakė nuosprendžiuose.

34Atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus argumentai, jog krata atlikta ne teismo nutartyje nurodytame kabinete, atmestini, nes Kauno apygardos teismas nuosprendyje aiškiai konstatavo, kad tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, tiek kratos protokole padaryta rašymo klaida, nurodant ne tą kabineto numerį: vietoj 5 nurodant 7, ir tai neturėjo jokios įtakos vertinant byloje surinktus įrodymus.

35Prokuroro teigimu, atmestinas kasatoriaus teiginys, kad darant kratą buvo pažeista jo teisė turėti gynėją, nes iš byloje esančio kratos protokolo matyti, jog asmenys dalyvavę atliekant kratą pareiškimų, pastabų nepareiškė.

36Teismai, anot prokuroro, išsamiai išsiaiškino NVIV taikymo byloje faktinius ir teisinius pagrindus ir pagrįstai konstatavo, kad liudytojai T. J. atlikti prieš D. D. NVIV buvo laikytasi procesinės tvarkos suteikiant šį leidimą, atliekant NVIV, nebuvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant nusikalstama veika nebūtų padaryta, todėl atmestinas kasatoriaus teiginys, kad jis buvo išprovokuotas paimti pinigus ir kad T. J. peržengė NVIV elgesio ribas.

37Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, nuosprendyje nurodė, kad tyrėjo G. K. 2010 m. rugpjūčio 6 d. surašytas protokolas atitinka BPK 179 straipsnio reikalavimus ir nėra suklastotas.

38Prokuroro teigimu, kasacinio skundo teiginys, kad byloje nėra teismo nutarčių, leidžiančių atlikti objekto sekimą, yra nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad slaptas objekto sekimas nebuvo vykdomas, o T. J., kuriai buvo leista atlikti NVIV, darė vaizdo ir garso įrašus realizuodama veiksmus, kurie sankcionuoti teismo nutartimis.

39Anot prokuroro, bylą teisingai išnagrinėjo nešališki žemesnės instancijos teismai.

40Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį.

41Prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai dėl bausmės - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo - nepagrįsti, nes Kauno apygardos teismas kasatorių nuteisė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 5 d.) dvejiems metams laisvės atėmimo, o pagal 225 straipsnio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 5 d.) - teisės atėmimu dirbti valstybės tarnautojo ar prilyginto asmens darbą dvejiems metams ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtąsias bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams, o pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, todėl kasatoriui neteks vykdyti bausmės, susijusios su teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu.

42Pasak prokuroro, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai pritaikė BK 95 straipsnio normas, nes šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, o Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2011 m. rugsėjo 28 d., kai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai nebuvo pasibaigę.

43Prokuroro nuomone, kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas į nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę neįskaitė suėmime išbūto laiko - 18 dienų, taip pažeidė BK 66 straipsnį, paskyrė neteisingą bausmę, nes pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyti sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką.

44Kasacinis skundas atmestinas.

45Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

46Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, ir neatsakė į esminius skundo argumentus bei išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, tačiau skundo turinys ir dauguma argumentų rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

47Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

48BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

49Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismų praktika patvirtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys Nr.: 2K-461/2011, 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K 285/2010, 2K-360/2009). BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, vienas iš tokių atvejų – jei toks asmuo duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Įtariamasis D. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir šie jo parodymai dėl inkriminuotų veikų esminių aplinkybių sutapo su nukentėjusiosios T. J. duotais parodymais teisme, be to, juos patvirtino ir kiti duomenys (kratos metu D. D. tarnybiniame seife buvo rasti 100 Lt, gauti iš T. J.), dėl to T. J. parodymų patikimumu teismams nebuvo pagrindo abejoti. Taigi žemesnės instancijos teismai, vertindami D. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, laikėsi suformuotos teismų praktikos. D. D. dirbo policijos pareigūnu, dėl to jis puikiai suvokė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu prokurorui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, reikšmę, todėl teismai pagrįstai atmetė jo teiginius, kad tie parodymai gauti neteisėtai – už prokuroro pažadą paleisti iš suėmimo.

50Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis D. D. ir prokuroras teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą (tenkinant nuteistojo ir jo gynėjo prašymą), apklausė liudytojus G. K., V. P., R. S., A. A. Apeliantas D. D. ir jo gynėjas uždavė liudytojams klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Liudytojas G. K. paaiškino, kad persiunčiant medžiagą į prokuratūrą lydraštyje dėl 24 lapų nurodymo padaryta techninė klaida. Teismas dalį apelianto prašymų tenkino, o kitus motyvuotai BPK nustatyta tvarka atmetė. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas dėl netinkamo bylos aplinkybių nustatymo ir jų teisinio įvertinimo. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso šalių palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodą elgesį su proceso šalimis, turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, todėl darytina išvada, jog bylą nagrinėję teismai buvo nešališki.

51BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtame nuosprendyje į esminius apelianto D. D. argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės – yra atsakyta, o prokuroro skundo argumentas dėl netinkamo kaltinimo perkvalifikavimo pripažintas pagrįstu ir veika dėl įgaliojimų viršijimo perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 2 dalį, kaip ir buvo inkriminuota kaltinamajame akte (BPK 332 straipsnio 7 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

52Dėl kitų kasatoriaus skunde nurodytų procesinių pažeidimų

532010 m. kovo 24 d. buvo gautas T. J. pareiškimas ir tą pačią dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu pagal surinktus duomenis buvo reiškiami įtarimai: 2011 m. sausio 11 d. D. D. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį; 2011 m. kovo 15 d. D. D. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, o 2011 m. kovo 22 d. surašytas kaltinamasis aktas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsti, dėl to atmestini.

54Apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausdamas liudytoją G. K. išsiaiškino, kad persiunčiant ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos į Kauno apygardos prokuratūrą ir įrašant pridedamą ikiteisminio tyrimo medžiagą iš 24 lapų, buvo padaryta techninė klaida lydraštyje nurodant klaidingą pridedamų lapų skaičių. Taigi ši aplinkybė ištirta, be to, teismai D. D. kaltę grindė tik byloje esančiais duomenimis, dėl kurių tiek kaltinamasis, tiek gynėjas galėjo pareikšti savo nuomonę, dėl to jo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

55Pagal teismų praktiką kyšio davėjas ar asmuo pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį atlikęs NVIV paprastai byloje turi liudytojo, o ne nukentėjusiojo procesinį statusą. Šioje byloje T. J. pripažinta nukentėjusiąja, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad asmens parodymų turinys bei jų patikimumas nuo jo procesinio statuso nepriklauso. Teisėjų kolegijos nuomone, šis procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesuvaržė D. D. teisės į gynybą, kadangi jis bei gynėjas galėjo apklausti T. J. ir išsiaiškinti visas juos dominančias aplinkybes.

56Be to, kasatorius pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių prievartos priemonių numatytų BPK 145 (kratos), 159 (leidimo atlikti NVIV) straipsniuose neteisėto taikymo bei dėl provokacijos, kad jis neva buvo išprovokuotas paimti 200 Lt. Kaip jau buvo minėta, į šiuos apelianto D. D. argumentus apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė, dėl to nėra prasmės dar kartą kartoti panašius argumentus. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į teismų praktiką, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas priimdamas nutartį leisti taikyti procesines prievartos priemones patikrina, ar yra faktinis pagrindas jas taikyti. Pagal teismų praktiką teismas nagrinėdamas bylą faktinio pagrindo taikyti procesines prievartos priemones paprastai netikrina. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjas 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje dėl leidimo T. J. atlikti NVIV pagal BPK 159 straipsnį nurodė faktinį pagrindą – yra duomenų, kad valstybės tarnautojas – policijos tyrėjas D. D. iš T. J., ją provokuodamas, priėmė kyšį ir toliau provokuoja T. J. bei kitus asmenis duoti kyšius. Bylos medžiaga tokį faktinį pagrindą patvirtina. Šia nutartimi, remiantis BPK 158 straipsniu, leista ir slapta daryti garso ir vaizdo įrašus. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi, remiantis BPK 158 ir 159 straipsniais, leido T. J. atlikti NVIV su D. D. ir šių veiksmų metu slapta daryti garso ir vaizdo įrašus. Teisėjo nutarties pagrindu T. J. prekybos kioske ir buvo sumontuotas garso ir vaizdo įrašymo įrenginys, o T. J. supažindinta, kaip juo naudotis. Vaizdo ir garso įrašo pridedamas prie bylos tik tas laikotarpis, kuriame užfiksuota tiriamai nusikalstamai veikai reikšmingi duomenys, o kita dalis įrašo sunaikinami. Taigi procesinės prievartos priemones šioje byloje buvo taikytos teisėtai, o jų metu gauti duomenys yra tinkami įrodymai (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Minėta teisėjo nutartis paneigia kasatoriaus teiginį, kad garso ir vaizdo įrašas padarytas be teisėjo sankcijos.

57Pirmosios instancijos teisme prokurorui pasakius baigiamąją kalbą ir paprašius jos rašytinį variantą pridėti prie bylos, jį teismas ir pridėjo. Baigiamojoje kalboje prokuroras nurodė keliolika neigiamų komentarų apie policiją iš įvairių internetinių portalų, tačiau tai yra šios kalbos iliustracinė priemonė, o ne įrodomoji medžiaga, kaip teigia kasatorius. Beje, šios instancijos teismas D. D. veiksmų nekvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

58Kasatorius pagristai nurodo ikiteisminio tyrimo metu padarytus kai kuriuos procesinius pažeidimus, kaip antai: nėra jo telefoninių pokalbių pasiklausymo įrašų sunaikinimo akto; nėra slapto sekimo protokolų nors tyrimo metu buvo leista taikyti BPK 160 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę – asmens slaptą sekimą; apie BPK XII skyriuje numatytų ir taikytų kitų procesinių prievartos priemonių taikymą jam nepranešta, taip pažeista BPK 161 straipsnio 1 dalies nuostata. Teisėjų kolegijos nuomone, minėti procesiniai pažeidimai yra formalūs, procesinės prievartos priemonės buvo taikytos teisėtai – gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, tik jas taikant negauta tiriamai nusikalstamai veikai reikšmingų duomenų. Taigi kasatoriaus nurodyti procesiniai pažeidimai nėra esminiai, nes jais nebuvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

59Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

60Dėl BK 3 straipsnio taikymo

61BK 3 straipsnis nustato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (išskyrus BK 3 straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis).

62D. D. BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą padarė 2009 m. balandžio 7 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 (Žin., Nr. 81-3309) redakcija nuo 2007 m. liepos 21 d.). BK 225 straipsnio 4 dalies sankcijoje buvo numatytos alternatyvios bausmės: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas.

632011 m. birželio 21 d. (įstatymo Nr. XI-1472 (Žin., Nr. 81-3959) redakcija nuo 2011 m. liepos 5 d.) BK 225 straipsnis pakeistas ir šio straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas. Tuo pačiu įstatymu buvo pakeista ir BK 42 straipsnio 2 dalis, kuria padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas. Iki šio įstatymo galiojusi BK 42 straipsnio 2 dalis, be minėtų bausmių, numatė dar ir šias bausmes: viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas. Šios bausmės buvo nurodytos pirmiausia, taigi jos yra švelnesnės už kitas nurodytas bausmes, nes įstatymų leidėjas jas nurodė griežtėjančia tvarka. Šis baudžiamasis įstatymas sugriežtino bausmes už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 225 straipsnio 4 dalyje, padarymą, dėl to neturi grįžtamosios galios.

64Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir D. D. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį paskirti švelnesnę bausmę, kuri buvo numatyta nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 225 straipsnio 4 dalies sankcijoje, yra teisingas, nes atitinka BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir teismų praktiką. Subendrinus D. D. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes taikytas bausmių apėmimas, pagal BK 225 straipsnio 4 dalį paskirtą bausmę apėmė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, dėl to nėra jokių teisinių problemų dėl paskirtos galutinės bausmės vykdymo.

65Dėl BK 66 straipsnio taikymo

66Kasatorius nepagrįstai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas į paskirtą galutinę bausmę neįskaitė suėmime išbūto laiko, nes šis teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kitą – pirmosios instancijos teismo – nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

67BK 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę“.

68Apeliacinės instancijos teismas, 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskyręs D. D. bausmes pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį ir galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ir šios bausmės vykdymą atidėjęs BK 75 straipsnio pagrindais, galėjo dėl aiškumo nurodyti į paskirtos bausmės laiką įskaityti D. D. suėmimo laiką. Tačiau šis teismas palikdamas kitą – pirmosios instancijos teismo – nuosprendžio dalį (kuria D. D. suėmimo laikas įskaitytas į bausmę) nepakeistą, teisinės klaidos nepadarė.

69Dėl BK 95 straipsnio taikymo

70Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. D. D. padarius naują nusikalstamą veiką senaties terminas dėl 2009 m. balandžio 7 d. padaryto baudžiamojo nusižengimo nutrūko ir pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas, tačiau kasatorius nepagrįstai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pabaigą tapatina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo diena. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. D. D. pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2011 m. rugsėjo 28 d., nepasibaigus BK 95 straipsnio 1 dalies 1a punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 red.) numatytam senaties terminui – dvejiems metams. Apeliacinės instancijos teismas tik ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir pagal BK 225 straipsnio 4 dalį paskyrė tinkamą bausmę.

71Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

72Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes veika atitinka kyšininkavimo sudėtį.

73Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu D. D. nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies, dėl kurios jis buvo perduotas teismui, perkvalifikavo į BK 225 straipsnio 1 dalį.

74Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje paduotus skundus, 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pripažino, kad pirmosios instancijos teismas patikrino byloje surinktus įrodymus ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tačiau padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai nustatė, kad D. D. veikoje nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

75BK 228 straipsnyje numatyta veika (piktnaudžiavimas) yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ar viršija įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Ši veika, padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

76Teismų praktika rodo, kad sprendžiant bylas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, kurie nepriklausė kaltininko kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti, ir kt.

77Pagal teismų praktiką toks savanaudiškas piktnaudžiavimas nėra kyšininkavimas; piktnaudžiavimo atveju gaunama nauda, tačiau ne ją priimant, pažadant, susitariant priimti, reikalaujant ar provokuojant kitą asmenį duoti, pavyzdžiui, pinigus, ir už tai neatliekant jokių teisėtų ar neteisėtų veiksmų (ar neveikiant) kito asmens naudai. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas byloje aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas. Kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-89/2009, 2K-531/2011, 2K-38/2012, 2K-325/2012).

78Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai teisiškai įvertino D. D. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad D. D., tikrindamas T. J. veiklą, nesuvokė, jog viršija jam suteiktų įgaliojimų ribas, todėl nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.

79Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje šią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigė, nurodydamas, kad ištirti įrodymai patvirtina kaltinime nurodytus faktus, jog D. D. suvokė, kad savo tarnybines pareigas atlieka ne jam priskirtoje veiklos teritorijoje, norėjo taip veikti, t. y. kaip policijos pareigūnas siekė turtinės naudos sau, suprato veikęs neteisėtai ir šį siekį realizavo. Iš T. J. jis paėmė 200 Lt ne už teisėtą ar neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o viršydamas savo kaip policijos pareigūno įgaliojimus.

80Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl D. D. veiksmų kvalifikavimo yra teisingi. Kaip matyti iš teismų nustatytų bylos aplinkybių, D. D. dirbo policijos nuovados tyrėju, t. y. buvo valstybės tarnautojas. Tačiau jo, kaip policijos pareigūno, kompetenciją ir tarnybines funkcijas apibrėžia ne tik Policijos veiklos įstatymas, bet ir poįstatyminiai bei vidaus teisės aktai (Centro PK viršininko 2007 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 22-V-13 „Dėl prižiūrimų teritorijų priskyrimo Centro policijos nuovados pareigūnams“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1150 „Dėl valstybinių kontrolės institucijų atliekamų patikrinimų“; Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 5-V-549 patvirtintos Ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisyklės ir kt.). Pagal minėtus teisės aktus ūkio subjekto veiklos patikrinimas vykdomas policijos pareigūnui būtinai turint policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens pasirašytą ir Taisyklėse nustatyta tvarka užregistruotą pavedimą atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą. Byloje nustatyta, jog D. D. tokio pavedimo neturėjo, be to, minėtus veiksmus atliko ne savo aptarnaujamoje teritorijoje ir už tai gavo 200 Lt. Taigi nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. D. tokiais veiksmais viršijo savo įgaliojimus siekdamas turtinės naudos, nes jis atlygį gavo ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus. Šios aplinkybės patvirtina, kad D. D. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad veikia pažeisdamas teisės aktų reikalavimus (viršija įgaliojimus) siekdamas turtinės naudos, ir norėjo taip veikti. Taip jis diskreditavo valstybės tarnautojo (policijos pareigūno) vardą, pažemino policijos autoritetą, taigi padarė didelę neturtinę žalą valstybei.

81Tokie D. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

82Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

83Nuteistojo D. D. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Taip pat skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir... 5. D. D. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už... 6. 2009 m. balandžio 7 d., apie 9 val., veikdamas kaip policijos pareigūnas ir... 7. Be to, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus,... 8. Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti žemesnės instancijos... 9. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 242, 289... 10. Kasatorius teigia, kad byloje nebuvo priimtas procesinis sprendimas pradėti... 11. Kasatorius teigia, kad byloje nėra dokumentų, persiųstų iš Korupcijos... 12. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. J. buvo... 13. Kasatorius teigia, kad buvo sankcionuota ir jam taikoma procesinė prievartos... 14. Šio tyrimo metu buvo leista taikyti BPK 160 straipsnyje numatytą procesinę... 15. BPK 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam buvo taikoma bent... 16. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra jokių dokumentų,... 17. Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą (BPK 10 straipsnio 1... 18. Kasatorius teigia, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, nes kyšio iš T.... 19. Kasatorius teigia, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. susitikimo su T. J. prekybos... 20. Kasatorius nurodo, kad byloje yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro... 21. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią... 22. Kasatorius teigia, kad teismas paskelbė tik tą bylos medžiagą, kokios... 23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką apeliantai... 24. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamojo akto ir... 25. Kasatorius teigia, kad pagal BK 225 straipsnio 4 dalį yra nuteistas... 26. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai pritaikė BK 95... 27. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas į nuosprendžiu... 28. Kasaciniame skunde nuteistasis D. D. nurodo, kad nepadarė BK 228 straipsnio 2... 29. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų... 30. Prokuroras teigia, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde,... 31. Kasacinio skundo dalis dėl dingusių iš bylos dokumentų, prokuroro nuomone,... 32. Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas pripažinti... 33. Prokuroras teigia, kad teismai tyrė ir nešališkai vertino procesinės... 34. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus argumentai, jog krata atlikta ne teismo... 35. Prokuroro teigimu, atmestinas kasatoriaus teiginys, kad darant kratą buvo... 36. Teismai, anot prokuroro, išsamiai išsiaiškino NVIV taikymo byloje faktinius... 37. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, nuosprendyje nurodė, kad... 38. Prokuroro teigimu, kasacinio skundo teiginys, kad byloje nėra teismo... 39. Anot prokuroro, bylą teisingai išnagrinėjo nešališki žemesnės... 40. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje... 41. Prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai dėl bausmės - teisės... 42. Pasak prokuroro, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai... 43. Prokuroro nuomone, kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos... 44. Kasacinis skundas atmestinas.... 45. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo... 46. Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos... 47. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia... 48. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir... 49. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK... 50. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir... 51. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek... 52. Dėl kitų kasatoriaus skunde nurodytų procesinių pažeidimų... 53. 2010 m. kovo 24 d. buvo gautas T. J. pareiškimas ir tą pačią dieną... 54. Apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausdamas liudytoją G. K.... 55. Pagal teismų praktiką kyšio davėjas ar asmuo pagal ikiteisminio tyrimo... 56. Be to, kasatorius pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių... 57. Pirmosios instancijos teisme prokurorui pasakius baigiamąją kalbą ir... 58. Kasatorius pagristai nurodo ikiteisminio tyrimo metu padarytus kai kuriuos... 59. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai,... 60. Dėl BK 3 straipsnio taikymo... 61. BK 3 straipsnis nustato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą... 62. D. D. BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą padarė... 63. 2011 m. birželio 21 d. (įstatymo Nr. XI-1472 (Žin., Nr. 81-3959) redakcija... 64. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeisti pirmosios instancijos... 65. Dėl BK 66 straipsnio taikymo... 66. Kasatorius nepagrįstai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas į... 67. BK 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Teismas, skirdamas bausmę asmeniui,... 68. Apeliacinės instancijos teismas, 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskyręs... 69. Dėl BK 95 straipsnio taikymo... 70. Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. D. D.... 71. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo... 72. Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas... 73. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu D. D.... 74. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje paduotus skundus, 2012... 75. BK 228 straipsnyje numatyta veika (piktnaudžiavimas) yra tada, kai valstybės... 76. Teismų praktika rodo, kad sprendžiant bylas piktnaudžiavimas tarnybine... 77. Pagal teismų praktiką toks savanaudiškas piktnaudžiavimas nėra... 78. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai... 79. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje šią pirmosios instancijos... 80. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės... 81. Tokie D. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį,... 82. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 83. Nuteistojo D. D. kasacinį skundą atmesti....