Byla 2-641-798/2018
Dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „FINIENS“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FINIENS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. B2-2868-275/2018 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „FINIENS“,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą UAB „FINIENS“.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pareiškimo trūkumams pašalinti.
  3. Pareiškėja pateikė teismui prašymą: 1) iki Vilniaus apygardos teismas išspręs UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „FINIENS“ priėmimo klausimą, o jį priėmus – iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo, areštuoti UAB „FINIENS“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti ir apmokėti pradelstas skolas, bet leidžiant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, taip pat uždrausti atsakovei UAB „FINIENS“ nutraukti įmonės sudarytinus sandorius, kurių pagrindu įmonė gauna atitinkamas pajamas; 2) sustabdyti atsakovei UAB „FINIENS“ priklausančio turto (lėšų) realizavimą ir (ar) išieškojimą bei paskirstymą pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus ir pagal juos išduotus vykdomuosius dokumentus.
  4. Pareiškėja nurodė, kad šiuo atveju svarbu, jog po bankroto bylos atsakovei inicijavimo nesumažėtų jos turto apimtis ir nepablogėtų finansinės galimybės. Yra pagrindo manyti, kad atsakovė susiduria su finansiniais sunkumais, nes ji nevykdo didelės vertės įsipareigojimų ne tik pareiškėjai (7 906 407 Eur), tačiau ir kitiems kreditoriams, tai vienoje iš bylų yra pripažinusi ir pati atsakovė. Pareiškėjos teigimu, pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „FINIENS“ iškėlimo yra tikėtinai pagrįstas, o atsakovės kreditorių reikalavimų įvykdymas dėl galimo atsakovės nemokumo gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas, todėl egzistuoja visų atsakovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugos būtinybė.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą tenkino iš dalies ir iki ieškinio teismui pateikimo dienos, o jį priėmus – iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo, areštavo visą UAB „FINIENS“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant juo disponuoti, bet leidžiant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, taip pat uždraudė atsakovei nutraukti įmonės sudarytinus sandorius, kurių pagrindu įmonė gauna atitinkamas pajamas; sustabdė atsakovei UAB „FINIENS“ priklausančio turto (lėšų) realizavimą ir (ar) išieškojimą bei paskirstymą pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus ir pagal juos išduotus vykdomuosius dokumentus.
  2. Teismas iš byloje esančios informacijos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad atsakovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, t. y. kad jos finansinė padėtis yra pakankamai sunki. Įvertinęs tai, kad atsakovės įsiskolinimas pareiškėjai (7 906 407 Eur) viršija atsakovės nurodyto turimo turto vertę (6 192 228 Eur), apie kurį duomenys galbūt net nėra patikimi, nes atsakovė nuo 2011 metų neteikia viešajam registrui finansinės atskaitomybės dokumentų, teismas sprendė, jog egzistuoja pareiškėjai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie gerą atsakovės finansinę padėtį, ir į tai, kad beveik visas atsakovės turtas yra įkeistas kitų kreditorių naudai, o hipoteka neapsunkinto turto vertė sudaro tik 48 882 Eur, teismas konstatavo, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tam, kad po bankroto bylos atsakovei inicijavimo nesumažėtų jos turto apimtis ir nepablogėtų finansinės galimybės. Tačiau teismas netenkino pareiškėjos prašymo uždrausti atsakovei apmokėti pradelstas skolas, nurodydamas, kad tol, kol atsakovei nėra iškelta bankroto byla, toks prašymas neatitinka šalių pusiausvyros principo, teismo vertinimu, toks draudimas pažeistų sąžiningų atsakovės kreditorių reikalavimus.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „FINIENS“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pareiškėja atsakovės įsiskolinimą grindžia tik tarpusavio skolų suderinimo aktu, tačiau nepateikė jokių įsiskolinimo susidarymą patvirtinančių įrodymų. Nurodytą tarpusavio skolų suderinimo aktą pasirašė tuometis UAB „FINIENS“ direktorius V. K., kuris nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. yra atleistas, tačiau jis naujajai UAB „FINIENS“ direktorei neperdavė įmonės turto ir dokumentų, todėl buvo inicijuota civilinė byla dėl jo įpareigojimo grąžinti įmonės dokumentus ir turtą. Nurodytas tarpusavio skolų suderinimo aktas ir kiti V. K. pasirašyti dokumentai yra perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, nes abejojama jų tikrumu. Pareiškėjos reikalavimas, kildinamas vien tik iš kvestionuotino dokumento, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    2. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamos trys civilinės bylos, kuriose ieškovė UAB „FINIENS“ siekia atgauti savo turtą, kurį nepagrįstai perėmė tretieji asmenys. Be to, yra nagrinėjama civilinė byla ir vyksta ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Apskaitos analizė“, kuri tvarkė UAB „FINIENS“ buhalterinę apskaitą, ir jos direktorės veiksmų, nes UAB „Apskaitos analizė“ taip pat neperdavė jokių UAB „FINIENS“ dokumentų. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nesistengia slėpti savo turto, priešingai, ji deda maksimalias pastangas, jog tretiesiems asmenims dėl įvairių priežasčių perleistas turtas būtų susigrąžintas.
    3. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010) didelė ieškinio suma, neįvertinus kitų aplinkybių, nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atskirasis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 ir 330 straipsnių reikalavimų, nes jame nėra nurodyti jokie konkretūs pirmosios instancijos teismo padaryti proceso ar materialinės teisės pažeidimai, kurie sudarytų pagrindą pripažinti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą ir prieštarauja teisės normai, įtvirtintai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo įmonės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
    2. Nors apeliantė siekdama laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, atskirajame skunde turėtų bandyti pagrįsti gerą savo finansinę padėtį, tačiau nepateikė jokių dokumentų, kurie tai pagrįstų. Atskirojo skundo argumentai įrodo priešingą dalyką, t. y. kad apeliantės turtinė padėtis faktiškai yra labai sunki, bendrovė galimai yra nemoki, neturi turto, kurio užtektų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, be to, likusį savo turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims.
    3. Apeliantės prielaidos apie reikalavimo nepagrįstumą atmestinos, nes pareiškėja tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartyje suformuluotą įpareigojimą pateikti apeliantės įsiskolinimą patvirtinančius dokumentus, 2018 m. sausio 22 d. pateikdama teismui papildomus rašytinius įrodymus, ir pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei buvo priimtas.
    4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą šiuo atveju lėmė ne tik itin didelis apeliantės įsiskolinimas pareiškėjai, tačiau ir kiti pareiškėjos nurodytini faktiniai duomenys, pagrindžiantys itin sunkią apeliantės finansinę padėtį ir jos negalimumą atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Apeliantė atskirajame skunde nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios paneigtų skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuotus faktus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Atskirasis skundas iš esmės prieštarauja CPK 144 straipsnyje įtvirtintiems laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslams.
    5. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartis byloje Nr. e2A-57-241/2018, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimas dėl 1 477 299,58 Eur skolos priteisimo iš UAB „FINIENS“, patvirtina, kad apeliantė ir toliau patiria finansinius sunkumus, jos pradelstų finansinių įsipareigojimų dydis kreditoriams nuolat auga. Direktorė, įvertinusi sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, turėjo imtis priemonių ir inicijuoti bankroto bylos iškėlimą apeliantei, tačiau to laiku nesiėmė ir siekia toliau didinti turtinių įsipareigojimų kreditoriams dydį.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirojo skundo ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atskirasis skundas atitinka CPK tokio pobūdžio dokumentui keliamus reikalavimus ir nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
  3. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – V. K. atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-47162-820/2017 ir UAB „Apskaitos analizė“ atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-47327-862/2017. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėja prieštaravimų dėl naujai pateiktų dokumentų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pateiktais įrodymais grindžiami atskirojo skundo argumentai, apeliantės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
  4. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 144 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka.
  5. Kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir ĮBĮ nuostatomis. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik pareiškėjo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet ir visų įmonės kreditorių teises, užkertant kelią galimam atsakovo turto ar jo vertės sumažėjimui, tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti įmonės veiklos. Taigi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog turi būti atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjas pateikė teismui preliminarių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo galimą nemokumą. Esant tokiems įrodymams, būtinybę taikyti atsakovo turto areštą lemtų tai, kad, nepritaikius galbūt nemokios įmonės turto ir lėšų arešto, išliktų ne tik atsakovui priklausančio turto perleidimo tikimybė, bet ir tikimybė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas įmonės kreditorių lygiateisiškumas, nes atsakovas galėtų vykdyti savo įsipareigojimus tam tikriems kreditoriams iš esmės kitų kreditorių sąskaita (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-540-370/2017 ir joje nurodytą apeliacinės instancijos teismo praktiką).
  6. Apeliantė abejoja įsiskolinimo pareiškėjai realumu, teigdama, kad jis grindžiamas vieninteliu kvestionuotinu dokumentu – tarpusavio skolų suderinimo aktu, t. y. apeliantė iš esmės abejoja, ar pareiškėja yra apeliantės kreditorė ir dėl to turi ĮBĮ 6 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei. Kadangi pareiškėja, vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį, pateikė pirmosios instancijos teismui papildomus rašytinius įrodymus dėl apeliantės įsiskolinimo pareiškėjai, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei priėmė, tačiau bankroto bylos (ne)iškėlimo apeliantei klausimas dar nėra išspręstas. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad, preliminariai vertinant, pareiškėja yra apeliantės kreditorė, kuri turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei. Aplinkybė, ar pareiškėjos kreditorinis reikalavimas iš tikrųjų yra pagrįstas, nėra šios bylos nagrinėjimo stadijos klausimas, nes tai yra vertinama tvirtinant įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, jeigu įmonei yra iškeliama bankroto byla.
  7. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pagal teismų praktiką vien didelė įsiskolinimo suma pati savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1261-302/2017, 2018 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-139-464/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė ne tik atsižvelgęs į pareiškėjos nurodytą apeliantės įsiskolinimo dydį, tačiau taip pat nustatė, kad apeliantė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, t. y. kad jos finansinė padėtis yra pakankamai sunki. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados. Priešingai, pati apeliantė atskirajame skunde iš esmės pripažįsta, kad ji savo žinioje neturi dalies įmonės dokumentų ir turto, nes jo apeliantei neperduoda buvęs įmonės direktorius ir UAB „Apskaitos analizė“, taip pat kad apeliantės turtą nepagrįstai perėmė tretieji asmenys ir dabar UAB „FINIENS“ inicijuotose civilinėse bylose siekia atgauti savo turtą.
  8. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad apeliantė nuo 2011 metų neteikia viešajam registrui finansinės atskaitomybės dokumentų, ir apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su apeliantės turto ir dokumentų galimu praradimu, kelia pagrįstų abejonių dėl tikrosios įmonės finansinės padėties, kuri iš esmės analizuotina sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos (ne)iškėlimo apeliantei. Pareiškėjas pateikė teismui argumentus ir įrodymus, kurie, preliminariai vertinant, pagrindžia įmonės nemokumą, todėl, siekiant, kad apeliantės turtinė padėtis iki tol, kol įsiteisės teismo nutartis dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo, dar labiau nepablogėtų, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai, kad yra inicijuotos civilinės bylos dėl įpareigojimo grąžinti įmonės dokumentus ir turtą bei ikiteisminiai tyrimai dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų, negali patvirtinti ir nepatvirtina, jog pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei yra akivaizdžiai nepagrįstas ir jog apeliantei negalėtų būti iškelta bankroto byla.
  9. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią nutartį pakeisti ar panaikinti, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai