Byla e2A-609-330/2016
Dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ERNST & YOUNG BALTIC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2006-262/2015 pagal ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ERNST & YOUNG BALTIC“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė mokėjimo agentūra) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ 84 304,71 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – Žemės ūkio ministerija) 2011 m. sausio 12 d. su atsakove sudarė sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti Žemės ūkio ministerijos vykdomo projekto „Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ (toliau – Projektas) administravimo, elektroninių paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas.
  3. Ieškovė 2012 m. rugsėjo 14 d. paskelbė atvirą konkursą dėl „Projekto „Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo“. Pirkimų komisijos 2013 m. sausio 7 d. posėdžio metu nutarta kreiptis į atsakovę dėl UAB „Asseco“ atstovaujamos tiekėjų grupės (toliau – tiekėjo) Pirkimo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo ekspertinio vertinimo ir ataskaitos pateikimo. Atsakovė atliko ekspertinį elektroninių paslaugų, informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų, techninės įrangos pirkimo ir duomenų centro įrengimo paslaugų techninių pasiūlymų, taip pat ir tiekėjo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo vertinimą ir parengė ekspertinę ataskaitą, kurioje nurodyta, kad tiekėjo skirtas valandų skaičius paslaugoms teikti yra nepakankamas ir pasiūlyta kaina yra nepagrįstai maža. Remdamasi šia ekspertine ataskaita ieškovė priėmė sprendimą tiekėjo pasiūlymą atmesti.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu ieškovės sprendimą bei kitus sprendimus dėl tiekėjo pretenzijos atmetimo, dėl pasiūlymų eilės sudarymo, dėl pirkimo laimėtojo nustatymo panaikino, reikalavimą pripažinti negaliojančia viešojo pirkimo sutartį atmetė, tačiau paskyrė ieškovei alternatyviąją sankciją – 100 000 Lt (28 962 Eur) dydžio baudą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi priteisė tiekėjo naudai iš ieškovės 47 893,25 Lt (13 870,84 Eur) nuostolių atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeitė – nuostolių atlyginimo sumą padidino iki 50 835,55 Eur. Ieškovė nurodytus teismų sprendimus įvykdė, tokiu būdu iš viso patirdama 84 304,71 Eur žalą. Ieškovės nuomone, atsakovei taikytina deliktinė atsakomybė už netinkamos ekspertinės ataskaitos parengimą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino – ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 84 304,71 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir 1 481 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovės argumentui, jog viešajame pirkime tiekėjo pasiūlymas buvo atmestas remiantis atsakovės parengta ekspertinio vertinimo ataskaita. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog ji pagal šalių sudarytą sutartį neturėjo pareigos atlikti tiekėjo siūlomos kainos pagrįstumo vertinimo. Teismas nustatė, jog ieškovė nusprendė kreiptis į atsakovę dėl to, jog pati neturėjo pakankamos kvalifikacijos objektyviai įvertinti tiekėjo pateikto pasiūlymo neįprastai mažos kainos pagrindimo. Teismas, įvertinęs ekspertinio vertinimo ataskaitos užsakymo ir jos pateikimo aplinkybes, šios ataskaitos turinį ir išvadas, konstatavo, kad atsakovė realiai atliko ir tiekėjo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo vertinimą. Pirmosios instancijos teismas vertinimo ataskaitą pripažino savarankišku atsakovės intelektinės veiklos rezultatu, atliekančiu svarbiausią vaidmenį, lyginant su jo rengimo procesu, kuris, kaip atskiras objektas, turėjo būti perduotas ieškovei ir kuris laikytinas rangos objektu. Remdamasis tuo, teismas nusprendė, kad ekspertinio vertinimo ataskaitai taikytini Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.663 straipsnio 1 dalyje nustatyti kokybės reikalavimai. Teismas akcentavo, jog ekspertinio vertinimo ataskaitai keliami aukštesni objektyvumo, pagrįstumo ir profesionalumo reikalavimai. Teismas pažymėjo, jog vertinimo ataskaitos nekokybiškumas konstatuotas kitoje byloje priimtame teismo procesiniame sprendime. Pirmosios instancijos teismas konstatavo visų deliktinės atsakomybės sąlygų viseto egzistavimą. Pažymėjo, jog nėra pagrindo atsakovės atleisti nuo atsakomybės.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas netinkamai suprato faktines aplinkybes ir klaidingai jas nustatė, o tai lėmė neteisingą išvadą, kad atsakovė buvo įsipareigojusi suteikti tiekėjų neįprastai mažų pasiūlymo kainų pagrindimo vertinimo paslaugas. Priešingai, ieškovės suformuota technine užduotimi atsakovė buvo įpareigota atlikti tiekėjų pirkimui pateiktų pasiūlymų įvertinimą. Teismas nevertino skirtumų tarp neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo procedūros ir pasiūlymų vertinimo procedūros. Atsakovė nevertino, ar tiekėjo pasiūlymo neįprastai maža kaina yra pagrįsta, kaip tai suprantama Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 40 straipsnio prasme. Atsakovė vertino tiekėjo techninį pajėgumą įvykdyti pasiūlymą jame nustatytomis sąlygomis.
    2. Teismas neatsižvelgė į tai, jog tiekėjų pasiūlymų vertinimas ir pasiūlymų neįprastai maža kaina yra skirtingi viešųjų pirkimų teisės institutai. Pirkimo konkurso dokumentų, techninės specifikacijos, sutarties dėl atsakovės paslaugų ir jos priedų analizė leidžia daryti išvadą, kad sutartimi atsakovė įsipareigojo suteikti pirkimui pateiktų techninių pasiūlymų įvertinimo paslaugas, o ne neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo įvertinimo paslaugas. Atsakovės, kaip VPĮ nurodyto eksperto, įgaliojimai ir įsipareigojimai buvo apibrėžti Žemės ūkio ministerijos ir atsakovės sudarytoje sutartyje ir jos priede (techninėje specifikacijoje). Sutartimi, kuri nebuvo keičiama, atsakovė įsipareigojo suteikti tik tiekėjų pasiūlymų vertinimo paslaugas. Tuo atveju, jeigu Žemės ūkio ministerija būtų pageidavusi, į sutarties objektą būtų įtrauktos neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo įvertinimo paslaugos. Atsakovė, veikdama kaip ekspertė, sutartimi įsipareigojo atlikti pirkimui pateiktų techninių pasiūlymų vertinimą, kaip apibrėžta VPĮ 39 straipsnyje, ir parengti atitinkamas tiekėjų techninių pasiūlymų ekspertinio vertinimo ataskaitas. Teismas nepagrįstai išplėtė atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį apimtį.
    3. Viešųjų pirkimų komisijos 2013 m. sausio 7 d. posėdyje suformuota užduotimi atsakovė buvo įpareigota suteikti pirkimui pateiktų techninių pasiūlymų vertinimo paslaugas, o ne neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo įvertinimo paslaugas. Iš komisijos posėdžių protokolų matyti, kad į atsakovę kreiptasi pavedant įvertinti, ar tiekėjas pagal pasiūlyme nurodytas valandas bus pajėgus įgyvendinti techniniame pasiūlyme įvardintus sprendimus. Teismas turėjo vertinti ne tai, ar ieškovės sprendimas atmesti tiekėjo pasiūlymą yra pagrįstas, bet tai, ar atsakovė suteikė tokias paslaugas, kokias vertinimo užduotimi buvo užsakiusi ieškovė. Atsakovei pavesta įvertinti, ar tiekėjas turi pakankamą kvalifikaciją ir pajėgumus įvykdyti pirkimo objektą. Ieškovės ir tiekėjo byloje dėl nuostolių atlyginimo iš esmės nebuvo paneigta atsakovės išvada, jog 23 600 valandų nepakaktų pirkimui įgyvendinti. Ieškovė, gavusi atsakovės parengtą išvadą, nepagrįstai ją laikė ekspertine išvada dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo. Tokiu atveju atsakomybė galėjo kilti tik pačiai ieškovei.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės ir atsakovės sutartį pripažino rangos sutartimi. Vien ta aplinkybė, jog buvo perduotas kažkoks rezultatas (vertinimo ataskaita), nepatvirtina rangos santykių egzistavimo. Iš ieškovės suformuluotos užduoties matyti, kad ieškovei reikėjo proceso – įvertinimo, o ne rezultato – ataskaitos.
    5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertinę ataskaitą, nepagrįstai rėmėsi kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kitoje byloje priimta nutartis, kuria teismas rėmėsi, atsakovei neturi prejudicinės galios. Ta nutartis nepagrįstai laikyta pagrindu atsakovės neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Kitų argumentų dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo teismas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kitoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės ir tiekėjo ginčas, priimtų procesinių sprendimų turinį bei prasmę. Nurodytoje kitoje byloje nebuvo sprendžiama, ar atsakovės parengta ataskaita atitiko vertinimo užduotyje nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kitoje byloje priimtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinį. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad vertinimo ataskaita nesudarė pakankamo pagrindo atmesti tiekėjo pasiūlymą. Kitoje byloje buvo nagrinėjama, ar ieškovė pagrįstai atmetė tiekėjo pasiūlymą VPĮ 40 straipsnio pagrindu, bet nebuvo nustatinėjama, ar atsakovės pateikta ataskaita atitiko vertinimo užduotyje nustatytus reikalavimus.
    6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas, suteikęs prejudicinę galią nutarčiai, priimtai kitoje byloje, kurioje atsakovė nedalyvavo, nevertino atsakovės argumentų ir įrodymų dėl ataskaitos atitikimo suformuotiems užduoties reikalavimams.
    7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, kurių pagrindu turėjo būti sprendžiamas priežastinio ryšio klausimas. Teismas nevertino aplinkybės, jog neteisėtą sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą ieškovė priėmė savarankiškai. Lietuvos apeliacinis teismas byloje, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės ir tiekėjo ginčas, konstatavo, kad atsakovės išvada negalėjo būti pagrindu atmesti tiekėjo pasiūlymą. Ieškovės sprendimo atmesti tiekėjo pasiūlymą nepagrįstumas pasireiškė tuo, jog ieškovė vertino ne pačios pasiūlymo kainos pagrįstumą, tačiau grįžo į ankstesnę pasiūlymo vertinimo stadiją.
    8. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs atsakovės argumentus dėl civilinės atsakomybės netaikymo, argumentuodamas tokią poziciją tuo, kad ieškovė savo neteisėtą sprendimą grindė ekspertinio vertinimo ataskaita, pažeidė ne tik CK 6.253 straipsnio 5 dalį, bet ir VPĮ 16 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta perkančiosios organizacijos ir pirkimų komisijos narių atsakomybė už priimamus sprendimus. Teismas neturėjo pagrindo atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartus taikyti tik atsakovei.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Žemės ūkio ministerija prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas atkleidė bylos esmę ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, patvirtina tai, jog teismas net tris kartus pratęsė terminą procesiniam sprendimui priimti ir paskelbti.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santykius aiškino pagal rangos sutarties teisinių santykių reguliavimą. Teismas pagrįstai ekspertinio vertinimo ataskaitą pripažino intelektinio darbo objektu.
    3. Atsakovės argumentai dėl kitoje byloje priimtos teismo nutarties prejudicinės galios nebuvimo yra nepagrįsti. Ieškovė dalyvavo bylose, kuriose priimtais procesiniais sprendimais teismas pagrįstai vadovavosi šioje byloje.
    4. Atsakovės reikalavimas atleisti nuo atsakomybės nepagrįstas. Žalos atsiradimą lėmė nekokybiškai parengta ekspertinio vertinimo ataskaita. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, jog ji nebuvo įsipareigojusi ir neatliko neįprastai mažos kainos pagrįstumo vertinimo.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Atsakovė dėl ieškovės suformuluotos jai užduoties klaidina teismą. Bylos duomenys patvirtina, kad į atsakovę kreiptasi dėl tiekėjo siūlomos kainos pagrindimo įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės kreipimasis į tiekėją dėl kainos pagrindimo negali būti laikomas sprendimu, kuriuo konstatuojamas tiekėjo pasiūlymo netinkamumas dėl jo (pasiūlymo) neįprastai mažos kainos.
    2. Atsakovės parengtos ataskaitos kokybės vertinimas turi būti atliktas ne VPĮ požiūriu, o pagal CK nuostatas. Sutartyje, kurios pagrindu atliktas vertinimas, nenurodyta, kokia apimtimi turi būti atliktas tiekėjo techninio pasiūlymo ekspertinis vertinimas. Ataskaitos turinys patvirtina, jog atsakovė atliko vertinimą dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos.
    3. Atsakovės nedalyvavimas kitoje byloje neriboja ieškovės galimybės remtis toje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nenustačius prejudicinės galios, galima kitoje byloje priimtus procesinius sprendimus vertinti kaip rašytinius įrodymus.
    4. Ieškovės ir atsakovės nesiejo sutartiniai santykiai, todėl ieškovė negali prašyti atsakovei taikyti sutartinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės veiksmus vertino aukštesnių atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartų kontekste. Priešingai, nei nurodo atsakovė, ieškovė reiškė pretenzijas dėl parengtos ataskaitos. Atsakovė nepagrįstai ekspertinio vertinimo išvadą prilygina tik nuomonei.
    5. Atsakovės pateikta įvykių chronologija nepaneigia priežastinio ryšio fakto, jog neteisėto sprendimo vykdant viešųjų pirkimų procedūras priėmimą lėmė nekokybiška atsakovės ataskaita. Teismo išvados dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų yra pagrįstos.
    6. Sutarčiai, kurios pagrindu atliktas ekspertinis vertinimas, būdingi rangos ir atlygintinų paslaugų sutarties požymiai. Nagrinėjamu atveju svarbus ne ataskaitos rengimas, o objekto – ataskaitos perdavimas ieškovui, todėl teismo išvados dėl kokybės reikalavimų taikymo yra pagrįstos.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros ieškinys atsakovei UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Atsakovė UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė Viešųjų pirkimų tarnybos duomenis apie ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros vykdytus viešuosius pirkimus. Šiuo įrodymu atsakovė grindžia apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės patirties ir žinių vykdant viešųjų pirkimų procedūras. CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo ribojimas, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aptariamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti apeliacinės instancijos teisme teikiamą naują įrodymą. Nenustatyta, jog naujo įrodymo pateikimo poreikis iškilo tik apeliaciniame procese arba kad pirmosios instancijos teismas teikiamą įrodymą atsisakė priimti nepagrįstai. Teisėjų kolegija apeliantės pateiktą įrodymą atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).
  4. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad trečiasis asmuo Žemės ūkio ministerija 2011 m. sausio 12 d. su atsakove UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ sudarė sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti Žemės ūkio ministerijos vykdomo Projekto administravimo, elektroninių paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas. Žemės ūkio ministerijos pavedimu ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra 2012 m. rugsėjo 14 d. paskelbė atvirą konkursą dėl projekto „Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ informacinės sistemos sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo“. Ieškovė 2013 m. sausio 7 d. viešųjų pirkimų komisijos posėdyje nutarė kreiptis į atsakovą dėl tiekėjo UAB „Asseco“ pateikto pirkimo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo ekspertinio vertinimo ir ataskaitos pateikimo. Atsakovė 2013 m. sausio 15 d. parengė ekspertinę ataskaitą ir pateikė ją ieškovei. Ieškovė 2013 m. sausio 16 d. atmetė tiekėjo pasiūlymą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3559-603/2011 panaikino ieškovės 2013 m. sausio 16 d. sprendimą dėl tiekėjo pasiūlymo atmetimo, taip pat ieškovės sprendimus dėl tiekėjo pretenzijos netenkinimo, dėl pasiūlymų eilės sudarymo, dėl pirkimo laimėtojo nustatymo, nepripažindamas negaliojančia neteisėtos viešojo pirkimo sutarties, tačiau skirdamas perkančiajai organizacijai (ieškovei) alternatyviąją sankciją – 100 000 Lt (28 962 Eur) baudą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2092/2013, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1578/2014, tiekėjo naudai priteisė iš ieškovės 47 893,25 Lt (13 870,84 Eur) nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2015, pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį ir tiekėjo naudai priteisė 50 835,55 Eur nuostolių atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė nurodytais teismų procesiniais sprendimais priteistas sumas sumokėjo, šioje byloje pareikštu ieškiniu tvirtindama, kad sumokėtų sumų dydžiu ji patyrė nuostolius dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovės patirti nuostoliai kilo dėl atsakovės veiksmų – netinkamai atlikto ekspertinio vertinimo, kuris nulėmė ieškovės neteisėtų sprendimų priėmimą vykdant viešojo pirkimo procedūras.
  5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė, vykdydama viešųjų pirkimų procedūras, į atsakovę nusprendė kreiptis dėl to, kad neturėjo pakankamos kvalifikacijos objektyviai įvertinti tiekėjo pateikto pasiūlymo neįprastai mažos kainos pagrindimo. Teismas, įvertinęs ekspertinio vertinimo ataskaitos užsakymo ir pateikimo aplinkybes, šios ataskaitos turinį ir išvadas, konstatavo, kad atsakovė realiai atliko ir tiekėjo techninio pasiūlymo kainos pagrįstumo vertinimą. Pirmosios instancijos teismas vertinimo ataskaitą pripažino savarankišku atsakovės intelektinės veiklos rezultatu, atliekančiu svarbiausią vaidmenį, palyginant su jo rengimo procesu, kuris, kaip atskiras objektas, turėjo būti perduotas ieškovei ir kuris laikytinas rangos objektu. Padaręs tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ekspertinio vertinimo ataskaitai taikytini CK 6.663 straipsnio 1 dalyje nustatyti kokybės reikalavimai. Tokia teismo išvada buvo nulemta ir ieškovės bei trečiojo asmens išreikštos pozicijos dėl ginčo esmės pagrindu. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir laikosi nuostatos, kad šis teismas, konstatuodamas rangos teisinių santykių egzistavimą, netinkamai identifikavo bei kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Šioje proceso stadijoje padaryta materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo klaida iš esmės ir lėmė neteisingą kilusio ginčo išsprendimą.
  6. Rangos sutarties sąvoka apibrėžta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Taigi, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Rangos sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Tam, kad šalių santykiai būtų kvalifikuojami kaip rangos, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) rangos sutarties tikslas yra gauti tam tikrą darbo rezultatą (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.645 straipsnio 1 dalis); 2) darbo rezultatas gaunamas rangovui dirbant savo rizika (CK 6.645 straipsnio 3 dalis, 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) rangovas atlieka darbą, siekdamas tam tikro rezultato, savarankiškai (CK 6.644 straipsnio 3 dalis, 6.645 straipsnio 3 dalis). Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai).
  7. 6Paslaugų sutarties samprata suformuluota CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, joje apibūdinant, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato numatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai.

  8. Trečiasis asmuo Žemės ūkio ministerija 2011 m. sausio 12 d. su atsakove UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ sudarė sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti Žemės ūkio ministerijos vykdomo Projekto administravimo, elektroninių paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas. Ieškovė viešąjį pirkimą (dėl kurio procedūrų teisinio įvertinimo rezultatų teigia patyrusi prašomus priteisti nuostolius) vykdė trečiojo asmens Žemės ūkio ministerijos pavedimu. Nors ieškovė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame procese laikėsi nuoseklios pozicijos dėl deliktinės atsakomybės atsakovei taikymo, tvirtindama, jog ieškovės ir atsakovės nesiejo sutartiniai santykiai, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovė paslaugas teikė ne pagal individualų susitarimą su ieškove, bet būtent 2011 m. sausio 12 d. sutarties su Žemės ūkio ministerija pagrindu. Šią aplinkybę patvirtina Nacionalinės mokėjimo agentūros viešųjų pirkimų komisijos 2013 m. sausio 7 d. posėdžio protokolo ir UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ 2013 m. sausio 15 d. vertinimo ataskaitos turinys. Iš šių įrodymų matyti, kad ieškovė į atsakovę kreipėsi prašydama ataskaitos, o atsakovė ataskaitą parengė bei ieškovei pateikė atsakovės ir trečiojo asmens 2011 m. sausio 12 d. sudarytos sutarties pagrindu. Iš sutarties sąlygų matyti, kad šia sutartimi vykdytojas (atsakovė) įsipareigojo laiku ir kokybiškai teikti užsakovo projekto administravimo, e. paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugas, o užsakovas įsipareigojo sumokėti už tinkamai ir laiku suteiktas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (1 punktas). Sutartimi atsakovė įsipareigojo sutartyje bei jos prieduose nustatytomis sąlygomis ir nustatytu laiku pradėti, tinkamai atlikti, užbaigti ir perduoti užsakovui sutartyje nurodytas paslaugas (2.1 punktas); vieną kartą per mėnesį raštu ir elektroniniu paštu informuoti užsakovą apie sutarties vykdymo eigą (2.2 punktas); užsakovui pateikus prašymą, raštu ir elektroniniu paštu pateikti informaciją apie per praėjusias dvi savaites ir per ateinančias dvi savaites planuojamus atlikti darbus (2.3 punktas); užtikrinti, kad paslaugų teikimą atliks kvalifikuoti ekspertai (2.4 punktas). Sutarties sąlygų analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo susitarta dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Atsakovė įsipareigojo rūpestingai ir kvalifikuotai atlikti veiksmus, susijusius su perkančiosios organizacijos vykdomomis viešųjų pirkimų procedūromis. Nėra pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, jog sutartimi esą susitarta dėl intelektualinės veiklos objekto sukūrimo. Toks sutartinių įsipareigojimų reguliavimas sudaro pagrindą konstatuoti ne rangos, o atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių egzistavimą tarp ginčo šalių.
  9. 2011 m. sausio 12 d. sutartyje numatytų paslaugų teikimą (paslaugų teikimo tvarką ir ribas) detalizuoja sutarties priedas Nr. 1 Projekto administravimo, e. paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo, techninės priežiūros paslaugų pirkimo techninė specifikacija. Šio dokumento dalyje „2 pirkimo dalis. E. paslaugų projektavimas, techninės užduoties parengimas ir techninė priežiūra“ esančioje lentelėje nurodyti tiek konkretūs veiksmai (paslaugos), kurias, vykdydamas sutartį, turi atlikti vykdytojas, tiek reikalavimai šių veiksmų atlikimui. Aptariamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės atlikto ekspertinio vertinimo, todėl šiuo atveju yra aktualus lentelės 2.4 punktas, kuriame nurodyta, kad paslaugų teikėjo ekspertai turės atlikti ekspertinį pirkėjo e. paslaugų IS sukūrimo ir įdiegimo paslaugų, techninės įrangos pirkimo ir duomenų centro įrengimo paslaugų techninių pasiūlymų vertinimą (ieškovė, kreipdamasi į atsakovę dėl vertinimo, prašė šiame punkte nurodytų paslaugų). Lentelės 2.4 punkto skiltyje „rezultatas ir jo pateikimo terminas“ nurodyta, kad vykdytojas privalo pateikti tiekėjų pasiūlymų techninio ekspertinio vertinimo ataskaitas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog šalys susitarė dėl tiekėjų pasiūlymų vertinimo ataskaitų pateikimo, neleidžia susiklosčiusių santykių identifikuoti kaip rangos arba tokių, kuriuose rangos santykiai būtų dominuojantys. Šalys susitarė dėl paslaugų teikimo, o tai, jog paslaugų suteikimą sutarta fiksuoti pasirašant atliktų paslaugų perdavimo aktus arba vertinimo ataskaitas, nekeičia teisinių santykių prigimties, kadangi ekspertinio vertinimo paslaugų atlikimo fiksavimas materialią formą turinčiame objekte nelaikytinas dominuojančiu požymiu suteiktų paslaugų atžvilgiu. Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į tai, jog bendrąja prasme ataskaita – tai oficialus pranešimas žodžiu ar raštu apie nuveiktą darbą, tam tikrą dalykų padėtį (žr. Terminų žodyną). Taigi ir ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog aptariamu atveju šalys susitarė dėl atlygintinos paslaugos suteikimo – ekspertinio vertinimo paslaugų, o ne dėl ataskaitos, kaip materialaus objekto, sukūrimo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės parengta vertinimo ataskaita laikytina savarankišku atsakovės intelektinės veiklos rezultatu, atliekančiu svarbiausia vaidmenį, lyginant su jo (rezultato) rengimo procesu, kuris kaip atskiras objektas turėjo būti perduotas ieškovei ir kuris laikytinas rangos objektu, yra nepagrįsta.
  10. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs tarp šalių susiklosčius rangos teisiniams santykiams, pažymėjo, kad atsakovės parengtai ekspertinio vertinimo ataskaitai taikytini CK 6.663 straipsnio 1 dalyje nustatyti rangovo darbų kokybės reikalavimai, kurių ginčo ataskaita neatitinka. Išvadą dėl ataskaitos kokybės teismas grindė kitose civilinėse bylose priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. CK 6.663 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rangovo atliekamų daiktų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą.
  11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, nagrinėdamas rangos sutarties ir paslaugų sutarties atribojimo problematiką, nurodė, kad nors ir rangos, ir paslaugų sutartys yra dėl veiksmų atlikimo, svarbiausias skiriamasis šių sutarčių grupių požymis yra tai, jog pagal atlygintinų paslaugų sutartis įsipareigojama atlikti rūpestingai (atidžiai) tam tikrą veiklą (veiksmus), o pagal rangos sutartis yra įsipareigojama dėl tam tikro darbo rezultato sukūrimo ar pasiekimo bei jo, kaip atskiro objekto ar tam tikros jo dalies, perdavimo kitai šaliai. Kitaip tariant, pirmuoju atveju įsipareigojama dėti tam tikras rūpestingas pastangas atliekant veiksmus, o antruoju – dėti tam tikras pastangas ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Nuo to priklauso ir atsakomybės taikymo būdas: jeigu įsipareigojama dėti pastangas vykdant tam tikrą veiklą, tai tokios prievolės skolininkas atsako už netinkamas pastangas (nerūpestingą veiklą), bet neatsakys dėl to, kad nebuvo sukurtas konkretus rezultatas, nes tokios pareigos jis neturėjo. Jeigu yra įsipareigojama dėl rezultato, tai atsakomybė bus taikoma būtent už rezultato nebuvimą. Kasacinio teismo išaiškinta, jog atribojant rangos ir paslaugų sutartis svarbu nustatyti, ar šalys susitarė dėl darbų atlikimo, kuriais bus sukuriamas ar pagaminamas atskiriamas nuo pačių veiksmų objektas, turintis savarankišką vertę, kurį būtų įmanoma savarankiškai perduoti užsakovui (rangos sutartis), ar buvo susitarta dėl tam tikros veiklos, kurios rezultatas neatskiriamas nuo pačių veiksmų (paslaugų teikimas).
  12. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo šalis siejusių teisinių santykių netinkamas kvalifikavimas buvo esminė aplinkybė, lėmusi, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės įrodinėjamą deliktinės atsakomybės sąlygą visa apimtimi nagrinėjo netinkamais aspektais. Tai yra, užuot atsakovės suteiktas paslaugas vertintų rūpestingumo (atidumo) kriterijų kontekste, teismas ekspertinio vertinimo ataskaitai suteikė rangos objekto savybes, o aplinkybę, jog ginčo ataskaitos išvados nesutapo su kitose bylose teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis tiek dėl jų (išvadų) pagrįstumo, tiek dėl jų reikšmės viešojo pirkimo procedūrų teisėtumui, pripažino atsakovės įvykdytu rangos santykių pažeidimu (pateikus netinkamos kokybės objektą) ir ieškovės atžvilgiu neteisėtų veiksmų atlikimu, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga. Šios nutarties 20 punkte minėta, kad, priešingai nei rangos atveju, paslaugų teikėjas įsipareigoja dėti pastangas vykdant tam tikrą veiklą, todėl tokios prievolės skolininkas atsako už netinkamas pastangas (nerūpestingą veiklą), bet neatsako dėl to, kad nebuvo sukurtas konkretus rezultatas, nes tokios pareigos jis neturėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovės atlikto vertinimo ataskaitos ir teismų išvadų kitose bylose dėl viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo neatitiktį, nevertindamas atsakovės suteiktų paslaugų kokybės pagal atlygintinų paslaugų teikimo kriterijus (rūpestingumo ir atidumo), neturėjo pakankamo pagrindo ginčo vertinimo ataskaitos parengimui suteikti neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos, reikšmės.
  13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovei suteiktų ekspertinio vertinimo paslaugų (ekspertinio vertinimo ataskaitos) nepagrįstumas ir nekokybiškumas konstatuotas kitoje civilinėje byloje priimtame procesiniame sprendime – šios nutarties 13 punkte nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės argumentus dėl nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties prejudicialumo savybės nagrinėjamai bylai. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nedalyvavimas kitose bylose nereiškia, jog ieškovė negali remtis teismų procesiniuose sprendimuose nustatytais faktais kaip rašytiniais įrodymais. Apeliantė skunde nurodė nesutinkanti su teismo nuostata įrodymų vertinimo procese vadovautis atsakovės atžvilgiu prejudicinės galios neturinčiu teismo procesiniu sprendimu. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas kitoje byloje priimtame procesiniame sprendime nustatytas aplinkybes, nevertino atsakovės atsikirtimų ir pateiktų įrodymų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia apeliantės pozicija.
  14. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių padarinių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas prejudicinių faktų instituto turinį ir tikslą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tai CPK 18 straipsnyje įtvirtinto įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principo išraiška individualios bylos atžvilgiu. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus. Tokia galimybė – teisės į teisingą teismą garantija ir įgyvendinimo prielaida – teisės kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią, praktinę galimybę ginčyti aktą (veiksmą), suvaržantį jo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
  15. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto normos taikymo taip pat yra išaiškinta, kad prejudicinė įsiteisėjusio teismo sprendimo galia pripažįstama tik esant šių sąlygų visumai: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių padarinių ir nedalyvavusiems byloje asmenims (sprendimai dėl pripažinimo); pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007).
  16. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nustatytų aplinkybių atsakovės parengtos ekspertinio vertinimo ataskaitos (jos kokybės) dalyje, deklaravo suteikiantis šiam procesiniam sprendimui ne prejudicinę, o rašytinio įrodymo galią. Kolegija sutinka, jog ta aplinkybė, kad atsakovė nedalyvavo byloje, kurioje Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutartį, apriboja tos nutarties prejudicinę galią. Ši aplinkybė lemia išvadą, jog nagrinėjamoje byloje atsakovei turėjo būti sudaryta galimybė paneigti toje nutartyje nurodytus faktus, kuriais savo poziciją ginčui aktualiu klausimu grindė ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas (pvz., neteisėtų veiksmų buvimą) konstatavo vadovaudamasis vien minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytų aplinkybių pagrindu, visiškai nevertindamas atsakovės argumentų, jos pateiktų įrodymų (kas lėmė, jog klausimas dėl ieškovei suteiktų paslaugų kokybės iš esmės nebuvo vertinamas). Toks teisėjų kolegijos vertinimas įgalina daryti išvadą, jog nepaisant deklaruotos teismo procesinio sprendimo kitoje byloje, kaip rašytinio įrodymo, reikšmės, jame (kitoje byloje priimtame procesiniame sprendime) nustatytoms šiam ginčui aktualioms aplinkybės buvo suteikta prejudicinė galia. Dėl šios aplinkybės liko neįvertinta atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyta eilė argumentų dėl ginčo ataskaitos turinio, nebuvo tiriamas ir vertinamas atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas – dr. A. G. 2015 m. balandžio 1 d. eksperto išvada dėl UAB „ERNST & YOUNG BALTIC“ parengtos ekspertinio vertinimo ataskaitos.
  17. Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema suponuoja, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga; aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo funkcijų visa apimtimi atlikti negali. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, į įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla (konkretus ginčas) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, tai sudaro prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas ginčo šalis siejusius teisinius santykius padarė esminę klaidą. Netinkamas ginčo santykių kvalifikavimas (nepagrįstai konstatuojant rangos teisinių santykių buvimą) lėmė tai, kad ieškovės prievolių vykdymas buvo analizuojamas pasirenkant netinkamus teisinius kriterijus. Teismas, užuot vertinęs ieškovės veiksmus teikiant paslaugas, materialų pavidalą turinčiam objektui, kuriame iš esmės užfiksuoti duomenys apie suteiktas ekspertinio vertinimo paslaugas, suteikė savarankiško rangos objekto reikšmę. Tai lėmė, jog ekspertinio vertinimo ataskaita paslaugų teikimo (kaip veiklos, veiksmo) kokybės reikalavimų kontekste buvo vertinama pagal šiuo atveju neaktualius rangos objekto kokybei keliamus reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles. Vadovaudamasis vien kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, neįvertino atsakovės atsikirtimų pagrindą sudarančių argumentų bei įrodymų, tokiu būdu iš esmės suteikdamas prejudicinę galią tokių savybių neturinčiam teismo procesiniam sprendimui. Tai lėmė neteisingų pirmosios instancijos teismo išvadų susiformavimą bei netinkamą materialiosios ir procesinės teisės normų taikymą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o, atsižvelgiant į nustatytus materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimus, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Įrodinėjimo proceso ypatumai, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo. Dėl šios priežasties apskųstasis pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
  18. Nusprendus, kad yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

8Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš nagrinėti naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai