Byla 2A-364-577/2013
Dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB Lesto ieškinį atsakovams V. Z., J. Z. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas AB Lesto patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. Z. ir J. Z. bei subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės 395,91 Lt skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad jis tiekė elektros energiją Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam adresu ( - ). Nors elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.384 str. 1., laikytina, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su vartotoju yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, o už patiektą minėtam butui elektros energiją nebuvo pilnai atsiskaityta, ieškovas prašė priteisti iš atsakovų susidariusį įsiskolinimą, kuris sudaro 395,91 Lt.

4Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė ieškinį dėl skolos priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje. Atsakovas tvirtino, kad butas, esantis adresu ( - ), buvo išnuomotas V. Z., kuris 2009-06-30 mirė. Po V. Z. mirties minėtame bute liko gyventi jo sūnus V. Z. ir pastarojo vaikai J. Z. ir D. Z.. Nors su šiais asmenimis nuomos sutartis nebuvo sudaryta, bet jie visi minėtame bute yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. Atsakovas nurodė, kad, nors su V. Z., J. Z. ir D. Z. nebuvo sudaryta elektros-energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau jie yra elektros energijos vartotojai, todėl laikytina, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta su V. Z., J. Z. ir D. Z. konkliudentiniais veiksmais. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad elektros energijos vartotojas nagrinėjamoje byloje yra nustatytas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymo Nr. 1-38 96 punktu, atsakovui nekyla pareiga atsakyti už vartotojų, t. y. atsakovų J. Z. ir V. Z. skolas, nors pastarieji asmenys ir gyvena Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis nėra ir nebuvo elektros energijos vartotoju ginčo atveju, todėl jam nekyla jokių prievolių už trečiųjų asmenų prisiimtus įsipareigojimus.

5Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovo AB Lesto naudai solidariai iš atsakovų J. Z. ir V. Z. ir subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės 395,91 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-06-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad su elektros energijos vartotojais, t. y. šiuo atveju atsakovais V. Z. ir J. Z., rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – Taisyklių), 96 punktu, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiga atsiskaityti su ieškovu už patiektą elektros energiją atsiranda buto, esančio adresu ( - ), savininkui, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateikta tik nuomos sutartis, kuri buvo sudaryta su jau mirusiu V. Z., apie tai, kad nuomos sutartis būtų buvusi sudaryta su atsakovais J. Z. ir V. Z. (V. Z. vaikais), įrodymų byloje nėra. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė rašytinės buto nuomos sutarties dėl buto nuomos nėra įregistravusi viešame registre, todėl negali faktinių nuomos santykių panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiga atsiskaityti su ieškovu už atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą elektros energiją tenka atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, o ji turi teisę regreso tvarka patirtus nuostolius išsireikalauti iš atsakovų V. Z. ir J. Z..

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės priteista skola. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pareigą atsiskaityti už suvartotą elektros energiją perkėlė gyvenamųjų patalpų savininkui, motyvuodamas tuo, jog byloje nėra elektros energijos tiekimo sutarčių bei viešajame registre įregistruotų gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių. Apelianto teigimu, pagal Taisyklių 96 punktą pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, numatyta buto savininkui, kyla tik tada, jeigu nėra galimybės nustatyti elektros energijos vartotojo. Apelianto vertinimu, su elektros energijos vartotoju nebūtinai turi būti sudaryta sutartis, svarbus tik pats vartotojo nustatymo faktas. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti faktiniai elektros energijos vartotojai minėtose gyvenamosiose patalpose, todėl būtent jie ir turi atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Pagal Taisyklių 96 punktą nėra jokio pagrindo pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už žinomų vartotojų įsiskolinimus. Apeliantas pabrėžia, kad tais atvejais, kai vartotojas elektros energijos tiekėjui yra žinomas, būtent vartotojas yra tiesioginis atsakomybės subjektas, sprendžiant skolų už tiektą elektros energijos sumokėjimo klausimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis jokių ieškovo paslaugų nepirko, elektros energijos minėtame bute nenaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už žinomų vartotojų įsiskolinimus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-376-115/2010, nes ši nutartis yra priimta byloje dėl skolos už šilumos energijos tiekimą priteisimo. Apelianto nuomone, teisinis reglamentavimas, susijęs su šilumos ir su elektros energijos vartojimo ir tiekimo teisiniais santykiais, skiriasi. Beje, skiriasi ir faktinės bylų aplinkybės. Taip pat apeliantas tvirtina, kad kreditorius pagal CK 6.245 str. 5 d. iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymą ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu, turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Taigi, pasak apelianto, subsidiarioji atsakomybė atsiranda tik tiesiogiai sutartimi ar įstatymais numatytais atvejais. Įstatymai nenumato, kad objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininkų prievolių tinkamą įvykdymą.

7Ieškovas AB Lesto atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovas pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė įrodymų, kad ji yra sudariusi buto nuomos sutartį ir ją įregistravusi įstatymų numatyta tvarka viešame registre, todėl ši sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš elektros energijos tiekėją. Ieškovas teigia, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos vykdant LR Energetikos įstatymą, tik detalizuoja įstatymo normas, bet nekeičia ir nekonkuruoja su įstatyminiu reglamentavimu. Ieškovas nesutinka su apelianto nurodyta aplinkybe, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pagrindiniam skolininkui. Ieškovas pažymi, kad nuomininkui buvo siųsti įspėjimai dėl susidariusios skolos adresu ( - ), todėl akivaizdu, kad pagrindinis skolininkas bent vieną kartą buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą. Ieškovas pažymi, kad savivaldybė, suteikdama socialinį būstą nuomininkui, privalo domėtis, ar yra mokamos įmokos, susijusios su buto išlaikymu. Tokią savininko pareigą numato ne tik teisės aktai, bet ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

10Iš bylos medžiagos matyti, kad butas, esantis adresu Savanorių pr. 56-140, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (b. l. 8). Atsakovas teismui pateikė 2001-04-23 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB „Vilko pėda“ ir V. Z., gimusio ( - ) (b. l. 17-20). Iš Gyventojų Registro tarnybos išrašo matyti, kad V. Z., gimęs ( - ), mirė ( - ) (b. l. 21). Bute, esančiame adresu ( - ), savo gyvenamąją vietą yra deklaravę V. Z., gimęs ( - ), J. Z. ir nepilnametis D. Z. (b. l. 22-24). Iš teismui pateiktų 2009-12-03 ir 2010-03-20 buto, esančio adresu ( - ), patikrinimo aktų matyti, kad minėtame bute patikrinimo metu gyveno V. Z. (b.l. 10-13). Elektros energijos tiekimo sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Iš ieškovo pateiktos pažymos dėl įsiskolinimo už suvartotą elektros energiją paskaičiavimo matyti, kad už elektros energiją yra susidariusi 395,91 Lt skola (b. l. 9), 2011-12-05 abonentas/vartotojas buvo atjungtas.

11Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, pareiškiant ieškinį savivaldybei, kuriai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu ( - ).

12Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos ūkio subjektams dėl veiksmų asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-533-560/2013).

13Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimas nepateiktas ir Elektros energetikos įstatyme, todėl, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos. Elektros energetikos įstatymo 7 straipsnis Energetikos ministerijai numato įgaliojimus nustatyti buitinių vartotojų su tiekėjais sudaromų elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, tvirtinti Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles. Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto Energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 (toliau – Aprašas), 2 punktas numato, kad tais atvejais, kai vartotojas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su tiekėju, tačiau jam tiekiama elektros energija (CK 6.384 str. 1 d.), jų tarpusavio santykiams yra taikomos Aprašu nustatytos standartinės sutarties sąlygos, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – Taisyklės), ir kitų teisės aktų nuostatos.

14Taisyklių 96 punktas numato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Taigi minėta nuostata įtvirtina dvi alternatyvias sąlygas: 1) su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis; 2) vartotojo neįmanoma nustatyti. Pažymėtina, kad egzistuojant nors vienai iš paminėtų dviejų alternatyvių sąlygų, atsiskaityti už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo objekto savininkas. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Šioje byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovo ir nuomininko sudarytos Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 2.2 punkto matyti, kad nuomininkas buvo įsipareigojęs kas mėnesį teisės aktų nustatyta tvarka mokėti visus mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau, pažymėtina, ieškovas nėra atsakingas už tai, kad nuomininkas nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013).

15Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad savivaldybė nepateikė įrodymų, jog su nuomininku sudaryta nuomos sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre. Atsižvelgiant į tai, faktiškai atsakovas negali panaudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš elektros energijos tiekėją (CK 6.579 str. 4 d.). Pastebėtina, kad į bylą yra pateikta nuomos sutartis, kuri buvo sudaryta su jau mirusiu V. Z., gimusiu ( - ), apie tai, kad nuomos sutartis būtų buvusi sudaryta su atsakovais J. Z. ir V. Z., gimusiu ( - ), įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.). Tačiau šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad pagal Taisyklių 97 punktą, net tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį su elektros tiekėju yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Pabrėžtina, kad toks aiškinimas nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau nagrinėjamoje byloje analizuojami ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei vartotojo, santykiai. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju. Taigi pareiga atsiskaityti su ieškovu už atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą elektros energiją tenka atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, o ji turi teisę regreso tvarka patirtus nuostolius išsireikalauti iš atsakovų V. Z. ir J. Z.. Pažymėtina, kad toks teisinis reglamentavimas nepaneigia tiesioginių energijos naudotojų – atsakovų V. Z. ir J. Z., pareigos atsiskaityti už jiems nuomos pagrindais suteiktam socialiniam būstui suteiktą elektros energiją (CK 6.584 straipsnis), o ieškovas gali kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo iš labiau patikimo skolininko – Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovo prašymas susidariusį įsiskolinimą priteisti iš tiesioginių naudotojų solidariai, o iš buto savininko – subsidiariai, yra tenkintinas, nes nepažeidžia jau minėto reglamentavimo ir užtikrina ieškovo teisę gauti atlyginimą už suteiktą elektros energiją.

16Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.). Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

17Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

18Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai