Byla 2A-1087-640/2011
Dėl nuostolių atlyginimo, tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Algirdo Auruškevičiaus,

2kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo, tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

3Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3950,00 Lt nuostolius, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad 2010 m. sausio mėn. 24 d. įvyko eismo įvykis. Ieškovo vairuojamas automobilis Subaru Legacy, valstybinės reikšmės Kauno rajono kelio Rokai – Kudirkos (Nr. 1911) penktajame kilometre susidūrė su staiga prieš jį į kelią išbėgusiu briedžiu. Eismo įvykio metu buvo apgadinta ieškovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė Subaru Legacy. Autoįvykio metu transporto priemonei padaryta turtinė žala. Dėl patirtos žalos ieškovas kreipėsi į UAB „Kauno nepriklausomų ekspertų biuras“, kuris patirtus nuostolius įvertino 3950 Lt. Pagal LR CK 6.267 str. 2 d. valstybė atlygina laukinių gyvūnų padarytą žalą, tačiau tai daro tam tikra tvarka (b.l. 12-16, 1 tomas). Ieškovas nurodė, kad Kauno rajoniniame kelyje Rokai – Kudirkos eismo įvykio metu nebuvo ir iki šiol nėra pastatyti įspėjamieji kelio ženklai Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, taipogi nebuvo ir nėra įrengtos apsauginės tvoros nuo laukinių žvėrių. Ieškovas pabrėžė, kad nėra LR CK 6.267 str. 1 d. numatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių pagrindų. Eismo įvykis kilo ne dėl ieškovo kaltės (tyčios ar neatsargumo), ieškovo vairuojama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo techniškai tvarkinga. Eismo įvykio aplinkybes tirdami policijos pareigūnai nustatė, kad jokios ieškovo kaltės dėl avarijos nėra, todėl atsisakyta pradėti administracinę teiseną.

7Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad sistemiškai aiškinant LR CK 6.263 str. bei 6.267 str. nuostatas aiškiai matoma įstatymų leidėjo valia, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 24 str., Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 str. 1 ir 3 d. nustato atvejus ir tvarką, kada ir kas turi atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą. Šiuose straipsniuose nėra numatyta, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria autotransporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Atkreipė dėmesį į tai, kad automobilis pagal LR CK 6.270 str. nuostatas yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu. LR CK 6.270 str. preziumuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, jei jis neįrodo, kad žala padaryta dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Nurodė, kad įvertinus tai, kad kelio vietoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu (briedžiu) nebuvo pastatytas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ (LST 1405), kelio Nr. 1911 Rokai-Kudirkos vieta ties 5 kilometru laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo atžvilgiu nepavojinga. Nesant byloje duomenų, kad įvykio vietoje yra briedžių, jų populiacija gausi, daro išvadą, kad briedžio patekimas į kelią buvo atsitiktinis įvykis. Ši force majeure aplinkybė šalina atsakovo atsakomybę ir ieškinys negali būti tenkinamas, neįrodžius, kad briedžio iššokimas į kelią buvo ne atsitiktinis įvykis. Mano, kad valstybė privalėtų civiline tvarka atsakyti, jei būtų įrodyta, kad valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių eismo saugumui užtikrinti. Pažymėjo, kad iš bendrojo pobūdžio pareigos - rūpintis eismo saugumu keliuose – valstybei atsakomybė nekyla, nes būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą. Taip pat pažymėjo, jog nesutinka su reikalavimu dėl 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi valstybė šiuo atveju nėra skolininkas, todėl CK 6.210 str. 1 d. nuostatos jai negali būti taikomos.

8Tretysis asmuo atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti.

9Nurodė, kad administracinė ir civilinė atsakomybės nėra tapačios sąvokos, ir jų taikymas nepriklauso viena nuo kitos. Administracinės atsakomybės nebuvimas niekaip negali įtakoti asmens kaip transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės ir pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, pasirenkant saugų greitį valdant didesnio pavojaus šaltinį ir tik esant nenugalimos jėgos aplinkybei toks vairuotojas nebūtų kaltas dėl susidūrimo. Priešingu atveju, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.270 str. numato griežtą vairuotojo atsakomybę, vairuotojas pripažintinas kaltu ir atsakingu dėl susidūrimo vadovaujantis civiliniame kodekse įtvirtintais griežtos civilinės atsakomybės pagrindais. Nurodė, kad pagrindžiant ieškinį ieškovas turėjo nurodyti, kokie teisės aktai buvo pažeisti, t.y. pagal kokius teisės aktus valstybė nepastatė kelio ženklų atitvarų ir taip pažeidė teisės aktuose imperatyviai nustatytą pareigą būtent toje vietoje pastatyti ir įrengti ieškovo nurodomus „specialius kelio ženklus, kitas kelių eismo apsaugos priemones“. Nurodė, kad ieškovo nurodytoje LAT 2009-11-23 nutartyje Nr. 3K-3-509/2009, faktinės aplinkybės palyginus su ieškinyje nurodytomis skiriasi. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad sausio mėnuo nelaikytinas intensyviu briedžių sezoninės migracijos laiku. Paprastai briedžiai migruoja nuo rugpjūčio iki spalio vidurio.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010-11-09 sprendimu (b. l. 171-182, 185-189, 1 tomas) ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovo A. Ž. naudai 3950,00 Lt nuostoliams atlyginti bei 119,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovo A. Ž. naudai 6 (šešis) proc. metinių palūkanų už priteistą 3950,00 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-05-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11Nurodė, kad žalos atsiradimo metu, t.y. eismo įvykio metu 2010-01-24, nebuvo įstatymais reglamentuota žalos, padarytos laukinių žvėrių, jiems išbėgus į važiuojamąją kelio dalį ir susidūrus su transporto priemone, atlyginimo tvarka. Tai laikytina įstatymo spraga, kuri negali paneigti asmens teisės gauti žalos atlyginimą. Šiuo atveju sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą, dėl teisinių santykių panašumo taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 1 d., numatančios naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą, analogija. Taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 1 d. analogiją, nagrinėjamu atveju valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas privalėjo rūpintis kelio saugumu, tačiau kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ nebuvo, techninės apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams pateikti į važiuojamąją kelio dalį, nebuvo įrengta. Taip pat nurodė, kad valstybė galėjo ir turėjo imtis pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti (pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones). Tačiau atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, todėl privalo atlyginti jam nuosavybės teise priklausančio laukinio žvėries padarytą žalą fizinio asmens turtui. Nustatė, kad vairuotojas važiavo leistinu greičiu, jis turi pakankamą vairavimo patirtį, taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas pažeidė kelių eismo taisykles, kas galėjo sąlygoti eismo įvykį. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nenustatė ieškovo veiksmuose vairuojant transporto priemonę tyčios arba didelio neatsargumo.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliaciniu skundu (b.l. 1 – 7, 2 tomas), prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo A. Ž. ieškinį.

14Nurodo, kad teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą, t.y. subjektyvią išvadą, kad kelias Nr. 1911 Rokai-Girininkai-Purvininkai yra avaringas ir eismo požiūriu nesaugus. Teismas padarė faktinę ir loginę klaidą konstatuodamas šio kelio avaringumą autoįvykių su laukiniais gyvūnais pakartotinumą ir pavojingumą eismo požiūriu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų įrodymų, statistinių ar kitokių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, todėl kelio pavojingumo, kaip galimai avaringo kelio aplinkybės, kriterijus nėra įrodytas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir neįrodė, kad šis gyvūnas buvo laukinis, apie tai nepasisakė ir teismas skundžiamame sprendime. Teismas nevertino, jog įvykis galėjo įvykti ir dėl vairuotojo kaltės ar neatsargumo, medžioklės, kitokio išorinio dirgiklio, privertusio laukinį gyvūną elgtis neįprastai. Nurodo, kad negalima (ir nėra teisinio pagrindo) viso kelio ar didelės jo dalies avaringumą vertinti pagal bendrus duomenis, kurie neatspindi konkretaus kelio ruožo avaringumo, taip pat avaringumo nustatymui negalima imti visus gyvūnus, nepriklausomai nuo jų rūšies ypatybių. Taip pat nurodo, kad pritaikius civilinę atsakomybę valstybei, kaip pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimą, lygiai tokios pačios pareigos pažeidimą galima konstatuoti ir transporto priemonės valdytojui, nes pagal ieškinyje pateiktas faktines aplinkybes galima daryti išvadą, kad, nelaikant briedžio iššokimą į kelią nenugalimos jėgos aplinkybe šiuo konkrečiu atveju, asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus automobilio savininkas, nes turėjo ir privalėjo numatyti bei išvengti susidūrimo su gyvūnu. Teismas buvo ypatingai subjektyvus ir pasisakė tik dėl ieškovo poziciją pagrindžiančių prielaidų, tuo tarpu atsakovo argumentus, vairuotojo paaiškinimus, faktinę bylos medžiagą, kuri prieštaravo ieškovo pozicijai, elementariausiai atmetė ar iš viso nevertino ar dėl jos nepasisakė. Teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė, kad valstybė, būdama laukinės gyvūnijos ir valstybinės reikšmės kelių savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus, t. y. byloje nebuvo nustatyta, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų netinkamai vykdęs jam įstatymais nustatytas pareigas. Nurodo, kad būtina atskirti kelio savininko teises ir pareigas nuo laukinės gyvūnijos savininko teisių ir pareigų ir identifikuoti kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtas. Nesant įrodytai bent vienai deliktinės atsakomybės sąlygai - nagrinėjamu atveju neįrodžius valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakomybė negali kilti. Tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą. Valstybė privalo imtis priemonių apsaugoti eismo dalyvius nuo į kelią galinčių iššokti laukinių gyvūnų tik tose vietose, kur yra aiški tokių įvykių grėsmė. Nurodo, kad nesant nustatytoms ar įrodytoms aplinkybėms, kad per ruožą, kuriame įvyko autoįvykis, driekiasi briedžių migracijos takas ir neįrodžius, kad eismo įvykio metu vyko briedžių migracija, laukinio gyvūno pasirodymas ginčo ruože turi būti vertinamas kaip atsitiktinis. Nenugalimos jėgos aplinkybė, remiantis LR CK 270 str. 1 d., taip pat šalina atsakovo atsakomybę, dėl ko žalos atlyginimas LR CK 6.267 str. 2 d. pagrindu negali būti priteisiamas. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą kelio savininko, savo sprendime pasisakė dėl jo kaltės dėl eismo įvykio. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas pasisakė dėl asmens teisių ir pareigų, kuris nebuvo įtrauktas į bylą ir tai yra absoliutus pirmos instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Nurodo, kad tarp bylos šalių nėra ir nebuvo sudarytos jokios sutarties, todėl akivaizdu, kad nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas, neatsirado jokia skola, nes paprasčiausiai tokios nebuvo. Valstybė šiuo atveju nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei LR CK 6.210 str. 1 d., nei LR CK 6.37 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos. Kitų teisės normų, kurios numatytų 5 procentų metines palūkanas, LR CK nėra. Nurodo, kad griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi jų analogija nėra galima.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 19-22, 2 tomas) tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai paskirstęs įrodinėjimo pareigą tarp šalių, rėmėsi prielaidomis, o ne nustatytais faktais ir tuo pažeidė CPK 178 straipsnį. Kaip teisingai nurodo apeliantas teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad rajoninis kelias Rokai-Girininkai-Purvininkai yra pavojingas, o valstybė ir jos institucijos nepakankamai rūpinosi minėto kelio saugumu. Nurodo, kad teismas valstybės atsakomybę kildinęs iš pareigos užtikrinti, kad gyvūnai nepatektų į kelio važiuojamąjį dalį, pareikalavo iš valstybės (jos institucijų) neįmanomo ir jokiomis priemonėmis neužtikrinamo dalyko. Todėl galimai buvo pažeistas ir teisės doktrinoje nurodomas principas, galiojantis taikant civilinę (deliktinę) atsakomybę - impossibilium nulla obligatio est. Teismas neįsigilinęs į bylos skirtingas faktines aplinkybes padarė nepagrįstą išvadą, kad LAT 2009-11-23 Nr. 3K- 3-509/2009 nutartimi reikėtų vadovautis ir šioje byloje kaip precedentu, kadangi šiuo atveju skiriasi keliai, kuriuose įvyko eismo įvykiai, šiuo atveju tai yra rajoninis kelias, o toje byloje - valstybinės reikšmės, kelių svarba, intensyvumas, dislokacija, įvykių skaičius - toje byloje buvo įvykę net 33 eismo įvykiai, o šioje byloje prieš tai per 5 metų laikotarpį tik 1 eismo įvykis su laukiniu gyvūnu (be šio įvykio). Nurodo, kad nėra teisinio pagrindo teigti, kad kelyje atsitikus vienam ar keliems eismo įvykiams (kažkur visame kelyje), valstybė privalo numatyti ir užkirsti kelią kiekviename kelio kilometre galimam gyvūno išbėgimui. Taip pat nurodo, kad nors ieškovas ieškinio neįrodė, teismas žalą vis tiek priteisė net ir nesant konstatavus visų deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Nurodo, kad vien keistinų detalių nurodymas, neįrodo, kad tarp konkretaus eismo įvyko ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 19-22, 2 tomas) ieškovas prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-11-09 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo ir kad žala turi būti atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, jog nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. Minėtame kelyje per laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2010-09-16 yra fiksuoti dar du eismo įvykiai, kurių priežastis susidūrimas su gyvūnu. Šiame kelyje nebuvo kelio ženklo Nr. 131 "laukiniai žvėrys", nebuvo įrengta techninės apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Byloje esančiais įrodymais yra konstatuota, jog vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio nebuvo. Ieškovo vairuojama transporto priemonė, įvykusio eismo įvykio metu buvo techniškai tvarkinga, buvo atlikta privaloma techninė apžiūra, o eismo įvykio aplinkybes tirdami policijos pareigūnai pripažino, kad jokios ieškovo kaltės dėl avarijos nėra, išvengti susidūrimo su miško žvėrimi vairuotojas neturėjo jokios galimybės. Nurodo, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių ieškovo kaltę pagrindžiančių įrodymų, nereiškė prašymų teismui kokius nors įrodymus dėl ieškovo kaltės išreikalauti, o savo poziciją dėl ieškovo kaltės grindė tik hipotetiniais teiginiais bei prielaidomis, kurios jokiais įrodymais nebuvo patvirtintos. Atsakovas šioje byloje neįrodė, jog negalėjo protingai numatyti briedžio išbėgimo į kelią galimybių, negalėjo to kontroliuoti ir užkirsti tam kelio. Taip pat nurodo, kad pareiga mokėti procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo, ne iš sutarties ir nepriklausomai, kas byloje buvo atsakovas. Lietuvos valstybei, kuri byloje buvo atsakovu, jokių išimčių nėra numatyta.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

19Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, t.y. į bylą neįtraukus kelio savininko (valdytojo), nors teismas pasisakė dėl jo kaltės dėl eismo įvykio, vertino kelio savininko teisių ir pareigų apimtį.

20CPK 266 str. draudžia teismo sprendime spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Jeigu teismas, priimdamas sprendimą, pažeidžia šį draudimą, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog aptariamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą galinčių turėti asmenų, o tik tais atvejais, kai sprendime nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų, t.y. kai teismo sprendimu asmeniui, nedalyvavusiam byloje, nustatomos, pripažįstamos, pakeičiamos, panaikinamos teisės ir pareigos ar kitaip nusprendžiama dėl tokio asmens teisinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civ .b. Nr. 3K-3-180/2008, 2009 m. spalio 6 d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-391/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-346/2009). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 str. 2 d. 2 p. nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-265/2008, 2009 m. spalio 6 d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-103/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantas, teigdamas, kad į bylą neįtrauktas kelio savininkas (valdytojas), jo net neįvardija. Apeliantas nenurodė ir neįrodinėjo, kad byloje minimas kelias priklauso ne valstybei. Vadinasi, preziumuojant, kad kelias Rokai-Kudirkos yra valstybinis, valstybė tiesiogiai ar per savo institucijas yra atsakinga už jo ženklinimą, aptvarų įrengimą ir kt. Kadangi kelių priežiūra rūpinasi valstybės institucijos, nusprendus dėl valstybės teisių ir pareigų prižiūrint kelią ir rūpinantis eismo saugumu, valstybė galės priimti atitinkamus sprendimus dėl tiesiogiai keliu besirūpinančios institucijos teisių ir pareigų, tačiau jos neįtraukimas į bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu nedaro šio sprendimo negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose nebuvo išreiškęs prašymo į bylą įtraukti kelio savininko.

