Byla 2K-79/2012
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio

22 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimu.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, ši bausmė subendrinta su Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendį.

4Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti V. T. ir A. P., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

5Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliaciniai skundai atmesti.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

Nustatė

7M. K. kartu su V. T. nuteisti už tai, kad A. P., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, siekė priversti nukentėjusįjį D. T. perduoti

88000 Lt, būtent: 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu metu, bute, esančiame Panevėžyje, ( - ), nusikaltimo vykdytojui V. T. melagingai nurodė, kad D. T. jai skolingas 8000 Lt, apibūdino nukentėjusiojo išvaizdą, nurodė jo gyvenamąją vietą, darbovietės adresą, automobilio markę, ir liepė priversti nukentėjusįjį perduoti 8000 Lt, taip kurstė turto prievartavimą. Praėjus kiek laiko, 2009 m. liepos 1 d., apie 14 val., paminklų dirbtuvių teritorijoje, esančioje Panevėžyje, Smėlynės g. 162, V. T., veikdamas bendrininkų grupe su M. K. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą – grasindami sudeginti D. T. namus, susidoroti su jo šeimos nariais, nenustatytam asmeniui sudavus vieną smūgį kumščiu D. T. į veidą, reikalavo iš nukentėjusiojo 8000 Lt; taip A. P. sukurstė turto prievartavimą iš nukentėjusiojo D. T., o V.T. ir M. K., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, savavaldžiavo, t. y. savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą A. P. tariamą teisę dėl D. T. 8000 Lt skolos.

9Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo pakeisti teismų sprendimus, skirti švelnesnę bausmę arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

10Nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas, grįsdamas M. K. kaltę, rėmėsi nukentėjusiojo D. T. pirminiais parodymais, tačiau abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į 2010 m. rugpjūčio 2 d. akistatos su D. T. metu, nukentėjusiojo duotus parodymus, kad kasatorius jokio smurto nenaudojo tik pasakė, kad „jei skolingas, grąžink pinigus per savaitę“. Taigi, nuteistojo manymu, byloje nėra neginčijamai įrodyta, kad jis būtų panaudojęs prieš nukentėjusįjį D. T. fizinę ar psichinę prievartą, todėl jo veiksmai nesudaro pagrindo apkaltinti jį įvykužius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismai nevertino įrodymų visumos, jį teisinančių įrodymų ir dėl to padarė neteisingas išvadas, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalį.

11Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą kasatorius padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Veždamas automobiliu V. T. ir H. Z. į nusikaltimo vietą, jis apie tikruosius jų ketinimus nežinojęs. Jo veiksmai nesudaro pagrindo išvadai, kad jis pritarė prievartiniams veiksmams, siekiant patenkinti turtines pretenzijas. H. Z. bei V. T. fizinis ir psichinis smurtas buvo panaudotas po to, ir tai vertintina kaip šių bendrininkų pirminio susitarimo (pradiniai visų veiksmai įvykio vietoje ir konkrečiai jo pasakymas „jei skolingas, grąžink pinigus per savaitę“ buvo taikaus pobūdžio) ribų peržengimas. Pirmosios instancijos teismas aprašomojoje dalyje visiškai neaptarė bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, taip pažeisdamas BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimus. Teismas, nuteistojo manymu, atsižvelgęs į faktines aplinkybes, galėjo nepripažinti bendrininkavimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir skirti švelnesnę bausmę, nes jis apibūdinamas patenkinamai, pripažintas 40 proc. nedarbingas. Be to, nuteistasis pažymi, kad teismas, remdamasis BK 56 straipsniu, paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, daug griežtesnę negu tiems, kurie aktyviais veiksmais vykdė nusikaltimą. Jo manymu, BK 56 straipsnyje esanti sąvoka „paprastai“ nėra imperatyvi ir teismas gali pasirinkti neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas neaptarė motyvų, kodėl neskyrė BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės arešto.

12Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.

13Prokurorė nurodo, kad dauguma nuteistojo argumentų susiję su faktinių bylos aplinkybių analize, liudytojų parodymų vertinimu. Tačiau tai, pasak prokurorės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, BPK 20 straipsnis pažeistas nebuvo.

14Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnį kyla tais atvejais, jeigu atsiranda šioje normoje numatytos pasekmės. Byloje pagrįstai nustatyta, kad kasatorius žinojo ir aiškiai suprato savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir tikrąjį galutinį rezultatą (tikslą). Pasak prokurorės, M. K. veiksmų kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, kokiu balso tonu nuteistasis išreiškė reikalavimą nukentėjusiajam grąžinti pinigus. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad susidariusioje situacijoje jis turėjo pakankamai realų pagrindą bijoti dėl psichinio smurto panaudojimo galimumo, tai patvirtina ir nenustatyto asmens panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį. Visi šie veiksmai patvirtina, kad nuteistieji veikė bendrai, savavališkai, tyčia vykdė ginčijamą, nerealizuotą A. P. tariamą teisę dėl 8000 Lt dydžio D. T. skolos.

15Nors kasatorius prašo bylą grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tačiau tam jis nenurodo jokių argumentų, o iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjant bylą buvo atsakyta į visus apeliacinio skundo motyvus. Švelninti M. K. paskirtos bausmės nėra pagrindo, nes skiriant ją įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

16Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.

17Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

18Nuteistasis ginčija veikos kvalifikavimą, nesutikdamas su atliktu įrodymų vertinimu. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Norint inkriminuoti šią veiką būtina nustatyti buvus savavaldžiavimą ir kad tai buvo daroma specifiniu būdu – panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtis reikalauja, kad būtų nustatytas objektyvusis požymis – savavališkas vykdymas ginčijamos, bet nerealizuotos savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės, taip pat didelės žalos padarymo požymis ir psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo faktas. Be to, inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

19Iš nustatytų veikos aplinkybių matyti, kad iš nukentėjusiojo D. T. buvo reikalaujama grąžinti tariamą 8000 Lt skolą A. P.; reikalavimai grąžinti skolą buvo lydimi grasinimų susidoroti, pakenkti jo šeimai ir nuosavybei, be to, buvo panaudotas fizinis smurtas – suduotas smūgis į veidą. Nustatyta, kad prie nukentėjusiojo buvo priėję trys vyrai – V. T., M. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vienas iš jų sudavė nukentėjusiajam smūgį, o kiti išsakė reikalavimus atiduoti tariamą skolą, paremtus grasinimais. Nors jų veiksmai nebuvo visiškai analogiški, tačiau visi jie buvo išreikšti siekiant vieningo tikslo – įbauginti asmenį priverčiant jį atiduoti pinigus. Nors nuteistasis teigia, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog jis būtų panaudojęs prieš nukentėjusįjį D. T. fizinę ar psichinę prievartą ir dėl to jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK

20294 straipsnio 2 dalį, tačiau tokie teiginiai neteisingi ir nepagrįsti. Bylos duomenys aiškiai patvirtina, kad M. K., nors tiesiogiai fizinės ar psichinės prievartos nenaudojo, bet, suvokdamas kitų bendrininkų veiksmų neteisėtą pobūdį ir tikslą, pritarė tokiems veiksmams, savo dalyvavimu prisidėjo prie kitų vykdytojų veiksmų sumanymo ir nėra nustatyta, kad būtų išreiškęs nepritarimą atliekamiems neteisėtiems reikalavimams prieš nukentėjusįjį. Be to, byloje nustatyta, tą patvirtino ir pats nuteistasis, kad jis nukentėjusiajam taip pat išsakė reikalavimą grąžinti pinigus. Taigi visų asmenų veiksmų visuma atitiko bendro sumanymo tikslus, buvo kryptinga ir vieninga. Vien žodžių pasakymo tonas, negali būti pagrindas konstatuoti faktą dėl baudžiamosios atsakomybės nebuvimo. Grasinimas gali būti išsakomas ir ramiu tonu, svarbu tai, kokia išsakytų žodžių turinio prasmė ir koks jų sakymo tikslas. Kaip teisingai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, kokiu balso tonu nuteistasis išreiškė reikalavimą nukentėjusiajam grąžinti pinigus, bet kuriuo atveju šio reikalavimo esmė buvo taip paveikti nukentėjusįjį, kad šis perduotų savo pinigus A. P..

21Nuteistojo argumentas dėl netinkamai vertintų liudytojų parodymų yra atmestinas, nes iš teismų sprendimų matyti, kad S. J. ir N. S. parodymai buvo vertinami tiek, kiek jie patvirtina kitas bylos aplinkybes. Šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais, kuriuose nurodoma, kad prie jo buvo trys vyrai, visi jie šaukė ir kėlė baimę nukentėjusiajam. Teismas šiais parodymais rėmėsi teisingai, nes nėra duomenų, kad jie būtų gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o juos vertino lygindamas su kitais bylos duomenimis. Liudytojų parodymai patvirtino, kad būtent visi trys vaikinai aiškinosi santykius su D. T., be to, tą nurodė ir pats nukentėjusysis. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus, jų nesuabsoliutino, vertino visų kitų bylos duomenų kontekste ir BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį reikalaujant grąžinti tariamą skolą buvo panaudota fizinė (nenustatyto asmens smūgio sudavimas į veidą) ir psichinė (grasinimai jam ir šeimos nariams fiziniu susidorojimu, turto sunaikinimu) prievarta, toks veikos darymo būdas rodo didesnį jos pavojingumą. Tokie veiksmai, kai savavaldžiavimas padaromas panaudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstami nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2011, 2K-167/2008, 2K-464/2007). Šioje byloje buvo nustatyti visi reikalingi požymiai, atitinkantys BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, todėl darytina išvada, kad teismas veiką kvalifikavo tinkamai ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai.

22Dėl bendrininkavimo ir bausmės skyrimo

23Kasatoriaus teiginys, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe, neturėjo būti pripažinta, yra atmestinas.

24Nors nuteistasis neigia, kad dalyvavo padarant veiką, teigia nežinojęs, kodėl jo draugai važiuoja pas D.T., ir veikos darymo metu stovėjęs atokiau nuo nukentėjusiojo, tačiau tokie jo teiginiai prieštarauja bylos aplinkybėms ir teismų yra motyvuotai paneigti. Nors nustatyta, kad M. K. nedalyvavo, kai A. P. sukurstė V.T. dėl pinigų išreikalavimo iš D. T., tačiau vien tai nešalina M. K. atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad bendrininkavimas suprantamas kaip tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą atskleidžia objektyvių ir subjektyvių požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje dalyje bendrai nusikalstamai veikai padaryti. Taip pat svarbu, kad bendrininkų susitarimas gali vykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje – kol bus pasiektas norimas rezultatas.

25Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M. K. pinigų reikalavimo metu iš D. T. buvo šalia jo ir kitų nusikalstamos veikos vykdytojų, pats atvežė kitus bendrininkus į įvykio vietą, be to, pats išreiškė žodžiu reikalavimą grąžinti pinigus. Tokie nustatyti kasatoriaus veiksmai prieštarauja jo teiginiui, kad jis nežinojo apie kitų jo draugų tikslus ir stovėjo nuo nukentėjusiojo atokiau. M. K. prisidėjimas prie nusikalstamos veikos darymo teismų neginčytinai nustatytas, bylos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius savo aktyviais veiksmais dalyvavo realizuojant veiką ir suprato jos pavojingumą bei priešingumą teisei. Nėra nustatyta duomenų, kurie liudytų apie tai, jog M. K. nesuvokė, kokiu tikslu jo draugai atvyko pas D. T.. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, gali nepripažinti jos atsakomybe sunkinančia. Taigi pagal šią normą akivaizdu, kad, nustačius bendrininkavimą, bendra taisyklė yra ta, jog ši aplinkybė laikoma sunkinančia atsakomybę, ir tik tam tikrais išimtiniais atvejais teismas gali nuspręsti bendrininkavimo nelaikyti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes teismai teisingai vertino, kad M. K. bendrininkavimas darant savavaldžiavimą pasunkino veiką, nes vieną nukentėjusįjį apsupo net trys asmenys, taip sukeldami jam didesnį baimės įspūdį ir pavojaus jausmą, visi reikalavo grąžinti tariamą skolą, grasino fiziniu susidorojimu. Esant tokioms aplinkybėms pritartina teismų išvadoms, kad šiuo atveju bendrininkavimas pripažintinas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, turinčią įtakos ir bausmės skyrimui.

26Nuteistojo manymu, teismai neteisingai suprato BK 56 straipsnį ir jį taikydami jam paskyrė daug griežtesnę bausmę, negu tiems, kurie aktyviais veiksmais vykdė nusikaltimą.

27Teismas pažymi, kad bausmės skyrimas reikalauja kiekvieno nuteistojo situaciją vertinti individualiai. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ne tik į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, bet ir į kaltininko asmenybę bei į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sankcijos ribos nuo arešto iki penkerių metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas M. K. paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teismas sprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę motyvavo tuo, kad M. K. nusikalto būdamas recidyvistu, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – bendrininkų grupė. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui, labai išsamiai pasisakė dėl bausmės skyrimo teisėtumo ir teisingumo. Tai, kad M. K. buvo paskirta griežtesnė bausmė, palyginti su kitais bendrininkais, nereiškia teisingumo principo nesilaikymo, nes individualizuojant bausmę teismas turėjo vertinti ir individualias asmenį apibūdinančias savybes, kurios lėmė bausmės griežtumą. Nors kasatorius ir teisus, kad žodis „paprastai“, nurodytas BK 56 straipsnyje, nėra imperatyvi nuoroda, tačiau sprendimo teisė esant pripažintai aplinkybei, kad asmuo yra recidyvistas, yra suteikta tik teismui ir tik jis vertindamas bylos aplinkybių visumą, svarbią bausmės individualizavimui, renkasi, ar skirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, ar ne. Taigi, vien pripažinimas, kad nuoroda nėra imperatyvi, nereiškia, jog teismas šiuo atveju neteisingai pritaikė įstatymą. Iš bylos aplinkybių susidaro priešingas įspūdis, nes teismas teisingai įvertino faktą, jog M. K. buvo teistas ne kartą ir, nors jam nuolat būdavo skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, jis vėl nusikalsdavo, kartais net neatlikęs anksčiau paskirtos bausmės. Teismas, skirdamas bausmę, teisingai atsižvelgė į tai, kad kasatorius yra linkęs nusikalsti ir elgtis ne pagal visuomenėje priimtas elgesio taisykles. BK

2856 straipsnio taikymas tokių aplinkybių kontekste, kasacinės instancijos teismo nuomone, atitinka bausmės skyrimo principus ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

30382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

31Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. 2 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimu.... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto... 4. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti V. T. ir A. P., tačiau dėl jų... 5. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su bylos... 7. M. K. kartu su V. T. nuteisti už tai, kad A. P., neturėdama teisėto... 8. 8000 Lt, būtent: 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu... 9. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo pakeisti teismų sprendimus, skirti... 10. Nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė... 11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybe... 12. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 13. Prokurorė nurodo, kad dauguma nuteistojo argumentų susiję su faktinių bylos... 14. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnį kyla tais atvejais, jeigu... 15. Nors kasatorius prašo bylą grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos... 16. Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.... 17. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį... 18. Nuteistasis ginčija veikos kvalifikavimą, nesutikdamas su atliktu įrodymų... 19. Iš nustatytų veikos aplinkybių matyti, kad iš nukentėjusiojo D. T. buvo... 20. 294 straipsnio 2 dalį, tačiau tokie teiginiai neteisingi ir nepagrįsti.... 21. Nuteistojo argumentas dėl netinkamai vertintų liudytojų parodymų yra... 22. Dėl bendrininkavimo ir bausmės skyrimo... 23. Kasatoriaus teiginys, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą... 24. Nors nuteistasis neigia, kad dalyvavo padarant veiką, teigia nežinojęs,... 25. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M. K. pinigų reikalavimo metu iš... 26. Nuteistojo manymu, teismai neteisingai suprato BK 56 straipsnį ir jį... 27. Teismas pažymi, kad bausmės skyrimas reikalauja kiekvieno nuteistojo... 28. 56 straipsnio taikymas tokių aplinkybių kontekste, kasacinės instancijos... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 30. 382 straipsnio 1 punktu,... 31. Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti....