Byla e2-1488-186/2016

Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei akcinei bendrovei „FELMESTA INVEST“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1792-657/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei akcinei bendrovei „FELMESTA INVEST“,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius kreipėsi į teismą ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 ir 5 punkte numatytais pagrindais prašė AB „FELMESTA INVEST“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad įmonės skola fondo biudžetui didėjo nuo 1996 m. I ketvirčio ir 2016 m. kovo 25 d. sudarė 522 844,76 Eur sumą, iš jų valstybinio socialinio draudimo įmokų – 6 193,11 Eur ir 516 651,65 Eur delspinigių. AB „FELMESTA INVEST“ 2016 m. kovo 23 d. yra du apdraustieji, kas mėnesį bendrovė priskaito po 14,85 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų. Skolos išieškoti priverstine tvarka nepavyko, antstolis neįvykdytus sprendimus 2016 m. kovo 7 d. grąžino su 2016 m. vasario 26 d. išieškojimo negalimumo aktais.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei AB „FELMESTA INVEST“.

6Iš atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų teismas nustatė, kad jos balansinė įmonės turto vertė 2015 m. gruodžio 31 d. siekė 2 819 824 Eur, kurį sudarė ilgalaikis turtas 2 819 680 Eur (materialusis turtas – 60 Eur, finansinis turtas – 2 819 620 Eur, trumpalaikis turtas 144 Eur). 2015 metų balanso duomenimis AB „FELMESTA INVEST“ finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 664 675 Eur sumą, susidedančią iš per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis 2015 m. įmonė patyrė 4 487 Eur nuostolį. Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. kovo 31 d. įmonės turtas sudarė 2 819 823 Eur (materialusis turtas – 59 Eur, finansinis turtas – 2 819 620 Eur, trumpalaikis turtas 144 Eur). Įsipareigojimai kreditoriams 2016 m. kovo 31 d. sudarė 665 612 Eur sumą, susidedančią iš per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų. 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. kovo 31 d. laikotarpiu įmonė patyrė 938 Eur nuostolį. Nors iš 2016 metų kovo 31 d. atsakovės pateikto kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad didžioji dalis finansinių įsipareigojimų yra pradelsti, pažymėdamas, kad tikslios pradelstų įsiskolinimų sumos iš kreditorių sąrašo nėra galimybės nustatyti, tačiau pagal bendrą įmonės įsipareigojimų sumą sprendė, kad įsiskolinimų suma neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Kadangi pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įtraukto turto vertės santykis netgi nėra artimas nemokumo situacijai, teismas sprendė, kad tokios fakultatyvios aplinkybės, kaip įmonės veiklos pelningumas, nesąlygoja sprendimo iškelti bankroto bylą. Nors įmonė turi įsiskolinimų, susijusių su darbo santykiais, tačiau nesugebėjimas atsiskaityti su darbuotojais taip pat turi būti vertinamas įmonės nemokumo analizės kontekste. Teismas nustatė, kad be įsiskolinimo ieškovui, 2016 m. gegužės 27 d. AB „FELMESTA INVEST“ turi ir 6 233,61 Eur mokestinę nepriemoką valstybės, savivaldybių biudžetams. Tačiau iš atsakovės kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad dar 2016 m. kovo 31 d. šis įsiskolinimas sudarė 75 543,91 Eur sumą, todėl teismas sprendė, kad atsakovė siekia ir turi galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė yra veikianti įmonė, turi 2 apdraustuosius asmenis, o atsakovės siekį tęsti veiklą patvirtina finansinės atskaitomybės dokumentų aiškinamasis raštas. Lietuvos teismuose jokių civilinių bylų atsakovės atžvilgiu nėra iškelta. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad didžiąją atsakovės įsiskolinimo ieškovui sudaro priskaičiuoti delspinigiai, kurie kaupėsi dar nuo 1996 m. Teismas iš antstolės R. S. vykdytų vykdomųjų bylų dokumentų sprendė, jog galimai visas įsiskolinimas galėjo būti patenkintas priverstinio vykdymo procese, tačiau tiek ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija atsisakė sumokėti už atsakovės akcijų vertinimą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė yra veikianti įmonė, siekia atsiskaityti su kreditoriais ir dalį įsiskolinimų jau yra padengusi, AB „FELMESTA INVEST“ pradelsti įsipareigojimai jau keletą metų iš eilės neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, teismas sprendė, kad bankroto bylos iškėlimo pagrindų nenustatyta, o prioritetas teiktinas reabilitaciniam tikslui, todėl atsisakė iškelti bankroto bylą.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį ir atsakovei iškelti bankroto bylą. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovės skola pradėjo didėti nuo 1996 m., 2016 m. kovo 25 d. įsiskolinimas sudaro: 522 844,76 Eur, iš jų: valstybinio socialinio draudimo įmokų – 6 193,11 Eur ir delspinigių – 516 651,65 Eur. AB „FELMESTA INVEST“ dirba du apdraustieji ir kas mėnesį bendrovė vidutiniškai priskaito 15,13 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau jų nesumoka, todėl skola vis didėja. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-220-552/2015 pagal pareiškėjos AB „FELMESTA INVEST“ skundą 2015 m. vasario 19 d. nutartyje pažymėjo, kad įmonei priskaičiuoti delspinigiai yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, jų taikymas skatina skolininką laiku įvykdyti prievolę ir tai nėra administracinė sankcija, jie skaičiuojami už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai.
2. Antstolė R. S. 2016 m. vasario 26 d. priėmė išieškojimo negalimumo aktus Nr. S-16-106-888, Nr. S-16-106-892, kadangi patikrinus registrų bazes buvo nustatyta, kad įmonė jokio nekilnojamojo turto neturi, transporto priemonės yra išregistruotos, piniginių lėšų į kurias galėtų būti nukreipiamas išieškojimas nėra. Įmonė turi tik finansinį turtą 50 procentų bendrovės „Felmesta LTD“, kuri yra įregistruota Kipro Respublikoje, akcijų paketo. Teismo prielaida skundžiamoje nutartyje, kad ieškovo reikalavimas galimai galėjo būti patenkintas priverstinio vykdymo procese, nedidinant įsiskolinimo ir išvengiant įmonės bankroto, yra nepagrįstos.
3. Teismas netinkamai įvertino įmonės finansinius duomenis ir padarė neteisingą išvadą, kad įmonė yra moki. AB „FELMESTA INVEST“ jokio turto, išskyrus finansinį turtą (50 procentų „Felmesta Ltd“ akcijų), neturi, įmonėje dirba tik du apdraustieji (įmonės vadovas ir buhalterė), kitų darbuotojų bendrovėje nėra. Įmonė ūkinės veiklos nevykdo, jos veikla nuostolinga. Be turimų 50 procentų „Felmesta Ltd“ akcijų, kurių vertė dirbtinai sukuria finansiškai patikimos ir stabilios įmonės įvaizdį, atsakovė daugiau jokio kitokio turto neturi.

9Atsakovė AB „FELMESTA INVEST“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

1. Teismas atliko išsamią atsakovės finansinių duomenų ir vykdomų įsipareigojimų bei veiklos analizę. Akivaizdu, kad atsakovės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams nuo 2014 metų neviršijo pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės, taigi nėra pagrindo išvadai, jos atsakovė yra nemoki. Atsakovės pradelstų įsiskolinimų ir į balansą įtraukto turto vertės santykis netgi nėra artimas nemokumo situacijai (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
2. Skola ieškovui iš esmės susidarė dėl jos priskaičiuotų delspinigių, kurie sudarė net 99 procentų atsakovės skolos sumos. Antstolei vykdymui taip pat buvo pateiktas 2012 m. lapkričio 19 d. ieškovo sprendimas Nr. 6.2-1106, kuriuo nuspręsta iš atsakovės priverstine tvarka išieškoti dar 5 203,14 Lt. Vykdomosiose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovei priklausančių 50 procentų Kipro Respublikoje registruotos bendrovės „Felmesta Ltd“ realizavimo, kurios iš viso sudaro 2 819 620 Eur, tačiau ieškovas (išieškotojas) atsisakė mokėti už akcijų vertinimą.
3. Atsakovė nuo 2012 m. kelis kartus kreipėsi į ieškovą, prašydama sumažinti priskaičiuotų delspinigių dalį, tačiau atsakovės prašymus buvo atsisakyta tenkinti. Pats ieškovas nepagrįstai ilgai nesiėmė jokių veiksmų susidariusio įsiskolinimo išieškojimui, toleravo skolą daugiau kaip 10 metų, o po to atsisakė atlikti reikalingus veiksmus (apmokėti akcijų vertinimą) priverstinio išieškojimo procese. Toks elgesys, kai inicijuojant bankroto bylą bandomą išspręsti kreditorinio reikalavimo patenkinimo klausimą, laikytinas nesąžiningu.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

12Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo kelti bankroto bylą atsakovei AB „FELMESTA INVEST“. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovės turtinę padėtį bei padarė nepagrįstas išvadas apie realios įmonės veikos vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių atskirojo skundo argumentų, kurie sudaro šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320, 338 straipsniai).

13Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatymas nustato, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

14Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodymais, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui, o bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Tačiau vertinant tai, ar iš tiesų egzistuoja pagrindas suteikti prioritetą įmonės reabilitaciniam tikslui, būtina įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, leidžiančias spręsti, ar iš tiesų, įmonė, kuriai inicijuojamas bankroto procesas, ateityje bus pajėgi vykdyti finansines prievoles. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, jog šalys turi pareigą įrodinėti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama pagrįsti tai, kad atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų pateikė 2016 m. vasario 26 d. išieškojimo negalimumo aktus Nr. S-16-106-892, S-16-106-888, kuriuose antstolė, patikrinusi sprendimo įvykdymo galimybes, nustatė, jog AB „FELMESTA INVEST“ nekilnojamojo ar registruoto turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimus neturi. Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1217-381/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1372-330/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1124-381/2016 ir kt.).

15Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą, konstatavęs, kad atsakovė yra veikianti įmonė, siekia atsiskaityti su savo kreditoriais, o įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašytos turto vertės, t. y. atsakovė yra moki įmonė. Pažymėtina, jog remiantis vien bylos svarstymui pateiktais 2015 m. ir 2016 m. balansų duomenimis bei įmonės turimų kreditorių sąrašu, būtų galima sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės būsena neatitinka nemokumo kriterijų. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir įmonės turimo turto sudėtį (pobūdį) bei jo realią vertę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-401-117/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-100/2014 ir kt.). Taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė, o kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė.

16Aktualiame 2016 m. kovo 31 d. sudarytame atsakovės balanse nurodyta turto vertė iš viso sudaro 2 819 823 Eur , iš kurio: a) ilgalaikis turtas – 2 819 697 Eur, kurio didžiąją dalį (2 819 620 Eur) sudaro finansinis turtas bei materialus turtas (59 Eur); b) trumpalaikis turtas – 144 Eur, kurį sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (35 Eur) bei per vienerius metus gautino sumos (109 Eur). Taigi kaip matyti net 99,99 procentus atsakovės turimo turto sudaro finansinis turtas (kurio balansinė vertė 2 819 620 Eur). Iš ieškovo pateiktų išieškojimo negalimumo aktų, atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės aiškinamųjų raštų bei atsakovės generalinio direktoriaus R. A. 2016 m. gegužės 6 d. pažymos matyti, kad AB „FELMESTA INVEST“ visą ilgalaikį finansinį turtą sudaro 50 procentų Kipro Respublikos bendrovės Felmesta Ltd akcijų, įsigytų iš bendrovės Smart Revenues Limited pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį už 2 819 620 Eur kainą. Kadangi jokių kitų duomenų, kurie apibūdintų turimą atsakovės finansinį turtą, byloje nėra, iš pirmiau aptartų duomenų būtų galima spręsti, jog 50 procentų Kipro Respublikos bendrovės Felmesta Ltd akcijų atsakovės įmonės balanse buvo apskaitytos pagal jų įsigijimo vertę. Todėl kyla abejonių dėl balanse nurodyto materialaus ilgalaikio (finansinio) atsakovės turto vertės, o įmonės mokumo būklės vertinimas vien pagal balanse įrašytus skaičius negali būti laikomas išsamiu ir neformaliu.

17Esant aptartiems neaiškumams dėl įmonės turto vertės, bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėjo imtis įstatymo nustatytų priemonių tam, kad būtų išsiaiškinta tikroji turto vertė, reikalauti, kad būtų pateikti papildomi įrodymai apie balanse nurodyto turto vertę, o prireikus, kad įmonės turtas būtų įvertintas teisės aktų nustatyta tvarka (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas formaliai nustatęs atsakovės turto sudėtį, neišsiaiškino realios jo vertės, todėl nenustatė esminių aplinkybių teisingam bylos išnagrinėjimui. CPK 212 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad išaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Nustatyti tikslią atsakovės finansinio turto vertę nagrinėjamu atveju yra itin svarbu ir dėl to, jog būtent šis turtas sudaro atsakovės turimo turto esminę dalį. Vadinasi nuo konkrečios finansinio turto vertės priklauso ir atsakovės turto bei pradelstų įsipareigojimų santykis, iš kurio sprendžiama apie bendrovės (ne)mokumą, o kaip minėta mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).

18Dar daugiau, apeliantas šioje byloje pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pateikė esant net dviem sąlygoms, numatytoms ĮBĮ 4 straipsnio 3 ir 5 punktuose, t. y. apeliantas nurodė aplinkybes ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus, kad atsakovė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas) bei atsakovė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolė grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnio 5 puntas). Akcentuotina ir tai, jog įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įvardintas ir pripažinimas, jog įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas, nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojanti įstatymo redakcija). Esant tokiai teisinei situacijai byloje būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti savo mokumą. Taigi šiuo atveju pati atsakovė AB „FELMESTA INVEST“, suvokdama duomenų apie jos turimo finansinio turto rinkos vertę svarbą, tiek (ne)mokumo nustatymui (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas), tiek jos galimybių vykdyti įsipareigojimus įvertinimui (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas) bei bylos procesinei baigčiai, pati turi inicijuoti jos turto vertės nustatymo procedūras (prašyti skirti ekspertizę) bei, būdama ekspertizės paskyrimu suinteresuota šalimi, turėtų iš anksto sumokėti teismo nustatyto dydžio avansą ekspertizės išlaidoms padengti (CPK 90 straipsnio 1 dalis). Įvertinus tai, kad ekspertizės išlaidos yra sudėtinė bylinėjimosi išlaidų dalis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jų paskirstymas priklausys nuo civilinėje byloje priimamo procesinio sprendimo (CPK 93 straipsnis). Kita vertus, CPK 90 straipsnio 3 dalis tiesiogiai reglamentuoja teisinius padarinius, kurie atsiranda, jeigu šalis nesumoka avanso. Tokiu atveju teismas atsisako atlikti šalies prašomus procesinius veiksmus ir bylą nagrinėja jų neatlikęs. Tačiau pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas ir teisinė prezumpcija, pagal kurią mokumo ir finansinio pajėgumo vykdyti įsipareigojimus pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, leistų atsakovės procesinį elgesį vertinti, kaip nepateisinamai pasyvų ir atitinkamai lemtų nagrinėjamos bylos baigtį.

19Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, jog atsakovė realiai ūkinės veiklos nevykdo, nes jos įmonėje dirba tik du apdraustieji (įmonės vadovas ir buhalterė), o kitų darbuotojų bendrovėje nėra, pastebėtina, kad apeliacinio teismo praktikoje esama ir tokios pozicijos, jog kitos įmonės akcijų valdymas taip pat yra veikla (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2014). Tačiau ir šiai aplinkybei įvertinti atsakovė neteikė pakankamai įrodymų, byloje nepateikta jokių konkrečių paaiškinimų ir (ar) duomenų apie Kipro Respublikos bendrovės Felmesta Ltd finansinius rodiklius, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovės veiklą (jos apimtis), valdant akcijų paketą, sudarantį net 50 procentų užsienio bedrovės įstatinio kapitalo, (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), juolab kad finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, jog įmonė finansinės ir investicinės veiklos 2015 m. nevykdė ir kaip matyti pastarieji metai atsakovei buvo nuostolingi – 2015 m. įmonė baigė turėdama 4 487 Eur nuostolio, o 2016 m. nuostolis siekia 938 Eur sumą.

20Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas, nustatydamas atsakovės turimo turto vertę, formaliai vertino atsakovės pateiktus finansinius dokumentus, nesiaiškino atsakovės turimo finansinio turto realios vertės, nenustatė atsakovės vykdomos veiklos ir įmonės galimybių įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams laiko perspektyvoje. Kadangi pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nepareikalavo jas pagrindžiančių įrodymų, tinkamai nenustatė atsakovės turto, įrašyto į įmonės balansą, realios vertės, atsakovės (ne)mokumo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai. Dėl nepašalintų abejonių apie atsakovės finansinę būklę pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o bankroto bylos iškėlimo klausimas nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

21Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

22Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovei akcinei bendrovei „FELMESTA INVEST“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.