21Byloje nustatyta, kad 2010-01-24 įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo vairuojamas automobilis Subaru Legacy, valst. Nr. ( - ) Kauno rajoninio kelio Rokai – Kudirkos penktajame kilometre buvo apgadintas, kaip nurodė ieškovas, susidūrus su staiga prieš jį į kelią išbėgusiu briedžiu. Tai patvirtina nutarimas atsisakyti pradėti administracinę teiseną (b.l. 107-116, 1 tomas). Ieškovo automobiliui padaryta žala įvertinta 3950 Lt suma (b.l. 23, 1 tomas), kurią pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo, kaip laukinio gyvūno savininko, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 1 d. analogiją. Apeliantas su žalos priteisimu bei CK 6.267 str. 1 d. taikymu nagrinėjamu atveju nesutiko.

22Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-509/2009 konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, vadovautinasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už šerno, kaip laukinio gyvūno (laukinio žvėries), eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina pirmosios instancijos teismo argumentus, kad valstybės kaltė ir neteisėti veiksmai preziumuotini.

23Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d, nustato, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė, kilo dėl briedžio, už eismo įvykio metu padarytą žalą, nustačius visas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas, privalėtų atsakyti šio laukinio gyvūno savininkė – valstybė.

24Byloje esantys rašytiniai įrodymai (nutarimas atsisakyti pradėti administracinę teiseną bei prie pridėta medžiaga (b.l. 107-116, 1 tomas), patvirtina, kad ieškovo vairuojama transporto priemonė apgadinta 2010-01-24 eismo įvykio, įvykusio dėl laukinio gyvūno, t.y. briedžio, staigaus išbėgimo į kelią. Tačiau vien šio fakto nustatytas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad už ieškovui padarytą žalą atsako valstybė. Valstybės atsakomybei kilti turi būti nustatytos visos būtinosios atsakomybės sąlygos.

25Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės kaltė preziumuojama. Be to, atsakovas privalėjo rūpintis kelio saugumu, o aptariamoje kelio dalyje, kurioje įvyko įvykis, nebuvo kelio ženklų, įspėjančių apie galimą laukinių žvėrių išbėgimą į kelią, nebuvo įrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį.

26Kasacinio teismo aukščiau minėtose 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. spalio 4 d. nutartyse nurodyta, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t.y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus ( neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius. Taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.

27Apeliantas įrodinėja, jog byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti esant neteisėtą apelianto Lietuvos Respublikos neveikimą, t.y. autoįvykio vieta remiantis autoįvykio avaringumo statistika yra laikytina saugi, neavaringa ir eismo požiūriu nepavojinga, todėl apeliantas neturėjo pareigos imtis specialiųjų apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Vertinant apelianto veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar apeliantas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui.

28Byloje pateikti duomenys, kad rajoniniame kelyje Rokai-Girininkai-Purvininkai, 0,84 -13,93 km šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu įspėjamųjų kelio ženklų Nr.131 “laukiniai žvėrys“ ir apsauginių tvorų nuo laukinių žvėrių nebuvo (b.l. 43, 1 tomas). Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2010-09-16 rajoniniame kelyje Rokai-Girininkai-Purvininkai įvyko trys eismo įvykiai, kuriuose transporto priemonė užvažiavo ant gyvūno (b.l. 131, 1 tomas).

29Pirmosios instancijos teismas valstybės atsakomybės kilimą grindė būtent tuo faktu, jog valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių atsiradusiai žalai užkirsti, t.y. neįrengė kelio ženklų, atitvarų ir kt. Remiantis apelianto minima LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika” avaringi ruožai nustatomi taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių (13 p., b.l. 68-69, 1 tomas). Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2005-01-1 iki 2010-09-16 rajoniniame kelyje Nr.1911 Rokai-Girininkai-Purvininkai atkarpoje nuo 4,9 iki 5 km įvyko trys eismo įvykiai, tame skaičiuje ir šioje byloje nagrinėjamas įvykis. Remdamasi šia statistika teisėjų kolegija konstatuoja, jog konkreti kelio Nr. 1911 Rokai-Girininkai-Purvininkai atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa. Valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją kelio Nr. 1911 Rokai-Girininkai-Purvininkai atkarpoje nuo 4,9 iki 5 km., esant įvykus trims eismo įvykiams, susijusiems su laukinio gyvūno išėjimu į kelią per pakankamai ilgą laikotarpį – penkerius metus, nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus ((Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).

30Kritiškai vertintinas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog dėl to, jog duomenys apie eismo įvykius, susijusius su gyvūnais gali būti netikslūs, nes ne visi įvykiai patenka į oficialią statistiką (b.l. 131, 1 tomas), nustatytina, kad oficialios statistikos apie eismo įvykius, kurių priežastis automobilio susidūrimas su laukiniais gyvūnais, nėra, todėl kelio ruožas, kuriame įvyko įvykis laikytinas nesaugiu ir avaringu.

31Visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, vairuoti maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį. Vairuotojas privalo važiuoti ne tik neviršydamas maksimaliai leistino greičio, bet, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti ir į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko ryte (8 val. 45 min), žiemą, vingiuotu keliu, prieš sankryžą su šalutiniu keliu (b.l. 142-145, 1 tomas). Ieškovas nurodė, kad važiavo 90 km/h greičiu, kelias eismo įvykio atkarpoje yra vingiuotas (b.l. 114, 156, 1 tomas, ). Tai rodo, kad ieškovas, nepaisant pakankamai sudėtingų eismo sąlygų (nevisai išaušus, žiema, vingiuotas kelias, prieš sankryžą), važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie faktiniai duomenys, atsižvelgiant į vairuotojui nustatytas pareigas įvertinti važiavimo sąlygas, paros laiką ir kelio dangą, pasirinkti saugias vairavimo sąlygas, t.y. ir saugų greitį, teikia pagrindą konstatuoti, kad šiai bylai išspręsti reikšmingo eismo įvykio metu automobilio vairuotojas nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks turėjo būti.

32Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su apelianto veiksmais, buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, t.y. nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp apelianto veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Remiantis aukščiau aptartais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus byloje, netinkamai taikius materialinės teisės normas. Priimant naują sprendimą, visos teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.)

33Atmetus ieškinį, nevertinti apelianto argumentai dėl priteistų procesinių palūkanų.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

35Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

36Ieškovo A. Ž. ieškinį atmesti.

37Priteisti valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. ( - ), įmokos kodas 5660) iš ieškovo A. Ž. 39,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos... 3. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš... 6. Nurodė, kad 2010 m. sausio mėn. 24 d. įvyko eismo įvykis. Ieškovo... 7. Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad... 8. Tretysis asmuo atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė... 9. Nurodė, kad administracinė ir civilinė atsakomybės nėra tapačios... 10. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010-11-09 sprendimu (b. l. 171-182,... 11. Nurodė, kad žalos atsiradimo metu, t.y. eismo įvykio metu 2010-01-24, nebuvo... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 14. Nurodo, kad teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą, t.y.... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 19-22, 2 tomas) tretysis asmuo... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 19-22, 2 tomas) ieškovas prašo... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 18. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 19. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė... 20. CPK 266 str. draudžia teismo sprendime spręsti klausimus dėl neįtrauktų... 21. Byloje nustatyta, kad 2010-01-24 įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo... 22. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 23. Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d, nustato, kad laisvėje gyvenantys... 24. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (nutarimas atsisakyti pradėti... 25. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės kaltė preziumuojama. Be... 26. Kasacinio teismo aukščiau minėtose 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. spalio 4... 27. Apeliantas įrodinėja, jog byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog... 28. Byloje pateikti duomenys, kad rajoniniame kelyje Rokai-Girininkai-Purvininkai,... 29. Pirmosios instancijos teismas valstybės atsakomybės kilimą grindė būtent... 30. Kritiškai vertintinas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog dėl to,... 31. Visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir... 32. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su... 33. Atmetus ieškinį, nevertinti apelianto argumentai dėl priteistų procesinių... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,... 35. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą... 36. Ieškovo A. Ž. ieškinį atmesti.... 37. Priteisti valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija...