Byla 3K-3-536/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aloyzo Marčiulionio ir Egidijaus Laužiko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. K. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovėms N. K. ir M. T. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas, remdamasis CK 4.75, 4.81 straipsniais, ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė nustatyti naudojimosi 0,61 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) tvarką pagal jo parengtą planą; ieškovui pagal turimą 41/61 dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje paskirti naudotis 0,41 ha žemės sklypu, plane pažymėtu „A“, atsakovėms – pagal jų turimas po 10/61 dalis – paskirti naudotis 0,20 ha žemės sklypu, plane pažymėtu „B“; pripažinti atsakovėms teisę patekti į joms paskirtą sklypą per ieškovo sklypo dalyje esantį kelią; priteisti 320 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas nurodė, kad šalys paveldėjo 0,61 ha žemės sklypą, yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai. Kadangi bendraturčiai nesutaria dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, ji nustatytina teismo tvarka; ieškovas prašė paskirti jam naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje yra jam priklausantis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, taip pat dalį pievos, atsakovėms – kitą sklypo dalį, užimtą pieva.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo bei nutarties esmė

6Varėnos rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad, atidalijant bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės, daiktas turi būti padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai (CK 4.80 straipsnio 2 dalis); dėl to atidalijimo siekiantis bendraturtis turi įrodyti jo siūlomo atidalijimo būdo priimtinumą; nustatant naudojimosi daiktu tvarką, negali būti pažeisti bendraturčių teisės ir teisėti interesai, nustatyti CK 4.93 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalauja paskirti jam naudotis ta sklypo dalimi, kurioje yra jam priklausantys pastatai; tuo tarpu atsakovės bendrame sklype statinių neturi. Dėl to teismas pripažino, kad šiuo atveju, dalijant žemės sklypą, be šalių nurodomų argumentų, būtina nustatyti kitas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo požiūriu turinčias reikšmės aplinkybes, t. y. remtis bendraisiais žemės teisinius santykius reglamentuojančiais Žemės įstatyme ir kituose norminiuose teisės aktuose įtvirtintais principais ir reikalavimais. Ištyręs ieškovo parengtą padalijimo planą pagal nustatytus reikalavimus, įvertinęs, ar juo nepažeidžiami šalių interesai, ar šalims skiriami sklypai atitinka faktinį jų naudojimą, yra patogūs ir racionalūs, o padalijimo būdas ekonomiškas, teismas priėjo prie išvados, kad šis planas nėra racionalus žemėnaudos formavimo požiūriu, taip pat neatitinka atsakovių interesų. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad šis planas yra priimtinausias šalims, kad nepadarys neproporcingos žalos turto paskirčiai. Atsakovėms siūloma sklypo dalis yra upės užliejama vietovė; teismas laikė, kad ieškovas nepaneigė atsakovių argumento, jog plane pažymėtu ir ieškovui priskirto sklypo dalyje esančiu keliu atsakovėms apsunkinama galimybė joms privažiuoti į savo sklypo dalį. Teismas sutiko su atsakovių argumentu, kad joms siūloma sklypo dalis yra žemesnėje, palyginus su kita sklypo dalimi, kuri yra aukštesnėje, vietoje, todėl yra drėgnesnė, be to, teismas pažymėjo, jog atsakovės siūlė suformuoti joms du žemės sklypus: vieną – aukštesnėje sklypo vietoje, kuri neužimta ieškovo statiniais, o kitą – arčiau upės. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog siūlymas suformuoti atsakovėms jų sklypo dalis prie upės, yra proporcingiausias ir racionaliausias ir nepažeidžia atsakovių interesų, todėl priėjo išvadą, kad bendraturčiai, įgyvendindami teises, turi kartu prisiimti tam tikrus nepatogumus, lygiai kaip ir privalumus. Teismas taip pat nurodė, kad sodas, esantis ieškovo prašomoje jam priskirti sklypo dalyje, negali turėti įtakos ginčui dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypais išspręsti, nes, kaip pripažino ir šalys, sodu gali naudotis visi bendraturčiai, tai yra senelių palikimas, be to, toks bendraturčių elgesys atitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Teismas taip pat pažymėjo, kad šalys apie servitutą nurodo tik bendrąja prasme, kaip kelio servitutą, tačiau pagal CK 4.126 straipsnį servitutas nustatomas, kai šalys nesusitaria; tuo tarpu jos nurodo, kaip būtų patenkama į joms priskirtus žemės sklypus.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 29 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo atsakovėms po 590 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo parengtas atidalijimo planas nėra racionalus žemėnaudos ir atsakovių interesų požiūriu, kad ieškovas neįrodė, jog siūlomas atidalijimo būdas nepažeis atsakovių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys žalos turto paskirčiai ir atitiks šalių interesus. Ta aplinkybė, kad žemės sklype esantys pastatai priklauso tik ieškovui, kolegijos vertinimu, nereiškia, jog jam priklausanti visa 0,41 ha sklypo dalis turi būti paskirta naudotis geriausioje vietoje, t. y. prie statinių; bylos duomenimis, įmanomi ir kiti sklypo padalijimo variantai, juos siūlo atsakovės kitoje byloje. Kolegija laikė, kad nėra pagrindo remtis VĮ Registrų centro sudarytu namų valdos planu, iš kurio matyti, jog apie žemės sklype esančius pastatus yra atskirai išskirtas žemės sklypas, ir šį sklypą skirti naudotis ieškovui, o atsakovėms – pievą; kolegijos vertinimu, žemės sklypas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip būtų pažeistas atsakovių nuosavybės neliečiamumo principas, atidalijimas neatitiktų faktinio sklypų naudojimo, be to, kolegija nenustatė byloje esant įrodymų apie tai, kad visa ieškovui priklausanti žemės sklypo dalis yra išdėstyta prie statinių. Kolegija laikė, kad ginčui išspręsti netaikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą, priteisti 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Teismai netinkamai taikė Žemės įstatymo (2004 m. liepos 15 d. Nr. I–1607 redakcija) 9 straipsnio 2 dalį, taip pat kitų žemės teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pažeidė CPK 185, 197 straipsnių reikalavimus dėl įrodymų ir jų vertinimo, nesilaikė CPK 12, 13 straipsniuose įtvirtintų rungimosi ir dispozityvumo principų. Teismai nepagrįstai nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – VĮ Registrų centro sudaryto namų valdos plano, kuriame apie žemės sklype esančius pastatus atskirai nuo pievos išskirtas ir suformuotas žemės sklypas, naudojamas statiniams funkcionuoti. Šis planas atitinka teisės aktuose nustatytą namų valdos formavimo tvarką. Pagal nurodyto įstatymo ir žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintas Žemės sklypų formavimo ir pertvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) namų valdos sklypas turi būti formuojamas taip, kad į jį patektų sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai. Teismai nesivadovavo nurodytais teisės aktais, kuriais remdamasis ieškovas pateikė žemės sklypo padalijimo planą : sau naudotis nurodė tą sklypo dalį, kurioje yra jam priklausantys pastatai, atsakovėms, neturinčioms statinių, siūlė laisvą sklypo dalį. Atsakovių siūlymas suformuoti joms du sklypus, vienas iš jų įsiterptų į namų valdą, kitas būtų žemesnėje sklypo dalyje, pažeistų Taisyklėse reglamentuotą žemės sklypo formavimo tvarką ir neatitiktų namų valdos sampratos; atsakovių nurodomoje laisvoje aukštesnėje sklypo dalyje auga vaismedžiai, yra kiemas, todėl akivaizdu, kad tokiu atveju namų valda liktų be kiemo, dalies sodo, taip būtų pažeistas namų valdos funkcionalumas, padaryta neproporcinga žala jos paskirčiai. Teismų išvada dėl ieškovo siūlomo žemės sklypo padalijimo plano neracionalumo, neatitikties žemėnaudos formavimo principams laikytina nepagrįsta, nes siūlomas planas parengtas pagal nurodytų įstatymo ir teisės aktų reikalavimus. Ieškovo siūloma atsakovėms žemės sklypo dalis yra lygiavertė ieškovo daliai, nes visas ginčo sklypas, remiantis VĮ Registrų centro išrašu, yra suformuotas kaip namų valda, todėl jos, kaip namų valdos, visa vertė rinkoje yra vienoda, teismų išvada dėl žemės sklypų dalių netolygios vertės yra nepagrįsta. Aplinkybė, kad į pievas negalima privažiuoti automobiliu, yra nereikšminga ir žemėnaudos funkcinės paskirties požiūriu negali būti vertinama esmine bendraturčių nelygybe; visi kaimo gyventojai, turintys pievas toje vietovėje, negali naudotis automobiliais būtent dėl reljefo ypatumų, jie eina bendru kaimo taku. Atsakovės neparengė žemės sklypo padalijimo plano, jų pasiūlymai buvo tik žodiniai, kartu nepaneigė ieškovo pasiūlyto plano tinkamumo, todėl teismai neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovo parengtas planas yra netinkamas bei neracionalus atsakovių interesų požiūriu. Ši teismų išvada prieštarauja teismų praktikai bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

112. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnyje reglamentuotą tvarką dėl naujų įrodymų priėmimo; atsakovės nepateikė pirmosios instancijos teismui savo parengto žemės sklypo padalijimo plano ir neįrodė, kad ieškovo parengtas ir nepriimtinas atsakovėms dėl to, kad yra blogesnis ir pažeidžia jų interesus. Pagal procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, atsakovės turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų atsikirtimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, priėmęs atsakovių pateiktus naujus įrodymus – P. Į. „Badlava“ pažymą ir geodezinį planą, kuriais įrodinėjama aplinkybė apie atsakovėms siūlomą blogesnį žemės sklypą, pažeidė CPK 314 straipsnio normą, nes šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui; kartu pažeisti CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtinti šalių rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai.

123. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šiais atvejais įstatymas nustato tam tikrą žalos padarymą, bet žala turi būti proporcinga; padaroma žala neproporcinga, kai ši aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui, praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Dėl to sutinkant, kad atsakovių nurodomi žemės sklypo reljefo ypatumai joms tenkančioje žemės sklypo dalyje ir padaro joms tam tikrą žalą, tačiau ši žala yra proporcinga; tokia žala yra pateisinama ir galima. Ieškovas teikė žemės sklypo padalijimo planą, laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų namų valdai; plane nurodoma po atidalijimo ieškovui tenkanti žemės sklypo dalis skirta namų valdai funkcionuoti, joje esantiems ir ieškovui nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir prie jų esančiam kiemui, sodui eksploatuoti. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai nesirėmė teisės aktais apie namų valdą.

134. Teismai, atmesdami ieškovo ieškinį, nepagrįstai netaikė Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3, 4 punktų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 5, 8 punktų; atsisakę nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą, pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, taip pat nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytais principais. Pagal nurodyto įstatymo 9 straipsnio 3, 4 punktus bendraturčiams parduodami jų faktiškai naudojami žemės sklypai; toks reglamentavimas įtvirtintas ir Vyriausybės nutarime; kai gyvenamasis namas yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tai ir žemės sklypas formuojamas bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis; kadangi šiuo atveju žemės sklype esantys statiniai priklauso tik ieškovui, tai aplink juos suformuotas ir faktiškai ieškovo naudojamas žemės sklypas, skirtas namų valdai funkcionuoti, skirtinas naudotis tik ieškovui, nes priešingu atveju tai prieštarautų nurodytiems teisės aktams. Be to, ieškovo parengtas sklypo padalijimo planas atitinka nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, būtina atsižvelgti į faktinį žemės naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004, 2004 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-246/2004)). Atsakovės faktiškai ginčo sklype negyveno, dalį jo paveldėjusios, niekada juo nesinaudojo; tuo tarpu ieškovas šiuo paveldėtu turtu naudojasi nuo 2000 m. rugsėjo 20 d. Šiuo atveju reikšminga testatorės M. A. V. valia palikti ieškovui namą su ūkiniais pastatais bei prie jų esantį žemės sklypą, taip pat tai, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nusistovėjusi seniai. Atsakovės paveldėjo tik žemės sklypą, testatorė O. K. niekada neturėjo ginčo sklype statinių, todėl negalėjo naudotis prie kitai testatorei nuosavybės teise priklausančių statinių esančia žeme. Dėl to faktiniai naudojimosi tam tikromis žemės sklypo dalimis santykiai buvo susiklostę palikėjoms esant gyvoms.

145. Teismai nepagrįstai netaikė CK normų apie pagrindinius, antraeilius daiktus; nagrinėjamu atveju žemės sklypą laikant pagrindiniu daiktu, o statinius ir visa, kas yra žemės sklype, laikant priklausiniais, pripažintina, kad, įgyjant statinius namų valdoje, įgyjama papildoma teisė į namų valdos žemės sklypo žemėnaudos teisę. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, ieškovas parengė namų valdos padalijimo planą – sau nurodęs skirti žemę aplink statinius, o atsakovėms, jų neturinčioms, statiniais neužimtą sklypo dalį.

15Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovės prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, jog atsakovės teismui nesiūlė naudojimosi žemės sklypu tvarkos varianto; atsakovės siūlė skirti joms naudotis sklypo dalimi, esančia aukštesnėje vietovėje, ieškovui tokiu atveju liktų daugiau kaip 3/4 dalys nurodytos sklypo dalies, kuri atitiktų namų valdos sampratą bei funkcionalumą. Kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad viso žemės sklypo dalys yra lygiavertės; viso žemės sklypo paskirtis – individualiems namams–statiniams statyti ir eksploatuoti, todėl akivaizdu, kad nėra galimybių šią paskirtį įgyvendinti pievoje. Be to, bylos duomenimis įrodyta, kad nei pievoje, nei šalia jos, nei ginčo žemės sklypo aukštesnėje dalyje kelio nėra; taip kaip nėra ir kaimo tako, todėl nepagrįstai kasaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybė dėl įvažiavimo į atsakovėms skirtiną sklypo dalį, nelaikytina kaip įtvirtinanti šalių nelygybę; ieškovo siūlomas būdas per viršutinę sklypo dalį patekti prie atsakovėms siūlomo sklypo neįgyvendintinas, nes dėl didelio sklypo nuolydžio transporto priemone važiuoti neįmanoma. Kasatoriaus nurodytų Žemės įstatymo 9 straipsnio 3, 4 punktai, taip pat Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 5, 8 punktai nagrinėjamu atveju netaikytini, nes nurodytos normos reglamentuoja žemės sklypų pardavimą ar pertvarkymą. Kasacinio skundo argumentas dėl CPK 314 straipsnio pažeidimo yra atmestinas, nes būtinumas pateikti naujus įrodymus iškilo todėl, kad apeliantas nesutiko su jo atstovių pirmosios instancijos teisme pripažintomis bylos aplinkybėmis. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovas turi teisę naudotis visa prie statinių ir šalia jų esančia žeme ginčo sklype. Priešingai nei teigia kasatorius, šalys faktiškai žemės sklypu dar nesinaudoja. Kasatorius neįrodė ir nepagrindė, kodėl jam būtina skirti visą turimą žemės dalį prie statinių. Jo argumentas, kad turi teisę, be statinių, naudotis ir sodu, daržu, nes žemė yra pagrindinis daiktas, o visa kita ant žemės – jos priklausiniai, nepagrįstas, nes sodas ir daržas gali egzistuoti savarankiškai, jie nėra skirti statiniams aptarnauti, todėl į vaismedžius gali pretenduoti ir atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovo parengtas padalijimo planas nėra tinkamas, racionalus. Ieškovas, siūlydamas atsakovėms naudotis sklypo dalimi – įkalne ir pieva, įtvirtina bendraturčių nelygybę, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas yra vientisas, turi unikalų numerį ir kitus rekvizitus, kasatoriaus argumentai apie atskirą, tik jam skirtą sklypą prie pastatų, yra visiškai nepagrįsti. Duomenys apie faktinę žemėnaudą rodo, kad seneliai, tarp jų ir O. K., naudojosi visu žemės sklypu.

16IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

17Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso privačios namų valdos žemės sklypas, kurio plotas 0,61 ha. Žemės sklype yra ieškovui nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir priklausiniai; atsakovės sklype pastatų neturi. Bendraturčiams nesutarus dėl naudojimosi žemės sklypu, ieškovas prašė teismo nustatyti naudojimosi tvarką pagal jo parengtą planą, paskirti jam naudotis 0,41 ha žemės sklypo dalimi, kurioje yra jam priklausantys pastatai, taip pat dalį pievos, atsakovėms – kitą 0,20 ha sklypo dalį, užimtą pieva. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovių priešieškinį, nurodęs, kad priešieškinio priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Teismai pripažino, kad ieškovo parengtas planas yra neracionalus žemėnaudos formavimo požiūriu, taip pat neatitinka atsakovių interesų.

18V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

20Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų

21Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o CK 4.81 straipsnyje – naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka. Šalys yra bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiai. Nesutarus dėl naudojimosi bendru 0,61 ha privačios namų valdos žemės sklypu tvarkos, ieškovas, remdamasis CK 4.75 ir 4.81 straipsniais, pareiškė ieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal jo projektą.

22Naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai. Teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojantį CK 4.80 straipsnį ir kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl šio straipsnio teisės normos netinkamo taikymo.

23CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kitais atvejais atidalijamas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia.

24Ginčas dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas remiantis CK 4.80 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais, į tai svarbu atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą pagal CK 4.80 straipsnį ar 4.81 straipsnį.

25Dėl materialinės ir procesinės teisės normų taikymo nustatant naudojimosi žemės sklypu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką

26Nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką pirmiausia atsižvelgiama į CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatytą proporcingumo kriterijų, t. y. į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Žemė yra ypatingas nuosavybės teisės objektas. Žemės įstatyme nustatyti bendrieji žemės santykių teisinio reguliavimo principai išreiškia viešąjį interesą, kad žemė būtų tinkamai naudojama. Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai (Žemės įstatymo 1 straipsnis). Šiais principais būtina vadovautis taikant Žemės įstatymo ir kitų įstatymų, taip pat poįstatyminių teisės aktų normas, reglamentuojančias žemės santykius, taip pat nustatant kriterijus konkrečiam ginčui dėl sklypo dalių paskyrimo bendraturčiams naudotis spręsti. Nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, pažymėtinas Žemės įstatyme įtvirtintas siekis žemės santykiuose vadovautis patogumo, žemėtvarkos racionalumo, bendraturčių teisių apsaugos kriterijais. Tai reiškia, kad, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais. Teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

27Teismas, vertindamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą, taip pat žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę; ją įgyvendindamas, teismas vadovaujasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Juos taikant įvertinamos aplinkybės apie bendraturčio esminį interesą naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, tarp bendraturčių susiklostę faktiniai žemės naudojimo santykiai, ar siūloma tvarka nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų jiems tenkančios naudotis dalies vertingumo požiūriu, įskaitant tai, ar dalys lygiavertės pagal funkcinę paskirtį.

28CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, ir daug šios kategorijos civilinėse bylose spręstinų fakto bei teisės klausimų įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, bet aktyviai siekti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Svarbu, kad atsakovo teisinė pozicija būtų tinkamai išdėstyta atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje, jeigu jam nepriimtina ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka. Tokiose bylose akivaizdus ieškinio ir priešieškinio tarpusavio ryšys, juos kartu nagrinėjant ir lyginant galima išsamiai išnagrinėti byloje turinčias reikšmės aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal vieno bendraturčio ieškinį, pripažino, kad ieškovo parengtas planas nėra visiškai racionalus žemėnaudos ir atsakovių interesų požiūriu. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad, atsakovėms nepateikus savo projekto, liko teismo neišspręsta, koks naudojimosi žemės sklypu variantas yra optimaliausias, tinkamiausias, racionaliausias. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovių priešieškinį vadovaudamasis CPK 143 straipsnio 1 dalimi. Aiškinant CPK 143 straipsnio 1 dalies normą pripažintina, kad nagrinėjamos kategorijos bylose ir tuo atveju, kai priešieškinys pareikštas teismui jau priėmus nutartį skirti bylą nagrinėti teisme, yra pakankamas pagrindas manyti, jog priešieškinio priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tas faktas, kad bylą nagrinėjant tiriami, lyginami ir vertinami abiejų šalių parengti skirtingi žemės sklypo naudojimo variantai, yra svarbi prielaida bendraturčių ginčui kuo greičiau ir teisingai išnagrinėti.

29Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teisme yra užvesta byla pagal atsakovių ieškinį, kuris šioje byloje buvo teikiamas kaip priešieškinys ir teismas atsisakė jį priimti. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad, ieškovo variantą pripažindamas nepriimtinu, teismas remiasi ir tais faktiniais bei teisiniais argumentais, kuriuos atsakovės buvo nurodžiusios priešieškinyje. Esama situacija patvirtina, kad tik kartu nagrinėjant bendraturčių teisme pareikštus reikalavimus galima visapusiškai ištirti ir įvertinti kiekvienos ginčo šalies parengtą naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektą bei argumentus, kuriais viena ir kita šalis grindžia savo pasirinkimą. Byloje esant tinkamai parengtiems skirtingiems naudojimosi žemės sklypu projektams, teismas turi daugiau galimybių spręsti, kuris variantas yra priimtinesnis žemėnaudos, ieškovo ir atsakovių nuosavybės teisių ir teisinio intereso apsaugos požiūriu, tiriant abiejų šalių parengtus projektus lengviau rasti šalims priimtiną kompromisinį sprendimą.

30Teisėjų kolegija sprendžia, kad, be pakankamo teisinio pagrindo teismui atsisakius priimti priešieškinį ir bylą nagrinėjant pagal vienos ginčo šalies ieškinį, nebuvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčo išsprendimui turinčios reikšmės aplinkybės (CPK 185 straipsnis); iš dalies pagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl rungimosi ir dispozityvumo principų pažeidimo (CPK 12, 13 straipsniai). Procesinės teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisingo sprendimo priėmimui, visapusiškai neištyrus byloje turinčių reikšmės aplinkybių, galėjo būti netinkamai taikytos materialinės teisės normos, todėl pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Vadovaujantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktu skundžiami abiejų instancijų procesiniai sprendimai naikintini. Konstatavus šį kasacijos pagrindą, nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai dėl jame nurodytų materialinės teisės normų netinkamo taikymo. Byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti. Civilinės bylos pagal atsakovių ieškinį dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo buvimas pirmosios instancijos teisme yra pagrindas teismui vadovaujantis CPK 136 straipsnio 4 dalimi spręsti klausimą dėl šių bylų sujungimo.

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

32Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti Varėnos rajono apylinkės teismui.

33Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas, remdamasis CK 4.75, 4.81 straipsniais, ieškiniu ir patikslintu... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo bei nutarties esmė... 6. Varėnos rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovas prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m.... 10. 1. Teismai netinkamai taikė Žemės įstatymo (2004 m. liepos 15 d. Nr.... 11. 2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnyje... 12. 3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį,... 13. 4. Teismai, atmesdami ieškovo ieškinį, nepagrįstai netaikė Žemės... 14. 5. Teismai nepagrįstai netaikė CK normų apie pagrindinius, antraeilius... 15. Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovės prašo jį atmesti,... 16. IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės... 17. Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso privačios namų valdos... 18. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime... 20. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų... 21. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir... 22. Naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios... 23. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę... 24. Ginčas dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas... 25. Dėl materialinės ir procesinės teisės normų taikymo nustatant naudojimosi... 26. Nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką pirmiausia atsižvelgiama... 27. Teismas, vertindamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu... 28. CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės... 29. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos... 30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, be pakankamo teisinio pagrindo teismui... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir... 33. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...