Byla 2A-843-236/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-494-553/2016 pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-07-09 sprendimą Nr. 56-68 ir priteisti iš atsakovės VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
  1. Ieškovas nurodė, kad jis už protesto akciją 2011-06-29 prie Vilniaus miesto apylinkės teismo prievarta buvo uždarytas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre griežto stebėjimo palatoje kartu su tikrai nesveiku žmogumi.
  2. Ieškovo teigimu, gydytojai A. M., B. U. ir A. Š. nepagrįstai ir neteisėtai išgalvojo jam šizofrenijos diagnozę, o sanitarai reikalavo pasirašyti, kad esą jis pats savo noru atvyko gydytis. Vėliau buvo suklastoti dokumentai, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas paskyrė priverstinį vieno mėnesio gydymą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre.
  3. Ieškovas nurodė, kad jam buvo leisti visokie nereikalingi stiprūs psichotropiniai vaistai, o širdies vaistus, kurie ieškovui buvo būtini po patirto infarkto, darbuotojai atėmė ir nereagavo į prašymą skubiai iškviesti kardiologą. Dėl to po gydymo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ieškovas buvo priverstas kreiptis į Santariškių klinikas dėl širdies ritmo atstatymo.
  4. Ieškovas pažymėjo, kad iš jo gydymo įstaigoje buvo atimtas telefonas ir nebuvo leista pranešti giminaičiams apie buvimo vietą.
  5. Atsakovė VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškiniu nesutinka.
  6. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas priverstinai hospitalizuotas buvo teisėtai, kadangi 2011-06-29 priverstinai hospitalizuojant ieškovą, egzistavo abi iš Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatytų sąlygų: asmuo sirgo sunkia psichikos liga (pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK) diagnozė F23.10 - ūmus polimorfinis pscihozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais) ir atsisakė hospitalizavimo, taip pat buvo reali grėsmė, jog asmuo gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo sveikatai ir gyvybei (grasino apsipilti benzinu ir susideginti) ir artimųjų (sesers, jos vyro) sveikatai.
  7. Atsakovės teigimu, grėsmė, kad asmuo gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo ir artimųjų sveikatai ir gyvybei buvo pakankamai reali, kadangi ieškovas buvo sujaudintos būsenos, nenuoseklus, savo būklei visiškai nekritiškas, agresyvus, įtemptas, šaukiantis, išsakantis santykio idėjas sesers atžvilgiu (iškilus turtiniams nesutarimams grasino seserį sudeginti, nušauti), grasinantis susideginti, jei nebus paisoma jo norų.
  1. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas psichikos liga serga nuo 1982 m., spalio mėn., buvo gydomas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, tuomet jam buvo diagnozuota hipochondrinė neurozė. Gydymo metu 2011-07-01 buvo patikslinta klinikinė diagnozė - šizotipinis sutrikimas (F21). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-06-30 nutartimi paskyrė ieškovui priverstinį stacionarinį gydymą vieno mėnesio laikotarpiui. Ieškovas buvo gydomas iki 2011-07-22. Išrašymo metu būsena buvo pagerėjusi: sumažėjo nerimas, nublanko santykio, kveruliantinės, hipochondrinės idėjos, ieškovas tapo ramaus, paklusnaus elgesio, vartojo paskirtus vaistus, atsirado dalinė kritika ligos atžvilgiu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-05-10 sprendimu nusprendė ieškovo S. G. ieškinio netenkinti.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovės veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad ieškovas į gydymo įstaigą buvo hospitalizuotas ir laikomas prievarta, kad jam nepagrįstai buvo nustatyta ligos diagnozė, klastojami dokumentai, skirti nereikalingi stiprūs psichotropiniai vaistai, nesuteikta skubi kardiologo konsultacija ir atimti širdies gydymui būtini vaistai.
  3. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad jie patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes apie jo hospitalizavimą VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 2011-06-29.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovas 2011-06-29 buvo sulaikytas prie Vilniaus miesto apylinkės teismo su iškaba apie bado akciją, nes grasino apsipilti benzinu ir susideginti, ir greitosios medicinos pagalbos, lydint policijai, atvežtas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą (toliau – Centras). Ieškovo ligos istorijų Nr. 122096 ir P11/890 duomenimis, ieškovas pirmą kartą Centre buvo gydytas 1982-12-09, jam nustatyta hipochondrinė neurozė, antrą kartą – 2011-06-29, kuomet buvo pristatytas greitosios medicininės pagalbos, užfiksavus suicidinį bandymą. Priėmimo metu S. G. diagnozuotas ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais. Medicininiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina, kad priėmimo metu ieškovas kalbėjo pakeltu tonu, į klausimus praktiškai neatsakė, stebėtas nenuoseklus, rezonieriškas mąstymas, ieškovas atvirai reiškė ketinimą susideginti visų akivaizdoje, savo būsenai buvo visai nekritiškas, psichomotoriškai sujaudintas, įtemptas, piktas ir t. t. Nurodytų aplinkybių apie stebėtą ir užfiksuotą elgesį bei jam diagnozuotą susirgimą ieškovas nepaneigė, tik pateikė asmeninį situacijos vertinimą, teigdamas, kad Centro gydytojai be pagrindo iš karto jam skyrė raminamųjų vaistų ir siekė, kad ieškovas pasirašytų, jog gydytis atvyko pats.
  1. Teismas sprendė, kad nustatytos ir ieškovo nepaneigtos aplinkybės apie jo būseną, elgesį bei diagnozę 2011-06-29 sudarė pagrindą hospitalizuoti ieškovą stacionariniam gydymui, nesant ieškovo sutikimo.
  1. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad 2011-06-30 Centras kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu skirti ieškovui priverstinį stacionarinį gydymą ir teismas 2011-06-30 nutartimi prašymą patenkino – paskyrė priverstinį stacionarinį gydymą vieno mėnesio laikotarpiui.
  1. Teismas pažymėjo, kad minėta nutartis yra galiojanti, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo ja nesivadovauti. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai apie pacientui nustatytą diagnozę, priverstinio hospitalizavimo aplinkybes ir esamą būseną. Ieškovo interesus atstovavusi advokatė pateikė teismui paaiškinimus, kad ji 2011-06-30 lankėsi Centre ir bendravo su S. G., stebėjo jo neramų ir priešišką elgesį, negebėjimą atsakyti į užduodamus klausimus. Be to, VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrai taip pat patvirtino, kad S. G. Centre buvo hospitalizuotas stacionariniam gydimui pagrįstai bei nebuvo padaryta diagnostinių ir gydymo klaidų. Ieškovas įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, nepateikė. Teismas konstatavo, kad S. G. stacionariniam gydymui Centre buvo ir faktinis, ir teisinis pagrindas.
  1. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Centro medikai neteisėtai ribojo ieškovo teisę vartoti savo turimus vaistus ir nesuteikė reikiamo gydymo.
  1. Teismas pagal ligos istorijos Nr. P11/890 duomenimis sprendė, kad ieškovui terapeuto konsultacija buvo suteikta iš karto hospitalizavus 2011-06-29, po to 2011-07-01, 2011-07-04, atlikta širdies echoskopija, kardioechoskopija, pilvo organų echoskopija, atliktos 4 EKG, paskirtas ir koreguotas gydymas. Paskirto gydymo tinkamumą tyrę ir vertinę VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės kardiologai pateikė išvadas, kad S. G. Centre buvo atlikti visi reikiami tyrimai, suteiktos gydytojų konsultacijos, paskirtas reikiamas gydymas ir kadangi kardiovaskulinė paciento būklė buvo stabili, kardiologo konsultacija nebuvo būtina. Ieškovas paskirto gydymo tinkamumo nepaneigė, taip pat nepaneigė nurodytų išvadų.
  1. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2011-07-28 ieškovui buvo suteiktas medicininės paslaugos, jam atvykus dėl neritmiškos širdies veiklos, nepatvirtino Centro veiksmų neteisėtumo, teikiant ieškovui gydymo paslaugas 2011-06-29 – 2011-07-22, bei priežastinio ryšio tarp teikto gydymo ir širdies rimo sutrikimo.
  1. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovas nepagrindė atsakovės veiksmų neteisėtumo, taip pat nepagrindė žalos fakto – byloje nėra duomenų, kad ieškovo sveikatai būtų pakenkta, priešingai, išvykstant iš stacionarinio gydymo buvo fiksuota jo pagerėjusi būsena, jis tapo ramaus elgesio, vartojo vaistus, atsirado dalinė kritika ligos atžvilgiu.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, darė išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų elementų atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti ir žalos atlyginimo institutui taikyti (CPK 178 str.).
  1. Teismas nustatė, kad ieškovas pareiškė reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-07-09 sprendimą Nr. 56-68, priimtą apsvarsčius ir ištyrus ieškovo 2015-02-25 pareiškimą/skundą dėl Centro suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų.
  2. Teismas, ištyręs skundžiamą sprendimą, nustatė, kad jis buvo priimtas dalyvaujant pareiškėjui S. G., surinkus visą reikiamą informaciją, dokumentus ir gavus sveikatos priežiūros specialistų išvadas aktualiais klausimais (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.). Surinkus informaciją, pagrįstą įrašais medicininiuose dokumentuose, buvo kreiptasi į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrus ir kardiologus, įpareigojant juos pateikti išvadas dėl S. G. Centre suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, ir įvertinus visus surinktus duomenis priimtas sprendimas.
  3. Teismas sprendė, kad ieškovas šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui paneigti nepateikė motyvų ir įrodymų, todėl ieškovo reikalavimo, panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkino (CPK 178 str.).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas S. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-05-10 sprendimą, panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-07-09 sprendimą Nr. 56-68, priteisti iš VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 30 000 Eur žalos atlyginimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir vienpusiškai. Teismas nepasisakė dėl teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-367/2011, nevertino liudytojo K. S. parodymų, duotų 2016-04-19 teismo posėdyje;
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės išvadomis, kadangi teismas privalėjo vadovautis teismo psichiatrijos ekspertų išvadomis;
    1. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras pažeidė ieškovo teises, kadangi 2011-07-22 išrašęs iš gydymo įstaigos neatliko ieškovui širdies kardiogramos, nors ieškovas jautė širdies permušimus ir skausmus. Ieškovui buvo grasinama, todėl atsakovė už neteisėtą elgesį privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą;
    1. Ieškovui buvo suteikta netinkama antrinė teisinė pagalba, kadangi jam paskirta advokatė netinkamai atliko savo pareigas.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-05-10 sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, teisingai nustatė visas bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendime konstatavo, kad ieškovo gydymui Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre buvo faktinis ir teisinis pagrindas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-06-30 nutartimi ieškovui buvo skirtas priverstinis stacionarinis gydymas vieno mėnesio laikotarpiui, ši nutartis yra galiojanti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi. Be to, ieškovo interesus skiriant priverstinį gydymą atstovavo advokatė, paskirta Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ieškovo teisės nebuvo pažeistos;
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš ieškovo ligos istorijos Nr. PI 1/890 įrašų matyti, kada ieškovui buvo suteikta įvairiapusė medicininė pagalba, tame tarpe susijusi ir su ieškovo širdies veikla. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro specialistų paskirto gydymo tinkamumą vertinę VŠĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrai nustatė, kad ieškovas buvo hostitalizuotas pagrįstai ir jam buvo atlikti visi reikalingi tyrimai, suteiktos gydytojų konsultacijos ir paskirtas reikiamas gydymas, o kardiologo konsultacija nebuvo būtina;
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą Nr. 56-58, kadangi Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija ištyrė visas aplinkybes, surinko ir įvertino visus reikiamus įvairius duomenis bei priėmė sprendimą vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

6Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantas nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

7Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-06-30 nutartimi nutarė VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl S. G. priverstinio gydymo psichiatrijos gydymo įstaigos stacionare patenkinti, skirti S. G. priverstinį stacionarinį gydymą VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre I-ame vyrų skyriuje vieno (1) mėnesio laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo nutarties priėmimo dienos. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas 2011-06-29 buvo sulaikytas prie Vilniaus miesto apylinkės teismo su iškaba apie bado akciją, nes grasino apsipilti benzinu ir susideginti, ir greitosios medicinos pagalbos, lydint policijai, atvežtas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą (b. l. 14-17, 72-73). Ieškovas pirmą kartą VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre buvo gydytas 1982-12-09, jam nustatyta hipochondrinė neurozė, antrą kartą – 2011-06-29, kuomet buvo pristatytas greitosios medicininės pagalbos, užfiksavus suicidinį bandymą. Priėmimo metu ieškovui diagnozuotas ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais. Priėmimo metu ieškovas kalbėjo pakeltu tonu, į klausimus praktiškai neatsakė, stebėtas nenuoseklus, rezonieriškas mąstymas, ieškovas atvirai reiškė ketinimą susideginti visų akivaizdoje, savo būsenai buvo visai nekritiškas, psichomotoriškai sujaudintas, įtemptas, piktas ir t. t. (b. l. 20, 33, 51-53).
  1. Ieškovas atsakovės veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad ieškovas į gydymo įstaigą buvo hospitalizuotas ir laikomas prievarta, kad jam nepagrįstai buvo nustatyta ligos diagnozė, klastojami dokumentai, skirti nereikalingi stiprūs psichotropiniai vaistai, nesuteikta skubi kardiologo konsultacija ir atimti širdies gydymui būtini vaistai.

8Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

  1. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir vienpusiškai. Teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.
  1. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenustato, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008, kt.). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.
  1. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; 2015-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir kt.).
  1. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012). Dėl to teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-367/2011, nevertino liudytojo K. S. parodymų, duotų 2016-04-19 teismo posėdyje. Turinčioms bylai reikšmę aplinkybėms nustatyti ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą pakanka kitų pateiktų į bylą įrodymų. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-367/2011, liudytojo K. S. parodymai neįrodo atsakovės VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro veiksmų neteisėtumo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio atmetimo. Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-367/2011 išvados yra dėl minėtame akte nurodytų S. G. veikų, bet ne dėl ieškovo veikų, kai ieškovas 2011-06-29 buvo sulaikytas prie Vilniaus miesto apylinkės teismo su iškaba apie bado akciją, nes grasino apsipilti benzinu ir susideginti, ir greitosios medicinos pagalbos, lydint policijai, atvežtas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą, taip pat ne dėl S. G. priverstinės hospitalizacijos ir gydymo VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos surinktais byloje įrodymais.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime teisingai rėmėsi byloje pateiktais įrodymais ir pagrįstai darė išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų elementų atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti ir žalos atlyginimo institutui taikyti (CPK 178 str.), taip pat nepateikė motyvų ir įrodymų paneigti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-07-09 sprendimo Nr. 56-68 teisėtumui ir pagrįstumui, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

9Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių

  1. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra vien iš civilinės atsakomybės rūšių. Pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kurio 3 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras. Pacientas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo / neteikimo / netinkamo suteikimo, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo V skyriuje, Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 str., 24 str. 1 d.). Samdantis darbuotojus asmuo turi atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės, atitinkamai, tokia atsakomybė kyla ir sveikatos priežiūros įstaigai už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams (CK 6.264 str., 6.283 str., 6.284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą dėdamas maksimalias pastangas (maksimalių pastangų principas), imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Gydytojų veiksmai vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, kadangi priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ir garantuoti rezultatą. Todėl teismas, vertindamas veiksmų teisėtumą, turi nustatyti ne tik tai, ar prievolė pacientui buvo vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų, taikant esančius gydymo metodus bei susiformavusią gydymo praktiką, bet ir tokią aplinkybę, ar buvo dedamos maksimalios pastangos.

10Dėl priverstinės hospitalizacijos

  1. Apelianto teigimu, jis nepagrįstai ir neteisėtai buvo hospitalizuotas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir priverstinai jame gydomas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
  1. CK 2.26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus atitinkamoje srityje, sutikimą dėl jo hospitalizacijos, tačiau ne ilgiau kaip tris darbo dienas, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.
  1. Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. To paties įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios.
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-06-30 nutartimi nutarė VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl S. G. priverstinio gydymo psichiatrijos gydymo įstaigos stacionare patenkinti, skirti S. G. priverstinį stacionarinį gydymą VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre I-ame vyrų skyriuje vieno (1) mėnesio laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo nutarties priėmimo dienos. Vilniaus miesto 1 apylinkė teismas 2011-06-30 nutartyje konstatavo, kad pacientui S. G. diagnozuotas ūmus polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais, jam reikalinga medicininė pagalba, nes savo veiksmais ir elgesiu jis gali būti pavojingas savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, vadovaudamasis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 ir 28 straipsniais, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pateiktais medicininiais duomenimis, su pacientu S. G. bendravusios advokatės paaiškinimais, sprendė, kad yra teisės aktuose nustatytos sąlygos priverstiniam S. G. stacionariniam gydymui. Minėta nutartis yra neskundžiama ir yra įsiteisėjusi. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą 2016-05-10 sprendimą, pagrįstai ja vadovavosi.
  1. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus dėl jam suteiktos netinkamos antrinės teisinės pagalbos. Nors apeliantas teigia, kad jam paskirta advokatė netinkamai atliko savo pareigas, tačiau apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių argumentų pagrįstumą.

11Dėl medicininių paslaugų suteikimo

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė pažeidė ieškovo teises, kadangi 2011-07-22 išrašiusi iš gydymo įstaigos neatliko jam širdies kardiogramos, nors ieškovas jautė širdies permušimus ir skausmus. Be to, ieškovui buvo grasinama. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
  1. Byloje nustatyta, kad apeliantui terapeuto konsultacija buvo suteikta 2011-06-29, t. y. iš karto jį hospitalizavus, taip pat 2011-07-01 ir 2011-07-04, kuomet buvo atlikta širdies echoskopija, 2011-07-05 buvo atlikta kardioechoskopija, pilvo organų echoskopija, atliktos elektrokardiogramos, paskirtas ir koreguotas gydymas (b. l. 14-17, 24-26). Be to, byloje esančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvados patvirtina, kad apeliantui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre buvo atlikti visi reikiami tyrimai, suteiktos gydytojų konsultacijos, paskirtas reikiamas gydymas ir kadangi kardiovaskulinė paciento būklė buvo stabili, kardiologo konsultacija nebuvo būtina (b. l. 15-16).
  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ir dėl to kilusios žalos apeliantui. Apeliantas taip pat nepaneigė VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės kardiologų išvadų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantui, išvykstant iš stacionarinio gydymo buvo fiksuota jo pagerėjusi būsena, jis tapo ramaus elgesio, vartojo vaistus, atsirado dalinė kritika ligos atžvilgiu. Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2011-07-28 S. G. buvo suteiktas medicininės paslaugos, jam atvykus dėl neritmiškos širdies veiklos, nepatvirtina VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro veiksmų neteisėtumo, teikiant apeliantui gydymo paslaugas 2011-06-29 – 2011-07-22, bei priežastinio ryšio tarp teikto gydymo ir širdies ritmo sutrikimo (b. l. 41).
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė visų būtinų elementų atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti ir žalos atlyginimo institutui taikyti (CPK 178 str.).

12Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvadų

  1. Apeliantas prašo panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-07-09 sprendimą Nr. 56-68.
  2. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas sprendimas buvo priimtas surinkus visą reikiamą informaciją, dokumentus ir gavus sveikatos priežiūros specialistų išvadas aktualiais klausimais, taip pat dalyvaujant apeliantui (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.). Surinkus informaciją, pagrįstą įrašais medicininiuose dokumentuose, buvo kreiptasi į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrus ir kardiologus, įpareigojant juos pateikti išvadas dėl apelianto VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, ir įvertinus visus surinktus duomenis priimtas sprendimas. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrų ir kardiologų išvadų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-07-09 sprendimo Nr. 56-68 neteisėtumą ir nepagrįstumą.
  3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apelianto reikalavimą kaip nepagrįstą.

13Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

14Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

  1. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui dėl žalos atlyginimo, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai