Byla 1A-334-398/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo Z. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo Z. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4

  1. Z. G. nuteista už tai, kad 2016 m. liepos 14 d., apie 17 val., namuose, esančiuose ( - ), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto su sugyventiniu J. M. metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu pastarajam į krūtinę, padarydama krūtinės ląstos dešinės pusės durtinę pjautinę žaizdą, kraujo susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, trauminį šoką, taip sunkiai sutrikdė šeimos nario – sugyventinio J. M. sveikatą.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistoji Z. G. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
    1. Nuteistoji Z. G. teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką ji padarė peržengdama būtinosios ginties ribas, nors ši aplinkybė turi didelę reikšmę individualizuojant bausmę, nepagrįstai netaikė jai BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir dėl to paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.
    2. Apeliantė nurodo, kad ji negalėjo teismui nurodyti aplinkybių, kuriomis sužalojo J. M. , jos parodymai neleido susidaryti išsamaus tos dienos įvykių vaizdo. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiojo J. M. parodymus. Tais atvejais, kai asmenys, betarpiškai dalyvavę įvykyje, kurio nematė joks pašalinis asmuo, apie patį įvykį, jo kilimą ir eigą negali suteikti jokios patikimos informacijos, ypač reikšmingi yra iš kitų šaltinių gauti įrodymai. Liudytojas T. P. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad „jie konfliktavo dėl cigarečių ir rūkymo, nes J. prašė močiutės duoti rūkyti, ji nedavė, o jis atėmė cigaretes“. Tokie liudytojo T. P. parodymai, pasak nuteistosios, leidžia pagrįstai teigti, kad ji J. M. sužalojo peržengdama būtinosios ginties ribas. Tokią tikimybę dar labiau sustiprina nukentėjusiojo parodymai, kad gal ir jis pats iš dalies yra kaltas, gal kažką blogo pasakė ar įžeidė Z. G. , nors išgėręs nėra piktybinis, nesimuša, taip pat liudytojo T. P. parodymai, kad „močiutė ir tėvukas dažnai nesipykdavo, sugyveno gerai“. Visos šios aplinkybės, apeliantės teigimu, leidžia kategoriškai teigti, kad įrodinėjimo galimybės byloje yra išnaudotos ir pagrįsta tikimybė, kad savo sugyventinį ji sužalojo peržengdama būtinosios ginties ribas, nėra paneigta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinu nekaltumo prezumpcijos principu, taip pat in dubio pro reo principu, visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
    3. Nuteistoji teigia, kad šiuo atveju yra ir BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Tai, pasak apeliantės, skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir apygardos teismas, nurodydamas, kad iš karto po nusikaltimo ji ėmėsi priemonių suteikti nukentėjusiajam pagalbą, pranešė anūkui, kuriam liepė kviesti kaimynus bei greitąją medicinos pagalbą, pati laikė užspaudusi nukentėjusiajam žaizdą. Nukentėjusysis jai atleido ir jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia ir šiuo metu gyvena kartu.
  3. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė atsiliepime į nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuteistoji Z. G. po nusikalstamos veikos padarymo į policijos įstaigą savo noru nenuvyko ir kitokiu būdu nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą, apie įvykį policijos pareigūnams pranešė T. P. . Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo J. M. gydymo net iš dalies neatlygintas. Įvertinus nuteistosios Z. G. , nukentėjusiojo J. M. , liudytojo T. P. parodymus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu Z. G. atžvilgiu buvo prasidėjęs koks nors pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis, todėl nėra pagrindo svarstyti, ar Z. G. veiksmai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat nėra pagrindo teigti, kad nusikalstama veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nusikaltimas įvykdytas dėl girtumo, ką pripažino ir pati nuteistoji. Nėra nustatyta ir jokių kitų išimtinių aplinkybių, leidžiančių svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą. Tokios aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde. Taikyti Z. G. BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas nėra pagrindo.
  4. Nuteistosios Z. G. apeliacinis skundas atmetamas.
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas Z. G. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ko iš esmės apeliaciniame skunde neginčija ir pati nuteistoji.
  6. Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajai Z. G. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.
    1. BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-432-2014, 2K-69-942/2016, 2K-239-303/2016 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.). Konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš, pavyzdžiui, kaltininko pozicijų, bet ir atsižvelgiant į nubaudimo adekvatumą padarytai veikai, ja pažeistoms ir įstatymų saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2010, 2K-351-222/2015).
    2. Teisėjų kolegijos vertinimu apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai Z. G. , pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuluotų nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistoji padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dviejų iki dvylikos metų. Nuteistoji nusikalto veikdama netiesiogine tyčia, smurtas nebuvo intensyvus, tačiau nusikaltimo padarymui ji panaudojo įrankį – peilį, o tai rodo didesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Teismas įvertino ir tai, kad Z. G. anksčiau neteista, tačiau bausta administracine tvarka, niekur nedirbo (b. l. 97-98, 99, 113), gyvenamojoje vietoje charakterizuojama nepatenkinamai – ( - ) seniūnės išduotoje charakteristikoje nurodyta, kad Z. G. dažnai pastebima neblaivi viešose vietose, niekur nedirba ir neieško materialinių išteklių normaliam funkcionavimui (b. l. 111). Teismas nustatė ir įvertino vieną Z. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistosios Z. G. santykius su nukentėjusiuoju J. M. iki nusikaltimo padarymo ir po jo, t. y. kad anksčiau jų šeimoje smurtas nebuvo naudojamas, iš karto po nusikaltimo nuteistoji ėmėsi priemonių suteikti nukentėjusiajam pagalbą, pastarasis atleido jai ir jokių pretenzijų neturi, šiuo metu gyvena kartu, po sužalojimo J. M. pasveiko, nėra liekamųjų reiškinių. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajai Z. G. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta minimali bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, ji atitinka pirmiau aptartus BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.
  7. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistosios Z. G. apeliacinio skundo argumentus, kad yra dar viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, taip pat visi pagrindai taikyti jos atžvilgiu BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
    1. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu (BK 28 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017 ir kt.).
      1. Šiuo atveju byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų ar bent leistų daryti prielaidą, kad nukentėjusysis J. M. įvykio metu atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius pirmiau aptartus pavojingo kėsinimosi požymius, dėl kurių būtų galima būtinoji gintis. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad nuteistoji Z. G. ir nukentėjusysis J. M. dėl įvykio dieną suvartoto nemažo alkoholio kiekio negalėjo detaliai nurodyti įvykio aplinkybių. Apklausiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jie abu parodė, kad konflikto aplinkybių neprisimena (b. l. 143-144). Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas netrukus po įvykio nukentėjusysis J. M. prisiminė kai kurias reikšmingas įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad įvykio metu tarp jo ir Z. G. kilo žodinis konfliktas, kurio metu pastaroji, paėmusi nuo stalo peilį, be priežasties dūrė jam į krūtinę (b. l. 18-19, 21-22). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis šiuos parodymus patvirtino kaip teisingus. O ir pati nuteistoji Z. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme pripažino, kad jos veiksmas duriant peiliu J. M. į krūtinę iš esmės buvo spontaniškas, vykstant žodiniam konfliktui nesusivaldžius dėl tą dieną suvartoto alkoholio. Apeliaciniame skunde minimas byloje nagrinėjamo įvykio metu Z. G. gyvenamajame name buvęs ir konfliktą tarp Z. G. bei J. M. girdėjęs nuteistosios anūkas T. P. , apklaustas kaip liudytojas, parodė tik tiek, kad žodinis konfliktas tarp Z. G. ir J. M. kilo dėl cigarečių, nes nukentėjusysis prašė nuteistosios duoti rūkyti, o jai nedavus, atėmė cigaretes (b. l. 26-28, 144). Tokie liudytojo T. P. parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo išvadai dėl būtinosios ginties situacijos buvimo įvykio metu. Šio liudytojo nurodyti J. M. veiksmai, jei tokie ir buvo atlikti, negali būti vertinami kaip baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių pažeidimas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į jas, nuo kurio Z. G. būtų turėjusi teisę gintis, įtvirtintą BK 28 straipsnyje. Juolab pavojingu kėsinimusi BK 28 straipsnio prasme negali būti pripažinti žodinio konflikto metu J. M. galimai pasakyti kokie nors Z. G. įžeidžiantys žodžiai.
      2. Nenustačius, kad nuteistoji Z. G. veikė būtinosios ginties situacijoje, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo svarstyti buvo ar ne būtinosios ginties ribų peržengimas.
    2. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai konstatuojama, jog egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė, nustačius sąlygų visumą, kurią sudaro: bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir bent viena iš šių aplinkybių: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti; 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti; 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis; 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką; 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas; 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, sprendžiant dėl galimybės taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas, be kitų šiame baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, turi būti visiškai ar bent iš dalies atlyginta turtinė žala, jei ji nusikalstamais veiksmais buvo padaryta.
      1. Bylos duomenimis, Z. G. nusikalstamais veiksmais Kauno teritorinei ligonių kasai buvo padaryta 2 002,30 eurų dydžio turtinė žala (patirtos nukentėjusiojo J. M. gydymo išlaidos), kurios iki šiol, nuo įvykio praėjus beveik metams laiko, nuteistoji net iš dalies neatlygino. Taigi, nors Z. G. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, nesant pirmiau paminėtos sąlygos – visiško ar dalinio turtinės žalos atlyginimo, svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalies, kaip ir šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos ir kitos šių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymui būtinos sąlygos. Jau minėta, kad yra tik viena Z. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtina sąlyga – veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kuria apeliaciniame skunde grindžiamas prašymas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taip pat nėra ir BK 62 straipsnio 2 dalies 1-4 ar 6 punktuose numatytų sąlygų. Be to, kaip matyti iš bylos, Z. G. apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė savo anūkui T. P. , o ne teisėsaugos institucijai. Nors apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad Z. G. liepė T. P. kviesti medikus ir kaimynus, tačiau byloje nėra ir tokius nuteistosios veiksmus patvirtinančių duomenų. Bylos duomenimis, pati Z. G. , kaip ir nukentėjusysis J. M. , nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kas vyko po to, kai nuteistoji peiliu sužalojo nukentėjusįjį. Tuo tarpu kaip matyti iš liudytojo T. P. parodymų, pastarasis, iš Z. G. sužinojęs, kas įvyko, ir pats pamatęs sužalotą nukentėjusįjį, savo iniciatyva svečiuose buvusiam draugui liepė bėgti į namus ir pakviesti savo mamą, o pats nubėgo pas kaimynus, kad šie iškviestų medikus. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti savanorišką Z. G. pranešimą apie nusikalstamą veiką BK 62 straipsnio 1 dalies prasme taip pat nėra pagrindo.
    3. BK 54 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra reikšmingos, išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011, 2K-215/201, 2K-390/2013, 2K-383-895/2015,2K-107-489/2017 ir kt.).
      1. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos ir jau pirmiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptartos aplinkybės, apibūdinančios nuteistosios Z. G. padarytą nusikalstamą veiką bei jos asmenybę, neleidžia daryti išvados, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas Z. G. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Aplinkybės, kad nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes, iš karto po nusikaltimo ėmėsi priemonių suteikti nukentėjusiajam pagalbą – pranešė anūkui, pati laikė užspaudusi nukentėjusiajam žaizdą, nukentėjusysis jai atleido ir jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia ir gyvena kartu, neabejotinai yra reikšmingos, todėl, skirdamas bausmę, apygardos teismas jas įvertino. Tačiau šios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininkės asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą.
  8. Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
  9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

5Nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai