Byla 3K-3-88/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas), sekretoriaujant I. Savkinienei dalyvaujant pareiškėjo įgaliotam asmeniui V. M., pareiškėjo atstovei advokatei R. Čilinskaitei, trečiojo asmens B. A. P. atstovui advokatui A. Bandzaičiui, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, tretieji asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, bankrutavusios R. M. individualios įmonės – prekybos namų „Tuktukas“ bankroto administratorius Benediktas A. P.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas pareiškėjo prašymas mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia, suėjus išieškojimo senaties terminui, taip pat pripažinus prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tam tikras Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias delspinigių dydžio nustatymo tvarką.

5Pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3382 ir priimti naują sprendimą – 154 172 Lt mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia. Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2004 m. gegužės 24 d., R. M. prekybos namams „Tuktukas“ iškelta bankroto byla, o 2004 m. liepos 5 d. nutartimi, be kita ko, patvirtinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – VSDFV Marijampolės skyrius) 154 172 Lt reikalavimai, kuriuos sudaro 71 825 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – VSD įmokos), 993 Lt baudos, 81 297 Lt delspinigių ir 61 Lt neįskaitytų neteisėtai padarytų išlaidų. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, VSDFV Marijampolės skyrius 2008 m. kovo 21 d. sprendime nurodė, kad delspinigiai už laikotarpį nuo 1996 m. vasario 16 d. iki 2004 m. gegužės 24 d. nebus perskaičiuojami ir nesumokėtoms įmokoms, baudoms, delspinigiams priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl pirmiau nurodyto sprendimo, atsakovas 2008 m. gegužės 22 d. raštu nurodė, kad VSDFV Marijampolės skyriaus 2008 m. kovo 21 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Anot pareiškėjo, bankroto byloje VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimo suma nepagrįstai padidinta, netaikius penkerių metų senaties termino, nustatyto Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) ir Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – VSDĮ). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. kovo 13 d. raštą ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 28 d. raštą, kuriais informuojama, kad kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl suėjusio mokestinės nepriemokos senaties termino priiminėjo sprendimus dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška ir pasibaigusia. Pareiškėjo teigimu, mokestinės nepriemokos, kurioms iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo suėjęs senaties terminas, po VSDĮ pakeitimo įstatymo 2004 m. lapkričio 4 d. Nr. IX-2535 įsigaliojimo privalėjo būti pripažintos pasibaigusiomis vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi R. M. prekybos namams „Tuktukas“ iškelta bankroto byla; 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtintas VSDFV Marijampolės skyriaus 154 172 Lt reikalavimas, t. y. 71 825 Lt VSD įmokų, 993 Lt socialinio draudimo baudų už papildomai priskaitytas patikrinimo metu įmokas, 81 297 Lt delspinigių ir 61 Lt neįskaitytų neteisėtai padarytų išlaidų. Atsakydamas į pareiškėjo 2008 m. vasario 29 d. raštą, VSDFV Marijampolės skyrius 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (4.57) SD-1005 nurodė, kad R. M. prekybos namams „Tuktukas“ delspinigiai už laikotarpį nuo 1996 m. vasario 16 d. iki 2004 m. gegužės 24 d. nebus perskaičiuojami, o nesumokėtoms įmokoms, baudoms ir delspinigiams priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovas 2008 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. (9.8) I-3382, be kita ko, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti apskaičiuotus delspinigius ir kad Konstitucinio Teismo nutarimai atgaline tvarka negalioja. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis VSDĮ 38 straipsniu, galiojusiu VSD įmokų apskaičiavimo metu, apskaičiuotos, bet nesumokėtos įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka, netaikant senaties termino. VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje (redakcija, įsigaliojusi 2005 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad nesumokėtų įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Kadangi įstatymų nenustatyta šios nuostatos retroaktyvaus taikymo, tai VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis laikytina įsigaliojusia nuo 2005 m. sausio 1 d. ir negali būti taikoma retroaktyviai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-426/2007 priėmė nutartį, kurioje pasisakė dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo nesumokėtoms įmokoms, baudoms ir delspinigiams, t. y. Lietuvos apeliaciniame teisme pareiškėjas R. M. jau pateikė tapačius argumentus ir įrodymus dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo nesumokėtoms įmokoms, baudoms ir delspinigiams; Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje byloje sprendė, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas R. M. prekybos namų „Tuktukas“ nesumokėtoms įmokoms, baudoms ir delspinigiams netaikomas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma įstatymų galiojimo laike atžvilgiu išimtis (lex benignior retro agit) taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams, tuo tarpu ginčo teisiniai santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra nei baudžiamosios, nei administracinės atsakomybės teisiniai santykiai; delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Teismas pažymėjo, kad VSDĮ nuostatos, kurios reguliuoja VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo terminus, yra nereikšmingos sprendžiant dėl VSD įmokų išieškojimo senaties termino taikymo. Teismas konstatavo, kad VSDFV Marijampolės skyrius, skaičiuodamas delspinigius už laiku nesumokėtas VSD įmokas, vadovavosi galiojančiomis ir nustatyta tvarka paskelbtomis VSDĮ 38 straipsnio nuostatomis, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikros MAĮ ir Muitų tarifų įstatymo nuostatos, o ne VSDĮ nuostatos, be to, iki Konstitucinio Teismo nutarimo priimti finansų ministro įsakymai, kuriuose buvo nustatyti delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžiai, nėra panaikinti.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti; sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VSDĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 647 tam tikros nuostatos neprieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pasisakė, be kita ko, dėl MAĮ 39 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. dėl finansų ministro įgaliojimų nustatyti delspinigių dydį. Anot kasatoriaus, VSDFV Marijampolės skyrius turėjo vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. vasario 15 d. raštu Nr. (29.3-31-3)-R-1968 (MAĮ 15 straipsnio 1 dalis). Šiame rašte nurodyta, kad delspinigiai už ne laiku sumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., turi būti skaičiuojami taikant delspinigių dydį, kuris faktiškai būtų lygus atitinkamų palūkanų, nurodytų MAĮ 39 straipsnio 3 dalyje, dydžiui; kad mokesčių administratoriaus iniciatyva perskaičiuojami tik tie delspinigiai, kurie yra nesumokėti (įskaityti) ar neišieškoti.

122. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 113 punkto ir VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis, kasatorius nurodo, kad VSD įmokų priverstinio išieškojimo pradžia sutampa su delspinigių skaičiavimo pradžios data. Anot kasatoriaus, jeigu teismai būtų vadovavęsi tokiu teisės normų aiškinimu, jie būtų turėję konstatuoti, kad byloje esantis rašytinis įrodymas – 2008 m. kovo 21 d. VSDFV Marijampolės skyriaus delspinigių skaičiavimo lentelė – patvirtina, jog 71 825,65 Lt apskaičiuotoms VSD įmokoms ir nuo jų apskaičiuotiems delspinigiams iki bankroto bylos iškėlimo dienos (2004 m. gegužės 24 d.) buvo suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris baigėsi 2004 m. balandžio 16 d. Apskaičiuotos, bet nesumokėtos įmokos, kurioms suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, turi būti pripažintos pasibaigusiomis ir nurašytos (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 109 punktas). Kasatoriaus teigimu, būtent šios nuostatos taikymo jis ir siekia, tačiau teismai, pripažinę, jog senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, motyvuodami nepagrįstais teisės normų aiškinimais, šios teisės normos dėl kasatoriaus netaikė. Jo nuomone, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigiama, kad Taisyklių 113 punkte esą nurodyta, jog senaties terminas yra taikomas įvykiams, atsiradusiems po pirmiau nurodyto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

133. Anot kasatoriaus, nepagrįstas teismo motyvas, kad 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame VSDĮ nenustatyta išimčių dėl nuostatos, kurioje nustatytas išieškojimo senaties terminas, įsigaliojimo. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme aiškiai nurodyta, jog išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai; jog įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti įmokas atsiradimo dienos; jog, suėjus įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti (MAĮ 107 straipsnio 4 dalis).

144. Kasatorius atkreipia dėmesį į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių, kurios, turi būti taikomos ir nustatant VSD įmokų mokėtojų skolingumą, 6.2.1 papunktį. Skolingumo taisyklėse nurodyta, kad jeigu mokesčių mokėtojo apskaitos kortelėje yra mokestinės nepriemokos, kurioms yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, tai mokesčių mokėtojas likvidavimo arba siūlant likviduoti atvejais, bankroto atveju formuojant reikalavimą, mokant einamąsias įmokas ir visais kitais atvejais, laikomas neskolingu.

155. Teismai pažeidė CPK 180, 185 straipsnių normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Anot kasatoriaus, teismas neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, jų nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, todėl priėmė įstatymų neatitinkančius sprendimus.

165.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino VSDFV Marijampolės skyriaus pažymos apie apskaičiuotus delspinigius. Šioje pažymoje (b. l. 17) nurodyta, kokiu laikotarpiu ir kokio dydžio buvo skaičiuojami delspinigiai. VSDFV Marijampolės skyriaus atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jau nuo 1997 m. liepos 16 d. delspinigių procentas buvo nustatytas pagal finansų ministro įsakymu patvirtintą normą; tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik nuo 2001 m. spalio 26 d. (įsigaliojus VSDĮ 2001 m. spalio 11 d. redakcijai Nr. IX-546) delspinigiai buvo skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka (t. y. pagal finansų ministro įsakymu patvirtintą normą). Ši teismo išvada prieštarauja teismo posėdžio metu atsakovo nurodytai aplinkybei ir rašytiniam įrodymui, kurie patvirtina, kad jau nuo 1997 m. liepos 16 d. delspinigiai buvo skaičiuojami pagal finansų ministro įsakymu patvirtintą normą, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą turėjo būti perskaičiuoti taikant mažesnę delspinigių normą. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad teismas įteisino per didelius VSDFV Marijampolės skyriaus apskaičiuotus delspinigius ir nepagrįstai didelį šio kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje.

175.2. VSDFV Marijampolės skyriaus atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad dėl paskutinės 1999 m. kovo mėnesį apskaičiuotos 20 Lt VSD įmokos priverstinis išieškojimas galėjo būti pradėtas „po sekančio mėnesio 15 d.“, t. y. 1999 m. balandžio 16 d. Teismas nepasisakė dėl nustatytos aplinkybės, kad vėliausiai apskaičiuotai 20 Lt VSD įmokų nepriemokai priverstinis išieškojimas galėjo būti pradėtas nuo 1999 m. balandžio 16 d., o tai reiškia, jog taikant penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, šis baigėsi 2004 m. balandžio 16 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo įmonei dienos.

185.3. Lietuvos apeliaciniame teisme, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-426/2007, nebuvo pateikta įrodymų, kurie yra šioje byloje. Kiti nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas apskaičiuotiems, bet nesumokėtiems mokesčiams, iki priverstinio išieškojimo instituto įtvirtinimo, buvo taikomas mokesčių administratoriui priimant sprendimus. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad jau 2006 m. balandžio 13 d. buvo priimtas sprendimas pripažinti mokestinę nepriemoka beviltiška dėl suėjusio priverstinio išieškojimo senaties termino, t. y. priverstinio išieškojimo terminas buvo pritaikytas mokestinei nepriemokai, kuri buvo apskaičiuota iki 2001 m. rugsėjo 1 d. (iki įstatymo nustačiusio penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą įsigaliojimo). Taigi šioje byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl iki įstatymo įsigaliojimo apskaičiuotų įmokų ir nuo jų apskaičiuotų delspinigių buvo priiminėjami sprendimai dėl suėjusio priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo. Šie įrodymai paneigia Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-426/2007 padarytas išvadas, todėl tokia nutartimi teismas negalėjo remtis nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokių pateiktų rašytinių įrodymų visiškai nepasisakė ir, jų neįvertinęs, pažodžiui nurašė beveik visą 2007 m. liepos 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-426/2007, tekstą. Taigi apeliacinės instancijos teismas nevykdė pareigos nagrinėti bylos aplinkybes ir keliamus teisės klausimus, o tiesiog rėmėsi kitoje byloje (esant skirtingoms aplinkybėms) pateiktais išaiškinimais.

196. Teismas pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, pagal kurį asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Anot kasatoriaus, pirminė šio principo paskirtis yra apsaugoti privatų asmenį nuo neteisėto valstybės kišimosi. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarime nurodyta, kad valstybės pareiga – užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šiuo atveju teismai pažeidė kasatoriaus teisėtus lūkesčius (kad teisės aktų normos bus taikomos dėl jo taip pat, kaip ir dėl kitų asmenų) ir asmens lygybės prieš įstatymą principą. Teismai nepaaiškino, kodėl vieniems asmenims nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas gali būti taikomas, o kasatoriaus atžvilgiu – negali.

207. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

217.1. Taisyklių 113 punkto nuostata, kad senaties terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir nuostata, kad įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai, kasatoriaus teigimu, buvo įtvirtinta priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimą Nr. 647. Tuo tarpu VSDĮ pakeitimo įstatyme Nr. IX-2535 (priimtame 2004 m. lapkričio 4 d., įsigaliojusiame 2005 m. sausio 1 d.) nenurodyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2005 m. sausio 1 d. (įstatymo įsigaliojimo dienos), jokių apribojimų dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo įstatyme nenurodyta. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priėmusi 2005 m. birželio 14 d. nutarimą ir taip diferencijuodama socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skolų ieškojimo (senaties termino skaičiavimo) sąlygas, nors tuo metu galiojusiame VSDĮ tokių sąlygų nenustatyta, viršijo Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus.

227.2. Kasatoriaus manymu, VSDĮ 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9,10, 12,13,16,17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1396 11 straipsniu pakeisto 16 straipsnio 7, 8, 9 dalys prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui (Konstitucijos 29 straipsnis). Anot kasatoriaus, įstatyme nustatytos nelygios sąlygos, nes toms nepriemokoms, kurioms iki 2005 m. sausio 1 d. buvo suėję atitinkamai vieneri, dveji, treji, ketveri, penkeri metai priverstinio išieškojimo senaties termino jų senaties terminas prailginamas atitinkamai vieneriais, dvejais, trejais, ketveriais, penkeriais metais, t. y. bus jau nebe penki metai, bet atitinkamai šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt metų, tuo tarpu tiems ūkio subjektams, kurių mokestinėms nepriemokoms priverstinio išieškojimo senaties terminas prasidėjo po 2005 m. sausio 1 d., šis terminas bus penki metai, kaip ir nurodyta įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje. Įstatymo 16 straipsnio 8 dalies nuostata, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, kasatoriaus teigimu, nepagrįstai pablogina ūkio subjektų padėtį, palyginus su ūkio subjektais, kurių mokestinėms nepriemokoms priverstinio išieškojimo senaties terminas prasidėjo nuo 2005 m. sausio 1 d.

237.3. Anot kasatoriaus, VSDĮ 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1396 11 straipsniu pakeisto 16 straipsnio 7, 8, 9 dalys ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas prieštarauja kertiniam konstituciniam principui – teisingumo principui ir iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo reikalavimui. Kasatoriaus teigimu, nuostata, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, prieštarauja tame pačiame straipsnyje išdėstytai nuostatai, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos. Teisinis reguliavimas, kai iš esmės tapačiam teisiniam reiškiniui VSD įstatyme, Vyriausybės nutarime vartojamos kelios nuorodos, nesiderina su teisinio aiškumo principu.

247.4. VSDĮ nuostata, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penki metai, kasatoriaus vertinimu, reiškia, jog valstybė užtikrino savo įsipareigojimą, kad mokestinės nepriemokos iš ūkio subjekto nebus priverstinai išieškomos daugiau kaip penkis metus. Tuo tarpu VSDĮ pakeitimo įstatymu nuo 2008 m. sausio 1 d. nustačius, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, yra prieštaringai ribojamas laikas priverstinio išieškojimo senaties termino taikymui, kartu tuo pačiu ir skaičiavimui, ko nebuvo numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme, priimtame 2004 m. lapkričio 4 d., įsigaliojusiame 2005 m. sausio 1 d. Kasatoriaus nuomone, VSDĮ įtvirtinus nuostatą, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, negali būti laikoma, jog įstatymo nuostata atitinka konstitucinius teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principus.

25Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

261. Aiškindamas MAĮ pakeitimo įstatymo nuostatas dėl 39 straipsnio pakeitimo, kasatorius nepagrįstai išplečia MAĮ nuostatų taikymą delspinigių už pavėluotai sumokėtas VSD įmokas skaičiavimui, nes pagal MAĮ 5 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 1999 m. lapkričio 3 d.) administruojant VSD įmokas šis įstatymas netaikomas. Pagal VSDĮ 38 straipsnio 1 dalį tik nuo 2001 m. spalio 26 d. VSD įmokų delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teisiniai santykiai dėl VSD įmokų ir delspinigių apskaičiavimo bei išieškojimo reglamentuojami specialiuoju įstatymu – VSDĮ.

272. Iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo priimti finansų ministro įsakymai, kuriuose buvo nustatyti delspinigių dydžiai, nėra panaikinti arba pakeisti, todėl nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad nustatant delspinigių dydį turėtų būti vadovaujamasi žemesnės galios teisės aktu – Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 15 d. išaiškinimu – taip pat perskaičiuoti iki tol apskaičiuoti delspinigiai.

283. Teigdamas, kad iki VSDĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo priverstinai neišieškotoms VSD įmokoms išieškoti taikytinas senaties terminas turi būti skaičiuojamas esą ne nuo VSDĮ normos dėl šio termino įsigaliojimo, o nuo teisės priverstinai išieškoti šias įmokas atsiradimo dienos, kasatorius nepaiso lex retro non agit principo. Atsakovo teigimu, tiek senaties terminą, tiek jo eigos pradžią nustatančių VSDĮ normų galia nukreipta į ateitį.

294. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nebuvo nustatyta naujų teisės normų, o tik remiantis bendruoju teisės principu – lex retro non agit – konkretizuotas VSD įmokų išieškojimo senaties termino taikymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad taisyklių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kasatoriaus nurodytiems lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principams.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybinio socialinio draudimo prievolių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo ir civilinės bylos pabaigos nepriimant sprendimo iš esmės klausimus.

33Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo

34Pagal MAĮ 13 ir 14 straipsnius vienas iš pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių yra valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos administruojamos pagal MAĮ tiek, kiek tai nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Tai reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimui tiesiogiai taikomas VSD įstatymas, o mokesčių administravimo įstatymas taikomas papildomai (subsidiariai). MAĮ tam tikrais aspektais detalizuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintos Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklės. Jos, kaip MAĮ detalizuojantis poįstatyminis teisės aktas, taikomos tais atvejais, kai taikomas MAĮ. Valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymui reglamentuoti MAĮ taikomas subsidiariai, jeigu kitaip nenustatyta VSD įstatymas dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atitinkamai taikomos MAĮ detalizuojančios Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintos Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklės. Kasacinio skundo argumentas dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių netinkamo taikymo nepagrįstas.

35VSDĮ 16 straipsnis nustato atsakomybę už ne laiku ir neteisingą valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, taip pat priverstinio išieškojimo senaties terminą ir jo taikymą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m. priimto ginčijamo VSDFV sprendimo metu, 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.

36VSDĮ 16 straipsnio 11 dalyje reglamentuojami valstybinio socialinio draudimo įmokų tikslinimo klausimai. Vienas iš jų yra laiko trukmė, už kurį gali būti atliekamas tikslinimas. Draudėjo prašymu tikslinimas leidžiamas trumpesniu laikotarpiu, o apdraustojo asmens prašymu – neribojant jo. Šios nuostatos gina apdrausto asmens interesus, nes dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimo ar netikslaus mokėjimo gali nukentėti ilgalaikiai ir svarbūs asmens, turinčio teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas, interesai. Šioje normoje nustatyti laikotarpiai nevertinami kaip valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminai.

37Nagrinėjamu byloje atveju ginčijami reikalavimai atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., todėl pagal VSDĮ 16 straipsnio 8 dalį šiems reikalavimams priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

38Dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo ar ginčijimo kitoje, nei bankroto, byloje

39Teismas prieš nagrinėdamas civilinę bylą turi išspręsti jurisdikcijos klausimus. Pagal CPK 27 straipsnio 4 punktą apygardos teismai nagrinėja bylas iš bankroto teisinių santykių. Pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 163 straipsnio 5 punktą, jei nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, kad atsakovui iškelta bankroto byla, teismas perduoda bylą nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šiomis rūšinio teismingumo nuostatomis įgyvendinamas bylų akumuliavimas, kuris reiškia, kad visi turtiniai ginčai, kuriuose turtiniai reikalavimai pareikšti bankrutuojančiai įmonei, turi būti sprendžiami viename teisme, kuriame nagrinėjama bankroto byla. Kol vyksta bankroto byla, tai turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, o vėliau, esant pagrindui jį tikslinti, - kol pagal įstatymą toks tikslinimas galimas. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Bankroto proceso efektyvumo siekis susijęs su kuo didesnės grąžos kreditoriams užtikrinimu, kartu saugant skolininko interesus. Taigi, siekiant šių tikslų bankroto bylos nagrinėjamos su įstatymuose nustatytais procesiniais ypatumais, leidžiančiais užtikrinti proceso spartą, kuo didesnę finansinę grąžą kreditoriams ir skolininko apsaugą. Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu.

40Byloje pareiškėjas reikalauja valstybinio socialinio draudimo įmokų mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia, suėjus valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminui. Pareiškėjo iškeltų klausimų nagrinėjimas iš esmės reiškia bankroto byloje teismo nutartimi patvirtintų reikalavimų (jų dydžio) peržiūrėjimą, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo poziciją, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminai suėjo dar iki bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu šis (reikalavimų tikslinimo) klausimas gali būti sprendžiamas, tačiau tik bankroto byloje ir tik iki priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).

41Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui priėmus nagrinėti tokį reikalavimą būtų pažeistas proceso teisėje įtvirtintas lis alibi pendens principas, pagal kurį draudžiama dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių vienu metu iškelti ar nagrinėti daugiau kaip vieną civilinę bylą. Kitaip tariant, yra draudžiamos tapačios bylos. Bylų tapatumas nustatomas taip pat, kaip ir ieškinių tapatumas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje dėl J. M. individualios įmonės bankroto; bylos Nr. 3K-3-36/2010). Gavęs pareiškėjo pareiškimą, kurio esmė yra tikslinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iškelti atskiros bylos, o jeigu toks pareiškimas buvo priimtas ir iškelta atskira byla, tai pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai turėjo ją užbaigti pareiškimą paliekant nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių kreditoriaus reikalavimas nebegalėtų būti tikslinamas bankroto byloje, pavyzdžiui, bankroto byloje priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, nagrinėjamą bylą privalu nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

42Nagrinėjamu atveju R. M. individualiai įmonei – prekybos namams „Tuktukas“ – 2004 m. gegužės 14 d. iškelta bankroto byla. 2004 m. lapkričio 16 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir pradėtos likvidavimo procedūros, kurios, pagal teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis, nepasibaigusios iki šiol. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnį bankrutavusios įmonės likvidavimo procesas baigiasi teismui priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistruojant įmonę iš Juridinių asmenų registro. Byloje nėra duomenų, kad dėl R. M. individualios įmonės prekybos namų „Tuktukas“ pabaigos būtų priimtas teismo sprendimas, taip pat nežinoma kitų aplinkybių, kurios galėtų užkirsti kelią reikalavimams tikslinti bankroto byloje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą ir civilinę bylą užbaigia nepriimant sprendimo iš esmės, nes pareiškimas turi būti sprendžiamas bankroto byloje (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

43Aplinkybė, kad kartu yra pateiktas reikalavimas dėl VSDFV sprendimo panaikinimo, šiam vertinimui neturi teisinės reikšmės, kadangi pagrindinis reikalavimas yra bankroto byloje pareikšto kreditoriaus reikalavimo peržiūrėjimas. Bankroto byloje šie klausimai išsprendžiami teismo nutartimi, todėl pareiškime nurodytas reikalavimas dėl VSDFV sprendimo yra perteklinis ir nevertinamas kaip teisinis reikalavimas, kurį reikia išspręsti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

44Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių, teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, kreipimosi į Konstitucinį teismą ir kiti yra susiję su delspinigių dydžio nustatymu, todėl yra tapataus klausimo, kuris teismo nagrinėjamas bankroto byloje, dalis ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako.

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

46Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą ir pareiškimą palikti nenagrinėtą.

47Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.