Byla e3K-3-60-701/2020
Dėl panaudos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei nuomos mokesčio priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams V. M. ir D. M. dėl panaudos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei nuomos mokesčio priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio teisę nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto panaudos sutartį, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė prašė: nutraukti jos ir atsakovų sudarytą žodinę buto, esančio Vilniuje, ( - ), panaudos sutartį; iškeldinti atsakovę V. M. iš buto, esančio Vilniuje, ( - ); priteisti iš atsakovės V. M. 500 Eur nuompinigių už naudojimąsi 1/2 dalimi buto, esančio Vilniuje, ( - ); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas D. M. yra buvę sutuoktiniai, o atsakovė V. M. yra atsakovo motina. Nutraukus ieškovės ir atsakovo santuoką jiems nuosavybės teise priklausantis vieno kambario butas, esantis Vilniuje, ( - ) (toliau – butas, ginčo butas), buvo padalytas lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Šiame bute ieškovė ir atsakovas niekada negyveno. Jie pagal žodinį susitarimą su atsakovo tėvais gyveno šiems priklausančiame bute, esančiame Vilniuje, ( - ), o pastarieji – ginčo bute. Iširus ieškovės ir atsakovo santuokai bei mirus atsakovo tėvui, atsakovė V. M. ir toliau gyvena bute. Ieškovė gyvena ( - ), tačiau atvykusi į Lietuvą neturi galimybės naudotis butu, nes jis yra vieno kambario ir užimtas atsakovės. 2017 m. spalio 2 d. atsakovei buvo įteiktas pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo su reikalavimu per 3 mėnesius nuo pranešimo įteikimo dienos išsikelti iš buto, tačiau atsakovė neišsikėlė. Ieškovė pranešė atsakovei apie panaudos sutarties nutraukimą, todėl nuo 2018 m. sausio 3 d. atsakovė privalo mokėti už buto nuomą po 100 Eur kas mėnesį, t. y. už penkis mėnesius – 500 Eur.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4305-869/2015 nutraukė R. A. ir D. M. santuoką bei vieno kambario butą padalijo lygiomis dalimis. Butas po 1/2 dalį asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovui. Tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudaryta žodinė ginčo buto panaudos sutartis. Ieškovė 2017 m. spalio 2 d. įteikė atsakovei V. M. rašytinį pranešimą apie buto panaudos sutarties nutraukimą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vilniuje, ( - ), ir žemės sklypas, esantis Vilniuje, ( - ). Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalyje, 4.75, 6.642 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad: nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus – teismo tvarka; tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi šiuo turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016). Konstatavęs, kad ginčo butas priklauso ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis, naudojimosi butu tvarka nenustatyta, teismas nurodė, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, nesant susitarimui dėl panaudos sutarties nutraukimo, vieno bendraturčio reikalavimu panaudos sutartis nutraukta negali būti. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju, nesant nustatytai buto naudojimosi tvarkai, nėra galimybės nustatyti, kokia dalimi buto panaudos pagrindais naudojasi atsakovė ir iš kokios buto dalies ją reikalaujama keldinti. Teismas sprendė, kad ieškovė, būdama tik 1/2 dalies buto (idealiosios) dalies savininkė, negali daryti įtakos viso buto naudojimui. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė ieškinio reikalavimą nutraukti panaudos sutartį, o ieškinio reikalavimus dėl iškeldinimo ir nuompinigių priteisimo atmetė kaip išvestinius reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog su atsakove buvo sudaryta nuomos sutartis, ir ši aplinkybė laikytina papildomu pagrindu atmesti ieškinio reikalavimą dėl 500 Eur priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinyje nėra reikalavimų atsakovui, teismas konstatavo, jog ieškinys atsakovui taip pat atmestinas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad ieškovė ir atsakovas ginčo butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 2006 m. spalio 9 d. sutarties pagrindu, butas yra vieno kambario, 32,59 kv. m bendro ploto, 14,01 kv. m gyvenamojo ploto.

Kolegija nesutiko su ieškovės teiginiais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateikti išaiškinimai šiam tarp šalių kilusiam ginčui spręsti yra neaktualūs. Kolegija vertino, kad nurodytoje nutartyje teismas pateikė teisės aiškinimą dviem skirtingoms situacijoms: pirma, nurodydamas, kad pats bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Antra, kai visas turtas bendru sutarimu pagal panaudą perduodamas kitam asmeniui, naudojimosi tvarkos nustatymas bendraturčiams neaktualus. Šių išaiškinimų kontekste kolegija vertino, jog, nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus, tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi tokiu turtu tvarką. Kolegija pažymėjo, kad šalys pripažino, jog atsakovei ginčo butas žodinės panaudos pagrindu naudotis buvo perduotas bendru buvusių sutuoktinių sutikimu, kad pagal panaudos sutartį buvo perduotas visas ginčo butas. Šalys pirmosios instancijos teisme duodamos paaiškinimus nurodė, jog butu V. M. naudojosi daugiau kaip dešimt metų. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog šalys žodinės panaudos sutarties vykdymo metu nutraukė santuoką ir buto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė transformavosi į dalinę bendraturčių nuosavybės teisę, ginčo atveju teisinės reikšmės neturi. Buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje nesprendė klausimų, susijusių su žodinės buto panaudos sutarties vykdymu ir galiojimu, todėl šalims po buto nuosavybės teisės transformacijos liko galioti dar iki santuokos nutraukimo sudarytos žodinės sutarties sąlygos (CK 6.643 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ginčo butas atsakovei naudotis pagal žodinės panaudos sutartį buvo perduotas visas abiejų bendraturčių sutikimu, todėl ginčui aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateikti išaiškinimai, kad, nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus, tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi tokiu turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalį, 4.78 straipsnį. Kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-498-248/2016 buvo analizuotas CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.78 straipsnio santykis kilus iš esmės analogiškam ginčui. CK 4.78 straipsnis tuo atveju, kai pagal panaudą visas turtas buvo perduotas naudotis kitam asmeniui bendru sutarimu nesant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos, tačiau vėliau vienam iš bendraturčių norint nutraukti tokią panaudos sutartį, panaudos sutartį ketinančiam nutraukti bendraturčiui nustato reikalavimą arba gauti kito bendraturčio sutikimą, arba nustatyti naudojimosi daiktu tvarką. Kol neidentifikuota ieškovės buto nuosavybės dalis, ieškovės teisės, nustatytos CK 4.78 straipsnyje, nėra absoliučios. Kolegija konstatavo, jog nors ieškovė ir nurodė, kad naudojimosi butu tvarkos nustatyti negalima, tačiau tokią aplinkybę ieškovė grindė tik savo paaiškinimais, objektyvių įrodymų, kad naudojimosi butu tvarka negali būti nustatyta, nepateikė. Kolegija sprendė, kad nustatytos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog, nesant susitarimo dėl žodinės panaudos sutarties nutraukimo, taip pat nesant nustatytai naudojimosi butu tvarkai, nėra galimybės nustatyti, kokia dalimi buto panaudos pagrindais naudojasi atsakovė ir iš kokios buto dalies ją reikalaujama iškeldinti. Kolegija pažymėjo, jog, nenutraukus sudarytos žodinės panaudos sutarties, laikytina, kad atsakovė butu naudojasi teisėtai. Klausimas dėl nuompinigių priteisimo pagal byloje įrodinėtinas aplinkybes neaktualus, kadangi panaudos sutarties esmė yra jos neatlygintinumas (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog nors apeliaciniu skundu ieškovė nurodė, kad skundžia visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nurodė argumentus, susijusius tik su žodinės panaudos sutarties nutraukimu, o dėl kitų skundžiamo sprendimo dalių nepasisakė ir motyvų bei argumentų nenurodė.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1017.1.

11Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas argumentus dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies, CK 4.78 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai lemia, jog precedento taikymui yra keliami dvejopo pobūdžio reikalavimai: pirma, bylų faktinių aplinkybių tapatumas ar labai didelis panašumas; antra, tos pačios teisės taikymas. Dėl tų pačių teisės normų taikymo ginčo nėra, tačiau faktinės aplinkybės turi esminį skirtumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 buvo kilęs ginčas dėl turto, kuriam gali būti nustatyta naudojimosi tvarka, o šioje byloje ginčo objektas yra vieno kambario butas, kurio naudojimosi tvarkos nustatymas – atskirų buto patalpų paskyrimas kiekvienam iš bendraturčių naudoti atskirai – neįmanomas.

1217.2.

13Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog negalima nustatyti naudojimosi butu tvarkos, motyvuodamas tuo, kad ieškovė tokią aplinkybę grindė tik savo paaiškinimais, nepateikė įrodymų, kad naudojimosi butu tvarka negali būti nustatyta. Šiuo atveju byloje ginčo dėl to, kad butas yra vieno kambario, nekilo. Nors civilinėje byloje nebuvo pateikta buto kadastrinių matavimų byla, tačiau visuotinai žinoma, jog vieno kambario butą įprastai sudaro patalpos – vienas gyvenamasis kambarys, virtuvė, tualetas ir vonios kambarys. Virtuvė, tualetas ir vonios kambarys yra būtini normaliai naudotis butu, o gyvenamasis kambarys tik vienas, todėl nustatyti tokią naudojimosi tvarką, jog kiekvienam iš bendraturčių naudotis tektų atskiros izoliuotos buto patalpos, neįmanoma. Aplinkybės dėl vieno kambario buto patalpų sudėties ir paskirties yra žinomos kiekvienam asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 punktas).

1417.3.

15Ginčą nagrinėję teismai CK 4.75 straipsnio 1 dalį bei CK 4.78 straipsnį aiškino ir taikė netinkamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bei bendraturčio teisės perleisti ar suvaržyti teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį nebuvo nagrinėta situacija, kai ginčas būtų kilęs dėl vieno kambario buto ar kitokių patalpų, kurių naudojimosi tvarkos faktiškai nustatyti negalima (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, CK 4.78 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-233/2010; Nr. 3-3-449/2011; Nr. 3K-3-498-248/2016). Šioje byloje ieškovės teisės dėl naudojimosi jai priklausančia buto dalimi ar jos valdymo lieka apribotos neapibrėžtam laikui, nes nutraukti buto panaudos sutarties kitas bendraturtis – atsakovės sūnus – nesutinka ir, tikėtina, niekada nesutiks, o buto naudojimosi tvarkos nustatyti neįmanoma.

1617.4.

17Abu bendraturčiai turi lygias nuosavybės dalis, jų teisės ir pareigos yra lygios, tačiau panaudos santykių tęsimas su atsakove priklauso tik nuo vieno bendraturčio. Tokiu būdu yra pažeidžiama ieškovės nuosavybės teisė, bendraturčių interesų derinimo bei proporcingumo principai ir CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas turtas panaudos, nuomos ar kitokios civilinės teisinės sutarties pagrindu buvo perduotas naudotis tretiesiems asmenims, nesant nustatyto naudojimosi termino, turėtų būti įtvirtinta bendraturčio teisė nutraukti sutartį ir nesant kito bendraturčio sutikimo, kai nustatyti naudojimosi tvarkos ginčo turtu dėl jo individualių savybių nėra galimybės. Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Dėl bendraturčio teisės nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto panaudos sutartį ir teismo precedento taikymo nagrinėjamoje byloje Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 28 punktą). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas). Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-248/2016, 13 punktas). Šios nuostatos yra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant dėl ieškovės pareikštų reikalavimų nutraukti jai bendrąja daline nuosavybės teise priklausančio objekto panaudos sutartį bei iš šio nekilnojamojo turto objekto iškeldinti atsakovę. Kasaciniame skunde kvestionuojamos šią bylą nagrinėjusių teismų išvados, jog, atsižvelgiant į tai, kad ginčo butas atsakovei naudotis pagal žodinę panaudos sutartį buvo perduotas abiejų bendraturčių sutikimu, sudaryta buto panaudos sutartis, nesant nustatytos šiuo butu naudojimosi tvarkos, negali būti nutraukta vieno bendraturčio valia. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad šią bylą nagrinėję teismai, darydami tokias išvadas, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktais išaiškinimais, nes bylų faktinės aplinkybės esmingai skiriasi, nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 buvo kilęs ginčas dėl turto, kuriam gali būti nustatyta naudojimosi tvarka, o šioje byloje ginčo objektas yra vieno kambario butas, kurio naudojimosi tvarkos nustatymas – atskirų buto patalpų paskyrimas kiekvienam iš bendraturčių naudoti atskirai – neįmanomas. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į nekilnojamojo turto objekto specifiką, t. y. kad ginčas vyksta dėl vieno kambario buto, kuriam racionali naudojimosi tvarka negali būti nustatyta. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės argumentus dėl netinkamo rėmimosi nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, visų pirma pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 17 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl ir teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Pažymėtina ir tai, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 59 punktas). Vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje bylose priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas). Nagrinėjamos bylos atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, netenkindami ieškovės pateikto ieškinio, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės kasacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojamas toks teismų elgesio modelis, taip pat įvertinusi šios bylos ir nurodytos civilinės bylos Nr. 3K-3-498-248/2016 esminių faktinių aplinkybių panašumus ir skirtumus, sprendžia, kad ieškovės kasaciniame skunde akcentuojami šios bylos ir nurodytos civilinės bylos aplinkybių skirtumai nėra esminiai ir neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai netinkamai kaip teismo precedentu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktais išaiškinimais. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė klausimus, be kita ko, dėl pastatų (negyvenamųjų patalpų), kurių dalis priklausė tos bylos ieškovui nuosavybės teise, panaudos ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir (arba) pasibaigusiomis, iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek nurodytoje byloje, kurioje priimta aptariama kasacinio teismo nutartis, esminės faktinės aplinkybės, kurios lemia teisinių santykių kvalifikavimą bei aktualių teisės normų (CK 4.75, 4.78 straipsnių) aiškinimą ir taikymą, yra tos, kad abiejose bylose yra pasisakoma dėl sutarties, kuria bendrosios nuosavybės teise valdomas objektas buvo perduotas bendraturčių sutarimu trečiajam asmeniui, nutraukimo galimybių, kai tokios galimybės siekia vienas bendraturtis. Dėl to ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktais išaiškinimais, atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pripažintina turinčia precedento galią, plačiau analizuotini pastarojoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai. Nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog, bendraturčiui savo dalį nuomojant, perduodant panaudai ar pan., teisiškai reikšminga aplinkybė yra tai, ar nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 33 punktas). Priklausomai nuo šios teisiškai reikšmingos aplinkybės (ne)buvimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje išskyrė dvi situacijas. Pirma, kasacinis teismas nurodė, jog bendraturčio dalis, turima bendrosios nuosavybės teise (idealioji dalis), gali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas (gali būti parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama), materialaus turto konkrečios dalys tokiais atvejais nenurodomos. Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.78 straipsnyje nurodyta išimtimi negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 31–33 punktai). Antra, kasacinis teismas pažymėjo, jog pagal CK 6.477 straipsnio 3 dalį, 6.629 straipsnio 2 dalį, tiek nuomos, tiek panaudos sutartimi perduodant daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis, tokioje sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas (panaudos davėjas) privalo perduoti nuomininkui (panaudos gavėjui). Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, sutartis laikoma nesudaryta. Bendrosios dalinės nuosavybės kontekste tai reiškia, kad bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu (patalpomis, statiniais) gali naudotis tretieji asmenys, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 35 punktas). Nurodytų išaiškinimų kontekste kasacinis teismas nutarties 40 punkte konstatavo, jog: nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus – teismo tvarka; tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi šiuo turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 40 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų motyvus, sprendžia, kad šią bylą nagrinėję teismai, nors ir pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktais išaiškinimais, tačiau juos netinkamai interpretavo bei taikė. Teisėjų kolegija, detalizuodama nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 40 punkte pateiktus išaiškinimus, pažymi, kad jame yra pateikti išaiškinimai dėl dviejų faktinių ir teisinių situacijų. Pirmoji situacija – atvejis, kai, nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas panaudos sutartimi buvo perduotas naudotis kitam asmeniui ir vienas iš bendraturčių vėliau reiškia valią dėl visos panaudos sutarties nutraukimo. Tokiu atveju sutartis, kuria visas bendrosios nuosavybės objektas perduotas naudotis kitam asmeniui, gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus – teismo tvarka. Jeigu bendraturčiai nepasiekia susitarimo dėl tokios sutarties nutraukimo, bendraturtis, manantis, kad sutarties nenutraukimas (tęsimas) pažeidžia jo teises, turi teisę pareikšti teisme reikalavimą dėl sutarties nutraukimo be kito (kitų) bendraturčio (bendraturčių) sutikimo. Antroji situacija – atvejis, kai, nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas panaudos sutartimi buvo perduotas naudotis kitam asmeniui ir vienas iš bendraturčių vėliau reiškia valią nutraukti sutarties dalį dėl jam tenkančios turto dalies. Tokiu atveju sutartis dėl šiam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos gali būti nutraukta, kai tarp bendraturčių yra nustatoma naudojimosi šiuo turtu tvarka, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2008). Minėta, bendrosios dalinės nuosavybės prigimtis, CK 4.75 straipsnio nuostatos apima ir bendraturčių pareigą valdant bendrą daiktą bendradarbiauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2014; 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2014) bei kartu priimti sprendimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto valdymo. Šiuo atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl bendraturčių bendru sutarimu sudarytos panaudos sutarties su atsakove nutraukimo, kai bendraturčiai iš esmės nesutaria dėl sudarytos sutarties (ne)nutraukimo. Taigi šiuo atveju ginčas iš esmės yra kilęs tarp bendraturčių dėl jiems bendrai priklausančio objekto naudojimo, valdymo bei nuosavybės teisių į jį įgyvendinimo tvarkos. Tokį kilusį ginčą, remiantis pirmiau minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, turi spręsti teismas (šios nutarties 35 punktas). Toks požiūris atitinka ir efektyvios teisminės gynybos reikalavimus, nustatant mechanizmą tarp bendraturčių išspręsti nesutarimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo. Teismų precedentų formavimas yra nuolatinis procesas, teismų praktika formuojama byla po bylos, ji plėtojama ir tobulinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2012; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 22 punktas), atsižvelgiant į kiekvienoje byloje kylančius naujus faktinio pobūdžio aspektus ir atsakant į naujus iškeltus teisinius argumentus. Plėtodama pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, bendrosios nuosavybės teisės prigimtis lemia tai, jog bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir turi būti ieškoma visiems priimtino sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019, 17 punktas). Tai savo ruožtu lemia, jog, spręsdami tokį kaip nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą dėl panaudos sutarties nutraukimo bei atsakovės iškeldinimo, teismai turi įvertinti bei pasverti bendraturčių interesus ir atsižvelgdami į nustatytas aplinkybes spręsti dėl pareikštų reikalavimų (ne)pagrįstumo. Teismas, spręsdamas aptariamo pobūdžio bendraturčių ginčą dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, turi siekti abiem šalims kuo priimtiniausio sprendimo, atsižvelgti į šalių nesutarimo priežastis, siekti, kad sprendimas dėl tolesnių prievolinių santykių tęsimo kuo labiau atitiktų šalių interesus ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismas taip pat turi bendraturčių interesus dėl panaudos sutarties tęsimo ir (ar) jos nutraukimo įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste bei pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto šiuo konkrečiu atveju pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo. Taigi šių aplinkybių kontekste teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus, juos pasverti bei išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai interpretavo ir taikė nurodytą teismo precedentą, neatskleidė ginčo esmės bei, atsižvelgiant į ginčo esmę (šios nutarties 36 punktas), nesprendė dėl byloje pareikštų reikalavimų (ne)pagrįstumo. Dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis). Konstatavus, kad teismai neatskleidė bylos esmės, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų.

21Dėl bylinėjimosi išlaidų Kasacinis teismas turėjo 8,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šių, kaip ir kitų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą.

22Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

Nutarė

23Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

24Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai