Byla e2S-768-661/2017
Dėl skolos priteisimo. Teismas

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB SEB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui J. L. dėl skolos priteisimo. Teismas

Nustatė

2

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo J. L. 285,61 EUR skolos, kurią sudaro 284,67 EUR nesugrąžintas kreditas, 0,94 EUR nesumokėtos palūkanos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-01-19 nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Nurodė, kad ieškinio reikalavimai grindžiami tarp šalių susiklosčiusiais vartojimo teisiniais santykiais, o atsakovas vertintinas kaip vartotojas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Taigi vartotojų interesų gynimas įtvirtintas Konstitucijoje ir vertintinas kaip konstitucinė vertybė. Atsižvelgdamas į norminiuose teisės aktuose bei teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse (įskaitant ir Europos Sąjungos teisės aktuose bei teisminių institucijų taisyklėse) plėtojamą padidintą-prioritetišką vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teismas sprendžia, kad aptariama apsauga turi būti teismo ex officio taikoma, be kita ko, sprendžiant vartotojui reiškiamo ieškinio priėmimo (įskaitant bylos teismingumo) klausimus. Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamente (EB) Nr. 44/2001 nustatytos specialios taisyklės, reglamentuojančios bylų, susijusių su vartotojų sutartimis, teismingumą. Nurodyto reglamento 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.
  3. Teismas pažymėjo, kad Gyventojų registro tarnybos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) atsakovas 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. po kredito kortelės sutarties sudarymo, deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę; iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad Lietuvoje atsakovas neturi registruotino nekilnojamojo turto (CPK 30 straipsnio 1, 2 dalys). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškinys turi būti reiškiamas pagal atsakovo-vartotojo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, Civilinio proceso kodekso 29 straipsnis, Reglamento 16 straipsnio 2 dalis).
  4. Ieškovė akcinė bendrovė SEB bankas atskiruoju skundu (b.l. 1-3) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad Pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 str.). CPK 30 straipsnis išplečia ieškovo teisę pasirinkti teismą, kuriame jis gali alternatyviai pareikšti ieškinį atsakovui. Šia norma ieškovė ir rėmėsi, pareikšdama ieškinį Vilniaus apylinkės teisme.
  5. Nurodo, kad sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-05-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2013). CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, pastaroji pareiga buvo numatyta ir šalių sudarytos sutarties 16 punkte.
  6. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 (toliau-Reglamentas) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris yra tiesiogiai taikytinas Lietuvos Respublikoje, II skyriuje numatytos Europos Sąjungos valstybių narių teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklės. Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams bei nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

3Atskirasis skundas atmestinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio arba atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apelianto ieškinį atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kuomet teismas atsisako ieškinį priimti. Ieškinio priėmimo (bylos iškėlimo) stadijoje teismas ex officio privalo patikrinti, ar kreipiantis į teismą laikytasi teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, viena iš kurių yra bylos teismingumas tam teismui, į kurį kreipiamasi, ar apskritai Lietuvos Respublikos teismui. Teisingai nustatyti civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumą svarbu tiek vidaus, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu, kadangi teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje.
  4. Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė remiasi forum domicile principu, pagal kurį ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo gyvenamąja vietą (fizinio asmens) arba buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (juridinio asmens) (CPK 29 str.).
  5. Europos Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-243/08 dėl 2008 m. gegužės 22 d. Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi. Šioje byloje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas iš esmės tarp tos pačios kategorijos šalių: paslaugų teikėjo ir vartotojo, kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktame ieškinyje. Be visa kita, ETT sprendime pasisakė, jog Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, nebent vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą.
  6. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl atsakovo, kaip vartotojo, netinkamo sutartinių teisių įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Gyventojų registro tarnybos duomenimis atsakovas 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. po kredito kortelės sutarties sudarymo, deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę; iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad Lietuvoje atsakovas neturi registruotino nekilnojamojo turto. Šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra pateikta. Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta, reiškiančia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, laikytina toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Nekilnojamojo turto registro duomenimis Lietuvoje atsakovas neturi registruotino nekilnojamojo turto. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas turėtų Lietuvoje socialinių ir ekonominių interesų.
  7. Apeliantas nurodo, kad Reglamento į 5 straipsnio a punkte numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose.
  8. Tačiau pažymėtina, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris yra tiesiogiai taikytinas Lietuvos Respublikoje, yra nustatytos specialios taisyklės, reglamentuojančios bylų, susijusių su vartotojų sutartimis, teismingumą. Reglamento 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose, todėl apelianto nurodomas Reglamento 5 straipsnio a punktas šiuo atveju nėra taikomas.
  9. Apeliantas taip pat remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-05-14 nutartimi, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2013, nurodo, kad negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje.
  10. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 23 punktas). Pažymėtina, kad šios nutarties 15 punkte nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje teismas nurodė, kad teismai netyrė aplinkybių dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi, taip nesudarydami prielaidų ginti vartotojų teises, jei ieškovai tokiais būtų pripažinti. Kredito sutarties pobūdžio nustatymas svarbus sprendžiant dėl jos pažeidimo sukeliamų padarinių, nes sutarties sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus, prieštarauja sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl pripažįstamos negaliojančiomis ab initio. Kai tuo tarpu šioje byloje yra konstatuotas faktas, jog atsakovas yra vartotojas.
  11. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus, atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas, kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis Nr. 3K-3-536/2008). Vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turėtų būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus, bet ir sprendžiant vartotojui pareikšto ieškinį priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo savo iniciatyva įvertinti vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo.
  12. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovas turi teikti ieškinį pagal atsakovo, kaip vartotojo, gyvenamąją vietą (Reglamento 16 str. 2 d., CPK 29 str., 30 str. 11 d.). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas reglamentuojančias bylų teismingumo institutą ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

4Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai