Byla 2A-2965-577/2014
Dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Delintra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei UAB „Delintra“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės: 1) 4 779,31 Lt išmokėtos draudimo išmokos; 2) 6 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 9 d. įvyko eismo įvykis Jungtinėje Karalystėje – susidūrė sunkvežimis „Scania R 420“ (valst. Nr. ( - ) ir lengvasis automobilis „Seat Leon“ (valst. Nr. ( - )) dėl abiejų transporto priemonių vairuotojų kaltės. Ieškovas buvo apdraudęs į eismo įvykį patekusio sunkvežimio valdytojų civilinę atsakomybę 2012 m. sausio 2 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu; draudėjas – atsakovas. Ieškovas išmokėjo 9 558,63 Lt (2 768,37 eurų) draudimo išmoką ir atlygino pusę žalos, kurios dėl pirmiau nurodyto eismo įvykio patyrė automobilio „Seat Leon“ savininkas. Ieškovas pažymėjo, kad 2012 m. sausio 2 d. draudimo sutarties 1.6 punkte buvo nustatyta sąlyga, kad draudžiama transporto priemonė nebus naudojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, tačiau atsakovas, žinodamas apie nurodytą draudimo sutarties sąlygą, nepranešė ieškovui, kad apdraustą sunkvežimį naudos Jungtinėje Karalystėje, todėl, ieškovo nuomone, jis įgijo teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti pusės išmokėtos draudimo išmokos, t.y. 4 779,31 Lt, iš atsakovo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvyko metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 36, 38 punktų pagrindu.

5Atsakovas UAB „Delintra“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad Draudimo sutarties šalys nesitarė, kad apdrausta transporto priemonė nebus naudojama Jungtinėje Karalystėje. Be to, ir Draudimo sutarties liudijime nenustatyta, kad draudimo apsauga negalios Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnį, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, draudimo sutartis suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal tos ES valstybės narės teisės aktus, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga didesnė. Atsakovo nuomone, jis prisijungė prie ieškovo vienašališkai parengtų draudimo sutarties sąlygų, todėl sutarties sąlygų prieštaravimai turi būti aiškinami prie sutarties prisijungusios šalies naudai ir sutartį parengusios šalies nenaudai. Atsakovo įsitikinimu, tai, kad apdrausta transporto priemonė buvo naudota Jungtinėje Karalystėje, neturi būti laikoma, jog draudimo rizika padidėjo. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog draudimo rizika (tikimybė draudžiamajam įvykiui įvykti) padidėjo, neįrodytos buvo ir atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.

6II.

7Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo UAB „Delintra“ 4 779,31 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 4 779,31 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. balandžio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 864,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju nutarė nesivadovauti contra proferentem taisykle (CK 6.193 str. 4 d.), nes, teismo nuomone, draudimo sutarties 1.6 punkto sąlygos dėl sunkvežimio nenaudojimo tam tikroje teritorijoje atskleidimo atsakovui faktą patvirtina byloje esančių įrodymų ir aplinkybių visuma (CK 6.193 str. 1–3, 5 dalys). Taip pat teismas darė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, žinojo apie ginčijamą draudimo sutarties sąlygą, ją aiškiai suprato, todėl nėra pagrindo laikyti ją siurprizine (CK 6.186 str.). Teismo vertinimu, ieškovas įrodė, jog draudimo rizika yra didesnė, kai atsakovė naudoja transporto priemones Jungtinėje Karalystėje, o atsakovo nurodytas argumentas, kad pagal sunkvežimio naudojimo teritoriją diferencijuojant draudimo įmokų dydį yra pažeidžiamas motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo principas už vieną įmoką suteikti vienodą draudimo apsaugą visose ES valstybėse narėse, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo, jog ieškovas siūlė atsakovui už didesnę draudimo įmoką didesnę draudimo apsaugą, tačiau atsakovas atsisakė mokėti didesnę draudimo įmoką ir, sutikęs nenaudoti transporto priemonės Jungtinėje Karalystėje ir bei Airijoje, sudarė draudimo sutartį su mažesne draudimo įmoka. Pirmos instancijos teismo nuomone, nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad tokiu būdu atsakovas, būdamas protingas verslininkas, prisiėmė su mažesnės draudimo įmokos sumokėjimu ir 2012 m. sausio 2 d. draudimo sutarties 1.6 punkto sąlygos nesilaikymu susijusią riziką. Taip pat teismas pažymėjo, kad dėl minėtos draudimo sutarties sąlygos draudimo apsauga nesumažėjo žalos patyrusiems tretiesiems asmenims, nes ji galioja visose ES valstybėse narėse. Nurodė, kad atgręžtinio reikalavimo teisė dėl draudėjo pareigų pažeidimo ir nepranešimo draudikui apie draudimo riziką didinančio faktoriaus atsiradimą (apdrausto sunkvežimio naudojimą Jungtinėje Karalystėje) nustatyta TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje. Įvertinęs bylos šalių 2012 m. sausio 2 d. sutarties 1.6 punktą, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad jis atitinka nurodytas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rūšies nuostatas. Taigi, įvertinęs aplinkybių ir įrodymų visetą teismas sprendė, kad ieškovas įrodė žalos padarymo faktą, padarytos žalos dydį, draudimo išmokos išmokėjimo faktą, pagrindė draudimo išmokos dydžio paskaičiavimą, taip pat aplinkybę, jog draudimo išmoka sumokėta daliai 2012 m. gruodžio 9 d. Jungtinėje Karalystėje įvykusio eismo įvykio metu apgadinto automobilio „Seat Leon“ (valst. Nr. ( - )) sugadinimų suremontuoti ir kitoms su eismo įvykiu susijusioms išlaidoms kompensuoti.

9III.

10Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Atsakovas UAB „Delintra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas tvirtina, kad pagal TPSVCAPDĮ 10 str. įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu viena transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta Draudimo sutartis atsakovui prisijungiant prie ieškovo vienašališkai parengtų standartinių draudimo sutarties sąlygų, šalys niekada jokia forma nesitarė, kad transporto priemonė niekada jokia forma nebus eksploatuojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, o Draudimo sutarties 1.6 p. numatyta sąlyga, kad transporto priemonė nėra naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje atsakovui tapo žinoma tik gavus ieškinį. Taip pat apeliantas tvirtina, kad Draudimo sutarties liudijime Nr. AyA8411964, kuris patvirtino Draudimo sutarties sudarymą, nėra pažymėta, jog draudimo apsauga negalioja Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, be to, nėra nurodyta, kad transporto priemonę eksploatuojant šiose valstybėse padidėja draudimo įvykio rizika. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo contra preferentum taisykle (CK 6. 193 str. 4 d.). Be to, apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nenustatė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas draudimo išmoką išmokėjo žalą patyrusiam asmeniui ir turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai nevertino paties ieškovo nurodytos aplinkybės, jog dėl 2012 m. gruodžio 9 d. eismo įvykio buvo nustatyta abipusė eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltė taip pat nebuvo analizuojami Jungtinėje Karalystėje transportų priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, siekiant nustatyti, ar draudikui apskritai kyla pareiga atlyginti žalą esant abipusei transporto priemonių valdytojų kaltei dėl eismo įvykio kilimo. Jei ieškovui nebuvo pareigos išmokėti draudimo išmoką, tai jis negalėtų įgyti ir atgręžtinio reikalavimo teisės.

12Ieškovas UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašė jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nesutinka su atsakovo pozicija, kad Draudimo sutarties 1.6 p. įtvirtina sąlyga, kad draudžiama transporto priemonė nebus naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, prieštarauja TPSVCAPDĮ 10 str. 1 d. Pažymi, kad šalių susitarimas įtvirtintas 1.6 p. neturi jokios įtakos išoriniams draudiko ir žalą patyrusių asmenų santykiams, nes draudimo apsaugos apimtis tretiesiems asmenims, patyrusiems žalą, nesumažėja ir ji pagal teisės aktų reikalavimus yra suteikiama. Pasak ieškovo, Draudimo sutarties 1.6 p. nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamas kaip sutarties šalių teisės sutartyje susitarti dėl papildomų jų interesus, poreikius ir valią atitinkančių sąlygų įgyvendinimas. Draudimo sutarties 1.6 p. sąlyga yra individuali, o į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ji į Sutartį buvo įtraukta paties atsakovo iniciatyva, yra aiški ir nedviprasmiška, todėl ji negali būti laikoma siurprizine. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovui buvo siūloma už didesnę draudimo įmoką sudaryti Draudimo sutartį be minėtos sąlygos, tačiau atsakovas nesutiko mokėti didesnės draudimo įmokos, be to, Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas nereiškė jokių pretenzijų dėl minėtos sąlygos galiojimo bei nesiūlė keisti Draudimo sutarties sąlygas. Taip pat ieškovas pažymi, kad transporto priemonės eksploatavimas Jungtinėje Karalystėje neabejotinai nagrinėjamu atveju laikytinas draudimo riziką didinančia aplinkybe ir ši aplinkybė tinkamai buvo įrodyta bylos nagrinėjimo metu. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygos. Atsakovas, būdamas Draudimo sutarties šalimi, prieš vykdamas į Jungtinę Karalystę privalėjo apie tai informuoti ieškovą, tačiau šią pareigą pažeidė – nepranešė ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą, o tokie atsakovo veiksmai sąlygoja TPSVCAPDĮ 22 str. 2 d. taikymą. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, atsakovas savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo neginčijo, klausimo dėl ieškovo pareigos išmokėti draudimo išmoką nekėlė, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką užsienio teisės turinys, kaip faktinis reikalavimo pagrindas, gali būti neįrodinėjamas, jei atsakovas šių aplinkybių neginčija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. gruodžio 9 d. Jungtinėje Karalystėje, M6 greitkelyje, prie 14–to nuvažiavimo įvyko eismo įvykis – susidūrė sunkvežimis „Scania R 420“ (valst. Nr. ( - ) ir lengvasis automobilis „Seat Leon“ (valst. Nr. ( - )) (b. l. 15, 16). Ieškovas buvo apdraudęs į eismo įvykį patekusio sunkvežimio valdytojų civilinę atsakomybę 2012 m. sausio 2 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu; draudėjas – atsakovas (b. l. 8, 9, 54, 55, 57, 58). Bendrovės „InterEurope AG European Law Service“ skyrius Jungtinėje Karalystėje 2014 m. vasario 14 d. informavo ieškovą, kad išmokos dydis lygus 50 proc. padarytos žalos (b. l. 21, 22). Ieškovas 2014 m. kovo 4 d. išmokėjo 9 558,63 Lt (2 768,37 eurų) draudimo išmoką išmokos gavėjui „InterEurope AG European Law Service; UK Branch“ ir atlygino pusę žalos, kurios dėl pirmiau nurodyto eismo įvykio patyrė automobilio „Seat Leon“ savininkas (b. l. 10, 11). 2012 m. sausio 2 d. draudimo sutarties 1.6 punkte nustatyta, kad Transporto priemonė nenaudojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, taip pat pavojingiems kroviniams pervežti (b. l. 8). Ta pati sąlyga įtvirtinta draudimo liudijime, grafoje „Kita informacija“. Ieškovas pateikė kitų atsakovo sunkvežimių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuriuose įtvirtinta analogiška transporto priemonės nenaudojimo Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, taip pat pavojingiems kroviniams pervežti sąlyga (1.6 punktas) (b. l. 59–77). Ieškovas paaiškino, kad draudimo įmoka, kai transporto priemonė nenaudojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, yra 8 241 Lt, o kai transporto priemonė naudojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje – 26 000 Lt (b. l. 56), kadangi eismo įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje, todėl ieškovas, remdamasis TPSVCAPDĮ 22 str. 2 d., atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauja 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino, nutarė priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Delintra“ 4 779,31 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 4 779,31 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. balandžio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 864,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas šiais argumentais: 1) atsakovas dėl Draudimo sutarties 1.6 p. nesitarė, ši sąlyga, pasak atsakovo, jam tapo žinoma tik gavus ieškinį, be to, ir Draudimo sutarties liudijime nėra pažymėta, jog draudimo apsauga negalioja Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo įsitikinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai netaikė contra preferentum taisyklės; 2) pirmos instancijos teismas nenustatė visų civilinės atsakomybės kilimo atsakovui sąlygų, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę; 3) pirmos instancijos teismas neanalizavo Jungtinės Karalystės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų, siekdamas nustatyti, ar draudikas privalo atlyginti žalą, kai dėl įvykusio eismo įvykio buvo pripažinta abiejų transporto priemonių kaltė, netyrė aplinkybės, ar draudimo išmoka išmokėta atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, nesiaiškino, ar bendrovei „InterEurope AG European Law Service“ išmokėta draudimo išmoka buvo pagrįsta. Ieškovas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

162012 m. sausio 2 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta atsakovo sunkvežimio „Scania R 420“ (valst. Nr. ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė, Draudimo sutartyje nurodant, kad transporto priemonė nėra naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje taip pat transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui (b. l. 8). Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyta Draudimo sutarties sąlyga dėl sunkvežimio nenaudojimo Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, 2012 m. sausio 2 d. draudimo sutarties 1.6 punkte įrašyta pajuodintu šriftu ir pabraukta. Taip pat ir išduotame Draudimo liudijime, kuris patvirtina Draudimo sutarties sudarymą, grafoje „Kita informacija“ įtvirtinta, kad sunkvežimis nenaudojamas aukščiau nurodytose valstybėse. Tuo tarpu grafoje, kurioje nurodytos valstybės, kuriose suteikiama draudimo apsauga, Airija ir Jungtinė Karalystė yra nurodytos kaip tos valstybės, kuriose galioja draudimo apsauga (b. l. 9). Atsakovas teigia, kad tarp šalių buvo sudaryta Draudimo sutartis jai prisijungiant prie ieškovo vienašališkai parengtų standartinių Draudimo sutarties sąlygų, o Draudimo sutarties 1.6 punkto sąlyga sutarties sudarymo metu nebuvo atskleista, todėl ji laikytina siurprizine, be to, Draudimo sutarties liudijime yra aiškiai nurodyta, kad Jungtinėje Karalystėje galioja draudimo apsauga, o tai sukuria prieštaravimą tarp Draudimo sutarties sąlygų ir Draudimo sutarties liudijimo nuostatų.

17Pažymėtina, jog jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012; 2013 m, sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013; ir kt.). Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos gausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013 ir kt.).

18Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė į bylą pateikė įrodymų, kurie patvirtina, jog iki aptariamos draudimo sutarties sudarymo atsakovo sunkvežimiai dalyvavo 59 eismo įvykiuose ES teritorijoje. Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad iš visų 59 eismo įvykių 34 įvykiai įvyko Jungtinėje Karalystėje. Be to, ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas savo veiklos praktikoje sudaro draudimo sutartis taip pat ir dėl kitų sunkvežimių su tokia pat jų nenaudojimo Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje sąlyga (į bylą pateikta net 18 draudimo sutarčių) (b. l. 59–77). Atsižvelgiant į minėtus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovei buvo aktuali sutarties sąlyga, susijusi su transporto priemonių naudojimu tam tikrose valstybėse. Ši Draudimo sutarties sąlyga yra aiški ir nedviprasmiška, įrašyta paryškintu šriftu ir pabraukta bei įvardinta kaip vienas iš draudimo rizikos nustatymo kriterijų, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant draudimo įmoką. Nors nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Draudimo sutartis yra pasirašyta atsakovo atstovo, kuris savo parašu patvirtino, jog su Draudimo sutarties sąlygomis susipažino ir jokių pastabų neturi. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad Draudimo sutarties 1.6 punkto atsakovas viso Sutarties galiojimo laikotarpiu neginčijo, jokių pretenzijų ar pasiūlymų keisti minėtą Sutarties sąlygą neteikė. Taigi, apeliantas, žinodamas aplinkybes, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgus draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, prieš apdraustąja transporto priemone vykdamas į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo reikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti ieškovo teiktais paaiškinimai, kad atsakovui buvo siūloma už didesnę draudimo įmoką sudaryti draudimo sutartį be sąlygos, uždraudžiančios naudoti apdraustą sunkvežimį naudoti Jungtinėje Karalystėje, bet atsakovas nesutiko mokėti didesnės draudimo įmokos, todėl spręstina, jog tokiu būdu atsakovas, būdamas protingas verslininkas, prisiėmė su mažesnės draudimo įmokos sumokėjimu ir 2012 m. sausio 2 d. draudimo sutarties 1.6 punkto sąlygos nesilaikymu susijusią riziką.

19Be to, atsakovas tvirtina, kad Draudimo sutarties liudijime nėra nurodyta, kad draudimo apsauga negalioja Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje arba, kad transporto priemonė negali būti eksploatuojama tose valstybėse, priešingai, pasak atsakovo, Draudimo liudijime nurodoma, kad draudimo apsauga suteikiama ir Airijoje, ir Didžiojoje Britanijoje.

20Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, bei neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos, priešingu atveju ieškovas nukentėjusiam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos, neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą kitose valstybėse. Šiame sutarties punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyviesiems TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams bei atitinka TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).

21Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokio prieštaravimo tarp Draudimo sutarties sąlygų ir Draudimo sutarties liudijimo.

22Taigi, nagrinėjamu atveju, nors šalys ir susitarė, kad draudėjas draudžiamos transporto priemonės neeksploatuos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, tačiau draudėjas savo įsipareigojimą pažeidė. Tai, kad atsakovas nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų, neatleido ieškovo nuo pareigos atlyginti trečiojo asmens patirtą žalą, tačiau tokie atsakovo veiksmai sąlygojo TPSVCAPDĮ 22 str. 2 d. taikymą. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtina atgręžtinio reikalavimo teisė dėl draudėjo pareigų pažeidimo ir nepranešimo draudikui apie draudimo riziką didinančio faktoriaus atsiradimą (apdrausto sunkvežimio naudojimą Jungtinėje Karalystėje). Nurodyta teisė detalizuota Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvyko metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte. Pažymėtina, kad skundžiamame pirmos instancijos teismo sprendime yra detaliai išdėstytas įrodymų ir aplinkybių visetas, kuriais remdamasis pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas įrodė žalos padarymo faktą, padarytos žalos dydį, draudimo išmokos išmokėjimo faktą, pagrindė draudimo išmokos dydžio paskaičiavimą taip pat įrodė aplinkybę, kad draudimo išmoka sumokėta daliai 2012-12-09 Jungtinėje Karalystėje įvykusios eismo įvykio metu apgadinto automobilio „Seat Leon“, v/n ( - ), sugadinimų suremontuoti ir kitoms su eismo įvykiu susijusioms išlaidoms kompensuoti. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad buvo įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį.

23Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į Jungtinės Karalystės teisinį reglamentavimą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčija aplinkybių, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantas, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo neginčijo, o klausimo dėl ieškovės pareigos mokėti draudimo išmoką apskritai nekėlė, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl minėtų klausimų atskirai pasisakyti.

24Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, surašymą sumokėjo 532,40 Lt. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vertinant minėtus kriterijus ir atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų pobūdį, atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl ji iš atsakovo priteistina visa apimtimi.

26Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir detaliai ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, ir sutinka su pagrįstomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.). Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

27Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

28Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Iš atsakovo UAB „Delintra“ (j.a.k. 125254993) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j.a.k. 110057869) naudai priteisti 532,40 Lt (penkis šimtus trisdešimt du litus, 40 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti... 5. Atsakovas UAB „Delintra“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad Draudimo... 6. II.... 7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį... 9. III.... 10. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Atsakovas UAB „Delintra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 12. Ieškovas UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 15. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. gruodžio 9 d. Jungtinėje... 16. 2012 m. sausio 2 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų... 17. Pažymėtina, jog jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai... 18. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad... 19. Be to, atsakovas tvirtina, kad Draudimo sutarties liudijime nėra nurodyta, kad... 20. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.6... 21. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 22. Taigi, nagrinėjamu atveju, nors šalys ir susitarė, kad draudėjas... 23. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti ir su kitu... 24. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 25. CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų... 26. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos... 27. Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas... 28. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti... 29. Iš atsakovo UAB „Delintra“ (j.a.k. 125254993) ieškovo UAB DK „PZU...