Byla 2-182-991/2016
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir dėl kredito sutarties atnaujinimo

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova, sekretoriaujant Ingai Borusevičienei, dalyvaujant atsakovo Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atstovei advokatei Editai Bartulevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir dėl kredito sutarties atnaujinimo,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ) su vėlesniais pakeitimai ir papildymais nutraukimą neteisėtu, atnaujinti 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ) su vėlesniais pakeitimai ir papildymais vykdymą bei priteisti ieškovei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-07-28 tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis Nr. ( - ), pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 1150000,00 Lt kreditas, skirtas „Swedbank“, AB ir AB DNB banko suteiktiems kreditams refinansuoti ir statybos darbams pradėti. Kredito grąžinimo terminas numatytas 2041-06-30. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas buto, esančio adresu ( - ), ir žemės sklypo, esančio adresu ( - ), hipoteka. Šalys 2009-03-18 sudarė papildomą susitarimą, prie būsto kreditavimo sutarties, pagal kurį pakeista kredito valiuta, tai yra negrąžinta 1144895,21 Lt konvertuota į 332084,70 Eur, vėliau buvo sudaryti dar keli papildomi susitarimai, atidėti kredito įmokų mokėjimai. Paaiškino, kad ieškovė savo įsipareigojimus bankui vykdė sąžiningai, visa apimtimi, tačiau pasikeitė šalies ekonominė situacija ir ieškovės finansinė padėtis pablogėjo. Ieškovė kreipėsi į atsakovą 2014-02-04, prašydama pakeisti būsto kreditavimo sutartį, banko darbuotojai telefonu informavo, kad pasiūlymas svarstomas, ieškovė negavusi atsakymo iš atsakovo 2014-04-17 kreipėsi į atsakovą pakartotinai, tačiau jai buvo atsakyta, jog banko priimtas sprendimas dėl papildomo susitarimo sąlygų nebegalioja. Vėliau ieškovė 2015-05-06 vėl kreipėsi į atsakovą, prašydama nenutraukti kreditavimo sutarties, tačiau nepaisant visų ieškovės pastangų kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir atsakovas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio turto pardavimo. Ieškovė nurodė, kad pripažįsta, jog formaliai pažeidė kreditavimo sutartį, tačiau šis pažeidimas nebuvo padarytas tyčiniais ieškovės veiksmais, už uždelstą laiką sumokėti kredito dalį atsakovui buvo mokami delspinigiai, be to, ieškovė pagrįstai įsitikinusi, jog iki 2041-06-30 visas kreditas atsakovui būtų grąžintas. Dėl šių priežasčių negalima pripažinti, jog sutarties pažeidimas buvo esminis, todėl būsto kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnį, nes ieškovė dėl objektyvių priežasčių, tai yra dėl ekonominės šalies situacijos, nebegalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų. Ieškovė pažymėjo, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovės kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir nesiekė išsaugoti sutartinių santykių su ieškove.

3Ieškovė į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.

4Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdo savo prisiimtus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį nuo 2009 metų, tačiau atsakovas, siekdamas geranoriškai bendradarbiauti, sutiko su ieškove sudaryti 6 papildomus susitarimus, kurie buvo sudaryti dėl ieškovės padarytų mokėjimo grafikų pažeidimų ir kuriais ieškovei buvo suteiktos lengvatos. Net ir po 6 papildomų susitarimų, kuriais įmokų dalies mokėjimai buvo atidėti nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, ieškovė įmokų nemokėjo ir tęsė sutarties pažeidimus. Ieškovei nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį, atsakovas siuntė įspėjimus dėl įsipareigojimų nevykdymo ir kredito sutarties nutraukimo. Po atsakovo 2014-01-31 raginimo gavimo ieškovė 2014-02-04 vėl kreipėsi į banką, prašydama atidėti kredito įmokų mokėjimą 6 mėnesiams, atsakovas 2014-04-03 raštu išdėstė siūlomas sąlygas tokiam susitarimui sudaryti, tačiau ieškovė neatsiėmė jai siųstos korespondencijos, į banko darbuotojų telefoninius skambučius neatsakė, atsakovo siūlomų sąlygų neįvykdė, todėl buvo atsisakyta sudaryti papildomą susitarimą ir atidėti įmokų mokėjimą. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė savo įsipareigojimų atsakovui visiškai nevykdė nuo 2013-10-30, tai yra beveik 7 mėnesius iki kredito sutarties nutraukimo, neskaitant ankstesnių įmokų mokėjimo pažeidimų. Paskutinė ieškovės įmoka sumokėta 2013-12-13. Ieškovė savo veiksmais pažeidė prievolę, nes nevykdė sutarties nustatytais terminais, ir tai laikoma esminiu sutarties pažeidimu ir pagal kredito sutartį, ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas. Atsakovas nurodė, kad ieškovė pasirašydama sutartį susipažino su sutarties sąlygomis, jokių pasiūlymų dėl sąlygų pakeitimo nepateikė ir sutartį pasirašė, nors turėjo galimybę pasirinkti bet kurią kitą kredito įstaigą, jei atsakovo siūlomos sąlygos ieškovei buvo nepriimtinos. Be to, kreditavimo sutartis buvo sudaroma siekiant refinansuoti kitus du kreditus, taigi ieškovei buvo pasiūlytos jai palankios sąlygos ir ieškovė tai suprato. Ieškovė neįrodė, kad jos atžvilgiu turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnis, nes ieškovė, nebandžiusi pakeisti sutarties sąlygų, savo nuožiūra nustojo vykdyti įsipareigojimus atsakovui, o ieškovės nurodoma aplinkybė dėl šalies ekonominės krizės pati savaime neatitinka minėtame straipsnyje nurodytų kriterijų.

5Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė Edita Bartulevičiūtė ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6Ieškinys atmestinas.

7Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2008-07-28 sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. ( - ), pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei 1150000,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, kredito grąžinimo terminas 2041-06-30, kredito grąžinimo pradžia 2008-08-30, kredito paskirtis – būsto kreditų iš AB „Hansabankas“ ir AB „DnB Nord“ banko refinansavimui ir statybos darbams pradėti. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas butas, esantis adresu ( - ), ir žemės sklypas, esantis adresu ( - ). Tarp šalių 2009-03-18 sudarytas papildomas susitarimas Nr. ( - ) prie 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ), kuriuo likusi nesumokėta kredito dalis konvertuota į eurus, nurodyta suteikiamo kredito suma 332084,70 Eur. Tarp šalių 2009-08-27 sudarytas papildomas susitarimas Nr. ( - ) prie 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ), kuriuo pakeistos nuostatos susijusios su įkeisto turto administravimo mokesčiu ir draudimu, taip pat pakeista kredito grąžinimo pradžios data į 2010-08-30. Tarp šalių 2010-10-08 sudarytas papildomas susitarimas Nr. ( - ) prie 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ), kuriuo pakeista kredito grąžinimo pradžios data į 2011-04-30. Tarp šalių 2011-04-27 sudarytas papildomas susitarimas Nr. ( - ) prie 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ), kuriuo papildomai įkeistas pastatas – gyvenamasis namas, esantis adresu ( - ), negrąžinto kredito suma padalinta į 2 kreditus: kreditas 1 sudaro 60239,38 Eur, kreditas 2 sudaro 180303,85 Eur, nutarta 2012-03-30 prie bendros negrąžintos abiejų kreditų sumos pridėti palūkanas už laikotarpį nuo 2011-04-27 iki 2012-03-30, nustatant naują negrąžintą kredito sumą, kredito grąžinimo pradžia atidėta 2012-04-30. Tarp šalių 2012-04-18 sudarytas papildomas susitarimas Nr. ( - ) prie 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ), kuriuo negrąžinto kredito suma padalinta į 2 kreditus: kreditas 1 sudaro 81093,61 Eur, kreditas 2 sudaro 164813,09 Eur, nutarta 2013-03-30 prie bendros negrąžintos abiejų kreditų sumos pridėti palūkanas už laikotarpį nuo 2012-04-18 iki 2013-03-30, nustatant naują negrąžintą kredito sumą, kredito grąžinimo pradžia atidėta 2013-04-30. Tarp šalių 2013-04-17 sudarytas papildomas susitarimas Nr. ( - ) prie 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ), kuriuo nustatyta, kad bankui negrąžinta suma 2013-04-17 yra 249110,21 Eur, nutarta atidėti kredito grąžinimo datą 2013-10-30, nustatant, kad iki 2013-09-30 kredito gavėjui atidedamas kredito įmokų grąžinimas, o nuo 2013-10-30 kredito gavėjas įsipareigoja grąžinti bankui pilnas kredito įmokas. Atsakovas 2014-04-22 raštu Nr. ( - ) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 6077,58 Eur, ir įspėjo, kad iki 2014-05-07 nesumokėjus atsakovui visos nurodytos skolos kreditavimo sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta nuo 2014-05-07. Ieškovė raštą gavo asmeniškai 2014-04-29. Vilniaus miesto 2-asis notarų biuras 2014-08-01 išdavė vykdomuosius įrašus Nr. ( - ) ir ( - ) dėl skolos išieškojimo iš ieškovės, parduodant įkeistą ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsakovo naudai.

8Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2007-02-13 sudarytos kredito sutarties su vėlesniais pakeitimais pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei kreditą būsto įsigijimui ir įrengimui, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

9Ieškovė prašo pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovė nurodo, kad pripažįsta, jog formaliai pažeidė kreditavimo sutartį, tačiau šis pažeidimas nebuvo padarytas tyčiniais ieškovės veiksmais, už uždelstą laiką sumokėti kredito dalį atsakovui buvo mokami delspinigiai, be to, ieškovė pagrįstai įsitikinusi, jog iki 2041-06-30 visas kreditas atsakovui būtų grąžintas. Dėl šių priežasčių negalima pripažinti, jog sutarties pažeidimas buvo esminis, todėl būsto kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2008-07-28 sudarytos būsto kreditavimo sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovei kitų kredito įstaigų suteiktiems būsto kreditams refinansuoti ir nqmo statyboms pradėti, o ieškovė įsipareigojo pagal sutarties priede numatytus grafikus, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2008-07-28 sudarytoje kredito sutartyje 13.1 punkte numatyta sąlyga, jog, jeigu kredito gavėjas nemoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti; jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Pažymėtina, kad aplinkybių, patvirtinančių, jog ginčijama kredito sutarties sąlyga nesąžininga ieškovės atžvilgiu, ieškovė nenurodė. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog kreditavimo sutartyje 13.1 punkte numatyta sąlyga apibūdina esminį sutarties pažeidimą, suteikiantį teisėtą pagrindą jos nutraukimui, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė netinkamai vykdo įsipareigojimus mokėti pagal mokėjimų grafiką numatytas įmokas nuo 2009 metų pradžios, atsakovas 2014-04-22 raštu Nr. ( - ) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 6077,58 Eur, ir įspėjo, kad iki 2014-05-07 nesumokėjus atsakovui visos nurodytos skolos kreditavimo sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta nuo 2014-05-07. Taigi akivaizdu, jog ieškovė pradelsė mokėti atsakovui įmokas daugiau nei 10 kalendorinių dienų, priešingai, mokėjimai vykdomi ne nustatytu terminu ir ne visomis sumomis nuo 2009 metų, paskutiniai pažeidimai iki sutarties nutraukimo tęsėsi nuolat nuo 2013-10-30, tai yra beveik 7 mėnesius, be to, per atsakovo nustatytą papildomą terminą ieškovė susidariusio įsiskolinimo nesumokėjo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį vadovaudamasis kredito sutarties 13.1 punktu.

10Ieškovė nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jos, kaip vartotojos, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties pagrindu ieškovei buvo suteiktas kreditas kitų kredito įstaigų suteiktiems būsto kreditams refinansuoti bei namo statyboms pradėti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovė vartotoja. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir atsakovo atstovės paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ilgą laiko tarpą nemokėjo sutartyje numatyto dydžio įmokų atsakovui, ieškovės prašymu buvo atlikti šeši kreditavimo sutarties pakeitimai, kuriais buvo atidėtas kredito dalių grąžinimas. Be to, atsakovas 2014-01-31 raštu Nr. ( - ) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 3952,06 Eur, įpareigojo iki 2014-03-01 padengti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad nustatytu terminu įsiskolinimo nepadengus, kreditavimo sutartis bus nutraukta. Ieškovė 2014-02-04 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama būsto kredito įsiskolinimą pridėti prie paskolos ir 6 mėnesius atsakovui mokėti tik palūkanas. Atsakovas 2014-04-03 pranešimu informavo ieškovę apie 2014-02-18 priimtą sprendimą, kuriuo atsižvelgiant į ieškovės prašymą buvo nutarta pakeisti kreditavimo sutartį, susidariusį įsiskolinimą pridedant prie likusio nesumokėto kredito ir taikyti 6 mėnesių atidėjimą, tačiau ieškovė turi sumokėti papildomo susitarimo dienai paskaičiuotas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su įleistu turtu. Minėtame rašte taip pat nurodyta, jog apie priimtą sprendimą ieškovė buvo informuota telefonu 2014 metų vasario mėnesį, o pasiūlymas galioja iki 2014-04-18, todėl ieškovė turi per 14 dienų nuo pranešimo dienos kreiptis į atsakovą dėl papildomo susitarimo sudarymo. Raštas buvo siųstas pačios ieškovės nurodytu adresu ( - ), kuriuo ieškovei buvo įteikti visi iki šiol siųsti dokumentai, tačiau šis raštas grįžo neįteiktas. Ieškovė 2014-04-17 raštu kreipėsi į atsakovą dėl informacijos apie priimtą sprendimą dėl kreditavimo sutarties pakeitimo pagal ieškovės 2014-02-04 prašymą. Ieškovė rašte patvirtino, kad 2014 m. vasario – kovo mėnesiais bendravo su atsakovo atstovais telefonu dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, šių pokalbių metu ieškovė buvo informuota apie atsakovo reikalavimus, kuriuos ieškovė turi įvykdyti siekiant, kad kreditavimo sutartis būtų pakeista. Atsakovas 2014-04-25 raštu informavo, jog, kadangi ieškovė siųstų laiškų neatsiėmė, į telefoninius skambučius neatsiliepė, pati dėl kreditavimo sutarties pakeitimo į atsakovą nesikreipė, 2014-02-18 pasiūlymas nebegalioja. Atsakovas 2014-04-22 raštu Nr. ( - ) informavo ieškovę, kad ieškovė nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iš viso skola pagal pradelstus mokėjimus yra 6077,58 Eur, ir įspėjo, kad iki 2014-05-07 nesumokėjus atsakovui visos nurodytos skolos kreditavimo sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta nuo 2014-05-07. Ieškovė raštą gavo asmeniškai 2014-04-29. Ieškovė 2014-05-06 raštu, gavusi pranešimą apie atsakovo ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį, prašė atsakovą nenutraukti kredito sutarties ir atnaujinti 2014-02-18 pasiūlymo galiojimą. Atsakovas 2014-05-29 raštu informavo, kad ieškovei nesumokėjus įsiskolinimo iki 2014-05-07 kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Duomenų apie tai, kad ieškovė viso susirašinėjimo ir bendravimo metu bent dalimis dengė įsiskolinimą atsakovui, nėra, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė įvykdė ar pradėjo vykdyti 2014-02-18 sprendime nurodytus reikalavimus tam, kad būtų atliktas kreditavimo sutarties pakeitimas ir atidėtas kredito mokėjimas. Be to, ieškovė, pati pateikusi prašymus dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, į atsakovą nesikreipė, neskambino, nesidomėjo prašymo sprendimo eiga, rezultatais ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog kredito sutartis su ieškove nutraukta 2014-05-07, o vykdomieji įrašai, kurių pagrindu pradėtas išieškojimas išduotas tik 2014-08-01, taigi atsakovas net po sutarties nutraukimo iš karto nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo ir ieškovei priklausančio įkeisto turto pardavimo. Be to, prasidėjus priverstiniam išieškojimui ieškovė taip pat nesiėmė jokių veiksmų spręsti susidariusią situaciją su atsakovu taikiai ir nemokėjo skolos. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovei nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovė toliau tinkamai nevykdys sutartyje numatytais terminais savo sutartinių įsipareigojimų. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

11Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė nuo 2009 metų nevykdė įsipareigojimų atsakovui, ieškovės prašymu buvo atlikti šeši kredito sutarties pakeitimai, kuriais buvo atidėtas kredito dalių grąžinimas, 2014-01-31 pradelsti įsipareigojimai atsakovui sudarė 3952,06 Eur, 2014-04-22 pradelsti įsipareigojimai atsakovui sudarė 6077,58 Eur. Nors ieškovė pakankamai ilgą laiko tarpą, tai yra nuo 2009 metų, nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį – kredito sutartis buvo nutraukta tik 2014-05-07, tai yra po beveik penkerių metų nuo įsipareigojimų pažeidimo pradžios, atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2014-08-01. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

12Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnį, nes ieškovė dėl objektyvių priežasčių, tai yra dėl ekonominės šalies situacijos, nebegalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų. Atsakovas teigia, kad ieškovė neįrodė, jog jos atžvilgiu turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnis, nes ieškovė, nebandžiusi pakeisti sutarties sąlygų, savo nuožiūra nustojo vykdyti įsipareigojimus atsakovui, o ieškovės nurodoma aplinkybė dėl šalies ekonominės krizės pati savaime neatitinka minėtame straipsnyje nurodytų kriterijų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje nustatyta sutarties pakeitimo galimybė tais atvejais, kai po jos sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. 3K-3-150/2012). Teismas pažymi, kad dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio, sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kredito santykiuose abi šalys, tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas, prisiima tam tikrą riziką, kuri priklauso ne tik nuo subjektyvių kredito gavėjo ar davėjo faktorių, bet taip pat ir nuo išorinių veiksnių. Būtina įvertinti ir tai, kad finansinė krizė turėjo įtakos visai šalies ekonominei sistemai, taigi ne tik ieškovei, bet ir atsakovui. Kitų aplinkybių apie aplinkybių pasikeitimą iš esmės, ieškovė nenurodė ir tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio nuostatas.

13Ieškovė ieškiniu taip pat prašo atnaujinti 2008-07-28 būsto kreditavimo sutarties Nr. ( - ) su vėlesniais pakeitimai ir papildymais vykdymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008-07-28 būsto kreditavimo sutartis buvo atsakovo nutraukta teisėtai, ieškovei pažeidus sutarties sąlygas. Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovė, reikšdama reikalavimą atnaujinti kreditavimo sutartį su atsakovu, turi įrodyti, jog ji gali tinkamai vykdyti įsipareigojimus atsakovui, tuo tarpu ieškovė byloje nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos turtinę padėtį ir galimybę mokėti įmokas atsakovui. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad iš atsakovo pateiktų mokėjimo detalizavimų matyti, jog ieškovė nuo 2013-12-13 nemokėjo atsakovui nei vienos įmokos, susidariusio įsiskolinimo nemokėjo net dalimis, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pas antstolį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo.

14Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovės paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

15Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, kad atsakovas sumokėjo 3257,28 Eur už atstovavimą teisme. Teismas, nustatęs, kad šalies išlaidos susijusios su advokato pagalba yra neproporcingai didelės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, gali jas sumažinti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, pakeistu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77, nustatyti maksimalūs advokatų bei advokato padėjėjų priteistinų užmokesčių dydžiai už teikiamą pagalbą civilinėse bylose. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytusn koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Bylos duomenimis nustatyta, kas atsakovą atstovavo advokatė Edita Bartulevičiūtė, kuri byloje ruošė atsiliepimą į ieškinį bei dalyvavo teismo posėdžiuose. Iš atsakovo atstovės pateiktos bylinėjimosi išlaidų suvestinės matyti, kad už atsakovo byloje pateikto atsiliepimo į ieškinį parengimą sumokėta 1002,24 Eur. Įvertinus procesinio dokumento turinį ir sudėtingumą bei minėtose Rekomendacijose nustatytą maksimalų užmokesčio dydį už atsiliepimą, darytina išvada, kad šios išlaidos pagrįstos ir priteistinos. Atsakovo atstovės pateiktoje bylinėjimosi išlaidų suvestinėje nurodyta, kad atsakovo atstovė rengdamasi bylos nagrinėjimui ir teismo posėdyje 2015-09-14 praleido 8,5 valandos, rengdamasi bylos nagrinėjimui ir teismo posėdyje 2015-10-28 praleido 8,25 valandos, rengdamasi bylos nagrinėjimui ir teismo posėdyje 2015-11-03 praleido 8 valandas. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2015-07-01 iki 2015-09-30 maksimalus įkainis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą pagal minėtas Rekomendacijas buvo 69,98 Eur, o laikotarpiu nuo 2015-10-01 iki 2015-12-31 buvo 71,39 Eur, pripažintina, kad pagrįstos išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nustatytų dydžių, už teisines konsultacijas, rengimąsi parengiamiesiems ir teismo posėdžiams bei atstovavimą teisme nagrinėjamoje byloje yra 1754,92 Eur ((8,5 val. x 69,98 Eur) + (8,25 val. x 71,93 Eur) + (8 val. x 71,93 Eur)). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad protingos ir pagrįstos išlaidos atsakovo advokato pagalbai apmokėti šioje byloje yra 2757,16 Eur (1002,24 Eur + 1754,92 Eur).

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

Nutarė

17ieškinį atmesti.

18Atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, iš ieškovės A. K. priteisti 2757,16 Eur bylinėjmosi išlaidoms atlyginti.

19Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai