Byla A-220-552/2015

Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Felmesta invest“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Felmesta invest“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas AB „Felmesta invest“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4383 „Dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (8.1)S-35212“, panaikinti Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (8.1)S-35212 „Dėl AB „Kauno duona“ prašymo“; pripažinti 1 779 997,00 Lt nepriemoką už 1995 m. sausio 1 d. – 2000 m. sausio 1 d. mokestinį laikotarpį pasibaigusia.

5Pareiškėjas skunde išdėstytu prašymu taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnis, kuriuo pakeistas įstatymo 16 straipsnis, nustatant, kad „priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms“ neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui); 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 113 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui), 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 daliai.

6Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. balandžio 19 d. Valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog pareiškėjo skola fondo biudžetui 2010 m. balandžio 19 d. sudaro 1 784 709,32 Lt, iš jų įmokų – 4 712,32 Lt ir delspinigių 1 779 997,00 Lt. 2013 m. vasario 27 d. pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovo priminimas dėl skolos sumokėjimo. 2013 m. balandžio 8 d. pareiškėjas su prašymu dėl nepriemokos pripažinimo pasibaigusia, suėjus penkerių metų senaties terminui, kreipėsi į Kauno valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau ši prašymą pagal kompetenciją persiuntė Valdybos Kauno skyriui. Tiek Valdybos Kauno skyrius, tiek ir Valdyba priėmė ginčijamus sprendimus, nurodydami, jog už 1995 – 2000 m. laikotarpį pareiškėjui priskaičiuotiems delspinigiams priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminas, kuris buvo įtvirtintas 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcijoje ir kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, negali būti taikomas. Pareiškėjo manymu, atsakovai neteisingai aiškina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, pagal kurias praėjus 5 metų terminui nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas dienos išnyksta draudėjo pareiga mokėti įmokas ir tuo pačiu – kompetentingų institucijų teisė priverstinai šias įmokas išieškoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki 2005 m. sausio 1 d. Įstatymas senaties termino nenustatė ir penkerių metų termino suėjimas nebuvo vienas iš skolos pasibaigimo atvejų, todėl pareiškėjo skola atsirado tuo laikotarpiu, kai nesumokėtų į fondo biudžetą delspinigių išieškojimo teisės įgyvendinimas nebuvo ribojamas tam tikru terminu. Nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies pakeitimui ir įtvirtinus penkerių metų senaties termino taikymą mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo teisės įgyvendinimui, automatiškai pasibaigė ir su skolos išieškojimu susiję teisiniai santykiai, t. y. pasibaigė Valdybos Kauno skyriaus teisė į skolos išieškojimą, nes suėjo Įstatymo nustatytas senaties terminas, o pareiškėjui automatiškai baigėsi prievolė sumokėti skolą. Pareiškėjo nuomone, būtent toks turėtų būti bendrojo teisės principo lex retro non agit teisingas aiškinimas ir skola turi būti laikoma negrįžtamai pasibaigusia nuo 2005 m. sausio 1 d., kadangi ji atitiko įstatyme numatytą sąlygą, t. y. nuostatos įsigaliojimo dieną pareiškėjo skolai buvo suėjęs penkerių metų terminas. Pareiškėjo manymu, Lietuvos teismų suformuota praktika, kuria remiasi atsakovai, nėra logiška ir nuosekli ir tai nulemia poreikį sustabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, (toliau – ir Taisyklės) 113 punktu buvo nustatytas Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies galiojimo laike taisyklės, tačiau nustatyti poįstatyminiu aktu Įstatymo normos galiojimą laike draudžia Konstitucija, taip šiurkščiai pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas, nepagrįstai ribojamos pareiškėjo pagrindinės teisės.

7Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas neteisingai aiškina tiek Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, tiek ir bendrojo teisės principo lex retro non agit principą. Atsakovas rėmėsi suformuota teismų praktika ir nurodė, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytos normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo Įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 dienos. Atsakovas pažymėjo, kad skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 dienos. Iki šio termino atsiradusioms skoloms minėtas senaties terminas netaikomas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams, tuo tarpu delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą taip pat nepagrįstas ir netenkintinas.

9Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

10Atsakovas rėmėsi Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) 38 straipsniu, paaiškino, kad pareiškėjui skunde nurodomi už laiku nesumokėtas įmokas delspinigiai priskaičiuoti už 1995 m. – 2000 m. laikotarpį, todėl, remiantis paminėta Įstatymo nuostata, nebuvo taikomas priverstinio išieškojimo terminas. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi buvo nustatyta, jog įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo terminas 5 metai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginys, jog priskaičiuotoms delspinigių sumoms taikytina ši nuostata, prieštarauja teisės aktų galiojimo laike aiškinimo taisyklėms, bendrajam teisės principui lex retro non agit ir susiformavusiai teismų praktikai. Atsakovas pabrėžė, kad delspinigiai nėra administracinė sankcija, todėl principas lex benignior retro agit ginčo atveju netaikytinas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl skunde nurodytų Įstatymo ir poįstatyminio akto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai taip pat nepagrįstas ir netenkintinas.

11II.

12Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13Teismas, spręsdamas dėl teisės norminių aktų galiojimo ribų, pabrėžė, kad tikslus tokių ribų nustatymas yra pirminė teisinio reguliavimo sąlyga, ir pažymėjo, kad ginčo atveju keliamas klausimas dėl vienos iš esminių teisės akto galiojimo srities, t. y., dėl konkretaus teisės akto galiojimo laike. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjo valia Įstatyme nustatytas tik Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies įsigaliojimo momentas – nuo 2005 m. sausio 1 d., o šios normos galiojimas atgal nebuvo nustatytas. Teismas pažymėjo, kad delspinigiai yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, jų taikymas skatina skolininką laiku įvykdyti prievolę ir tai nėra administracinė sankcija. Delspinigiai – tai tėra viena iš netesybų už pavėluotai mokamas įmokas formų, skaičiuojami už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai (pvz., už kiekvieną pradelstą dieną) bei kurių kreditorius neturi įrodinėti. Teismas darė išvadą, kad ginčo teisinius santykius reguliuojančiam įstatymui minima įstatymų galiojimo laike išimtis netaikytina.

14Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-526/2007, 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203-2009, 2008 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-602/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010, 2010 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, rėmėsi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ir darė išvadą, kad pagal Įstatymą senaties terminas taikomas tik po 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų delspinigių ir baudų skoloms. Pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo įsiskolinimui, susidariusiam iki 2005 m. sausio 1 d., senaties terminas netaikytinas, todėl teismas darė išvadą, kad ginčijami Valdybos 2013 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (9.8) I-4383 bei Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (8.1)S-35212 „Dėl AB „Kauno duona“ prašymo“ pagrįsti ir teisėti, o pripažinti 1995 m. – 2000 m. mokestiniu laikotarpiu susidariusias nepriemokas pasibaigusiomis, nėra pagrindo.

15Dėl pareiškėjo teiginio, kad Taisyklių 113 punkte buvo nepagrįstai nustatytas Įstatymo normos galiojimas laike, teismas pažymėjo, kad poįstatyminis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Juo yra realizuojamos įstatymo normos ir poįstatyminis aktas negali pakeisti paties įstatymo. Teismo vertinimu, Taisyklių 113 punktas Įstatymo normoje numatyto teisinio reguliavimo nepraplėtė ir galiojimo laike nepakeitė, šiuo aspektu naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su Įstatymo norma, nesukūrė. Teismas darė išvadą, jog minėtame nutarime tebuvo detalizuota ir apibrėžta bendrojo teisės principo lex retro non agit taikymo apimtis, todėl darė išvadą, jog taip buvo įsiterpta į įstatymo galiojimo ribas, pažeidžiant teisės aktų darnų hierarchijos principą, ir tuo pačiu abejoti pareiškėjo skunde nurodytų argumentų pagrindu jo konstitucingumu ta apimtimi, kuria poįstatyminiu aktu nustatytas įstatymo taikymas laike, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad teisės akto, kuriuo buvo pakeistas Įstatymo 16 straipsnis, priėmimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisėms, nes priskaičiuotų delspinigių išieškojimas senaties terminas būtų taikomas nepriklausomai nuo šių teisės aktų.

16Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymą šioje dalyje atmetė.

17III.

18Pareiškėjas AB „Felmesta invest“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą , kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Be to, apeliaciniame skunde pakartojamas prašymas sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui).

19Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradinio skundo argumentus, susijusius su nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies taikymu, bendrojo teisės principo lex retro non agit teisingu aiškinimu. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo doktrina, ir tvirtina, kad, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjo tariama skola laikytina pasibaigusia nuo 2005 m. sausio 1 d., nes ji atitiko įstatyme numatytą sąlygą, t. y. nuostatos įsigaliojimo dieną pareiškėjo skolai buvo suėjęs penkerių metų senaties terminas. Iki Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. vasario 27 d. priminimo pareiškėjo nepriemoka atnaujinta nebuvo, todėl tiek pati skola, tiek ir pareiškėjo pareiga į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokėti šią sumą turi būti laikomos pasibaigusiomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo skola laikotarpiu nuo 2005 metų nebuvo nurodoma kaip susidariusi, todėl mano, kad institucijos buvo pripažinusios mokestinės prievolės pasibaigimo faktą, todėl atsinaujinti ši prievolė negalėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pažymi, kad vėliau priimtas įstatymas negali patvirtinti ankstesnės teismų praktikos, o gali būti tik priimtas atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką. Pareiškėjas pažymi, kad teisės taikymo sferoje nėra vieningo lex retro non agit ir lex benignor retro agit principų teisminio aiškinimo. Pareiškėjas paaiškina, kad 2005 m. sausio 1 d. išnykus jo pareigai sumokėti 1 779 997 Lt nepriemoką į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, nepriemokos pasibaigimo pagrindai nenustojo egzistuoti ir dėl 2008 m. sausio 1 d. įstatyminio reglamentavimo pakeitimo, todėl pareiškėjo skola laikytina pasibaigusia. Pareiškėjas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymo 16 straipsnio 8 dalies pataisas, kurios įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d., elgėsi neteisėtai įstatyme „įteisindamas“ konstituciškai ydingą poįstatyminio akto, t. y. Taisyklių 113 punkto, reguliavimą, tiek, kiek juo retroaktyviai nustatytas minėtas įstatymo nuostatų galiojimas laike. Pareiškėjas nurodo, kad teisinis reglamentavimas, kai iš esmės tapačiam teisiniam reiškiniui Įstatyme ir Vyriausybės nutarime vartojamos kelios nuorodos, nesiderina su teisinio aiškumo principu. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 16 straipsnio 8 dalies taikymas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principus.

20Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovų yra pasibaigę, todėl negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Atsakovas pabrėžia, kad teisiniai santykiai, įsigaliojus naujai Įstatymo 16 straipsnio 7 daliai nuo 2005 m. sausio 1 d., tarp pareiškėjo ir atsakovų nepasibaigė, nes delspinigiai nėra išieškoti ir pareiškėjas nėra tinkamai atsiskaitęs su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad pareiškėjas jokio teisėto lūkesčio į delspinigių prievolės pasibaigimą neturi ir negali turėti, nes delspinigiai Bendrovei apskaičiuoti iki 2005 m. sausio 1 d. pagal tuo metu galiojusią Įstatymo 38 straipsnio 8 dalį išieškomi netaikant senaties termino. Atsakovo teigimu, Valdybos Kauno skyrius turi teisę reikalauti delspinigių iš Bendrovės, atsiradusių iki 2005 m. sausio 1 d., nes pagal teisinį reguliavimą įgijo šią teisę ir turi teisėtą lūkestį išieškoti delspinigius netaikant senaties termino. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pozicija iš esmės paneigia Valdybos Kauno skyriaus teisę atgauti skolą, kuri pagrįstai buvo apskaičiuota pagal tuo metu galiojusį Įstatymą ir kurios Valdybos Kauno skyrius neišieškojo vien dėl to, kad buvo sudarytos įmokų atidėjimo sutartys su pareiškėju, suteikusios įmonei galimybę atsiskaityti su fondo biudžetu palankesnėmis sąlygomis, tuo pačiu nereikalaujant sumokėti priskaičiuotų delspinigių pagrįstai tikintis, kad įmonei sumokėjus įmokų skolą, bus padengta ir delspinigių skola. Atsakovas nurodo, kad Bendrovė vengė tinkamai vykdyti savo pareigą ir atsiskaityti su fondo biudžetu bei nesielgė protingai, rūpestingai ir apdairiai, todėl vengimas mokėti delspinigius šiuo atveju laikytinas kaip vengimas vykdyti savo, kaip mokesčio mokėtojo pareigas bei savo interesų kėlimas aukščiau valstybės interesų piktnaudžiaujant teisės aktų kaita. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atsakovas pažymėjo, kad Įstatymas, vėlesne redakcija suteikiantis teises, kitokias nei buvo iki tol, nesukuria teisės asmeniui, piktnaudžiaujant pakitusiomis teisės aktų nuostatomis, išvengti mokestinės prievolės, numatytos tuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje. Atsakovas nurodo, kad sudarytos atidėjimo sutartys patvirtina faktą, jog Valdybos Kauno skyriui tarpininkaujant Valdyba suteikė AB „Kauno duona“ teisės aktuose nustatytą lengvatą ir atidėjo įmokų mokėjimą kelis kartus, pagrįstai tikėdamasi, kad įvykdžius įmokų mokėjimo prievolę bus sumokėti ir delspinigiai, kurie yra teisėtai priskaičiuoti už ne laiku mokamas įmokas.

22Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo pakeitimo įstatyme numatyta, jog jis įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d., jame nenumatyta išimčių dėl Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios Valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata dėl išieškojimo senaties termino gali būti taikoma tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms skoloms. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad pareiškėjui priskaičiuotiems delspinigiams taikyti išieškojimo senatį nėra teisinio pagrindo. Valdybos nuomone, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nėra pagrįstas.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Byloje kilęs ginčas dėl delspinigių už laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas išieškojimo senaties termino.

26Apelianto teigimu, už laiku jo nesumokėtas įmokas delspinigiai priskaičiuoti 1995 m. – 2000 m. laikotarpiu, todėl šių delspinigių išieškojimo senaties terminas yra pasibaigęs, nes ginčo santykiams turėtų būti taikomas Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytas penkerių metų senaties terminas.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje šiuo klausimu suformuota pakankamai aiški taisyklė – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už pavėluotą ir neteisingą valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, taip pat priverstinio išieškojimo senaties terminas ir jo taikymas. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., Įstatyme nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas ( pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-526/2007, 2009 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-203-2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Apeliaciniame skunde nėra nurodyta pakankamai argumentų, kurie suponuotų būtinybę nesilaikyti suformuotos teismų praktikos ir kitaip aiškinti bei taikyti minėtas teisės normas.

28Pareiškėjo ginčijama valstybinio socialinio draudimo įmokų delspinigių suma buvo apskaičiuota laikotarpiu nuo 1995-01-01 iki 2000-01-21. Pagal tuo metu galiojusią Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991-05-21 įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino, taigi tuo metu pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog delspinigių mokėti po keleto metų nereikės. Akcentuotina ir tai, jog šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Tuo tarpu pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies, funkcionavimą, bei niekaip nėra susijusi su nusikaltimais ar administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Net ir delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Todėl teisiniams santykiams, susijusiems su valstybinio socialinio draudimo įmokų bei delspinigių apskaičiavimu ir išieškojimu, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.

29Atkreiptinas dėmesys, kad AB „Felmesta invest“ savo veiksmais visą laiką pripažino valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolą, su atsakovais kelis kartus 1996 - 2001 metų laikotarpiu sudarė įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartis, įsiskolinimo padengimo grafiką, tikslino ir keitė jį. Paskutinis įmokų įsiskolinimas buvo padengtas 2009 metais, liko nesumokėti tik delspinigiai. Įvertinus šias aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, kad delspinigių sumokėjimo prievolė buvo pasibaigusi ar nutrūkusi, pripažįstami nepagrįstais.

30Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neargumentavo savo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ( LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

31Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti" galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012)

32Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, jog Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui). Tokia jo pozicija grindžiama tuo, kad senaties termino netaikymas anksčiau atsiradusioms prievolėms diskriminavo ūkio subjektus, kurie pagrįstai tikėjosi, jog penkerių metų senaties terminas bus taikomas visoms skoloms ir prievolėms. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas kaip poįstatyminis teisės aktas, negalėjo reguliuoti teisinių santykių, kuriuos turėtų sureguliuoti įstatymas, juolab daryti to atgaline data.

33Įvertinusi šiuos apelianto argumentus, teisėjų kolegija mano, jog jie nesukelia pakankamų abejonių šioje byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumu.

34Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Pagal šį teisės principą - teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012). Nagrinėjamu atveju šio principo buvo laikomasi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį taikant tik juridiniams faktams, atsiradusiems po 2005 m. sausio 1 d. Vėlesni Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių pakeitimai ne nustatė naują teisinį reguliavimą, o tik detalizavo iki tol galiojusias taisykles. Kaip jau buvo minėta, apeliantas iki 2005 m. sausio 1 d. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad po keletos metų jo prievolei, kurios jis, pažeisdamas teisės normas, nevykdo, bus taikomas senaties terminas. Tokie lūkesčiai negalėjo atsirasti ir po 2005 m. sausio 1 d., nes AB „Felmesta invest“ delspinigiai buvo skaičiuojami prieš šios teisės normos įsigaliojimą.

35Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

36Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus.

37Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39pareiškėjo AB „Felmesta invest“ apeliacinį skundą atmesti.

40Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41Nutartis neskundžiama.