Byla e2A-57-241/2018
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „LNTV“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Finiens“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2087-852/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Construction Ace“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Finiens“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „LNTV“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „Construction Ace“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Finiens“ 1 477 299,58 Eur skolos ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. lapkričio 7 d. ji su atsakove sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo parduoti nekilnojamąjį turtą: administracinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą – automašinų plovyklą, unikalus Nr. ( - ), teisę į žemės sklypo nuomą, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ) (toliau – ir Turtas), o ieškovė įsipareigojo nurodytą Turtą iš atsakovės nupirkti ir sumokėti atsakovei sutartą kainą. 2013 m. sausio 7 d. ieškovė ir atsakovė sudarė 2012 m. lapkričio 7 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo sumažino galutinę Turto kainą. Sutarties ir Susitarimo pagrindu ieškovė su atsakove susitarė, kad nurodytas Turtas yra parduodamas už 6 900 000 Lt (1 998 378,13 Eur) sumą. Siekdama atsiskaityti su atsakove pagal Sutartį ir Susitarimą, ieškovė 2012 m. spalio 31 d. su kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį Nr. 12?00428 LTL. Remdamasi Sutartimi ir Susitarimu, 2012 m. lapkričio 7 d. ieškovė pervedė atsakovei 2 999 820 Lt (868 807,92 Eur), 2012 m. lapkričio 9 d. – 2 101 000 Lt (608 491,66 Eur), iš viso 5 100 820 Lt (1 477 299,58 Eur) dydžio avansą. Bankroto administratorei susipažinus ir įvertinus turimus bankrutuojančios įmonės dokumentus, buvo nustatyta, kad Sutartis ir Susitarimas nebuvo įvykdyti, Turtas ieškovei nebuvo parduotas, tačiau atsakovės už Turtą gautos lėšos ieškovei nebuvo grąžintos. Administratorė kreipėsi į atsakovę su 2015 m. gruodžio 8 d. pranešimu dėl informacijos ir dokumentų pateikimo bei paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog atsakovės pagal Sutartį ir Susitarimą gautos lėšos yra grąžintos ieškovei, tačiau jokio atsakymo negavo. Sutartis ir Susitarimas realiai nebuvo įvykdyti, tačiau atsakovė ieškovės sumokėtos Turto kainos dalies negrąžino ir liko skolinga 5 100 820 Lt (1 477 299,58 Eur). Šalims nesudarius pagrindinės Turto pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovė privalėjo grąžinti lėšas, sumokėtas ieškovės kaip avansą, tačiau to nepadarė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir:
    1. priteisė ieškovei iš atsakovės 1 477 299,58 Eur skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
    2. priteisė iš atsakovės valstybei 9 434,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad pagal 2013 m. kovo 15 d. susitarimą atsakovė įsipareigojo padengti ieškovės skolą trečiajam asmeniui. Teismo vertinimu, toks veiksmas – susitarimas, teisine prasme reiškia ne tik įskaitymą, kaip ieškovės ir atsakovės priešpriešinių prievolių pabaigą, kuriam pakanka vienašalio kreditoriaus pareiškimo, bet ir reikalavimo perleidimą, t. y. sandorį, pagal kurį atsakovė įsigijo reikalavimą į ieškovę iš trečiojo asmens.
  3. Teismas konstatavo, kad atsakovė šioje byloje turi pareigą įrodyti materialinius santykius, kurių pagrindu ji įgijo trečiojo asmens reikalavimo teisę į ieškovę ir ją po to įskaitė. Atsakovės pozicija, kad ji nežino, pagal kokias sutartis ir darbų atlikimo aktus ieškovė buvo skolinga trečiajam asmeniui, teismo nuomone, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė byloje neįrodė, jog turėjo galiojančią priešpriešinio reikalavimo teisę. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti netiesioginiai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neturėjo galiojančio priešpriešinio reikalavimo ieškovei ir todėl 2013 m. kovo 5 d. reikalavimo įskaitymas nebuvo galimas.
  4. Teismas padarė išvadą, kad 2013 m. kovo 5 d. susitarimas dėl atsiskaitymų negali būti laikomas patikimu ir pakankamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovės reikalavimo tikrumą ir įskaitymo pagrįstumą. Teismas vertino, kad susitarime dalyvavusios įmonės yra susijusios.
  5. Teismas kritiškai vertino 2013 m. kovo 5 d. susitarimą dėl atsiskaitymų dėl jo pateikimo aplinkybių. Teismas konstatavo, kad, byloje nustačius suderintus įmonių veiksmus, susitarimas negali būti laikomas patikimu dėl nesąžiningo ir pavėluoto jo pateikimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ši įmonė perdavė pinigus trečiajam asmeniui, kaip buvo numatyta susitarime, o susitarimo vykdymą įrodinėjo nepatikimu susijusių ir suinteresuotų įmonių sudarytu 2013 m. birželio 27 d. skolų suderinimo aktu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo susitarimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė privalėjo turėti įrodymus, patvirtinančius materialinius santykius, kurių pagrindu ji įgijo trečiojo asmens reikalavimą į ieškovę. Tokius įrodymus privalėjo turėti ieškovė ir trečiasis asmuo, nes atsakovė susitarimo pagrindu netapo naująja kreditore. Susitarimas turėjo būti vertinamas kaip susitarimas dėl prievolių pasibaigimo.
    2. Teismas pažeidė sutarties privalomumo principą. Ieškovė nereikalavo pripažinti susitarimą negaliojančiu. Teismas savo iniciatyva susitarimo taip pat nepripažino niekiniu sandoriu. Iš susitarimo kylantys įsipareigojimai yra privalomi jo šalims.
    3. Teismas netinkamai įvertino susitarimo sudarymą patvirtinančius įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, neatleidžia jos nuo įrodinėjimo pareigos, nesuteikia procesinio pranašumo įrodinėjimo procese. Teismas nepagrįstai ieškovės pateiktiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę.
    4. Teismas nepagrįstai nustatė susitarimo šalių sąsajas. Teismas nepagrįstai rėmėsi viešojoje erdvėje esančia informacija, subjektyviais ieškovės samprotavimais, prielaidomis. Viešojoje erdvėje išsakyti teiginiai negali būti laikomi įrodymais civilinėje byloje, nes jie neturi įrodomosios vertės.
  2. Ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad savo prievolę ieškovei yra įvykdžiusi tinkamai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad susitarimas dėl atsiskaitymų negali būti laikomas patikimu ir pakankamu įrodymu, patvirtinančiu įskaitymo pagrįstumą.
    2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visos susitarimo sudaryme dalyvavusios įmonės yra susijusios, todėl ir dėl to susitarimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu. Teismas įvertino įrodymų visumą, kurią viešojoje erdvėje išsakyti teiginiai tik papildo, ir pagrįstai konstatavo, kad tarpusavyje susijusios įmonės žinojo, jog įskaitymu dengiami tariami ieškovės įsiskolinimai.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovė BUAB „Construction Ace“ pakeista jos teisių perėmėja UAB „Nikosparta“.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės normas ir patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

12Dėl bylos esmės

  1. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė tinkamai įvykdė prievolę ieškovei grąžinti 5 100 820 Lt (1 477 299,58 Eur) dydžio avansą, ieškovės sumokėtą atsakovei pagal 2012 m. lapkričio 7 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šia sutartimi atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovė įsipareigojo nupirkti nekilnojamąjį turtą: administracinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą – automašinų plovyklą, unikalus Nr. ( - ), teisę į žemės sklypo nuomą, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ). Atsakovė byloje neginčija faktinės aplinkybės, kad ieškovė sumokėjo jai 1 477 299,58 Eur dydžio avansą pagal minėtą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, minėto nekilnojamojo turto ieškovė nuosavybės teise neįgijo. Būtent 1 477 299,58 Eur sumą ieškovė ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovės. Atsakovė, atsikirsdama į tokį ieškovės reikalavimą, nurodė, kad ji visiškai atsiskaitė su ieškove pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nes perėmė ieškovės 5 100 820 Lt (1 477 299,58 Eur) dydžio įsipareigojimą trečiajam asmeniui. Pastarąją faktinę aplinkybę atsakovė grindė 2013 m. kovo 5 d. susitarimu dėl atsiskaitymų, sudarytu tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens.
  2. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 5 d. susitarimą dėl atsiskaitymų pirmiausia vertino įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių aspektu, t. y. teismas analizavo, kam tenka pareiga įrodymais pagrįsti 2013 m. kovo 5 d. susitarime dėl atsiskaitymų nurodytas aplinkybes. Ieškovei – bankrutavusiai įmonei – atstovaujanti bankroto administratorė nurodė, kad administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai, todėl ieškovė negali patvirtinti, jog ji buvo skolinga trečiajam asmeniui, kaip tai užfiksuota 2013 m. kovo 5 d. susitarime dėl atsiskaitymų. Atsakovė nurodė, kad ji negali pateikti jokių duomenų apie ieškovės ir trečiojo asmens santykius, aptartus 2013 m. kovo 5 d. susitarime dėl atsiskaitymo, nes atsakovė tuose santykiuose nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė savo atsikirtimų į ieškinį neįrodė, kad aplinkybe, jog ji nedalyvavo ieškovės ir trečiojo asmens santykiuose, rėmėsi nepagrįstai. Atsakovė, nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad įrodymus, patvirtinančius ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio santykius, privalėjo turėti ieškovė ir trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Su šiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
  3. Įstatyme nustatytos įrodinėjimo pareigos ir jų paskirstymo taisyklės (CPK 176–185 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Faktas gali būti laikomas nustatytu, jeigu byloje surinktų, teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų duomenų pakanka išvadai apie tokio fakto buvimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ta šalis, kuri teigia tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas patvirtinančius įrodymus, o ne jas neigianti šalis (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Ieškovė, siekdama savo ieškinio patenkinimo – avanso, sumokėto atsakovei pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, priteisimo, privalėjo įrodyti, kad ji, kaip nekilnojamojo turto pirkėja, sumokėjo atsakovei nurodytą avansą. Atsakovė, atsikirsdama į šį ieškinio reikalavimą tuo, kad ji yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo šią aplinkybę pagrįsti įrodymais. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės pareigą įrodyti, jog ji tinkamai įvykdė prievolę grąžinti ieškovei avansą.
  4. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
  5. Minėta, kad atsiskaitymo su ieškove aplinkybę atsakovė grindė 2013 m. kovo 5 d. susitarimu dėl atsiskaitymų, sudarytu tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens. Pagal šį susitarimą šalys – ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo – konstatavo, kad 2013 m. kovo 5 d. atsakovė yra skolinga ieškovei 5 100 820 Lt avanso pagal preliminariąją pirkimo sutartį, o ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui 5 356 941 Lt pagal sutartis ir darbų atlikimo aktus; todėl šalys susitarė atlikti tarpusavio įskaitymą 5 100 820 Lt sumai: 1) atsakovė, atlikus 5 100 820 Lt sumos įskaitymą, visiškai atsiskaito su ieškove ir šiai sumai padidina skolą trečiajam asmeniui, 2) ieškovė, atlikus 5 100 820 Lt sumos įskaitymą, mažina savo skolą trečiajam asmeniui tai pačiai sumai. Pirmosios instancijos teismas šį susitarimą įvertino kaip nepakankamą įrodymą atsakovės įrodinėjamai aplinkybei apie tinkamą prievolės ieškovei įvykdymą pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
  6. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl 2013 m. kovo 5 d. trišalio susitarimo dėl atsiskaitymų kvalifikavimo tinkamumo. Teisėjų kolegijos nuomone, šis susitarimas yra vienas iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuo grindžiamos tam tikros bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Tuo tarpu pats susitarimas, kaip sandoris, nėra ginčijamas, todėl jo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas iš esmės nėra reikšmingas. Poreikį kvalifikuoti susitarimą, kaip sandorį, pirmosios instancijos teismas grindė įrodinėjimo pareigos nustatymu. Teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga gali būti nustatyta tik pasisakius dėl iš susitarimo kylančių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šalių įrodinėjimo pareiga yra aiški ir nustatytina pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, o susitarimo, kaip sandorio, kvalifikavimas nagrinėjamoje byloje nėra svarbus. Tokiam kvalifikavimui prielaidų nėra ir dėl to, kad susitarimas, nepriklausomai nuo jo kvalifikavimo, yra grindžiamas dviem esminėmis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad 1) atsakovė yra skolinga ieškovei 5 100 820 Lt avanso pagal preliminariąją pirkimo sutartį, 2) ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui 5 356 941 Lt pagal sutartis ir darbų atlikimo aktus. Dėl pirmosios aplinkybės byloje ginčas nekeliamas, pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai nustatė. Tuo tarpu aplinkybės, kad ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui 5 356 941 Lt pagal sutartis ir darbų atlikimo aktus, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Tai, kad atsakovė nedalyvavo ieškovės ir trečiojo asmens santykiuose, neeliminuoja atsakovės pareigos įrodymais pagrįsti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus. Atsakovei teigiant, kad ji visiškai atsiskaitė su ieškove pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, susitarimo pagrindu perimdama ieškovės 5 100 820 Lt (1 477 299,58 Eur) dydžio įsipareigojimą trečiajam asmeniui, taip pat atlikdama įskaitymą, būtent jai tenka pareiga įrodymais pagrįsti ieškovės skolos trečiajam asmeniui egzistavimą, kuri (skola), kaip minėta, yra būtina susitarimo prielaida, neatsižvelgiant į tai, kaip susitarimas būtų kvalifikuotas. Atsakovė nagrinėjamoje byloje nepagrįstai laikėsi pasyvios pozicijos dėl įrodinėjimo aptariamu aspektu, teigdama, kad ji nedalyvavo ieškovės ir trečiojo asmens santykiuose ir jų turinys jai nėra žinomas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų teikusi teismui prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, liudijimo apie teisę gauti įrodymus išdavimo ir pan., ir kad teismas tokių atsakovės prašymų būtų netenkinęs. Taigi, atsakovei vykdant jai tenkančią įrodinėjimo pareigą pateiktų įrodymų trūkumai (įrodymais nepagrįsta aplinkybė, kad ieškovė yra skolinga trečiajam asmeniui pagal sutartis ir darbų atlikimo aktus) vertintini atsakovės nenaudai.
  7. Atsakovės pozicija dėl 2013 m. kovo 5 d. susitarimo dėl atsiskaitymų pirmosios instancijos teisme buvo dviprasmiška. Viena vertus, atsakovė teigė, kad ji šio susitarimo pagrindu perėmė ieškovės 5 100 820 Lt (1 477 299,58 Eur) dydžio įsipareigojimą trečiajam asmeniui. Kita vertus, atsakovė nurodė ir teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą, bei teigė, kad jos prievolė ieškovei pasibaigė atsakovei atlikus įskaitymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nesant jokių įrodymų apie ieškovės įsipareigojimus trečiajam asmeniui, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė juos perėmė, nes negalima perimti tai, ko nėra. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovės prievolė ieškovei pasibaigė įskaitymu, nes byloje nėra įrodymų apie įstatyme numatytų sąlygų, būtinų įskaitymui atlikti (priešpriešinių vienarūšių reikalavimų buvimas ir kt.), egzistavimą – atsakovė iš esmės jų ir neįrodinėjo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl susitarimo, kaip sandorio, kvalifikavimo, nurodė, kad šis susitarimas reiškia ne tik įskaitymą, kuriam, pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo, bet ir reikalavimo perleidimą, t. y. sandorį, pagal kurį atsakovė įsigijo reikalavimą į ieškovę iš trečiojo asmens. Teisėjų kolegijos vertinimu, susitarimo turinio analizė neteikia pagrindo konstatuoti reikalavimo perleidimo sandorio sudarymą tarp atsakovės ir trečiojo asmens. Be to, tokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis savo atsikirtimų į ieškovės ieškinį atsakovė negrindė pirmosios instancijos teisme, jų nenurodo ir apeliaciniame skunde.
  8. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad 2013 m. kovo 5 d. trišalis susitarimas dėl atsiskaitymų vertintinas kaip susitarimas dėl tarpusavio prievolių pasibaigimo pagal CK 6.125 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė šia aplinkybe nesirėmė pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti. Kita vertus, susitarime išdėstytos nuostatos neleidžia jo vertinti vien tik kaip susitarimo dėl prievolės pabaigos, nes susitarimo tekste minimas įskaitymas, o pats susitarimo turinys suponuoja ir galimus skolos (minėta, apie kurios egzistavimą įrodymų byloje nėra) perkėlimo požymius. Todėl, be kita ko, teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti aiškiai išreikštos šalių valios dėl prievolės pabaigos šalių susitarimu.
  9. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl 2013 m. kovo 5 d. susitarimą dėl atsiskaitymų sudariusių šalių (ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens) tarpusavio susietumo, lemiančio šio susitarimo nepatikimumą ir įrodomosios galios nepakankamumą. Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai šias išvadas grindė viešojoje erdvėje esančia informacija ir subjektyviais ieškovės samprotavimais. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.
  10. Pirmosios instancijos teismas susitarime dalyvavusių įmonių susietumą grindė tuo, kad jos negali paaiškinti, kodėl skola grąžintina skolos susidaryme nedalyvavusiai įmonei. Teismo vertinimu, tokius suderintus įmonių veiksmus lėmė ne jų sutartiniai santykiai, o aukštesnių valdymo organų priimti sprendimai. Aplinkybę, kad įmonių akcininkai yra susiję, teismas grindė ieškovės paaiškinimais, viešojoje erdvėje esančia informacija (straipsniu internetiniame naujienų portale), banko „Swedbank“ paaiškinimais. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą lėmė ne atsakovės pateiktame įrodyme (ieškovės 2013 m. kovo 4 d. rašte) nurodytos priežastys, t. y. ne lėšų trūkumas. Be to, 2013 m. kovo 5 d. susitarimą dėl atsiskaitymų atsakovė pateikė tik teismui su atsiliepimu į ieškinį, nors ieškovės bankroto administratorė prašė atsakovės paaiškinti preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo aplinkybes dar iki ieškinio pareiškimo, tačiau atsakovė jokios informacijos administratorei nepateikė. Teismas konstatavo, kad atsakovės įrodymai, jog ji perdavė pinigus trečiajam asmeniui pagal susitarimą, laikytini nepatikimais. Įvertinęs visumą šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad įmonės buvo susijusios ir žinojo, jog susitarimu dengiami tariami ieškovės įsiskolinimai. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytas teismo išvadas, pažymi, kad ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme (2016 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 23 min. 35 sek.), tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pagal Juridinių asmenų registro duomenis vienintelė trečiojo asmens akcininkė yra ieškovė, nuo 2003 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. vasario 23 d. trečiojo asmens generalinio direktoriaus pareigas ėjo A. M. (A. M.), o nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. atsakovės akcininke buvo L. M.. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai (1 t., b. l. 29-31; elektroninės bylos popierinio priedo 1 t., b. l. 150-154). Išdėstytų ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintų aplinkybių visuma yra pakankama padaryti išvadą dėl susitarimą sudariusių įmonių susietumo, kuris lemia šio susitarimo, kaip įrodymo, įrodomosios galios nepakankamumą atsakovės nurodomoms aplinkybėms pagrįsti.
  11. Apeliantė akcentuoja, kad 2013 m. kovo 5 d. susitarimas dėl atsiskaitymų nėra pripažintas negaliojančiu, todėl iš jo kylantys įsipareigojimai yra privalomi jį sudariusioms šalims. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad šis susitarimas – atsakovės pateiktas įrodymas, jog ji tinkamai įvykdė prievolę grąžinti ieškovei avansą pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau jame nurodytos aplinkybės – ieškovės įsiskolinimas trečiajam asmeniui – privalo būti patvirtintos kitais proceso normų leistinais įrodymais, ypač įvertinus jau aptartas susitarimą sudariusių įmonių susietumo aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad šis susitarimas būtų įvertintas kaip nepakankamas ir nepatikimas įrodymas, nėra būtina kreiptis į teismą su atskiru ieškinio reikalavimu dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
  12. Apeliantė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai.
  13. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  14. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai