Byla e2A-181-370/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir piniginių lėšų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-954-555/2017 pagal ieškovo A. S. patikslintą ieškinį atsakovams H. V., M. V. ir E. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų byloje, E. S., I. S. ir notarui Vyteniui Lydeikiui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir piniginių lėšų priteisimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas A. S. patikslintu ieškiniu 2017 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovės H. V. 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. sudarytas pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias atsakovei H. V. buvo padovanota 29 000 Eur suma; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės H. V. 29 000 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovo E. K. 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias buvo padovanota atsakovui E. K. 29 000 Eur suma; taikyti restituciją ir iš E. K. A. S. naudai priteisti 29 000 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje

    4Nr. 7/2016; 3) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento A. S. ir atsakovo M. V. 2015 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovui M. V. buvo padovanota 14 500 Eur suma; taikyti restituciją ir 14 500 Eur sumą priteisti iš M. V. A. S. naudai, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; 4) priteisti iš atsakovės H. V. A. S. naudai 13 290 Eur be pagrindo įgytas lėšas, kurios paveldėtinos paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; 5) priteisti iš atsakovo E. K. A. S. naudai 5 900 Eur be pagrindo įgytas lėšas, kurios paveldėtinos paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; 6) pripažinti negaliojančia A. S. ir atsakovo M. V. 2013 m. balandžio 16 d. sudarytą rentos sutartį (toliau – rentos sutartis), pagal kurią buvo perleistas atsakovui M. V. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis Taikos pr. 48-23, Kaune, patvirtintą notaro V. L., notarinio registro Nr. VL-1136, nuo jos sudarymo momento bei taikyti restituciją ir butą grąžinti A. S.; 7) priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

  2. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento šios nutarties 1 punkte nurodytus sandorius, kadangi šie sandoriai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.81, 1.90, 1.91, 1.93 ir 3.244 straipsnių nuostatoms. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad po jo motinos A. S. mirties (2016 m. sausio 14 d.), A. S. vaikai – ieškovas, atsakovė H. V. ir trečiasis asmuo E. S. priėmė palikimą. Dėl A. S. prastos sveikatos būklės ir jos garbingo amžiaus Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi A. S. buvo nustatyta rūpyba ir jos rūpintoja paskirta ieškovo sesuo – atsakovė H. V., su kuria A. S. gyveno, ir kuri tvarkė visus A. S. finansinius reikalus bei turėjo prieigą prie visų mirusiosios banko sąskaitų. Ieškovas teigė, kad nors motina turėjo turto – butą ir pinigų, tačiau mirus jai paaiškėjo, kad jos vardu nėra faktiškai jokio turto ir pinigų, išskyrus dalį žemės sklypo. Rentos sutartimi atsakovės H. V. sūnui M. V. buvo perleistas A. S. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis Taikos pr. 48-23, Kaune, kuris, dar A. S. esant gyvai, 2010 m. rugpjūčio 10 d. testamentu buvo paliktas M. V. ir I. S. lygiomis dalimis. Atsakovas M. V. močiute A. S. nesirūpino, jos neišlaikė ir tinkamai nevykdė rentos sutarties. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 11 d. mirus A. S. seseriai A. A., 2015 m. spalio 1 d. A. S. gavo jai priklausančią A. A. palikimo dalį, t. y. 90 851,30 Eur. Pagal byloje pateiktas ir ginčijamas penkias dovanojimo sutartis atsakovams buvo padovanota 72 500 Eur suma, t. y. 5 kartus po 14 500 Eur, atsakovui E. K. pervesta 5 900 Eur (atliekant du pavedimus, po 2 950 Eur), o atsakovė H. V. be jokių sutarčių pasisavino 13 290 Eur sumą. Ieškovo teigimu, atsakovė H. V., pasinaudodama savo padėtimi, t. y. aplinkybe, jog ji galėjo valdyti A. S. banko sąskaitas, išgrynino visas A. S. asmeninėje AB DNB banko sąskaitoje buvusias pinigines lėšas, įskaitant ir po A. S. sesers mirties paveldėtą palikimą. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo išgryninta ir pervesta 91 690 Eur suma. Be to, A. S., be AB DNB banke buvusių piniginių lėšų, kiekvieną mėnesį papildomai gaudavo daugiau nei 400 Eur išmokas, kurios visos buvo išgrynintos, jomis buvo apmokami įvairūs pirkiniai, suteiktos paslaugos, ir jų, ieškovo vertinimu, visiškai pakako patenkinti pačios A. S. poreikius, ją išlaikyti.
  3. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovei H. V. 2014 m. balandžio 4 d. buvo išduotas įgaliojimas tik dėl palikimo, likusio po A. S. sesers A. A. mirties, priėmimo A. S. naudai ir su tuo susijusių procedūrų atlikimo. Atsakovė H. V. dėl leidimo dovanoti rūpintiniui priklausiančias pinigines lėšas ir kitą turtą – butą, nėra kreipusis į teismą ir toks teismo leidimas atsakovei nebuvo išduotas. Tiek rentos sutarties sudarymas, tiek 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. lapkričio 15 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartys prieštarauja imperatyvioms CK 3.244 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nuostatoms, o nurodyti sandoriai yra niekiniai. Be to, ieškovas teigė, kad visos nurodytos dovanojimo sutartys turi būti vertintinos kaip vienas sandoris, kadangi buvo sudarytos su tais pačiais asmenimis ir viena po kitos. Keturiomis dovanojimo sutartimis įtvirtinti sandoriai, kuriais tiek atsakovei H. V., tiek atsakovui E. K. buvo padovanota iš viso po 29 000 Eur, yra negaliojantys dėl notarinės sandorių formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), kadangi faktiškai dovanotina suma viršijo 14 500 Eur sumą ir šie sandoriai privalėjo būti sudaryti ne paprasta rašytine, o notarine forma. Ieškovas teigė, kad būtent vertintinos aplinkybės, jog ginčijami rentos ir dovanojimo sandoriai buvo sudaryti A. S. esant garbingo amžiaus ir sunkios sveikatos būklės, išimtinai tik rūpintojos H. V. ir jos vaikų naudai, dovanojimo sutartis sudarius prieš pat A. S. mirtį. Šie dovanojimo sandoriai sudaryti apgaulės būdu, siekiant sudarytus sandorius nuslėpti, tai patvirtina, kad atsakovė H. V. ir jos vaikai ne tik, kad negynė A. S. interesų, tačiau atsakovė H. V. piktnaudžiaudama savo, kaip A. S. rūpintojos padėtimi, neteisėtai pasisavino A. S. priklausiusias pinigines lėšas – 91 690 Eur.
  4. Atsakovė H. V. atsiliepime į ieškovo A. S. patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  5. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepagrįstai prašė priteisti iš atsakovų ieškinyje nurodytą sumą, kadangi per nurodytą laikotarpį buvo pervesta mažesnė suma – 90 868,03 Eur, t. y. ieškovas prašo teismo priteisti jam daugiau nei objektyviai iš viso A. S. turėjo piniginių lėšų. Ieškovas neatsižvelgė, kad dalis pinigų iš sąskaitos buvo nurašyta paties banko už teikiamas sąskaitos aptarnavimo paslaugas. Atsakovės vertinimu, A. S. rūpyba buvo nustatyta kaip veiksniam asmeniui dėl jos senatvės ir dėl apsunkinto gebėjimo susitvarkyti buitinius reikalus, tačiau nebuvo apribotas jos veiksnumas. Visus savo turtinius reikalus A. S. sprendė savarankiškai, jos turto administravimo klausimas teisme nebuvo sprendžiamas, A. S. turto administratorius nepaskirtas. A. S. dovanojimo sutartis sudarė asmeniškai, o CK 3.244 straipsnio nuostatos yra taikomas tik tais atvejais, kai sandorius sudaro rūpintojas atstovaudamas savo rūpintiniui. Priešingai nei teigė ieškovas ieškinyje, sudarytoms sutartims nebuvo privaloma notarinė forma, kadangi A. S. dovanojo pinigus po 14 500 Eur ne tik todėl, kad išvengtų vykimo pas notarą ir notaro paslaugų mokesčių, bet ir dėl to, kad nenorėjo ir negalėjo padovanoti atsakovams numatytos pinigų sumos visos iš karto, kadangi jos faktiškai neturėjo, pinigus pirmiausia reikėjo A. S. paliepimu nuimti nuo banko sąskaitos.
  6. Atsakovas M. V. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad A. S. 2015 m. gruodžio 24 d. sudaryta pinigų dovanojimo sutartimi M. V. padovanojo 14 500 Eur sumą. Atsakovas teigia, kad jokios imperatyvios įstatymo normos šiuo atveju nedraudė veiksniam asmeniui – A. S. sudaryti dovanojimo sutartį, o apie ketinimą padovanoti konkrečią pinigų sumą jis buvo informuotas pačios A. S., kuri pati ir nurodė tiek dovanojamą pinigų sumą, tiek pati užpildė beveik visą dovanojimo sutarties formą. Priešingai nei teigia ieškovas, visą rentos sutarties galiojimo laikotarpį A. S. buvo aprūpinta visais būtinais dalykais – turėjo gyvenamąją vietą, buvo apsirengusi, pavalgiusi ir prižiūrėta. Ieškovas, ginčydamas rentos sutartį, iš tikrųjų gina savo, o ne rentos gavėjos interesus. A. S. iki pat mirties buvo sveiko proto, puikiai suprato visus savo veiksmus, sandorius ji sudarė pagrįstai ir sąmoningai, to norėdama ir siekdama. Priešingų aplinkybių ieškovas neįrodė.
  8. Atsakovas E. K. atsiliepime į ieškovo A. S. patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su A. S. sudarytos 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartys yra ne per rūpintoją atsakovę H. V., bet tiesiogiai su A. S., kuri buvo veiksni ir laisva sudaryti sandorius su bet kuriuo asmeniu, įskaitant su rūpintoja ar jos (tuo pačiu ir savo) artimaisiais giminaičiais. Ieškovas neįrodė aplinkybių, kad minėti sandoriai buvo sudaryti apgaule, juolab kad sudarant sandorius nei ieškovas, nei atsakovė H. V. nedalyvavo ir jokios įtakos A. S. nedarė. Atsakovas taip pat nurodė, kad A. S. veiksmai – dovanojant 5 900 Eur sumą atsakovui E. K., nebuvo netikėti ar nelogiški, kadangi ir anksčiau A. S. yra dovanojusi jam dar didesnes pinigų sumas. Pinigai buvo pervesti iš A. S. banko sąskaitos į atsakovo E. K. banko sąskaitą kaip dovana, tai nurodyta ir banko sąskaitos išraše.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. S. atsakovo M. V. naudai 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovo A. S. atsakovės H. V. naudai 2 785 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovo A. S. atsakovo E. K. naudai 580 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš ieškovo A. S. 1 680 Eur žyminio mokesčio ir 39,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; teismo sprendimui įsiteisėjus panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi atsakovo M. V. ir atsakovės H. V. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, kad sprendimą sudaryti rentos sutartį ir pinigų dovanojimo sutartis A. S. priėmė ne savarankiškai, o dėl pašalinių veiksnių.
  3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausti liudytojai A. B., Z. G., R. A., A. K. Vasiliauskas nurodė, kad ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu jiems yra tekę bendrauti su A. S.. Liudytojams A. S. aplinkos suvokimas abejonių nekėlė, palikėjos bendravimas su aplinkiniais, liudytojų vertinimu, atitiko jos amžių. Iš pokalbių su A. S. liudytojai supratę, kad palikėjai buvo žinomos aplinkybės dėl ginčo piniginių lėšų kilmės, jų kiekio. Be to, liudytojas R. A. patvirtino, kad A. S. domėjosi darbais, atliekamais jai nuosavybės teise priklausiusiame bute, pati atsiskaitydavo už tam tikrus atliktus darbus.
  4. Teismas vertino, kad ieškinio argumentai, jog dėl amžiaus, sveikatos būklės ir atsakovų panaudotos apgaulės ir poveikio A. S. nesuprato rentos ar pinigų dovanojimo sutarčių esmės (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis), yra paremti tik prielaidomis. Byloje nėra ginčijama palikėjos valia, išreikšta jau po rūpybos nustatymo, jai priklausantį butą po mirties palikti po ½ dalį atsakovui M. V. ir trečiajam asmeniui I. S.. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtino palikėjos suvokimą ir siekį atlikti veiksmus, susijusius su jai priklausančiu turtu, t. y. palikėja suvokė galimybę disponuoti jai priklausančiu turtu ir priėmė atitinkamus sprendimus dėl šio turto likimo.
  5. Taip pat teismas nustatė, kad sandorius palikėja sudarė su artimais giminaičiais, kurie ją supo gyvenamojoje aplinkoje, t. y. su kuriais ji bendravo, ja rūpinosi. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti, kad gyvenant su atsakove A. S. buvo daroma artimųjų neteisėta įtaka ar ji apgaudinėjama, t. y., kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo iškreipta A. S. valia ar kad sandoriai sudaryti nepalankiomis sąlygomis. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, kad atsakovai klaidino, nuolat ir nuosekliai neteisėtai įtikinėjo A. S. sudaryti ginčo sandorius. Priešingai, byloje nustatyta, kad A. S. tiek sandorių sudarymo metu, tiek po jų sudarymo buvo pakankamai rūpinamasi, jai buvo užtikrintos tiek būsto, tiek ir priežiūros, išlaikymo paslaugos. Aplinkybė, kad ginčo sandoriu išreikšta pasikeitusi pareiškėjos valia ieškovui nėra palanki, nėra pagrindas daryti išvadą, kad po kelerių metų A. S. dėl garbingo amžiaus bei sveikatos būklės negalėjo išreikšti savo valios. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad A. S. suvokė turimo turto mastą, jo kilmę, savarankiškai priiminėjo sprendimus dėl jai priklausančio turto likimo – iš pradžių testamentais, o vėliau rentos sutartimi išsprendė jos vienintelio būsto likimą. Visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtino susiformavusią rūpintinės valią iki mirties išspręsti viso jai priklausančio turto, įskaitant ir vėliau priimto A. A. palikimo – piniginių lėšų – likimą.
  6. Rūpintinės suvokimą apie jai priklausančio turto masę patvirtina ne tik liudytojų parodymai, kurie patvirtino, kad A. S. buvo žinoma pinigų kilmė, bet A. S. išduotas, notarine tvarka patvirtintas įgaliojimas, suteikiantis teisę atsakovei H. V. pasirūpinti palikimu, nurodymai ir priemonių suteikimas disponuoti bankinėse įstaigose esančiomis lėšomis bei sandorių sudarymą patvirtinančios rašytinės pinigų dovanojimo sutartys. Šie įrodymai patvirtina, kad rūpintinei notaras išaiškino išduodamo įgaliojimo turinį ir esmę, pasirašydama dovanojimo sutartyse ji – rūpintinė turėjo galimybę ne vieną kartą suprasti jų tekstą, o tai teismui leido daryti išvadą, kad A. S. ne tik kad žinojo apie savo disponuojamą turtą, bet ir savarankiškai priiminėjo sprendimus dėl šio turto likimo.
  7. Byloje nustatytas A. S. siekis iki mirties išspręsti jai priklausančio turto klausimus, turto perdavimas savo aplinkai artimiems asmenims, kurie ją prižiūrėjo, teismo vertinimu, nesukėlė rūpintinės ir rūpintojos interesų konflikto ir nepadarė atstovaujamajai žalos. Ginčo sandorių sudarymas atitiko rūpintinės valią. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad yra pagrindas vertinti, kad pinigines lėšos iš bankomato buvo išgrynintos ir naudojamos, vykdant rūpintinės nurodymus.
  8. Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo dėl netinkamos rentos sutarties vykdymo teismas pažymėjo tą aspektą, kad ieškovas priėmė palikimą po savo motinos mirties ir yra jos teisių perėmėjas, tačiau reikalavimas dėl rentos sutarties netinkamo vykdymo (nutraukimo) byloje pareikštas jau po A. S. mirties, pati rentos gavėja iki mirties reikalavimo dėl rentos sutarties netinkamo vykdymo pareiškusi nebuvo. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisei į išlaikymą iki gyvos galvos yra būdingas asmeninis pobūdis ir jos ieškovas nepaveldėjo, o įsipareigojimai pagal rentos sutartį A. S. yra įvykdyti. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimo dėl sutarties netinkamo vykdymo, todėl ir ieškinio argumentų dėl rentos sutarties vykdymo aplinkybių detaliau neanalizavo.
  9. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad piniginės lėšos sandoriais buvo perleistos rūpintojai ir jos vaikams. CK 3.244 straipsnio 4 dalis įtvirtinta nuostata, kad rūpintojas, jų artimi giminaičiai negali sudaryti sandorių su rūpintiniu, išskyrus atvejus, kai turtas globotiniui ar rūpintiniui yra dovanojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis, jeigu tai atitinka globotinio ar rūpintinio interesus. Draudžiamo sandorio sudarymas gali pažeisti atstovaujamojo interesus ir sukelti interesų konfliktą, todėl ši įstatymo norma skirta rūpintinio interesų apsaugai. Byloje nėra nustatyta, kad rūpintinis dėl savo amžiaus ar ligos negalėjo savarankiškai sudaryti sandorių (CK 3.240 straipsnio 3 dalis), todėl, siekiant nuginčyti draudžiamą sandorį, būtina įrodyti ir nustatyti, kad toks sandoris pažeidė rūpintinės A. S. interesus (CK 1.78 straipsnio 2 dalis).
  10. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos tarp tų pačių šalių ir praėjus trumpam laiko tarpui, tačiau vertinti A. S. sudarytas su atsakovais H. V. ir E. K. dovanojimo sutartis kartu, kaip vieną sandorį, nėra pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju negali būti vadovaujamasi ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-288/2009, nes nesutampa šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Kasacinio teismo nurodytoje nutartyje faktinės bylos aplinkybės buvo susijusios su turto perleidimo sandoriais ir teismas pateikė išaiškinimą dėl sandorių, kuriais iš esmės buvo pažeisti nekilnojamojo turto bendraturčio interesai, atėmus galimybę pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teise pirkti parduodamą bendro turto dalį. Nagrinėjamojoje byloje klausimas keliamas dėl atskirų realinių sutarčių vertinimo, kuriomis buvo perleistos piniginės lėšos, kaip vieno sandorio ir jų sudarymo formos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, neišsamiai ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje, ir tokiu būdu priėmė nepagrįstą teismo sprendimą. Nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad atsakovė H. V. išgrynintas pinigines lėšas iš banko sąskaitos realiai perdavė A. S., kai byloje nepateikta jokių dokumentų, rašytinių pakvitavimų, patvirtinančių, kad išgrynintos asmeninės A. S. piniginės lėšos būtų jai perduotos.
