Byla 2A-1080-520/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Dalia Kačinskienė, Henrichas Jaglinskis, sekretoriaujant Skaistei Blažinauskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Deiviui Valiuliui, atsakovo atstovui D. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo priteisimo pagal ieškovo AB If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

Nustatė

2Ieškovas AB If P&C Insurance AS 2009-09-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 21082,87 Lt nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2008-07-06 kelyje Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sugadinta jo CASKO draudimu apdrausta A. Č. priklausanti transporto priemonė DODGE CHARGER, kurios valst. Nr. ( - ) Autoįvykis įvyko dėl to, kad į kelią staiga išbėgo stirna, todėl vairuotojui nepavyko išvengti susidūrimo. Jis įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo draudėjui 21082,87 Lt draudimo išmoką. Laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos, taip pat ir autoįvykį sukėlusios stirnos, savininkė, privalo atsakyti už šių gyvūnų padarytą žalą, net ir nesustačius atsakovo kaltės. Be to, eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, nebuvo įrengtų jokių techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų galimybę gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikomas nenugalima jėga, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių atsakovas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės. Kadangi jis atlygino nukentėjusiajam atsakovo padarytą žalą, t. y. išmokėjo nukentėjusiajam 21082,87 Lt draudimo išmoką, yra visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl ši suma priteistina iš atsakovo regreso tvarka.

3Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo ieškovui 21082,87 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 proc. dydžio metines palūkanas už 21082,87 Lt nuo bylos iškėlimo teisme (2009-09-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2008-07-06 apie 22.40 val. Prienų r. kelio Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė 34 km eismo įvykio metu buvo apgadintas A. Č. vairuojamas automobilis DODGE CHARGER, kurios valst. Nr. ( - ) eismo įvykio priežastis – automobilio susidūrimas su į kelią išbėgusia stirna. Teismas, vadovaudamasis CK 6.267 str. 2 d., teismų praktika, konstatavo, kad sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą yra taikoma CK 6.267 str. 1 d. analogija. Dėl to atsakovas, kaip laukinių gyvūnų savininkas, privalo atlyginti padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į tai, jog tame pačiame kelyje nuo 2004-02-01 iki 2008-07-06 įvyko 52 eismo įvykiai, kurių priežastimi buvo į kelią išbėgę laukiniai gyvūnai, konstatavo, jog atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas, turėjo ir galėjo imtis įstatymo numatytų priemonių žalai išvengti, t. y. pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ir kt., tačiau šių priemonių nesiėmė. Dėl to teismas sprendė, jog atsakovas privalo atlyginti jam nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno padarytą žalą. Teismas, įvertinęs įrodymus, susijusius su automobilio sugadinimu ir remonto darbais, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktuose dokumentuose nurodytų remonto darbų reikalingumo, konstatavo, jog eismo įvykio metu patirti nuostoliai sudaro 20527,87 Lt už remonto darbus, 330 Lt už automobilio saugojimą, 460 Lt už automobilio transportavimą. Kadangi ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką, ieškovui pagal CK 6.1015 str. perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo regreso tvarka eismo įvykio metu padarytą ir ieškovo atlygintą žalą, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str., priteisė 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

4Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad teismas pateikdamas statistiką, kad tame pačiame kelyje nuo 2004-02-01 iki 2008-07-06 įvyko 52 eismo įvykiai, kurių priežastimi buvo į kelią išbėgę laukiniai gyvūnai, padarė subjektyvią išvadą, jog kelio atkarpa nuo 0 km iki 115 km nėra saugi ir valstybė turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius bei imtis priemonių tokiems įvykiams užkirsti. Teismo nurodyta statistika neatspindi konkrečios kelio atkarpos realios avaringumo situacijos, skirtingi gyvūnai migruoja skirtingais metų laikais, todėl statistika, kuria vadovavosi teismas iš esmės neparodo nei gyvūnų migracijos atitinkamoje kelio atkarpoje, nei laiko, kada tokia migracija vyksta (ar gali vykti). Teismas visiškai ignoravo susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, pagal kurią avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomos taikant 500 m ilgio slenkmenį ir jame per 4 m įvykusių avarijų skaičių. Kadangi įspėjamasis ženklas kelio 34 km nebuvo pastatytas, todėl ši kelio atkarpa nėra pavojinga ir neavaringa. Dėl to teismo teiginys, kad valstybė turėjo numatyti šį įvykį ir imtis priemonių gyvūnų migracijos daromai žalai išvengti, neturi jokio teisinio pagrindo. Jeigu valstybė turėjo prognozuoti transporto priemonių susidūrimus su žvėrimis, tai draudimo kompanija turėjo įvertinti tokią riziką ir įrašyti į draudimo sutartį. Tačiau teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad draudikas priėmęs draudimo įmoką neprisiėmė jokios rizikos tuo atveju, jei apdrausta transporto priemonė susidurtų su laukiniu gyvūnu. Tai reiškia, kad valstybė turi atsakyti net už rizikas, kurias prisiima privatus ūkio subjektas. Byloje nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, minėtą metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Ieškovas neįrodė, jog jis nevykdė saugaus eismo užtikrinimo kelyje, todėl teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė, kad jis, kaip laukinės gyvūnijos savininkas ir krašto reikšmės kelių savininkas, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Jo atsakomybė turėtų būti nustatyta pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau visos deliktinės atsakomybės sąlygos nėra nustatytos. Iš teismo argumentų, kad jis, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas nesiėmė visų būtinų priemonių, nėra aišku, ar kalbama apie kelio priežiūrą, ar apie laukinės gyvūnijos valdymą, nes kelio savininko pareigas reikėtų atskirti nuo laukinės gyvūnijos savininko pareigų bei identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tai yra priskirta. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą įtraukti į bylą Lietuvos automobilių kelių direkciją trečiuoju asmeniu, todėl buvo apribotos galimybės objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes. Be to, pagal CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, taip pat ir atsakomybę be kaltės. Teismas nepagrįstai priteisė iš jo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nes CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. reglamentuoja sutartinių prievolių nevykdymo teisines pasekmes, o šiuo atveju tarp šalių nebuvo jokios sutarties, todėl nebuvo pažeistas ir sutarties vykdymo terminas. Valstybė nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl valstybei CK 6.37, 6.210 str. netaikytini. Teismas nepagrįstai bešališkai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009, kadangi vienoje nutartyje pateiktas aiškinimas nereiškia, jog yra suformuota teismų praktika.

5Ieškovas AB If P&C Insurance AS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog teismas įvertino tik bendrus duomenis, nėra pagrįsti, nes teismas išsamiai įvertino avaringumo kelyje situaciją. Be to, nagrinėjam atvejui yra svarbi ne avaringumo kelyje situacija apskritai, bet tik laukinių gyvūnų sukelti eismo įvykiai. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, jog teismas ignoravo susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, neturi teisinio pagrindo, nes ši metodika neturėjo būti taikoma. Nors teismo sprendime yra analizuojama atsakovo kaltė, neteisėtus veiksmus patvirtinantys įrodymai, tačiau šios sąlygos nėra pagrindinės, dėl kurių buvo tenkintas ieškinys. Šiuo atveju yra taikytina gyvūno savininko griežtoji atsakomybė, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamo avaringumo situacijos kelyje analizavimo yra atmestini. Laukinių gyvūnų padaryta žala yra atlyginama vadovaujantis įstatymo analogija dėl žalos atlyginimo už naminių gyvūnų padarytą žalą. Tačiau net ir nustačius atsakovo, kaip laukinės gyvūnijos savininko griežtąją atsakomybę, yra akivaizdžios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, nes atsakovo atsakomybė kyla dėl jo nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismą valstybiniuose keliuose. Teismas teisingai kildino atsakovo atsakomybę iš CK 6.267 str. Teismo priteistos 6 proc. dydžio metinės palūkanos yra procesinės palūkanos, kurios skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl šių palūkanų priteisimas nėra susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu. Kadangi atsakovas tampa jo skolininku nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, atsakovas privalo mokėti priteistą sumą bei palūkanas nuo šios sumos. Apeliacinio skundo teiginiai, kad draudimo kompanija turėjo įvertinti tokią riziką ir tokie duomenys turėjo būti draudimo sutartyje, prieštarauja draudimo esmei, CK 6.1015 str. Be to, apeliantas tokių argumentų nenurodė pirmosios instancijos teismui. Teismas pagrįstai, spręsdamas tam tikrus bylos klausimus, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tokie teismo veiksmai atitinka Konstituciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, todėl apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai besąlygiškai vadovavosi vienintele Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, yra nepagrįsti. Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškovo AB If P&C Insurance AS ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 21082,87 Lt nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Byloje nustatyta, kad 2008-07-06 kelyje Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė 34 km apie 22.40 val. įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sugadinta ieškovo AB If P&C Insurance AS įmonėje savanoriškuoju CASKO Plius draudimu apdrausta A. Č. priklausanti transporto priemonė DODGE CHARGER, kurios valst. Nr. ( - ) Tai, kad tarp ieškovo ir A. Č. buvo sudaryta draudimo sutartis, patvirtina byloje pateikta transporto priemonės draudimo liudijimo kopija (b. l. 89). Autoįvykis įvyko dėl to, kad į kelią staiga išbėgo stirna. Prienų rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad sprendžiant pagal vairuotojo paaiškinimus ir eismo įvykio vietos išmatavimus, dėl eismo įvykio kaltas laukinis gyvūnas (b. l. 82). 2008-10-15 nutarime Nr. 20-79-AtI-4 nustatyta, kad gyvūnas žuvo, nutarta nepradėti eismo įvykio administracinės bylos teisenos, nenustačius A. Č. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b. l. 86). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, susijusius su A. Č. padaryta žala, nustatė, kad buvo padaryta 21082,87 Lt žala, kurią atlygino ieškovas. Atsakovas apeliaciniu skundu neginčija šių byloje nustatytų aplinkybių. Apeliaciniame skunde nenurodomos jokios faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių pagrindu turėtų būti nustatyta, kad dėl minėto eismo įvykio yra kaltas A. Č..

7Pagal bylos duomenis ieškovas AB If P&C Insurance AS, išmokėjęs už eismo įvykio metu draudėjo A. Č. patirtą žalą 21082,87 Lt draudimo išmoką, kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip laukinės gyvūnijos savininkės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.267 str. 1 d. analogija, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009, pateiktais išaiškinimais, ieškovo reikalavimus tenkino, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės regreso tvarka 21082,87 Lt nuostolių atlyginimą ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu buvo tenkinti ieškovo reikalavimai.

8Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kad kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, yra neavaringa, todėl atsakovas nepažeidė kelių ženklinimo tvarkos, teisės aktų reikalavimų, jog jis neturėjo imtis jokių priemonių galimai žalai keliuose išvengti, neatsako už gyvūnų migraciją, todėl atsakomybė už laukinio gyvūno sukeltą eismo įvykį jam negali būti taikoma, pagal CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, taip pat ir atsakomybę be kaltės. Šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas.

9Laukinės gyvūnijos savininkas yra valstybė (Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str.). Laukinė gyvūnija – laisvėje ir nelaisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų visuma (Laukinės gyvūnijos įstatymo 2 str. 2 p.). CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. 2008-07-06, t. y. tada, kada įvyko aukščiau nurodytas eismo įvykis, nebuvo įstatymo nustatytos tvarkos, pagal kurią yra atlyginama laukinių žvėrių padaryta žala. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minėtoje įstatymo normoje įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, jog asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo ir kad žala turi būti atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, jog nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. CK 6.267 str. 2 d. nuostata, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, yra neįgyvendinta ir yra įstatymo spraga, dėl kurios negali būti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą. Laukinio žvėries išbėgimas į kelią prieš valstybiniu keliu važiuojantį automobilį kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui. Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas, esant įstatymo ar teisės spragai, teismas taiko įstatymo ir teisės analogiją (CK 1.8 str.). Dėl teisinių santykių panašumo teismai turi pagrindą taikyti CK 6.267 str. 1 d. analogiją, spręsdami dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009). Dėl to pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo atsakomybės teisingai sprendė pagal CK 6.267 str. 1 d. analogiją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009, pateiktais išaiškinimais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai aktualūs tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-12-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010). Tiek civilinėje byloje, kurioje buvo priimta minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tiek ši nagrinėjama byla yra identiškos savo faktinėmis aplinkybėmis, t. y. abiejose bylose eismo įvykiai įvyko ne dėl transporto priemonės valdytojo kaltės, o dėl laukinio žvėries kaltės, kelyje Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė įvyko 52 eismo įvykiai laikotarpiu nuo 2004-02-01 iki 2008-07-06, nebuvo pastatyti užtvarai ir specialūs ženklai, tokia pati situacija buvo ir kelyje Biržai-Pandėlys-Rokiškis (tik eismo įvykių, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais žvėrimis, buvo 33). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti 2009-03-24 nutartyje, dar kartą buvo nurodyti 2009-11-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009. Tai leidžia daryti išvadą apie suformuotą teismo precedentą, kuris yra teisės šaltinis. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28, 2007-07-05, 2007-10-24 nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-01-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003; 2008-04-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2008-05-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; 2009-07-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2009; ir kt.).

10Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tame pačiame kelyje nuo 2004-02-01 iki 2008-07-06 įvyko 52 eismo įvykiai, kurių priežastimi buvo į kelią išbėgę laukiniai gyvūnai, todėl sprendė, kad atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas, turėjo ir galėjo imtis įstatymo numatytų priemonių žalai išvengti, t. y. pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ir kt., tačiau šių priemonių nesiėmė. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl tame pačiame kelyje įvykusių eismo įvykių dėl laukinių gyvūnų kaltės skaičiaus, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas, ar kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, yra avaringa, privalėjo vadovautis susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl šio norminio akto nustatytų reikalavimų reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes rūpestingas ir apdairus savininkas turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau, kaip matyti iš VĮ „Kauno regiono keliai“ 2009-07-30 rašto, 2008-07-06 nebuvo kelio ženklų „laukiniai gyvūnai“, kurie galiotų valstybinės reikšmės kelio Nr. 129 Antakalnis – Jieznas – Merkinė 34,2 km. Šioje vietoje nebuvo įrengtų techninės apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį (b. l. 86). Dėl to apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis pagal teisės aktų reikalavimus neprivalėjo reaguoti į visame kelyje įvykusius eismo įvykius ir jų skaičių, o reaguoti tik į konkrečiame kilometre įvykusius įvykius bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias, nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė pavyzdinį sąrašą priemonių, kurių atsakovas, kaip rūpestingas savininkas, galėjo imtis, siekdamas išvengti atsiradusių padarinių. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos automobilių kelių direkciją tam, kad būtų galimybė objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pagal CPK 47 str. į bylą trečiaisiais asmenimis traukiami ne bet kokie asmenys, o asmenys, kurių teisėms ir pareigoms turės įtakos bylos išsprendimas, o atsakovas nenurodo, kokioms Lietuvos automobilių kelių direkcijos teisėms ir pareigoms turės įtakos priimtas teismo sprendimas.

11Apeliantas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė iš jo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nes CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. reglamentuoja sutartinių prievolių nevykdymo teisines pasekmes, o šiuo atveju tarp šalių nebuvo jokios sutarties, valstybė nėra verslininkas, privatus asmuo, skolininkas, todėl valstybei CK 6.37, 6.210 str. netaikytini. Nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas, neatsirado jokia skola, nes jos nebuvo, nėra aišku, kaip teismas galėtų sutartinėms prievolėms taikomą atsakomybės formą pritaikyti deliktinei atsakomybei. Šie apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.

12Pagal CK 6.37 str. 2 d. skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo, ne iš sutarties ir nepriklausomai, kas byloje buvo atsakovas. Lietuvos valstybei, kuri byloje buvo atsakovu, jokių išimčių nėra numatyta. Pagal CK 6.37 str. 2 d. nustatytų procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirtis yra skatinti atsakovą (skolininką) kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Apeliantas savo argumentus taip pat grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005, pateiktais išaiškinimais. Šioje nutartyje buvo išaiškinta dėl priteistinų procesinių palūkanų dydžio, t. y. kad negali būti taikomos CK 6.210 str. 2 d. numatytos padidintos palūkanos (6 proc.) tuose teisiniuose santykiuose, kuriuose viešieji juridiniai asmenys vykdo savo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas. Taigi tam, kad šioje byloje nebūtų taikomos atsakovui padidintos procesinės 6 proc. palūkanos, atsakovas privalėjo pateikti įrodymus, jog jo veikla, susijusi su tuo, kad laukiniai gyvūnai nepadarytų žalos žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, yra viešasis administravimas. Atsakovas byloje tokių įrodymų nepateikė. Teismų praktikoje viešieji juridiniai asmenys taip pat yra pripažįstami asmenimis, kurie turi teisę gauti CK 6.210 str. 2 d. numatytas padidintas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendęs analogišką bylą dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo ieškovui AB If P&C Insurance AS iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą nuostolių atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo visiško įvykdymo pagal CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., t. y. atsakovo veikla nebuvo vertinama, kaip viešojo administravimo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009). Dėl to atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė procesines 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmesti ieškinį, nepripažintini pagrįstais ir jų pagrindu netenkintinas apeliacinis skundas.

14

15Netenkinus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo, ieškovui AB If P&C Insurance AS atlygintinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas AB If P&C Insurance AS už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 30 min., sumokėjo 1452 Lt ir prašo šią sumą priteisti. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytais rekomenduojamais maksimaliais užmokesčio advokatui dydžiais už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, dalyvavimą teismo posėdyje, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą teisiniu aspektu (byloje nebuvo nagrinėjamas naujas teisinis klausimas, nebuvo reikalingos specialios žinios), bylos apimtį ir pobūdį, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, ieškovo AB If P&C Insurance AS prašymas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1452 Lt tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovo priteistina 1000 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 98 str.).

16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

19Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti ieškovui AB If P&C Insurance AS iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai