Byla I-502-21-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Žanai Mekšraitei,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Seimo narės Loretos Graužinienės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6.384 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Lietuvos Respublikos Seimo narė Loreta Graužinienė kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų (toliau – ir Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos) 11 punktas neprieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6.384 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 19 straipsniui.

6Pareiškėjos prašymas grindžiamas šiais argumentais:

71. Poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas; poįstatyminiu aktu realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 14 d., 1994 m. kovo 16 d. nutarimas). Pareiškėjos nuomone, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas ta apimtimi, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, numato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju įstatymuose, kadangi ši teisės norma pakeičia įstatymų nustatytas teisės normas ir sukuria naują bendro pobūdžio teisės normą.

82. Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį, energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų tik tuo atveju, jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo ir energiją naudoja tik savo buitinėms reikmėms. Kitų energijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas Civiliniame kodekse nesiejamas su įrenginių prijungimu prie tiekimo tinklų. Todėl pagal bendrąsias nuostatas, sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 str. 1 d.). Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita (CK 6.181 str. 1 d.). Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato tik tai, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, tačiau Šilumos ūkio įstatymas šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momento nereglamentuoja ir nesieja su įrenginių prijungimu prie šilumos tiekimo tinklų. Todėl, pareiškėjos nuomone, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas nepagrįstai išplečia įstatymų nustatytą taisyklę dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento – jis nustato, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ne tik tais atvejais, kai pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo ir energiją naudoja tik savo buitinėms reikmėms, o sukuria ir naują teisės normą – kad ir kitais atvejais šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos. Tokiu būdu ginčijama teisės norma pakeičia Civilinio kodekso nuostatas dėl sutarties sudarymo momento ir sukuria naują bendro pobūdžio teisės normą, kuri nėra grindžiama Šilumos ūkio įstatymu bei Civiliniu kodeksu.

93. Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad reglamentuojant civilinius santykius vadovaujamasi taip pat ir sutarties laisvės principu. Iš šį principą detalizuojančio Civilinio kodekso 6.156 straipsnio matyti, jog jo turinį sudaro keturi elementai: laisvė sudaryti sutartį su kuo nori ir kada nori (CK 6.156 str. 1 d.), laisvė atsisakyti sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.), laisvė laisvai nustatyti sutarties turinį, t. y. jos sąlygas (CK 6.156 str. 1 d.), ir laisvė sudaryti sutartis, kurių įstatymas nenumato, jeigu tokios sutartys neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Laisvė atsisakyti sudaryti sutartį reiškia, kad negalima asmens priversti sudaryti sutartį prieš jo valią (CK 6.156 str. 2 d.). Privalėjimas sudaryti sutartį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarties laisvę, būtinybė sudaryti sandorį gali būti numatyta tik įstatymu arba atsirasti iš šalių tarpusavio susitarimų (CK 6.156 str. 2 d.). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra išaiškinęs, kad poįstatyminiai aktai asmenims nustatyti pareigų negali. Nei Civilinis kodeksas, nei Šilumos ūkio ar kitas įstatymas nenustato pareigos ne buitiniams vartotojams sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su energijos tiekėju. Tačiau ginčijamoje Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų nuostatoje įtvirtintas reglamentavimas, pasak pareiškėjos, iš esmės suponuoja ne tik tai, kad ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu apribojama laisvė atsisakyti sudaryti šilumos pirkimo- pardavimo sutartį, bet ir nustato, kad be jokios valios išraiškos laikoma, jog sutartis sudaryta vien dėl to, kad šilumos įrenginiai yra prijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Todėl, pasak pareiškėjos, ginčijama nuostata pažeidžia sutarties laisvės principą.

104. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas); ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d.). Pareiškėjos nuomone, ginčijama nuostata, jog šilumos įrenginių prijungimas prie šildymo sistemos (nors ir be šilumos vartotojo valios sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį) jau lemia šilumos tiekimą, iš esmės yra nuosavybės teisių suvaržymas, nuosavybės neliečiamumo principo, įtvirtinto CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, jog civilines teises gali apriboti tik įstatymai, o ne žemesnės teisinės galios teisės aktai, pažeidimas. Civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalis detalizuoja nurodytą taisyklę, nustatydama, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų (o ne žemesnės teisinės galios teisės aktais) arba teismo sprendimo. Priverstinės sutarties pagrindu kyla ir pareiga sumokėti už priverstinai tiekiamą šilumą, taip ribojant savininko teisę su savo turtu atlikti bet kokius veiksmus, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu. Ginčijama nuostata, nustatanti, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, nesiremiant jokiu įstatymu, apriboja savininko nuosavybės teises, kadangi įstatymai (CK 6.384 str. 1 d.) nustato nuosavybės apribojimus tik tais atvejais, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį abonentas yra fizinis asmuo ir jis energiją naudoja tik savo buitinėms reikmėms. Taip pat toks nuosavybės teisių suvaržymas, pasak pareiškėjos, nėra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus. Šiuo atveju yra užtikrinami tik monopolininko šilumos tiekėjo interesai, kurie demokratinėje visuomenėje neturi būti ginami prioritetiškai. Priešingai, Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog draudžiama monopolizuoti gamybą ir rinką, o jo 5 dalis įtvirtina valstybės pareigą ginti vartotojo interesus. Taip pat nuosavybės teisių suvaržymas, įtvirtintas ginčijamoje nuostatoje, nustatytas nepaisant proporcingumo principo (CK 1.2 str. 1 d.). Šiuo atveju šilumos tiekėjui, kuris dažniausiai yra monopolininkas, suteikiamas privilegijuotas statusas, palyginus su šilumos vartotojais, jam suteikiama daugiau teisių, o šilumos vartotojas priverstinai privalo pirkti šilumą ir už ją mokėti, taip pat jam tenka finansinė našta bei kiti neproporcingi suvaržymai, norint atsisakyti prievartinio šilumos tiekimo.

115. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad skirtingas tam tikrų asmenų grupių traktavimas turi būti objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas, kai dėl teisinės-socialinės padėties yra diskriminuojami šilumos vartotojai, suvaržant jų nuosavybės teises, t. y. priverčiant pirkti šilumos energiją, būtų objektyviai pateisinamas. Šilumos tiekėjui, turinčiam žymiai didesnius techninius bei finansinius išteklius, suteikiamas privilegijuotas statusas lyginant su šilumos vartotojais, suteikiama neproporcingai daugiau teisių. Todėl, pareiškėjos nuomone, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas pažeidžia asmenų lygybės principą (CK 1.2 str. 1 d.).

12II.

13Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiliepimas, grindžiamas šiais argumentais:

141. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo redakcija, pagal kurios 6 straipsnio 1 punktą valstybės politiką energetikos srityje buvo pavesta įgyvendinti Ūkio ministerijai. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, teisė tvirtinti šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai. Vyriausybė 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ 1.1.1 punktu įgaliojo Ūkio ministeriją parengti ir patvirtinti šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Ūkio ministerijos įgaliojimai nustatyti Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo standartines sąlygas nekvestionuojami, tačiau taip pat pastebėjo, jog šią diskreciją riboja teisės viršenybės, teisinio apibrėžtumo ir kiti teisinės valstybės principai bei aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimai.

152. Ginčijama nuostata yra nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių – juridinių ir fizinių asmenų nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol šalys nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Minėtame 8 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra: šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas. Energetikos ministerija pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatyme nėra įtvirtintų specialių nuostatų, detalizuojančių šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento klausimus, todėl, jos nuomone, tokių sutarčių sudarymui turi būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos bei atsižvelgiama į teismų suformuotą praktiką ir išaiškinimus.

163. Šilumos ūkio įstatymas šalia šilumos vartotojo sąvokos išskiria ir buitinio šilumos vartotojo sąvoką. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 45 dalį, šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastato šildymo ir karšto vandens sistemų, o pagal šio straipsnio 8 dalį, buitinis šilumos vartotojas – fizinis asmuo, perkantis šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms. Energetikos ministerijos nuomone, toks šilumos vartotojų sąvokų atskyrimas nėra savitikslis ir yra susijęs su buitinio vartotojo, kaip silpnesnės sutartinių santykių pusės, ypatingu statusu ir jo apsauga. Pažymėjo, jog Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o 5 dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjų ir buitinių šilumos vartotojų santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tol, kol nėra sudarytos sutartys pagal individualiai aptartas sąlygas. Taigi įstatymas, atsižvelgdamas į skirtingus šilumos vartotojo ir buitinio šilumos vartotojo statusus, numato ir skirtingas šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, taikomas buitiniam ir nebuitiniam šilumos vartotojui.

174. Energijos tiekimo sutartiniams santykiams reguliuoti skirtas Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo-pardavimo sutartys“. Kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos šiems santykiams turi būti taikomos, laikantis Civilinio kodekso 1.3 straipsnyje nustatytų teisės normų konkurencijos taisyklių, tarp jų – 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, jog esant prieštaravimams tarp įstatymų, reglamentuojančių tą patį teisinį santykį, Civilinio kodekso normos turi prioritetą prieš kitus įstatymus, jeigu pačiame kodekse nenustatyta kitaip.

185. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas yra fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ir profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Energetikos ministerija atkreipė dėmesį, jog Civilinio kodekso normose, skirtose energijos pirkimo-pardavimo sutartims reguliuoti, vartotojo sąvoka netapati vartotojo sąvokai vartojimo sutarties (CK 1.39 str.) prasme. Taigi vartotojo sąvokos reikšmė energijos pirkimo-pardavimo sutartinius santykius reguliuojančiuose įstatymuose yra dvilypė: bendrąja prasme vartotojo sąvoką įstatymų leidėjas naudoja vienai iš pirkimo-pardavimo sutarties šalių – abonentui – pavadinti, ši sąvoka aprėpia tiek fizinius, tiek juridinius asmenis (CK 6.391 str. 1 d.), atitinkamai Civilinio kodekso 6.383 straipsnio 4 dalyje apibrėžta vartotojo sąvoka turi specialią energijos tiekimo teisinių santykių požiūriu reikšmę – ji naudojama vartojimo sutarties šaliai – vartotojui – įvardyti, nustatant, kad kai energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo-pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo-padavimo sutarčių ypatumus. Taigi tik tuo atveju, kai energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis – abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, jis yra vartotojas vartotojų teisės prasme ir turi gauti įstatyminę vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. 30).

196. Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Dėl šios nuostatos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 24 d. apžvalgoje yra pasisakęs, jog įstatyme nustatyta paprastesnė ir dėl to palankesnė vartotojui vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarka: jeigu abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartojimo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Taigi ši Civilinio kodekso 6.384 straipsnio nuostata ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai energijos pirkimo-pardavimo sutarčių klausimais leidžia konstatuoti, kad tam tikrų Civilinio kodekso nuostatų taikymas yra susijęs su išskirtiniu vienos iš sutarties šalių statusu, todėl Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga taikytina buitiniam vartotojui ir neturėtų būti analogiškai taikoma šilumos vartotojui – juridiniam asmeniui, perkančiam šilumos energiją verslo ar profesijos tikslais.

20Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

21III.

22Pareiškėjos ginčijamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas nustato:

23„Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių – juridinių ir fizinių asmenų nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol šalys nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas.“

24Minėtas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktas apibrėžė šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalis – tai šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas.

25Ginčijamo norminio administracinio akto priėmimo metu galiojusios 2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis, įtvirtinęs esmines nuostatas dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, Nustatė

26„1. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų.

272. Standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams.

283. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartyse nustatomi:

291) tiekiamos šilumos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai;

302) šilumos tiekimo režimas ir sąlygos;

313) šilumos kaina arba kainos formulė, arba kainos nustatymo tvarka;

324) vartotojo atsiskaitymo už suvartotą šilumą tvarka;

335) šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;

346) pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka;

357) sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka.

364. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia „Valstybės žiniose“. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos, ir paskelbia „Valstybės žiniose“.“

37Šilumos ūkio įstatymą išdėsčius nauja – 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 – redakcija (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.), nuostatos dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų buvo įtvirtintos šio įstatymo 19 straipsnyje, pakeitus dalyje minėtą teisinį reguliavimą. Šios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo, galiojančio ir šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu, 19 straipsnio 2 dalis numato, jog standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms; individualiai aptartos sąlygos negali pažeisti vartotojų teisių ir interesų, o 4 dalyje iš esmės liko nepakeistas teisinis reguliavimas dėl įgaliojimų tvirtinti šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas: šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia „Valstybės žiniose“; šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybės arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ir paskelbia „Valstybės žiniose“. Taip pat šios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnis buvo papildytas nauja 5 dalimi, jame įtvirtinant nuostatas dėl tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykių tais atvejais, kai daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas.

38Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl įgaliojimų įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ įgaliojimus patvirtinti šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas (1.1 punktas) bei šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas (1.2 punktas) suteikė Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai.

39Taigi remiantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog įstatymų leidėjas šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių – tiek su buitiniais šilumos vartotojais, tiek ir su kitais šilumos vartotojais – standartines sąlygas pavedė tvirtinti Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai (t. y. Ūkio ministerijai), taip pat netiesiogiai nustatant ir šių įgaliojimų įgyvendinimo ribas – tvirtinamos šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Būtent šiuos įgaliojimus įgyvendindamas, ūkio ministras 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtino nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje tam tikra apimtimi ginčijamas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, o 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtino Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Tad pažymėtina, jog šioje norminėje administracinėje byloje keliamas klausimas tik dėl teisinio reguliavimo, susijusio su šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymu su buitiniais šilumos vartotojais – fiziniais asmenimis, perkančiais šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buitinėms reikmėms (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 8 d. (šiuo metu galiojanti 2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija).

40Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į cituotą teisinį reguliavimą, pastebi ir tai, jog iš Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalies matyti, kad bendra nuostata dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ar keitimo, laikantis standartinių sąlygų, nedraudžia šalims susitarti ir dėl individualių sutarčių sąlygų, kurioms, atitinkamai, konkrečiu atveju būtų teikiama pirmenybė (CK 6.187 str.). Tai atsispindi Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 9 punkte, nustatančiame, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, bei 10 punkte, nustatančiame, jog šilumos tiekėjo ir pastatų savininkų sudarytoms šilumos pirkimo-pardavimo sutartims šios sąlygos galioja tiek, kiek neprieštarauja individualiai aptartoms sąlygoms.

41IV.

42Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad šioje norminėje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl specifinio pobūdžio norminio administracinio akto – teisės akto, kuriuo viešojo administravimo institucija, įgyvendindama įstatymu pavestus įgaliojimus, nustato tam tikrą civilinio teisinio pobūdžio teisinį reguliavimą, t. y. standartines sutarčių valstybės reguliuojamoje ūkio srityje sąlygas – teisėtumo, darytina išvada, jog būtina įvertinti Civiliniame kodekse įtvirtintą sutarčių standartinių sąlygų instituto teisinį reguliavimą bei kitas nuostatas, aktualias šioje norminėje administracinėje byloje.

43Pagal Civilinio kodekso 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Civilinio kodekso 6.187 straipsnis nustato, jog jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms.

44Atsižvelgiant į tai, jog energijos, taigi ir šilumos, pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 str. 3 d.), siekiant tinkamai atskleisti ginčijamo teisinio reguliavimo esmę, aktualios ir Civilinio kodekso 6.161 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl viešųjų sutarčių – viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (1 dalis); visiems paslaugas teikiantis ar paslaugas parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis (2 dalis); sudarydamas viešąsias sutartis, juridinis asmuo (verslininkas) neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (3 dalis); viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos (4 dalis); įstatymų nustatytais atvejais juridinis asmuo (verslininkas) privalo pateikti atitinkamai valstybės institucijai tvirtinti standartines viešosios sutarties sąlygas; įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiems šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (5 dalis).

45Aiškindamas viešųjų sutarčių institutą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog „sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. <...> Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisyklės, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ir kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmenims (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priima civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Vilniaus miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-280). <...> Pabrėžtina, kad įstatyme nustatyti viešosioms sutartims keliami reikalavimai ir su jais susiję sutarčių laisvės principo ribojimai nereiškia, kad tokiose sutartyse nėra sąlygų, dėl kurių šalys galėtų susitarti savo nuožiūra“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012).

46Tad remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog šioje norminėje administracinėje byloje tam tikra apimtimi ginčijamas teisės aktas yra priimtas, be kita ko, realizuojant Civiliniame kodekse įtvirtintą galimybę valstybei (nagrinėjamu atveju – ginčijamo akto priėmimo metu valstybės politiką energetikos srityje įgyvendinusiai Ūkio ministerijai) įsikišti į sutarčių sudarymo procesą.

47Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos pareiškime iškeltas abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkte, teisėtumo būtina įvertinti būtent minėto teisinio reguliavimo, nustatyto Civiliniame kodekse, kontekste, atsižvelgiant, be kita ko, ir į bendruosius Civilinio kodekso principus.

48V.

49Abejones dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto teisėtumo pareiškėja, kaip matyti iš jos prašymo argumentų, pirmiausia grindžia tuo aspektu, ar, įgyvendindamas Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus įgaliojimus, atsakovas poįstatyminiame teisės akte neįtvirtino teisinio reguliavimo, konkuruojančio su įstatymuose nustatytuoju, kadangi, pareiškėjos nuomone, ginčijama nuostata pakeičia įstatymų nustatytas teisės normas ir sukuria naują bendro pobūdžio teisės normą. Šiuo aspektu vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą, pirmiausia pastebėtina, jog, kaip pagrįstai nurodo ir pareiškėja, teisės aktai – nei Civilinis kodeksas, nei Šilumos ūkio ar kiti įstatymai – neįtvirtina imperatyvių nuostatų dėl energijos (inter alia šilumos) sutarčių su kitais, nei buitiniai, vartotojais sudarymo momento. Kita vertus, nesutiktina su pareiškėjos nuomone, jog Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, jog tais atvejais, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, reiškia, jog išimtinai tik šiais atvejais sutarties sudarymo momentas gali būti apibrėžiamas vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų faktu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog iš sutarties laisvės principo kylanti sutarties šalių teisė savo susitarimu nustatyti bet kokias sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams, lemia, jog nuostata, analogiška Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai, gali būti nustatyta ir sutartyse ne su buitiniais, o kitais energijos vartotojais. Taigi Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip nustatanti išimtinai energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais (t. y. šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 30 d. (šiuo metu galiojanti 2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija) sudarymo momentą – laikoma, jog tokia sutartis sudaroma konkliudentiniais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši Civilinio kodekso nuostata jokiais aspektais – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nereguliuoja teisinių santykių dėl energijos (inter alia šilumos) pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tarp energijos tiekėjo ir kitų – ne buitinių – energijos vartotojų. Tad nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalis reguliuoja kitus, nei įtvirtinti ginčijamoje Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto nuostatoje, teisinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šioje norminėje administracinėje byloje ginčijama nuostata vienu ar kitu aspektu nustato teisinį reguliavimą, konkuruojantį su Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu, ar jai prieštarauja.

50Išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pažymi, jog šioje norminėje administracinėje byloje nevertina klausimo, nuo kokio momento šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su kitais, ne buitiniais vartotojais, laikoma sudaryta, kadangi tai ne norminio administracinio akto teisėtumo patikros byloje spręstinas klausimas – tai turi būti nagrinėjama kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaujantis Civiliniame kodekse įtvirtintais sutarčių sudarymo principais bei atsižvelgiant į visumą aplinkybių.

51Kaip minėta, nei Šilumos ūkio įstatyme, inter alia jo 19 straipsnyje, nei kituose įstatymuose nėra apibrėžiamas šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su kitais, ne buitiniais šilumos vartotojais, sudarymo momentas. Iš Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ 1.1 punkto (norminio administracinio akto priėmimo metu galiojusi redakcija) aiškiai seka įstatymų leidėjo valia pavesti įgaliojimus patvirtinti šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas Ūkio ministerijai. Todėl atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ir nesant imperatyvaus įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su kitais – ne buitiniais – šilumos vartotojais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkte yra įtvirtinta nuostata, konkuruojanti su įstatymuose nustatyta. Atitinkamai, įvertinus, jog pareiškėja prašyme jokių kitų aspektų bei argumentų dėl ginčijamo teisinio reguliavimo galimo prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui nenurodė, bei atsižvelgiant į tai, jog norminio administracinio akto teisėtumo patikros bylos nagrinėjimo dalyką ir ribas apibrėžia pareiškėjo prašymas, dėl ko ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui vertintina būtent šiuo pareiškėjos nurodytu aspektu, pripažintina, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui.

52VI.

53Kaip matyti iš pareiškėjos pareiškimo argumentų, abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo galimo prieštaravimo sutarties laisvės principui, įtvirtintam tiek Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje, tiek ir šio kodekso 6.156 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, grindžiamos tuo, jog, pareiškėjos nuomone, ginčijama Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto nuostata iš esmės įtvirtina pareigą ne buitiniams vartotojams sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. nurodyta nuostata, pasak pareiškėjos, suponuoja, jog be sutarties šalių valios išraiškos laikoma, kad minėta sutartis sudaryta nuo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų, taip pažeidžiant sutarties laisvės principą. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ginčijamos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto nuostatos aiškinimu. Nors pareiškėjos ginčijama nuostata yra įtvirtinta ūkio ministro įsakymu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, patvirtintose Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinėse sąlygose, tačiau dėl minėto specifinio šio teisės akto pobūdžio akcentuotina, jog ši nuostata, kaip ir kitos šio teisės akto nuostatos, įtvirtinančios konkrečias sutarčių standartines sąlygas, savaime jokių teisių ar pareigų asmenims nenustato. Minėtas faktas – jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos tvirtinamos viešojo administravimo institucijos teisės aktu – nepakeičia to, jog šių sutarčių standartinių sąlygų įsigaliojimui konkrečių asmenų – šilumos tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo – atžvilgiu būtina sudaryti konkrečią šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal šias standartines sąlygas. Taigi Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, kaip ir pareiškėjos ginčijamos šių sąlygų 11 punkto nuostatos įsigaliojimas ir privalomumas konkretiems asmenims – šilumos tiekėjui ir pastato savininkui-šilumos vartotojui – saistomas fakto, jog šios šalys, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis dėl sutarčių sudarymo, inter alia sutarties laisvės principu, išreiškia savo valią sudaryti minėtą sutartį.

54Taip pat pažymėtina, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 1 punktas, nustatantis, kad šis teisės aktas reglamentuoja šilumos bei karšto vandens vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų tarpusavio šilumos pirkimo-pardavimo santykius bei karšto vandens pirkimo-pardavimo santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, o taip pat 2 punktas, nustatantis, jog šios sąlygos yra privalomos, be kita ko, šilumos tiekėjams bei šilumos vartotojams, negalima aiškinti atsietai nuo kitų šių taisyklių nuostatų, inter alia 6.1 punkto, nustatančio, jog šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko teisės, pareigos ir atsakomybė pagal šias standartines sąlygas nustatoma šilumos pirkimo-pardavimo sutartyse, 8 punkto, nustatančio, kaip minėta, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos tiekėjas, ir kitų nuostatų, iš kurių kyla, jog šiame ginčijamame norminiame administraciniame akte įtvirtintos šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos – šalių teisės, pareigos ir atsakomybė – privalomos ne šilumos tiekėjams ir šilumos vartotojams apskritai, kaip neapibrėžtam subjektų ratui, o būtent konkretiems šilumos tiekėjams ir šilumos vartotojams, sudariusiems Civilinio kodekso nustatyta tvarka šilumos pirkimo-pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas, tais atvejais, kai ir kiek šalys individualiai neaptaria tam tikrų konkrečių sutarčių sąlygų, kurioms, kaip jau minėta, tiek Civilinio kodekso 6.187 straipsnio, tiek ir Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pagrindu būtų teikiama pirmenybė.

55Nagrinėjamu aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog nepaisant to, kad Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto nuostata yra iš esmės identiškos žodinės išraiškos kaip ir numatyta Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje, tačiau jų teisinės pasekmės, atsižvelgiant į skirtingą šių teisės aktų teisinę galią, prigimtį ir pan., yra skirtingos. Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia, jog energijos (taip pat ir šilumos) pirkimo-pardavimo sutarties su buitiniu vartotoju sudarymui pakanka šio vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, t. y. sutartis sudaroma konkliudentiniais veiksmais. Tačiau Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų konkrečių nuostatų, kaip ir nuostatos, įtvirtintos šio teisės akto 11 punkte, įsigaliojimui, t. y. sutarties sudarymui pagal šias standartines sąlygas, būtina šalių suderinta valia sudaryti tokią sutartį, tad ginčijama nuostata nepaneigia bendrų Civilinio kodekso normų (principų) dėl sutarčių sudarymo.

56Nagrinėjamu aspektu, t. y. atitikties sutarties laisvės principui, vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pat pastebėtina, jog, kaip minėta, energijos pirkimo-pardavimo sutartys yra viešosios sutartys, kai, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, yra ribojamas sutarčių laisvės principas tiek, kiek būtina viešiesiems tikslams, dėl kurių ši laisvė ribojama, pasiekti. Pavyzdžiui, iš Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 1-4 dalių kylančios pareigos juridiniam asmeniui (verslininkui), taigi ir šilumos tiekėjui, sudaryti atitinkamas viešąsias sutartis su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, paslaugas ar prekes tiekti vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams ir pan., akivaizdu, jog vertinant teisinį reguliavimą dėl viešųjų sutarčių, sutarties laisvės principas negali būti absoliutinamas. Tačiau, kita vertus, pabrėžtina, jog tiek, kiek įstatymais nėra imperatyviai reguliuojamos konkrečios šalių teisės ar pareigos, šalys, sudarydamos viešąsias sutartis, o kiek tai aktualu šioje nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje – sudarydamos šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, nėra ribojamos susitarti dėl individualių šių sutarčių sąlygų.

57Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pripažintina, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas nepaneigia Civiliniame kodekse įtvirtinto sutarties laisvės principo, kadangi, kaip minėta, šiame teisės akte įtvirtintų nuostatų, kaip ir pareiškėjos ginčijamos nuostatos įsigaliojimui konkrečių šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal standartines sąlygas šalių atžvilgiu būtina sąlyga – tai suderinta šalių valia sudaryti šią sutartį. Juolab kad, kaip minėta, tiek iš Civilinio kodekso 6.187 straipsnio, tiek ir iš Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalies matyti, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalys gali susitarti dėl individualių sutarties sąlygų. Todėl įvertinus aplinkybę, jog įstatymuose, kaip pagrįstai pažymėjo ir pareiškėja, nesant imperatyvaus teisinio reguliavimo dėl tokio pobūdžio sutarčių sudarymo momento (skirtingai nuo Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, aiškiai apibrėžiančios energijos pirkimo-pardavimo su buitiniais energijos vartotojais sudarymo momento), minėta teisė – susitarti dėl individualių šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų – taikytina ir sąlygoms dėl sutarties sudarymo (įsigaliojimo) momento. Įvertinus nurodytus argumentus, konstatuotina, jog pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja sutarties laisvės principui, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kiek nustatyta, jog reglamentuojant civilinius santykius vadovaujamasi taip pat ir sutarties laisvės principu, bei šio principo turinį detalizuojančio Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims.

58VII.

59Pareiškėja prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo principui, įtvirtintam Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje, taip pat 4.39 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, jog nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo šiuo aspektu grindžiamos jau minėtu pareiškėjos argumentu, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas nustato pareigą pastato savininkui-šilumos vartotojui sudaryti minėtą sutartį (t. y. priverstinai sudaryti sutartį), atitinkamai, pasak pareiškėjos, šilumos vartotojas priverstas pirkti šilumą, nesant jo valios, taip apribojant jo, kaip turto savininko, teisę su savo turtu atlikti bet kokius veiksmus, naudoti jį ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, tuo pačiu mažėja jo turtas, kadangi jam kyla pareiga mokėti, t. y. perleisti savo nuosavybę, už priverstinai tiekiamą šilumą.

60Vertinant Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktą šiuo – atitikties nuosavybės neliečiamumo principui – aspektu, pirmiausia pažymėtina, jog, kaip minėta, pati savaime pareiškėjos ginčijama nuostata pareigos sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pastato savininkui-šilumos vartotojui neįtvirtina – ši nuostata įsigalioja tik tuo atveju, jei Civilinio kodekso nustatyta tvarka šalys sudaro šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtina priverstinį šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą pagal ginčijamu teisės aktu patvirtintas standartines sąlygas, nesant šalies, taip pat ir pastato savininko-šilumos vartotojo valios sudaryti šią sutartį. Atsižvelgiant į šią išvadą, pažymėtina ir tai, jog nei ginčijama nuostata, nei kitos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų nuostatos nesuponuoja išvados, jog jų pagrindu asmeniui – pastato savininkui-šilumos vartotojui – kyla pareiga, nesant jo valios, priverstinai mokėti už šilumą, t. y. mokėti už šilumą, nors jis jos nevartoja, kaip kad nurodo pareiškėja. Priešingai – iš Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 43 punkto nuostatos, jog už suvartotą šilumą šilumos vartotojas moka šilumos tiekėjui pagal ties tiekimo-vartojimo riba įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, aiškiai ir nevienareikšmiškai išplaukia, jog šilumos vartotojas moka tik už faktiškai suvartotą šilumą. Pareiga energijos, inter alia šilumos vartotojui mokėti už savo faktiškai sunaudotą energijos kiekį (pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis) įtvirtinta tiek Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalyje, tiek ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra teisinių argumentų teigti, jog ginčijama Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų nuostata pareiškėjos nurodytu aspektu pažeidžia Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą ir, atitinkamai, šio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės teisės ribojimo sąlygas.

61Kaip matyti iš pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės pareiškimo turinio, neatsiejamai nuo prašymo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį nuosavybės neliečiamumo principui, keliamas klausimas ir dėl atitikties Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui, kadangi prašymas ištirti Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto galimą prieštaravimą šiam principui grindžiamas tuo, jog, pareiškėjos nuomone, šiame punkte įtvirtintas nuosavybės teisių suvaržymas yra nustatytas nepaisant proporcingumo principo. Taigi šiuo aspektu vertinant pareiškėjos argumentų pagrįstumą, akivaizdu, jog konstatavus ginčijamo teisinio reguliavimo neprieštaravimą nuosavybės neliečiamumo principui, ir, atitinkamai Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai šia apimtimi bei Civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 daliai, nevertintinas klausimas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties proporcingumo principui pareiškėjos nurodytu aspektu. Taigi pripažintina, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja proporcingumo principui bei Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kiek nustato, jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, proporcingumo principu.

62Prašymą ištirti Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto galimą prieštaravimą lygiateisiškumo (asmenų lygybės) principui, kylantį taip pat ir iš Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalies, nustatančios, jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, jų subjektų lygiateisiškumo principu, pareiškėja grindžia tuo, jog, jos nuomone, minėta nuostata diskriminuojami šilumos vartotojai, suvaržant jų nuosavybės teises – priverčiant pirkti šilumos energiją. Tačiau, kaip jau pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija, ginčijama nuostata negali būti aiškinama kaip suvaržanti šilumos vartotojo nuosavybės teises ir nustatanti jam pareigą, nepaisant jo valios, priverstinai pirkti šilumos energiją, taip pat, kaip minėta, ši nuostata negali būti aiškinama ir kaip paneigianti sutarties laisvės principą, kiek tai taikytina šilumos vartotojui. Taigi jau minėtais išplėstinės teisėjų kolegijos nurodytais teisiniais argumentais paneigus šiuos pareiškėjos argumentus, nėra pagrindo pripažinti šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo pareiškėjos nurodytų argumentų aspektu bei jos apibrėžtose norminio administracinio akto dalies teisėtumo vertinimo ribose.

63VIII.

64Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja, formuluodama prašymą teismui, prašė ištirti Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto atitiktį visam Civilinio kodekso 1.2 straipsniui. Šis Civilinio kodekso straipsnis nustato:

65„1. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.

662. Civilines teises gali apriboti tik įstatymais ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams ginti.“

67Tačiau kaip matyti iš pareiškimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinio, pateikiami argumentai tik ta apimtimi, kiek Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis nustato, jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės bei proporcingumo principais. Jokių teisinių argumentų dėl ginčijamo teisinio reguliavimo galimo prieštaravimo Civilinio kodekso 1.2 straipsniui likusioje apimtyje pareiškėja nenurodė. Galimo prieštaravimo kitoms Civilinio kodekso 1.2 straipsnio nuostatoms neįžvelgia ir išplėstinė teisėjų kolegija. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijama Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto nuostata prieštarauja Civilinio kodekso 1.2 straipsniui ir likusioje apimtyje.

68Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos argumentus dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės bei proporcingumo principams, taip pat pastebi, jog konstatavimas šioje norminėje administracinėje byloje, kad ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja šiems principams, o taip pat ir nurodytoms Civilinio kodekso nuostatoms, neužkerta kelio asmenims, esant abejonių, ar konkrečios šilumos pirkimo-pardavimo sutartys (jų sąlygos), sudarytos, be kita ko, ir pagal minėtas standartines sąlygas, neprieštarauja šiems ar kitiems Civiliniame kodekse įtvirtintiems principams ar nuostatoms, šį klausimą kelti konkrečiose individualiose bylose.

69Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

70Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6.384 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui.

71Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Lietuvos Respublikos Seimo narė Loreta Graužinienė kreipėsi į Lietuvos... 6. Pareiškėjos prašymas grindžiamas šiais argumentais:... 7. 1. Poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį... 8. 2. Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį, energijos pirkimo-pardavimo sutartis... 9. 3. Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad reglamentuojant... 10. 4. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu... 11. 5. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad... 12. II.... 13. Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame... 14. 1. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų priėmimo metu... 15. 2. Ginčijama nuostata yra nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis... 16. 3. Šilumos ūkio įstatymas šalia šilumos vartotojo sąvokos išskiria ir... 17. 4. Energijos tiekimo sutartiniams santykiams reguliuoti skirtas Civilinio... 18. 5. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas yra... 19. 6. Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal... 20. Išplėstinė teisėjų kolegija... 21. III.... 22. Pareiškėjos ginčijamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio... 23. „Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas... 24. Minėtas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktas... 25. Ginčijamo norminio administracinio akto priėmimo metu galiojusios 2003 m.... 26. „1. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis... 27. 2. Standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek,... 28. 3. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartyse nustatomi:... 29. 1) tiekiamos šilumos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai;... 30. 2) šilumos tiekimo režimas ir sąlygos;... 31. 3) šilumos kaina arba kainos formulė, arba kainos nustatymo tvarka;... 32. 4) vartotojo atsiskaitymo už suvartotą šilumą tvarka;... 33. 5) šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;... 34. 6) pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka;... 35. 7) sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka.... 36. 4. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina... 37. Šilumos ūkio įstatymą išdėsčius nauja – 2007 m. lapkričio 20 d.... 38. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 765... 39. Taigi remiantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog įstatymų... 40. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į cituotą teisinį... 41. IV.... 42. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad šioje... 43. Pagal Civilinio kodekso 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos... 44. Atsižvelgiant į tai, jog energijos, taigi ir šilumos, pirkimo-pardavimo... 45. Aiškindamas viešųjų sutarčių institutą, Lietuvos Aukščiausiasis... 46. Tad remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog šioje... 47. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos pareiškime... 48. V.... 49. Abejones dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11... 50. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pažymi, jog šioje... 51. Kaip minėta, nei Šilumos ūkio įstatyme, inter alia jo 19 straipsnyje, nei... 52. VI.... 53. Kaip matyti iš pareiškėjos pareiškimo argumentų, abejonės dėl ginčijamo... 54. Taip pat pažymėtina, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių... 55. Nagrinėjamu aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog nepaisant... 56. Nagrinėjamu aspektu, t. y. atitikties sutarties laisvės principui, vertinant... 57. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pripažintina, jog Šilumos... 58. VII.... 59. Pareiškėja prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas... 60. Vertinant Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11... 61. Kaip matyti iš pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės pareiškimo... 62. Prašymą ištirti Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų... 63. VIII.... 64. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja,... 65. „1. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų... 66. 2. Civilines teises gali apriboti tik įstatymais ar įstatymų pagrindu –... 67. Tačiau kaip matyti iš pareiškimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam... 68. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos argumentus... 69. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 70. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d.... 71. Sprendimas neskundžiamas....