    2. Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino ir sprendime neaptarė aplinkybių, jog A. S., būnant VšĮ „Kauno klinikos“ reanimacijoje, atsakovė H. V. iš jos banko sąskaitos 2016 m. sausio 10 d. pervedė atsakovui E. K. 5 900 Eur sumą, o tokie atsakovės veiksmai prieštarauja gerai moralei, A. S. interesams bei pažeidžia ieškovo ir trečiojo asmens interesus. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas apskritai dėl atsakovės veiksmų, pasisavinant 12 290 Eur (kurie turėtų būti paveldėti visų A. S. turto paveldėtojų) net nepasisakė ir šio reikalavimo neišnagrinėjo.
    3. Kauno apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti A. S. sudarytas dovanojimo sutartis su atsakovais H. V. ir E. K. kartu kaip vieną sandorį, remdamasis vieninteliu argumentu, kad vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-288/2009 negalima, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju aktualūs kasacinio teismo pateikti bendrieji sutarčių vertinimo ir aiškinimo principai, kurie taikomi bet kokios rūšies sutartims – tiek dovanojimo, tiek mainų, tiek pirkimo–pardavimo, todėl teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių ir principų, o padarydamas priešingas išvadas jų nemotyvavo, tiesiog lakoniškai ir nepagrįstai nurodė, kad dovanojimo sandoriai kaip vienas sandoris nevertintini. Ginčijami sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys CK 1.93 straipsnio 3 daliai.
    4. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad CK 3.244 straipsnio 4 dalis šiuo atveju netaikytina todėl, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamais dovanojimo sandoriais buvo pažeisti A. S., kaip rūpintinės, interesai. CK 3.244 straipsnio 4 dalyje numatytas imperatyvus draudimas rūpintojai (ir jos artimiems giminaičiams) su rūpintiniu sudaryti sandorius, tačiau jokios išlygos ar sąlygos, kad šių asmenų sandoriai gali būti sudaryti, jei nepažeidžia rūpintinio interesus, nėra. Kita vertus, vien faktas, kad visi dovanojimo sandoriai sudaryti pora mėnesių iki A. S. mirties, jai esant sunkios sveikatos būklės, sergant lėtine smegenų išemija, būnant 86 metų amžiaus ir sutartimis perleidžiant dideles ir iš esmės visas santaupas (78 400 Eur) jau savaime leidžia daryti išvadą, kad tokie veiksmai neatitiko A. S. interesų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą visa apimtimi taikyti CK 3.244 straipsnio nuostatas, tačiau to nepadarė.
    5. Sunkią A. S. sveikatos būklę patvirtino ne tik byloje esanti rašytinė medžiaga, bet ir liudytojų A. P., J. S. ir P. S. parodymai, kurie patvirtino tikrąją A. S. sveikatos būklę ir sąmoningumą, tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymų nevertino.
    6. Nepagrįsti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo argumentai, kad būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad A. S. išgrynintos ir bankiniu pavedimu pervestos piniginės lėšos buvo panaudotos ne pagal A. S. valią ir nurodymus. Toks pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas pažeidžia šalių rungimosi principą, įrodinėjimo naštos paskirstymą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 179 straipsnis), nes įrodinėjimo pareiga tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad atsakovė H. V. nepagrįstai ir neturėdama jokio teisinio pagrindo keturis mėnesius, net iki 6 kartų per dieną, sistemingai iš A. S. banko sąskaitos išgrynino jai nepriklausančias pinigines lėšas, tai patvirtino pati atsakovė ir duomenys išrašų iš banko sąskaitos.
    7. Pirmosios instancijos teismas rentos sutartį turėjo pripažinti negaliojančia, nes byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai patvirtino, kad atsakovas M. V. rentos sutartį 1 metus vykdė netinkamai, o 3 metus visiškai nevykdė savo, kaip rentos mokėtojo, pareigų išlaikyti A. S. iki gyvos galvos, ją aprūpinti gyvenamąja patalpa, drabužiais ir kitokia apranga, suteikti maitinimą bei ją prižiūrėti.
    8. Nepagrįstai teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas neturi teisės ginčyti rentos sutarties, nes rentos gavėjo teisės yra asmeninės, baigiasi jam mirus ir nėra paveldimos. Pažymėtina, kad pagal CK 6.458 straipsnį rentos iki gyvos galvos gavėjas turi teisę nutraukti rentos sutartį, jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidė rentos sutartį, o pagal to paties straipsnio 2 dalį rentos gavėjas turi teisę iš rentos mokėtojo reikalauti grąžinti rentos pagrindu perleistą turtą. Pagal CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalį įpėdiniai paveldi ne tik turtines teises, tačiau ir neturtines asmenines teises. Kadangi ieškovas 2015 m. sausio 28 d. pareiškimu priėmė savo mirusiosios motinos palikimą pagal įstatymą, ieškovas perėmė asmeninę A. S. neturtinę teisę, įskaitant teisę ginčyti rentos sutartį, kuri didžiąją laiko dalį iš viso nebuvo vykdoma.
    9. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė šalims neatsižvelgdamas į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių jų dydžių (toliau – Rekomendacijos). Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atsakovams priteisti sprendime nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas neatitinka nei Rekomendacijose įtvirtinto maksimaliai priteistinų išlaidų dydžio, nei advokato darbo ir laiko sąnaudų.
  2. Atsakovai H. V., M. V. ir E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti kiekvienam atsakovui iš ieškovo po 480 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovo argumentai, kad A. S. buvo priversta sudaryti dovanojimo sutartis, nes tuo metu buvo prižiūrima atsakovės H. V., yra nepagrįsti. Net keletas liudytojų, įskaitant A. P., 2017 m. vasario 1 d. teismo posėdžio metu patvirtino apie A. S. valdingumą ir tvirtą charakterį, kad A. S. buvo toks žmogus, kuriam nenurodysi, ką daryti. Akivaizdu, kad A. S. pati norėjo padovanoti atsakovams pinigų, nes buvo jų prižiūrima, mylima, gerbiama ir neturėjo artimesnių žmonių.
    2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad A. S. sudarytos dovanojimo sutartys ir kiti veiksmai, naudojant jos paveldėtus pinigus, buvo jai visiškai nenaudingos. Pagal tokią ieškovo logiką, visos dovanojimo sutartys yra negaliojančios, nes dovanotojui yra nenaudingos. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015 m. spalio 1 d. A. S. gavo pirmą iš penkių jos sesers A. A. palikimo dalių, sudarančią 90 851,30 Eur. Po A. S. mirties likęs nekilnojamasis turtas ir teisė paveldėti A. S. nespėtas priimti sesers palikimo dalis perėjo taip pat ieškovui. Visiškai logiška, kad pirmąja palikimo dalimi A. S. norėjo pasidalyti su jai artimiausiais žmonėmis.
    3. Byloje nėra nustatyta, kokią įtaką A. S. psichinei sveikatai galėjo turėti ankstesni jos susirgimai ir ligos, ar A. S. ginčijamų sandorių sudarymo metu suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti. Nors ieškovas proceso pradžioje kėlė klausimą dėl teismo psichiatrinės ekspertizės byloje skyrimo, tačiau vėliau, turbūt supratęs savo ketinimų beprasmiškumą, jų atsisakė.
    4. Atsakovai nesutinka su apeliaciniame skunde pateikiamu CK 3.244 straipsnio 4 dalies normų aiškinimu, kad A. S. neturėjo teisės sudaryti sutarčių su savo rūpintoja H. V. ir jos artimais giminaičiais E. K. ir M. V. bei CK 3.244 straipsnio 2 dalies normų aiškinimu, kad sudarydama sandorį, kurio suma didesnė kaip 1 500 Eur, A. S. turėjo gauti išankstinį teismo leidimą.
    5. Ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės H. V. 12 290 Eur be pagrindo įgytų lėšų yra visiškai nepagrįstas. Šios reikalavimo sumos ieškovas nėra pagrindęs jokiais skaičiavimais. Atsakovė teigia, kad tokios pinigų likučio sumos A. S. banko sąskaitoje neturėjo, o ieškovas prašė priteisti jam daugiau nei objektyviai iš viso A. S. turėjo pinigų, net ir tas sumas, kurios iš sąskaitos buvo nurašytos paties banko už suteiktas sąskaitos aptarnavimo paslaugas. Be to, ieškovas, visiškai neprisidėjęs prie motinos laidotuvių, į savo ieškinio reikalavimą įtraukė A. S. laidotuvėms ir kapo sutvarkymui panaudotas lėšas.
    6. Atsakovas M. V. nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad 1 metus rentos sutartį jis vykdė netinkamai, o 3 metus rentos sutarties iš viso nevykdė – A. S. nesirūpino ir jos neišlaikė. Atsakovas teigia, kad visą rentos sutarties galiojimo laikotarpį A. S. buvo aprūpinta visais būtinais dalykais: turėjo gyvenamąją vietą, buvo apsirengusi, pavalgiusi ir prižiūrėta. Rentos sutartis nenumatė jokių piniginių mokėjimų ar kitokio materialaus turto ir daiktų perdavimo, kurį būtų privalėjęs įvykdyti atsakovas M. V.. Atsakovo pateikti įvairūs kasos čekiai iš parduotuvių, esančių netoli buto, ( - ), kur atsakovas gyveno su savo močiute A. S., patvirtina rentos sutarties vykdymą.
    7. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo. Visi atsakovai proceso metu pateikė teismui atskirus prašymus priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas su išsamiu ir detaliu advokato atlikto darbo ir suteiktų paslaugų išdėstymu. Ginčydamas bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, ieškovas nenurodo nė vienos konkrečios paslaugos, kuri galėtų būti nesusijusi su byla arba jos apmokėjimas neatitiktų konkretaus Rekomendacijų punkto nuostatų.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

6Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi A. S. (jos pačios prašymu, dėl amžiaus ir prastos sveikatos negalint savimi pasirūpinti ir spręsti buitinius reikalus bei pačiai dalyvaujant teismo posėdyje), vadovaujantis CPK 509 straipsnio nuostatomis (Veiksnaus asmens rūpyba) nustatyta rūpyba, A. S. sutikimu, rūpintoja paskirta atsakovė H. V., jai išaiškinant, kad rūpintojas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą be specialaus pavedimo.
  2. 2010 m. rugpjūčio 10 d. A. S. buvo sudariusi testamentą, patvirtintą notarės V. J., dėl buto, esančio ( - ).
  3. 2013 m. balandžio 16 d. buvo sudaryta ir notaro V. L. patvirtinta, ginčo rentos sutartis.
  4. A. S. 2014 m. balandžio 4 d. sudarė H. V. 10 metų laikotarpiui įgaliojimą, kurį patvirtino notaras V. L. ir kuriuo įgaliojo atsakovę atstovauti A. S. visose institucijose, įskaitant priimti palikimą, atsiradusį po A. A. mirties.
  5. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo išgryninta 91 690 Eur dydžio suma (90 851,30 Eur suma į sąskaitą 2015 m. spalio 1 d. įrašyta kaip banko įeinantis mokėjimas pagal A. A. palikimą.
  6. Pagal AB SEB banko išrašą iš banko sąskaitos duomenis laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 14 d. A. S. kiekvieną mėnesį iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gaudavo 52,14 Eur šalpos išmoką.
  7. Pagal išrašo iš „Swedbank“, AB sąskaitos duomenis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 14 d. A. S. kiekvieną mėnesį gaudavo 241,30 Eur dydžio išmoką bei 116 Eur išmoką iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus (toliau – VSDFV).
  8. A. S. rašytinėmis sutartimis, t. y. pagal 2015 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartį padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur sumą, pagal 2015 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartį A. S. padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur sumą. Pagal 2015 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį A. S. padovanojo atsakovui E. K. 14 500 Eur sumą. A. S. 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovui M. V. 14 500 Eur sumą.
  9. ( - ) A. S. mirė.

7Dėl rūpintinės valios išraiškos ir rūpintojos pareigų santykio

  1. Apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog A. S. buvo išreiškusi valią dovanoti pinigines lėšas atsakovams H. V., M. V. ir E. K. bei sudaryti rentos sutartį su atsakovu M. V., todėl pirmosios instancijos teismo išvados atmesti ieškinio reikalavimą dėl šių sandorių nuginčijimo nepagrįstos. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
  2. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė H. V. buvo paskirta A. S. rūpintoja CK 3.279 straipsnio pagrindu (CPK 509 str.). Šios teisės normos tikslas – užtikrinti nors ir veiksnaus, tačiau nesugebančio įgyvendinti savo teisių pilnamečio asmens interesus, kuris dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių. Rūpintojui atliekant savo pareigas taikomi bendrieji globėjų (rūpintojų) veiklos reikalavimai (CK 3.240–3.247 straipsniai), išskyrus CK 3.279 straipsnyje nustatytas išimtis ir nurodytus ypatumus. Pabrėžtina, kad šiuo pagrindu paskirtas rūpintojas atstovauja rūpintiniam atliekant tam tikrus veiksmus, tačiau sprendimą dėl šių veiksmų paprastai priima rūpintinis, kuris yra veiksnus ir gali suprasti savo veiksmų tikslus ir padarinius, tik dėl objektyvių priežasčių jų negali atlikti pats.
  3. Veikdami CK 3.279 straipsnio pagrindu, rūpintojas ir veiksnus fizinis asmuo sudaro pavedimo arba turto patikėjimo sutartį ir ja remdamasis rūpintojas tvarko veiksnaus fizinio asmens turtinius reikalus, įgyvendina jo turtines teises. Taigi rūpintojo ir veiksnaus fizinio asmens tarpusavio santykiams turi būti taikoma sutartis, nes, kaip pažymėta pirmiau, rūpintinis negali tam tikrų veiksmų atlikti pats dėl objektyvių, sveikatos sutrikimų nulemtų priežasčių, bet paprastai supranta tų veiksmų tikslus ir padarinius ir juos dažniausiai apibrėžia sutartyje su rūpintoju. Sutarties sąlygos neturi pažeisti šalių, ypač silpnesnės šalies, veiksnaus fizinio asmens, kuriam nustatyta rūpyba, interesų, o rūpintojas nurodytas pareigas turi atlikti sąžiningai bei veikti tik veiksnaus fizinio asmens interesais. Rūpintojo ir rūpintinio santykiams CK 3.244 straipsnyje įtvirtinti ribojimai taikomi tiek, kiek neprieštarauja jų sudarytai sutarčiai (CK 3.279 straipsnio 5 dalis), nes CK 3.244 straipsnyje nustatyti ribojimai visų pirma skirti neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto ir pajamų naudojimo apsaugai užtikrinti, nustatant papildomas garantijas, tokias kaip teismo leidimas disponuoti atitinkamo dydžio pinigų suma ar nekilnojamuoju turtu, tačiau tai nereiškia, kad šios papildomos garantijos visais atvejais turi būti taikomos ir rūpintojui, tvarkančiam veiksnaus asmens turtinius reikalus CK 3.279 straipsnio pagrindu.
  4. Nepaisant to, tiek rūpintojas, veikdamas CK 3.279 straipsnio pagrindu, tiek atstovas, veikdamas pagal įgaliojimą, turi veikti rūpintinio ir atstovaujamojo interesais ir nedaryti jam savo veiksmais žalos, neturi sukelti interesų konflikto (CK 2.135 straipsnis). CK 6.760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Reikalavimas vykdant pavedimą nepažeisti atstovaujamojo interesų yra bendroji atstovo pareiga, įtvirtinta įstatyme ir galiojanti nepriklausomai nuo to, ar yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įrašyta į įgaliojimo tekstą. Kadangi atsakomybė už žalą gali kilti (atsirasti) ne tik dėl neteisėtos veikos, bet ir nevykdant įstatymų nustatytų pareigų ar jas vykdant aplaidžiai, jei dėl to atsiranda žala ar ji padidėja, nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta, ar atsakovė veikė tinkamai ir savo veiksmais nepažeidė A. S. interesų, ar galbūt dėl netinkamų veiksmų atsirado žala jos įpėdiniams. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad A. S. atliko disponavimo veiksmus su jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis darant įtaką kitiems asmenims. Priešingai, pagal faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus matyti, kad pati A. S. savo iniciatyva galėjo spręsti dėl jai priklausančių piniginių lėšų disponavimo, nurodydama atsakovei iš jos sąskaitos nuimti atitinkamo dydžio pinigines lėšas, o vėliau šias pinigines lėšas pagal rašytines dovanojimo sutartis (asmeniškai pačios pasirašytas) tiesiogiai padovanoti savo artimiems giminaičiams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės H. V. veiksmai, nuimant pinigines lėšas iš A. S. priklausančių sąskaitų banke, nesuteikia pagrindo vertinti, kad tokie atsakovės veiksmai buvo priešingi rūpintinės A. S. interesams. Be to, byloje nė vienas liudytojas nenurodė, jokių aplinkybių (faktų ar įvykių), jog pareiškėja bendraujant su jais ar kitais asmenimis būtų kalbėjusi (skundžiusisi), jog atsakovė atlieka su jos turtu (pinigais) veiksmus, prieštaraujančius jos valiai.
  5. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo pripažinti A. S. sudarytus sandorius negaliojančiais, nurodydamas, kad A. S. sudarydama dovanojimo sandorius ir rentos sutartį buvo sunkios sveikatos būklės, todėl nesuprato sudaromų sandorių esmės ir šių sandorių pasekmių.
  6. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Sandoris yra šios asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandorių negaliojimo institutas turi dvejopą paskirtį. Visų pirma yra siekiama užtikrinti civiliniuose santykiuose teisėtumą, tačiau taip pat siekiama užtikrinti ir civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą, todėl kiekvienu atveju teismas turi analizuoti ne tik ginčijamo sandorio turinį, bet ir jo sudarymo aplinkybes, galėjusias lemti jį sudariusio asmens vidinės valios ir jos išorinės išraiškos skirtumus. Apelianto vertinimu, A. S. sudaryti dovanojimo sandoriai, kuriais A. S. perdavė pinigines lėšas bei nekilnojamąjį turtą atsakovams, neatitiko A. S. valios, prieštaravo globotinio ir rūpintinio interesams, todėl nagrinėjamu atveju visa apimtimi turėjo būti taikomos CK 3.244 straipsnio nuostatos.
  7. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015 nurodė, kad sprendžiant dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia po dovanotojo mirties dėl to, kad dovanotojas buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, o būtent: 1) vertinant testatoriaus, šiuo atveju mirusios dovanotojos, vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar sandorio šalis suprato savo veiksmų reikšmę, ar pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė; 2) testatoriaus, šiuo atveju mirusios dovanotojos, gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant pačios sandorio šalies, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie sandorio šalies sveikatos būklę; 3) teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.); 4) asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis.
  8. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teisimo išvadomis, kad A. S., sudarydama dovanojimo sandorius ir jais dovanodama pinigines lėšas atsakovams H. V., M. V. ir E. K. įgyvendino savo valią – dovanoti pinigines lėšas savo artimiesiems giminaičiams, o sudarydama rentos sutartį su atsakovu M. V. – už A. V. priežiūrą perduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatytas A. S. siekis iki mirties išspręsti jai priklausančio turto klausimus, turto perdavimas savo aplinkai artimiems asmenims, kurie ją prižiūrėjo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesukėlė rūpintinės ir rūpintojos interesų konflikto ir nepadarė atstovaujamajai žalos. Kaip jau nurodė apeliacinės instancijos teismas anksčiau šioje nutartyje, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. S. sudarė dovanojimo sandorius, rentos sutartį dėl pašalinių veiksnių įtakos.
  9. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą proceso šalims.
  10. Dėl šių apelianto argumentų pažymėtina tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
  11. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs ir tai, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Priešingai nei nurodė apeliantas apeliaciniame skunde, pagal įrodinėjimo procese galiojantį principą, būtent jam nagrinėjamu atveju teko pareiga įrodyti, kad A. S. sveikatos būklė turėjo įtakos išreikšti valią sudarant dovanojimo sutartis su atsakovais.
  12. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas neįrodė ir nepagrindė aplinkybių, kad A. S., sudarydama 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartis su atsakove H. V., 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartis su E. K., 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo, taip pat 2013 m. balandžio 16 d. rentos sutartis su atsakovu M. V., dėl sveikatos būklės ar neteisėto atsakovės ar sandorio kitos šalies elgesio nesuprato savo atliekamų veiksmų esmės, o šie sandoriai prieštaravo A. S. interesams (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje nepaneigti atsakovų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, kad A. S. dovanojimo sutartimis išreiškė savo valią dovanoti pinigines lėšas artimiems giminaičiams, kurie ją prižiūrėjo ir rūpinosi. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas neįrodė A. S. valios trūkumų dovanoti pinigines lėšas atsakovams, sudarant dovanojimo sutartis bei rentos sutartį su atsakovu M. V., nors, kaip nurodyta šioje nutartyje anksčiau, tokią pareigą turėjo. Be to, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad A. S. valia buvo įgyvendinama teismo sprendimu nustatant rūpybą ir jos ribas, galėjo (turėjo) būti ir buvo vertinama notarų sudarant ne vieną ir pas skirtingus notarus notarinius sandorius.
  13. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie A. S. valios išraišką disponuoti jai priklausančiais pinigais ir nekilnojamuoju turtu nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl apelianto nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. S. valios išraiškos disponuoti jai priklausančiais pinigais, nukrypo nuo kasacinio teismo nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, laikytini nepagrįstais.

8Dėl apelianto teisės reikšti reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo ir netinkamo jos vykdymo

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad po A. S. mirties jis paveldėjo A. S. neturtinę teisę reikšti reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo ir netinkamo rentos sutarties vykdymo, todėl apeliantas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius netinkamu atsakovo M. V. rentos sutarties vykdymu. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka.
  2. CK 6.464 straipsnyje įtvirtinti du skirtingi išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pabaigos pagrindai: 1 dalyje nustatytu atveju sutartis baigiasi dėl rentos gavėjo mirties pasibaigus išlaikymo prievolei, t. y. įvykdymu; 2 dalyje nustatytu atveju sutartis baigiasi rentos gavėjo reikalavimu, kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia prievolę teikti išlaikymą.
  3. CK 1.114 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmeninės neturtinės teisės gali būti parduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų. CK 5.1 straipsnio 3 dalis nustato, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013 išaiškino, kad atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos instituto specifiką, pagal CK 6.461 straipsnio 1 dalį rentos mokėtojas įsipareigoja tenkinti konkretaus rentos gavėjo individualius, sutartyje su juo aptartus poreikius, taigi šie įsipareigojimai gali būti vykdomi tik konkrečiam sutartyje nurodytam asmeniui. Teisė į tokio pobūdžio išlaikymą priskirtina asmeninėms turtinėms ir neturtinėms teisėms, kurios yra nepaveldimos, t. y. įpėdinis negali paveldėti teisės į išlaikymą iki gyvos galvos pagal palikėjo sudarytą sutartį su trečiuoju asmeniu (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Taip pat kasacinis teismas pastarojoje nutartyje pažymėjo, kad CK 6.464 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, jog prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties, o CK 6.462 straipsnyje nustatyta, kad, kai sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalys išlaikymą iki gyvos natūra savo susitarimu pakeičia periodinėmis piniginėmis įmokomis, šios įmokos mokamos iki rentos gavėjo gyvos galvos.
  5. Vadinasi, teisė reikšti reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo ar jos netinkamo vykdymo yra išimtinai asmeninė rentos gavėjos – A. S. teisė, kuri pasibaigė A. S. mirus. Taigi reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo galėjo pareikšti tik A. S.. Nei apeliantas nei kitas subjektas tokio reikalavimo pareikšti negali. Atitinkamai laikytini nepagrįstais apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad po A. S. mirties apeliantui perėjo A. S. neturtinė teisė reikšti reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo ar netinkamo rentos sutarties vykdymo.
  6. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantas neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl rentos sutarties nutraukimo ir netinkamo jos vykdymo teisėjų kolegija detaliau dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo M. V. netinkamu rentos sutarties vykdymu, nepasisako.

9Dėl dovanojimo sandorių, kaip vieno sandorio, vertinimo

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti A. S. sudarytas dovanojimo sutartis su atsakovais H. V. ir E. K. kartu kaip vieną sandorį, remdamasis vieninteliu argumentu, kad vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-288/2009 nustatytomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju negalima, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju aktualūs kasacinio teismo pateikti bendrieji sutarčių vertinimo ir aiškinimo principai, kurie taikomi bet kokios rūšies sutartims – tiek dovanojimo, tiek mainų, tiek pirkimo–pardavimo, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių ir principų.
  2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-288/2009 nurodytos faktinės bylos aplinkybės, kuriomis apeliantas grindė aplinkybę, kad dovanojimo sutartys turi būti vertinamos kaip vienas dovanojimo sandoris, nėra tapačios ar iš esmės panašios, todėl nėra pagrindo vadovautis šiose nutartyse pateiktais išaiškinimais. Dar daugiau, apelianto nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kad dovanojimo sutartys turi būti vertinamos, kaip vienas sandoris, remiantis bendraisiais sutarčių principais, taip pat nesuteikia pagrindo apelianto ginčijamas dovanojimo sutartis vertinti, kaip vieną sandorį. Dėl nurodytų argumentų laikytini nepagrįstais ir apeliacinio skundo argumentai, kad dovanojimo sandoriai prieštarauja CK 1.93 straipsnio 3 daliai, todėl turi būti pripažinti negaliojantys. Šiame kontekste pažymėtinas dar ir tas aspektas, kad byloje liko nepaneigti ir atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad dovanojimo sandoriai buvo sudaromi per kelis sykius, kadangi visų pirma reikėjo gauti iš A. S. nurodymus nuimti nuo sąskaitos pinigines lėšas, o tik vėliau įforminti dovanojimo sandorius. Vadinasi, tai nebuvo vienas A. S. paliepimas atsakovei nuimti pinigines lėšas nuo A. S. sąskaitos, o daugkartinio pobūdžio nurodymai nuimti pinigines lėšas nuo A. S. sąskaitos, kurie vėliau buvo padovanoti atsakovams, įforminant dovanojimo sutartimis. Dar daugiau, dovanojimo sutartyse (jų turinys yra aiškaus pobūdžio ir būdingas paprastai sudaromoms dovanojimo sutartims) yra pačios A. S. parašai (priešingų duomenų byloje nėra), kuriais A. S. patvirtina, kad atlieka disponavimo veiksmus savo turimomis piniginėmis lėšomis.

10Dėl liudytojų parodymų ir medicininių dokumentų vertinimo

  1. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų A. P., J. S. ir P. S. parodymų, kurie patvirtino, kad A. S. sveikatos būklė, sudarant dovanojimo sandorius, buvo sunki. Be to, A. S. sunkią sveikatos būklę patvirtina byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų.
  2. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje pateikti apelianto įrodymai liudija, kad VšĮ Kauno klinikinės ligoninės medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad A. S., hospitalizuotai 2014 m. sausio 4 d. diagnozuoti lėtinės smegenų išemijos požymiai. A. S. hospitalizavus 2014 m. vasario 7 d. diagnozuotas lėtinis pienolefritas, lėtinė galvos smegenų išemija, tačiau abiem atvejais į ligoninę ji pateko dėl karščiavimo, ją lydėjo atsakovė. Jokių duomenų, kad pacientė pateko į ligoninę ar skundėsi dėl nepriežiūros, buvo neadekvataus elgesio, medicininiuose dokumentuose nefiksuota, taip pat nefiksuota, jog būtų reikalinga (ar skirta) psichiatro konsultacija.
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodyti duomenys nėra pakankami byloje faktinėmis aplinkybėms konstatuoti, kad dėl savo sveikatos būklės A. S., sudarydama dovanojimo sandorius ir rentos sutartį negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Aptartuose medicininiuose dokumentuose nurodyti tik epizodiniai A. S. sveikatos sutrikimai, kurie nėra pakankami daryti išvadą, kad A. S. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir šių veiksmų valdyti ginčijamų sandorių sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju pažymėtinas ir tas aspektas, kad apeliantas A. S. valios trūkumų aspektus įrodinėjo išimtinai liudytojų parodymais ir medicininiais dokumentais, tačiau byloje nereiškė reikalavimo skirti psichiatrinės (psichologinės) ekspertizės A. S. sveikatos būklei nustatyti ginčijamų sandorių sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nėra jokių byloje duomenų, kad dėl nustatytų diagnozių būtų kilęs klausimas dėl veiksnumo apribojimo, priešingai, po šių diagnozių (2014 m. sausio 4 d. ir 2014 m. vasario 7 d.) A. S. 2014 m. balandžio 4 d. notarine tvarka išdavė įgaliojimą, o šios valios išraiškos ieškovas neginčijo.
  4. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl liudytojų parodymų vertinimo, konstatuota, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008; Lietuvos Aukščiausiojo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kodėl A. P., J. S. ir P. S. parodymų nevertino, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje teismas, priimdamas sprendimą įvertino visus kitus byloje surinktus įrodymus, o apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrindė, kokie prieštaravimai egzistuoja tarp teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir liudytojų parodymų, kuriais teismas nesivadovavo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Vien nurodyti deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad šie liudytojai patvirtino sunkią A. S. sveikatos būklę nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių – A. S. valios disponuoti jai priklausančiu turtu.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas atsakovams iš apelianto neatsižvelgė, kad atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius.
  2. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, t. y. priteisdamas bylinėjimosi išlaidas atsakovams iš apelianto skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų civilinėse bylose priteistinų užmokesčių už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo su kuria konkrečiai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio suma nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, kaip kontrolės institucija, vykdanti pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų peržiūrą apeliacine tvarka, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pirmojoje instancijoje neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims pirmosios instancijos teisme taip pat atmestina kaip nepagrįsta.

12Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Apelianto apeliacinio skundo netenkinus, apelianto bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovai H. V., M. V. ir E. K. pateikė prašymą priteisti kiekvienam atsakovui iš apelianto po 480 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. 149, Nr. 150, Nr. 151. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai teigia, kad nepriklausomai nuo to, kad visi trys atsakovai dėl patogumo ir aiškumo pateikė teismui savo atsiliepimus, surašytus viename procesiniame dokumente, atsakovų patirtos išlaidos turėtų būti vertinamos, kaip išlaidos atsakovams rengiant atsiliepimus į apeliacinį skundą atskirai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Rekomendacijų 8 punktas nustato rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius už teisines paslaugas, tačiau Rekomendacijose nėra numatyta išlyga, kad keli subjektai, pateikdami tą patį procesinį dokumentą už kelis asmenis gali kiekvienas atskirai prašyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už tokio procesinio dokumento parengimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks bylinėjimosi išlaidų priteisimo būdas, už vieno atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti kiekvienam atsakovui bylinėjimosi išlaidas atskirai, kurio prašo atsakovai atsiliepime į į apeliacinį skundą, prieštarautų teisiniam reglamentavimui, teisingumo ir protingumo principams, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kiekvienam atsakovui atskirai netenkina. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas priteisia maksimalią sumą, kokia yra galima už tokių teisinių paslaugų suteikimą – 1 062,88 Eur (817,60 Eur x 1,3), t. y. iš apelianto kiekvienam atsakovui po 354,29 Eur (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei H. V. (asmens kodas ( - ) iš ieškovo A. S. (a. k. ( - ) 354,29 Eur (tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir dvidešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidų.

16Priteisti atsakovui M. V. (asmens kodas ( - ) iš ieškovo A. S. (a. k. ( - ) 354,29 Eur (tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir dvidešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidų.

17Priteisti atsakovui E. K. (asmens kodas ( - ) iš ieškovo A. S. (a. k. ( - ) 354,29 Eur (tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir dvidešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Ryšiai